Dienos aktualija

In memoriam: Petras Bingelis

Tiesos.lt redakcija   2020 m. gruodžio 6 d. 20:43

11     

    

In memoriam: Petras Bingelis

1943 m. sausio 3 d. Varėnos raj. Mardasavo kaime – 2020 m. gruodžio 6 d. Kaune

Pasiekė dar viena netikėta ir skaudi žinia: netekome didžio talento ir pašaukimo asmenybės – eidamas 78-uosius mirė nuo koronaviruso gydytas vienas ryškiausių šalies muzikų, nuo pat įkūrimo 1969 metais vadovavęs ir dirigavęs Kauno valstybiniam chorui, nuo 1970 m. Dainų švenčių vyriausiasis dirigentas, Pažaislio muzikos festivalio įkūrėjas ir meno vadovas, Nacionalinės premijos laureatas, Lietuvos ir Kauno miesto politinis ir visuomenės veikėjas, maestro Petras Bingelis.

P. Bingelis kasmet parengdavęs programų drauge su Lietuvos nacionaliniu, Lietuvos valstybiniu, Kauno miesto simfoniniais ir Lietuvos kameriniu orkestrais. Jo vadovaujamas choras išpopuliarino Juozo Naujalio, Česlovo Sasnausko, Stasio Šimkaus, Juozo Gruodžio, Balio Dvariono, Juliaus Juzeliūno ir kitų lietuvių kompozitorių dainas ir sudėtingesnius kūrinius, surengė autorinių jubiliejinių koncertų, dalyvavo Lietuvos tautinio atgimimo kultūriniuose renginiuose, Lietuvos kompozitorių sąjungos plenumų ir suvažiavimų koncertuose.

Nuo 1980 m. buvo Lietuvos valstybinės konservatorijos Choro dirigavimo katedros vyr. dėstytojas, nuo 1992 m. docentas, nuo 1996 m. VDU Muzikos akademijos Muzikos teorijos ir pedagogikos katedros profesorius.

Jūsų dėmesiui – 1989 m. vasario 16-ąją Petro Bingelio diriguota „Lietuva brangi“. Atlieka choras „Vilnius“ (vadovas A. Jozėnas) ir Kauno valstybinis choras (vadovas P. Bingelis):

 

* * *

Petras Bingelis. „Nesimenkinkime. Nesipiginkime. Išlaikykime pagarbą dainai ir savo profesijai“

„Čikagos aidas“ | 2014 m. spalio 14 d.

1969 m. spalio 23 d. Kauno filharmonijoje itin raiškiai suskambo daina. Dirigentas Petras Bingelis telkė ir kėlė dainininkų balsus į jam vienam tuomet matomą aukštį. Tai, kas užsimota per pirmąją Kauno valstybinio choro repeticiją, tęsiama 45 metus. Šiandien kolektyve dainuoja 70 solistų. Choras parengęs daugiau nei 150 didelės apimties vokalinių-instrumentinių kūrinių nuo viduramžių iki moderniosios muzikos: oratorijų, kantatų, pasijų, koncertinių ir sceninių operų versijų. Kauno valstybinio choro pasirodymai ir puikūs atsiliepimai apie juos yra nusidriekę nuo Norvegijos fiordų iki Rusijos platybių, nuo Ispanijos kalvų iki Afrikos, nuo Italijos miestų iki Egipto, nuo Graikijos iki Argentinos Andų. Įvairiose pasaulio šalyse surengta daugiau nei 3 000 koncertų! Vakarų Europoje choras išgarsėjo 1984 m. Paryžiuje atlikęs M. Theodorakio „Pavasario“ simfoniją Nr. 7.

Sukaktuvių išvakarėse su Kauno valstybinio choro įkūrėju, vadovu, Lietuvos Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu P. Bingeliu kalbasi muzikologė Alina Ramanauskienė.

Kada, jūsų manymu, Kauno choras pasiekė ryškiausio žydėjimo laiką?

Dar nepasiekė. Vis tebesiekiame… Jei rimtai, meninis lygis – svyruojantis dalykas. Būna ir potvynių, ir atoslūgių. Kiekviename koncerte chorui neįmanoma pasiekti aukščiausią lygį. Balsai – gyvi, neįkainojami instrumentai, jų naujų niekur nenusipirksi. Dėl to chorvedžio profesija labai sudėtinga – su brangenybėmis reikia elgtis atsargiai, apdairiai, tausoti jas. Kita vertus, negalima jų ir seife nuolat laikyti.

