Įžvalgos

Irena Vasinauskaitė. Prezidentė Dalia Grybauskaitė pakeitė Prezidento Valdo Adamkaus Dekretą

Tiesos.lt redakcija   2016 m. birželio 14 d. 20:58

24     

    

Irena Vasinauskaitė. Prezidentė Dalia Grybauskaitė pakeitė Prezidento Valdo Adamkaus Dekretą

Kaip visi žinome, didžiausios valdžios aferos atliekamos tyliai, ramiai, paprastai vasaros atostogų metu arba dar neatsikvošėjus po jų ir kokios nors dar tebekraujuojančios istorinės žaizdos fone.

Mažne prieš metus, kukliai minint paskutiniojo Žemaitijos partizano Prano Končiaus-Adomo 50-ąsias žūties metines, šio Lietuvos laisvės gynėjo atminimas buvo gana „stribokiškai“ išniekintas. Po spaudoje kilusio proginio ažiotažo minint 75-ąsias holokausto metines, partizanų Kardo rinktinės štabo nariui, žvalgybos skyriaus viršininkui P.Končiui-Adomui labai „originaliu“ būdu buvo atimtas pomirtinis apdovanojimas – Vyčio kryžiaus ordinas. Prezidentė Dalia Grybauskaitė tyliai, gražiai, ramiai 2015 metų rugsėjo 18 dienos Dekretu nr.1 K-438 pakeitė Prezidento Valdo Adamkaus 2000 metų vasario 11 dienos dekretą Nr.767 ir šiuo metu prezidentūros norminių aktų bazėje galime rasti du dekretus „Dėl ginkluoto pasipriešinimo [rezistencijos] dalyvių-karių savanorių apdovanojimų Vyčio Kryžiaus 4-ojo laipsnio ordinu“, kurį prieš šešiolika metų pasirašė tuometinis šalies vadovas. Skirtumas tik tas, kad viename jų Prano Končiaus-Adomo pavardė yra, o kitame – jau ne. Taigi, iš pirmo žvilgsnio susidaro toks įspūdis, kad Prezidentas Valdas Adamkus ir apdovanojo Kardo rinktinės kovotoją, ir ištrynė jį iš pagerbtųjų sąrašo, bet jau tuomet, kai nebebuvo S.Daukanto aikštės rūmų šeimininku. O Dalia Grybauskaitė, pakeitusi jo Dekretą, ir vėl „nė prie ko“?

Apie Praną Končių-Adomą labai daug ir nuoširdžiai yra rašęs Algimantas Zolubas. Šis autorius išsamiai išnagrinėjo partizano gyvenimo, kovos ir žūties bei pomirtinės „apkaltos“ istoriją.

Susipažinusi su P. Končiaus-Adomo byla buvau priblokšta: net sovietinė KGB bei okupantų teismai 1945 ar 1965 metais [jau po paskutiniojo Žemaitijos partizano žūties] neįrodė, neturėjo duomenų ir nebuvo liudijančių, kad kovotojas dalyvavo žydų tautos genocide. O 2015 metais, praėjus bene 75-eriems metams, staiga atsirado liudininkų ar informacijos, kurios „neturėta“ iš karto po Antrojo pasaulinio karo arba bent jo baigties 20-metį minint?

Kas gi atsitiko pernai, kad Dalia Grybauskaitė pakeitė Valdo Adamkaus Dekretą?

Dvidešimt šeštaisiais atkurtosios Lietuvos Nepriklausomybės metais į Ypatingajame archyve esančią Prano Končiaus-Adomo byla buvo pažiūrėta aršių KGB-istų akimis. Kraupiai atrodo Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros raštai prezidentūrai ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrui, kuriuose kovotojas prieš okupantus vadinamas „buržuaziniu nacionalistu“, sovietinių aktyvistų skriaudiku, tiesiog – kriminaliniu nusikaltėliu, elementariu plėšiku, nes informacijose pateikiamos citatos iš KGB dokumentų, taigi, Lietuvos priešų leksika. Prie to dar priplakamas „netikėtai“ žiniasklaidoje kilęs ažiotažas, kai praėjus daugiau nei septynioms dešimtims metų, iš pastalės išlindo žydų tautos genocido Lietuvoje liudininkai, pritaikę P.Končiui-Adomui dabar taip lengvai prilipdomą „žydšaudžio lipduką“.

Ir Dalia Grybauskaitė pakeitė Valdo Adamkaus Dekretą.

