Geroji Naujiena

Ignatij Briančianinov. Apie dvasinį paklydimą

Tiesos.lt siūlo   2016 m. gruodžio 19 d. 23:19

22     

    

Ignatij Briančianinov. Apie dvasinį paklydimą

„Šiaurės Atėnai“

Skaitytojų dėmesiui siūlome įtakingo rusų mąstytojo, Ortodoksų Bažnyčios šventojo Ignatijaus, arba Ignoto, Briančianinovo (tikr. Dmitrij Briančianinov, 1807–1867) tekstą apie dvasinį paklydimą. Šis tekstas, priklausantis didesniam korpusui apie asketinį gyvenimą („Asketizmo patirtys“, 1886), yra mokinio pokalbio su šv. Ignotu apie Jėzaus maldą dalis. Be universalių dvasinių patarimų, tekste aptinkame ir paragrafų, kuriuose neigiamai atsiliepiama apie katalikus, protestantus ir judaizmo išpažinėjus ir kurie leidžia suprasti, kuo pagrįsta kai kurių šiuolaikinių antiekumeniškai nusiteikusių ortodoksų judėjimų pozicija.

Mokinys: Pateik tikslų ir išsamų dvasinio paklydimo apibūdinimą. Dvasinis paklydimas – kas tai?

Senolis[1]: Dvasinis paklydimas[2] – tai tokia žmogaus būklė, kai jo prigimtis pažeista melo. Dvasiškai paklydę yra visi žmonės be išimties – tai prasidėjo dėl mūsų protėvių nuopuolio. „Visi mes – dvasiškai paklydę“ (Simeonas Naujasis Teologas, 3 pamokslo pr.). Šios tiesos žinojimas – didžiausia apsauga nuo dvasinio paklydimo.

Laikyti save nepaklydusiu – didžiausias dvasinis paklydimas. Visi mes apgauti, visi – suvilioti, visi esame apsupti melų, visiems reikia, kad Tiesa mus išlaisvintų. Tiesa yra mūsų Viešpats Jėzus Kristus (Jn 8, 32; 14, 6). Tapkime šios Tiesos dalininkais įtikėdami Ją! Giedokime maldą šiai Tiesai – ir Ji ištrauks mus iš saviapgaulės ir demonų suvedžiojimo gelmių.

Sielvartinga mūsų būklė! Dvasinis paklydimas – belangė, iš kurios mes meldžiame išvesti savo sielą, idant ji šlovintų Viešpaties vardą (Ps 144, 8[3]). Tai ta niūri žemė, į kurią mūsų gyvenimą atvijo mums pavydėję priešai (Ps 142, 3). Tai kūno išmintis (Rom 8, 6) ir tariamasis pažinimas (1 Tim 6, 20), kuriais užkrėstas visas pasaulis, nepripažįstantis savo ligos, skelbiantis ją esant klestinčia sveikata. Tai kūnas ir kraujas, kurie nepaveldės Dievo karalystės (1 Kor 15, 50). Tai amžinoji mirtis, kurią gydo ir naikina Viešpats Jėzus, Kuris yra prisikėlimas ir gyvenimas (Jn 11, 25). Tokia mūsų būklė.

Tai regėdami turime dar vieną dingstį veikti. Verkdami giedokime Viešpačiui Jėzui, kad Jis išvestų mus iš belangės, kad ištrauktų iš žemės gelmių, kad ištrauktų iš mirties nasrų. „Mūsų Viešpats Jėzus Kristus, – sako šv.[4] Simeonas Naujasis Teologas, – todėl ir atėjo pas mus, nes panoro ištraukti mus iš pikčiausio paklydimo vergovės“ (3 pamokslo pr.).

Mokinys: Šis paaiškinimas man nėra visiškai suprantamas. Man reikia gerokai paprastesnio, lengviau suprantamo paaiškinimo.