Prisiminkite pirmuosius choro koncertus.

Pirmasis vyko Šakiuose 1970 m. Buvo gražus ir saulėtas ruduo. Tuomet chorą tesudarė 25 dainininkai, o programoje daugiausia skambėjo a cappella kūriniai. Netrukus dainavome ir Vilniaus filharmonijoje, sulaukėme palankių vertinimų. Svarų ir tuomet itin svarbų žodį spaudoje tarė žymiausi to meto chorvedžiai: Konradas Kaveckas ir Hermanas Perelšteinas. Nuo to laiko pradėjau galvoti, jog Kauno valstybinis choras turi skirtis nuo kitų to meto dainuojančių kolektyvų. Magėjo atlikti stambius vokalinius-instrumentinius veikalus. 1971 m. idėją pavyko įgyvendinti – tuomet pirmąsyk suskambėjo W. A. Mozarto „Requiem“.

Šias Gedulo mišias choras giedojo daugybę kartų. Gal galėtumėte prisiminti ryškiausią paskutinio W. A. Mozarto kūrinio interpretaciją?

Daug buvo brandžių ir gražių šios partitūros atlikimo versijų. Atmintyje labiausiai įstrigusi liūdniausia. 1991 m., tuoj po tragiškų Sausio įvykių, šį kūrinį giedojome už laisvę žuvusiems didvyriams, pagerbdami jų atminimą. Gedulo mišios skambėjo Vilniaus sporto rūmuose. Choristų nusiteikimas, atėjusių atsisveikinti su žuvusiaisiais žmonių veidai ir nežemiškas kūrinio skaidrumas susiliejo į nedalomą visumą. Niekad daugiau neteko išgirsti labiau įkvėpto šios W. A. Mozarto partitūros atlikimo.

Iš 150 didelės apimties vokalinių-instrumentinių kūrinių sunku išskirti pačius reikšmingiausius. Pabandykite…

Prie W. A. Mozarto „Requiem“ būtinai pridėčiau J. S. Bacho Mišias h-moll, L. van Beethoveno „Missa solemnis“, G. F. Handelio „Mesiją“. Iš romantinio repertuaro – G. Verdi’o „Requiem“, S. Rachmaninovo „Liturgiją“, G. Mahlerio vokalines simfonijas (svarbiausia Nr. 8). Mano manymu, tai kulminaciniai muzikos taškai, šedevrai, belaikės vertybės.

G. F. Handelio oratoriją „Mesijas“ choras giedojo 80 kartų visame Žemės rutulyje. Daugybę sykių kūrinį dirigavo šviesaus atminimo lordas Yehudi Menuhinas. Kauno choras, atlikęs G. Verdi’o „Requiem“, buvo pripažintas Sovietų Sąjungoje. Kai šį kūrinį giedojome Maskvos P. Čaikovskio konservatorijos salėje, tenykštė spauda rašė, jog 1974 m., G. Verdi’o Gedulo mišias atlikus Milano teatro „La Scala“ chorui, įspūdis buvo menkesnis negu po Kauno choro pasirodymo. Tie žodžiai mums buvo it balzamas su medumi.

Kai 2004 m. Romoje duris atvėrė didžiulė koncertų salė, dainavome G. Mahlerio simfoniją Nr. 8 („Tūkstančio atlikėjų“). Per generalinę repeticiją mūsų choro dainininkams plojo dirigentas Myung-Whun Chungas ir visas teatro „La Scala“ choras. Tai tik žiupsnelis įspūdžių, bet jie neišdildomi ir lydės visą mums skirtą laiką.

O kokie, jūsų manymu, kertiniai Lietuvos muzikos autorių kūriniai? Kantatos? Oratorijos? Pagaliau – dainos?

Jų nemažai. Išskirsiu pačius ryškiausius. Vienareikšmiai – Broniaus Kutavičiaus muzika. Jo oratorijos – šedevrai, persmelkti mitologinės dvasios, paslapties, magijos. Puikios Algimanto Bražinsko chorinės baladės. Nepralenkiamos Juliaus Juzeliūno dainos pagal Salomėjos Nėries tekstus, daug įdomių dalykų galima surasti Eduardo Balsio vokalinėje-instrumentinėje kūryboje.

