Istorija, Kultūros, kalbos, istorijos politika, Intelektualų vaidmuo

Irena Balčiūnienė. „Disidento“ Tomo Venclovos visuomeninė ir politinė laikysena

Tiesos.lt redakcija   2022 m. birželio 2 d. 20:17

37     

    

Irena Balčiūnienė. „Disidento“ Tomo Venclovos visuomeninė ir politinė laikysena

1991 m. rugpjūčio 23 ir 25 d. Borisas Jelcinas pristabdė Tarybų Sąjungos komunistų partijos (KPSS) veiklą, o po masinių antikomunistinių demonstracijų 1991 m. lapkričio 6 d. šią partiją uždraudė. 1992 m. Maskvoje Konstitucinis teismas priėmė galutinį sprendimą, kurio tekstas yra skelbiamas internete: Экспертное заключение по делу КПСС (1992) [1]. Komunistų partijos nusikaltimus atskleidžiančioje Ekspertinėje išvadoje galime rasti neįtikėtinos medžiagos apie „disidentą“ Tomą Venclovą.

Viename iš skyrių aprašomas 1977 metais įvykęs susidorojimas su SSSR veikusiomis Helsinkio grupėmis [2]. Maskvos grupės vadovas Aleksandras Ginzburgas, už antisovietinę agitaciją ir propagandą jau penkerius metus praleidęs Mordovijos lageriuose, šį kartą aštuoneriems metams siunčiamas į ypatingojo režimo koloniją. Kitam helsinkiečiui, profesoriui Jurijui Orlovui, už antisovietinę veiklą septynerius metus teks praleisti griežtojo režimo lageryje ir penkerius metus tremtyje. Ukrainos Helsinkio grupės vadovas, generalinio prokuroro bendrapavardis, Mikola Rudenko susilaukia tokios pat bausmės kaip ir J. Orlovas.

Nukentėjo ir keturi lietuviškosios Helsinkio penkeriukės nariai. Sunkiausiai – Viktoras Petkus. 1977 m. rugpjūčio 23 d. jis buvo suimtas, 1978 m. liepos 10-14 d. teisiamas, o bausmė – treji metai sustiprinto režimo kalėjime, septyneri – lageryje, penkeri – tremtyje.

Dėl kol kas neatskleistų priežasčių su anksčiau paminėtųjų helsinkiečių bendražygiu Tomu Venclova Maskvos budeliai pasielgė priešingai. Anie buvo nusiųsti į pragarą, o Stalino premijos laureato, ilgamečio SSSR Aukščiausios Tarybos deputato Antano Venclovos sūnus – į rojų, kitaip tariant, į Ameriką, kurią dauguma SSSR gyventojų tik sapnuose buvo regėję. Mat Tomas buvo gavęs asmeninį iškvietimą, ir cerberiai negalėjo jo neišleisti. O klausimas apie tolesnį Venclovos likimą, anot jų, bus sprendžiamas „priklausomai nuo jo elgesio užsienyje“.

Kaip tėviškai-motiniškai – jau ne vienerius metus – juo rūpinosi LKP CK darbuotojai, pasakoja pats Tomas Venclova:

„1974 m. supratau, kad gyventi Lietuvoje man darosi beprasmiška. Laikraščiai ir žurnalai nebespausdino mano rašinių, taip pat vertimų. Buvo aišku, kad sovietinė valdžia nusprendė mane, kaip ir daugelį kitų nepatenkintųjų, paprasčiausiai ištremti iš visuomenės gyvenimo, užkirsti galimybes spausdinti ir viešai kalbėti. Buvau pakviestas į Lietuvos KP Centro Komitetą. Čia partiniai šulai − Jonas Bielinis ir Sigizmundas Šimkus pradėjo nuo to, kad yra „gavę originalą”, jog aš mėginęs perduoti savo rašinius Maskvos disidentui, buvusiam politiniam kaliniui Aleksandrui Ginzburgui. Tai esąs labai pavojingas kelias, jie laiką savo pareiga mane perspėti. Kaip tik tas pokalbis ir įžiebė man mintį nuvykti į Maskvą ir susitikti su Ginzburgu. Tą ir padariau… Tačiau Maskvoje pajutau, kad esu sekamas saugumiečių. 1975 m. gegužės 9 d. išsiunčiau LKP CK atvirą laišką, kuriame parašiau maždaug tą patį, ką jau buvau sakęs Bieliniui ir Šimkui. Gana greitai šis mano laiškas pateko į Lietuvos pogrindžio spaudą, o po to į Vakarus. Vėl buvau pakviestas į CK. Šį kartą valdininkė Kuznecova pareiškė, kad CK yra nusiteikęs užmiršti mano laišką, parašytą, be abejonės, nevilties valandą. Atsakiau, kad rengiausi jį parašyti visą gyvenimą. Tada valdininkė pasakė: jei taip, tai reikia gauti kvietimą ir paduoti pareiškimą išvažiuoti. Kvietimą gavau iš Berklio universiteto, su pasiūlymu užimti vizituojančio profesoriaus vietą vienam semestrui. Ėmiau laukti leidimo išvykti “[3] .

Kodėl su juo nebuvo susidorota kaip su visais sovietinei valdžiai nepaklūstančiais žmonėmis, Tomas Venclova paaiškina įdomiai – anot jo, pakako į Vakarus perduoto ir ten paskelbto LKP CK skirto laiško. Mat „valdžia nesiryžta areštuoti arba persekioti žinomo žmogaus“, o „tarptautinio profilio“ neturintys žmonės rizikuodavo pražūti be pėdsako, kaip atsitiko su profesoriumi Jonu Kazlausku arba Mindaugu Tomoniu [4] .

Taigi nerasdami jokių argumentų, galinčių paneigti pagrindinę Tomo Venclovos atviro laiško LKP CK mintį: „Deja, nemoku rašyti „į stalčių“. Ieškau kontaktų su auditorija ir ieškosiu jų bet kokiomis aplinkybėmis. Kitokio darbo, išskyrus literatūrinį ir kultūrinį, nesugebėčiau ir nenorėčiau dirbti“ [5], stebuklui prilygstantį leidimą emigruoti [6] parašais patvirtino SSSR KGB pirmininkas Jurijus Andropovas, SSSR Generalinis prokuroras Romanas Rudenko ir net Sovietų Sąjungos valdovas, TSKP Generalinis sekretorius LEONIDAS BREŽNEVAS.

