Dienos aktualija, Istorija

Istorija be vėliavnešių – tik butaforija

Tiesos.lt siūlo   2020 m. vasario 2 d. 17:09

17     

    

Istorija be vėliavnešių – tik butaforija

Jaunius Pocius | respublika.lt

Kiekvieną sausio 1-ąją minime Lietuvos vėliavos dieną, o didvyrius, prieš 101 metus ją pirmą kartą iškėlusius Gedimino pilies bokšte, slepiame. Parlamentaras Povilas Urbšys tai vadina paradoksu. Ir visa tai, kas pastaruoju metu vyksta, kai niekinamos istorinės asmenybės, jam primena hibridinio karo frontą, kuriame pasigenda tvirto istorikų žodžio. Politiko manymu, jeigu praeities tyrinėtojai tylės arba kalbės taip, kaip iki šiol, kažin, ar netrukus galėsime pasakyti, kad Lietuvos ateitis – mūsų rankose.

Nesusipratimų ir susiskaldymo visuomenėje būtų mažiau, jeigu istorikai būtų vieningi. Prisiminkime, kokia buvo jų reakcija, kai Liudas Mažylis aptiko Vasario 16-osios aktą – rado „ne tas“. O dabar „ne tas“ pateikė naujų faktų apie Joną Noreiką-Generolą Vėtrą. Ir Trispalvę virš Vilniaus iškėlęs Kazys Škirpa nebe didvyris. Kodėl tai vyksta ir kur tai veda? – „Respublika“ paklausė Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos nario Povilo URBŠIO.

Praėjusiais metais, Kūčių išvakarėse, prezidentas Gitanas Nausėda savo feisbuko paskyroje parašė: „Neleisime tiesos pakeisti butaforinėmis iškabomis“. Taip prezidentas reagavo į tai, kaip V.Putinas įvertino Europos Parlamento rezoliuciją, nusikalstamu pripažinusią Molotovo-Ribentropo paktą. Prezidento žodžiai skambūs, bet ar jie neaidi tyruose? Dar vasarą, reaguodamas į sostinės mero Remigijaus Šimašiaus siautėjimus, nukreiptus prieš Kazį Škirpą, Joną Noreiką-Generolą Vėtrą, prezidentas kalbėjo, kad istorinė atmintis negali būti fragmentuota savivaldybių lygiu, nes tai yra nacionalinė problema. Todėl praėjusių metų rugsėjį prezidentas sušaukė kultūros forumą, į kurį pakvietė įvairių sričių atstovus. Tačiau prezidento iniciatyva atsimušė į sieną.

Iš tiesų tuos klausimus, atrodo, bus užgožusios kitos aktualijos…

Prieš keletą metų buvo parengtas Tautos istorinės atminties įstatymo projektas, kuriame buvo numatyta įteisinti Tautos istorinės atminties tarybą. Viena jos funkcijų būtų inicijuoti istorinės atminties puoselėjimą, sklaidą, koordinavimą. Bet istorikų bendruomenė šitai iniciatyvai kategoriškai pasipriešino, nes šiame įstatyme įžvelgė norą ideologizuoti istoriją, įtraukti ją į politinių įrankių sąrašą. Kol kas šis projektas yra numarintas. Todėl, susidurdami su šios dienos iššūkiais, turime suvokti, kad istorinės atminties klausimas mums yra ypač aktualus.

Pažiūrėkime į Lenkiją, ką ji daro, saugodama savo istorinę atmintį. Ten veikia Nacionalinio atminimo institutas. Būtent ten yra priimtas nusikalstamų veikų prieš lenkų tautą persekiojimo komisijos įstatymas. Jame aiškiai pasakyta: tam, kas viešai prieštarauja faktams ir priskiria lenkų tautos ir lenkų valstybės atsakomybei padarytus Trečiojo reicho nusikaltimus, taikoma bauda arba laisvės atėmimas iki trejų metų. Šio įstatymo nuostatos nedraudžia viešų debatų, neapriboja mokslinių tyrimų ar meninės kūrybos. Bet pasakoma – holokaustas Lenkijoje nebuvo lenkų tautos tapatybės dalis, tai buvo nacių. Dar daugiau, lenkai pasako, kad kai kalbama, jog koncentracijos stovyklos yra lenkų, tokiu būdu slepiamas pagrindinis holokausto organizatorius. Toks požiūris turi perspektyvą. Jis turi koncentruotis į tą iniciatyvą, kuri susijusi su istorine atmintimi, ir tuo, kaip mes matome savo istoriją.