Nepaminėjote nė vieno jauno šių dienų autoriaus. Ar įžvelgiate aukštojo chorinio meno nuosmukio ženklų? Ar ne per daug vaikomasi kiekybės? Dangstomasi po visokiausiais projektais, tariamais ir tikrais jubiliejais, akcijomis, nors ten meno žymių net su žiburiu nerastume…

Ne vienus ir ne dvejus metus ritamės žemyn. Kartkartėmis atrodo, kad jau pasiekėme dugną. Tačiau, matyt, dar yra būdų riedėti nuokalnėn. „Gudručiai“, vaikydamiesi pelno, tuščios garbės, savęs įtvirtinimo, jų apsukriai suranda… Dažnai tenka būti Lietuvos miesteliuose. Aplankau tenykštes bažnyčias. Ar girdėjote, kaip dabar šventovėse atliekama neva šiuolaikinė muzika? Šiurpai eina per nugarą, kai išgirsti valso ritmu giedamą „Sanctus“. Akompanimentą „brazdina“ gitaros. Groja, gieda bet kaip. Ir visiems gerai. Tai tik vienas pavyzdys, o jų galėtų būti dešimtys…

Štai ateina pas mane japonų kompozitorius ir rodo partitūrą, kurią turėtumėme atlikti Kaune, pagerbdami buvusį japonų diplomatą. Žiūriu į natas ir netikiu savo akimis – sopranų partija užrašyta žemiau negu bosų. Jam pasiūlau pakoreguoti veikalą. Po dviejų mėnesių grįžo. Dar kartą parodė savo opusą. Nieko nepataisęs. Įrodinėja, jog šiais laikais galima ir taip užrašyti. Ačiū Dievui, kad turiu teisę atsisakyti nepatikusio veikalo – taip ir padariau. Kai išgirdau šį kūrinį atliekamą teatre, nesigailėjau. Deja, panašių kuriozų nutinka ir nacionalinės muzikos kūrėjams.

Tikrai nuosmukio ženklų nesigirdi, kai dainuoja Kauno choras. Šiemet nepriekaištingai parengtą programą „Taip, Donelaiti“ (drauge su aktoriumi Dainiumi Svobonu) girdėjo daugmaž visa Lietuva. Iš letargo miego prikėlėte Vlado Jakubėno chorinę kūrybą. Kokias partitūras dar išskirtumėte?

Šių metų pradžioje atlikome tris L. van Beethoveno veikalus: simfonijos Nr. 9 finalą, „Missa solemnis“, oratoriją „Kristus Alyvų kalne“. Išsijuosę repetavome G. Verdi’o „Requiem“, kurį turėjome atlikti XIX Pažaislio festivalio baigiamajame koncerte. Apmaudu, kad kruopštų mūsų darbą ir pastangas tiesiogine šio žodžio prasme sulijo ir suniokojo lietus.

Ar neišsenka energijos ištekliai 45 (interviu duotas prieš šešerius metus, 2014 m. spalio 14 d. – Tiesos.lt past.) metus dirbant su tuo pačiu kolektyvu? Ar kartkartėmis nesijaučiate vieni kitiems atsibodę?

Neslėpsiu, būna tokių akimirkų. Tačiau Kauno choristai man labai brangūs. Visi. Kiekvienas žmogus turi savo galimybių ribas. Šiuo požiūriu nesu jokia išimtis. Puikiai jaučiu, kad metai „žaidžia“ ne mano naudai, tačiau stengiuosi savo darbą atlikti kiek įmanoma nuoširdžiau. Į kiekvieną repeticiją ateinu pasiruošęs, žinau uždavinius ir tikslus. Vis dar tebeieškau gražesnio dainavimo garso, sodresnių spalvų, lankstesnės frazuotės. Esu klasikinių vertybių puoselėtojas. Man nepriimtinas choro dainavimas mezzo voce (pusbalsiu) ar falcetu. Padainuoti teisingu, „atremtu“ vokalu piano – didžiulė meistrystė, tokia pati, kaip ir išgauti absoliučiai vieningą 70 balsų skambesį.

Jūs po įtemptų repeticijų savo didžiulio darbo „produktą“ dažnai atiduodate kitam dirigentui. Daugelį koncertų, kuriuose dainuoja Kauno choristai, stebite iš šalies. Ar lengva būti aukščiausios kvalifikacijos stebėtoju?

