Istorija

Iš sovietinių dienoraščių... Taip pat be datų

Tiesos.lt redakcija   2016 m. rugsėjo 1 d. 20:39

17     

    

Iš sovietinių dienoraščių... Taip pat be datų

Dažnai girdime sakant: „Visi mes iš vaikystės“... Kai nuostabus žmogus iš Sąjūdžio praeities Irena Vitkauskienė savo veidaknygėje pasidalijo moksleiviškais prisiminimais, prisiminiau ir šiuos žodžius. Pamaniau, kad gal tokia tema tiktų mūsų portalo diskusijai šią paskutinę vasaros savaitę: kiek mūsų šiandienos atsinešta iš to laikmečio, kuris jaunajai kartai jau tampa istorija, pažįstama tik iš vadovėlių ar pagal geriausias iliuzijų fabriko tradicijas susuktų kaimyninės šalies filmų? Ir kada nostalgiškąjį „O prie ruso buvo geriau“ pakeis savivoką keičiantis klausimas –tegul ir skambantis retoriškai: „Ar tikrai prie ruso turėjau geresnes sąlygas būti geresnis? teisingesnis? ir t.t.“?

Irena Vasinauskaitė

Irena Vitkauskienė: Kai žvėrys žmonių balsu prabilo

Iš atsiminimų kolūkinės mano vaikystės, kuri buvo ir graži, nes augau tėvų mylima, ir skaudi, nes kolūkis mano tėvus skriaudė.

Buvau penktokė, o gal ir šeštokė… Mūsų tarybiniame ūkyje (kolūkiui visiškai nusigyvenus, jis buvo prijungtas prie kaimyninio tarybinio ūkio), kuriam vadovavo aršus komunistas, buvo didžiulis sodas. Vieną rudens dieną pasiuntė mus visus, aštuonmetės mokyklos vaikus, vaikyti kiškių ir stirnų – esą, jeigu liks tame sode žiemą (sodą aptvėrė), tai nugrauš obelaites.

Mes tapenome susikibę už rankų nuo vieno pakraščio link kito šūkaudami, o tarp mūsų, toje pačioje gretoje, žirgliojo ūkio direktoriaus draugeliai iš rajono komunistų partijos komiteto – medžiotojai su šautuvais. Mes žvėrelius baidėm, o jie šaudė.

Baisiausia įvyko jau priėjus prie pat tvoros: likusieji gyvi kiškiai ir stirnaitės, rėkdami (pirmą ir turbūt paskutinį kartą gyvenime girdėjau, kaip rėkia iš siaubo gyvulėliai) lipo ant tvoros, o tie komunistiniai medžiotojai jau nebe šaudė, bet ėmė tvatinti jų galvas šautuvų buožėmis ir akmenimis.

Neatsimenu, kaip beparėjau į mokyklą, bet mokyklos koridoriuje taip garsiai įsiraudojau, kad sulėkė visa mokykla – vaikai, direktorius ir mokytojai.

 

* * *

Irena Vasinauskaitė. Religinių paveikslų nepamatė...

Garsiame Šiaulių rajono kolūkyje smūginiu pavadinimu „Pirmyn“ baigiau aštuonias klases ir nutariau mokslus tęsti mieste. Nebuvau baili, neturėjau ir nevisavertiškumo kompleksų, todėl nudrožiau į prestižinę Juliaus Janonio vidurinę mokyklą (dabar to paties vardo gimnazija), kurioje Šiaulių ponų vaikai mokėsi. Buvau girdėjusi, kad šioje mokykloje yra sustiprintas lietuvių kalbos ir literatūros mokymas. Aš tuo metu rašiau eilėraščius, kuriuos spausdino miesto ir rajoninis laikraščiai. Buvau net jaunojo korespondento mokyklą baigusi…

Mano kūryba susidomėjo šviesios atminties mokytojas Vitoldas Švickis. Buvau priimta į humanitarinę klasę, pradėjau lankyti literatų būrelį. Žodžiu, kaimo vaikas bandė pritapti prestižinėje, tuomet ponų mokykla vadintoje mokslo šventovėje. Stengiausi neišsiskirti iš kitų mokinių , tačiau tik praėjus keliems mokslo naujojoje mokykloje mėnesiams supratau, kad manimi domisi. Kodėl tai daroma, suvokiau dar vėliau.