Jeigu mes to nepadarysime, turėsime tokių absurdiškų situacijų, kaip šių metų sausio 1 -ąją, kada minėjome Vėliavos dieną. Prieš 101 metus, vadovaujant Kaziui Škirpai, lietuviška Trispalvė buvo iškelta Gedimino pilies bokšte, bet K. Škirpos alėja dabar jau pavadinta Trispalve. Jeigu mes einame tuo keliu nuasmenindami istoriją, tai mes ją turėsime su vėliavomis, bet be vėliavnešių. Čia ir bus ta butaforinė mūsų istorinė atmintis, apie kurią kalbėjo prezidentas.

Dabar visuomenė labiausiai priešinama pasikinkius holokausto temą. Ko nenuveikė ir ką galėtų nuveikti mūsų istorikai?

Jeigu iš Istorijos instituto eis toks narcizinis dvelksmas, kad mes viską žinome ir mūsų prašome neliesti, tuo, man rodos, ir toliau naudosis aktyvioji priešiška pusė. Ji intensyviai dirba, kurdama savo istorinį pasakojimą, kad pagrįstų galimą agresiją. O kokį istorinį naratyvą kuriame mes? Apie mus norima sudaryti žydšaudžių tautos įvaizdį, bet istorikai tyli. Jie užsiima interpretacijomis.

Įdomūs klausimai: pronaciškai nusiteikusiam K.Škirpai naciai apriboja laisvą judėjimą, įkalina namų arešte, vėliau – internuotų žmonių stovykloje, Joną Noreiką suima ir išsiunčia į konclagerį. Kodėl? Man atrodo, istorikų priedermė atsiversti dokumentus. Nėra? Nuvažiuokite į Vokietiją. Ten turėjo būti bylos ir visų tų 46 lietuvių garbės kalinių, kurie į Štuthofą pateko 1943 metais dėl savo antinacistinės veiklos ir pažiūrų.

Tai buvo nacių kerštas, kad lietuviai atsisakė stoti į SS dalinius, nes būtent tautos žiedas, vadovavęs antinaciniam pogrindžiui, sužlugdė vokiečių mobilizaciją. Todėl tautos žiedui naciai ir smogė. Sovietiniais laikais apie antinacinį pogrindį ir nacių represijas prieš jo dalyvius neišėjo nė viena knyga. Tada naratyvas buvo toks: buržuaziniai nacionalistai lygu fašistai ir kaip čia gali būti, kad jie buvo uždaryti konclagery. Štai Jonas Noreika. Man būtų įdomu išgirsti istoriką, kuris pasakytų: žinote, įprastas dalykas, kad naciai suiminėjo vokiečiams lojalius, jų administracijoje dirbusius apskrities viršininkus ir uždarydavo į konclagerius, čia nieko nuostabaus ir to negalima sieti su žmogaus antinacistinėmis pažiūromis. Nėra tokio istoriko! Mes turime gerbti holokausto aukas. Bet aš negirdėjau, kad istorikai keltų klausimą dėl šitų 46 lietuvių, kurie buvo kankiniai, drįsę pasipriešinti naciams, jų nusikaltimus žmoniškumui, atminimo įamžinimo. Šiuo atveju istorikai yra pasyvūs. Kieno tai problema? Istorikai yra tapę tam tikros nuomonės formuotojais, kurie į istoriją žiūri daugiau ne kaip į mokslą, o kaip į norą pasirodyti per istoriją. Todėl keliamas klausimas, ar istorija yra mokslas, nes joje palikta labai didelė erdvė interpretacijoms.

Bet istorikai mėgsta kartoti, kad jiems rūpi faktai, o ne jų interpretacija.

Istorikai kalba ir tai, kad jie negali dirbti pagal ideologines matricas. Jeigu jūs norite likti švarūs ir depolitizuoti, tai pasižiūrėkite į savo kuriamą dabartinę istoriografiją ir pasakykite, kokį pasakojimą kuriate. Ar tame pasakojime yra galimybė žmogui didžiuotis savo istorija, savo valstybe.

