Nerasta rubrikos, Visuomenės pokyčių analizė

Irena Vasinauskaitė. Puronų darbštumo genas

Tiesos.lt redakcija   2018 m. gruodžio 20 d. 0:38

4     

    

Irena Vasinauskaitė. Puronų darbštumo genas

Regis, daugiau nei pusę savo sąmoningo gyvenimo pažįstu Vilių Puroną – buvusį Šiaulių miesto dizainerį, dailininką, kultūros istoriką, aktyvų visuomenės veikėją. Tokį veiklų sąrašą nurodo Vikipedija. Tačiau tai dar ne viskas, ką dar Viliukas [kaip aš jį trisdešimt Sąjūdžio metų vadinu] Tautos labui dirba. Šiauliuose be V.Purono jau neįsivaizduojama jokia meninė ar visuomeninė-pilietinė akcija ir atrakcija. Beje, joms jis „pasirašo“ ne tam, kad taptų dar populiaresnis, o dėl to, kad viskuo domisi pats ir kitus sudominti stengiasi. Jo namai – archyvas-muziejus, čia galima rasti įdomiausius miesto istorijos eksponatus, dokumentus ar legendas.

Mažiau išsimokslinusios ar intelektualios miesto galvos V.Purono nemyli – matyt, dėl jo neįtikėtino aktyvumo – vis stengiasi nutildyti ar užmaršties nuošalėn stumtelėti. Tačiau Viliaus darbštumo genas nenuslopinamas: ima ir vėl kokį šedevrą-provokaciją sukuria, o valdžios vyriškiai ar moteriškės ant V.Purono satyros smaigalio ir pasimauna. Tarkime, visoje Lietuvoje garsi šio menininko „Geležinė lapė“, rymanti prie Talkšos ežero, jau tapo didesniu traukos centru ir už Naisius: skulptūrą dažnai lanko ir šiauliečiai, ypač mažieji, ir ir svečiai teiraujasi, kur ta mūsų garsenybė stovi.

Šį kūrinį menininkas ir jam talkinę gamybininkai dedikavo ir miestui padovanojo Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečiui. Tik pabandė pirmojo tiesiogiai rinkto mero Artūro Visocko aplinka į V.Purono lapę „pasikėsinti“, miestelėnai iškart sukilo. Tada teko pasukti galvą, kaip su tuo nenuorama dizaineriu kitaip kovoti… Neką tesugalvojo: nuplėšė nuo vienos Šiaulių centro pastogės reklaminį stendą, skelbianti, kad Saulės miestas vis dar universitetinis. Vėliau paskelbė karą vietoj jo atsiradusiam užrašui – kad Lietuva Nepriklausomybės paskelbimo šimtmetį švenčia…

Stebiu tą nepaskelbtą miesto valdžių karą Viliukui ir spėlioju: kodėl ir lapė, ir ugnim spjaudantis slibinas kažkuo į patį autorių panašūs? Ar tik ne tai merijos darbuotojus ir erzina? Vos tik pasižiūri į skardinį kūrinį, ir išgirsta V.Purono ironišką klausimą: „Patys nieko originalaus sukurti negalite, tai ir draskotės?“

Viliaus Purono lauko kabinetas

Išėjęs senjoriško poilsio ir netekęs darbo Šiaulių savivaldybėje, V.Puronas visuomeninės-kūrybinės veiklos neužmetė. Jį dažnai galima matyti vienoje centro kavinėje [viduje ar lauke, priklausomai nuo metų laiko] besitariantį su bendraminčiais ar tiesiog vieną ką nors strateguojantį – kad ir elegantišką šunybę nervingiems ir kitai nuomonei nepakantiems asmenims. Jei pastebi ką nors, su kuo norėtų šnektelėti, pasikviečia, kava pavaišina.

Taip atsitiko ir man, kai po dar vieno teismo posėdžio plyštančia galva kėblinau į namus. Šiaulių bulvaro kavinėje, tapusioje V.Purono vasaros lauko kabinetu, pamačiau Viliuką plačiai besišypsantį, rankos mostu kviečiantį užsukti. „Sėsk, kava pavaišinsiu, matau, kad visa nusibaigusi eini…“, – pagailėjo.

