Iš propagandos frontų

Iš propagandos frontų: ataka prieš profsąjungas ir giesmės naujajam Darbo kodeksui

Laisvūnas Šopauskas   2015 m. rugsėjo 14 d. 21:31

7     

    

Iš propagandos frontų: ataka prieš profsąjungas ir giesmės naujajam Darbo kodeksui

Panašu, kad propagandos frontų pirmeivius Rimvydą Valatką ir Romą Sadauską-Kvietkevičių jų generolai paskyrė į tą patį dalinį ir nurodė tuo pat metu atakuoti tą patį taikinį. Kodėl, taip ir lieka neaišku. Matyt, rašydami po vieną jie mažiau paveikūs?

Plunksnos broliai opusus ir vėl sukurpė per savaitgalį, kad sekmadienio vakarą iš bulviakasio grįžę nusiplūkę piliečiai arba pirmadienį kontorose kavos išsivirę tarnautojai, savo darbo dieną [kaip ironiška…] pradėję nuo „Delfio“ naujienų, iškart rastų viską, ką valdžia pageidauja, jog bendrapiliečiai mąstytų jai svarbiu klausimu.

Prieš savaitę buvo užduota parašyti po rašinėlį, apdainuojantį nekontroliuojamo migrantų srauto grožį ir nešamas gėrybes (žiūrėti – ČIA), šį savaitgalį propagandistai skrebeno plunksnomis, kad apšviestų atsilikusius tautiečius apie profsąjungų keliamą pavojų ir naujojo Darbo kodekso privalumus.

Užduotis buvo stropiai atlikta, ir R. Sadausko-Kvietkevičiaus opusas paleistas į eterį sekmadienį 18.00, o R. Valatkos – 18.11. Įdomu, ar pirmasis iššovęs savo salvę gauna premiją?

Abiejuose opusuose jokių stiliaus, technikos ar minties atradimų ir vėl nesama. Ir vėl panaudota ta pati iki gyvo kaulo įgrisusi „dviejų Lietuvų“ ideologema: propagandistas ir jam pritariantys yra neva pažangūs, o jam nepritariantys (šiuo atveju – ir jų teises gerbti reikalaujantys į profsąjungas susibūrę darbuotojai) – atsilikėliai. Įvardiję, kas laikytini „atsilikėliais“, propagandistai jiems klijuoja etiketes ir tyčiojasi, o „pažangiesiems“ žarsto pagyras.

Štai čia R.Sadauskas-Kvietkevičius rašo apie „pažangiuosius“:

Darbuotojai, kurie jaučiasi viena komanda su savo vadovais ir siekia ne pratemti laiką nuo atostogų iki atostogų, kol galų gale sulauks pensijos, o drauge įveikti visus iššūkius, pralenkti konkurentus ir mėgautis sėkme, negalvoja kokio dydžio kompensaciją gautų, jeigu būtų atleidžiami iš darbo. Nes jų niekas neatleis, o sumaniusius išeiti į didesnę algą siūlančią įmonę primygtinai įtikinės pasilikti.

O čia – apie „atsilikėlius“:

Senasis Darbo kodeksas reikalingas konfliktiškoms asmenybėms, biurų intrigantams, nelojaliems buvusių vadovų numylėtiniams ir profesionaliems teisybės ieškotojams, į kiekvieną darbdavį žvelgiantiems iš padilbų ir laukiantiems progos įskųsti Darbo inspekcijai už pareigybinėje instrukcijoje ne vietoje padėtą kablelį. O labiausiai – tiems, kas supranta, jog nesugeba sukurti nieko naudingo, gauna savo apgailėtiną minimalią algą kitų bendradarbių sąskaita ir dar neišvyti į darbo biržą tik todėl, kad įmonės sąskaitoje vis neatsiranda pinigų sumos, pakankamos išmokėti išeitines kompensacijas keliems tokiems ją žlugdantiems veltėdžiams.