Tarybiniais metais buvo suformuotas požiūris: iki keturiasdešimtųjų buvusi valdžia yra lūzerių valdžia, engusi savo liaudį. O ką daro dabartiniai istorikai? Taip, sako, toji valdžia nesugebėjo apginti savo nepriklausomybės. Man keisčiausia, kad vertinant tą laikotarpį Lietuva yra ištraukiama iš bendro konteksto nutylint, kodėl latviai, estai, laikęsi tokio paties neutraliteto, sutiko lygiai su tokiu pačiu ultimatumu. Yra tam tikras istorinis kontekstas ir buvo priimami tam tikri sprendimai. Kad juos suprastume, turime žiūrėti būtent į kontekstą. Bet kol kas formuojama tokia nuomonė – buvo lūzerių valdžia. Kalbama taip, kaip sovietiniais metais. O kolaboravimas? Mes bijome šiai dienai valstybiniu lygiu paminėti 1941-ųjų birželio 23 d. sukilimą. Pripažinkime, juk ne kiekvienoje okupuotoje valstybėje tauta sugebėjo sukilti siekdama išvyti okupantus. Ne, mes bijome. Nes dalis sukilimo dalyvių po to buvo įsitraukę į holokaustą. Bet kažkodėl visi ignoruoja, kad holokaustas prasidėjo ten, kur įžengė nacių kariniai daliniai ir tada prasidėjo žydų naikinimas. Bet vėlgi nežinome, kas buvo pirmosios aukos: ar dėl to, kad buvo žydai, ar dėl to, kad priklausė okupacinės valdžios administraciniam politiniam aktyvui, buvo komunistai ir komjaunuoliai. Šito atsakymo nėra. Bet kadangi sukilimas susietas su holokaustu, mes bijome paminėti. Tyli istorikai ir dėl to, kas atsitiko lietuvių tautai, kad per metus šitaip pasikeitė santykiai su žydais.

Ar apskritai įmanoma aiškinantis tokią skaudžią praeitį pasiekti kažkokio kompromiso, sutarimo? Ar mes būsime visą gyvenimą priversti muštis į krūtinę, kad esame ne žydšaudžių tauta?

Su sąlyga, kad susėdame prie stalo, ir žydas lietuviui pasako, jog žydšaudys yra išgama, bet nereiškia, kad žydšaudys yra lietuvio tapatybė. Taip pat ir lietuvis pasako žydui, kad tas, kuris buvo enkavėdistas, kankino, trėmė, nėra žydų tapatybė, žydų tauta negali prisiimti už jį atsakomybės. Tai nėra mūsų tautų tapatybės dalis, bet mes vis vien savotiškai prisiimame atsakomybę ir bandome tuos dalykus nagrinėti labai aiškiai. Tai turi daryti istorikai. Bet kol kas aš matau atvirkštinį dalyką. Iš įvairių fondų buvo finansuojamos monografijos holokausto tema. Nė vienoje aš nepastebėjau tokio objektyvaus nagrinėjimo. Nes bijota, kad, neduok Dieve, objektyviai bus pasižiūrėta ne taip, kaip kažkam reikia. Toks įspūdis, kad buvo nuleista tam tikra matrica.

Žydai – Lietuvos kultūros dalis. Mūsų santykių istorija mūsų tapatybei galėtų būti didelis pliusas, nes primindami ją galime pasauliui parodyti, kad nesame kažkoks užkampis. Bet kai kalbama apie tai, einama ne per bendrumo paieškas, o pirmiausia – kas ką šaudė. Aš bandžiau nustatyti skaičių tų, kurie šaudė. Sakoma, jų galėjo būti nuo 2 iki 4 tūkstančių. Taip, mes turime žinoti jų vardus ir pavardes. Bet jeigu mes kalbame apie žydų gelbėjimą, faktas yra toks, kad procentais turime daugiausia žmonių, kurie gelbėjo žydus rizikuodami savo ir savo šeimos narių gyvybėmis. Tuo mes išsiskiriame pasaulyje. Todėl dar skaudžiau girdėti, kai žmonės, kurie gali būti nukentėję nuo holokausto, nuvertina žygdarbius tų, kurie dirbo, tam, kad gelbėtų žydus nuo mirties.