Tepasiėmęs du lagaminėlius su mėgstamiausiomis knygomis, – ir šiuo žygiu net Maskvos muitinės darbuotojus nustebindamas, – 1977 m. sausio 25 dieną T. Venclova išvyko iš SSSR. O visus rankraščius ir politiškai rizikingus dienoraščius pačią paskutinę dieną be jokių kliūčių perdavė pažįstamam žmogui, dirbančiam Prancūzijos ambasadoje Maskvoje, ir vėliau viską atsiėmė Grenoblyje [7]. Į Vašingtoną skrendančiam lėktuvui nusileidus Paryžiuje, T. Venclova nutarė išlipti ir be oficialaus leidimo „aklimatizuotis“ Vakaruose. Tik vasario viduryje, vėl stebuklingu būdu atnaujinęs negaliojantį bilietą, jis nuskrido į Vašingtoną.

Atsidūręs svajonių šalyje, Tomas Venclova susilaukė įdomios bausmės – jam 1977 m. birželio 14 d. buvo atimta SSSR pilietybė ir anuliuotas sovietinis pasas, bet griežta sankcija, apie kurią sovietinio konsulato darbuotojai jį informavo tik rugpjūtį, nė kiek nesutrukdė pasižvalgyti po Havajus, su negaliojančiu pasu suvažinėti į Angliją [8] , o su juo neišvykusiai žmonai [9] netrukus turistauti Prancūzijoje ir plepėti su vyru telefonu. Tomas Venclova savo „Laisvėjimo dienoraščiuose“ gyrėsi, kad net Vilniuje likusiai mamai jis skambinęs kartą per savaitę ir kalbėjęsis po valandą. O telefono ryšys buvo tik per Maskvą.

Apsėstas kelionių manijos T. Venclova 1985 m. nuvyko į Pietų Afriką per patį apartheido sistemos klestėjimą, nors „buvo lyg ir susitarta, kad padorūs žmonės turi boikotuoti šią šalį ir susilaikyti nuo kelionių į ją“ [10]. Panašiai šiuo metu, vykstant šiurpiems Rusijos kariniams veiksmams Ukrainoje, pasaulio padorūs žmonės nesilanko agresorių šalyje.

Ir beveik stebuklui prilygsta galimybė jam – kažin, ar ne vieninteliam – vėliau be jokių kliūčių įveikti pasaulį padalijusią Geležinę uždangą ir incognito lankytis dar nepradėjusioje byrėti SSSR, kitiems disidentams tebesikamuojant kalėjimuose arba tremtyje. Apie tai T. Venclova pasakoja savo „Laisvėjimo dienoraščiuose“:

Tada nesitikėjau, kad sulauksiu Lietuvos išsilaisvinimo ir į ją grįšiu. Tačiau 1988 m. prasidėjo lemtingi istoriniai pasikeitimai, baigęsi nepriklausomybės paskelbimu 1990 m. kovo 11-ąją ir jos tarptautiniu įtvirtinimu 1991 m. rugpjūtį. Tuos pasikeitimus stebėjau kai kada iš tolo, kai kada iš arti. Pradžioje, kaip tik tomis dienomis, kai kūrėsi Sąjūdis, man pavyko maždaug incognito aštuonias dienas lankytis Maskvoje ir Leningrade, susitikti su motina ir vilniečiais bičiuliais. Vėliau patekdavau jau ir į Lietuvą – kurį laiką tai nebuvo lengva, paskui daug lengviau [11] .“

„Laisvėjimo dienoraščiuose“ galime pasiskaityti, kaip saugumo ypatingai kontroliuojamuose specialiuose tik užsieniečiams skirtuose oro uostų terminaluose, kur atvykėliai iš JAV buvo stropiai kratomi, privalėjo nurodyti viešbutį, kuriame gyvens ir maršruto tikslą, 1988 m birželio 4 d. į Maskvą atskridusiam Tomui Venclovai padaroma neįtikėtina išimtis – jis pagarbiai priimamas ir visiškai netikrinamas:

Iš oro matau Pabaltijį – neatskiriu, Ventspilį ar Rygą. Šiaip esu ramus, ramesnis, negu tikėjausi. V[asilijus]. R[udičius]. tvirtino, jog Šeremetjeve asmens ir bagažo tikrinimas trunka apie tris valandas: iš tikrųjų sugaištu porą minučių, kaip kiekvienoje normalioje šalyje. Į lagaminą niekas net nepažvelgia – atseit, galėjau įvežti kad ir dvidešimt kilogramų „Gulago“ ar kitokios kontrrevoliucijos.

Mane pasitinka Nataša Trauberg (beje, ji manė, kad atskrisiu iš Romos, ir ieškojo Romos lėktuvo, o londoniškis atvyko tuo pačiu metu). Nuo pat pradžios – laimingo sutapimo ir beveik stebuklo atmosfera.ׅ[12]“

Apie save parašytoje knygoje „Nelyginant šiaurė magnetą“ taip pat galima rasti neįtikėtinų dalykų:

Vizą T. Venclova gavo per savaitę ar dvi dėl KGB neapsižiūrėjimo. Pavardė rusiškai buvo transliteruota kaip „Venklova“, o tokios sovietų valdžios juoduosiuose sąrašuose nebuvo.

KGB Tomui Venclovai neskyrė jokio dėmesio veikiausiai dėl to, kad vėlgi dėl neapsižiūrėjimo jo nelaukė.

Gidei jis paaiškino, kad Kremlių ir Žiemos rūmus yra matęs daugybę kartų, todėl atsiskirsiąs nuo grupės, užsiimsiąs savais reikalais ir į viešbutį grįšiąs tik vakare.

Motina traukiniu atvažiavo į Maskvą iš Vilniaus ir nepastebima apsistojo pas draugę.

Po aštuonių itin intensyvių dienų T. Venclova išskrido į Londoną, pasiėmęs Pomeranco ir kitų autorių rankraščių (oro uoste lagamino netikrino).

Atskridęs į Londoną, nuėjo pas BBC dirbančią bičiulę ir pasiūlė duoti interviu apie savo įspūdžius iš SSSR. „O, tai sensacija, – tarė ji. – Niekas iš disidentų ten dar nebuvo.

Po minėtos transliacijos buvo šūsnis susirašinėjimo tarp KGB Maskvoje ir Lietuvoje, bet niekas taip ir nebuvo nubaustas [13] .

