Istorija

Rasa Čepaitienė. Ką tik pažiūrėjome „Partizaną“ ir nesinori paleisti tos būsenos.

Tiesos.lt redakcija   2020 m. vasario 25 d. 13:31

8     

    

Rasa Čepaitienė. Ką tik pažiūrėjome „Partizaną“ ir nesinori paleisti tos būsenos.

Rytas

Kol virškiname sušius, gigantiško aligatoriaus, vardu Ozas, viduriai nepastebimai virškina mus.

Tas jausmas, kai iš kino tikrovės staiga išeini į prekybinės alėjos triukšmą – lyg ne itin maloni kelionė laiko mašina. Ką tik pažiūrėjome „Partizaną“ ir nesinori paleisti tos būsenos. Nesinori imtis nagrinėti siužeto, kelti klausimus apie filmo kūrėjų intencijas, ar pasisekė jas įgyvendinti. Norisi dar pabūti. Kartu su tais žmonėmis. Ypatingais žmonėmis, tiek aktorių vaidinamais, tiek ir apie juos pasakojančiais.

Nors iš filmo taip ir lieka neaišku, kodėl buvo pasirinkta būtent Juozo Paliūno-Ryto istorija, tačiau galbūt tai buvo padaryta tyčia, kad žiūrovas susiprastų pats. Asmenybė, jos šviesa. Šio kuklaus, bet likusio nepalaužto vyro būties vientisumas. Labiausiai palietęs filmo momentas – gyvo liudytojo, Paliūno užverbuoto partizano – pasakojimas. „Patikėjau juo. Buvo labai nuoširdus žmogus“. Nuoširdumas nereiškia kažkokio perdėto emocionalumo, mūsų herojus buvo pakankamai santūrus ir nuosaikus, bet būtent vientisą, viduje nesuskilusią savastį, kuri persišviečia ir per mums likusius jo raštus.

Žinau tai. Neįmanoma nepatikėti žmogumi, kurio mintys, žodžiai ir poelgiai sutampa. Dabar tai itin reta.

Kodėl šiandien mūsų atminimo kultūroje tiek daug, neslopstančio, dėmesio pokariui? Iniciatyvos jį tyrinėti, perteikti meno kūriniais, karštai kalbėti apie jį ateina daugiausia iš apačių, iš neelitinių istorikų, iš kūrėjų, menininkų, paprastų žmonių. Todėl, kad atsakymai, kaip tapome tuo, kuo tapome, slypi būtent ten.

Kiekviena kultūra, lyg išmoningas medžio drožėjas, nukala, nubružina, nugludina tam tikrą asmenybės tipą. O jei tai invazinė, svetima, dirbtinė kultūra, daranti tai be ceremonijų ir skupulų, nepalikus jokios pasirinkimo laisvės?

Pokaris kaip velnio spąstai. Siaubo pasakos kryžkelė gūdžiame pelkėtame miške. Į dešinę suksi – gyvybę prarasi, tavo lavoną nudrėbs ant grindinio kelias dienas musėms birbti, vėliau užkas bevardėj duobėj, o atmintį ištrins. Į kairę suksi – savasties neteksi, turėsi šliaužioti prieš melo mašiną, rūpestingai prižiūrėti jos detales, kad veiktų. Klaikus pasirinkimas. Iki šiol mums, prisitaikėlių palikuonims, šeimose duotas priesakas, vis reprodukuojama išgyvenimo strategija, įaugęs į kraują imperatyvas – niekur nesikišk, šiukštu, nelįsk į politiką! Arba, neseniai išgirstas iš moters, kurią pakviečiau jungtis prie besikūriančio naujojo Sąjūdžio, – o kas man iš to? Ir dar sykį – kas man iš to? – tai jau naujojo ideologinio drožėjo suformuota kalba ir vertybės…

Šita publika išsiugdžiusi puikią uoslę naudai, jie kitaip nemoka. Jie teirausis, ar peržengsite 5 procentus? Jie jau tarpusavyje, jums nė nežinant, dalinasi vietas jūsų partijos vienmandatėse ar sąraše, nors ji dar net neįsteigta… Partizanai jiems, žinoma, tebus kvailiai arba banditai. Nes gi ko dar ten į tuos miškus buvo lįsti, aišku, kad tik iki valiai paplėšikauti arba suvesti asmenines sąskaitas… Jei reikės, tokie pamosikuos trispalvėm, sodriu balsu rėš patriotines kalbas, bet jų mintys kitur, o akyse sukasi skaičiukai.

Paliūno-Ryto imperatyvas kitas. Jį dabar, matau, daug kas mėgsta dėtis ant feisbuko nuotraukų, nes gražu, ir madinga. Žalias trikampis. Atiduok Tėvynei, ką privalai. Dvigubas imperatyvas. Atiduok. Ir – ką privalai. O ka gi mes privalom? – pasipiktins įvairiausių teisių reikalautojai. – Kokia dar Tėvynė? Ką ji man davė? Tfu! – atantrins kiti.

