Politika

Iš arti. Seimo narių dskusija „Brexito“ pamokos Lietuvai: iššūkiai ir politikos kryptys

Tiesos.lt redakcija   2016 m. liepos 1 d. 23:00

4     

    

Iš arti. Seimo narių dskusija „Brexito“ pamokos Lietuvai: iššūkiai ir politikos kryptys

Antradienį, birželio 28 d., plenariniame posėdyje Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos (TS-LKD) iniciatyva buvo surengta politinė diskusija „Brexit pamokos Lietuvai: iššūkiai ir politikos kryptys“.

Jūsų dėmesiui siūlome susipažinti, kaip parlamentarams sekėsi svarstyti naują situaciją Europoje ir Jungtinės Karalystės pasitraukimo iš ES galimas pasekmes Lietuvai.

PIRMININKAS. Kolegos, „Brexitui“ yra skirta pusė valandos ir Vyriausybės valandai – pusė valandos. Bet kokiu atveju diskusija prasideda. Yra užsirašęs frakcijos vardu A. Kubilius, opozicijos lyderis. Prašau. Prašau, pradedame diskusiją. Darbotvarkės 1–26 klausimas – diskusija. Prašau.

A. KUBILIUS (TS-LKDF). Gerbiamieji kolegos, aš žiūriu į Seimo garbingą posėdžių salę ir čia dalyvaujančią Vyriausybę ir galvoju, o kaipgi dabar kalbėti, kai man atrodo, kad mes kažkaip labai lengvabūdiškai žiūrime į situaciją. Jeigu ponas B. Bradauskas pasiklausytų, tai gal būtų geriau, nes, mano įsitikinimu, „Brexitas“ mums (mums!) yra gili krizė, ne finansinė, bet geopolitinio saugumo krizė, kuri gali būti iš tikrųjų skaudesnė nei 2008 metų rugsėjį kilusi globali finansų krizė. Klausimas: kaip mes tokiai krizei esame pasirengę? Tą labai gerai rodo ir šios dienos diskusija. G. Kirkilas iš ryto sakė: mes nepasirengę tokiai diskusijai. Pasižiūrėkite, kas užsirašė kalbėti, kas iš valdančiųjų užsirašė kalbėti, kas iš jų turi nuomonę apie tokią krizę ir kas gali ją racionaliai pristatyti. Gerbiamasis Sysai, galima juokauti, galima šaipytis, jeigu neįdomu, galite išeiti, jeigu nerūpi, galite nediskutuoti, o aš manau, mes turime iš tikrųjų labai rimtus klausimus, į kuriuos turime ieškoti atsakymų.

Kodėl tai yra mūsų krizė? Todėl, kad mūsų geopolitinis saugumas visų pirma remiasi Vakarų bendruomenės solidarumu ir jos institucine sąranga: Europos Sąjunga ir NATO. Ir todėl, kad po „Brexito“, mes nebūkime naivūs, labai lengvai gali sekti „Grexitas“, „Frexitas“, „Nyxitas“, tai yra graikų, prancūzų, Nyderlandų ir taip toliau tokie patys sprendimai. (Balsai salėje) Jungtinės Amerikos Valstijos gali išsirinkti prezidentu vieną iš kandidatų, kuris dabar skelbia, kad JAV turėtų radikaliai mažinti savo veiklos NATO vaidmenį. Ar mums tai rūpi, ar gynybos ministras gali tokios diskusijos metu laidyti tuščias replikėles? Jeigu gali laidyti tuščias replikėles ir jeigu tai nerūpi, vadinasi, mes tikrai nesame šitai krizei visiškai pasirengę, aš manau, kad tai yra didžiausia problema ir didžiausia bėda. Ne veltui Prezidentė visiškai neseniai sakė, kad Lietuva praranda gebėjimą strategiškai svarstyti ir spręsti pačius svarbiausius klausimus.

Mes turime suprati, kad iki šiol galvojome, kad tokia Vakarų krizė yra negalima. O negalima todėl, kad tiesiog negalima. Mes patys turime pripažinti, kad iš tikrųjų „Brexitas“ visiems mums turi atverti akis į šiek tiek kitokią realybę, kurioje nebėra vietos iki šiol galvotiems negalimiems scenarijams. Turime suvokti, kad priešaky mūsų laukia labai menkai pažįstamas globalus vandenynas, kuriame visko gali atsitikti. Turime būti pasiruošę netikėtumams, kartais ir labai prastiems. Visų pirma aš raginčiau rasti savyje jėgų ne replikomis laidytis, o rasti savyje jėgų strateginiams matymams, strateginiams svarstymams, kaip gali pasisukti ir Europos, ir pasaulio raida, ir kaip mes tam dalykui, ką sunku yra prognozuoti ir kam sunku daryti įtaką, kaip tam turime būti pasirengę?

Tai, ką šiandien matome Vakarų pasaulyje, kuriam priklausome patys, tenka įvardyti labai paprastai – Vakarų visuomenės kaupia vis daugiau nusivylimo ir tam tikra prasme piktumo, tai skatina politikos radikalizaciją ir atveria erdvę pavojingam populizmui. Kai kas sako, kad tokie nusivylimai sukelia pabėgėlių krizę, kiti sako, kad to priežastis yra Briuselio biurokratija. Turbūt tokios nuomonės turi racionalumo grūdą, bet, mano įsitikinimu, tai visko negali paaiškinti, nes tokią pat politikos radikalizaciją matome ir JAV visuomenės, kuri neturi nei Briuselio, nei ypatingo pabėgėlių ar migracijos krizės paūmėjimo.

Mano įsitikinimu, visuomenės piktumas, Vakarų visuomenės, kyla, kai ji nebeturi vilties, kai nebetiki tuo, kuo tikėjo XX amžiaus viduryje, XX amžiaus antrojoje pusėje, vadinamosiomis American Dream ar European Dream galimybėmis, kai žmonės nebetenka vilties, kad jų vaikai gyvens geriau. O tai lemia ne kokia nors globalizacija, o XX amžiaus sudėtingi procesai, lemiantys socialinių skirtumų gilėjimą ir jų įsitvirtinimą. Taigi problemos yra daug gilesnės, nei jas būtų galima paaiškinti paprastais atsakymais. Tą turime labai gerai suprasti. Mes neturime galimybės paveikti Britanijos ar JAV rinkėjų, negalime daryti įtakos Graikijos ar Prancūzijos rinkėjams, bet galime ir turime savo rinkėjų neklaidinti, galime ir turime savo rinkėjams neleisti prarasti vilties ir taip įsivyrauti radikaliam populizmui. Turime rūpintis ne tik karinio, bet ir geopolitinio saugumo iššūkiais.

Kokia turėtų būti mūsų geopolitinio saugumo strategija, į kurią turėtume adekvačiai investuoti? Aš nekalbėsiu apie gynybinių pajėgumų stiprinimą, ką ne vieną kartą esame aptarę. Bet geopolitiniai iššūkiai ir mūsų atsakas mums patiems turi būti labai aiškūs. Lygiai taip pat, kaip mums yra aišku šiandien, ką turime daryti gynybos srityje. Pirmas dalykas, ką aš pabrėžčiau, tai Europos solidarumas, Europos Sąjungos solidarumas yra mūsų geopolitinio saugumo pamatinė sąlyga, jį turime branginti ir jį turime saugoti, net tada, kai turime priimti mums sudėtingus sprendimus. Turime prisipažinti, kad ne visada tą sugebėdavome padaryti.

Lygiai taip pat galėčiau tęsti toliau. Laikas baigėsi, bet aš manau, kad iš tikrųjų turime surasti galimybių rimtiems pokalbiams ir tam, kaip mes turime investuoti į savo kur kas geresnius ir intensyvesnius darbus Jungtinėse Amerikos Valstijose. Turime suvokti, jog Vokietija užims ateityje ypatingą vaidmenį Europos Sąjungoje. Gerai, kad Vokietijos krikščionys demokratai gerai supranta mūsų iššūkius, bet socialdemokratai nesupranta taip, kaip reikėtų kad suprastų. Vadinasi, turime į tai investuoti.

PIRMININKAS. Laikas!