Pasiguodžiau, kad siela pavargo beviltiškus teismo procesus stebint, ir jis supratingai pasižadėjo mane į namus parvežti, tik pirma iš leidyklos dukters knygą paimsiąs…

Paskanavus V.Purono lauko kabinete jo pasiūlytos kavos, nuotaika pasitaisė ir vėl atkuto žurnalistinis smalsumas: „O kokią knygą dukra parašė?“

Tąkart apie dukters knygą tėvas kažkaip sausai pakalbėjo – nors atžalos pernelyg negyrė, tačiau ir iš tos kalbos supratau: giminės kūrybinį geną yra paveldėjusi ir jo Vilija Puronaitė-Kirlienė, veidaknygėje žinoma trumpiniu Vilija Kir.

Užsinorėjau ir aš tą knygą perskaityti – pamaniau, kad gal galėsiu bent dienai kitai išsiveržti iš teismų bei kitokių konfliktų zonos ir pailsėsiu rašydama recenziją apie Šiaulių legendos dukters knygą.

Tačiau mano prašymą išgirdęs Viliukas tapo itin griežtu tėčiu ir, paėmęs dukters knygas iš leidyklos, nedavė man jų nė pavartyti.

Didžiuojuosi susipažinusi ir su dukra

Parvežė mane tąsyk V.Puronas namo, bet neilgai trukus pats paskambino: „Dukra liepė tau tas knygas duoti“. Ir dar pasakė, kad jo Vilija prašanti mano telefono numerio.

Taip ir prasidėjo mano pažintis su jaunesniąja Puronų šeimos kūrėja Vilija – nuo pirmojo telefoninio pokalbio, susirašinėjimų elektroniniais laiškais bei veidaknygėje. Kai paprašiau, kad plačiau prisistatytų, nustebino subtilia pagarba šeimai bei mokytojo specialybei (kokia iškalbinga pasirodė didžiųjų raidžių galia):

Gimiau ir užaugau inteligentiškoje aplinkoje: mano abu Tėveliai profesionalūs dailininkai, Dailininkų sąjungos nariai, visi keturi Seneliai (ATA) – garbūs Mokytojai: abi Močiutės biologės, abu Seneliai chemikai. Nuo mažų dienų augdama profesionaliojo meno ir mokslo aplinkoje, domėjausi daile, biomedicinos mokslais, politika. esu LTS (Lietuvos Tautodailininkų Sąjungos) narė.
Jausdama potraukį biomedicinos mokslams, pasirinkau šias studijas. Buvau labai stropi studentė, tad sukaupiau nemažai savo darbų bei mokslinės informacijos. Kad laikui bėgant ši naudinga informacija nepasimirštų, nusprendžiau savo žiniomis pasidalinti su plačiąja visuomene, tad šiemet parašiau ir išleidau 7 knygas.
Šias knygas skiriu Lietuvos šimtmečiui paminėti ir žemai lenkiuosi savo Alma Mater – Mykolo Romerio Universitetui už itin aukštą mokymo lygį, tobulas sąlygas mokytis ir realizuoti save visose gyvenimo kryptyse
.“

Tačiau dar labiau pribloškė visos septynios Vilijos Puronaitė-Kirlienės pirmojo leidimo knygos iš „Sveikatos ir grožio pagrindų“ serijos, skirtos Lietuvos Respublikos šimtmečiui paminėti. Pirmasis leidimas jau parduotas, autorė ruošia antrąjį, o aš tas knygas, dar vasarą akimirksniu „prarijusi“, vis pasiimu paskaitinėti, kai noriu sužinoti, ką turėčiau padaryti, kad metų žymės mano veide mane dar ir puoštų.

Septynios knygos apie tai, „kaip tapti gražia, būti gražia ir išlikti gražia“

Knygų serija – medicininio-edukacinio pobūdžio, skiriama daugiau studentijai (studijuojantiems kosmetologiją, dietetiką), tačiau jos turinys laisvai suprantamas kiekvienam, turinčiam šių mokslo sričių žinių pagrindus.
Knygose („Praktiškoji kosmetologija“ I, II, III, IV, V dalys ir „Sveikata ir figūra“) talpinama specifinė informacija, kuri panaudota autorei 4 m. studijuojant šios pakraipos biomedicinos mokslo sritį bei rašant bakalauro darbą.
Knyga „Grožio harmonija“ skirta kiekvienam norinčiam namų sąlygomis puoselėti grožį,
“ – taip savo knygas apibūdina pati autorė Vilija Puronaitė-Kirlienė. Veidaknygėje jau galima rasti pirmąjį tiražą per trumpą laiką išpirkusių skaitytojų atsiliepimų.