Labai įdomu, nes kiekvienas dirigentas vieną ar kitą kūrinį interpretuoja skirtingai. Man būna smalsu, kaip choristai geba paklusti naujiems sumanymams, kaip mobilizuoja dėmesį, kaip prisiderina prie kiek kitokių muzikos atlikimo tempų. Tačiau bazė – dainavimo įdirbis, vokalo įgūdžiai, susiklausymas, susikaupimas – lieka nepakitę nepriklausomai nuo interpretacijos. Tai – mūsų uždaviniai. Juos stengiamės atlikti kuo geriau.

Vadovauti Kauno valstybiniam chorui pradėjote būdamas 25 metų. Kaip tuomet jautėtės šalia kur kas vyresnių kolegų?

Manau, to meto kultūros ministras Lionginas Šepetys nesuklydo skirdamas jauną žmogų suburti ir vadovauti naujam dideliam kolektyvui – Kauno chorui. Buvau chorinės muzikos fanatikas, turėjau energijos, ambicijų, valios. Kiekvieną rytą, dieną, vakarą, o dažnai ir naktį mane buvo galima surasti filharmonijoje. Labai daug dirbau norėdamas per trumpą laiką įkūnyti savo sumanymus.

Choristai tada buvo balsingi žmonės, tačiau didžioji jų dalis techniškai nepasirengę atlikti nors kiek sudėtingesnių muzikos veikalų. Teko daug ko juos mokyti. Dėkoju likimui, kad 40 metų dirbau su puikiu kolega – dirigentu Algimantu Mišeikiu, kuriam esu iš visos širdies dėkingas. Algimantas – dirigentas iš pašaukimo, dirigentas iki kaulų čiulpų, o dar pridėkime erudiciją, chorinės literatūros pažinimą, tvirtus grojimo fortepijonu įgūdžius. Jis labai daug ko mane išmokė. Algimanto patriotizmas buvo užkrečiamas. Atsimenu, gūdžiu sovietmečiu reikalavo, kad būtinai dainuotumėme Maironio tekstą „Apsaugok, Aukščiausias, tą mylimą šalį“ Česlovo Sasnausko dainoje. Rizikavome, bet dainavome.

Iki Lietuvos nepriklausomybės 1990 m. choro sudėtis labai keitėsi. Vieni dainininkai ateidavo, kiti išeidavo. Nepajėgdavo, neišlaikydavo įtampos, keisto ir nepatrauklaus darbo grafiko, kai beveik nėra šventadienių, visi koncertai vėlyvais vakarais, kone visos šventės – koncertų salėse, kelionėse, o atlyginimai apgailėtini (iki šiol jie panašūs). Žmonės neištverdavo. Kokius šešis kolektyvus galima būtų suburti iš chorą palikusių dainininkų.

Ko norėtumėte palinkėti stipriausiems, ištvermingiausiems, geriausiems savo choristams sukaktuvių išvakarėse?

Sveikatos ir sėkmės. O profesinėje veikloje – susikaupimo, susitelkimo, susiklausymo. Nesimenkinkime. Nesipiginkime. Išlaikykime pagarbą dainai ir savo profesijai.

 

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Tikras liudijimas apie artimiausią draugą       2020-12-8 13:29

Per priėmimą N.Blümą taip sužavėjo vieno Kauno choristo bosas,
kad ministras trūks plyš panoro jį išgirsti dar kartą ir pažadėjo P.Bingeliui ant galvos atsistoti, jei choras padainuos. Pokšt – ir atsistojo,
o P.Bingelis padarė tą patį: abu stovėdami ant galvų, visiems matant, derėjosi, ar choras dainuos. Tokia būdavo tų susitikimų nuotaika.

štaziui       2020-12-8 10:59

stazkislova, nors čia nesireikšk.

Palatoje 56 metų Raimundas Ivanauskas...       2020-12-8 0:57

Daugiau nei 30 metų dainavęs Kauno valstybiniame chore ir, pasak choro vadovo maestro Petro Bingelio, buvęs šio choro geroji dvasia, nepaprastas talentas. Buvęs kultūrizmo čempionas. Sausio 13-osios medalininkas. „Man tai – doras ir labai sąžiningas žmogus“, – kalbėjo P.Bingelis. Ir staiga tas žmogus – žudynių planuotojas ir bendrininkas, teismo laukiantis kaltinamasis, kuriam, pasak antraščių žiniasklaidoje, gresia įkalinimas iki gyvos galvos. Žudynių byloje įtariamojo Drąsiaus Kedžio nebėra. Užtai atsirado kitas įtariamasis – R.Ivanauskas. Labai nenorintis kalbėti apie savo negalią, bet vis dėlto tas, kurio norėjosi paklausti: „Ar jūs pažįstate Kauno gatves? Ar įžiūrite žemėlapį? Ar esate vairavęs automobilį, ar bent įsivaizduojate, kaip nukakti į Kauno senamiestį, Vaišvydavą, Marijampolę, Vilnių?“.