– Vasinauskaite, šiandien po pamokų važiuosime į tavo namus kaime, – pranešė klasės auklėtojas Laurikaitis. – Noriu susipažinti, ar geras sąlygas mokymuisi turi.

Pertraukos metu paskambinau mamai, kad lauktų svečių. Man pasisekė, kad namiškiai buvo kambaryje ir galėjo atsiliepti laidiniu telefonu.

Pasibaigus pamokoms sėdome į auklėtojo automobilį ir pasukome į kolūkį „Pirmyn“. Vos peržengęs mūsų namų slenkstį, istorijos mokytojas Laurikaitis ėmė blaškytis po kambarius. Apsižvalgęs atsisveikino ir, jokių vertinimų nepateikęs, išvažiavo.

Vizito tikslas paaiškėjo, kai baigdami vidurinę kiekvienas gavome savo asmens bylas, kad pasirašytume vadinamąsias charakteristikas, kurių prireiksią tolimesniame gyvenimo kelyje. Tas bylas mums atnešė jau kitas klasės vadovas, paskirtas po netikėtos Laurikaičio mirties.

Vartydama dokumentus radau įrašą: „Lankytasi namuose. Religinių paveikslų ant sienų nepastebėta“. Kitaip ir būti negalėjo, nes apdairi mama tąsyk šventąsias šeimos relikvijas buvo veidrodžio stalčiuke paslėpusi…

Taip daugiau nei po dvejų metų mane pasivijo auklėtojo vizito pas tėvus išvada, lankymosi dieną mįslingai nutylėta.

Prestižinę Šiaulių Juliaus Janonio gimnaziją baigiau 1976 metais. Nekomjaunuolė.

 

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Julius Puras       2016-09-2 14:25

Galbūt taip gilei nereikia leistis. Ta medžioklė turi ryšį su dabartimi ir netgi su šia diena. Ir su tuo pačiu sėkmės džentelmenu, skurdo verslininku( visus kurie savo darbuotojams moka kelis šimtus per mėnesį aš vadinu skurdo verslininkais) Karbauskiu. Matote dėl rinkėjų balsų tarpusavy pešasi kelios mėsos partijos. Pati didžiausia Karbauskio mėsos partijai konkurentė yra darbo mėsos partija. Konkretus asmuo Baltraitienė ir kaip tik lyk sutapimas Baltraitienė dalyvavo medžioklėje. Baltraitienė savo politika stato ant smulkių žemdirbių ant kurių dantį griežia ir nuolat kartoja kad monopolijos ir smulkūs verslininkai turi turėti tas pačias sąlygas Karbauskis. Kalbant apie tiesos.lt darbininkai tai jie akivaizdžiai gražiai puoselėja Karbauski o jo politinius oponentus stato ant bačkos. Prie iškarpytos Baltraitienės kalbos tiesos.lt darbininkai visokeriopai rementys Karbauski viena karta buvo daraše “nuo bačkos”.