A. KUBILIUS (TS-LKDF). Gerbiamieji kolegos, aš tikrai raginčiau rasti savyje jėgų strateginiams pokalbiams, strateginiams apsisprendimams, raginčiau taip, kaip investavome į krašto gynybą, rasti būtų investuoti į mūsų geopolitinio saugumo priemones, tarp jų ir į diplomatines priemones.

PIRMININKAS. Kviečiame A. Lydeką. Ruošiasi premjeras A. Butkevičius. Prašom. Iš frakcijų kviesime po vieną.

A. LYDEKA (LSF). Garbūs kolegos, premjere, ministrai, praėjus pirmai emocijai reikia pradėti gyventi su nauja europine realybe. Reikia ir būtina visiems susimąstyti ir pasimokyti iš šio gero pavyzdžio, kai Jungtinės Karalystės politikai visam pasauliui pademonstravo, jog dėl trumpalaikių, populistinių interesų siekimo nemąstoma valstybiškai, strategiškai, nežiūrima į priekį, kas nutiks su Europos Sąjunga ar jų konkrečia nacionaline valstybe, šiuo atveju Jungtine Karalyste. Tai populistų politikų, valdžios ir visuomenės nesusikalbėjimo darbo rezultatas.

Faktiškai net ir pasilikimo šalininkai realiai neatskleidė tikrųjų Europos Sąjungos privalumų. Nė vienas, agituojantis už pasilikimą, nesakė, ką realiai Jungtinė Karalystė gauna iš Europos Sąjungos. Nepripažino, kad kai kurie sprendimai reformuoti sveikatos ar socialinę sistemą ne Europos Sąjungos, o nacionalinis reikalas. Taip, birtai tarė savo žodį, tačiau kas realiai įvyko ir vyksta po „Brexit“? Dėl ko politikai populistai neperspėjo žmonių prieš referendumą?

Pirma. Supriešinta Jungtinės Karalystės bendruomenė, didėja tautinės nesantaikos kurstymas, organizuojami vis nauji ir nauji streikai, kasdien daugėja mitingų, piketų, pasisakančių ir už migrantų iš Rytų Europos išsiuntimą ir, priešingai, prieš rasizmo ir nacizmo plitimą.

Antra. Skaldoma pati valstybė. Škotija, Šiaurės Airija sieks kito statuso. Pradedamos neoficialios derybos dėl Škotijos likimo Europos Sąjungoje ir naujo referendumo dėl Škotijos atsiskyrimo nuo Jungtinės Karalystės organizavimo. Daugėja britų, norinčių gauti Airijos pilietybę.

Trečia. Smarkiai nuvertėjo nacionalinė valiuta – svaras sterlingų. Jo kursas prekybos Europoje metu nusmuko iki žemiausio lygio per tris dešimtmečius. Jungtinės Karalystės vertybinių popierių, britų įmonių akcijų tarptautinėse rinkose ryškus nuvertėjimas.
Ketvirta. Padaugėjo žmogaus teisių pažeidimų, gerokai suaktyvėjo ksenofobija.

Na, o to, ką propagavo išstojimo iš Europos Sąjungos šalininkai, britai tikrai negaus – nei migracijos proceso valdymo, nei sustiprintos sienų apsaugos. Tai nėra Europos Sąjungos teisinės kompetencija, tai nacionalinės Vyriausybės kompetencija.

Kokios perspektyvos? Pagal Europos Sąjungos sutarties nuostatas, Jungtinei Karalystei paskelbus apie savo pageidavimą išstoti iš Europos Sąjungos, prasideda paralelios derybos dėl išstojimo iš Europos Sąjungos bei dėl naujų santykių sąlygų. Šiems susitarimams turės pritarti visi nacionaliniai parlamentai, tarp jų ir mūsų Seimas, ir Europos Parlamentas.

Manau, mums šiuo metu svarbiausia išlaikyti sveiką protą, pasverti interesus, peržiūrėti pozicijas, vertinant jas per Europos Sąjungos išlikimo ir efektyvumo didinimo prizmę. Šiuo atveju kaip niekada svarbūs taps geografiniai blokai. Mums ypatingą svarbą įgaus „Baltic-Nordic“ formatas, nes dėl visų priimamų sprendimų reikės balansuoti, pasiekti, kad visi būtų vienodai laimingi ar vienodai nelaimingi.

Kilę iššūkiai skatina reformuoti Europos Sąjungą, padaryti ją geresnę ir demokratiškesnę, kad būtų pateisinti piliečių lūkesčiai. Pastaraisiais metais įtampa tarp šalių narių bei šalių narių ir institucijų buvo pasiekusi neregėtą mastą. Pasitikėjimas vienas kitu labai mažas. Tikėtis, kad rytoj būsime susiintegravę daugiau, giliau ir plačiau, manau, neįmanoma. Tikriausiai realiausia ieškoti kelių prioritetinių klausimų, kuriems reikia akivaizdžios pažangos, proveržio. Ta pažanga turi būti ne teorinė ar sunkiai apčiuopiama, bet realiai matoma ir suprantama piliečiams.

Niekas negali paneigti, kad Jungtinė Karalystė persigalvos. Bet ko negalima paneigti, negalima ir įrodyti. „Brexit“ gali ir visai neįvykti. Kaip galutinis rezultatas gali būti pasirašyta ekonominė sutartis tarp Jungtinės Karalystės ir Europos Sąjungos, kuri bus artima dabartiniam ekonominiam bendradarbiavimui. Tačiau be išimčių, be išskirtinio Jungtinės Karalystės teisinio statuso Europos Sąjungoje, kuris dabar yra.

Europos Sąjungos politikai tikrai nebus tokie kvaili, kad praleistų progą šiek tiek pamokyti išeinančius. Ponia A. Merkel užvakar išsakė savo nuomonę: „kaip per skyrybas“ išeinančiam iš šeimos išimčių ir lengvatų nebus. Išeinant nuo torto nusirinkti vyšnaičių niekam neleis.

PIRMININKAS. Baigiame.

A. LYDEKA (LSF). Tačiau didžiausia bėda, kad delsimas ir nežinia kainuoja, rinkos gali taip sujautrėti, kad reaguos į kiekvieną politinį pasisakymą ar politinį susitikimą.

PIRMININKAS. Viskas, laikas.

A. LYDEKA (LSF). Tad sprendimo, koks bus sprendimas, ar bent jau kada toks sprendimas bus, reikia kuo greičiau. Ačiū.

PIRMININKAS. Laikas. Kviečiu premjerą A. Butkevičių.

A. BUTKEVIČIUS (LSDPF). Dėkoju, posėdžio pirmininke. Gerbiamieji kolegos, reikia pasakyti, kad po įvykusio referendumo Jungtinėje Karalystėje dėl narystės Europos Sąjungoje, aš manau, labai svarbu pripažinti, kad referendumo rezultatai politiškai yra rimtas išbandymas visai Europos Sąjungai, manau, ir Lietuvai. Aišku, aš tikiu, kad diskusijų bus dar labai daug, kodėl buvo pasiektas toks rezultatas.

Apie tai galėčiau kalbėti ir prisiminti tą laikotarpį, kada Jungtinėje Karalystėje buvo vykdoma rinkiminė kampanija į parlamentą, kas pirmas iškėlė tas idėjas. Bet aš apie tai šiandien ilgai ir plačiai nenorėčiau kalbėti. Bet kai kurie dabartiniai Jungtinės Karalystės lyderiai turėtų tai pripažinti kaip savotišką padarytą klaidą. Pirmiausia sukelti tam tikras emocijas žmonėms Jungtinėje Karalystėje, kad mes, Jungtinė Karalystė, nusiteikę šiek tiek pamokyti ir pačią Europos Sąjungą, keliant įvairiausius reikalavimus, netgi referendumą. O tas laikas labai greitai bėgo ir atėjo ta diena, kada referendumas buvo suorganizuotas.

Aišku, aš pritariu ir labai sveikinu, ką kalbėjo A. Kubilius – apie piktumą, neapykantą, neigiamos informacijos skleidimą. Labai retai iš jūsų lūpų aš girdėjau tokius žodžius. Jeigu mes norime ugdyti visuomenės pasitikėjimą politikų atžvilgiu, tikrai turime būti nepaprastai vieningi, susitelkę, aiškinti ir kalbėti apie pozityvą ir apie uždavinius, kurie yra svarbūs mūsų valstybei.

