Demokratija ir valdymas

Išsižadėtoji žemė virsta karo lauku

Tiesos.lt siūlo   2016 m. gruodžio 26 d. 21:22

14     

    

Išsižadėtoji žemė virsta karo lauku

Rimvydas Stankevičius | „Respublika“

Paklaustas, dėl ko labiausiai nerimauja žvelgdamas į nūdienos Lietuvą, žinomas šalies kompozitorius šviesaus atminimo poeto Marcelijaus Martinaičio brolis Algirdas Martinaitis palygino mūsų valstybę su liepsnojančiu svirnu ir prisipažino besiguodžiąs tik mintimi, kad drauge su Lietuva ir prakeiktosios „žiurkės“ pagaliau sudegs.

Sprendžiant iš spaudos, afišų ir interneto – itin intensyviai kuriate šiuo metu?

Intensyvūs kūrybiniai laikotarpiai neretai būna ir priverstiniai. Žinoma, kai muziką kuriu „tik sau“, tuomet aštuonių minučių trukmės kūriniui galiu skirti ir aštuonis mėnesius, tačiau kai dirbu su teatrais, kai esu įsipareigojęs ir priverstas paisyti terminų, kuriu kitaip – susitelkiu ir dirbu, neklausinėdamas savęs, turiu šiandien įkvėpimą ar ne. Be to, kurdamas muziką spektakliui juk jau daugiau mažiau žinau, ko reikia, tad yra paprasčiau.

Trumpai tariant, muziką aš kuriu nuolat. Nes jei su garsais nebendrauji, tarkim, kokią savaitę, nustoji to ypatingo girdėjimo, tolsti nuo muzikos, ir reikia nemaža laiko, kol vėl įstengi į ją sugrįžti.

Vienas svarbiausių jūsų kūrybos registrų – religinė muzika. Sakykit, kas jus subrandino ir palaimino šitai misijai?

Manasis tikėjimas – tradicinis, lietuviškas, valstietiškas – paveldėtas iš tėvų, senelių, iš gimtojo kaimo bendruomenės. Todėl jame drauge su tikėjimu Dievu yra natūraliai susipynęs tikėjimas žeme – gimtąja žeme, žeme maitintoja, Lietuvos žeme, dora ir šventa žeme. Taip pat tikėjimas savaisiais žmonėmis, tą žemę drauge dirbančia bendruomene, taigi ir šeima, broliškais žmonių santykiais, žmogumi apskritai.

Mano gimtojo kaimo žmonės sunkiai dirbo, gyveno skurdžiai, tačiau nė vienam nešovė į galvą mintis tokį gyvenimą keikti, ieškoti būdų jo atsikratyti ir susirasti gyvenimą ten, kur sočiau, šilčiau bei lengviau. Žmonės neįsivaizdavo, kaip galima būtų palikti savąją žemę, namus, šeimą, bendruomenę, jų darbus. Pasitraukimas jiems būtų atrodęs kaip savęs ir visų artimųjų išdavystė – kaip koks šv.Petro išsižadėjimas.

Religija gimtajame mano kaime buvo rupi, neiškalbinga, tačiau itin artima ir palaikanti kasdienybėje, kviečianti gilesniam dvasiniam gyvenimui. Gal dėl to, kad gyvenome arti žemės, natūralios gamtos apsupty, estetiniai potyriai taip pat buvo religinių išgyvenimų dalis. Tai kaži kaip susiję su meile gamtai, meile visai Dievo tvarinijai, tačiau grožis man visad, nuo pat vaikystės, atrodė neatsietinas nuo sakralumo. Taip pat ir menas. Juk ir mano kelias į muzikos pasaulį prasidėjo nuo vargoninkavimo bažnyčioje. Kaip sakoma, giesmė žmogui pravėdina plaučius, o Dievui teikia didesnę garbę.

Labai gražiai apibūdinote lietuviškojo tikėjimo esmę. O jums neatrodo, kad būtent tikėjimo – visų jūsų išvardytų jo aspektų – stoka yra absoliučios daugumos šiandieninės Lietuvos bėdų priežastis?