Pikasas       2016-09-2 9:27

Pabandykime persikelti į dabartį. Dabar madinga kalbėti apie nomenklatūros medžiokles. “Tarptautinių” medžioklių tradicijos žinomos dar iš sovietinio laikmečio. Kai Varšuvos bloko šalių nomenklatūra norėdavo įtikti Kremliui, padėdavo ir medžioklės. Kai 1956 metais L.Brežnevas lankėsi Vengrijoje, fazanų medžioklėje varovų išgąsdinti fazanai skrido pulkais. Leonidui Iljičiui vos spėjo padavinėti užtaisytus šautuvus, o medžiokliniai šunys guldyti laimikį prie jo kojų. Netgi tada dar visai jaunas palydovas Kriučkovas pasišlykštėjo tokiu reginiu. Gal būtent tai sustabdė jo realią galimybę per pučą tapti pirmuoju KGB sojūzo diktatoriumi, gerokai ta prasme aplenkiant V.Putiną. O juk iki Vengrijos revoliucijos tada buvo likę vos du mėnesiai. Kaip elgdavosi generalinis, taip sekė iš paskos ir pirmieji “sekai” respublikose. Žvejyba tvenkiniuose ar draustiniuose tapo nebe tokia madinga. Griebtasi žvėrių šėrimo… jų pririšimo, kad neišsibėgiotų... Priklausai pirmojo būreliui ir telefoninė teisė dirba. Ne, tai nei deficitinių žaliavų gausi, nei postą išsaugosi… Apie brangius žiedus sojūzo ministrų ir jų aplinkos žmonoms nekalbėsiu. Apie pirteles, konjako rūšis, dailias mergužėles ir gerą patarnavimą taip pat, nes tai žinau tik iš nuogirdų. Pagal demokratijos kūrimo prasmę visa tai turėtų būti jau tik gūdi praeitis. Kam ją tempti į dabartį? Sakyčiau, kad jau ir A.Brazausko laikais keistai atrodė raganosių medžioklės Afrikoje.. Nors ir viskas buvo įskaičiuota… Seni kadrai stebisi: “ir kas čia tokio?” Betgi pažiūros, kaip ir valstybės pareigūnų savimonė keičiasi. Kas tiko “brandžiame socializme” netinka “jaunoje demokratijoje”. Ir tą laikas pagaliau suprasti.

 

Julius Puras       2016-08-31 12:40

Aš matau daugiau čia peisidengima negu kad kurima. Peisidengima Garliavos tragedija ir tais paprastais žmonėmis kurie kiekvieną mėnesio 17 diena su kreidutėmis rašo žodį tie-sos. Prisidengima tam kad padėtų komunistams ir jų palikuonims žmones kaip tuos žvėrelius remti prie tvoros kad jie neturėtu pasirinkimo. O Lietuva tuo tarpu išgyvena glorieta visomis prasmėmis.

Wau       2016-08-31 7:22

Puras kuria žiniasklaidos priemonę ir bus žurnalistas, kuris suaktyvins žmones. Valio. Pagaliau Lietuvoje bunda tikroji žiniasklaida ir nyksta kontoriniai veblenimai komentaruose. Ura, tovariščiai!!!

Julius Puras       2016-08-31 0:19

Pratesent tai visokie demagogai ir bloga ir niekam tikusi valdžia yra nelinkusi analizuoti savo veiklos. Kodėl? Nes visuomenė išugdyti nereikli. Nėra žurnalistu ir visuomenėje aktyvių žmonių.

Julius Puras       2016-08-31 0:17

Respublikoje valdžia tai gerų darbų darimas. Buvimas valdžioje ir gerų darbų nedarimas yra blogas darbas. Vieną kartą fb Karbauskio paklausiau kokius jis gerus darbus nuveikė būdamas seima. Vietoje atsakimo Karbauskis pasiuntė kažkurtai pas save ir kažko t3n ieškoti. Tada dar kartą paprašiau kad savais žodžiais papasakotu. Tuom mūsų pokalbis ir baigėsi.

Ta prasme       2016-08-30 19:37

Visa prasmė tame, kad Gricius nepadarė nė vieno blogo darbo ir purams tai ryškiai nepatinka.

Julius Puras i Raseiniu Magdė       2016-08-30 19:15

Ta prasme Irena neisigilinusi į Raseiniuose vykstančias blogos ir niekam tikusios valdžios vidines tarpusavio batalijas parašė straipsnį?

Raseinių Magdė       2016-08-30 17:09

Purai, pats geriausias Griciaus darbas yra tas, kad jis blogų nepadarė...Irena ne raseiniškė, tai į tavo marazmus neatsakinėja.

Julius Puras       2016-08-30 16:58

” Religinių paveikslų ant sienų nepastebėta” tai vadinasi atranka lojaliu sovietiniai valdžiai. Klausimas kaip šiais laikais pogrindije išlikusi sovietinė valdžia daro atranka? Ir pirmas lojalumo valdžiai atrankos kriterijus yra pedofilijos byla. Žmonės kurie švelniai tarent nepritare valdžiai kaip ji išsprendė pedofilijos byla yra stumemi iš valstybės tarnautojų iš teisėsaugos iš žiniasklaidos iš politikos ir t.t. Vienu žodžiu sovietija tęsiasi.