Liudo Mikalausko fb: šiandien žiauriai gaila...        2020-12-7 23:44

„Šiandien mirė Bingelis… Kas kaltas? Ogi MES patys. Sakau tai iš širdies, nes šiandien labai skauda. Kalti mes patys, nes savo veikimu raginom ir kitus veikti. Bijodami, kad neįvykdysim visų projektų, neišnaudosim finansavimo, nepasieksim šių metų užsibrėžtų tikslų, negalėsim perkelti dotacijų, veikėm, dirbom, skubėjom išleisti premjeras, padaryti įrašus, rizikavom ir neišdrįsom prisėsti keletą mėnesių. Galvojom, kad publika neištvers be mūsų kuriamo meno, rinkomės ir rizikavom vienas kito sveikata. Provokavom Kultūros ministeriją priimti kitokias nei SAM rekomendacijas, neva mūsų darbo pobūdis reikalauja, kad būtų leidžiama dirbti po daugiau nei dešimt asmenų. Bandėm ieškoti papildomų įstaigos plotų įtraukiant “sandėliukus”, kad tik užtektų po 10 kvadratinių metrų vienam atlikėjui, o galų gale vis tiek repetuodavom vienoje erdvėje. Teatruose, filharmonijose, choruose ieškojom ir ieškojom galimybių dirbti darbus reikalaujančius, kad vienoje erdvėje būtų dešimtys žmonių. O reikėjo pasėdėti namie. Reikėjo, nes šiandien skauda! Veikėm ir savo veikimu provokavom kitus veikti. Taip veikė ir Kauno choras siekdamas paruošti suplanuotas programas, padaryti įrašus, nes juos neva būtina padaryti, kitaip juk negalima, nes liksi nesuprastas. Kaip išeisi į nuotolinį, jei kiti dirba pilnu pajėgumu. Nemokėjom prisitaikyti, nemokėjom pakeisti darbo pobūdžio, rinkomės, rizikavom. Nereikalingos tokios premjeros, nereikalingos tokios repeticijos, nereikalingi tokie įrašai dėl kurių šiandien neturime Petro Bingelio. O galėjom stabtelti, palaukti ir po pandemijos susitikę dar kartą pilnose salėse sudainuoti Carmina Burana. Viskas, to nebebus. Žinau, kad bus piktų, kad bus sakančių, kad turime rodytis dainuoti ir šokti bet kokiu atveju, bet man šiandien žiauriai gaila… Ir tai dar ne pabaiga… Ilsėkitės ramybėje, brangus Maestro, be Jūsų Kaunas ir Lietuva jau nebetokie.“

uzgeso dar viena ryski zvaigzde       2020-12-7 10:58

Lietuvos kulturiniame gyvenime. Ilsekis ramybeje, Didis Zmogau.

stasys       2020-12-7 9:23

Užuojautai nereikia tiek daug žodžių ir fanfaru . Paliudeti galima ir tyliai su savimi pačiu .

Jau tik citata...       2020-12-7 1:17

„Mėgindamas nusakyti muzikos esmę ir jos reikšmę savo gyvenime,
ko gero, nepasakysiu tiksliau ir taikliau, nei tai yra padaręs lietuvių kompozitorius ir dailininkas Mikalojus Konstantinas Čiurlionis:
„Muzika – tai Dievo pasiuntinys, pasiųstas judinti švelniausias
ir geriausias mūsų sielos stygas.“ - Maestro Petras Bingelis.

Tebūnie, gerb. Petrai,       2020-12-6 23:08

Jums lengva gimtosios Dzūkijos smėlinga žemelė!
Jūsų rengtos, diriguotos Dainų šventės, kurių dalyvis esu ir pats,
tikiu, niekuomet neišdils iš jokio dainuojančio lietuvio širdies.
Amžinąjį atilsį duok mirusiems, Viešpatie! Ir amžinoji šviesa jiems tešviečia!

