In memoriam: Liudvikas Simutis

Tiesos.lt redakcija   2014 m. lapkričio 6 d. 5:11

3     

    

In memoriam: Liudvikas Simutis

1935 m. rugpjūčio 27 d. – 2014 m. lapkričio 4 d.

Eidamas 80-uosius metus, po sunkios ligos mirė Liudvikas Simutis – Nepriklausomybės akto signataras, Sovietų Sąjungos represinių struktūrų nužudyto Rainių kankinio sūnus, Lietuvos partizanas, karys savanoris, dvidešimt dvejus metus kalėjęs lageriuose antisovietinio pogrindžio dalyvis, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos, Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio narys, Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos bendradarbis.

Liudvikas Simutis gimė 1935 m. rugpjūčio 27 d. Kaunatavos bažnytkaimyje, Telšių apskrityje. 1953 m. baigė Kaunatavos vidurinę mokyklą. Nuo pat jaunystės įsijungė į partizaninį judėjimą. Už dalyvavimą Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdyje 1955 metais L. Simutis buvo suimtas ir nuteistas sušaudyti. Nuosprendį pakeitus į 25 metų įkalinimo bausmę, į laisvę paleistas 1977 m.

Iki 1990 metų dalyvavo pogrindinėje antisovietinėje veikloje – tai buvo pagrindinis ir pastovus L. Simučio užsiėmimas. Yra tekę dirbti pionierių vyr. vadovu septynmetėje mokykloje, elektriku, zakristijonu, staliumi. Yra paskelbęs daug straipsnių politine tematika įvairiuose leidiniuose.

1990–1992 m. – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatas. „Balsavimas parlamente už Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimą buvo man viso sunkaus gyvenimo, darbų, vargų, kovų, kančių, svajonių vainikas, kuris, beje, buvo ne tik be galo malonus, bet ir slegiantis. Slėgė už tai kovojusių ir žuvusių partizanų aukos neįvertinimas. Slėgė ir nuojauta, kad nepriklausomą valstybę atstatyti bus nepalyginamai sunkiau nei už tai pabalsuoti ir pasirašyti“, – yra sakęs Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras L. Simutis.

Mirtininkų kameroje praleista 131 diena nepalaužė ištikimo Lietuvos sūnaus valios ir tikėjimo nepriklausoma Lietuvos valstybe. Žmonių atmintyje liks kaip ryžtingas ir principingas savo įsitikinimų gynėjas ir paprastas, nuoširdus bei kuklus žmogus.

Liudvikas Simutis pdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžiumi (1998 m.), Lietuvos nepriklausomybės medaliu (2000 m.), Kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu (2000 m.), Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos žymeniu „Už Lietuvą“.

* * *

Velionis pašarvotas laidojimo namuose „Rimtis“ (A. Juozapavičiaus pr. 1, Kaunas).

Atsisveikinimas: lapkričio 6 d. 10–20 val. ir lapkričio 7 d. nuo 9 val. Laidotuvės vyks lapkričio 7 dieną. Karstas išnešamas 11.30 val., 12 val. šv. Mišios Kauno Švenčiausiosios Jėzaus Širdies (Šančių) bažnyčioje (A. Juozapavičiaus pr. 60, Kaunas).

Velionis bus palaidotas Seniavos kapinėse Kaune.

 

* * *

Pagerbdami garbingo, daug išbandymų patyrusio Lietuvos sūnaus šviesų atminimą siūlome prisiminti jo 1984 m. parašytą atvirą laišką Lietuvos kunigams ir klierikams, kuriame jis kvietė ieškoti Tiesos ir turėti drąsos ją ginti.

