Socialinė politika, Teisėkūros iniciatyvos

Iš redakcijos pašto. Vitalijus Balkus: Prezervatyvo principas darbo santykiuose

Tiesos.lt redakcija   2016 m. balandžio 17 d. 14:31

6     

    

Iš redakcijos pašto. Vitalijus Balkus: Prezervatyvo principas darbo santykiuose

Štai atėjo mums visiems dovanų metas. Ir opozicijos liberalai, ir valdžioje esantys „kairieji socialdemokratai“ skuba padovanoti mums naujus ir „labai modernius“ Darbo Kodekso pakeitimus. Maža to, rimtų esminių prieštaravimų neišgirstame ir iš oficiozinių profsąjungų. Na, kaip tu paprieštarausi, jei rinkimai artėja ir gražios vietos socialdemokratų partijos rinkimų sąraše jau matomai paruoštos.

Todėl iš karto pamirškime viešoje erdvėje vykstantį nuobodų susistumdymą tarp iš esmės pritariančių liberaliems darbo santykiams ir pakalbėkime apie tai, kaip tie santykiai atrodo iš arti.

Darbuotojas – prasčiausiai apsaugotas darbdavio kreditorius

Esminė klaida manyti, kad samdant darbuotoją darbdavys jam suteikia didžią malonę. O ir darbuotojas, ateidamas dirbti, neturi manyti, esą jis atlieka žygdarbį. Samdomo darbo santykių esmė paprasta – darbdavys perka darbo jėgos paslaugą iš darbuotojo, sutartomis sąlygomis už ją atsiskaitydamas, taip pat laikantis tarpusavio susitarimo.

Maža to, darbuotojas gauna atlygį jau suteikęs darbo jėgos paslaugą, t. y. kol jam neišmokėtas atlygis, jis tampa darbdavio kreditoriumi. Taip, gerbiamieji, ne tarnu, ne baudžiauninku, ne darbo prievolės atlikėju, o būtent kreditoriumi, kurio teisės turi būti tinkamai apsaugotos. Iš esmės galima būtų ir užbaigti straipsnį šiais žodžiais, tačiau realybėje būtent kredito gavėjo pareigą atsiskaityti darbdaviai moka puikiai pamiršti. O ir įstatymai iškelia kitus kreditorius aukščiau už darbu kredituojantį darbuotoją.

Įmonės bankroto atveju nespėto išslapstyti turto likučiai pirmiausiai atitenka valstybei bei bankams ir tik po to, kas liko (jei liko), išdalinama algų negavusiems dirbantiesiems. Nepaisant to, darbuotojas iki paskutinės įmonės gyvavimo dienos yra įpareigotas ir toliau teikti kreditą savo darbu. Net tuomet, kai bankai nebeskolina grimztančiai įmonei nei skatiko, net tuomet, kai valstybė uždėjo leteną ant visų sąskaitų, o antstoliai aprašė turtą, ir net tuomet, kai įmonės savininkai dingo kaip į vandenį.

Be abejo, jei kantriai lauki ir galiausiai sulauki bankroto, gali tikėtis visų atsiskaitymų ir kompensacijų – jei ne iš darbdavio, tai iš valstybės. Tik štai kaip kantriai laukti, pavyzdžiui, prekybos centro darbuotojai, to laiko, kai valgyti norisi, o jai nežinia kiek teks kabėti būsenoje „nei paleista, nei pakarta“? Atleisti iki bankroto procedūros pradžios niekas neskuba, o kada bus tas bankrotas – nežinia. Štai ir eina žmonės į gatvę rašydami pareiškimus „savo noru“, kad tik greičiau galėtų imtis naujo mokamo darbo. Beje, tokį vaizdą regėjau savo akimis sugriuvus parduotuvių tinklui „Fresh Market“, kuomet iš kelių šimtų darbuotojų savo teisėtų kompensacijų sulaukė vienetai. Tiksliau, jie ne šiaip „sulaukė“, o iki tol iškentėjo milžinišką spaudimą išeiti patiems, kuomet buvo sakoma: „arba išeinate ir net (!) gaunate atostoginius, arba nieko negausite“.  Ir toks atvejis Lietuvoje ne vienintelis.