Mano giminėje nuo tarybinio teroro nukentėjo septyni žmonės, bet aš nėjau ir nežiūrėjau dokumentų, kokios tautybės yra tie enkavėdistai, kurie pasirašinėjo dokumentus. Aš nesakau apie rusų tautą, kad stalinizmas yra jų tapatybės dalis. Tai kodėl tie, kurie nori dialogo, sako, jūs esate tie, kurie šaudėte, jūsų tapatybė yra žydšaudžiai, o dabar sėskime ir bendraukime draugiškai. Tai ne kelias į dialogą.

Ar atsitiktinai tie atminimo lentų daužymai, nukabinimai, alėjų pervardinimai, holokausto temos aktualizavimas sutampa su mūsų pokario partizanų vadų, 1863–1864 m. sukilimo dalyvių palaikų radimu, perlaidojimu?

Tai nėra sutapimas. Esu įsitikinęs, kad Rusijos spectarnybos kryptingai dirba šia tema. Holokausto temą galima išnaudoti diskredituojant mūsų herojus, kurie yra mūsų pasipriešinimo sovietams simboliai. Eskaluojant ją, siekiama parodyti tarptautinėje plotmėje, kad mes linkę pateisinti holokaustą. Jie smogė mums į jautriausią vietą. Dievo duota mums galimybė pagerbti sukilimo vadus, pokario pasipriešinimo judėjimo vadus yra tam, kad suvoktume, kas mes esame ir kur mūsų stiprybė. Jeigu diskredituoja asmenis, per kuriuos žmogus suvokia savo santykį su istorija, jeigu istorijoje žmogui nebėra autoritetų, tai istorija yra kaip smėlio smiltys – kur vėjas papūs, ten jos nubyrės. Todėl holokausto tema eskaluojama neatsitiktinai, vienaip ar kitaip siekiant pakirsti tam tikrą mūsų savivertę. O savivertės neturėjimas mus susilpnina.

respublika.lt

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

LIETUVIO TVIRTYBĖ       2020-02-5 16:57

Kiekvieno lietuvio stiprybė yra mūsų tautos istorijoje ir tautos didvyrių dvasioje. Mums gyvybiškai svarbu PAŽINTI savo Lietuvos istoriją, jos kilnius žmones ir atpažinti savyje dvasios galybę, grožį bei didybę. TAPKIME save gerbianti ir savo dvasia besididžiuojanti TAUTA, kuri saugo ir gina savo TĖVYNĖS GARBĘ.

tiek       2020-02-4 15:49

tikrai nemanau ,kad visi žydai palaiko vanagaitišką išsidirbinėjimą lietuvių atžvilgiu ,nes puikiai supranta kaip bus vertinami vietinių lietuvių už tokį elgesį ir kur tai veda…Tarybiniais laikais toks elgesys tiesiog buvo vadinamas samoningu tautų kiršinimu.Su labai nemaloniomis išimtimis kiršintojams.

stasys        2020-02-4 8:24

Per tuos trisdešimt metu visuomenė buvo pripratinta prie to politinio -korektiškumo nustatytos pusiausvyros kurios pagalba buvo kuriamas teigiamas įvaizdis esamai Lietuvai. Neretai ir mūsų užsienio reikalų ministrai sudrebėdavo kaip epušės lapas tik paminėjus holokausto metama šešėlį . Kokios priežastys versdavo tokios politikos imtis Lietuvos vadovus ir toliau lieka paslaptis . Štai kur turėjome girdėti „tikru istoriku“ autoritetingą balsą ir argumentus,..  jog visuomenė kuri ginasi nuo jei nemaloniu istoriniu faktu tylėjimu nėra verta tos istorinės atminties ir to triūso kuri įdedą tą darbą mėgstantis piliečiai , tuo pačiu kurdami bendra tautos vienį bei jos istorinį vientisumą . Ne gabalais , ne iškarpomis suklijuotomis iš paėjusio amžiaus laikraščiu , o žmonių liudijimais ir iniciatyvomis galėjusiomis paaiškinti kaip galėjo nutikti jog žydai Lietuvoje nubrėžė tokia aiškia ribą tarp tu skirtingu Lietuvos istorijos periodu.  Geras psichologas pasakytu , jei yra problema reikia kalbėtis .Kodėl šiandiena apie tai kalba visuomenė  o valdžia tyli ..štai klausimas kuriam reikia atsakymo . Jei G.Nausėdai pasipriešino „tikru istoriku luomas‘ ir nesutinka pradėti diskusijas istorinės tiesos klausimais , gal tada pagelbėtu visuomenė ? ir taip priverstu tuos ponus iškelti savo storas šiknas iš valdiško komforto ?