Ne mažiau įdomi ir 1990 m. incognito kelionė į Vilnių, trukusi nuo spalio 10 d. iki 20 d. Gavęs vizą paskutinę akimirką, prieš pat lėktuvui išskrendant į Maskvą, nusileidęs Šeremetjevo aerodrome Tomas Venclova, kaip pats rašo „Laisvėjimo dienoraščiuose“, ir vėl nebuvo iškratytas, o papildomu lėktuvėliu atskraidintas į Vilnių. Čia lankėsi „Neringos“ kavinėje, Sąjūdžio būstinėje, vieno iš žiauriausių KGB veikėjų Aleksandro Slavino dukters Marinos Baublienės valiutinėje parduotuvėje „Vilbara“, Trakuose, Seimo rūmuose, PEN klube, „Vagos“ ir „Vyturio“ leidyklose, Rašytojų sąjungoje, Vilniaus Katedroje, o Šv. Kazimiero koplyčioje buvo priimtas maždaug kaip Žygimantas Augustas, ir t. t., ir t. t. kol pagaliau buvo išlydėtas į Varšuvą ir, kad vėl patirtų neprilygstamą pojūtį, per Postdamer Platz perėjo į Vakarus [14].

Nors neįmanoma patikėti, bet dokumentai liudija, kad Tomu Venclova rūpinosi ne tik Maskvos, bet ir Lietuvos kagėbistai. Vos keli mėnesiai prieš pripažįstant KGB nusikalstama organizacija [15], kad Venclovai keliauti būtų dar lengviau, pasistengė labai jį gerbiantis LSSR KGB pirmininkas, generolas majoras Stanislavas Caplinas, 1991 balandžio 19 d., netrukus po kruvinosios Sausio 13-osios, – atsakydamas į balandžio 17 d. SSRS KGB „Z“ valdybos viršininko pavaduotojo pulkininko Morozo raštą Nr. 210477, – nusiuntė į Maskvą slaptą šifruotą telegramą su prašymu gerai Vakaruose besielgusiam Tomui Venclovai gražinti SSSR pilietybę, kadangi ji buvo atimta už nereikšmingus prasikaltimus – totalitarizmo ir asmens laisvės varžymo kritiką. Gi dabar Tomas Venclova „be dėstytojavimo, aktyviai užsiiminėja poezija, priklauso liberaliai nusiteikusių emigrantų grupei „Santara-Šviesa“, yra didelis autoritetas vietinei inteligentijai. Operatyviai ištyrus Tomą Venclovą, žinių apie ryšį su priešo spectarnybomis nerasta. Todėl būtų labai tikslinga klausimą apie SSSR pilietybės gražinimą Tomui Venclovai išspręsti teigiamai.

Ši įdomybė iki šiol nutylima. O taip norėtųsi išgirsti atsakymą į nevalingai kylantį klausimą, kodėl jis buvo išskirtinis Maskvos ir Lietuvos kagėbistų numylėtinis. Deja, apie tai nesužinosime net garsiojoje storaknygėje [16], kurioje Tomas Venclova atsakinėja į paties sau užduodamus klausimus. Pavyzdžiui, kokias uždraustas, iš Lietuvos bibliotekų išimtas ir sudegintas knygas jam pavyko rasti tėvo bibliotekoje. Tai ir Smetonos raštai, ir nacių okupacijos metais išleistos knygos bei žurnalai, kurias turėję žmonės buvo įkalinami ir tremiami [17].

Žinoma, Tomas nė žodeliu neužsimena, kad siaubingąjį bibliocidą, palikusį giliausias žaizdas Lietuvos kultūroje, pradėjo jo tėvas, Antanas Venclova, 1940 m. birželio 20-ąją, nepraėjus nė savaitei nuo stalinistų invazijos, išleidęs aplinkraštį Nr. 657, įsakantį iš knygynų, skaityklų ir bibliotekų pirmiausiai pašalinti A. Smetonos Raštus ir visas kitas jo knygas [18] . Neužsimena, kad pasipiktinimą knygų išvežimu ir naikinimu laiškuose jo tėvui ir kitiems komunistams išsakė Šiaulių viešosios valstybinės bibliotekos darbuotoja Ona Lukauskaitė-Poškienė, vėliau už priešinimąsi sovietinei okupacijai 1948-1955 m. kalėjusi Vorkutoje, o nuo 1976 m. priklausiusi helsinkiečių penketukui.

Nutyli Tomas Venclova ir apie visą sovietmetį trukusią antižydišką politiką, kai fizinį genocidą pakeitė ne mažiau baisus dvasinis genocidas – buvo uždarytos visos žydų mokyklos, sunaikintos sinagogos ir žydų kapinės, pašalinti arba perstatyti žydų genocido aukų paminklai, kai net žydų gelbėtojai būdavo ne pagerbiami, bet negailestingai siunčiami į kapus, o vykdytojų šutvei priklausė ir jo tėvas Antanas Venclova. Tik Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę praregėjo ir išgarsėjo tokie kaip Tomas, ilgai „praktiškai nieko nežinojęs apie žydų istoriją Lietuvoje“, todėl ir „nepastebėjęs“ niekšingo žydų kultūros ir istorinio palikimo sunaikinimo [19], nors apie tai daug daug galėjo papasakoti jo uošvė – žydė Asia Josifovna Barštein, kai vedęs jos dukterį, gyveno Šiauliuose [20] .

Galbūt rimčiausia priežastis – pastovus dvasinių jėgų eikvojimas savęs aukštinimui ir visų kitų žeminimui, tikint, kad tai lengviausias būdas pelnyti sau šlovę. Vien iš „Literatūroje ir mene“ nuo 2016 iki 2021 metų skelbtų „Laisvėjimo dienoraščių“ citatų knygelę būtų galima sudaryti:

1977 gegužės 7 d. Į San Francisco atvažiavo Arūnas Žebriūnas ir Giedrė Kaukaitė. (…) Nedideliame Palo Alto kino teatre jie rodė „Velnio nuotaką“. (…). Filmas (kurio dar nebuvau matęs) paliko beviltišką įspūdį (…). Gedos eilės, deja, negeresnės už Šabaniausko arijas.

1989 balandžio 2 d. Ksenofobai ir padlecai tie mūsų lietuvaičiai, nieko nepadarysi. Bėgau iš tenai ne tik nuo tarybų valdžios. Dar ir nuo tvankaus provincializmo, hipokrizijos, vos beįstengiančios pridengti neapykantą kiekvienam „kitam“, „ne tokiam“, „ne saviškiui“. Nuo pasipūtimo ir menkavertiškumo komplekso. Nuo godumo, pavydo, pseudodvasingumo.