Lietuvos laisvės kovotojo vardo neapgynė nė aiškus jį slėpusių žmonių liudijimas: Kretingos rajono Didžiųjų Žalimų kaimo gyventojas Pranas Drungilas, priglausdamas partizaną savo namuose, jo klausė, ar šis nėra „prisidėjęs prie žydų žudynių“. Šeimininkų dukra atsimena girdėjusi tvirtą Prano Končiaus-Adomo atsakymą savo tėvui, kad civilių jis nėra šaudęs…

Vartydama partizano paniekinimo Nepriklausomoje Lietuvoje bylą, ieškojau pateisinimų jauniems Generalinės prokuratūros ar Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro darbuotojams. Kraują stingdanti KGB ar sovietinių prokurorų sukurptų bylų medžiaga galėjo suformuoti nuomonę, kokie žiaurūs buvo gynusieji savo valstybės laisvę pokario metais. Tačiau teisinėje valstybėje privalu vadovautis ne emocijomis, istorijos klastojimu ar tarptautinių organizacijų spaudimu, o įstatymais.

Kodėl Lietuvos gynėjas Pranas Končius-Adomas neužsitarnavo bent civilizuoto teismo valstybėje, kurią gindamas paaukojo gyvybę?

Pastaruoju metu padaugėjusių išpuolių prieš Lietuvos partizanus fone, galima tikėtis, kad netrukus bus atiminėjami ne tik ordinai. Jau ciniškai siūloma griauti paminklus, nulupinėti atminimo lentas ar keisti gatvių bei aikščių pavadinimus. Vadovaujantis Ypatingajame archyve saugomais KGB „aukso fondais“ tai padaryti labai nesudėtinga. Nesuprantama tik viena – kodėl Nepriklausomos Lietuvos vadovai ir prokuratūra mąsto okupantų mintimis? Kodėl bent istorikai okupantų leksikos neverčia į normalią – piliečių, suvokiančių valstybės gynimo esmę ir prasmę, –  kalbą? Kodėl nesikreipiama į teismus, kuriuose prieš 70–75 metus po stalais ropinėję „liudytojai“ prisiektų prieš liudydami apie savo patirtis bei regėjimus, o ne dalindami interviu žiniasklaidai?

1999 metais sausio 12 dieną Lietuvos Respublikos Seimas priėmė įstatymą „Dėl Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos“ pripažinimo Lietuvos valstybės teisės aktu. Tuo buvo nustatytas dokumento statusas Lietuvos Respublikos teisės sistemoje: Deklaracija pripažinta Lietuvos valstybės tęstinumui reikšmingu teisės dokumentu. „Deklaracija – tai ir Lietuvos valstybės tęstinumą liudijantis teisės aktas, ir Lietuvos valstybės atkūrimo programinis dokumentas, tai ir teisės aktas, kuriame nurodyti nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos valstybės konstituciniai pagrindai“, – rašo konstitucinės teisės specialistas dr. Vytautas Sinkevičius.

Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio [LLKS] tarybos Prezidiumo pirmininkas Jonas Žemaitis, vienas iš Deklaracijos signatarų, Lietuvos Respublikos Seimo 2000 metų kovo 12 dienos norminiu aktu pripažintas su okupacija kovojusios Lietuvos valstybės vadovu, faktiniu Respublikos Prezidentu.

Prezidento Jono Žemaičio-Vytauto ir kitų septynių partizanų vadų, kovotojų, pasirašiusių Konstitucijos pagrindu šiandieną vadinamą Deklaraciją, ATMINIMAS vis labiau teršiamas nepagrįstais kaltinimais, kurie nė nebandomi įrodyti ar paneigti mūsų teismuose.

Labai jautriai skamba dr. V.Sinkevičiaus įspūdžiai: „Skaitant Deklaraciją apima pagarbus jaudulys. Ir pasididžiavimas. Pasididžiavimas tuo, kad tokia Deklaracija buvo parašyta. Negali nesistebėti, kokios didelės dvasios ir pasiaukojimo buvo žmonės, kokį begalinį tikėjimą, kad okupuotos Lietuvos valstybė vėl bus laisva, jie turėjo, kai partizanų bunkeryje, žibalinės lempos šviesoje, aplinkui siaučiant sovietų kariuomenės daliniams, tykant mirtiniems pavojams kūrė šį unikalų dokumentą.“

Manau, kad visiems mūsų teisininkams, o ypač Generalinės prokuratūros kadrams derėtų išmokti atmintinai Lietuvos Respublikos teisės aktą – 1949 metų vasario 16 dienos Deklaraciją ir, svarbiausia, vadovautis šiuo norminiu aktu kasdieniame darbe.