Liudvikas Simutis: Atviras laiškas jauniesiems Lietuvos kunigams ir klierikams

Š.m. [1984 m.] rudenį Lietuvos kunigams, Kauno kunigų seminarijos auklėtiniams ir kai kuriems komunistams buvo perskaityta Religijų reiklų tarybos įgaliotinio Anilionio paruošta 17-os lapų paskaita, kurioje jis aiškina, jog kunigai Alfonsas Svarinskas ir Sigitas Tamkevičius tikrai yra nusikaltėliai ir nuteisti teisingai. Vienas iš Anilionio paskaitoje pateiktų kun. Alfonso Svarinsko kaltumo įrodymų yra tai, kad kun. Alfonsas Svarinskas šiltai sutiko iš nelaisvės grįžusius „banditus“ Simutį ir Paulaitį.

Aš esu tas „teroristas“, „plėšikas“, „banditas“ Liudvikas Simutis, kurį jau daug kartų keikė ne tik visi Lietuvos rajoniniai ir respublikiniai laikraščiai, žurnalas „Moksleivis“, bet net ir sąjunginis, leidžiamas keliomis užsienio kalbomis „Novoje vremia“.

Nesiruošiu polemizuoti nei su tarybine spauda, kuri kunigo pamokslą, kalėdinę eglutę ar mašinėle atspausdintą leidinuką vadina vėzdu, o smurtinį žmogaus įkalinimą – ideologine kova, nei su Anilioniu. Galiu tik padėkoti už reklamą, kuri man labai pasitarnavo, ir kategoriškai pareikšti: tiek spauda, tiek Anilionis, tiek ir visi kiti, kas pokario metų Lietuvos antitarybinį pogrindį, partizaninį pasipriešinimą tarybinės santvarkos įvedimui Lietuvoje vadina banditizmu, o dalyvius – banditais, daro nusikaltimus, numatytus LTSR BK 132 str. (šmeižimas) ir 133 str. (įžeidimas). Tiek aš, tiek kun. Svarinskas, tiek ir visi kiti tada nelaisvėn patekę to pasipriešinimo dalyviai buvome tarybinių teismų nuteisti ne už banditizmą, o už politinę veiklą, nukreiptą prieš TSRS (ne pagal RTFSR BK 59 str. (banditizmas), o pagal RTFSR BK 58 str. – tėvynės išdavimas ir kt. politinė antitarybinė veikla).

Atkreipiu dėmesį ir į tą faktą, kad tada mus – lietuvius, Lietuvos piliečius – teisė ne pagal Lietuvos, o pagal Rusijos baudžiamąjį kodeksą už „Tėvynės“ (Rusijos) išdavimą.

Suprantama, mano tiesa negali būti absoliuti, nes aš į viską žiūrėjau ne iš Kremliaus bokštų ar panašių aukštumų, o iš paprasto kaimo vaiko, paauglio pozicijų, vėliau pro kalėjimo grotas ir plyšelius lagerio tvorose. Todėl niekam nebruksiu per prievartą šį savo rašinį skaityti, kaip kad mes esame verčiame skaityti ir studijuoti valstybės vadų kalbas. Aš tik siūlau su mano tiesa susipažinti tiems, kurie ieško TIESOS. Nes manoji tiesa juk irgi yra TIESOS pilnatvės dalelytė.

Ir jeigu manoji tiesa kažkam bus nemaloni, žemins kažkieno prestižą – ne mano kaltė; liaudies išmintis sako: „ne veidrodžiai kalti, jei snukis kreivas“.

Tvirtinimas, kad vyko klasių kova, mano supratimu, skamba neįtikinamai. Absoliuti dauguma miškinių pogrindininkų buvo vidutiniokai ir mažažemiai valstiečiai. Dvarininkų kilmės Žemaičių apygardoje buvo tik vienas miškinis! O jei sutiksime su tvirtinimu, kad į pogrindį priešiškos propagandos suklaidinti buvo įstoję ir kai kurie geri žmonės, tai kyla klausimas, iš kur kiekvienas NKVD-istas ir „liaudies gynėjas“ (liaudyje ir dabar niekinamai tebevadinami „stribais“) gavo „neklaidingumo“ dovaną ir teisę šaudyti ir kankinti tuos gerus, bet „suklydusius“ žmones?!