Pikasas       2016-08-30 9:11

Nuoširdūs ir prasmingi prisiminimai. Kiekvienas sovietinės okupacijos dešimtmetis turėjo ir savo specifikos dalį. Sunaikinus Lietuvos partizanus, kaime buvo skubinami valstiečių varymai į “kolchozus” ir “sovchozus”. Tai Stalino režimo išmįslas, kuris Rusijoje sužlugdė NEPO užuomazgas ir pasmerkė didžiulę valstybę badmečiui. Net Stalino artimoje aplinkoje buvę ir kolektyvizacijai bandę priešintis Bucharinas ir Rykovas buvo sistemos sutrypti. Prasidėję išbuožinimai ir repatriacijos ilgiems metams pavertė pažangias Stolypino reformas tada dar menantį kraštą į visiškai atsilikusį ir skurdų Pasaulio užkampį. Vien tik Ukrainoje tuo metu nuo bado mirė milijonai žemdirbių. Paskutiniais Antrojo pasaulinio karo metais, sovietiniai pistoletais ginkluoti fronto politrukai žadėjo eiliniams, kad kolūkių po karo nebebus, o žemė bus gražinta valstiečiams. Viltys buvo pasirodę... Na, o kas didelio uolumo puolant nerodė, tam pistoleto kulką į pakaušį. Po karo apie tuos pažadus niekas net nekalbėjo. LSSR į “kolchozus” visi buvo suvaryti iki 1951 metų nuolat dvigubinant žemės mokesčius. Skurdžiuose “kolchozuose” už darbadienį mokėjo po 50-100 gramų grūdų. Parnešė kelis kilometrus senelis pusmaišiuką grūdų ir sako man: “Prisimink ir kitiems pasakyk, kad tą užmokestį per metus uždirbau”. O jei ir grūdų po duoklės valdžiai nelikdavo, tai rugiapjūtės užbaigimui atvežtą filmą parodydavo. Net pasirinkti leisdavo. Jei laimėdavo moterys, tai filmas dažniausiai buvo indų gamybos apie meilę.  Artistas Radž Kapuras “Valkatoje” ar “Ponas 420” buvo pagrindinis herojus. Eidavo jis per savo kaimus ir dainuodavo: “S ruskoj šapkoju bolšoju i s indijskoju dušoju…” Per pertraukėles, keičiant filmo diskus, moterys ašarą galėjo nubraukti. Jei sprendžiant vyrų būdavo dauguma, tai tie prašydavo “Čiapajevo”. Ir nesvarbu, kad jau kelintą kartą tą patį... Vis tiek žinojo, kad upėje pašaus… Mano senelis nostalgiją savo žemei išsaugojo net iki “perestrojkos”. Klausė žinių detektoriniu radijo imtuvus su ausinėmis, vėliau padoresniu ir viską žinojo. Sakydavo: “Ale duos Garbačiovas žemes, pamatystat…” Šypsojomės tik, nežinojom kaip bus… Be tai buvo po ilgų dešimtmečių sistemos kaime patyčių...

Julius Puras       2016-08-29 21:03

Aš laukiu laukiu iš Irenos kada ji pradės rašyti apie Griciaus gerus darbus taip ir nesulaukiu. Negi mes ir toliau gyvename kaip prie ruso ir apie savo vadus ir jų darbus nieko nežinome? Taip ir yra niekas nepasikeitė tik žmonės gavo teise pabėgti ką jie ir daro. O likusieji tenkinasi mažesniais uždarbiais ir laisvėmis negu kad prie ruso.

nida       2016-08-29 13:13

Taip, mielos Irenos, daugybę dalykų mes sužinome tik po kurio laiko. Bet kažkaip tai sužinome. Sužinome tam, kad kitiems pasakytume.

Atėjus laisvai Lietuvai pasipylė       2016-08-28 20:27

užguitumo iškrovos keisčiausiomis formomis.Kaip “ištiesinti žmonėms kelius”.Mums reikėjo terapijos,nuo pat nepriklausomybės pirmos atgavimo dienos,jos nebuvo ir vertybinio mąstymo suradimas nelabai pavyko.Laisvė nepavyko,nes vertybinį vakuumaą staigiai užpildė godūs savanaudžiai.Mes galvojom,kad viskas klosis savaime,bažnyčia nespėjo paremti bendruomenes dora.Ir bažnyčia pasiklydo?