Tie 46, manau,       2020-02-3 21:07

buvo įkaitai, pasirinkti be jokių jų kaltės įrodymų, tiesiog visų visuomenės sluoksnių, profesijų ir luomų atstovai. Nes kaltus naciai tiesiog žudė, o ne laikė švelnaus režimo stovyklose, ir dar lengvesnėmis, nei įprasta sąlygomis…Apie tai rašytojas Balys Sruoga minėjo.

>>> 2020-02-2 19:45       2020-02-3 9:33

Kokia čia tau valstybė „sovietija” raudonasis provokatoriau juliau Milaiti? Mali š... prie kiekvieno straipsnio.

o ar sis seimunas dalyvavo       2020-02-3 8:43

atstatant generolo Noreikos atminimo lenta, Ar jis atejo i mitinga apginti drasia moteriske, kuriai is ranku buvo isplesta valstybine veliava ir susidorota su ja?

ah1       2020-02-3 3:58

Žodis “istorija”  barbarizmas.  Pagal google vertėją “istorija”  verčiama į žodį pasaks, o žodis “pasaka” verčiama į žodį “istorija”.  Barbarizmus lauk iš lietuvių kalbos.

Kis       2020-02-2 23:32

Urbsi,man atrodo,kad reikia dar dziaugtis,kad Skirpos aleja pavadino Trispalves,o juk galeima buvo pavadinti ir Nezabudkos aleja.Kas gali paneigti,kad su laiku surasime kazka panasaus.

apie "istorikus"       2020-02-2 23:04

na ir ką šis “istorikas” nuveikė per 5 metus? nors buvo dirbęs sst, bet “indenpendenco” inkarą dar labiau prikabino prie gyventojų kaklo, t. y. padėjo stribvaikių šutvei dar giliau korupcijos galus sukišti po vandeniu, prisidėjo didinant mokesčius, kad mentūra sau susikeltų algas ir pasidarytų sau išskirtines sąlygas pensijoms gauti, dar per energetikos ministerija ir anūko mokyklos toliau klesti iš valsytės iždo ir t. t. ... vien žo.., kaip ir buvęs kultūros komiteto pirmininkas, padėjo užslaptintiems kgbistams engti tautą

bet tai ir žmogystų nupušimas       2020-02-2 21:58

jau ir atrado valstybę - “hitlerininkai”. tikriausiai iš to istorijos instituto

ah1>"Lietuvos valstybės 2020-02-2 19:45"       2020-02-2 21:12

kas buvo okupavę tas ir atsako už tai kas vyksta okupuotoje teritorijoje, o okupavę buvo hitlerininkai kai buvo žudomi žydai, hitlerininkai ir turi atsakyti už žydų žudynes Lietuvoje.

Leila       2020-02-2 20:27

nemėgstu demagogų; o dar labiau – neprotingų demagogų;

Lietuvos valstybės       2020-02-2 19:45

tuomet nebuvo, o valstybe čia buvo Sovietija, o vokiečiai - jos dalį okupavę kariai. Okupavę Sovietijos dalį, o ne Lietuvos valstybę, tad nedezuok, ah1.

Būtent       2020-02-2 19:43

istorikams faktai ir rimti dokumentai nerūpi, o tik Hegemono kuriamos įvairios versijos ir jų propagandos efektyvinimas - žmonių zombinimas. Dabar zombių tiek daug aplink - daugiau nei Kaušpėdo laikais.

ah1       2020-02-2 18:47

kas buvo okupavę Lietuvą tas lai ir atsako už masines žydų žudynes Lietuvoje, Lietuva masinėse žydų žudynėse nedalyvavo kaip valstybė, nes Lietuva buvo okupuota hitlerininkų, o tvarką Lietuvoje turėjo užtikrinti hitlerininkai