Aš tada buvau dar labai jaunas, todėl tokia neteisybė mane ypač skaudino. Aš negalėjau likti nuošalyje. Su kuo eiti, man buvo visiškai aišku. Aš gerai žinojau, kad Raudonoji armija atėjo į Lietuvą ir pradėjo čia įvedinėti savąją tvarką nekviesta, o tai visuotinai priimta vadinti okupacija. Aš žinojau, kad vienoje barikadų pusėje savi, artimieji, kaimynai, o kitoje – mano tėvo žudikai, ten kalbama man tada nesuprantama rusų kalba. O svarbiausia, aš dar labai gerai žinojau, kad ne lietuviai pradėjo ir ne lietuviai privedė tą kovą iki tokio baisaus žiaurumo.

Taigi pagal vaiko, o vėliau paauglio jėgas ir sugebėjimus įsijungiau į kovą prieš okupaciją. Man tada atrodė, kad viso to siaubo: gerų žmonių kankinimai, žudymai, trėmimai į Sibirą, dėl prievartinės kolektyvizacijos kilęs badas ir pan., priežastis yra okupantai.

LLKS (Lietuvos Laisvės Kovų Sąjūdis) buvo ne banditų gaujos, o organizuota, disciplinuota, turinti savo statutą ir uniformą armija.

Mes buvome ginkluoti. Bet ginklai, kaip kovos priemonė, buvo naudojama tik pačioje kovos pradžioje. Vėliau, kai buvo suprasta, kad esame palikti vienui vieni, kad mūsų pagalbos šauksmo pasaulis nenori girdėti ir mes likome pasmerkti mirčiai nelygioje kovoje nuo bado ir kankinimų Sibiro lageriuose, ginklo, kaip kovos priemonės buvo atsisakyta. Ginklus pasilikome kaip savigynos priemonę. Kadangi tapo aišku, kad laisvės greit nebeatgausime, tai pagrindinis pogrindžio uždavinys buvo trukdyti tarybų valdžiai išrauti iš tautiečių širdžių bendražmogiškąsias ir tautines, moralines, dvasines vertybes, kurių dėka Lietuva net po 127 metų trukusios carinės okupacijos sugebėjo atkurti nepriklausomą valstybę. Tam buvo leidžiama pogrindinė spauda, platinami atsišaukimai, vedama agitacija. Mūsų, Žemaičių, apygardoje, iki 1953 m. rudens reguliariai buvo leidžiamai periodiniai leidiniai „Laisvės balsas“, „Malda girioje“.

Pagalvokite tik, ar įmanoma patikėti, kad pokario metais daugybė lietuvių staiga tapo banditais, plėšikais, teroristais, sadistais, jei gerai žinome, kad iki tol Lietuvoje – katalikiškam žemdirbių krašte – paprasčiausias vagis buvo retenybė, o apiplėšimai, žmogžudystės būdavo vos ne istoriniai įvykiai. Į kovą prieš Tarybų valdžią įsijungiau būdamas dar vaiku, o eidamas dvidešimtuosius metus jau buvau areštuotas. Todėl labai pakenkti Tarybų valdžiai negalėjau. Dariau tą patį, ką ir visi kiti pogrindininkai, gal tik stropiau už daugelį ir absoliučiai nesavanaudiškai. Esu dalyvavęs apiplėšiant dvi valstybines parduotuves. Bet kai mane nuteisė ir priteisė turto konfiskaciją, iš viso mano ir mamytės turto buvo rastas tik vienintelis konfiskacijos vertas daiktas – mano senas, pigus rankinis laikrodis. Vadinasi, plėšiau ne sau, ne savo naudai. Esu pavogęs iš įstaigų keletą rašomųjų mašinėlių. Taip pat vogiau ir supirkinėjau popierių pogrindinei spaudai. Rašiau į pogrindinius laikraščius. Esu parašęs keletą atsišaukimų tekstų, šen bei ten klijavęs antitarybinius atsišaukimus, platinęs pogrindinius laikraščius ir kitus leidinius. Pagaliau įstojau į komjaunimą ir dirbdamas septynmetėje mokykloje vyr. pionierių vadovu, kiek sugebėjau iš vidaus ardžiau komjaunimo ir pionierių organizacijų veiklą.