1989 balandžio 11 d. „Pergalėje“ Būtėno ir Kubiliaus dienoraščiai. Pirmojo turbūt įdomesni; antrasis naivus ir lėkštas kaip reta. Rašo, pavyzdžiui, kad kažkam reikėjo gaminti himnus Stalinui, idant Putinas [Vincas Mykolaitis-Putinas] liktų Putinu. O juk Putinas tų himnų prigamino ne mažiau už kitus – iš viso buvo klasikinis konformisto tipas.

1989 balandžio 18 d. „Nemunas“, nota bene, spausdina „Vaidilą Valiūną“ [B. Brazdžionio eilėraščių rinkinys]– eilėraščiai katastrofiškai prasti.

1989 gegužės 15 d. Vis Tikėjimas, Sąžinė, Tauta didžiosiomis raidėmis – naujas konformizmas. (…) Och, neprigyčiau Lietuvoje.

1990 spalio 20 d. Mano bičiulių ratas Vilniuje (konkrečiai tik keturi asmenys, – Katiliai, Zenonas Butkevičius ir Pranas Morkus, – nes visi likusieji jau nesiekia to lygmens) provincializmu neserga. Bet kiek smulkybės ir tamsumo anapus to rato!

1991 kovo 12 d. Kostkevičiūtės pasisakymas „Sietyne“ – Mykolaičio-Putino apologija. Yra visokių konformistų – ciniškų, drebančių, nuoširdžių… Putinas buvo pats nesimpatingiausias konformisto tipas – verkšlenantis.

Sąjūdžiui įsisiūbuojant, Vilniaus Akademiniame dramos teatre vaidinama istorinė Justino Marcinkevičiaus drama „Mažvydas“ taip žadino patriotinę dvasią, kad spektaklio pabaigoje visi salėje esantys žiūrovai atsistodavo, pradėdavo ploti ir skanduoti „Lie-tu-va“. Tomui Venclovai tai kėlė nepakeliamą kančią, todėl negalėjo susivaldyti nenuplėšęs autoriui aureolės. 1991 m. birželio 6 d. „Neringos“ kavinėje filmuotoje „Kranto“ [21] laidoje jis apkaltino J. Marcinkevičių sovietmečiu turėjus sąsajų su KGB – esą kūrinį „Pušis, kuri juokėsi“ (1961) parašė gavęs medžiagą iš sovietų saugumo. Žinoma, nepaminėdamas, kad juodžiausias cenzorius ir cerberis tuo metu buvo jo tėvas, o jis pats – karštai tikintis marksistas.

Nors dabar, trumpindamas stažą, T. Venclova mėgta kartoti, kad marksizmo idealus jam išsklaidė 1956-ųjų Vengrijos revoliucija ir žiaurus jos numalšinimas, tačiau patikimi šaltiniai liudija priešingai. Pabuvojęs Respublikinėje taikos šalininkų konferencijoje Armėnijoje ir smagiai ten papuotavęs, jo tėvas, Antanas Venclova, savo „Dienoraštyje“ didžiuodamasis 1961-1965 m. Maskvoje gyvenusiu sūnumi, užrašė:

„1962 m. birželio 4 d.

Grįždamas [iš Armėnijos] sustojau Maskvoj, užėjau pas Tomą. Su juo buvau naujai atidarytame Markso ir Engelso muziejuj. Stebino Tomo žinios iš marksizmo istorijos ir M[arkso] – E[ngelso] biografijų ir jo didelė pagarba jiems.“[22].

Net šešios Antano Venclovos „Dienoraščių“ knygos (1956 m kovas – 1971 m. balandis), saugomos Venclovų muziejuje, bet jų neskelbimo priežastis labai aiški – atskleistų per daug iki šiol slepiamų, tėvo ir sūnaus asmenybes su žemėmis sumaišančių faktų.

1973 m. įsteigus Vilniaus rašytojų muziejų su visais Antano Venclovos fondo eksponatais, Tomui Venclovai ir jo motinai Elizai Venclovienei buvo suteikti du atskiri butai Vilniaus centre.

Pradėjęs vis dažniau lankytis Nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje ir paskelbęs, kad nepriklausomybė nebuvo ir negali būti aukščiausia vertybė [23], Tomas Venclova ėmė pamokomai nurodinėti, ką galima ir ko neverta gerbti. Netrukus pats tapo gyvu eksponatu ištremto lenko [24] (laimė – ne žydo!) name įkurdintame ANTANO VENCLOVOS muziejuje, Tomo garbei pervadintame VENCLOVŲ muziejumi. Bet kai kam ir to nepakanka. Mindaugas Kvietkauskas ragina muziejų pervadinti TOMO VENCLOVOS vardu [25] .

Į klausimą, ar yra antras toks muziejus pasaulyje, – kur gyvas eksponatas pats pasakoja apie save, – geriausiai galėtų atsakyti visą pasaulį išmaišęs Tomas Venclova.