Prano Končiaus-Adomo ar kitų asmenų, įtariamų abiejų okupacijų metais padarius sunkius nusikaltimus, teisiniam įvertinimui labai svarbus yra 17-asis Deklaracijos straipsnis: „Asmenys, bolševikinės arba vokiškosios okupacijos metu išdavę Tėvynę bendradarbiavimu su priešu, savo veiksmais ar įtaka pakenkę tautos išsilaisvinimo kovai, susitepę išdavystėmis ar krauju, yra atsakingi prieš Lietuvos teismą.“

Tiek karuose, tiek pasipriešinimo okupantams kovose aukų neišvengta visame pasaulyje, ne tik Lietuvoje. Todėl tik atvirumas, skaidrumas ir pagarba istorinei atminčiai gali užbaigti tiek tautinius kerštavimus, tiek nesibaigiančius istorinius-politinius ginčus, kas buvo priešas, o kas auka, kas kolaboravo, o kam tenka disidento vardas.

Išvada šiandieną, deja, peršasi tokia: faktinio, kovojančios Lietuvos prezidento Jono Žemaičio-Vytauto kariuomenės karys Pranas Končius-Adomas po mirties tapo akivaizdžiausios neteisinės, popierinę demokratiją išpažįstančios, biografinius faktus klastojančios Nepriklausomos Lietuvos prezidentės Dalios Grybauskaitės auka. Valstybės vadovė, be jokio teismo sprendimo, vadovaudamasi keliaklupsčiaujančių, nuo jos malonės priklausančių pareigūnų raštais, išmargintais sovietinės leksikos citatomis iš Ypatingojo archyvo bylų, vienasmeniškai „nuteisė“ mirusį Laisvės kovotoją, tiesiog pakeisdama prieš beveik penkiolika metų pasirašytą prezidento Valdo Adamkaus Dekretą. Čia derėtų prisiminti, kad būtent šis mūsų šalies vadovas, 1944 metais, būdamas vos septyniolikos, ties mažu Žemaitijos miesteliu – Seda – Tėvynės Apsaugos rinktinės gretose kovėsi su sovietiniais okupantais. Teko sutikti liudijančių, kad tuose mūšiuose dalyvavo ir Pranas Končius-Adomas…

Beje, ar jums nerūpi, kiek dar ir kokiais klausimais, gali būti „pakoreguotų“ Lietuvos Respublikos Prezidentų dekretų?

Pabaigoje – lyrinis nukrypimas

Kas kartą, kai Radviliškio rajone važiuojame pro Balandiškių kaimą [čia 1949 metais vasario mėnesį prasidėjo visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas] arba Minaičius, kur gavus informacijos apie galimas išdavystes suvažiavimas buvo pratęstas, didžiuojuosi Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio vyrų didybe. Deklaraciją jie pasirašė slapyvardžiais, nesiekė jokių lengvatų ar pagarbos. Jie taip mylėjo Lietuvą – širdies formos valstybę – kad paaukojo savo drąsias širdis už jos laisvę.

Šventai tikiu, kad nė akimirkai Vytautas, Faustas, Kardas, Merainis, Naktis, Užpalis, Vanagas ar Žadgaila nesusimąstė, kad taip iš jų bendražygių tyčiosis Lietuvos valdžia, užsitikrinusi sau sotų europietišką gyvenimą...

- - -

Ir dar. 1989 metais, Varniuose buvo statomas pirmas paminklas Lietuvos partizanams. Menu, tarsi tai būtų įvykę vakar: tebesiautėjo sovietiniai kolaborantai, nebežinantys, kaip elgtis. Lyg Lietuvoje jau ir Sąjūdis, tačiau negi galima be valdžios leidimo TIEMS paminklą statyti… Varniuose tuo metu prie sovietiniams aktyvistams ir stribams stovėjusio akmens pastarųjų rėmėjai surengė alternatyvų susiėjimą. Pamatę, kad jų gretos per skystos, nutarė įsimaišyti tarp sąjūdininkų, disidentų, Lietuvos Laisvės Lygos žmonių ir kelti alasą. Renginio sutrukdyti jiems nepavyko – į jų putones niekas nekreipė dėmesio. Vyko nuoširdus, tikras kovotojų už Lietuvos laisvę pagerbimo renginys ir… netikėtai pamačiau atokiau po medžiu stovinčią ir balsu raudančią moterį. Su drauge pamanėme, kad stribų palikuonys ją nuskriaudė ir pripuolę ėmėme raminti, guosti, teirautis, ko ji verkia. Atsakymas rašant šias eilutes tebeskamba ausyse:

– Šitiek metų buvome banditai… O dabar – partizanai…

Todėl ir klausiu retoriškai: tai ką, sotūs ir išdidūs ponai, nuvainikuodami Lietuvos Laisvės Kovos sąjūdžio vadus ir eilinius, grąžinate mus ATGAL?