Vienkartinio darbuotojo principas

Jei stambūs verslininkai vienu balsu tvirtina, kad iki šiol buvęs darbo santykių reglamentavimas jiems per prastas ir esą jie negali operatyviai valdyti darbo jėgos įmonėse, tai vis kyla klausimas kodėl jie neteigia, kad būtinybė grąžinti paskolas bankams (net jei to labai nesinori) taip pat trukdo „valdyti finansinius srautus“? O kaip galima „operatyviai“ apsirūpinti darbuotojais, iliustruoja štai šita vos vakar man papasakota tikra istorija.

Stambioje gamybinėje įmonėje, kurios savininkas yra dažnas svečias TV laidose (pavardė autoriui žinoma), prireikė darbininkų. Daug mokėti nesinori, o štai našumo reikia didžiausio. Ir čia tokiems darbdaviams net jų pačių „sovietiniu“ vadinamas kodeksas pasiūlo išeitį – priimti žmones bandomajam laikotarpiui už minimalų atlygį.

Toliau pradeda veikti gerai atidirbta „motyvacijos“ sistema. Žmogus nuolatos giriamas ir jis iš tikro dirba ant galimybių ribos, visiškai pagrįstai suprasdamas, kad šioje įmonėje jis ilgam. Tik štai po 3 mėnesių visi priimtieji atleidžiami. Tačiau šioji istorija tuo nesibaigė, nes atleidžiamiems buvo pažadėta „jei prireiks, paskambins“ ir, kai vėl prireikė „vienkartinių“ darbuotojų, atsirado tokių, kurie pakartotinai pakviesti ir vėl atkartojo tą pačią seką, ir vėl buvo atleisti kaip „netikę“. Sakysite: patys kalti? Iš dalies taip, tačiau retas, ypač jaunas žmogus, ateidamas į TV „eksperto“ įmonę, supranta, kad paveikslėlis ekrane gali stipriai skirtis nuo to, ką jam teks patirti. Ir atkreipkite dėmesį į tai, kad jokie įstatymai šioje istorijoje nėra pažeisti.

Dar įžūliau elgiasi „feniksų“ – trumpalaikiam darbui (dažniausiai vienam projektui) sukurtų įmonių savininkai. Ir vėl įvykis iš gyvenimo. Bankrutavus stambiai transporto įmonei ir darbuotojams likus gatvėje (kai kas net reise tuo metu buvo), vairuotojas atėjo į Darbo biržą, kuri pasiūlė dalyvauti programoje, pagal kurią jis įsipareigoja įsidarbinti siūlomoje įmonėje, o mainais ji darbdaviui kompensuoja dalį atlyginimo išlaidų. Tiesa, išeiti iš jos darbuotojas kurį laiką neturi teisės. Ir kokia gi buvo žmogaus nuostaba, kuomet toji įmonė buvo jau jam pažįstamų ankstesnės darbovietės savininkų, visai neseniai kaip į vandenį dingusių ir palikusių fiktyvų direktorių. Ir atsisakyti sunku, nes Darbo biržoje atvirai sako: „nesutiksi – bus prastai“ (įvykis vyko viename nedideliame miestelyje), ir sutikti negali, nes puikiai žinai apie tragiškai prastas iki tol buvusias darbo sąlygas.

Svarbiausia, kad sutramdyti „feniksus“, kuriuose „vienkartiniais“ tampa visi įmonės darbuotojai, beveik nėra jokių galimybių. Tyčinio bankroto bylų Lietuvoje keliama vos keletas (kartais nė vienos per metus), jų nagrinėjimo trukmė ilga, o ir dažniausiai po jomis pakliūna bankus bandantys apmauti sukčiai. O štai statybų sektoriuje karaliauja verslininkai, kurie tiesiog apsistatę „feniksais“ ir nieko nebijo, nes teisėtam nepavykusių projektų skandinimui užtikrinti dirba ištisos juristų komandos.