Pirmiausiai nunyko lietuvio tikėjimas žeme. Vis mažėjo žemę dirbančių, iš žemės besimaitinančių... Tą sakralųjį ryšį su žeme brutaliai nutraukė sovietmetis, atėmęs, nuvaręs žmones nuo savos žemės, subrukęs juos į lagerius, į kolūkius… Nebelikus žemės kaip bendrojo vardiklio ėmė irti ir bendruomenės audinys, žmonės nustojo tikėti vienas kitu, tikėti savo bendryste, linkėti vieni kitiems gero… O be viso to – juk ir tikėjimas Dievu ima virsti abstrakcija, formalumu. Kai tikėjimas dar buvo režimo slopinamas ir persekiojimas, noras protestuoti, nesitaikstyti su dvasinio gyvenimo apribojimais dar atvesdavo mus į bažnyčias, o šiandien jau nebematome reikalo ten eiti – legalu, todėl banalu, visuotinai leidžiama, todėl ir nebūtina…

Tad kas mums atsitiko? Kodėl jaučiamės menki, netikintys ir neįgalūs pasirūpinti savąja ateitimi?..

Neseniai dar sykį perskaičiau Tomo Mano „Daktarą Faustą“, ir skaitydamas apie sutartį su piktąja dvasia, pasirašomą krauju, ūmai neįtikėtinai skaudžiai visa esybe pajutau, kad žinau – esu patyręs, ką tai reiškia… Juk mes, šiandieninė Lietuva, kaip jūs sakote, taip pat esame pasirašę sutartį krauju, atsižadėdami savosios žemės, savo tėvų siekių, moralės ir savo pačių gyvenimų, aukštesnės jų vertės.

Prisimenu ne taip tolimus Atgimimo, nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo laikus ir kai palyginu juos su diena, kai paskelbėme, kad mūsų žemė nuo šiol nebe mūsų ir savojoje valstybėje mes jau nebe gaspadoriai, o tik kampininkai – graudulys, apmaudas ir pyktis net gerklę užgniaužia.

Beje, nepamirškime, kad žemė turi orumą, taip pat ir galių jį ginti. Nepamirškime, kad žemė išsižadėjimo neatleidžia, o už nemeilę visada atkeršija – svilina ja vaikštantiems padus. Klausiate, kas su mumis vyksta? Tai juk būtent ir svyla dabar mums padai po išduotą Lietuvos žemę vaikštant, o širdis svilina kaltė ir gėda.

Pasižiūrėkime kad ir į Prūsiją, jau nebeturinčią ją mylinčios ir jos žemę dirbančios tautos, laikančios ją sava motina, – tokia „niekieno“ žemė netrunka virsti poligonais arba karo lauku, tarsi sąmoningai tokiu būdu išreikšdama savąjį pyktį.

Kai su jumis kalbėjomės prieš trejetą metų, pavadinote Lietuvą „pažadėtąja žeme“, kuri yra pažadėta drauge su mumis visais. Tąkart nepaklausiau jūsų, kam konkrečiai Lietuva yra pažadėta, nes tarsi buvo savaime aišku – Briuseliui. Tačiau šiandien, skystėjant ir yrant ES junginiui, terminas „Briuselis“ vis mažiau ima bereikšti. Todėl noriu patikslinti aną klausimą: kam esame pažadėti – Švedijai, Vokietijai, Rusijai?

Ne tiek svarbu kam – svarbu, kad savojoje valstybėje tvarkytis besikliaujant savosios tautos, savosios visuomenės interesais mums draudžia ir kliudo vis aiškiau matoma „pasaulio išminčių“ ranka, kuriai patogiau mus matyti ne savarankiška visaverte valstybe, o buferine gynybine teritorija, su aiškia praktine funkcija – atitverti Vakarus nuo Rytų.

O šiurpiausia, kad šitai, ką tiktai užsimanius iš mūsų lipdančiai „pasaulio išminčių“ rankai, neturime jokių galimybių pasipriešinti, nes mūsų išsižadėjimo parašas, pasirašytas krauju, – nenuplaunamas.

Prisimenate parašų rinkimo dėl Žemės referendumo laiką? Atrodė – antrąsyk nubudo Sąjūdžio dvasia. Žmonės atkuto, sujudo, į jų žvilgsnius grįžo gyvybė, pakylėjimas. Visi sutarė, visi vieningai bylojo savąją poziciją, visi vieningai pareiškė savąją valią...

Ir staiga – visa tai vienu gaistu nubraukiama lengva ranka. Paminama, paniekinama, nubraukiama trijų šimtų tūkstančių Lietuvos piliečių valia, kitaip tariant, iš Lietuvos yra išbraukiami trys šimtai tūkstančių žmonių, jiems tiesmukai ir brutaliai leidžiama suprasti, kad ši valstybė yra ne jų, kad jie – nurašyti, kaip prieš trejetą metų sakiau – pažadėtieji drauge su pažadėtąja Lietuvos žeme.