 

* * *

Verta prisiminti. Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio 1949 metų vasario 16-osios Deklaracija

Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Taryba, atstovaudama visas Lietuvos teritorijoje esančias vieningos vadovybės vadovaujamas karines visuomenines grupuotes, būtent: a) Pietų Lietuvos Sritį, savo sudėtyje turinčią Dainavos ir Tauro apygardas, b) Rytų Lietuvos Sritį, savo sudėtyje turinčią Algimanto, Didžiosios Kovos, Vyčio ir Vytauto apygardas, c) Vakarų Lietuvos Sritį, savo sudėtyje turinčią Kęstučio, Prisikėlimo ir Žemaičių apygardas, tai yra, reikšdama lietuvių tautos valią, pakartodama Vyriausiojo Lietuvos Atstatymo Komiteto 1946.VI.10. Deklaracijoje, BDPS 1947.V.28. nutarimuose ir BDPS Deklaracijoje Nr. 2 paskelbtus pagrindinius principus bei juos papildydama nutarimais, priimtais 1949.II.10. BDPS Prezidiumo ir BDPS Karo Tarybos jungtiniame posėdyje, s k e l b i a: 1. LLKS Taryba, remdamasi BDPS Prezidiumo ir BDPS Karo Tarybos jungtinio posėdžio 1949.II.10. nutarimais, okupacijos metu yra aukščiausias tautos politinis organas, vadovaująs politinei ir karinei tautos išsilaisvinimo kovai.

2. LLKS Taryba ir jos Prezidiumo būstinė yra Lietuvoje.

3. Valstybinė Lietuvos santvarka – demokratinė respublika.

4. Suvereninė Lietuvos valdžia priklauso tautai.

5. Lietuvos valdymas vykdomas per laisvais, demokratiniais, visuotiniais, lygiais, slaptais rinkimais išrinktą Seimą ir sudarytą Vyriausybę.

6. Nuo okupacijos pabaigos ligi susirenkant demokratiniam Lietuvos Seimui, įstatymų leidžiamąją galią turi Laikinoji Tautos Taryba.

7. Laikinąją Tautos Tarybą sudaro: visų vieningoje vadovybėje Lietuvoje ir užsienyje kovojančių sričių, apygardų, rinktinių, aukštųjų mokyklų, kultūrinių, religinių organizacijų bei sąjūdžių ir tautoje atramą turinčių politinių partijų atstovai, prisilaikant proporcingo atstovavimo principo.

8. Atstačius Lietuvos Nepriklausomybę, ligi susirenkant Seimui, Lietuvos Respublikos Prezidento pareigas eina LLKS Tarybos Prezidiumo Pirmininkas.

9. Laikinoji Lietuvos Vyriausybė sudaroma LLKS Tarybos Prezidiumo Pirmininko pavedimu. Vyriausybė atsakinga prieš Laikinąją Tautos Tarybą.

10. Lietuvių veiklai užsienyje ir Lietuvos atstatymo darbui koordinuoti LLKS Tarybos Prezidiumas turi LLKS Užsienio Delegatūrą, kuri, bendradarbiaudama su Vakarų valstybėse akredituotais Lietuvos atstovais, sudarinėja komisijas bei delegacijas ginti ir atstovauti Lietuvos reikalus Suvienytų Nacijų Organizacijoje, įvairiose konferencijose ir kitose tarptautinėse institucijose.

11. LLKS Užsienio Delegatūros nariai iš savo tarpo išsirenka LLKS Užsienio Delegatūros Pirmininką, kuris skaitomas LLKS Tarybos Prezidiumo Pirmininko Pavaduotoju.

12. LLKS Užsienio Delegatūros nariai laikomi lygiateisiais LLKS Tarybos nariais.

13. Šiai Deklaracijai vykdyti nuostatus leidžia LLKS Taryba.

14. Lietuvos valstybės atstatymas, ligi Seimo bus priimta ir paskelbta žmogaus laisvės ir demokratijos siekimus atitinkanti valstybės konstitucija, vykdomas pagal šioje Deklaracijoje paskelbtus nuostatus ir 1922 m. Lietuvos Konstitucijos dvasią.

15. Atstatytoji Lietuvos valstybė garantuoja lygias teises visiems Lietuvos piliečiams, neprasikaltusiems lietuvių tautos interesams.

16. Komunistų partija, kaip diktatūrinė ir iš esmės priešinga pagrindiniam lietuvių tautos siekimui ir kertiniam Konstitucijos nuostatui – Lietuvos nepriklausomumui, – nelaikoma teisine partija.