Sovietmečiu suformuotai netikrai savasčiai pagydyti nepakako nepriklausomybės pradžioje sugrįžusių laisvės kovotojų, nuo režimo nukentėjusiųjų liudijimų. Dvasia jau buvo kita. Komunizmo statytojų žadėta ateitis pagaliau atėjo, atnešdama laisvę veikti be moralinių stabdžių, įstatymų ar vidinių vertybių nevaržomam. Priešingai, kuo buvai apsukresnis, vikresnis ir nebijantis lipti per kitų galvas, tuo labiau atitikai naujajį Zeitgeist. Tokiems neduota suprasti Juozą Paliūną ir jo bendražygius. Jie, žinoma, mielai pasinaudos pakvietimais į premjerą, pasistaipys ant raudonojo kilimo, pasifotkins su tais keliais dar likusiais uniformuotais senukais, bet rimtai tai vertinti? – c’mon…

Žiūrėjome filmą beveik tuščioje salėje. Dokumentinis mat, todėl nuobodokas, be ypatingų specefektų. Net meilės scenų nebuvo… O dar bandantis parodyti pagrindinį veikėją kažin kokiu herojumi… Publika jau išmokinta įtariai žiūrėti į tokius bandymus. Nėra ir negali būti jokių didvyrių, tai tik naivi ir lengvai perkandama ir dekonstruojama propaganda, vaizduojanti norima už esama, o jeigu tie kalbinti ekspertai išties pasikapstytų tokių kaip šis partizanas biografijoje, tai, be abejonės, rastų ten ne vien didvyrį be dėmės – galvoja jie.

(O visgi, jei kiekviena epocha iškelia asmenybes, kurių darbais žavimasi ir sekama, kurie moko ir įkvepia tam tikrų vertybių – kas tad galėtų būti dabarties didvyriais? – šmėkšteli mintis. Gal pūstapapės bei pūstalūpės pupytės ir jų banditai? O gal prasisiekę verslininkai, išdidžiai gliancinių žurnalų fotografams demonstruojantys savo naują žaisliuką-mašiniuką ar eilinį penthauzą, nors didžioji jų įmonių darbuotojų dalis gauna minimalią algą ar kiek nedaug viršaus? Arba solidūs kostiumuoti politikai, partijų ir frakcijų pirmininkai, gavę šias pareigas paveldimuoju būdu?... O gal patyčių virtuozai užkalniai su ramanauskais ir maldeikienėm, nepavargstantys aiškinti, kokie tie lietuviai durni ir nevykę, adresatams paklusniai krizenant?...).

Ne tie laikai, ne tos vertybės… Filmo kūrėjai, sakyčiau, visai be reikalo, neišvengė ir pasiteisinimų – tai kodėl gi tas partizanas paliko savo šeimą? Ogi tam, kad ją apgintų – būtų pakakę trumpai atsakyti.

Kokia partizaninio karo tikroji reikšmė? – klausimas, kuriam nėra trumpų ir vienareikšmių paaiškinimų. Žinoma, ilgojoje perspektyvoje darėsi vis akivaizdžiau, kad ši kova apsaugojo Lietuvą nuo kolonistų, kad pasipriešinimo kovotojų buvimas, o vėliau atmintis ir lietuviškąją partinę nomenklatūrą vertė labiau paisyti nacionalinių interesų. Bet juk jie nesitikėjo ginklu laimėti prieš nepalyginamai galingesnį priešą? Ar tikėjosi? O jų skaudus pralaimėjimas argi galutinai neperlaužė tautos moralinio stuburo?

Bet juk jie tiesiog negalėjo kitaip – supranti, matydamas ekrane Rytą, klausydamas jo autentiškų ir kažką viduje giliai paliečiančių žodžių.

Jie tiesiog negalėjo kitaip.

Dar žiūrėdamas filmą pajunti, kokią didžiulę reikšmę turi lyderystė. Tikroji lyderystė, įgyjama drąsa, sumanumu, žiniomis, pasiaukojimu. Tai ne postų ir vardų vaikymasis, kas šiam žmogui, akivaizdu, tebuvo plėnys ir pelenai… Ir kaip tokios lyderystės trūksta šiandien.

Dar man be galo gražu, kaip filme rezonuoja jo pagrindinio herojaus ir apie jį kalbančių ekspertų – partizaninio karo istorikų – dvasia. Ačiū režisierės intuicijai, kad pakvietė kalbėti būtent Vykintą Vaitkevičių, Aistę Petrauskienę, Darių Juodį, kuris, beje, organiškai įsiliejo ir į atliktas istorinių įvykių rekonstrukcijas, tuo tarsi perrėždamas dabartį nuo praeities skiriantį šydą. Vykintai Vaitkevičiau, Aiste Petrauskiene, Aitvare Iš Miško, Ačiū.

