Nerasta rubrikos

Irena Vasinauskaitė. Nesigailiu, kad buvau atkakli…

Tiesos.lt redakcija   2015 m. spalio 23 d. 19:29

8     

    

Irena Vasinauskaitė. Nesigailiu, kad buvau atkakli…

Šį rugsėjį unikali moteris, pokario partizaninio pasipriešinimo sovietų okupantams laikotarpio tyrinėtoja, 1999-ųjų metų Stasio Šalkauskio premijos laureatė Nijolė Gaškaitė-Žemaitienė būtų šventusi 77-ąjį gimtadienį. Vos metams praėjus po premijos įteikimo onkologinė liga įveikė rašytoją, Laisvės kovų dalyvę. Net sunkiai sirgdama ir, kaip pati turėdavo sveikatos pajuokauti, „kiek apipjaustyta“, N.Gaškaitė-Žemaitienė iš ligoninės skubėdavo į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą. Kruopščios KGB archyvų studijos, susitikimai su gyvais likusiais partizanais ar jų giminėmis, gulė į knygas. N.Gaškaitė-Žemaitienė stengėsi kiek įmanoma plačiau paviešinti sovietmetį slėptus, klastotus rezistencinio pasipriešinimo faktus. Moteris mielai dalyvaudavo susitikimuose su visuomene ir be menkiausių konspektų, tarsi iš rašto, sklandžia kalba pasakodavo apie partizaninį karą pokario Lietuvoje bet kurioje iš devynių Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio apygardų.

Kai 1999-aisiais prisipažinau, kad teiksiu jos kandidatūrą Stasio Šalkauskio premijai gauti, N.Gaškaitė-Žemaitienė kukliai paprieštaravo, neva ji nėra filosofė, o tik pildanti Lietuvos istorijos spragas. Dar kiek pasiginčijome, nes man atrodė, kad jos kandidatūra būtų pati tinkamiausia, juolab kad šiai labai garbingai premijai gauti buvo pristatomi tik vyrai.

Vėliau teko ilgai diskutuoti su vienu įtakingiausiu Šiaulių žmogumi – Vaclovu Vingru, be kurio nuomonės neapseidavo įvairių premijų ar nominacijų įteikimas. Supratau, kad jis ruošiasi pristatyti kitą garbų kandidatą.

Mano gyvenime per beveik 30 visuomeninės veiklos metų buvo nemažai situacijų, kuomet įsiveldavau į nereikalingas diskusijas su įvairių lygių valdžios atstovais ir ne visada pavykdavo pasiekti teigiamą rezultatą. Vėliau analizuodavau savo veiksmus, kartais bardavau save už karštakošiškumą... Tačiau nė akimirkai nepasigailėjau, kad gana įkyriai V.Vingrą įtikinėjau, kad N.Gaškaitė-Žemaitienė yra vertesnė tų metų pretendentė. Matyt, nugalėjo paskutinis argumentas, kuris mano kandidatei nebūtų labai patikęs, nes ji neafišavo savo ligos, nesiekė lengvatų ar pan.:

– Vaclovai, – tuomet mečiau paskutinįjį argumentą, – jūsų kandidatas ir po dvejų metų suspės būti pagerbtas, o mano siūlomas asmuo gali ir nebesulaukti…

Ir trumpai apibūdinau esamą pretendentės sveikatos situaciją.

– Reikėjo iš karto tą paaiškinti, – pagaliau suprato mano atkaklumo priežastį V.Vingras.

Prisimenu, kokia pakylėta buvo rašytoja iškilmingos St.Šalkauskio premijos įteikimo ceremonijos metu. Iki šiol menu jos žodžius, pasakytus po renginio, kai į savo ir vyro Laimučio Žemaičio kuklius namus pasikvietė „Aušros“ muziejaus, Genocido tyrimo centro darbuotojus ir kitus draugus:

– Esu labai pagerbta. – Ir žaismingai pridūrė: – Dabar pagaliau nusipirksiu kompiuterį ir galėsiu daugiau padaryti…

Nuo tos dienos Nijolei Gaškaitei-Žemaitienei buvo likę gyventi kiek daugiau nei metai. O tarpuose tarp pagulėjimų ligoninėse ji dar spėjo parašyti apie 15 išsamių straipsnių bei tris knygas, tuo užpildydama ne vieną Lietuvos rezistencinio pasipriešinimo okupantams istorijos spragą.

Todėl šiandieną nebaru savęs už anuometinius ginčus su įtakinguoju Vaclovu Vingru. Ir ,manau, jis taip pat nemini manęs piktu žodžiu už įkyrumą.

Nijolė Gaškaitė-Žemaitienė iki šiol tebėra vienintelė moteris Stasio Šalkauskio premijos laureatė. Kai sužinojau, kad Šiaulių „Saulės deltos“ leidykla ruošia knygą apie mūsų kraštiečio, garbaus filosofo premijos laureatus, atmintyje iškilo vieno pristatymo istorija, kuri neturi laiko ribų...