17. Asmenys, bolševikinės arba vokiškosios okupacijos metu išdavę Tėvynę bendradarbiavimu su priešu, savo veiksmais ar įtaka pakenkę tautos išsilaisvinimo kovai, susitepę išdavystėmis ar krauju, yra atsakingi prieš Lietuvos Teismą.

18. Konstatuojama teigiama religijos įtaka ugdant tautos moralę ir palaikant jos atsparumą sunkiausiu laisvės kovų laikotarpiu.

19. Socialinė globa nėra vien atskirų piliečių ar organizacijų reikalas, bet vienas pirmųjų valstybės uždavinių. Ypatingą globą valstybė teikia išsilaisvinimo kovose nukentėjusiems asmenims ir jų šeimoms.

20. Socialinių problemų racionalus išsprendimas ir krašto ūkinis atstatymas yra susijęs su žemės ūkio, miestų ir pramonės reforma, kuri vykdoma pačioje nepriklausomo gyvenimo pradžioje.

21. LLKS Taryba, glaudžioje vienybėje su kovojančia tauta, kviečia visus geros valios lietuvius, gyvenančius Tėvynėje ir už jos ribų, pamiršti įsitikinimų skirtumus ir įsijungti į aktyvų tautos išsilaisvinimo darbą.

22. LLKS Taryba, prisidėdama prie kitų tautų pastangų sukurti pasaulyje teisingumu ir laisve pagrįstą pastovią taiką, besiremiančią pilnutiniu įgyvendinimu tikrosios demokratijos principų, išplaukiančių iš krikščioniškosios moralės supratimo ir paskelbtų Atlanto Chartijoje, Keturiose Laisvėse, 12-je Prezidento Trumeno Punktų, Žmogaus teisių Deklaracijoje ir kitose teisingumo ir laisvės Deklaracijose, prašo visą demokratinį pasaulį pagalbos savo tikslams įgyvendinti.

Okupuotoji Lietuva 1949.II.16.

LLKS Tarybos Prezidiumo Pirmininkas Vytautas
LLKS Tarybos nariai: Faustas
      Kardas
      Merainis
      Naktis
      Užpalis
      Vanagas
      Žadgaila

Šaltinis: Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio 1949 m. vasario 16 d. Deklaracija [sudarė Valenčius J.], Vilnius: „Valstybės žinios“, 1999.

 

* * *

Nijolė Gaškaitė. 1949 metų visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas

Paskelbus apie vyriausios pogrindžio vadovybės atkūrimą, nuo 1948-ųjų lapkričio iki 1949-ųjų vasario vyko nematomas, bet kruopštus partizanų vadų suvažiavimo rengimo darbas. Tai buvo ne tik delegatų kelionių ruošimas. Jonas Žemaitis pavedė partizanų vadams rengti įvairių partizanų veikimą reglamentuojančių dokumentų projektus, kuriuos turėjo svarstyti ir tvirtinti suvažiavimas. Per visą partizaninio karo istoriją tai buvo pirmas ir vienintelis tokio masto aukščiausių partizanų vadų suvažiavimas, numatęs laisvės kovų strategiją ir taktiką po penkerių okupacijos metų.

[...]

Visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas vyko 1949 metų vasario 2–22 dienomis Prisikėlimo apygardoje tarp Radviliškio ir Baisogalos. Buvo patvirtintas naujas organizacijos pavadinimas: Lietuvos laisvės kovos sąjūdis (LLKS). Partizanai pradėti vadinti laisvės kovotojais. Sąjūdis ėmėsi vadovauti tiek politinei, tiek karinei pasipriešinimo organizacijų veiklai.

Suvažiavime buvo aptarti svarbiausi partizanų veiklą reglamentuojantys dokumentai, numatyta bendra kovos strategija ir taktikos kryptys, priimti kreipimasis į laisvės kovotojus ir krašto gyventojus, aiškinantys LLKS programą ir tikslus, suformuota aukščiausioji partizanų vadovybė.

Politinė programa buvo išdėstyta 1949 metų Vasario 16-osios deklaracijoje, kurioje skelbiama, kad LLKS Taryba okupuotoje Lietuvoje yra aukščiausias tautos politinis organas, o suvereni Lietuvos valdžia priklauso tautai. LLKS Taryba įsipareigojo ne tik vadovauti išlaisvinimo kovai, bet ir atgavus nepriklausomybę iki laisvų demokratinių Seimo rinkimų suformuoti laikinus valdymo organus – Tautos tarybą ir Laikinąją vyriausybę.