Aš manau, kad Jungtinės Karalystės išstojimo iš Sąjungos procesas kol kas atrodo nelabai nuspėjamas, kaip ir politinės šio proceso pasekmės. Todėl ypač svarbu išlikti racionaliems ir išlaikytiems, būtina gerai pasverti Lietuvos interesus, peržiūrėti pozicijas, vertinant jas per Europos Sąjungos funkcionalumo ir efektyvumo didinimo prizmę. Ir manau, kad prasidėjus deryboms dėl išstojimo proceso, pirmiausia bus labai svarbu užtikrinti, kad baigtiniame susitarime būtų kaip įmanoma geriau atspindėti Lietuvos piliečių ir verslo interesai. Šiam procesui… Turiu pasakyti, kad jau Vyriausybė pradėjo tam tikrą darbą ir vakar mes Vyriausybės pasitarime turėjome jau ne diskusiją, bet, sakyčiau, Užsienio reikalų ministerijos pristatymą, kas jau yra nuveikta, padaryta ir kokia yra paskutinė informacija iš Europos Vadovų Tarybos. Reikia pabrėžti, kad vyriausybės, Europos Sąjungos Komisija darbą jau pradeda liepos 5 dieną. Po vakarykščio pasitarimo yra duoti pavedimai visoms ministerijoms, kad pradėtų rengtis konkretiems dalykams ir būtų numatyta kiekvienos ministerijos ir Vyriausybės atsakomybė, vadinasi, tos derybos vyks artimiausiu metu.

Daug dėmesio taip pat turi būti skiriama darbo vietoms kurti. Papildomai noriu pabrėžti, kad švietimo sistema turi būti tinkamai parengusia priimti grįžtančias jų atžalas. Visoms mokykloms turi būti aiškiai žinoma, kad išlyginamosios klasės turi būti kiekvienoje mokykloje.
Formuojant Lietuvos pozicijas dėl derybų dėl Jungtinės Karalystės išstojimo proceso, svarbu išlaikyti kuo glaudesnį Lietuvos bendradarbiavimą su Jungtine Karalyste, nes Jungtinė Karalystė yra strategiškai svarbi partnerė, kurios indėlis į Europos, noriu pabrėžti: saugumą, demokratijos plėtrą ir ekonominį klestėjimą, yra itin reikšmingas. Galėčiau pabrėžti ir pateikti tam tikrą statistiką, kad lietuviškos kilmės prekių eksporto vertės augimas, neįskaitant naftos produktų, šiemet sudarys apie 5 %. Tai faktiškai dvigubai spartesnis augimas, nei buvo prieš metus. Matome, kad tendencijos gerėjimo ir šitoj srityje su Jungtine Karalyste buvo labai geros.

Jungtinės Karalystės išstojimas, be abejonės, turės įtakos Europos Sąjungos biudžetui bei būsimai finansinei perspektyvai. Ir dėl augančios ekonomikos, tikėtina, Lietuva sulauks kur kas mažesnės struktūrinės paramos iš Briuselio, todėl jau dabar turime stiprinti ūkio konkurencingumą. Tas yra būdinga mažoms šalims, besivystančioms šalims ir įvertinant Lietuvos geopolitinę situaciją.

Per pastaruosius metus pavyko pritraukti ženklų tiesioginių užsienio investicijų skaičių. Londone įsikūrusios finansinės institucijos ilgalaikėje perspektyvoje gali perkelti dalį paslaugų ir į kitas Europos Sąjungos šalis, todėl Lietuva, noriu pabrėžti, pabaigoje kvietė ir kviečia šiuos investuotojus steigti savo biurus Lietuvoje. Ačiū.

PIRMININKAS. Ačiū, premjere. Kviečiu M. Zasčiurinską. Kolegos, kol ateis, aš manyčiau, kadangi yra užsirašę visų frakcijų atstovai, nes Mečislovas kalbės tik 5 minutes, tai gal leisime ir frakcijos „Tvarka ir teisingumas“ atstovui pakalbėti kelias minutes. Tada būtume visi. Neužsirašėte frakcijos vardu.

M. ZASČIURINSKAS (DPF). Neužsirašiau.

PIRMININKAS. Prašom, Mečislovai. 5 minutes.

M. ZASČIURINSKAS (DPF). Gerbiamieji kolegos, aš globalizacijos klausimais nesamprotausiu, nes samprotauti tokiais makroklausimais yra gana nesudėtinga. Aš kalbėsiu apie „Litexit“. Teisingai išgirdote. „Litexit“.

Kito akyse ir krislą mato, o savojoje ir rąsto nepastebi. Taiklesnę patarlę, apibūdinančią pastarųjų dienų įvykius, sunku būtų surasti. Mes viską išmanome geriausiai, todėl galime žarstyti kritiką patarimais kitiems: „Po velnių, kur ta Lietuva?!“ Tačiau to, kad mūsų pačių situacija yra gerokai nepatenkinama, kažkodėl pastebėti nenorime.

Kai britai dar tik svarstė išstojimo iš Europos Sąjungos galimybę ir ruošėsi referendumui, daugelis ėmėsi mokyti, ką reikėtų daryti ir kaip elgtis vienai didžiausių ir įtakingiausių buvusių kolonijinių ir esamų imperijų. Toks viską išmanančių spaudimas greičiausiai iššaukė tik dar stipresnę neigiamą reakciją ir padidino skaičių tų, kurie nusprendė, kad jiems Europos Sąjungoje jau gana. Taigi britai išreiškė savo valią ir nusprendė pasitraukti iš Europos Sąjungos demokratiškai – referendumu. Tai yra jų teisėtas ir laisvas daugumos pasirinkimas. Pasirinkimas, kurį, esu tikras, lėmė nepasitenkinimas socialine aplinka bendrąja prasme ir socialine politika Europos Sąjungoje. Be to, Jungtinės Karalystės santykis su Europą, o, tiksliau, kai kuriomis sąjungos narėmis, nuo seno, ir jūs tai žinote, buvo ir yra, švelniai tariant, komplikuotas. Užtenka prisiminti faktą, kad Prancūzijos prezidentas Ch. de Gaulleʼis priešinosi britų narystei Europos ekonominėje bendrijoje. O pati Didžioji Britanija abejojo, ar nori priklausyti besiformuojančioje Europos Sąjungoje.

Taip jau susiklostė istoriškai, kad britai jaučiasi artimesni kitoms angliškai kalbančioms šalims, o itin didelį palankumą jaučia Amerikai. Britų netenkina ir tai, kad jie turi paisyti kai kurių Europos žmogaus teisių konvencijų, Žmogaus teisių teismų sprendimų, nes taip tenka atsisakyti tam tikrų nacionalinių principų. Bet tai, aišku, yra globalūs šio klausimo aspektai. Užtektų žinoti ir faktą, kad šiemet kovą Pasaulio sveikatos organizacijos paskelbtoje ataskaitoje 15 metų amžiaus britų paaugliai yra nelaimingiausi. Nelaimingesni už britus jaučiasi tik Lenkijos ir Makedonijos vaikai. 2010 metų apklausa parodė, jog net šeši iš dešimties britų norėjo palikti savo šalį, o tai reiškia, kad britai yra viena labiausiai gyvenimo kokybe gimtinėje nepatenkintų tautų Europoje. Taigi netinkamos socialinės politikos rezultatas – britų referendumas.

Lietuvoje savo poziciją išreikšti Lietuvos žmonėms referendumų net nereikia. Jie tai sėkmingai daro susikraudami lagaminus ir tūkstančiais palikdami savo šalį. Juos svetur gena ta pati nepatenkinanti socialinė aplinka, ir nieko nuostabaus, – Eurostato duomenimis, Lietuvos Vyriausybės išlaidos socialinei apsaugai 2014 metais buvo vieno mažiausių iš 28 Europos Sąjungos valstybių – 11,5 % BVP. Mažiau socialinės apsaugos sričiai skyrė tik Rumunija – 11,4 % BVP. Ir tai toli gražu – ne vienintelis rodiklis, pagal kurį mes esame paskutiniai ir priešpaskutiniai Europoje.