Žodžio laisvė...       2020-02-2 18:05

Prezidentas,atrodo,šitą reikalą numuilino į Kultūros ministeriją,kurioje dirba ministras Kvietkauskas ir kartu su Daujotyte,nepagailėję M.I.net 30 000 eurų už šmeižikišką kūrinį apie Lietuvos patriotus Na ,kas dėl istorikų,tai ,galvoju,kad jie buvo dešinioji KGB ranka kartu su žurnalistais( ne visais).Jie niekur nedingo,tik
dabar užslaptinti darbuojasi toliau.Kol Lietuva nepadarys pilnos liustracijos,tol ir būsime murdomi purve visi be išimties.Išpurtyti Istorijos institutą.Ir įsteigti tokį patį,kokį turi Lenkija.

ah1       2020-02-2 17:25

Mes turime tautą vienijančius simbolius Gedimino stulpus, Vytį/Pagonią, turime DKLRŽ ir kt.  -  Didžiąją Kunigaikštystę  Lietuvos Rusijos Žemaitijos ir kt. , turime lietuvių kalbą - turim tai kuo gali kiekvienas didžiuotis. Puoselėti derėtų tai kas vienija tautą, tai kas kelia visiems tiegiamas emocijas, o ne tai kas priešina tautą puolant į krašutinumus vienokius ar kitokius.


Rekomenduojame

Liudvikas Jakimavičius. Gyvenimo redaktorius Covidas

Kerouaco vertėja Irena Balčiūnienė – apie Mykolaitį-Putiną ir kiekviena proga jį menkinantį Tomą Venclovą

Neringa Venckienė. Valstybė laikosi ant melo pamatų

Algimantas Rusteika. Gyvename linksmiau ir laisviau

Liudvikas Jakimavičius. Prisiklausėme

Jonas Švagžlys. Apie opozicijos atstovų sekamas sėkmės istorijas

Rasa Čepaitienė. Mažumų valstybė

Vytautas Sinica. Būtina naikinti Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą

Rasa Čepaitienė. Čiukčiai prie Baltijos

Geroji Naujiena: Tiesos Dvasia – mūsų Globėjas

Algimantas Rusteika. Įtampą žūtbūt reikia išlaikyti

Povilas Urbšys. Apie opiumą liaudžiai ir Jo Ekscelenciją

Arūnas Gumuliauskas. Minint Steigiamojo Seimo šimtmetį

Povilas Gylys rekomenduoja. Apie zuikius ir valstybę

Istorikas Artūras Svarauskas apie Steigiamojo Seimo šimtmetį

Vytautas Sinica. Ironiška – nemirtinga neteisingai mąstančiųjų persekiojimo dvasia atgimsta sovietmetį tyrinėjančių galvose

Lietuvos Respublikai – 100! Gabrielės Petkevičaitės-Bitės žodis pirmajame Steigiamojo Seimo posėdyje

Vytautas Sinica. „Ne, vaikas nėra kolektyvinė mūsų visų atsakomybė“

Kaip iš Neringos Venckienės namų buvo pagrobta Deimantė Kedytė – dalijamės vaizdo įrašu ir Karolio Venckaus komentarais (video)

Algimantas Rusteika. Pasislėpti nepavyks niekam

Marijos radijas: Ar esama realių priežasčių pilietiniam judėjimui laisvoje šalyje, demokratinėje santvarkoje?

Rasa Čepaitienė. Kito žvilgsnyje

1972-ųjų gegužės 14-oji, Kaunas: Romas Kalanta ir kalantinės

Algimantas Rusteika. Kelios pastabos „vaiko ėmimo“ įrašo paraštėje

Aštuntosioms Garliavos antpuolio metinėms artėjant Neringa Venckienė klausia: Kodėl? Už ką?..

Fatima – pasaulinė Marijos sostinė, arba Popiežiaus Jono Pauliaus II galybės paslaptis

Kardinolas Joseph Ratzinger. Fatimos žinios teologiniai komentarai

Liudvikas Jakimavičius. Politinės stumdynės

Ramūnas Aušrotas. Ar nebus apribota tėvų teisė skųsti institucijų veiksmus?

Liudvikas Jakimavičius. „Amicus est Girnius, set magis amicus veritas“

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.