Suvažiavimui pateikti dokumentai dar ilgai buvo tobulinami ir derinami, kol tapo visai Lietuvai privalomais norminiais aktais. Partizanų vadų suvažiavimas pogrindžio sąlygomis iš esmės atliko parlamento įstatymdavystės darbą.

Aukščiausiuoju valdžios organu tapo LLKS Tarybos Prezidiumas. Jo pirmininku buvo išrinktas vieningos vadovybės iniciatorius Jonas Žemaitis-Vytautas. Jam suteiktas aukščiausias partizanų generolo laipsnis. Vyriausiuoju gynybos pajėgų vadu 1949 metų rudenį paskirtas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, jam suteiktas pulkininko laipsnis.

[...]

Ruošiantis ilgai okupacijai, buvo nutarta tausoti jėgas ir riboti naujų kovotojų priėmimą. Užtat numatyta į pogrindinę veiklą įtraukti kuo daugiau legaliai gyvenančio jaunimo. Jonas Žemaitis, dar būdamas Kęstučio apygardos vadu, buvo suorganizavęs platų Lietuvos laisvės armijos Organizacinio sektoriaus narių tinklą. Numatyta šį darbą tęsti. Taip buvo ruošiamasi pereiti prie naujos pasipriešinimo formos – neginkluotos kovos.

Svarbiausias veiklos uždavinys šiuo kovos etapu buvo priešintis komunistinės ideologijos skleidimui ir nutautinimui. [...]

Politinė situacija lėmė partizanų strategiją. Pirmoji strateginė sritis – Lietuvos politika. Partizanų vadai besąlygiškai tikėjo ir rėmėsi moralia pasaulio didžiųjų politika. Su viltimi buvo žvelgiama į kiekvieną Jungtinėse Tautose priimtą žmogaus ir tautų teises ginantį dokumentą. Deja, nors daugelis valstybių nepripažino Lietuvos inkorporavimo į SSRS fakto, šis nepripažinimas realių vaisių neatnešė.

Antra strateginė sritis – pačios partizanų organizacinės struktūros tobulinimas ir veikla užsitęsusios okupacijos sąlygomis. Tolesnė ginkluota kova sunkėjo, reikalavo vis daugiau aukų, todėl buvo ieškoma kitų veiklos formų. Svarbiausiu uždaviniu tapo tautos dvasinių vertybių ir materialinių išteklių saugojimas.

Trečioji strateginė sritis – tai būsimos nepriklausomos valstybės modelio kūrimas. Šis modelis turėjo labiausiai atitikti okupacijos vargus pakėlusios tautos lūkesčius ir garantuoti socialinį teisingumą bei visuotinę gerovę.“

Šaltinis: Gaškaitė N. Pasipriešinimo istorija 1944–1953 metai, Vilnius: „Aidai“, 1997, p. 109–112.

 

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+


Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Dekingi Irenai Vasinauskaitei       2016-06-14 6:30

uz budejima istorines atminties sargyboje. Sulikiene patapo prezidentes pasluoste? Ir jau ne pirma karta keicia varpine. tai kas toliau?

Letas Palmaitis       2016-06-13 14:34

Dėl dekretų falsifikavimo atbuline tvarka.
Ponia bloga?
Ne, ne ponia, o jūs, durniai, kurie manėte, kad prezidento rinkimuose gali dalyvauti asmuo, paniekinęs Prezidento Žodį (“VAIKUI nebus taikoma prievartą”). Niekas iš jūsų neprotestavo prieš tokius rinkimus ir nereikalavo jų boikotuoti tol, kol tokio “kandidato” vardas neišbrauktas iš sąrašo, bet dalyvavote amoraliuose rinkimuose. O dabar kitas vardas yra išbrauktas iš kitokio sąrašo. Valio, tas ir turėjo įvykti.
Dabar džiaukitės tuo, ko turite - tai jūsų pačių atspindys, veidas nepažįstančio garbės ir šventumo.

Ačiū       2016-06-13 12:16

Visi ,šia tema diskutuojantys, verti padėkos ir pagarbos. Labai daug žmonių, istorikų, politologų, visuomenės veikėjų, kai ėmiausi šios temos mane stabdė ir įspėjo, kad sulauksiu puolimų, o inteligentai šia tema diskusijų tiesiog vengs… Dėkoju ir šiems įžvalgiesiems.
Negaliu tylėti. Už Lietuvos laisvę žuvusiųjų širdžių plakimas turi mūsų ausyse skambėti tol, kol bus puolami ir šmeižiami Lietuvos Laisvės Kovų dalyviai. Pagarbiai - Irena Vasinauskaitė

Aistis       2016-06-12 22:33

Esmė tame jog nėra aiškių įrodymų jog jis būtų tikrai nevertas šio apdovanojimo. O vat paemė ir jo nebepaminėjo… Prezidentas negali būti aukščiau kitų. Yra įstatymai ir prieš jį visi privalo būti lygūs , o prezidentas turėtu būti pirmasis asmuo , kuris turėtu tai užtikrinti , o ne tiesiog : Sugalvoju - skiriu , Sugalvoju - nebe skiriu.