1 https://www.memo.ru/ru-ru/history-of-repressions-and-protest/punitive-agencies/case-kpss/
2 Idėja jas įkurti kilo žymiam Rusijos disidentui Andrejui Sacharovui. Pirmoji tokia grupė susikūrė Maskvoje 1975 m. gegužės 12 d., jai ėmė vadovauti aktyvus Rusijos disidentinio sąjūdžio atstovas Jurijus Orlovas. Tais pačiais metais Maskvos grupės pavyzdžiu įsikūrė Ukrainos, Lietuvos, o 1977 m. – Gruzijos ir Armėnijos Helsinkio grupės.
3 https://tautosatmintis.weebly.com/straipsniai/lietuvos-helsinkio-grupe
4 Tomas Venclova. Nelyginant šiaurė magnetą: pašnekesiai su Ellen Hinsey. Apostrofa, 2017, p. 366-367.
5 https://www.vilniausmuziejai.lt/venclova/TV_atviras_laiskas.htm
6 „Vis dėlto buvau vienas pirmųjų, gavusių leidimą išvykti vien dėl to, kad paprašė teisės emigruoti.“ Tomas Venclova. Nelyginant šiaurė magnetą: pašnekesiai su Ellen Hinsey. Apostrofa, 2017, p. 390.
7 Tomas Venclova. Nelyginant šiaurė magnetą: pašnekesiai su Ellen Hinsey. Apostrofa, 2017, p. 387.
8 Ten pat, p. 427.
9 Natalija Ogaj 1982 m. emigravo į JAV, išsiskyrė su Tomu Venclova ir vadovavo savo įkurtai organizacijai. „Moscow night“.
10 Tomas Venclova. Nelyginant šiaurė magnetą: pašnekesiai su Ellen Hinsey. Apostrofa, 2017, p. 444.
11 https://literaturairmenas.lt/atmintis/tomas-venclova-laisvejimo-dienorasciai-1988
12 https://literaturairmenas.lt/atmintis/tomas-venclova-laisvejimo-dienorasciai-1988-iii
13 Tomas Venclova. Nelyginant šiaurė magnetą: pašnekesiai su Ellen Hinsey. Apostrofa, 2017, p. 450-453.
14 https://literaturairmenas.lt/atmintis/tomas-venclova-laisvejimo-dienorasciai-1990-xxxviii
15 1991 08 22 Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Atkuriamojo Seimo nutarimu (faktiškai nuo 1991 10) KGB veikla Lietuvoje buvo nutraukta, 1998 Lietuvos Respublikos įstatymu Dėl SSRS valstybės saugumo komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB) vertinimo ir šios organizacijos kadrinių darbuotojų dabartinės veiklos Komitetas pripažintas nusikalstama organizacija.
16 Tomas Venclova. Nelyginant šiaurė magnetą: pašnekesiai su Ellen Hinsey. Apostrofa, 2017.
17 Ten pat, p. 133-134
18 Vygintas Pšibilskis. Bibliocidas Lietuvoje. Kultūros barai. 1989 Nr. 12, p.33.
19 T. Venclova. Žydai ir lietuviai: kas pasikeitė ir kas nepasikeitė per 40 metų.
https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/t-venclova-zydai-ir-lietuviai-kas-pasikeite-ir-kas-nepasikeite-per-40-metu.d?id=67770256
20 Rita Žadeikytė. Keturios valandos prieš nusileidžiant uždangai.
http://old.skrastas.lt/?data=2013-10-29&rub=1146671142&id=1380211597&pried=2013-09-27
21 Praėjus beveik trims dešimtmečiams, net „lietuviškuoju Niurnbergo procesu“ vadintos laidos sukelta polemika sudomino J. Marcinkevičiaus kūrybą nagrinėjantį literatūrologą Mindaugą Kvietkauską, ir, atkakliai paieškojęs, jis rado pradingusia laikytą kasetę.
Mindaugas Kvietkauskas. Kasetė atminčiai atgauti. https://www.bernardinai.lt/2018-11-26-kasete-atminciai-atgauti/
22 Antanas Venclova. Dienoraštis. III knyga. 1961 m. gegužės mėn. – 1963 m. kovo mėn. Vilnius, p. 86.
23 https://www.15min.lt/kultura/naujiena/asmenybe/prof-tomas-venclova-sazine-yra-auksciau-uz-nepriklausomybe-285-1354194
24 Šį modernų pastatą anuomet prestižiniame miesto rajone pasistatė Antakalnio karo ligoninės komendantas Antoni Kiaksztas. Jo žmona Stanislawa Kiaksztowa buvo įžymi to meto advokatė. 1940 m. Vilnių okupavus sovietams A.Kiaksztas buvo areštuotas, ir į savo namus niekada nebegrįžo. Vėliau jis išvyko į Lenkiją ir ten mirė.
25 https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/2000213423/homo-cultus-is-balkono-ar-vilniui-reikia-literaturiniu-muzieju-pokalbis-su-mindaugu-kvietkausku

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

JAV - milžinas molinėmis kojomis?       2022-06-4 19:45

RESURSAI, GAMYBA, PREKYBA. Tai pagrindas. Šalis, neturinti RESURSŲ, Gamybos, Prekybos pasmerkta likti vergu. Konstanta. ŠALIS,valdanti Pasaulio Ekonomiką, spausdinanti menamus Vertybinių popierių lakštus, nepadegtus, senoviškai, Resursu,ar Preke, sukelia natūralų klausimą? Gal, tikrai? Karalius nuogas? Imam RU. Resursai? Gamyba? Prekyba?

jieti       2022-06-4 13:07

ale tu ir durnas.Tau sapalioti bet ka ir bet kaip yra normali busena.

Prašalietis       2022-06-4 7:43

Šiandieniniame lansberginiame durnių laive
pagal tokią “patriotinę” autorę kaip Irena Balčiūnienė gautūsi, kad “visų laikų didžiausi disidentai yra” V.Lansbergis su A,Grybauskaite, kurių “disidentavimą” kas nori tas prisimena, bei kiti lansberginiame durnių laive 75 metams užsislapstinę, “išsivysčiuso socializmo” laikotarpiu tarybinėse, komunistinėse, kgb-istinėse struktūrose profesionalais dirbę buvę ” pogrindžio veikėjai”. T.Venslovai sunku būtų susilyginti su V.Lasbergio,“būsimo buvusio Lietuvos vadovo” ir jo žmonos Ručytės, kitų buvusių profesionalių darbuotojų ir informatorių  profesionaliais važinėjimais po užsienius. Uoliausi už padarytus “gerus"darbus gaudavo Tarybų Lietuvos nusipelniusių kultūros,kitų sričių darbuotojų vardus, su šiuos vardus lydinčiomis tuometinėmis privilegijomis…

stasys geriausias       2022-06-4 6:48

todėl ėjo į KGB!

Ar tau neskauda dėl Tėvynės?       2022-06-3 21:10

Ar aš galiu akis užmerkt, kai išdavikai
Istoriją Tėvynės bando suklastoti?
Kai iš svetur atvykęs „svečias“ užsilikęs,
Ant mūsų Didžiavyrių puola loti?
Ar tu gali tylėt, kai sostinės centre,
Mus „meilės“ moko svetimtaučiai -
Savom ištvirkėlių manierom, sava kalba?
Aš negaliu - jaučiuosi Vilniuje nesaugiai.
Ar galima tylėt, kada meluoja LRT- ė,
Jog Lietuvai nereikia Lietuvos?
Nes globalizmas - laimė, nes jis - vertė?
Tylėti negaliu, kai vagys suokia išvogtos
Tėvynės mano! Bando dar išniekinti
Ir kalbą motinų, ir papročius, maldas…
Ir kūdikius mamoms atplėšia nuo krūtinių,
Ir kerta ąžuolynus mūsų, girias šventas.
Tad netylėkime, lietuviai, dėl Tėvynės -
Istorijos ir Didžiavyrių, dėl raidės!..
Dėl dabarties, dėl medžio, jį senoliai gynė!
Dėl bitės, motinos raudos, miškų giesmės!