O kas po to? Po to – nieko. Jokių protestų, jokių diskusijų, jokių teisėtų ir teisinių kelių... Tarsi galutinė kapituliacija, susitaikymas, kapo duobė. Kodėl? Ar todėl, kad žmonės persigalvojo? Kad bet kokiam sprendimui iš principo buvo abejingi ir parašus rinko tik formaliai? Ne – tai todėl, kad „liaudies balsui“ garsiakalbiai Lietuvoje yra išjungti – nepalikta jokių galimybių nesutikti, išreikšti savąją valią, patiems dalyvauti sprendžiant savo valstybės ir savo pačių ateities reikalus. Tiesa yra ta, kad į mūsų bėdas, į mūsų lūkesčius, mūsų dejones, pasipiktinimus ir apskritai į mus, kaip tokius, seniai niekas nekreipia dėmesio.

O kaip mums nuo to krauju pasirašyto kontrakto ir to „pasaulio išminčių“ rankos išsivaduoti? Prisipažinkit, juk vis tiek kažkur įžvelgiate raminančią, guodžiančią viltį?

Žinoma, visuomet galima atrasti kuo pasiguosti. Antai kitados mano senelis grįžta pavargęs po darbų namo ir ūmai apstulbsta – atvira liepsna liepsnoja jo svirnas, kuriame grūdai – visas metų derlius… Gesinti – beprasmiška, mėginti išnešti grūdus – taip pat… Tad stovi senelis ant krūtinės rankas susinėręs ir beveik džiugiai pro dantis iškošia: „Na ir gerai – pagaliau tų prakeiktų žiurkių nebeliks.“

Prisipažinsiu, kuo toliau, tuo dažniau, kaip anuomet į liepsnojantį svirną žvelgiantis senelis, jaučiuosi žvelgdamas į Lietuvą. Ir žinot – dažniausiai guodžiuosi lygiai ta pačia fraze: „Ko gero, jau nebeliks nei mūsų, nei mūsų Lietuvos – bet pagaliau ir tų prakeiktų žiurkių nebeliks.“

Turiu ir šviesesnių vilčių. Viena jų, pavyzdžiui, – naujoji Lietuvos valdžia. Dar apie juos nė aiškesnės nuomonės neturiu susidaręs, bet pastebėjau, kad iš jų labai garsiai ir aršiai tyčiojamasi. O jei jau tyčiojamasi, vadinasi, jų bijoma. O jeigu jų bijoma, vadinasi, jie kitokie, jie neparankūs toms minėtosioms „žiurkėms“. Akivaizdu, kad valdžioje jie nebuvo numatyti. O tai leidžia manyti, kad jie turi galios šį tą pakeisti ar bent jau valios savoje šalyje tvarkytis patys.

Ko palinkėsite Lietuvai, artimiausiai jos ateičiai?

Nieko nepalinkėsiu – patylėsiu ir pakviesiu visus patylėti drauge. Atsišnekėjome jau. Daugiau, nei reikia. Dabar metas nustoti be saiko ryti, nustoti skaičiuoti pinigus, nustoti be atokvėpio postringauti ir diskutuoti – metas nutilti ir imti gyventi – gyventi iš tikrųjų, turint tikslą, krypti, su laisva valia ir laisvo žmogaus orumu, drauge su žmonėmis ir su Dievu.

Todėl pakaks, jei pakartosiu paskutiniuosius Johano Volfgango Gėtės ištartus žodžius: „Daugiau šviesos!“ Ir turėkit omeny, jog tai – ne tik palinkėjimas, bet taip pat ir raginimas, imperatyvas.

respublika.lt

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Dočys stasiui       2016-12-28 18:31

Didis savimi demokratas - naujas žmogus, stasy. Tu esi jo išradėjas. Užpatentuok, nes tas naujas žmogus gali pavogt tavo išradimą.

stasys        2016-12-28 7:26

..dydis savimi, bet ne ta žeme kuria dedasi ginąs .