Aš, kaip ir absoliuti dauguma mūsų kovotojų – pogrindininkų, nuoširdžiai tikėjau mūsų kovos reikalingumu, pasiaukojimo prasmingumu.

Aš, kaip ir daugelis mūsų, buvau ginkluotas: man vadovybė davė mažą, senutėlį pistoletą. Įsivaizduokite: tarybinėje spaudoje išgarsintas teroristas buvo ginkluotas mažyčiu, senu pistoletu! O garsiu „teroristu“ tapau todėl, kad reikėjo gelbėti draugą, kurio, atvykstančio traukiniu, laukė rusų milicininkai, antraip, jis būtų suimtas. Telšių geležinkelio stoties perone, tuo metu stovint pravažiuojančiam keleiviniam traukiniui, iš šito pistoletuko, pašautas žuvo milicijos pareigūnas Osipov, ginkluotas koviniu ginklu. Taip pat netoli stoties iš to paties ginklo lengvai sužeidžiau milicijos pareigūną Jarmolajevą, kuris beje, iš savo kovinio pistoleto išpyškino į mane visus šovinius, bet nepataikė. Daugiau panaudoti ginklą man nėra tekę.

Žmogaus žuvimas visada yra baisi tragedija ir aš niekuomet nejaučiau džiaugsmo (kaip, beje, ir sąžinės graužimo) dėl to, kad žuvo Osipovas, o ne aš. Labai gerai suprantu jo artimųjų skausmą ir nuoširdžiai juos užjaučiu, nes iš savo karčios patirties žinau, ką reiškia netekti tėvo, artimų draugų. Bet noriu pabrėžti, kad aš nevažiavau ir nesiruošiu važiuoti kažkur į Rusiją medžioti tūlo Osipovo ar Jarmolajevo, ir jiems tikrai nieko blogo nebūčiau padaręs, jei jie nebūtų atvažiavę į mano gimtąją Žemaitiją žudyti žemaičių, nemėgstančių nekviestų įsibrovėlių.

Taigi, teroristo vardo jaučiuosi nenusipelnęs, kaip nenusipelnė jo nė vienas fronte buvęs ir į priešus šaudęs karys.

Negaliu čia nepaminėti dar vieno fakto, nors už tai man gali būti skaudžiai atkeršyta. Mat užkabinsiu konkretų ir galingą žmogų.

Nesinori būti nužudytam iš už kampo, pastumtam po sunkvežimio ratais ar kitaip nukentėti. Bet tylėti iš baimės – nusikaltimas, už kurį bausmė neišvengiama ir ateina savaime. Nelaisvėje man teko matyti nemažai žmonių, kuriuos skausmo, aukos, mirties baimė tiek nužmogino, kad jie tapo šlykštūs ne tik aplinkiniams, bet ir patys sau. Gyvas žmogus negali visiškai atsikratyti baimės jausmo, todėl manau, kad bijoti reikia baisiausio – nužmogėjimo, daug baisesnio už mirtį.

O faktas, turėjęs ypatingą reikšmę mano pažiūrų formavimuisi ir gyvenimo kelio pasirinkimui, štai koks.