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

StasysG       2015-10-24 17:35

Pas N. Garškaitę su reikalu lankiausi su Algimantu tik kartą... Ačiū p. Irenai, kad neužmiršta tyliųjų, bet nusipelniusiųjų nepriklausomai Lietuvai… Kad Vaclovas kbistas, nežinojau…

Taip,       2015-10-24 8:39

Žmones reikia gerbti ir įvertinti kol jie gyvi.

Šiaulietis       2015-10-23 22:13

Ačiū, reiks perskaityt. Akivaizdus autorės tiesos žvilgsnis ir siekis, kad Tėvynės šviesuoliai nebūtų pamiršti.

Skirmantė       2015-10-23 21:34

Nijolė Gaškaitė - fenomeologinio, filosofinio žvilgsnio istorikė, viena puikiausių mokslininkių. Skaičiau jos “Žuvusiųjų Prezidentą”. Nepaprasta knyga - studija apie visą partizaninį karą, partizanų vykdytą politiką, ir apie Joną Žemaitį. Tada supratau, jog mokyklų programose yra spragų, nes jos toje programoje nebuvo. Tikrai tikrai. Ji man kažkiek priminė Viktoriją Daujotytę, tik kitaip nei ji, Nijolė buvo angažuota politiškai. Ir tai gerai, nes ilgą laiką numoralinimas atrodė savaime suprantas (suprask, sudėtingas pasaulis, nežinai, kas yra juoda ir kas yra balta). Išties gi visada žinai, tik gali pasirinkti išplauti tuos kontūrus ir ribas, ar sustiprinti jas. Postmodernas pasirinko ištrinti, ir visi, kurie ėjo paskui postmodenną, dabar matome, nepataikė.

pagarba Autorei       2015-10-23 20:56

Pamatyti kitą, juo pasidžiaugti, jam padėkoti, deja, gali ne kiekvienas.
O tas kandžias užuominas čia rašinėja pavyduoliai, paskalų nešiotojai - tie viską užnuodija

O ką       2015-10-23 20:30

Blogo padarė ta šaunuolė Vasinauskaiė ?

Šaunuolė Vasinauskaitė       2015-10-23 20:18

Na kas katinui uodegą pakels.

tikrai įtakingas tas vingras       2015-10-23 19:44

užkietėjęs kgbistas


Rekomenduojame

Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka pristato: knyga „Lietuvos partizanų valstybė“

Andrius Švarplys. Legenda

Vytautas Radžvilas. Apie lietuviškąjį čiukčio sindromą

Skiepų karai. Ramūnas Aušrotas: Klausimas tik toks: ar bus taikoma „grubi prievarta“, ar…

8-tosios Garliavos antpuolio metinės: neabejingi piliečiai ir vėl klausė: „Ar dar gyva Deimantė?“ Papildyta Neringos Venckienės komentaru

Eligijus Dzežulskis-Duonys. Kaip atkurti pašlijusią ES reputaciją?

Per 500 žmonių pasirašė laišką Lietuvos vyskupams dėl Komunijos dalijimo būdo

Liudvikas Jakimavičius. Gyvenimo redaktorius Covidas

Kerouaco vertėja Irena Balčiūnienė – apie Mykolaitį-Putiną ir kiekviena proga jį menkinantį Tomą Venclovą

Neringa Venckienė. Valstybė laikosi ant melo pamatų

Algimantas Rusteika. Gyvename linksmiau ir laisviau

Liudvikas Jakimavičius. Prisiklausėme

Jonas Švagžlys. Apie opozicijos atstovų sekamas sėkmės istorijas

Rasa Čepaitienė. Mažumų valstybė

Vytautas Sinica. Būtina naikinti Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą

Rasa Čepaitienė. Čiukčiai prie Baltijos

Geroji Naujiena: Tiesos Dvasia – mūsų Globėjas

Algimantas Rusteika. Įtampą žūtbūt reikia išlaikyti

Povilas Urbšys. Apie opiumą liaudžiai ir Jo Ekscelenciją

Arūnas Gumuliauskas. Minint Steigiamojo Seimo šimtmetį

Povilas Gylys rekomenduoja. Apie zuikius ir valstybę

Istorikas Artūras Svarauskas apie Steigiamojo Seimo šimtmetį

Vytautas Sinica. Ironiška – nemirtinga neteisingai mąstančiųjų persekiojimo dvasia atgimsta sovietmetį tyrinėjančių galvose

Lietuvos Respublikai – 100! Gabrielės Petkevičaitės-Bitės žodis pirmajame Steigiamojo Seimo posėdyje

Vytautas Sinica. „Ne, vaikas nėra kolektyvinė mūsų visų atsakomybė“

Kaip iš Neringos Venckienės namų buvo pagrobta Deimantė Kedytė – dalijamės vaizdo įrašu ir Karolio Venckaus komentarais (video)

Algimantas Rusteika. Pasislėpti nepavyks niekam

Marijos radijas: Ar esama realių priežasčių pilietiniam judėjimui laisvoje šalyje, demokratinėje santvarkoje?

Rasa Čepaitienė. Kito žvilgsnyje

1972-ųjų gegužės 14-oji, Kaunas: Romas Kalanta ir kalantinės

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.