Hmm       2022-06-3 20:55

Ponas Disidenclova man niekada nekėlė pasitikėjimo. Visa ta rusofilija, visos tos antilietuviškos šnekos, visas tas autosusireikšminimas… Brr.

habilitâs       2022-06-3 19:48

habilitâs   2022-06-3 10:10
„Jausmai, o ne faktai ir loginis mąstymas tapo svarbiausi“.
Be komentaru…
.
habilitai, išskirtinai pagiriamasis mano žodis!
...
Kas Man iš to jūsų žodžio?!
Jūs čia visus, prieš savaitę, sumaišėte su žemėmis, ir vėl norite būti padorus?!

Brodskis       2022-06-3 19:02

Jis rusas ar žydas?
Jeigu Brodskis nebūtų žydas ar kas jį prisimintų po 50 m. per Sąjūdžio paminėjimą...

už ką mes komunistus ir žydus taip garbiname?       2022-06-3 18:32

nes komunistas (ar žydeliai) tave apiplės, išvarys ubagais, bet duos nosinę ašaras nusišluostyti smile

Al. t. venclovos motina buvo žydei        2022-06-3 17:36

,,Al’ai, gal gali pateikti gausių ir neabejotinų pavyzdžių kur žydai dirbo ne žydų tautos labui.”
Nereikalaukim, kad jie dirbtų ne žydų tautos labui. Pasitenkinkim, kad jie dirbtų žmonijos labui.
Bet, ne žydų tautos labui, mano nuomone, dirbo žydai bolševikai ir žydai nacistai.
O žmonių labui dirbo ir dirba Einšteinas, Koenas, Brodskis, Velleris, Vainsteinas, Tabachas, Zemūras… Lietuvoj buvo toks Levas Vladimirovas, grąžinęs į Lietuvą pusę Vilniaus universiteto bibliotekos.

Viešpatie       2022-06-3 17:34

Tos dvi iš limis.lt, kaip iš akies luptos žydės.
Lietuvos vairuotojai…
Einu nusigert…

Vidmantas       2022-06-3 17:29

Pagoglinkit , tautiečiai - “ Elektra Baltarusijoje kainuoja 6 kartus pigiau”.

T0mas J.       2022-06-3 17:13
Stiklo valytuvas       2022-06-3 15:14

Ar marksistai sukūrė ‘sovietus’ ar ‘sovietai’ sukūrė neomarksistus?
.
Anokia naujiena kai mokiniai pranoksta savus mokytojus:
== „Telšių pienas“ perspjovė „Klaipėdos pieną“.
== Vokiečių Štazi pranoko KGB.
== Vakarų marksistus aplenkė TSRS komunistai.
== Konclagerių industrislizacijoje rusai perspjovė jankius, o rusus perspjovė vokiečiai (Rusijos žydkomunius aplenkė Vokietijos žydnaciai).

Stiklo valytuvas       2022-06-3 14:48

Straipsnis puikus, tiesiog bomba, bet sisteminės žiniasklaidos tai nejaudina…
Sisteminiai saugikliai saugo ne tik nuo žydiškų venclovų pelkės raibuliavimo, bet ir nuo kiek gilesnio nagrinėjimo kas yra tas palyginti naujas baubas ‘hibridinis karas’. Toks (klasikinis) karas kai atėjūnas žudo, plėšia, prievartauja, pavergia ir… praplauna smegenis, kad ir nevieningai bet vistiek daugmaž sutariama. O kada bus bent apytikslis sutarimas kas yra tas ‘hibridinis karas’? Esminis punktas ne tik pats karas, o supratimas, suvokimas ir kaip tai žmones įtakos ilgus metus po hibridinio karo! Netinkamas suvokimas, ar net vengimas tai suvokti, ir minios palikimas suvokimo prietemose tikrai bus naudingas ir labai parankus sekančio naujo superhibridinio karo šaukliams.
.
Karas Ukrainos teritorijoje.
Kiek ten visokių hibridinių elementų. O pasaulis atkakliai siekia lygiuotis ir net pranokti hibridiškumo lenktynėse. Atatinkamų sričių specialistams sunkiai sekasi orentuotis, sistemingai dėlioti detales, o ką bekalbėti apie eilinius savo kasdieniuose rūpesčiuose skendinčius žmones, kurie bus patys tinkamiausi ten ateisiančio superhibridinio karo pamatai, poliai, atskaitos taškai…
Konkrečiai:
== Fašistai ir naciai abejose pusėse…
== Kovojantys už savo žemės abejose pusėse…
== Teisieji abejose pusėse…
== Žydai abejose pusėse…
== Rusija ir Ukraina tarpusavyje ir kariauja ir prekiauja! (koks bukas naratyvas apie tarpusavio prekybą, ir kaip tokia formuluotė puikiai plauna smegenis. Bet apie tai visiška tyla!!! Nes vėl žydai!!! Prekiauja ne Rusija ir Ukraina, o Rusijos ir Ukrainos žydai! Negi kokie eiliniai rusai ar ukrainiečiai verslininkėliai tai galėtų ir dar karo metu?! Bet viskas taip abstrakčiai ir tendencingai pateikiama, kad dauguma praryja net nemirktelėję, o po „užsikrėtimo“ žiū jau ir patys pila vandenį ant to hibridinio karo malūno ir dar pyksta kai kas pareiškia bent kokią pastabą).
== Pergalės abejose pusėse…
== Pralaimėjimai abejose pusėse…
== Palaikytojai abejose pusėse…
== Penktosios kolonos irgi abejose pusėse (in ir jan)...
== Nuomonės tepliotojai abejose pusėse…
== Ir ko tik dar nėra VISOSE PUSĖSE…
.
O kur dar marga įvairovė su savais ir globaliais interesais?!
Ir visi, jei dar neatitrūkę, tai uoliai siekiantys atitrūkti nuo amžinų vertybių. Akivaizdu, hibridinė anarchija ant bangos, o sisteminis orentavimasis ir harmonijos siekimas visiškas užribis.
.
Štai,
http://www.tiesos.lt/index.php/tinklarastis/straipsnis/regina-statkuviene.-lietuva-tarp-mordoro-prieangio-ir-kalipses-salos
.
Regina Statkuvienė. Lietuva tarp Mordoro prieangio ir Kalipsės salos
.
habilitâs     2022-06-3 10:10
„Jausmai, o ne faktai ir loginis mąstymas tapo svarbiausi“.
Be komentaru…
.
habilitai, išskirtinai pagiriamasis mano žodis!
.
Čia pirmas (apatinis) komentaras
https://m.youtube.com/watch?v=s2G9KCCQKiI
Фашизм, нацизм и национализм: в чем разница? | Что такое денацификация и к чему ведет патриотизм
+0 - 15
.
Kiek vėlesni komentatai
tai akivaizdus     2022-06-2 21:32
žydų agentas ir Lietuvos priešas
+16 - 2
Ir
Gabrielė    2022-06-3 7:09
Net ir nieko nežinant, per atstumą jaučiasi, kad šitas globalistas, Lietuvos menkintojas - tikra gyvatė. Dar reikia atkreipti dėmesį ir į tuos, kas su juo draugauja ir garbina jo praeitį. Irgi iš to paties gyvačių lizdo.
+20 - 0
.
Laikintojų logikos nerasta. (Be komentarų...)
Vien šitų komentarų ir patiktukų „sočiai“, kad suvoktum, kad žmonės, kad padėtis, kad laikmetis, kad pasaulis eina velniop.
.
Tik vienas klausimas, kur kada ir kaip atrodys „paskutinė stotelė“?!