Ir mūsų giminaitę darbe slkriaudė,       2016-08-28 20:23

bet ji buvo kantri,sakydavo, kad aš perkentėsiu,o laisvoje Lietuvoje taip “atsigriebė” ant savų.Orumas įgyja iškrypusias formas.

kol kas tik blogyn...       2016-08-28 12:17

stribai šaudė, gaudė, apiplešinėjo
jų vaikai komunistai irgi šaudė - žverelius,
anūkai kankina vaikus, apiplešinėja, išvaro į emigraciją.
—-
geriausias pavyzdys - medžiotojas - komunistas - banditas bradauskas.
jo sūnus VMI viršininkas…

janonietė       2016-08-28 11:21

savotiški laikai…
lietuvių kalbos mokytojas V.Švickis pasakodavo
apie išeivijos ir Vakarų rašytojus tai ko nebuvo vadovėliuose
po daugelio metų klasės susitikime malonu buvo kelti taures už tai kad mūsų klasėje nebuvo kgbistų


Rekomenduojame

Vytautas Radžvilas. Apie lietuviškąjį čiukčio sindromą

Skiepų karai. Ramūnas Aušrotas: Klausimas tik toks: ar bus taikoma „grubi prievarta“, ar…

8-tosios Garliavos antpuolio metinės: neabejingi piliečiai ir vėl klausė: „Ar dar gyva Deimantė?“ Papildyta Neringos Venckienės komentaru

Eligijus Dzežulskis-Duonys. Kaip atkurti pašlijusią ES reputaciją?

Per 500 žmonių pasirašė laišką Lietuvos vyskupams dėl Komunijos dalijimo būdo

Liudvikas Jakimavičius. Gyvenimo redaktorius Covidas

Kerouaco vertėja Irena Balčiūnienė – apie Mykolaitį-Putiną ir kiekviena proga jį menkinantį Tomą Venclovą

Neringa Venckienė. Valstybė laikosi ant melo pamatų

Algimantas Rusteika. Gyvename linksmiau ir laisviau

Liudvikas Jakimavičius. Prisiklausėme

Jonas Švagžlys. Apie opozicijos atstovų sekamas sėkmės istorijas

Rasa Čepaitienė. Mažumų valstybė

Vytautas Sinica. Būtina naikinti Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą

Rasa Čepaitienė. Čiukčiai prie Baltijos

Geroji Naujiena: Tiesos Dvasia – mūsų Globėjas

Algimantas Rusteika. Įtampą žūtbūt reikia išlaikyti

Povilas Urbšys. Apie opiumą liaudžiai ir Jo Ekscelenciją

Arūnas Gumuliauskas. Minint Steigiamojo Seimo šimtmetį

Povilas Gylys rekomenduoja. Apie zuikius ir valstybę

Istorikas Artūras Svarauskas apie Steigiamojo Seimo šimtmetį

Vytautas Sinica. Ironiška – nemirtinga neteisingai mąstančiųjų persekiojimo dvasia atgimsta sovietmetį tyrinėjančių galvose

Lietuvos Respublikai – 100! Gabrielės Petkevičaitės-Bitės žodis pirmajame Steigiamojo Seimo posėdyje

Vytautas Sinica. „Ne, vaikas nėra kolektyvinė mūsų visų atsakomybė“

Kaip iš Neringos Venckienės namų buvo pagrobta Deimantė Kedytė – dalijamės vaizdo įrašu ir Karolio Venckaus komentarais (video)

Algimantas Rusteika. Pasislėpti nepavyks niekam

Marijos radijas: Ar esama realių priežasčių pilietiniam judėjimui laisvoje šalyje, demokratinėje santvarkoje?

Rasa Čepaitienė. Kito žvilgsnyje

1972-ųjų gegužės 14-oji, Kaunas: Romas Kalanta ir kalantinės

Algimantas Rusteika. Kelios pastabos „vaiko ėmimo“ įrašo paraštėje

Aštuntosioms Garliavos antpuolio metinėms artėjant Neringa Venckienė klausia: Kodėl? Už ką?..

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.