Tiesa, yra ir kur pirmaujame: tai savižudybėmis, nusikalstamumu, alkoholio kiekiu patenkame į prizininkų trejetuką, tarp labiausiai nelaimingų tautų, ne tik Europoje, bet ir visame. O kur dar iš viršaus nuleidžiamomis formomis nurodymai? Ne paskutinėje vietoje Europoje peršamos su lietuvių mentalitetu, pasaulėžiūra ir tradicijomis susikertančios vertybės. Greičiausiai lietuviams būti nepatenkintiems yra gerokai daugiau priežasčių negu britams. Tik dėl savotiško „Litexit“, skirtingai nei „Brexit“, nei Europoje, nei Lietuvoje panikos bangos nekyla. Mūsų šalyje emigracija imta laikyti tokiu natūraliu ir savaime suprantamu procesu, kad net nesistengiama jo suvaldyti. Štai mano ir Darbo partijos kolegų įregistruotos įstatymų pataisos, kad migracijos ir demografijos problemų sprendimą reikia pakelti į nacionalinį lygmenį… Pusantrų metų sprendimas nevilkinamas.

Taigi, aš teigiu dar kartą, kad socialinė apsauga yra vienas iš svarbiausių nacionalinio saugumo klausimų Lietuvoje. Tik todėl Europos Sąjungoje ir Lietuvoje kyla ir neramumų, nepasitenkinimas, nacionalizmas, ekstremizmas.

PIRMININKAS. Laikas.

M. ZASČIURINSKAS (DPF). Lietuvos žmonės, esantys Lietuvoje, ir Lietuvos žmonės, kurie yra užsienyje, turi būti ramūs dėl socialinės aplinkos mūsų šalyje. Ačiū.

PIRMININKAS. Ačiū. Kviečiame P. Gražulį. Replika dėl vedimo tvarkos – M. Adomėnas. Prašom.

M. ADOMĖNAS (TS-LKDF). Gerbiamasis posėdžio pirmininke, frakcijos vardu prašome pratęsti diskusiją dar pusvalandį – tiek vertingų minčių. Atsisakant Vyriausybės valandos.

PIRMININKAS. Jūsų reikalavimas teisėtas, bet po P. Gražulio iš karto.

M. ADOMĖNAS (TS-LKDF). Dabar balsuokime.

PIRMININKAS. Kolegos, ar galime balsuoti? Po P. Gražulio. Prašom.

P. GRAŽULIS (TTF). Gerbiamieji Seimo nariai, iš tikro Anglijos referendumas parodė du dalykus: Anglijos poziciją, požiūrį į Europos Sąjungą ir, be abejonės, parodė, kad valstybė yra demokratinė ir gerbiama žmonių nuomonė.

Deja, pas mus referendumą surengti faktiškai nėra įmanoma dėl numatytų įstatymų, reikalingo didelio parašų skaičiaus, dėl to, kad reikalingi įvairiausi duomenys, net ne asmens kodas, bet paso dokumentas, kurio neturi. Daugeliui net nepavyksta surinkti parašų. Uždėtas didelis barjeras, kad mes negalėtume referendumo surengti, nebūtinai požiūrio į Europos Sąjungą klausimu. Bet kai čia kalbėjo M. Zasčiurinskas, aš vaizdžiai pailiustruosiu: į kamuolį, kuris yra kiauras, gali pūsti orą, kiek nori, jis nesprogs, oras išeina per kiaurymę. Mums įstojus į Europos Sąjungą, atsidarius sienoms, tie, kurie nepatenkinti, tie, kurie negali sukurti čia gyvenimo, kad būtų orūs ir gerai gyventų, išvažiuoja svetur į kitas šalis. Tai yra beveik trečdalis mūsų tautos. Tą turi matyti dabartinė valdančioji dauguma ir ateinančios valdančiosios daugumos, turi mažinti skurdą, atotrūkį, bet reikia pripažinti ir mums. Priėmėme visą paketą socialinio modelio, bet ten, be abejonės, šitos problemos nebus sprendžiamos. Atvirkščiai – sudarome sąlygas turtuoliams. Turtuoliai, kurie uždirbs daugiau kaip 10 tūkst. eurų per mėnesį, jau galės nemokėti „Sodros“ mokesčio. Tai yra amoralus įstatymas.

Pabaigai aš norėčiau pasakyti, ką popiežius Jonas Paulius II rašė Europai. Rašė, rodos, penkis laiškus. Viename iš paskutinių ir visuose laiškuose ragino Europą nenusigręžti nuo pagrindų ir pamatų – nuo vertybių, ant kurių buvo statoma kiekviena Europos Sąjungos šalis, t. y. nenusigręžti nuo krikščionybės. Deja, Europos Sąjunga negirdėjo, ką kalbėjo popiežius Jonas Paulius II. Paskutiniame laiške jis rašo: „Europa, kadangi tu išsižadėjai pagrindinių krikščioniškųjų vertybių, ant kurių tu buvai sutverta, aš manau, kad jūs – ši Europa, ant tokių pagrindų, vien tik ant materialinių, statoma, sugrius dar nesusitvėrusi.“ Nėra popiežiaus Jono Pauliaus II, paskelbtas šventuoju, bet jo žodžiai yra pranašiški. Prasidėjo Europos griuvimas. Įteisintos įvairios… Kaip sakoma, griaunama įstatymais šeima, įteisintas blogis – įvairiausi seksualiniai iškrypimai ginami įstatymu, bandoma juos pakelti, pateikti, kad tai yra gėris. Visos imperijos sugriuvo, pradedant Bizantijos imperija, kuri gyvavo ilgiausiai – 1 tūkst. 125 metus, Romos imperija – 850 metų, jos sugriuvo ne dėl ekonominių priežasčių – dėl moralinių priežasčių.

Gerbiamieji, šiandien tik prasidėjo griūtis ir mes net nematome priežasčių. Vėl dėliojame čia, iš Seimo tribūnos, vien tiktai materialinius ir socialinius dalykus. Be abejonės, daugelis socialinių dalykų kyla iš moralinių dalykų, ekonominiai dalykai taip pat kyla dėl to, kad yra amorali politika, kad nusigręžiama nuo tautos ir panašiai. Jeigu Europa neras (o, aš manau, jau ji neras) savyje jėgų atsigręžti į moralines krikščioniškąsias vertybes, ji išsivaikščios, ką ir pasakė popiežius Jonas Paulius II paskutiniame laiške rašydamas Europos Sąjungos lyderiams.

Gerbiamieji, ne nuo mūsų, Lietuvos piliečių, priklausys, o nuo visos Europos Sąjungos lyderių, nuo jų vykdomos politikos jos ateitis. Liūdna, kad yra tokia situacija, kad tokiu keliu nuėjo Europa, kad išsižadėjo savęs, išsižadėjo tų pagrindų, ant kurių ji buvo pastatyta. Dar svarbiausia, kad ji to nemato. Ne tai yra baisu, kai žmogus daro klaidą, ir žino, kad daro klaidą, tai jis tada dar gali pasitaisyti, bet baisiausia, kai žmogus ar tauta, darydama klaidą, nemato, kad tai yra klaida. Tai yra jau labai blogai, nes tokia tauta ir toks žmogus niekada negali pasitaisyti.

PIRMININKAS. Kolegos, norėčiau pasitarti, nes už darbotvarkę, kad ir kaip būtų, mes šiandien balsavome ir Vyriausybės valandos mes paprasčiausiai negalime kvestionuoti, ir jos paprasčiausiai panaikinti. Aš galėčiau tiktai jūsų valia pratęsti diskusijas, leisti dar vienam žmogui, bet vis tiek Vyriausybės valanda yra patvirtinta, pusę valandos. Mes jau darbotvarkę patvirtinome. (Balsai salėje) Kolegos, nėra šiandien. Matote, jau balsavo… Ryte tvirtinome darbotvarkę. (Balsai salėje) Kolegos, kadangi premjeras… Aš sakau, kadangi yra daug užsirašiusių norinčių paklausti. Bet jeigu jūs sutinkate, paprasčiausiai balsuojame. Kas už tai, kadangi premjeras sutinka, sako, mes pasiklausysime diskusijų, prašau balsuoti? Kas už tai, kad pratęstume diskusijas ir nedarytume Vyriausybės pusvalandžio? Balsuojame.

Už – 37, prieš – 4, susilaikė 6. Taigi Vyriausybės pusvalandžio nebėra. Dėkojame premjerui ir visiems ministrams, kurie atvyko.