Amžiną atilsį, Maestro!        2020-12-6 22:50

Tikrai didis buvo žmogus ir tikras lietuvis.
Labai veiklus, išmintingas, giliai tikintis katalikas.
Užuojauta šeimai. Labai graudu, jau nebeteks sutikti einančio Laisvės alėja,
visada pasitempusio, kai sveikindavosi - nuostabiai sušildanti šypsena.

Kiek gyvenau, tiek Petras Bingelis buvo Kaune        2020-12-6 22:33

Ir Lietuvoje. Gražus žmogus. Tikrai didis žmogus. Tikras lietuvis.
Paskutinį kartą Pažaislyje per žolinę mačiau diriguojant. Graži programa buvo. Maironiška. Užuojauta didžiausia visiems - ir artimiesiems ir choristams.

Jūratė Katinaitė (muzikologė)       2020-12-6 22:16

Tai žmogus, kurio vardas - Kauno valstybinio choro sinonimas.
Petras Bingelis jį įkūrė būdamas visiškas jaunas, tik baigęs Lietuvos valstybinę konservatoriją 1969 metais, tada jam buvo 26 metai…
50 legendinio choro dirigento kūrybinės biografijos metų
- 50 choro veiklos metų! A†A

Rekomenduojame

Krescencijus Stoškus. Esu apimtas sunkaus nerimo ir skausmo

Virdžinija – sektinas pavyzdys

Dominykas Vanhara. Labai tikėtina valdančiosios koalicijos sudėties kaita

Vygantas Malinauskas. Žmogaus teisių komitetas siūlo ideologizuoti smurto problemą

Privalomi skiepai gali sukelti sveikatos sistemos griūtį

Kęstutis Girnius. Konfliktas su Kinija – strateginė, ne taktinė ar komunikacijos klaida

Vokietijoje mokesčių mokėtojų pinigais remiami filmai atitinkantys „įvairovės sąrašą“

Vytautas Sinica. Valstybinės kalbos atnašavimas

Ar iš tikrųjų Seimo nariai patvirtino buvusių Lietuvos okupacinių režimų teisėtumą?

ES „žalioji darbotvarkė“ nebus taikoma privatiems lėktuvams ir jachtoms

Visuomenininkai lietuvių kalbos naikintojus įamžins knygoje „Valstybinės lietuvių kalbos išdavikai“

Draudikas atsisako padengti mirtį dėl vakcinos, nes mirusysis neva dalyvavo eksperimente pats prisiimdamas riziką

Vytautas Sinica. Vyriausybės veiklos apžvalga

Jonas Vaiškūnas. Kalba ne apie kalbą – o apie tai, kur eis demarkacinė linija

Eugenijus Jovaiša. Kalbos išniekinimo projekto autoriai įteisins okupacinių režimų primestą rašybą

Pareigose pažemintas arkivyskupas, susijęs su dokumentu, draudžiančiu laiminti tos pačios lyties poras

Sigitas Besagirskas. Kiek mums kainuos kova su Kinija?

Loreta Strom. Norvegijos visuomenės sveikatos institutas (FHI) nerekomenduoja naudoti koronos sertifikato kaip prevencinės priemonės

Peter Kwasniewski. Kodėl gitarų muzika neturėtų skambėti katalikiškose Mišiose

Etikos dalyko mokymas Vokietijoje sumažino religingumą

Kardinolas Sigitas Tamkevičius SJ. Jėzus Kanos vestuvėse – II eilinis sekmadienis

Arnas Simutis. Lietuva yra šaltojo pilietinio karo būklėje

Dovilas Petkus. Mažosios Lietuvos diena – nacionalistinė šventė

Mindaugas Karalius. Lietuvių kalbos naikintojai bus įamžinti knygoje

Tautvydas Galinis. Svetimvardžiai asmens dokumentuose, arba apie projektą atšaukti valstybinę lietuvių kalbą

Daugiau nei pusė Airijos katalikų dėl pandemijos pasirinko neiti į šv. Mišias

Vytautas Radžvilas. Žodis Laisvės gynėjų dieną

Vytautas Radžvilas. Autonomininkų svajonės tampa tikrove

Kuriamas precedentas: Kvebeko teisėjas apribojo neskiepyto tėvo teisę lankyti vaiką

Asta Katutė. Ideologinė politika: nuo asmenvardžių keitimo iki vėl grąžintos Stambulo konvencijos

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.