Tai, ką matome, nėra vien Lietuvoje pasitaikanti padėtis. JAV toks darbdavio metodas darbuotojo atžvilgiu buvo taikliai ir chuliganiškai pavadintas Condom principle (prezervatyvo principas), kur darbuotojas darbdavio akyse prilygsta būtent šiai vienkartinei kontracepcijos priemonei.


Padaryk iš darbuotojo skolininką

Kartais darbdaviui kaip tik reikia „pririšti“ nebrangų, paklusnų ir patogų darbuotoją, ir štai čia prasideda kitoks žaidimas. Naujajame Darbo Kodekse jau teisiškai įsigalios nuostata, pagal kurią darbuotojas gali būti priverstas išėjęs iš darbo laikytis „nekonkurencijos“ principo, t.y. net dvejus metus jis negalės kitoje įmonėje dirbti analogiško darbo tam, kurį dirbo prieš išeidamas.

Iš karto pamirškime siūlomą kompensavimo mechanizmą, nes mes puikiai suprantame, kad jei kompensacijos ir bus mokamos, tai lygiai tiek, kol buvęs darbuotojas kels realų pavojų. O žinant, kad didžioji dalis darbo sutarčių surašyta „minimumui“, kompensacijos bus niekinės.

Be to, jau dabar kai kurios stambios ir labai teigiamai save pristatančios įmonės ir bankai sukūrė tokias darbo sąlygas, kad neskausmingas išėjimas savo noru galimas nebent išnešant kojomis į priekį.

Schema įžūliai paprasta – paversti darbuotoją amžinu skolininku. Vienas labai žinomas bankas (ir ne jis vienas) tai darė taip. Darbuotojai, visiškai atitinkantys darbdavio keliamus kvalifikacinius reikalavimus, priimami į darbą. Ir pačią pirmą dieną juos išsiunčia mokytis. Sakysite: kas čia blogo? O gi tai, kad tas „mokslas“ – kaip pildyti įmonės blankus – ir yra mokamas. Ir jei tu išeini ankščiau nei po pusės metų, būk geras sumokėk 3000 litų (tuomet dar buvo litai) už „vertingas“ žinias. Priminsiu, kad kalba vyksta apie banką, kur darbuotojai jau atitinka visus kvalifikacinius reikalavimus.

Nesibaigus pirmam terminui, darbuotojas jau siunčiamas „mokytis“ bendravimo meno psichologijos kursuose (tuomet tai buvo per 5000 litų įsipareigojimas), kuriuos ten buvę apibūdino taip: „Atėjo kažkoks vyrukas ir sudėjo parašus ant „mokslo“ baigimo dokumento“. Taigi, kursai niekiniai, tačiau skola išėjus būtų reali. Maža to, jei atsirasdavo norinčių išvengti „mokslų“, tai jų gyvenimą paversti pragaru buvo vieni juokai, nes naujus „mokslus“ siūlydavo nepasibaigus senos „skolos“ terminui, tad arba susimoki ir išeini, arba kentėk mėnesį priekabes, patyčias ir nuolatinį grasinimą „išmesti su vilko bilietu“. Ir vėlgi jokie įstatymai čia nepažeidžiami, nes niekam neįrodysi, kad „mokymai“ yra gryna fikcija.