Toliau tęsiame diskusiją. Kviesime taip pat tokia pat tvarka, kokia… Tai yra, frakcijų atstovus, kaip ir per Vyriausybės valandą. Kviečiu M. Adomėną. Ruošiasi G. Purvaneckienė. Prašau. (Balsai salėje)

M. ADOMĖNAS (TS-LKDF). Gerbiamieji kolegos, situacija iš tiesų yra labai rimta. Iš tiesų tai yra epochinio dydžio iššūkis Europai, regionui, taip pat ir Lietuvai. Tokio masto analitikas kaip H. Kisssingeris ir politikos (…) kalba apie iškilusią grėsmę jau nusistovėjusiai tarptautinei tvarkai. Kiti ekspertai kalba apie poreikį peržiūrėti globalizacijos mechanizmus ir kurti naujas patobulintas jų prielaidas.

Tuo metu Lietuvoje kai kas sako, kad tokius dalykus reikia diskutuoti siaurame ratelyje su ekspertais už uždarų durų. Neneigiu tokių diskusijų vertės, tačiau tuomet, kai visos svarbios diskusijos ir klausimai, ir iššūkiai buvo nukišami už uždarų durų, tai ir lėmė piliečių nepasitikėjimą, susvetimėjimą, kuris galiausiai atvedė prie „Brexito“. Vėlgi kai kurie politikai nesugeba pakilti virš klausimo, kas kaltas, bet iš tiesų politikos kalba turėtų būti ne kalčių ieškojimo, bet galimybių ieškojimo kalba, ką mes dabar turėtume daryti šioje naujoje situacijoje, kuri iš tikrųjų gresia radikalus netikrumas ir perspektyvų neaiškumas ateinantiems dešimtmečiams.

Iš tiesų mums reikia naujos nacionalinės strategijos pasaulyje, kuris vis labiau liaujasi būti prognozuojamas, ir tam mes turėtume rinktis, jeigu reikės, ir neeilinėms sesijoms, nes ši diskusija iš tikrųjų yra tik pirmas žingsnis tikrai atsiveriančioje visai naujoje situacijoje. Iššūkių parametrai yra iššūkių kraštinės, iš kur mums gresia didžiausi iššūkiai, jie yra aiškūs ir iš tiesų jie buvo įvardinti: tai ir ekonomika, tiek nestabilumo pavojai globaliai rinkai, tiek Lietuvos ekonomikai dėl įvairių priežasčių.

Antras svarbus yra saugumas ir geopolitinio regiono raidos scenarijai, kurie gali pakrypti nenumatyta linkme ir gali padidinti nestabilumą.

Trečias yra Europos Sąjungos ateitis. Iš tiesų esame kryžkelėje, ar Jungtinei Karalystei pasitraukus vyks gilesnė federalizacija, ar pavyks grąžinti ant stalo Europos Sąjungos reformos darbotvarkę ir spręsti būtent tas problemas, kurios ir kelia Europos Sąjungos valstybių gyventojų nusivylimą sukalkėjusiu, neveiksmingu demokratinį mandatą ir piliečių pasitikėjimą praradusiu instituciniu mechanizmu. Netgi didžiausi Europos Sąjungos entuziastai dabar šioje situacijoje kalba apie tai, kad Europos Sąjunga iš tiesų yra sulūžusi ir nepajėgi patenkinti savo piliečių poreikių ir aspiracijų, ir perspėja apie gresiančią netvarkingą dezintegraciją, kuri paliks Europą blogesnio būvio, negu ji buvo prieš pradedant vienijimosi procesui.

Ketvirtas svarbus probleminis aspektas yra išeiviai Lietuvos piliečiai ir tai yra didžiausias Lietuvos prioritetas. 200 tūkstančių, o turbūt ir žymiai daugiau Lietuvos piliečių, kurie gyvena Jungtinėje Karalystėje, ir jų interesai, jų teisėti lūkesčiai, jų galimybės toliau gyventi orų gyvenimą ir nepatirti dėl to problemų yra labai svarbus iššūkis mums dabar ir tam reikia priimti kai kuriuos neabejotinus sprendimus.

Kokios yra kelios politinio veikimo kryptys? Pirma. Kaip mes padarysime įtaką Jungtinės Karalystės pasitraukimo ir eventualiai galbūt grįžimo aplinkybėms. Vieni, aišku, mes to nepadarysime, bet galime burti bendraminčius Europos Sąjungoje, kad tas pasitraukimas nebūtų lydimas keršto dvasios ir neužkirstų kelio galimam santykių nustatymui, kuris galbūt ateityje iškeltų ir Jungtinės Karalystės tvarkingo grįžimo į Europos Sąjungą galimybes. Tai būtų labai svarbus mūsų prioritetas ir tam labai aiškiai reikia iš karto pasipriešinti kontinentinių galių kalbėsenoje iškylančioms tokioms… Na, parodysime pavyzdį (…) nuotaikai.

Antras. Kaip apsaugoti Lietuvos ir Lietuvos piliečių interesus šiame procese. Čia, man atrodo, visiškai neabejotinai dviguba pilietybė tampa neatidėliotina būtinybe. Tai yra konkretus rūpestis jų interesais, konkreti galimybė apginti, ypač ilgiau Jungtinėje Karalystėje gyvenančius piliečius, ir kartu išlaikyti jų ryšį. Kartu mums įgyti lobį, interesų grupę, įtakos grupę toje valstybėje, kuri dar dešimtmečius tikrai mums bus neišpasakytai svarbi. Be abejo, ruošiantis priimti ir grįžtančius lietuvius, ir pasinaudoti verslo, kuris galbūt kelsis į Europos Sąjungą, srauto keliamomis galimybėmis prisitraukti dalį į Lietuvą.

Trečias, labai svarbus aspektas, kaip kompensuosime Jungtinės Karalystės pasitraukimo pasekmes. Čia mums iš tiesų iškyla būtinybė drauge su Lenkija, drauge su kitomis Baltijos šalimis ir Šiaurės šalimis burti bloką tų žmonių, kurie supranta iškylančias geopolitines grėsmes, supranta poreikį išlaikyti NATO bendradarbiavimo ir NATO aktyvaus dalyvavimo šiame regione būtinybę ir būti advokatais, kad Europos Sąjunga nenutoltų nuo Jungtinių Amerikos Valstijų.

Deja, laikas baigėsi. Būtų galima toliau kalbėti. Man atrodo, tai labai svarbi diskusija, kurią mes turime tęsti. Ačiū.

PIRMININKAS. Kviečiame G. Purvaneckienę. Ruošiasi R. J. Dagys. Nematau daugiau iš kitų frakcijų užsirašiusiųjų.

G. PURVANECKIENĖ (LSDPF). Mielieji kolegos, kurių ne tiek daug liko, susidaro toks įspūdis, kad, ko gero, ši diskusija ne taip jau visiems ir įdomi. Galbūt iš tikrųjų dėl to, kad ją organizuoti reikėjo kitaip.

Aš taip įsivaizduoju, kad pirmiausia mes Europos reikalų komitete turėjome išanalizuoti, komitetas savo vardu būtų padaręs pranešimą, tuomet galėtų būti ir klausimai tie, kuriems mes užsirašėme, ir kai kurie atsakymai, galbūt mes priimtume net kokį nors nutarimą, rezoliuciją ar panašiai.

Dabar tas toks pasikalbėjimas nėra labai konstruktyvus, todėl aš savo kalbą turinio požiūriu pradėsiu nuo pajuokavimo. O pajuokavimas yra toks. Kai aš dabar skaitau ne tik Lietuvos, bet ir užsienio spaudą tais klausimais, tai man iškilo viena paralelė, kad konservatoriai, kokioje šalyje jie būtų, ar Britanijoje, ar Lietuvoje, elgiasi vienodai. Pripažinkime visi, kad šis referendumas ir jo rezultatai yra D. Camerono klaida. Na, visų konservatorių, bet D. Camerono pirmiausia, buvo neteisinga strategija. Bet kokią išvadą jis iš to padarė? Jisai pareikalavo, kad atsistatydintų J. Corbynas, o čia yra vertas… Čia yra normalus… mūsų konservatoriai irgi taip daro, todėl mes turime labai gražų įrodymą. (Balsai salėje) Tai čia yra toks pajuokavimas. Žinoma, ne linksmas, bet ką darysi.