Stasys       2016-06-12 21:10

Nagi, taip niekas nedaro - sugalvojau išbraukiau, sugalvojau prirašiau, ... atsižvelgiant į savo išprusimą ar sugedimo laipsnį. Viskas turi būti daroma pamatuotai, be emocijų, nežvelgiant į kažkokius plepalus ar išvedžiojimus. Apie kiekvieną žmogų galima išgirsti prieštaringų nuomonių, žiūrint iš kokios varpinės skambina. Jeigu žmogus, paaukojęs savo gyvybę už Tėvynės laisvę, nebuvo “kalamas prie kryžiaus” 60 metų, kruopščiai ieškant “liaudies priešų” ar žydšaudžių, buvo be jokių abejonių apdovanotas, tai kam dabar atiminėti iš jo apdovanojimą, netgi neturint tam svarių motyvų bei įrodymų. O tuos įrodymus turėjo pateikti istorikai bei tos srities specialistai, o ne paskalų rinkėjai, gal net Lietuvos neprieteliai .....

Algimantas Končius       2016-06-12 19:26

Reikia paklausti prezidento Valdo Adamkaus, kaip jis žiūri į jo pasirašyto dekreto suklastojimą ? O kaip su kitais pasirašytais dekretais, kiek dar jų taip suklastota ? Gal dar ir 1949 metų vasario 16 dienos partizanų deklaraciją galima pakeisti, o dar priedo ir Smetonos patvarkymus ?

šiaulietis       2016-06-12 19:17

Mano nuomone reikia rašyti peticiją dėl partizano Prano Končiaus apdovanojimo gražinimo.

nijole       2016-06-12 17:20

Ir as prisidedu prie anksciau rasiusiuju ,partizanu atmintis sventa,nereiketu ir auksciausiame ir kituose lygiuose jos perrasineti.

Algimantas Končius, tam nereikia mygti.       2016-06-12 15:36

Viskas gerai, tik nereikia niekur bėgti iš Lietuvos, nes tai pats didžiausiai valdančiųjų džiaugsmas, vykdant Kremliaus užduotį “Lietuva be lietuvių”, o reikia ją atkovoti iš Lietuvą tebevaldančių Kremliaus marionečių. Okupacija nesibaigia okupacinės armijos išvedimu, okupacija baigiasi pašalinus iš valdžios okupanto marionetes. Tik gaila taip užsitesė okupanto marionečių valdymas ir Lietuvoje nebėra iniciatyviausių lietuvių.

Dzeikas ;)       2016-06-12 14:48

—>13:27
Bet tamsta patyres trolis.
Prezidentes vietoj tik atlaidziai sypteleciau isgirdes kaltinima suktybe.
Taciau uz zodi “smulkus” gali tekt skaudziai atsakyt.

Labai naturalūs klausimai       2016-06-12 14:44

Taika tikrai nėra blogas dalykas, bet vis tik tos demokratijos garbinimas yra ginčytinas klausimas. Tai kas tokiu atveju yra Dievas politikoje? Ne Lietuva ir jos valstybingumas, bet gyventojų daugumos dorovė ar NEDOROVĖ? Jeigu Lietuva visiškai prasigertų, tai į Seimą rinktume Degtinės mėgėjų partiją, žmonėms žadančią pigiausią degtinę? Argi tai nėra dorovinė betvarkė?

Eurovizija su gėjvizija...       2016-06-12 14:27

Manau, kad šiuo atveju tik nedidelė suktybė, lyginant su Gėjropos sąjungos įstojimo afera. Pastaruoju atveju palaipsniui prarandame ne tik valstybę, bet ir lietuvišką kultūrą.