Buvau penkerių metukų, kai man parodė tėvo lavoną: viena veido pusė ištinusi, mėlyna, kita – kruvina, sudaužyta. Akys išdurtos, liežuvis ištrauktas ir perrištas virvute. Ant rankų ir kojų oda balta, atšokusi nuo kūno, šutinta. Lyties organai sutraiškyti (apie tai aš sužinojau vėliau). Čia pat gulėjo daug kitų, taip pat neatpažįstamai sužalotų lavonų. Minia žmonių. Mano motinos ir kitų nukankintųjų artimųjų verksmas. Verkė net vyrai. Prakeiksmus bolševikams šaukė ne propagandistai, o iš siaubo alpstančios nukankintųjų motinos, žmonos, vaikai.

Iki tol aš nebuvau girdėjęs žodžio „bolševikas“. Pirma informacija apie bolševikus mano sąmonę pasiekė, kai pamačiau tėvo ir kitų lavonus bei išgirdau žmonių jiems siunčiamus prakeiksmus. Tai buvo 1941 m. Rainių miškelyje (prie Telšių), tuoj po rusų atsitraukimo.

Tuometinio Telšių kalėjimo tarnautojo Žutauto tvirtinimu, vienas Rainių miškelio tragedijos, kur nukankintas ir mano tėvas, organizatorių buvo tada Telšiuose dirbęs NKVD-istas Petras Raslanas. Dabar jis jau turi pulkininko laipsnį, gyvena Vilniuje (Klinikų 15-18) ir dirba Anilionio įstaigoje referentu kadrų reikalams (sprendžia, kur skirti kokį kunigą, kam leisti, o kam neleisti mokytis kunigų seminarijoje ir pan.).

Jei Anilionį taip piktina faktas, kad kun. Svarinskas draugavo su milicininką nušovusiu Simučiu, tai kaip jis gali kuo gražiausiai bendradarbiauti su Raslanu, pasmerkusiu Simučio tėvą tapti vienu iš daugeliu Žemaičių kankiniu?!

O tai, kad aš Raslanui nekeršijau ir nesiruošiu keršyti (sunku patikėti, kad Raslanas man nekeršys už jo šitokios praeities priminimą) už nenusikaltusio nei žmonėms, nei Tarybų valdžiai mano tėvo siaubingą mirtį, ar nėra vienas iš svarbiausių argumentų, kad aš nesu apsigimęs nusikaltėlis, teroristas, o sąmoningai ir tvirtai laikausi katalikiškos pasaulėžiūros?!

Brangią kainą sumokėjau ir tebemoku už dalyvavimą antitarybiniame pogrindyje. Skurdi, alkana, pilna nervinės įtampos ir dažnų skaudžių praradimų vaikystė ir jaunystė anksti pakirto mano sveikatą. Septynioliktus metus eidamas nustojau valdyti dešinę ranką. Apie porą metų su ja net rašyti negalėjau (rašiau ir minėtus milicininkus pašoviau kaire ranka).

Vėliau iš dalies ji atsistatė, bet ir dabar nėra pilnavertė.

Dvidešimtuosius metus eidamas atsiguliau į Klaipėdos respublikinę ligoninę sukaustytas stuburo džiovos. Po mėnesio buvau iš ligoninės areštuotas, nors ir negalėjau paeiti, gulėjau gipse. Tardymas. Teismas. Lageriai. 22 metai nelaisvėje, kur teko daug badauti, daug kentėti. Bet lageriuose susitikau ir susidraugavau su daugeliu nuostabių žmonių: kun. Mociumi, kun. Svarinsku, Pliumpa ir daugeliu kitų lietuvių ir nelietuvių. Dar tebebūnant lageryje, užsimezgė mano neakivaizdinė pažintis su garsiuoju Sacharovu, kuris labai stengėsi man padėti.

Grįžęs Lietuvon 1977 m. buvau maloniai nustebintas, kad daugybė gerų, anksčiau man nepažįstamų žmonių, tarp jų ir daug jaunimo ieškojo progos su manimi susitikti ir padėkoti už auką.