Profesionalūs profesinių sąjungų veikėjai, apsiginklavę nesenstančia klasių kovos ideologija, šiuolaikiniame startuolių ir kūrybinių industrijų pasaulyje atrodo kaip gyva žuvis fosilija koelakantas, nepaaiškinamu būdu neišnykusi kartu su dinozaurais. Jie turėjo išnykti kartu su raudonaisiais kampeliais, kelialapių į sanatorijas dalinimu ir musių nutupėtomis darbo pirmūnų garbės lentomis, bet išgyveno savo ekologinėje nišoje, kur vis dar aidi Karlo Markso, Fridricho Engelso ir Vladimiro Uljanovo sugalvoti šūkiai sukergti su vestuvių muzikantų humoru ir pogarliavinėmis elito sąmokslo teorijomis.

Suprantama, atsilikėliai nenusipelno, kad su jais kas nors kalbėtųsi ir į jų poziciją kreiptų nors menkiausią dėmesį. Todėl R. Sadauskas-Kvietkevičius ir siūlo:

[V]ienintelė racionali išeitis būtų paprasčiausiai panaikinti jau seniai nieko neatstovaujančią Trišalę tarybą ir priimant sprendimus tartis su ekspertais, o ne visuomenės kiršintojais. Profesinių sąjungų lyderiams liks demokratinėje visuomenėje nepaneigiama teisė kelis kartus per metus geru oru drauge su Vytautu Šustausku pašūkauti per megafoną ir pražygiuoti Gegužės pirmosios eisenos pasturgalinėje dalyje.

Išties labai pažangus ir labai demokratiškas siūlymas: dėl samdomo darbo reikalų vyriausybei tartis su jos pačios paskirtais ekspertais…

Skirtingai nei R. Sadauskas-Kvietkevičius, kurio opusas sudarytas vien iš patyčių „atsilikėlių“ atžvilgiu, R. Valatka šį kartą patyčias nusprendė papildyti „argumentais“ ir „analize“.

Tačiau ta analizė labai jau savotiška. Kiekvienas rimtas autorius pirmiau pristato savo oponentų poziciją, ją išanalizuoja ir tada dėsto jau savąją. Nors tiek profsąjungos, tiek mokslininkai yra suformulavę išsamią argumentaciją prieš daugelį socialinio modelio ir naujojo Darbo kodekso aspektų, visa tai, suprantama, yra per menkas dalykas, kad R.Valatka į tai atkreiptų dėmesį. Šis ne vienuos propagandos frontuos uostęs parako susiranda labiau vertą (o gal jo intelektą labiau atitinkantį) analizės ir kritikos objektą – ... šūkius, kuriuos nešė profsąjungų demonstracijos dalyviai.

Suregistravęs devynis šūkius ir pašaipomis juos „sutriuškinęs“, R. Valatka savo intelektualinę „pergalę“ įtvirtina apdainuodamas naujojo Darbo kodekso privalumus ir tyčiodamasis iš dabar dar galiojančiojo. Pastarasis – pagaliau praregėjusio R. Valatkos akimis žiūrint – besąs „mistinių, pusiau sovietinių teiginių kratinys“, „pagrindinė kliūtis investuoti Lietuvoje“, „kvailas“, draudžiantis „dirbti ir užsidirbti“, įtvirtinantis „kraupią padėtį“.

Apie tai, kad siūlomą projektą dar iki jo analizavę mokslininkai irgi lygino abu Darbo kodekso variantus – iki šiol galiojantį ir naujai siūlomą ir pateikė gerokai kitokį privalumų ir trūkumų balansą, be abejo, ir vėl nė žodžio.

Savo opusą R.Valatka baigia dramatiškai suformuluotu klausimu:

Keičiame DK ir keičiamės ar ir toliau laukiame Jemelios ant krosnies stebuklo, kai nebereikės dirbti, bet vis tiek visi turtingai gyvensim?

Jei Pedagoginio instituto alumnas R. Valatka būtų buvęs stropus studentas, šiame sakinyje jis ir pats nesunkiai aptiktų net dvi logines klaidas (Visas sakinys – klaidinga dilema; antrajame klausime – klaidinga prielaida „dabar mes laukiame stebuklo, kai…“)

* * *

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

suomis       2015-09-15 17:43

Eilinis, tai čia tas pats klounas Vlad Mazelis…

profsąjungietė       2015-09-15 9:48

Kodėl šia tema žurnalistų ,,elitas” nesiremia vakarų Europos tradicija ir patirtimi, o kalba atbulai?

