Tiesos.lt skaitytojams siūlome prisiminti Aikštės TV užfiksuotas akimirkas po pulkininko Vytauto žūties septintųjų metinių minėjimo.
Pasilikęs pabendrauti su Tiesos sambūrio žmonėmis, visą gyvenimą už tikėjimo laisvę ir tiesos žodį kovojęs monsinjoras Alfonsas Svarinskas dalijosi savo prisiminimais (I dalis) ir šių dienų neva Nepriklausomos Lietuvos rūpesčiais (II dalis).
P.S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam
Parašyk komentarą
Komentarai
Man labai liudna
Per laidotuves kalbėtojai pabrėžė, kad Velionis niekad nemelavo, nieko nebijojo, visada kalbėjo bet kam į akis tik tiesą, tik tai, ką galvojo. Užtat iš saujelės kalbėjusių visi sutartinai minėjo tik Velionio kovas sovietmečiu, o oficialus peteliškinis gražbyliautojas valdžios vardu pakakariekojo apie Velionio indėlį į [čia tinka “vyresniųjų brolių” keiksmažodis] ... Lietuvos demokratiją. Pastaruoju metu Velionis ją vadino ne kitaip, kaip demonokratija. Ne be reikalo kitoje kalboje paminėta, kad Šventasis Tėvas ragina krikščionis dalyvauti politikoje, nes tai šventa. Matyt kakariekotojas per dešimtmečius dalyvavimo jau ir šventesnis už Monsinjorą. Štai ko vertos visos veidmainingos kalbos apie Velionį, kaip sąžiningumo pavyzdį.
Jis laimingas, nes mirė pačiu laiku - Lietuvoje, nors ir okupuotoje, bet vis dar turinčioje savus pinigus - litus.
labai gaila, tokiu zmoniu maza,kaip Svarinskas ,o musmeriu kiek nori,vyresnes kartos zmones ismirs,tai usnyne javu nebus rasta
Lietuvos laisvės, tiesos, garbės gynėjai išeina, o Lietuvos pardavėjai, išdavikai, priesaikų laužytojai lieka. Tokia šių dienų tikrovė.