Te greičiau išaušta rytas.

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

ah1       2020-02-25 20:00

karas dėl pinigų

Prašalietis       2020-02-25 19:27

Rasa Čepaitienė. “Ką tik pažiūrėjome „Partizaną“ ir nesinori paleisti tos būsenos…Nors iš filmo taip ir lieka neaišku, kodėl buvo pasirinkta būtent Juozo Paliūno-Ryto istorija, tačiau galbūt tai buvo padaryta tyčia, kad žiūrovas susiprastų pats…...Žiūrėjome filmą beveik tuščioje salėje. Dokumentinis mat, todėl nuobodokas, be ypatingų specefektų”.... Išsivaikčiojusio lietuviško kaimo mažaraščiui bernui belieka su “liūdna patriotine” šypsena konstatuoti, kad jei net tokia šiandienos patriotizmo profesionalė kaip Čepaitienė tesugebėjo apie pokario kovas “patriotiškai prasmingo” parašyti tik tiek kiek ji parašė, tai reiškia, kad tolesnis jau ne vienas dešimtmetis Lietuvoje dislokuotų vokietukų tankų šveitimas kuo toliau tuo labiau darosi “patriotiškai"beprasmis. Prieš tai buvusieji Lietuvoje rusų tankai buvo lietuvaičių šveičiami su džiaugsmingesniu patriotizmu nei šiandieniniai vokietukų tankai. Rusiški buvo šveičiami su komjaunuolišku entuziazmu ir komjaunuoliškomis dainomis, tai gali paliūdyti ir V.Lansbergis su Grybauskaite. Lietuvaičiai šveitė rusų tankus vykdydami ir viršydami gamybinius planus, laukdami daugiau valdiškų butų, daugiau vietų darželiuose gausiai atsirandantiems vaikučiams, naujų mokyklų, kad nereikėtų vaikams eiti mokytis į antrą pamainą, butų daugiau visokių kitokių“deficitų”.... Visa Rasos Čepaitienės patriotinė prasmė pasibaigė “lyderio nebuvimu”, nors visokio plauko gausiems šiandieniniams runkeliams V.Lansbergis su savo anūkėliu buvo, yra ir bus ne tik lyderiai, vadai,buvę valstybės vadovai, “tautinio proto bokštai”, bet netgi patriarchai….

Vyt       2020-02-25 18:01

” Jie tiesiog kitaip negalejo”. Kai ateina tam tikras momentas istorijoje, supranti, kad kitaip negaletum. Palaikysite mane banaliu, bet sausio 13-tosios ryta, eidamas Neries pakrante , gudziai skambant Zveryno cerkves varpui, pagalvojau—galiu dabar eiti kovoti plikomis rankomis, galiu zuti, jau niekas nebesvarbu!  Tarybinis teroras pakelia nuo zemes, sviedzia priesintis, negalvojant apie savo asmeni.

tiek       2020-02-25 17:59

“Kodėl šiandien mūsų atminimo kultūroje tiek daug, neslopstančio, dėmesio pokariui?” - iš kur toks naivumas. Taigi kabylius konkrečiai žydams atėmęs iš pensininkų išmokėjo 120 milijonų.Mano pozicija - tikrai dar ne laikas taip aršiai preparuot dar šviežias ,kraujuojančias Tautos žaizdas.

Tai vokiečius       2020-02-25 16:19

liberal-dimokratai kepė gyvus masinių miestų bombardavimų metu. Tai yra aljantai -Didysis Trejetas, o trumpai - Troikė. Aljantai Lietuvą padovanojo Stalino Rusijai, kad būtų pasiųsta Gulagan-ant Laptevų jūros ledo. Ar gali tai suprasti anglai ir amerikonai, kaltindami lietuvius dėl Holocaust’o?

Jo,       2020-02-25 15:30

iš stribų į prokurorus, kad gautųsi “Litva svobodnaja”. Gerai jūs čia sakote. Kur tik nepasisuksi-aplink ambalo medžioklių varovų sūneliai ir meilužių vaikai valdžioje ir versle, laukiantys išvaduotojų ant tankų.

reikia filmo "stribai"       2020-02-25 14:58

apie mūsų politikų, prokurorų, teisėjų, antstolių, TM klerkų tėvus.
kaip stribai gyvus kūdikius keptuvėje kepė.
būtų aiškiau, kodėl Lietuvoje nėra teisybės, tokia emigracija ir tokia atskirtis.

Tvankstas       2020-02-25 14:33

Puiku. Iš širdies gelmių ir širdplėšos dėl dabarties ir ateities parašyta.

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.