Ringys       2016-12-27 22:49

Kartu su tėvų tikėjimu Maestro išsaugojo ir liaudiškąjį padorumą, kurį prarado daugelis sovietizuotų tėvynainių: per pionierišką beždžioniavimą, per komjaunuolišką veidmainiavimą, per išdavikišką kolaboravimą, per niekšišką kaimynų ir bendradarbių pardavinėjimą. Tuo renegatišku bizniu jie užsiima ir dabar: pardavinėja Lietuvos žemę, kurios jie savo krauju negynė; darko lietuvių kalbą, kurios jie niekada negerbė; žemina ir įžeidinėja garbius tėvynainius, nes taip ir nepasistengė sužinoti, kas yra kilnumas ir tikra garbė. Nes jų dievas yra pilvas, o jų garbė - begėdystė...

stasys       2016-12-27 17:15

Autorius menininkas o realius Lietuvoje vykstančius procesus vertina kaip tas stepių kazokas ,.. „mano žemė man tvirtovė“. Kaip reikėtu vertinti menininką gebanti tik trimituoti savo pačio ‚aleliujas‘ o taip ir neišmokusio klausytis to ka kiti jam kalba ,... pliurzius.  Demokratija - ne bandos visa apimantis jausmas , kuri galima būtu sustyguoti savo pačio vidinio nepasitenkinimo styga, Demokratija tai saviraiškos laisvė kuri jam ne tik kad netrukdo pačiam išnešti savo užpakalį laukan su tais trimitais , bet ir įpareigoją akmens nenešioti užantyje ..  . Kaip ten yra iš tikro vienas dievas ir tas pliurzius težino .

Kažkas kažkur       2016-12-27 14:17

pradėjo priešinti pagonybę su krikščionybę.O tai tik istorijos eigoje buvę ir esantys tikėjimo būdai.Vienas kitą papildantys.

Vakar mirė žymus Anglijos pop       2016-12-27 14:12

daininkas,kuris gyveno be stabdžių.Jau nekalbant apie visas orientacijas,tai ryškus pavyzdys,kai žmogus neturi kelrodės žvaigždės,10 Dievo įsakymų.Lyg geras širdyje,lyg ir geri ketinimai,bet net kasdienybės mūšio neatlaiko,kai reikia būti tik padoriam,o jei tokius,kurie sekė juo ir visi pilni teisių ir jokių draudimų,jei tokius dar užpultų kokie išorės priešai,tai jie net nesiorientuotų,ką daryti.Nes tai taip nekūniška…Daug prisvajojo pasaulis ateičiai ir kaip gyvens po 500 metų,bet vengia vienos,moralės,temos,kuri ir tik kuri gali jų svajones paversti kūnu…tai pirma pasiekti sielos,orumo,padorumo,sąžiningumo marsus,mėnulius,veneras ar jupierius.Tik tada atsivres pažadėtoji žemė-pradės trauktis ligos, kosmosas atvers savo paslaptis ir įsileis mus.

isgirskime       2016-12-27 13:00

tai paprasciausiai saziningo zmogaus balsas.

Dzeikas       2016-12-27 12:37

Kai zeme is taves nori atimti nuosavybe ir tave pati beteisiu vergu paversti, pirmiausia puciama patriotine migla prilyginant TAVO zemes pardavima svetimsaliui kaip isdavyste.
Oi…atsiprasau! Isdavyste pasirodo ne pats pardavimas, o GALIMYBE parduoti svetimsaliui.
Ka gi, deliojam pasjansa:
1) Zemes (tavo zemes) pardavimas svetimsaliui net tos sajungos, kurios pilieciai laikomi savais, prilyginamas isdavystei.
2) Tos sajungos i kuria stojant buvo sudereta, kad su laiku mes galesim pirkt pas juos, jie gales pirkt pas mus, apgavyste laikoma patriotizmu.
Tai ka, ponai patriotai-idiotai(cia tuo geruoju atveju jeigu jus istikro nesuprantate ka darote), apgavyste del Lietuvos, laikote geriu?
O kaip krikscioniskos vertybes “nekalbek netiesos” kai buvo pasirasinejama ES sutartis?
Ar zodzio lauzymas dalis lietuviskos patriotizmo sampratos?

Pagarba Maestro       2016-12-27 12:17

Prekiaujantys Tėvyne Maestro žodžių nesupranta.

Žmogus       2016-12-27 9:52

nesigaudo situacijoje. Daug esama tokių “intelektualų”, kuriuos kamuoja vėjai.

G.P.       2016-12-27 9:44

Didis menininkas ir doras žmogus. Pagarba kompozitoriui.

$+$       2016-12-27 6:01

Valstybė truputi daugiau nei “aruodas”. Jei tik iškils kiek nors realesnė grėsmė, “žiurkės” pirmosios skuos kaip iš skęstančio laivo. Gargaliuos tie, kurie naiviai tiki geromis valdžiomis, kad ir kas tai bebūtų: žalieji valstiečiai, drąsieji Garliavieciai, šou klounai ar demokratiniai darbininkai. Norinčių mokytis vis neatsiranda.
Šalies homoseksualizacija ir pedofilizacija prasidėjo ne vakar. Maskvos gosplaninikai pas Lietuvos gosplaninikus atvykdavo ne medžioti. Tie autobusiukai “Latvija”, pamušti raudonų pliušu ir žydrom užuolaidom bei dvigubu šildymu, turėjo konkrečią paskirtį. Dabar tai vadinama neoliberalistine globalizacija su Grynspen’ais ir Bernankemis priešakyje.