Dabar, ko gero, turėčiau prisipažinti, kodėl aš, pati nebūdama šios srities specialistė, rašau apie šias „medicininio-edukacinio pobūdžio“ knygas?

Prisiprašiau. Perskaičiau. Patiko. Parašiau… Mano paaiškinimas būtų lakoniškas.

Visos septynios V.Puronaitės-Kirlienės knygos – penkios „Praktiškosios kosmetologijos“ dalys, „Grožio harmonija“ bei „Sveikata ir figūra“ – skirtos specialistams: jau dirbantiems šioje srityje ar dar tik studijuojantiems, tačiau pakliuvusios į kosmetologų klientų rankas, jos padeda apsispręsti, ko išties reikia savo išvaizda ir sveikata besirūpinančiam žmogui.

Porą mėnesių šios knygos buvo mano laisvalaikio skaitiniai – primindavo, ką savo metuose jau pražioplinau ir ką dar ne vėlu padaryti, kad stabtelėjusi prie veidrodžio vis dar sau nusišypsočiau… Žodžiu, čia visi ras sau naudingos informacijos bei patarimų. Be to, tingintiems skaityti popierinį knygų variantą, labai pravers ir internetinės ar youtube informacijos nuorodos.

Visas septynias knygas – jos po 100 puslapių – autorė dedikuoja Lietuvos Respublikos šimtmečiui. Dar studijuodama laisva valia ir už asmenines lėšas nusprendė 100 klientų padovanoti praktinių grožio paslaugų, patarimų bei rekomendacijų. Tąkart moteris sulaukė visokių komentarų. Ne veltui sakoma, kad tie, kas nemoka dirbti, tampa kritikais. Tačiau ar bent akimirką pagalvojome, kaip dabar atrodytų mūsų Lietuva, jei kiekvienas mūsų, minėdamas valstybingumo jubiliejų, būtų jai skyręs po šimtą neatlygintinų darbų? Manau, bent dejuojančių ir visus bei viską keiksnojančių būtų gerokai mažiau.

„Savo Alma Mater laikau MRU, kuriame studijuoju politikos mokslą bei sveikatos politiką. Politika – neatsiejama mano gyvenimo dalis, būti politike – mano pašaukimas. Mykolo Romerio universiteto bibliotekoje galima rasti visas mano knygas – taip išreiškiu pagarbą ir dėkingumą savo Alma Mater ir visai jos bendruomenei,“ – prisipažįsta Vilija Puronaitė-Kirlienė.

Žavus nuoširdumas ir neišsenkantys „puronizmai“

To visose Vilijos Puronaitės-Kirlienė knygose yra labai daug. Kad ir naiviai nuskambantis prisipažinimas, jog į jas sudėti stropios studentės paskaitų užrašai [net „špargalkytės“], praktinių užsiėmimų analizės bei rezultatų stebėsenos patirtys. Jautrios kiekvienos knygelės įžangos bei apibendrinimai, daug dėmesio ir padėkų šeimos nariams už suteiktą paramą bei paskatinimą veikti.

Be to, menišką sielą paveldėjusi Vilija knygų viršelius papuošė savo iliustracijomis. Ji –tautodailininkė (grafika/tapyba). moteris Respublikinėse bei pasaulinėse parodose dalyvauja nuo 1990-ųjų. V.Puronaitė-Kirlienė jau sukūrė daugiau nei 10 000 tapybos ir grafikos darbų – juos nuo 1988 m. registruoja savo kataloge.

Iliustracijoms panaudoti darbai – parodiniai, iš 30-ties darbų ciklo „Senasis Vilnius“, sukurti pagerbti Sąjūdžio laikotarpio (1988–1992 m.) pilietinį aktyvumą, Lietuvą išvedusį į laisvę. Šie darbai dalyvavo visose jau laisvoje Lietuvoje vykusiose respublikinėse parodose, taip pat JAV, Vokietijoje, Prancūzijoje. Freska „Gyvenimas gražus“ sukurta pagyvinti interjerą. Drobė „Laimės pieva“– laimės prado simbolis, skatinantis ir šiandieninės Lietuvos gyventojus būti pilietiškai aktyvius. Gamtos peizažai iš 50-ties darbų ciklo „Žaismingoji gamta“ – personalinės parodos darbai. Natiurmortas (etiudas) – senas mylimas darbas, kurio originalas dar Sąjūdžio laikotarpiu iškeliavo už Atlanto, o etiudas liko Lietuvoje.