Perskaičiau straipsnį ir prisiminiau,       2022-06-3 14:02

kad rytoj, 2022 metų birželio 4 dieną sukanka lygiai 50 metų, kai iš sovietų sąjungos buvo priverstas emigruoti į užsienį rusų poetas disidentas Josifas Brodskis (tokių jau nebešaudė), vėliau tremtyje tapęs Nobelio literatūros premijos laureatu. Belaukdamas lėktuvo į Izraelį, Leningrado Pulkovo aerouoste jis juokavo su negausiais išlydinčiais, kaip vėliau paaiškėjo, visiems laikams, draugais: “Žinote, kokią puikią charakteristiką man saugumas parūpino, su tokia rekomendacija ne į Izraelį skristi, o eiti į mauzoliejų šalia Lenino gultis”. Poetas jau buvo teistas, gydytas psichuškėse, priverstas kirsti mišką Archangelsko srityje, jo pavardės bijojo leidyklų, laikraščių redaktoriai. Todėl, kad jis buvo poetas “iš Dievo”. T.Venclova nieko panašaus nepatyrė, nes tarpo savo tėvo, sovietinio bonzos, šešėlyje. Ir emigracijoje jis aiškiai šliejosi prie Brodskio talento, nes pats aukščiau grafomano niekada nepakilo. Tik liko aišku, kad į Lietuvą ir lietuvius jis iki šiol čiūri šnairai. Nemyli mūsų, ir gana. Ir ačiū Dievui.

To 13:09       2022-06-3 13:25

Jeigu svarbiau darbai o ne žydiškumas, tai kodėl Lenino vyriausybėje buvo žydai arba su žmonom žydėm (būtina sąlyga).

To 13:09       2022-06-3 13:22

Al’ai, gal gali pateikti gausių ir neabejotinų pavyzdžių kur žydai dirbo ne žydų tautos labui.

aha, geriausi       2022-06-3 13:15

dviejų rūšių buvo verčiami eiti į KGB:
- vagys (apsigimę)
- iškrypėliai

Jie neturėjo pasirinkimo - arba kalėjimas, arba KGB.
Mielai rinkosi KGB - juos nusiųsdavo mokintis teisės

Beje, blogiausių atranka į KGB dar nuo Stalino 1930 metų buvo.
tipiniai atstovai - Rainių budeliai ir VIP pedofilai.

Al. StasySGui       2022-06-3 13:12

,,1. Ar yra koks dokumentas, kad TV priklausė KGB?” Šimtą kartų kartota, kad agentų bylas Rusija išsivežė. Bet kartais, kaip šis, ir be dokumentų aišku. Ar reikia dokumento, kad dangus yra viršuj ?

Al. t. venclovos motina buvo žydei        2022-06-3 13:09

Pagal motiną žydas, o pagal tėvą - lietuvis. Bet žmogų vertink pagal darbus, o ne pagal motinos kilmę.

Al. Stasiui       2022-06-3 13:06

,,I KGB ejo geriausi.” -Pavyzdžiui, Putinas, ane ?

vilniaus snobeliai dievina žydus       2022-06-3 12:41

grybauskaitė
šimašius
armonaitė
čmilytė
šimonytė

t. venclovos motina buvo žydė       2022-06-3 12:36

žydiškumas paveldimas pagal motinos liniją
t. venclova - grynas žydukas

realistui ir kt.panašiems -       2022-06-3 11:48

,,nusipelniusio rašytojo sūnus”, ,,ne KGB agentas” - troliai jūs troliai. Kuo nusipenė tėvas Antanas - trumpai išdėstė autorė, o šitą neskaitomų eilėraščių poetą dar apdovaojo ,,draugė per partinę liniją” - GRYBĖ. tIK NEAIŠKU UŽ KĄ. Na, realistui ir panašiems, AIŠKU - juk abu labu tokie patys, t.y, tos pačios partijos nariai.Dar Tomas Venclova daug rašė apie lietuvių ir lenkų santykius. Pamenu literatūrmenyje buvo išspausdintas jo šlykštus, lietuvius žeminantis str. Tada norėjosi spjauti jam į koserę už tautų kiršinimą ir neobjektyvumą Lietuvos atžvilgiu.
Pagarba ir padėka autorei, atlikusiai kruopštų darbą - išrankiojusiai svarbiausius ,,disidento” veiklos ,,perliukus”.

StasySG       2022-06-3 11:21

realistas     2022-06-2 21:43
——————————-
1. Ar yra koks dokumentas, kad TV priklausė KGB? (Gal Janutienė žino?)
2. Klausimai dėl VL šeimos istorijos įdomūs.

Kis       2022-06-3 9:13

Kiek tokiu ar panasiu tamosiu Lietuvoje ar kas nors skaiciavo,kiek viesumoje girdeti skaiciuojama tukstanciais,o ju patronas Vytulis Landzbergis,kuris ko gero taps dar ir Lietuvos prezidentu,o gal ir imperatoriumi.Kam tie makaronai,kodel jie nukreipiami i Toma,kuris nelabai ir slepia su kuo jis draugauja?Tomas atgyvena,kuri nera kenksminga,o tie ,kurie Lietuva veda i prazuti,atlieka savo paskutini darba.