Kas dabar bus Lietuvai? Aišku, kad bus blogai. Dėl to, kad Anglija yra viena iš pagrindinių donorių, o mes, kad ir kaip būtų, gauname iš Europos Sąjungos daugiau, negu jai duodame.

Ką mes galime pakeisti? Vargu ar mes galime prikalbinti anglus vienaip ar kitaip elgtis. Ėjimas, aišku, yra dviem kryptimis, Vyriausybė, jau kaip girdėjome ir iš premjero, tą daro. Vyriausybė turi derinti labai daug praktinių klausimų. Visos ministerijos turės dabar labai daug darbo ir sunkaus darbo. Čia nebus lengvos derybos, pasirengimai ir t. t.

Kokias pamokas galime mes, politikai, iš to turėti? Visų pirma mes labai dažnai piktnaudžiaujame, kai ką nors norime, pavyzdžiui, pasakyti, duoti atsakymą, kur žmonėms nepatinka, tai mes sakome, čia Europos Sąjunga reikalauja. Labai piktnaudžiaujame ne tik mes, ne tik politikai, bet taip pat ir valdininkai, tam, kad nereiktų aiškinti žmonėms, tam, kad nereiktų su jais ginčytis, tam, kad nereiktų pasakyti, kaip yra, kad galbūt mes padarėme klaidų, viską nurašome Europos Sąjungai. Tai populiarumo tikrai nedidina, nes susitikdami su paprastais žmonėmis mes išgirstame, kad čia viską nulėmė Europos Sąjunga, nors iš tikrųjų gal buvo mūsų pačių padaryti klaidingi sprendimai pasirenkant prioritetus. Ne tiek daug Europos Sąjunga nusprendžia už mus, kaip mes parodome tą visuomenei.

Dėl pačių anglų ar olandų, ar kitų paprastų žmonių, ne politikų. Politikai žino daugiau negu žmonės. Ne tiek jie bijo kokių nors, sakykime, emigrantų iš trečiųjų šalių, kiek nelabai patinkame mes, naujosios Europos Sąjungos narės. Labai daug kam nepatinka tie mūsų išvažiavę žmonės, kurie ten nusikalsta, čia gal daugiau Šiaurės šalyse. Nelabai patinka tie, kurie naudojasi pašalpomis, nesąžiningai elgiasi. Nelabai patinka tie, kurie sutinka dirbti už gerokai žemesnį atlyginimą ir nemokėti mokesčių, kitaip sakant, apgaudinėti valstybę…

PIRMININKAS. Laikas!

G. PURVANECKIENĖ (LSDPF). Ką gi, aš labai atsiprašau. Ir paskutinį dalyką noriu pasakyti, patį rimčiausią. Šiaip žmonės visur skundžiasi, kad jie turi mažai įtakos Europos Sąjungos sprendimams. Aš manau, kad nacionaliniai parlementai dabar turėtų išsikovoti šiek tiek didesnę įtaką…

PIRMININKAS. Giedre, viskas! Išjungiame…

G. PURVANECKIENĖ (LSDPF). … priimant sprendimus ir kad žmonės taip pat dalyvautų šiame procese. Ačiū.

PIRMININKAS. Ačiū. Kadangi R. J. Dagys, matau, užsiėmęs, tai kviečiu A. Ažubalį. Kolegos, 5 minutės, prašyčiau gerbti kitų laiką.

A. AŽUBALIS (TS-LKDF). Gerbiamas pirmininke, premjere, kolegos, dabar visi supranta, kad svarbiausias mums visiems ir Europai klausimas – o kas toliau? Štai Vokietija ir Prancūzija nedelsdamos suformavo savo poziciją dokumentu, kurį kai kas šiandien vadina, kad tai yra ultimatumas kuriant naują Europos supervalstybę. Jame iš esmės kalbama apie stipresnį Europos federalizavimą, ribojant valstybių teises į savo kariuomenę, specialiąsias tarnybas, mokesčių sistemą, sienų kontrolę, savarankišką migracijos politiką ir t. t. Nedelsiant reaguodamas į šį dokumentą Lenkijos užsienio reikalų ministras atvirai perspėjo, kad toks sąjungos kūrimas Europos Sąjungos viduje tai yra receptas šios sąjungos skilimui ir žlugimui. O ką pasakė mūsų L. Linkevičius arba A. Butkevičius? Ogi nieko.

Štai Vyšegrado ketvertukas veda aktyvias konsultacijas, skirtas reaguoti į Europos Sąjungos galiūnų iniciatyvas, kad išsaugotų savo balsą Europos Sąjungoje. Čia ir kyla klausimas, o ką daro valdantieji? Kodėl mes, pavyzdžiui, kaip Čekija nesudarėme specialios grupės Lietuvos pozicijoms dėl Europos Sąjungos po „Brexit“ parengti? Kodėl Lietuva nebuvo pakviesta į konsultacijas su Vyšegradu? Kodėl Lietuva nebuvo pakviesta į konsultacijas tarp 10 Europos Sąjungos valstybių Varšuvoje? Kur buvo pakviestos Rumunija, Bulgarija, Graikija, Vengrija, Didžioji Britanija, Slovakija, Slovėnija, Austrija ir Lenkija. Tai čia mūsų santykių su lenkais perkrovimas? Čia mūsų sėkminga Centrinės ir Rytų Europos politika?

Atsiprašau, ne. Kai kas pasakys, tai mes galbūt kalbamės su skandinavais. Irgi tyla. Tai gal su Baltijos kolegomis estais ir latviais? Čia irgi tyla. Tai, kad Lietuva šiandien stovi lauke už durų sprendžiant Europos Sąjungos ateitį yra šios koalicijos aktyvios dvišalės ir regioninės diplomatijos atsisakymo pasekmės, nukreipiant savo pastangas į vadinamąją tviterinę diplomatiją, maitinantis gandais ir laukiant sprendimų iš Briuselio, kurie bus priimti ir retransliuoti visuomenei, kaip įvykęs faktas.

Štai premjeras kalbėjo apie tai, kad mes turime būti kultūringi ir kalbėti be pykčio. Teisingai! Tačiau ponai, ką kalba mūsų atstovas ir jūsų partijos atstovas Europos Komisijoje V. P. Andriukaitis komentuodamas Jungtinės Karalystės Nepriklausomybės partijos lyderį N. Farageʼą, pasisakiusį už britų išstojimą iš Europos Sąjungos, viešai išvadindamas glušiumi. Taigi nuvilia šio politiko sovietinis stilius. Nors ir kokios būtų politinės takoskyros, tokia nepagarba ir kitaminčių ignoravimas ir yra viena iš priežasčių, kas stumia kai kurias valstybes iš Europos Sąjungos, iš Briuselio, nes Briuselio, sakyčiau, biurokratai, tokie kaip ponas V. P. Andriukaitis, būtent tą ir daro savo rankomis.

Grįžtant prie Didžiosios Britanijos. Kokia turi būti mūsų reakcija? Užuot laidojus šią Jungtinę Karalystę, kaip tai daro valdantieji, Lietuvos dėmesys šiai šaliai turi tik išaugti jau vien todėl, kad tai yra antroji po JAV supergalia Šiaurės Atlanto Organizacijoje, kad tai branduolinė valstybė, turinti veto teisę, ir taip toliau, mūsų rimtas prekybos partneris, didelės dalies Lietuvos piliečių namai. Ne veltui praeitą kadenciją A. Kubiliaus Vyriausybė inicijavo specifinį „Šiaurės lanko“ formatą, surengdama „Nordic Baltic“ premjerų ir užsienio reikalų ministrų nuolatines konsultacijas su Didžiąją Britanija. Neatsitiktinai dar 2012 metais į Lietuvos diplomatų suvažiavimą atvyko skaityti pranešimo ir diskutuoti kolega W. Hague, tuometinis užsienio reikalų sekretorius, bet, deja, nuo 2012 metų tai buvo paskutinis rimtesnis aukšto britų pareigūno vizitas Lietuvoje.