Ne, ne banditai ir ne teroristai mes – antitarybinio pogrindžio dalyviai – buvome, o Tėvynę ir laisvę mylintys patriotai, pasiaukojamai kovoję prieš neteisybę. Aš ne tik nesigailiu, bet, priešingai, didžiuojuosi tuo, kad buvau būtent šio pogrindžio dalyvis. Juk šitas stichinis liaudies pasipriešinimas prieš svetimų nešamą neteisybę padarė Lietuvos vardą žinomą ir gerbiamą visame pasaulyje!

Negarbingai elgiasi komunistai vadindami mus baisiausiais vardais tik už tai, kad mes buvome Stalino ir jo pakalikų nusikalstamos veiklos (dabar jau pasmerktos ir Tarybų Sąjungoje) priešai ir savo krauju balsavome už Lietuvos Nepriklausomybę. Juk komunistų Lietuvoje tada buvo absoliuti mažuma ir liaudis juos laikė Tautos duobkasiais.

Kad aš ne šmeižikiškus prasimanymus kuriu, o kalbu tiesą ir tik tiesą, teliudija Lietuvos KP CK Archyvas (Partijos archyvas PA) ir kiti rimti tarybiniai šaltiniai:

1. 1945 m. sausio 1 d. Lietuvoje buvo 3 536 kompartijos nariai, iš jų tik 1 127 lietuviai (mažiau, nei trečdalis). (PA, f.1771, ap.1881-5, b.42,1.9).

2. 1950 m. sausio 1 d. Lietuvoje buvo 27 753 kompartijos nariai, iš jų tik 7 483 lietuviai – gerokai mažiau nei trečdalis. (PA, f.1771, ap.72, b.46,1.63).

3. 1945 m. sausio 1 d. Lietuvos mokyklose, tarp jų ir aukštosiose, nedirbo nė vienas kompartijos narys – tarp inteligentų, kaip ir tarp ūkininkų komunistų nebuvo. (PA, f.1771, ap.1771-5, b.42,1.8).

4. Didžiojo Tėvynės karo metais antifašistiniame pogrindyje ir partizaniniame judėjime Lietuvoje dalyvavo 9 187 žmonės, iš jų 1 442 žuvo. (P. Štaro kandidatinė disertacija „Partizaninis judėjimas Lietuvoje Didžiojo Tėvynės karo metais“, 1965 m., 243 lapai). Nuo karo pradžios iki 1944 m. pradžios LKP CK pastangomis okupuotoje Lietuvoje buvo sudaryti 92 partizanų būriai ir grupės. („Lietuvos KP skaičiais 1918–1975. Statistikos duomenų rinkinys“. Vilnius: „Mintis“, 1976 m., 11 psl.).

5. Nuo 1944 m. liepos iki 1945 m. gruodžio mėnesio Lietuvoje buvo likviduota 1 067 pogrindinės organizacijos ir grupės, 839 ginkluotos banditų (mūsų partizanai čia vadinami banditais – L. Simutis) grupės, nukauta 11 870 kontrrevoliucionierių. (PA, f.1771, ap.2, b. (a.r.) 20, 1.28).

Palyginkime. Per visus karo metus raudonųjų antifašistų iš viso buvo (LKP CK pastangomis!) 9 187 žmonės, o per pirmuosius pusantrų metų vien nukautų antitarybininkų buvo jau 11 870. Jei dar prisiminus, kad daugiausiai raudonųjų antifašistų Lietuvoje buvo ne lietuviai, o tarp antitarybininkų Lietuvoje ne lietuvių buvo vos keli žmonės, tai ... net nepatogu lyginti. Arba: per visus karo metus buvo sudaryta 92 partizanų būriai ir grupės, o per pirmuosius pusantrų metų likviduotos 1906 pogrindinės ir partizanų grupės. Pogrindinis ir partizaninis judėjimas veikė juk ne pusantrų metų! Čia pateikti iš LKP CK archyvo skaičiai, manau per daug akivaizdžiai rodo, kad aš savo Tėvynės Lietuvos neišdaviau, kad ėjau su liaudimi ir kad be svetimos kariuomenės pagalbos Lietuvos komunistų saujelė valdžioje nebūtų išsilaikiusi nė vienos dienos, kad absoliuti dauguma lietuvių norėjo laisvos Lietuvos, nepriklausomos nuo jokios svetimos valstybės, o ypač nuo TSRS.