O jis       2022-06-3 7:40

intelektualus velnias ar velnias intelektualas..

stasys       2022-06-3 7:37

I KGB ejo geriausi.

stasys        2022-06-3 7:25

Gabrielė  2022-06-3 7:09 Jus linkusi į visuomenės segregacija , po šia saulę visiems užteks vietos . Tegul sau ropinėja ..

Gabrielė       2022-06-3 7:09

Net ir nieko nežinant, per atstumą jaučiasi, kad šitas globalistas, Lietuvos menkintojas - tikra gyvatė. Dar reikia atkreipti dėmesį ir į tuos, kas su juo draugauja ir garbina jo praeitį. Irgi iš to paties gyvačių lizdo.

stasys        2022-06-3 6:56

Nulinčiuotas ir pasmerktas . Ar jis dar kam nors įdomus ? o gal tokius asmenis į muziejų politine tematika , mintis pamąstymui . Kam įdomūs nusenę dinozaurai linguojantis savo ilgomis reikšmingomis galvomis ? būtų mirę paleontologai juos tyrinėtu .. narstytu po kaulelį ir aprašinėtų savo moksliniuose darbuose ka savo laiku ėdė , kaip gyveno , ka mylėjo ..o dabar tai tik ‘ŽYMUS valdžios mokslininkai’ už viešus pinigus randa laiko juos kartkartėmis paglostyti .. priminti kokie jie didus ir kokie reikšmingi kažkada buvo .. Deja ši karta visuomenės nieko nežino apie ta žmogų - dinozaurą .. ir čia manau yra didžiausia jo sėkmė - nuopelnas .

Al.       2022-06-2 22:14

Be gailesčio. Beliko atimti pavogtą Kėkšto namą.

realistas       2022-06-2 21:43

Okei, sutinku kad kai kurie Tomo Venclovos biografijos faktai tikrai įtartini. Visgi nusipelnusio rašytojo sūnus turėjo daugiau galimybių ir daug kas jam buvo atleidžiama. Taip, tarybiniais metais taip buvo, privilegijuotųjų vaikams buvo atleidžiama daugiau, nebūtinai už to turėjo stovėti KGB. Kas tuomet gyveno tas žino. Pvz., ko verti Brežnevo dukros nuotykiai arba Brežnevo brolio veikla. Tačiau pasakius A paskykite ir B: sekančiame straipsnyje norėčiau sužinoti V. Landsbergio ir jo tėvo biografijos detales, kurios yra kur kas įdomesnės. Ar išdrįsite?

tai akivaizdus       2022-06-2 21:32

žydų agentas ir Lietuvos priešas

matas       2022-06-2 21:14

AČIŪ AUTORIAI,tas kas buvo ir taip aišku tapo dar aiškiau…

Prasikrapštykit akis       2022-06-2 21:02

https://m.youtube.com/watch?v=s2G9KCCQKiI

Фашизм, нацизм и национализм: в чем разница? | Что такое денацификация и к чему ведет патриотизм

Rekomenduojame

Teksaso Respublikonų partija priima prieš LGBT nukreiptą politinę platformą, remiasi tuo, kad būti gėjumi yra „nenormalu“

Almantas Stankūnas. Kiek kartų lipsime ant to paties neoliberalizmo stabo - viską atiduoti privačiam kapitalui, grėblio?!

Audrius Bačiulis. Kalbame apie rusų kultūrą kaip pavergimo įrankį

Bidenas kelia nerimą net demokratams

Krikščionis amerikietiško futbolo treneris laimėjo bylą JAV Aukščiausiajame Teisme – atleido iš darbo už maldą

Edvardas Čiuldė. Smulkioji karo tautosaka: aforizmai, barbarizmai, lyrizmai (V)

Karas Ukrainoje. Šimtas dvidešimt šeštoji (birželio 29 diena)

Paulius Markevičius. Strateginės bylos prieš visuomenės dalyvavimą pasaulyje ir Lietuvoje ( III )

Kanados įstatymo projektas C-11, kenkiantis nepriklausomiems interneto turinio kūrėjams, ką tik buvo patvirtintas Bendruomenių rūmuose

Dėl vakcinos nuo koronaviruso gauta dešimt kartų daugiau pranešimų apie pašalinius poveikius

NATO planas: leisti Rusijai ištrinti Estiją iš žemėlapio

2021 metais 20% kūdikių, gimusių Prancūzijoje, buvo duoti musulmoniški vardai

Jonas Jasaitis. Aktyvistai – kolaborantai – šių dienų lyderiai

Briuselyje milžiniška demonstracija prieš dideles pragyvenimo išlaidas

Karas Ukrainoje. Šimtas dvidešimt penktoji (birželio 28 diena)

Pierre Manent. „Santuoka visiems“

Edvardas Čiuldė. Lietuvos homoseksualizacija kaip tautos idėjos ir valstybės pagrindų demontažo sambrūzdis

Briuselio direktyvomis Lietuvos valdžia tik prisidengia?

Vidmantas Valiušaitis. Daugiau ir giliau tyrinėti laikotarpį, kalbėti faktais

Kardinolas Mulleris: J. Martino LGBT propaganda yra erezija

Karas Ukrainoje. Šimtas dvidešimtoji (birželio 23 diena)

Vokietijos migracijos ministrė daro spaudimą, kad migrantai gautų pilietybę greičiau, kviečia keisti pilietybės įstatymą

Karas Ukrainoje. Šimtas devynioliktoji (birželio 22 diena)

Vytautas Sinica. Patyčių iš žmonių maratonas tęsiasi

Paulius Markevičius. Strateginės bylos prieš visuomenės dalyvavimą pasaulyje ir Lietuvoje ( II )

Edvardas Čiuldė. Smulkioji karo tautosaka: aforizmai, barbarizmai, lyrizmai (IV)

Stokholme dviračių takai atspindės lyčių lygybę

Per Lamanšą atvykę migrantai bus sužymimi ir patraukti baudžiamojon atsakomybėn

Vidas Rachlevičius. Generolas Patrickas Sandersas: esame karta, kuri turi parengti kariuomenę vėl kariauti Europoje

Japonijos teismas: tos pačios lyties asmenų santuokų draudimas atitinka konstituciją

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.