Šią kadenciją Lietuvos Vyriausybės ir valdančiųjų įdirbio su partneriais Jungtinėje Karalystėje nematyti. Ką jau kalbėti apie sustingusią parlamentinę diplomatiją. Jokių iniciatyvų kalbėti su britų politikais prieš referendumą. Šio Seimo vadovybei parlamentinė diplomatija prasideda ir baigiasi vizitais į Uzbekistaną, tarpparlamentiniais krepšinio ir futbolo turnyrais. Taigi valdantiesiems nėra solidu šiandien kritikuoti britus dėl jų referendumo rezultato, turint mintyje, kad patys nieko nepadarė. O šiandien privalome kuo skubiau taisyti savo klaidą – atgaivinti šios Vyriausybės užgesintą glaudaus bendradarbiavimo su Jungtine Karalyste tradiciją. Ačiū.

PIRMININKAS. Kviečiame R. J. Dagį. B. Vėsaitės nematome. (Balsai salėje)

R. J. DAGYS (TS-LKDF). Gerbiamieji kolegos, smagu diskutuoti šioje salėje matant tiek gausiai mūsų dalyvių. Matyti, kiek mums ta tema yra svarbi, jeigu nėra televizijos ekrano. Matyt, tai yra pagrindinis akstinas apie tai diskutuoti, o patys aptarti, įsigilinti į problemas mes nenorime. Todėl taip britai ir balsuoja, nes, mano galva, šitas britų balsavimas buvo nepasitikėjimo visu elitu klausimas.

Visi ekspertai agitavo už tai, kad reikia likti, visos partijos agitavo, kad reikia likti, visi kitų šalių pareigūnai, lyderiai sakė, kad reikia likti, o žmonės balsavo kitaip. Tai yra mūsų argumentacijos ir mūsų požiūrio atmetimas, tą mes turime sau sąžiningai pasakyti. Aš vartoju žodį „mes“ savęs nė kiek iš to konteksto neištraukdamas. Vadinasi, mes praradome ryšį su tais žmonėmis, jie tiesiog netiki, ką mes jiems sakome, ir mūsų žiniasklaida lygiai taip pat netiki, nes visi kalbėjo į vienus vartus iš esmės.

Tai yra pagrindinė pamoka. Vadinasi, reikia keisti mechanizmus.

Kita pamoka ta, kad Europos Sąjungos valdymo būdas žmonėms tapo nesuprantamas, tolimas. Kai ateina kokie nors nutarimai iš kokių nors teismų ar panašiai, kurių niekas nerinko ir britai nerinko, ir mes nerinkome, ir visa kita, ir mes jų turime laikytis, nedalyvavę procese, net neaptarę; net ir dėl teigiamų priimtų sprendimų yra automatinis nusiteikimas prieš: su manimi niekas nesitarė, nors gal aš ir pritariu tam dalykai, bet su manimi niekas nesitarė, ir aš nenoriu tokios tvarkos, kad su manimi niekas nesitartų. O dabar kas pasipylė? Iš viso niekinti žmones, kurie balsavo kitaip. Jie neišmanėliai, jie tokie; kaip kas balsavo, pasirodo, jaunimas, senimas. Kas tikrino urnas? Niekas gi netikrino. Vėl kaitiname reakciją tų ir pilame ant malūno tų, kurie nepatenkinti viskuo, nes tokią demokratiją jie tikrai nelabai supranta.

Tai pamokos ir mums. Tą mes turime suvokti. Aišku, socialiniai ir kiti aspektai. Sprendimai priimami dėl emigrantų. Aš sunkiai įsivaizduoju, kad britai būtų labai nusiteikę prieš emigrantus, nes jie visą laiką buvo tokia imperinė valstybė, kur tų emigrantų daug visokių buvo, bet jie patys sprendė, ką su jais daryti, o dabar jiems kažkas būtinai nori nustatyti kvotas. Jiems tas nepatinka, jie nori patys spręsti, kokie emigrantai bus. Vėlgi yra tam tikra intervencija į tą erdvę ir tą suvokimą, kad taip yra negerai, nes žmonės nori patys spręsti. Aš jau nekalbu apie mūsų institucijas.

Patinka ar nepatinka, bet ponas J.-C. Junckeris agitavo britus už pasilikimą Europos Sąjungoje Rusijoje per V. Putiną. Kaip toks aukščiausias pareigūnas gali po to išvis ką nors kalbėti? Jis tiesiog sumaišė šalis, į kurią pusę jis nuvažiavo. Jam buvo visiškai nesvarbu, kas vyksta Britanijoje, jis važiavo į Rusiją. Bet tai yra faktas.

Vadinasi, tos institucijos nesimoko iš savo klaidų. Prieš tai austrai vos neprapylė referendumo ir vos neatėjo nacionalistai į valdžią, vos, vos, vos, per plauką. Jokių išvadų nepadaryta. Anksčiau Prancūzija nubalsavo prieš Europos Sąjungos Konstitucijos sutartį, kurią patys prancūzai kūrė, referendumu. Ir vėl išvados nepadarytos.

Vadinasi, matome žmonių atmetimą, bet nesprendžiame esminių dalykų. Vadinasi, Europos Sąjungos mechanizmai mūsų piliečiams, Europos Sąjungos piliečiams, tampa nesuprantami. Mums gerai, mes kol kas dar norime apsaugos ir visa kita, mūsų žmonės už, ir pinigų, ir visko norime, bet tas laikas baigsis. Ir tas radikalų augimas visur kitur yra neišvengiamas dėl tokio elgesio ir dėl tokios reakcijos, kaip dabar, mėginant suniekinti kitą pusę, užuot ieškant, ką reikia pataisyti, priimti tą, ieškoti pataisyti ir kalbėtis su britais. Niekas čia nebaigta. Gyvenimas nesustojo. Kaip įstojo, išstojo, taip vėl gali sugrįžti. Bet dialogo reikia. Jeigu nesikalbėsime, tai po britų, mano galva, bus kiti, o mums tai yra ypač pavojinga, nes tų pačių nuotaikų ir pas mus gali atsirasti.

Aš siūlau mums patiems nedaryti klaidų, labai atsakingai tuos dalykus vertinti ir analizuoti, ką mes ne taip darome.

PIRMININKAS. Kadangi 2,5 minutės dar liko, tai kviečiu E. Zingerį labai trumpai tarti žodį. Baigiamąjį, apibendrinti.

E. ZINGERIS (TS-LKDF). Didžiai gerbiamas pirmininke, gerbiamasis premjere, gerbiamieji kolegos, aš prisidėčiau prie gerbiamosios G. Purvaneckienės ir kitų pasiūlymų, kad iš tikrųjų labai keista – mūsų Seimo labai nedidelis gebėjimas mąstyti ir reaguoti. Nei Seimo Europos reikalų, nei Užsienio reikalų komitetai, nepaisant labai gerbtinų žmonių, esančių tenai, iki šiol nepagamino jokios reakcijos. Įvykis, kuris yra už lango, yra tolygus didžiuliam tektoniniam lūžiui, jis kalba apie galimą mūsų vietos Europos Sąjungoje ir pačios Europos vidinio solidarumo kritinį susilpnėjimą. Todėl visos čia esančios parlamentinės partijos, kurios nesunkiai pasirašė dėl NATO, dėl mūsų 2 % bendradarbiavimo, siekiant biudžeto kariniams reikalams, turėtų suprasti, kad joms tai yra paskutinis skambutis, tai yra skambutis socialdemokratams, konservatoriams, liberalams ir kitoms parlamentinėms partijoms, kad už lango artėja griūtis to pasaulio, kuriame mes gyvename, tradicinio europinio pasaulio griūtis.

Kaip mes reaguojame į šią griūtį? Pirmas reagavimas, kuris turėtų būti susijęs su mumis, – tai bandymas suvokti, ką senosios Europos Sąjungos valstybės daro Pietuose. Viena iš priežasčių, dėl ko yra pašiurpę Anglijos piliečiai, yra išorinės sienos nebuvimas. Išorinės Europos Sąjungos sienos nebuvimas nėra ksenofobinis klausimas, tai yra Europos Sąjungos garantijos ir jos egzistavimo dalykas. Nebuvimas tos sienos ir pono N. Farage’o lakstymai po Angliją su plakatais, kai per Lamanšą tūkstančiai žmonių veržiasi į Angliją, buvo, deja, šitos populistinės kampanijos sėkmės rezultatas. Mes sutvarkę rytinę išorės sieną, bet pietinės sienos nepavyko sutvarkyti, todėl klausimai, susiję su imigracija, turi būti rimtai svarstomi. Europos Sąjunga neturi net vieningos antiteroristinės strategijos.