„Juk tai susitarimo reikalas“

Dar vienas darbo santykių liberalizavimo šalininkų pamėgtas argumentas, esą yra plačios galimybės darbuotojui susitarti su darbdaviu. Taip, teoriškai jos yra, jei mūsų piliečiai turėtų bent jau pradines teisines žinias. Maža to, kai kurių norminių aktų, tiesiogiai turinčių įtakos, pavyzdžiui, darbo sąlygoms, jūs tiesiog nesurasite. Kalbu, pavyzdžiui, apie įvairius įsakymus, reglamentuojančius reikalavimus darbo vietos įrengimui ir pan. teisės aktus. Gyvas pavyzdys: žiemą ceche – -5, vasarą – +35 ir būkite mieli – dirbkite.

Dokumentai, be abejo, egzistuoja, tačiau sunkiai įsivaizduoju, kaip paprastas darbininkas, be juristo pagalbos, juos visus gali susirasti.

Didelis teisinis neraštingumas ne tik niekur neišnyksta, tačiau net ir skatinamas. Teoriškai labai praverstų, jei profesinės sąjungos imtųsi tokio švietimo, tačiau praktiškai profesinė sąjunga įmonėje gali susikurti arba pasišventusių ir nebijančių likti be darbo žmonių dėka, arba būti sukurta kaip „kišeninė“ darbdavio organizacija, pavyzdžiui, darbuotojams nenaudingai kolektyvinei sutarčiai suderinti.

Neapsigina ne tik darbininkai, tačiau, kaip mes matome, nuo savivalės kenčia ir medikai, ir pedagogai, ir net įmonių žemesnės ar vidutinės grandies vadovai. Pastarieji taip pat dažnai turi darbo sutartis, surašytas „minimumui“, nes sąlyga būna paprasta – pasirašai sutartį tokią, kokią pateikiame, arba niekuomet netapsi, pavyzdžiui, pamainos viršininku. Atrodo lyg kompromisas, o iš tikro – atviras šantažas.

Taigi, esant tokiai padėčiai visiškai panaikinti valstybės kontroliuojančias funkcijas yra tolygu visų darbo santykių įstūmimui į XIX a. būseną. O to kaip tik ir norima „liberalizuojant“ darbo santykius.

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

anonymous       2016-04-19 8:25

Kęstutis Pūkas panašius metodus taiko jau seniai. Jis - Grybauskaitės galimai rėmėjas, ir jam galioja kiti nei visiems standartai.

Pikc       2016-04-17 21:46

Niekaip nesuprantu, kas trukdo konkrečiai įvardinti asmenis ir įstaigas, apie kurias kalbama - nes priešingu atveju susidaro įspūdis, kad tai tik gandai arba išgalvotos situacijos.

stasys to 2016-04-17 18:29       2016-04-17 20:29

Nereikia manęs kaltinti jei autoriui trūksta gyvenimiškos patirties pačiam, visas tas jo girdėtas istorijas, pasverti . Jei nėra pusiausvyros darbo santykiuose jokios profsajungos čia nepadės, o tik dar labiau viska suvels .Verslas renkasi su kuo jam dirbti ir kaip ta daryti .Nepatiks Lietuviai rinksis Ukrainiečius ,..arba visai ji iškels ten kur žmonės kitaip supranta darbo verte . Vergo darbas nenašus ..to įrodinėti netgi glūšiui nereikia . O va ar autorius ta supranta dar didelis klausimas.

to Stasiui       2016-04-17 19:29

Kai trūksta argumentų diskusijai, galima kitą tiesiog durnium iš vadinti ir pats sau proto bokštu atrodysi.
O aš manau, kad yra daug tiesos ir žmonės per daug abejingi dėl svarstomo naujo socialinio modelio, tiesiog trūksta teisinio raštingumo, profsąjungos silpnos arba popierinės.

Emigracija patrigubės       2016-04-17 17:32

Ir bus Lietuva be lietuvių...

stasys        2016-04-17 16:58

Autorius pliurpalius kurio pasaulėžiūra formuojama viešu gandu- kalbu pagrindu . Tai ko stebėtis kad taip nepasitikima nauju socialiniu modeliu. Nežinau ar tai tiesa .bet Seimas svarstydamas atleidžiamu darbuotojų išmokamas garantijas kaip ir pritarė tokio kaip Syso siūlomai pataisai. Jei sveiko proto nedaug ..bet koks įstatymas bus blogas tik todėl kad jis naujas ...o pas Vitaliju jo tikrai mažuma.