Visose septyniose dukters knygose – puikios tėvo fotografuotos nuotraukos, kuriose, matyt, įamžintos laimingiausios Vilijos gyvenimo akimirkos. Jose gausu tėčio sentencijų, visuotinai vadinamų „puronizmais“. Pacituosiu tik tris: „Spyris į užpakalį – tai postūmis veikti“, „Menas – melas, teisesnis už tiesą“, „Kava – kova taikia forma“. Jau įsivaizduoju, kaip čia pacituotą pirmąjį „puronizmą“ išgirstų Vaikų teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos, antrąjį derėtų paanalizuoti atskira publikacija drauge su šio rašinio skaitytojais, o trečiasis, mano galva, geriausiai paaiškina Viliaus Purono priimamojo Šiaulių centro lauko kavinėje esmę: kiekvieną pasikviestąjį puodelio kavos V.Puronas tarsi užprogramuoja naudingai veiklai.

Ko gero, niekas neskaičiavo, kiek kavos drauge išgėrė tėvas ir dukra Puronai… Bet savo knygose už „meilę artimui ir Tėvynei, įskiepytas dvasines vertybes, aukštas moralės normas, žmogiškumą ir atkaklumą, siekiant užsibrėžtų tikslų“ Vilija dėkoja ją supantiems žmonėms. O kad šie žodžiai nėra tuščios deklaracijos ar elementarus populizmas liudija ir jos pačios, ir tėvo darytos knygos iliustracijos, aprašytieji darbai.

Vietoje post scriptum: detalė iš praeities

Nors Šiaulių legenda Vilius Puronas, išgirdęs apie šį mano rašinį, ir prašė manęs apie jį nerašyti, bet kad turiu ką pasakyti, tai nesinori ir nutylėti.

Šiemet Lietuva švenčia Sąjūdžio trisdešimtmetį. Ta proga dalijamės ir tų laikų prisiminimais. Vienu ir aš norėčiau pasidalyti – tebūnie šis pasakojimas dar viena iliustracija tai aplinkai, kurioje formavosi V.Puronaitės-Kirlienės asmenybė

Per patį Sąjūdžio pakilimą, 1989 metais, Šiauliuose faktiškai per parą Sąjūdžio būstinėje drauge su Algimantu Sėjūnu, vėliau tapusiu ir Lietuvos Nepriklausomybės atstatymo Akto signataru, parašėme knygą apie Šiaulių Zoknių mikrorajone įsikūrusio sovietinio karinio aerodromo grėsmę žmonių sveikatai.

Tokiais beprotiškais tempais dirbti buvo galima tik Atgimimo pradžioje: parašyti tekstą, surinkti visus tuomet prieinamus dokumentus, padaryti nuotraukas, kuriose matytųsi, kaip atrodo aerodromo prieigose gyventojų sklypuose auginamos bulvės [jų bulvienojai priminė…rūtų krūmelius], privačių namų rūsiuose besiveisiantys neregėto dydžio pelėsiniai grybai, akivaizdžių mutacinių procesų apimti dekoratyviniai augalai. Sąjūdžio fotometraštininkas Romualdas Struoga ir čia pasistengė – nuotraukos buvo ir iškalbingos, ir darė įspūdį. Tuomet trūko tik techninių priemonių, kad užfiksuotume, kaip dega karinių lėktuvų degalų prisodrinta žemė...

Šią knygą turėjome įteikti Romualdui Ozolui – tuo metu sovietų Aukščiausiosios tarybos deputatui, vėliau Šiauliuose išrinktam Šviesios Atminties signatarui. Šis ją turėjo nuvežti į Maskvą ir perduoti tuometiniam okupacinės kariuomenės vadui Dmitrijui Jazovui.

Knygos viršelį paruošti paprašėme Vilių Puroną. Įkalbinėti neteko – išgirdęs terminus, sutiko be pretenzijų, nors tuomet dar dirbo ir miesto merijoje. Paryčiais jis lėkte atlėkė į Šiaulių Sąjūdžio būstinę ir atnešė DU maketus, kad pasirinktume, kuris iš jų labiau tinka paaiškinti Maskvai, kad jau gana Lietuvos žemę teršti…

Knyga R.Ozolui buvo įteikta laiku. Kaip šiandien menu, pasirinkome šiurpą keliantį viršelį: degančios žemės fone – daug raudonomis penkiakampėmis žvaigždėmis pažymėtų lėktuvų...