Nereikia mykti       2016-06-12 14:22

Nepriklausomos Lietuvos Generalinė prokuratūra savo fantazijomis pranoko 1945 metų KGB išmonę bei 1965 metų sovietinio teismo galias. Pastarieji nesugebėjo partizano padaryti civilių gyventojų žudiku, tai lengviausiai įrodė šių dienų prokurorai.
Koks turi būti supratimas apie Teisinę Lietuvą, jei joje teisingumą vykdo ne teismai, o prokurorai.
Belieka tik kviesti visus , kol dar įmanoma, važiuoti lauk iš šalies, kurioje klesti fasadinis teisingumas, fasadinė demokratija, keliaklupsčiavimas prieš valdžiažmogius ir istorijos klastojimas.
Varom iš čia neatsigręždami, nes Lietuvos nebėr. Ji vėl LTSR ?

hmmm       2016-06-12 13:54

O aš manau, jog įstatymas ne tik leido, bet ir numatė, jog privalomas išbraukti susitepusius asmenis iš garbingo sąrašo.
Generalinė prokuratūra ištyrė, jog Salantų nacių policija žudė žydus.
Ir išbraukė, Partizanai partizanais, tačiau žydšaudys negali gauti ordino.

Pagarba Autorei       2016-06-12 12:59

Partizanų atmintis yra šventa. Jos niekinti niekas neturi teisės.

Stasys       2016-06-12 11:38

Be abejo, labai negerai yra, jeigu taip rululiuojasi !

Pritariu       2016-06-12 11:16

“faktinio, kovojančios Lietuvos prezidento Jono Žemaičio-Vytauto kariuomenės karys Pranas Končius-Adomas po mirties tapo akivaizdžiausios neteisinės, popierinę demokratiją išpažįstančios, biografinius faktus klastojančios Nepriklausomos Lietuvos prezidentės Dalios Grybauskaitės auka”.

Dzeikas       2016-06-12 11:11

Imu itarti,kad ta kuri prezidente(Lietuvos) dirbdama Kompartijos istorijos(ar kaip ten) institute visdelto skaite Orwello “1984”.Nezinia ar pagal pareigas privalu buvo plesti akirati “idelogiskai zalingu” kuriniu skaitymu ar is tikruju idomu buvo, - taciau isvadas padare ateities veiklai.Atsimenate,kaip Winstonas formino sokolado normos “padidinima” nuo 50 iki 30 gramu.
Ne is kelmo spirta musu prezidente,sugeba mokintis net ir is prieso.

Aidu       2016-06-12 11:08

Konservams atsiliepia…

ruta       2016-06-12 10:57

Tai konservatoriu klyksmas del kolaborantu/es klastojamos istorijos ?

Nėra ko stebėtis       2016-06-12 8:29

Prokuratūrai neįdomu tirti, kad kažkas pakišo melagingus liudijimus.
Net jei mato kad melas akivaizdus, netiria.
Nes, kurpti bylas klastojant įrodymus ir yra pagrindinis prokurorų užsiėmimas.
Kusaitės byla, Garliavos byla- gyvų žmonių likimus laužo net nemirktelėdami.
O jau dėl 70 metų senumo įvykių, tai net galvų nesuka.
Yra konjuktūra, padarys “kaip reikia”.
Tokiame fone ypač šlykščiai atrodo matrioškinės kalbos trėminų minėjimo proga.
Stribų palikuonių valdžia…
Eikit ir toliau balsavimu įteisinėti šį režimą.
Balsuoji, nesvarbu net už ką- reiškia patvirtini jog tokia santvarka yra gera.

Čiukčia       2016-06-12 8:13

Aš neginu ir neginsiu Grybauskaitės dėl šio niekšingo poelgio, tiesiai sakau čia ne jos vienos išmislas. Yra Tikrieji LIetuvos “patriotai” dėdulė Landsbergis ir didysis Lietuvos istorikas Anušauskas, kurie nuo pat pirmos Lietuvos atkūrimo pradžios dienos pradėjo perrašinėti Lietuvos istoriją. Todėl šie trys istorijos perrašinėtojai užsitarnavo rusčią aqpkaltą ir pašalinimą iš iš pareigų kaip Lietuvos kenkėjai.

kas čia keisto?       2016-06-12 7:12

partizanai ne kartą pabrėžė, kad jie kovoja su žydišku komunizmu.
žydelkutė, komunistė iki kaulų smegenų, polikarpovna kovoja su patriotais lietuviais partizanais.
——
nieko keisto

Dzeikas       2016-06-12 1:34

“Todėl ir klausiu retoriškai: tai ką, sotūs ir išdidūs ponai, nuvainikuodami Lietuvos Laisvės Kovos sąjūdžio vadus ir eilinius, grąžinate mus ATGAL?”
Ne,madam.Tai mes juos grazinome atgal.
Ir duok,Dieve, kad nepavirstume i druskos stulpus, kaip tie laimes ziburio nesejai is Biliuno apysakos.Kurie atsisuko atgal.

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.