Rekomenduojame

Pirmą kartą paskelbtas žydų žudikų Paneriuose sąrašas

Jie labai myli kultūrą

Algimantas Rusteika. Kodėl aš negaliu jos pamiršti?

Vytautas Sinica. Drakoniška? Absoliučiai. Proporcinga? Ne. Ar tai atgrasytų nuo atitinkamų pažeidimų ateityje? Neabejoju

Kun. Grégoire Celier FSSPX. Imigracija – principai, teisės, praktika (II)

Advokatas Jonas Ivoška. Ar Lietuva tebėra yra teisinė valstybė?

Geroji Naujiena: Mūsų Viešpats Jėzus Kristus – Visatos Valdovas

Kodėl signatarui sopa širdį dėl Lietuvos?

Liudvikas Jakimavičius. Kultūrininkai ar „kultūrininkai“?

Rolandas Kačinskas. Susipažinkime: Graikijos garbės pilietis Zygmantas Mineika – sukilėlis, kuriam motina antrąkart padovanojo gyvenimą

Vladas Vilimas. Klausiate: ar pasitikime teismais? Bet apie kokius teismus kalbate, p. Šedbarai?

Arkivysk. Gintaras Grušas: Žinia, kurią mums skelbia prieš dvejus metus atrasti sukilėlių palaikai

G. Nausėda: „Jų keltos pilietinių teisių, tikėjimo, sąžinės ir žodžio laisvių, socialinio teisingumo idėjos žymėjo mūsų tautų atsivėrimą modernybei“

Iškilmingai palydėti amžinojo poilsio Rasų kapinėse atgulė Lietuvos žemės didžiavyriai – 1863–1864 m. sukilimo vadai ir dalyviai

Algimantas Rusteika. Prisiminimai apie ateitį

Ramūnas Aušrotas. Apie Laisvės partijos atstovų iniciatyvas, siekiant varžyti laisvę šeimose

Vytautas Matulevičius. Iš JAV galime prašyti tik kareivių ir tankų, bet ne teisėjų. O gaila

Kun. Grégoire Celier FSSPX. Imigracija – principai, teisės, praktika (I)

Kviečiame į konferenciją–diskusiją apie gender ideologiją!

Mindaugas Buika. Tikėjimo sklaida statistikos veidrodyje

Vytautas Radžvilas. Netikros tikrovės ištakos. Pilietinė ir politinė visuomenė

Diana Nausėdienė: Kodėl mes išskiriame moteris? Pakalbėkime, ką patiria vyrai

Apie 1863–1864 m. sukilimo vadų ir dalyvių gyvenimą ir mirtį, arba Lietuvos žemė grąžina savo didžiavyrius

Lapkričio 22-ąją vyks 1863–1864 m. sukilimo vadų ir dalyvių valstybinės laidotuvės

Algimantas Rusteika. Atimti ir padalinti – jie nieko daugiau nesugeba

Vytautas Landsbergis: Venckienės ir kitose garsiose bylose uždėtas „kalpokas“, apie ką galima kalbėti, o apie ką – ne

Seimo kanceliarijos atliekami teisėkūros tyrimai ir apžvalgos – atviri ir visuomenei

Kanadoje išgelbėta beveik 400 vaikų, dėl kaltinimų vaikų išnaudojimu areštuoti 348 suaugusieji

Kviečiame į Albinos Žiupsnytės paveikslų parodą „Meilė niekada nesibaigia…“ (1 Kor 8 )

„Teisingumo registras“: ar Lietuvoje žmogus yra saugus? Vieno atvejo ir ne tik analizė

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.