tetravaal       2015-09-15 9:40

vakar buvo gražu žiūrėt per miliūtės fantasmagoriją kaip tryse černiauskėlį dorojo, net daukšys susinepatogino , gebelsas tyliai rūko kampe smile

eilinei       2015-09-15 1:59

issiplauk galva, kol rudens salnos dilgeliu dar nepakando…
“demokratiskai isrinkta valdzoa”... Bu-ha-ha-haaaaaa…

Eilinei       2015-09-14 22:30

Gal užtektų proto dar įvardyti ir tai, ką gi propaguoja L.Šopauskas?
Kad reikia mąstyti savo galva?
Išties baisus nusikaltimas…

Eilinė profesionalaus propagandisto Šopausko ataka       2015-09-14 22:25

prieš demokratiškai tautos išrinktą Nepriklausomos Lietuvos valdžią.

Arvydas       2015-09-14 22:08

Pavadinčiau šiuos du vyriškius asilais, bet nenoriu įžeisti. Asilų.


Rekomenduojame

Simonas Jazavita. Apie Prezidentus ir Antano Smetonos paminklą Vilniuje

Darius Alekna. Tai kas ten sakė, kad ne vieta buvo pagrindinis LEU sunaikinimo motyvas?

Andrius Švarplys. Politinis sentimentalumas yra amoralus ir antidemokratinis – jis išreiškia ne užuojautą, o politinį interesą

Geroji Naujiena. Palaiminti, kurie Jam sugrįžtant budės

Popiežiaus interviu italų dienraščiui: Europa, migracija, ekologija

Povilas Urbšys. Tai – elementarus vaivorykštinis fašizmas

Vykintas Vaitkevičius. Iš miego pakilusi Gedimino pilies kalno kariuomenė

Vidmantas Valiušaitis. Nėra to blogo, kas neišeitų į gera

Į laisvę“ studijų savaitgalis „Quo vadis, Lietuva?“

Robertas Grigas. Ar esame gėlininkų tauta?

Dalius Stancikas. Kaip išnarplioti Šimašiaus mazgą

Reportažas iš 5-ųjų Monsinjoro Alfonso Svarinsko mirties metinių paminėjimo Partizanų parke

Tomas Baranauskas. Manote, kad bent A. Ramanauską-Vanagą jau paliko ramybėje? Manykite iš naujo…

Tiesos.lt žinia skaitytojams, kuriems šiuo metu esame nepasiekiami: mes veikiame, kliūtis žadame įveikti, lauksime Jūsų sugrįžtant

Algimantas Rusteika. Laisvės dykai niekas nedalina

Dar vienas reportažas iš mitingo „Apginkime Lietuvos Didvyrius!“ (Šarūno Valentinavičiaus vaizdo įrašas)

Prof. Alfonsas Vaišvila. Nuo „tautos suvereniteto“ praktikoje slaptai pereinama prie valdžios suvereniteto

Nuo bačkos. Aplinkos ministerija: „Nevykdant pagrindinių miškų kirtimų, miškai prarastų tvarumą“

Nuo bačkos. Nerijus Mačiulis: Naujausia skurdo statistika neleidžia abejoti – Lietuvoje jau sėkmingai kuriame gerovės valstybę

Lietuvos žydų bendruomenių viešas pareiškimas dėl LŽB pirmininkės Fainos Kukliansky veiksmų

Raimondas Navickas. Įspūdžiai iš mitingo

Mitingas „Apginkime Lietuvos Didvyrius!“ (Juozo Valiušaičio vaizdo įrašas)

Arūnas Gumuliauskas: „Istorinės atminties politikoje negalima įsivelti į „paminklų mainus“

Valdas Vasiliauskas. Žvelkite giliau ir plačiau

Protesto koncertas „In memoriam Jonui Noreikai-Generolui Vėtrai“

Prof. Alfonsas Vaišvila. Visuomenės perkeitimas: daiktus vadinti netikrais vardais, dezorientuojant ir demoralizuojant ją

Andrejus Gaidamavičius. Punios šilas – padėkite gelbėti!

Gintautas Kniukšta. Ne, prezidente, jūs Lietuvos miškų neparduosite

Rasa Čepaitienė. Apie marginalus

Valdas Vasiliauskas. Amžinas nepriklausomybės ir demokratijos susikirtimo taškas. Neįmanomybės istorija: nuo Vasario 16-osios iki Kovo 11-osios

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.