Ar jūs žinote, kolegos, kad paskutiniame mano raporte Europos Taryboje yra nustatyta, kad saugumo agentūros neperduoda viena kitai žinių apie teroristus. Prancūzai neperduoda anglams, olandai neperduoda prancūzams, belgai neperduoda išvis niekam. Aš pareikalavau, kad būtų sukurta vieninga antiterorizmo organizacija Europos Sąjungos kontekste. Šis klausimas yra svarstomas.

Antra. Kaip organizuoti mūsų solidarumą? Vidinį solidarumą. Anglijoje 4 mln. atsibudusių piliečių pasirašė bandymą surengti antrąjį referendumą, bunda proeuropietiškos jėgos. Lietuva turi būti priešakyje proeuropietiškų pastangų, juo labiau kad, kaip buvo teisingai pasakyta, Lenkijos Vyriausybė užėmė visiškai aiškią proeuropietišką poziciją ir jokio euroskepticizmo naujoje J. Kaczyńskio Vyriausybėje nematyti. Kitaip sakant, mes turime lenkų ir opoziciją, ir poziciją vieningą, latviai, estai irgi turi proeuropietiškas nuotaikas. Mes galime lengvai organizuoti proeuropietišką flangą, reikalaujantį išspręsti skeptiškumą auginančius klausimus, ir tas problemas išspręsti efektyviai. Išorinės sienos, kova su terorizmu ir dėmesys vietiniam rinkėjui.

Aš manau, tai, kad ponas J.-C. Junckeris, kurį ką tik minėjo ponas R. J. Dagys, susitikinėja vien tik su pareigūnais, komisarais ir nė vieno susitikimo su rinkėjais iki šiol nebuvo įvykę, yra tipiškas tokio nulinio europietiško biurokrato pavyzdys. Jeigu mes ir toliau gražiai atrodysime Briuselyje ir mūsų nematys gerbiama Onutė Utenoje, Prienuose arba kur nors kaimuose, mes pralošime visą Europą. Mes turime būtinai bendrauti su rinkėjais pagal visą gerbtinų partijų spektrą ir ten kalbėti apie tuos dalykus, kurie jiems yra neaiškūs.

PIRMININKAS. Laikas, Emanueli, viskas!

E. ZINGERIS (TS-LKDF). Ir paskutinis dalykas. Yra be galo stebėtina, kad nėra sukurta jokia išminčių grupė, kuri anksčiau būdavo kuriama Europos Sąjungoje, dėl problemų. Aš manau, turi būti sukurtos tokios grupės, kurios pradėtų spręsti Europos Sąjungos esminius klausimus. Laisvosios prekybos sutartis su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis yra begalinės svarbos, politinės svarbos, ji turi būti irgi svarstoma.

PIRMININKAS. Emanueli, ačiū.

E. ZINGERIS (TS-LKDF). Ačiū.

PIRMININKAS. Ačiū Emanueliui. Diskusiją baigiame. Kolegos, registruojamės!

Užsiregistravo 23 Seimo nariai. Kolegos, birželio 30 dienos rytinį posėdį skelbiu baigtą. (Gongas)

Šaltinis: lrs.lt

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Pikc       2016-07-3 18:19

Kompartijo… pardon - liberastų ir libkonų pozicijos apibendrinimas: “ujozusmarja - “sajūz neryšymy respublik svabondnych” griūva! Pribalty-fošyst… oi, pardon - britų separatistai grasina sajūzo ir politbiuro išlikimui! Nu, mes, kaip “breivlendas”, turim, aišku, lemiamai įtakoti šituos dalykus! Ai, ir dar ta proga tarppartinėse rietenose sudalyvaut - nes nu kažkas turi būti pas mus dėl to kaltas - tai kodėl ne oponentų partija? Dzin, kad ji iš esmės mūsų pačių veidrodis. :D O, ir dvigubą pilietybę prastumt galima pabandyt - nu, tipo, gelbėjam tautiečius. :D
Gražulio pasisakymus, atsižvelgiant į jo “dėka” sužlugdytą balsavimą dėl šeimos apibrėžimo, vertinu tiesiog kaip savireklamą, ir tiek. 0 dėmesio.
Normaliausiai, mano galva, pašnekėjo R. J. Dagys - bet aš niekaip nesuprantu, ką jis toj libkonų šutvėj veikia?

Hau       2016-07-3 8:20

Ne britus reikia kaltinti. Kad išeina,o es,kad iśsigimė. O labiausiaikentės tokios mažos es narės kaip ĺietuva. Dar litą sunaikino…

Net nejuokinga       2016-07-2 19:58

eilinį kartą nusibodusios tuščios kalbos ir politinis bukumas. Tik paskubėkit įkurti naują grupę ar komisiją ir viskas, kaip visada, išsispręs savaime.
Valio, visiems pasisakusiems, jūs didesni populistai už jūsų vadinamus populistus, o žinant kokias pareigas einat, dar ir politiniai trumparegiai.

LEXIT       2016-07-2 10:42

bėga iš Lietuvos, nuo tokių politikų kaip kubilius, butkevičius, polikarpovna kas tik gali…


Rekomenduojame

Jungtinių Tautų rezoliucija dėl smurto akušerijoje

Vidas Rachlevičius. Kai vyrauja sveikas protas ir padorumas

Neringa Venckienė: „Tai, kad esu grąžinama, nepadaro Lietuvos teisine valstybe“

Kauno forumo pareiškimas: Dėl įstatymo pažeidimų LRT veikloje

Povilas Urbšys: „Turi būti aiški takoskyra tarp lobistinės ir advokacinės veiklos“

Ramūnas Aušrotas. Apie NVO oligarchiją

Kun. Andrius Narbekovas. „Mums reikalinga nauja krikščionių apologetų karta“

Irena Vasinauskaitė. Puiki bendruomeninė rudens šventė Šiauliuose

Algis Avižienis „Iš savo varpinės“: Vietnamo pelkėse nuskendo amerikiečių iliuzijos

Žino, ką sako. Masiulis: jeigu kas iš senos partijos vadovybės galvoja, kad byloje bus galima visus šunis sukarti ant Masiulio, tai taip nebus

Irena Vasinauskaitė. Meras Artūras Visockas – žmogus, pasmerkęs Šiaulių liepas myriop?

Algimantas Rusteika. Juos atpažinsite iš jų vaisių

Atviras laiškas LR Prezidentui: Skubiai stabdykite masines miesto medžių žudynes (signataro A.Sėjūno spaudos konferencijos vaizdo įrašas)

Vytautas Radžvilas. Lietuvos politikos atnaujinimo klausimu

Kas čia pas mus tikrų tikriausi „vatnikai“?

Vytautas Sinica. Telkianti istorinės atminties politika

Geroji Naujiena: Jei tik turėtume tikėjimą...

Lietuvos švietimo darbuotojų profesinė sąjunga: švietimo problemos ne tik kad nebuvo išspręstos, bet dar ir pagilėjo

Valdas Vižinis. Lietuvos valdžios elito karas prieš visuomenę tęsiasi

Verta prisiminti. Kun. Marius Talutis. Daugiau negu sutapimai…

Kaip nusišalinant nenusišalinti? Rūtos Visocnik replika apie Kauno miesto „vieningųjų“ diegiamą savivaldos modelį

Ką popiežius Pranciškus sveikindamas pasakė kardinolui Sigitui?

Andrius Navickas: siūlau Švietimo ministeriją iškelti į Estiją

Rūta Visocnik. Ar gali „vaiko teisės“ kviesti tėvus į posėdžius nenurodydamos aiškios priežasties?

Vidmanto Valiušaičio knygos „Istorikai nenaudoja dalies šaltinių“ pristatymas (video)

Algimantas Rusteika. Jei direktoriumi būčiau aš

Vitalijus Balkus „Iš savo varpinės“: pasakyk bankui „sudie“

Nuo bačkos. Bernardas Gailius. Patriotizmas trukdo valstybei augti

Jurga Lago: Mes iš Lietuvos

Lietuvoje nutylėta Europos Parlamento istorinė rezoliucija „Dėl europinės atminties svarbos Europos ateičiai“ –  dar vienas smūgis R. Šimašiui

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.