Taigi, ne savigyra ar populistiniai pliurpimai, o konkretūs darbai tiksliausiai apibūdina žmogų – atskleidžia kad ir kaip giliai jo slepiamus, po kiečiausiais „puronizmais“ maskuojamus vertybinius klodus.

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

albina       2018-12-17 17:45

Ačiū už šios padorios šeimos pristatymą.Visada žiūriu Šiaulių TV,kai kalba gerbiamas Puronas,Jo tokia graži šnekta.Gal galėtų gerbiama Autorė pakalbinti seimo Baškienę,juk ji irgi nuo Šiaulių.Ji nusivylusi seimu,o mes pradedam nusivilti ir ja:pažadėjo pareikalauti paaiškinti šakalienės veiklą su norvegiška *parama*,bet tylu ramu.

StasysG       2018-12-17 12:42

Patiko rašinys apie Šiaulių Puronus.

Arnė       2018-12-17 9:44

Tai Dievo dovana miestui. Sveikatos visiems, dėkui už straipsnį.

Tikrai       2018-12-16 18:26

Talentingų žmonių šeima.


Rekomenduojame

Prof. Gediminas Merkys: „Pasaulėžiūros GESTAPO beldžiasi į Lietuvą. Mielieji, turėtume kažkaip tam doroviniam marazmui priešintis, reaguoti“

Sustabdykime barbarus – NE tyčiniam paukščių naikinimui jų pačių lizduose

Irena Vasinauskaitė. Šiaulių Apygardos teisme paskelbtas nuosprendis pilietiškiems Garliavos mergaitės gynėjams: kas jį surašė? [1]

Paskutinis Dalios Grybauskaitės metinis pranešimas: epochinės įžvalgos ar ... atgaila?

Simonas Jazavita. Lietuva ir D-Diena – ką byloja dokumentai iš Berlyno

Nijolė Oželytė. „Aš daugiau niekada nepranešiu apie girtą vairutoją“

Vytautas Rubavičius. LGBT+ – naujasis pažangusis pasaulinis proletariatas?

Prezidentė skaitys dešimtąjį metinį pranešimą

Algimantas Rusteika. Apie leidimus ir uždraudimus

Rimantas Rubavičius. „Baltic Pride“ Švento Rašto šviesoje

Geroji Naujiena: Tiesos Dvasios įkvėpti skelbkime ir mes įstabius Dievo darbus

Miesto grimasos: Vitalijaus Balkaus „Iš savo varpinės“ laida apie gatvę-vaiduoklį

Tautos forumas: Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba pademonstravo panieką šalies Konstitucijai ir visuomenei

Padėkime Tėvynei grįžti prie Dievo: visus geros valios žmones kviečiame šiandien, birželio 8-ąją, į Atsilyginimo maldą prie Vilniaus Katedros varpinės

Raimondas Navickas. Iš kur toji prokurorų ir teisėjų mielaširdystė vaikus prievartavusiam šiauliečiui ir apie šio nusikaltimus tylėjusiems bendrams?

Adolfo Damušio politinių studijų dienos: susitinkame birželio 14–15 d. Nacionalinėje bibliotekoje

Robertas Grigas. Ir vėl ideologijos importas

Algimantas Rusteika. Apie laisvę

Europos Komisija: Lietuvoje socialinė nelygybė viena didžiausių ES

Liudvikas Jakimavičius. Skambino Dočys!

Gediminas Merkys. Prezidento vizitas yra labai stiprus ir subtilus signalas teisėsaugai

Ar visuomeniniai teisėjai paskatins teismus dirbti geriau, skaidriau, teisingiau? Povilo Urbšio komentaras

Darius Kuolys. Kas nutylima, kai garsiai šaukiama apie žmogaus teisių būklę šių dienų Lietuvoje

Popiežius pakeliui iš Rumunijos: šiuo metu Europą bombarduoja ne patrankos ir bombos, o ideologijos

Diskusijų ciklas „Iš naujausios Lietuvos istorijos“ apie Lietuvos kelią į Nepriklausomybę

Rimantas Dagys. Ar jau nuolat „linksminsimės“ gėjų eitynėse?

Kun. Juan-Carlos Iscara. Humanistinis pacifizmas

Roberto de Mattei. EP rinkimai „didžiojo pakeitimo“ strategijos šviesoje

Gediminas Merkys. Apie rezonansinį įvykį, arba Kas nutiko mūsų prokurorams?

Kęstutis Girnius. Gabrielius Landsbergis turi atsistatydinti

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.