Nepaisant to, mes buvome nugalėti, Lietuva tapo TSRS dalimi. Tai faktas, su kuriuo skaitosi visas pasaulis, net ir Lietuvių tauta. Po 22-jų metų nelaisvės Rusijoje grįžęs į Lietuvą, nesutikau nė vieno žmogaus, kuris norėtų atnaujinti ginkluotą kovą už Lietuvos atsiskyrimą nuo TSRS ar bandytų kurti pogrindines organizacijas, nors nepatenkintų esama padėtimi Lietuvoje daug. Ypač daug nepasitenkinimo dėl tikinčiųjų persekiojimo.

Man irgi daug kas nepatinka. Ypač nepatinka, kad neteisingai juodinamas mūsų buvęs antitarybinis pogrindis – LLKS, kad tebeteisiami žmonės vien už savo įsitikinimų laikymąsi ir skelbimą (kun. Svarinskas, kun. Tamkevičius, doc. Skuodis, ir kt.), kad po paskutinės mokyklų reformos pagrindiniu uždaviniu tapo nebe žinių mokiniams teikimas, o materialistinės – ateistinės pasaulėžiūros formavimas ir kt.

Bet aš – prašau visus suprasti teisingai – niekam nesiūlau stoti į kovą prieš Tarybų valdžią, niekam nesiūlau kurti pogrindinių ar kitokių antitarybinių organizacijų, ypač niekam (taip pat – ir Tarybų valdžiai) nepatariu imtis ginklo, smurto, prievartos. Aš tik dėstau savo nuomonę apie pokario laikus, buvusią situaciją. O kas yra kas ir kokio vardo nusipelnė – spręskite patys, be mano pasiūlymų ir patarimų.

Kartą grupę komunistų paklausiau:

– Ar jūs, komunistai, suprantate, kiek per jus kraujo ir ašarų praliejo Lietuva?

Vienas jų, Vilniaus KGB tardytojas – čekistas Rimkus, už visus atsakė:

– Nugalėtojai neteisiami!

Klystate, pilieti Rimkau, ir visi, kurie taip galvojate. Tiesa, ne visus nusikaltėlius sugeba laiku ir teisingai nubausti teismai, kaip ir ne visus didvyrius išaiškina ir apdovanoja vyriausybės. Bet yra neišvengiamas ir neklystantis teismas – ISTORIJOS TEISMAS.

Aš jo nuosprendį Lietuvos Laisvės Kovų Sąjūdžiui ramia sąžine priimu iš anksto.

L. Simutis

Kaunas, 1984 gruodis

Šaltinis: varniai-museum.lt

P.S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Letas Palmaitis       2014-11-6 22:38

Paskaičius Velionio 1984 m. laišką, tikrai pradedi suprasti, kad “prie ruso buvo geriau”. Nes aniems banditams metus tiesos žodį, jie sureaguodavo, niršdavo, kartais net bandydavo kažin ką įrodinėti (“nugalėtojai neteisiami”), o tai reiškė, kad dialogas, kad ir mirtinas, vis dėlto buvo įmanomas. Čia viena iš priežasčių, kodėl jų sistema žlugo - nebuvo jų satanizmas iki galo tobulas. Su dabartiniais banditais nepadiskutuosi, nes jiems nusispjauti, jei tik asmeniškai neužkabinsi (”įžeisi”). Dangstydamiesi “žodžio laisve”, į nieką nereaguoja, tik suranda pirmą pasitaikantį paragrafą ir automatas be jokių emocijų atsirašinėja paragrafu - nesvarbu, tinka ar netinka. Tai tik pradžia, Gerbiamieji.