Dzeikas       2016-12-26 23:44

Prasymas prelegentui:
Tik neleiskite kalbinamajam pult ant grindu ir kojomis musti del “isduotos zemes”.
Maniau Radijo show albinai pasitrauke is gyvenimo kartu su laida, bet ne - gadina tyliai ora toliau.

Kaip rašė V.Mačernis B.Vildžiūnaitei"       2016-12-26 22:25

“Aš esu juk išaugęs kaime ir žinau.ką reiškia žmogui kaimas,gamta,jos kiekviena kalva,upeliukas,medis takas…Šitie visi dalykai yra mano sudedamosios dalys,yra mano aš.”...Lietuva yra mūsų aš.Lietuvis išeina iš Lietuvos,Lietuva iš jo neišeina,bet kad jis nepavirstų “žiurke”,bandydamas visaip jos išsižadėti ir puikuotis savo emigracija?


Rekomenduojame

Tomas Dapkus. Vyteni Andriukaiti, laikas visų atsiprašyti

Raimondas Navickas. „Gyveni sau žmogus ir net neįtari, kad tave bandoma įkišti į kalėjimą!“

Audrys Karalius. Nacionalinis stadionas Vilniuje 1984–2020: trumpa Ligos istorija

Neringa Venckienė: „Su Deimante dabar kažkas ne taip…“

Tomas Bikelis. VU fizikas KTU „mokslininkui“ apie 5G: pagrįstos abejonės ir miglota ateitis (autoriaus atnaujinta)

Geroji Naujiena: Jis yra čia ir dabar, Jis yra su mumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos

Vitalijaus Balkaus replika „Iš savo varpinės“: Maistininkai grasina supūdyti produkciją, arba Kodėl „nematoma rinkos ranka“ taip ir lieka nematoma?

Justas Stankevičius. Ar Sorošas šeimininkauja Lietuvoje?

Neringa Venckienė: „Jie mano, kad mane žemina. Bet manęs jie nepažemins…“

Iš Tiesos.lt pašto: Edmundas Paškauskas. Pandemijos ir rizika vyresnio amžiaus žmonėms, arba Kada bus išrasti skiepai nuo nužmogėjimo? (II)

Verta paminėti. Julijonas Būtėnas: žurnalistas ir laisvės kovotojas

Algimantas Rusteika. Kai suprasit, kad turim ką turim, turėsit gerą laiką

Atmintinos datos: operacija „pavasaris“ – 1948 m. gegužės 22–24 d. iš Lietuvos ištremta apie 40 tūkst. žmonių

Nacionalinis susivienijimas reikalauja nutraukti vyresnio amžiaus asmenų diskriminaciją

Dovilas Petkus. Įtakingi veikėjai susirūpino savo tamsia praeitimi

Robertas Grigas. Šv. Jono Pauliaus II šimtmečiui

Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka pristato: knyga „Lietuvos partizanų valstybė“

Andrius Švarplys. Legenda

Vytautas Radžvilas. Apie lietuviškąjį čiukčio sindromą

Skiepų karai. Ramūnas Aušrotas: Klausimas tik toks: ar bus taikoma „grubi prievarta“, ar…

8-tosios Garliavos antpuolio metinės: neabejingi piliečiai ir vėl klausė: „Ar dar gyva Deimantė?“ Papildyta Neringos Venckienės komentaru

Eligijus Dzežulskis-Duonys. Kaip atkurti pašlijusią ES reputaciją?

Per 500 žmonių pasirašė laišką Lietuvos vyskupams dėl Komunijos dalijimo būdo

Liudvikas Jakimavičius. Gyvenimo redaktorius Covidas

Kerouaco vertėja Irena Balčiūnienė – apie Mykolaitį-Putiną ir kiekviena proga jį menkinantį Tomą Venclovą

Neringa Venckienė. Valstybė laikosi ant melo pamatų

Algimantas Rusteika. Gyvename linksmiau ir laisviau

Liudvikas Jakimavičius. Prisiklausėme

Jonas Švagžlys. Apie opozicijos atstovų sekamas sėkmės istorijas

Rasa Čepaitienė. Mažumų valstybė

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.