birute       2014-11-6 14:01

Tegu bus Jums Simuti lengva Lietuvos zemele.Tegu Jusu siela atsigaus Aukstybese,nes patyrete daug vargo ir neteisybes,taciau gyvenimas nugyventas neveltui.

teisus Simutis       2014-11-6 10:04

nuteis istorijos (ir Dievo!!) teismas visus prokomunistus - gazpromo pedofilų rėmėjus, korumpuotus, apvagiančius Lietuvą, pardavusius už skatikus energetiką, uostą, žiniasklaidą okupantams ir t.t.


Rekomenduojame

Ramūnas Aušrotas. Apie konferenciją „Teugdo šeimos laimingus vaikus“ ir tėvų teisę patiems nuspręsti, kaip lavinti savo vaikus

Liudvikas Jakimavičius. Lietuviškoji Dreifuso byla

Aurelija Stancikienė. Apie teisingumą dėžutėse

Visi į mitingą prieš LRT vykdomą politiką. Susitinkame šeštadienį 14 val. prie LRT, Konarskio g. 49

Karolis Venckus. Kaip iš 39 Neringai Venckienei inkriminuotų nusikalstamų veiklų JAV teismas paliko 4

Algis Avižienis „Iš savo varpinės“: Kaip TROJKA Graikiją „gelbėjo“

Ramūnas Aušrotas. Laida „Spalvos. Gėjai tėčiai“ pažeidė įstatymą. Teisininko komentaras

Valdas Vižinis. Siaubūnės Neringos neliko, arba Laiškas Karlui

Darius Kuolys. Svarbūs Lietuvos švietimo duomenys

Lietuvos Sąjūdžio Vilniaus tarybos pareiškimas dėl 2020 metų valstybės biudžeto

Vytautas Sinica. Naujam pasauliui naujas žodynas: nuo patriotizmo iki Vyčio

Andrius Švarplys. N. Venckienė atgabenama į Lietuvą. Yra tik dvi išeitys: bloga ir blogesnė. Geros nėra

Apie Neringos Venckienės ekstradiciją JAV žiniasklaidoje

Ar tikrai? Valdas Vižinis. „Neringa grįžta į kiek kitokią Lietuvą...“

Rimantas Jokimaitis. Štandartenfiurerio ir jo laikų istorijos, arba Pasakojimas apie Lietuvos žydų žudiką

Atminties šviesa neišvydusiems saulės šviesos

Ramūnas Aušrotas. Aukščiausiojo Teismo išaiškinimas bus labai svarbus

Alvydas Jokubaitis. Ar religija yra ideologija?

Tėvai reikalauja teisės neleisti vaikų į pamokas apie LGBT santykius

Algimantas Rusteika. Kas darys sistemines reformas?

Zigmas Tamakauskas. Neužpustyti laiko dulkių prisiminimai

Irena Vasinauskaitė. Dienos, kai praeitis susitinka dabartį...

Geroji Naujiena: Gyvybės Viešpats, draugas mūsų geriausias

Lina Sedra. SOS: VILKAI! Patvirtinta REKORDINĖ medžioklės kvota – vilkų apsaugos ar vilkų genocido planas? Taikinyje – 40 proc. populiacijos

Be komentarų. TV reklamuoja higieninius paketus vyrų mėnesinėms

Dalius Stancikas. Ginčas per Vėlines

Visų Šventųjų ir Vėlinių išvakarėse buvo pagerbti kovotojai už Lietuvos laisvę

Pal. Jurgis Matulaitis. Šventumo siekimas

Geroji Visų Šventųjų naujiena: Palaiminti…

„Vaiko teisių“ smurtą patyrusi Kručinskų šeima Kauno apygardos teisme išgirdo tai, ką ir taip žinojo: motinos veiksmuose nebūta nusikaltimo

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.