Senolis: Tam, kad žmonių giminė nupultų, angelas pasitelkė melą (Pr 3, 13). Dėl to Viešpats pavadino šėtoną melu, melo tėvu ir nuo pradžios žmogžudžiu[5] (Jn 8, 44). Melo sampratą Viešpats glaudžiai siejo su žmogžudystės samprata: nes pastarasis dalykas yra pirmojo padarinys. Žodžiais „nuo pradžios“ nurodoma tai, kad melas nuo pat pradžių buvo šėtono žmogžudystės ginklas ir iki šiol tebėra žmogžudystės, žmogaus naikinimo ginklas. Piktybių pradžia – melaginga mintis! Saviapgaulės ir demoniško paklaidinimo šaltinis – melaginga mintis! Pasitelkęs melą šėtonas kirto amžinąja mirtimi į pačią žmonijos šaknį, jos protėvius.

Mūsų tėvai apsigavo (прельстились), t. y. pripažino melą tiesa ir, priėmę melą, prisidengusį tiesos kauke, nepagydomai pažeidė save mirtį nešančia nuodėme. Tai paliudijo ir mūsų pramotė: „Žaltys mane apgavo, – tarė ji. – Ir aš valgiau“ (Pr 3, 13). Nuo to laiko mūsų prigimtis, pažeista blogio nuodais, valingai ir nevalingai siekia blogio, kuris iškreiptai valiai, iškreiptai mąstymo galiai[6] ir iškreiptam širdies jausmui atrodo esąs gėris bei malonumas. Valingai, nes mumyse dar yra išlikęs laisvės likutis, mes vis dar galime rinktis iš gėrio ir blogio. Nevalingai, nes šis laisvės likutis nėra visavertė laisvė. Valios veikimas visada yra neišvengiamai veikiamas nuodėmės. Mes tokie gimstame – kitokie būti negalime. Todėl visi be išimties gyvename saviapgaulėje ir esame paklaidinti demonų.

Taip žvelgiant į žmogaus būklę gėrio ir blogio aspektais (o ši būklė neišvengiamai būdinga kiekvienam žmogui) išplaukia toks gana aiškus dvasinio paklydimo apibrėžimas: dvasinis paklydimas yra melo laikymas tiesa. Dvasinis paklydimas pirmiausia veikia kylančių minčių pobūdį; prisiimtas melas netrukus iškreipia mintis, tada pereina į širdį, iškreipia širdies pojūčius. Apėmęs visą žmogaus esybę (сущность, ousia), jis išsilieja visuose žmogaus veiksmuose (energeia)[7], apnuodija patį kūną, neatsiejamai Kūrėjo susietą su siela. Dvasinio paklydimo būklė – tai žūtis, arba amžinoji mirtis.

Po žmogaus nuopuolio šėtonas įgijo nuolatinę nekliudomą galimybę jį veikti (Simeonas Naujasis Teologas, 7 pamokslo 2 sk.). Šėtonas tam turi teisę – žmogus tapo jo pavaldiniu laisva valia jam paklusdamas, atsisakydamas paklusimo Dievui. Dievas atpirko žmogų. Atpirktajam žmogui suteikiama laisvė paklusti arba Dievui, arba šėtonui, o kad ši laisvė nebūtų iškreipta prievarta, šėtonui palikta galimybė žmogų veikti. Natūralu, kad šėtonas visomis išgalėmis stengiasi išlaikyti ankstesnį savo ir žmogaus santykį arba net dar labiau jį pavergti. Tam jis naudoja pirmąjį ir nuolatinį savo ginklą – melą. Jis stengiasi apgauti ir suvedžioti mus, pasinaudodamas tuo, kad mes save apgaudinėjame patys.

Jis yra mūsų aistros – ligotų potraukių – išjudintojas[8]. [Šėtonas] gražiai aprengia mus žudančiais aistrų reikalavimais ir telkia jėgas, kad palenktų mus juos tenkinti. Tas, kas yra ištikimas Dievo Žodžiui, neleidžia sau jų tenkinti, pažaboja aistras, atremia priešo antpuolius (Jok 4, 7). Prieš saviapgaulę pasitelkdamas Evangelijos mokslą, tramdydamas aistras ir tuo po truputį naikindamas puolusių dvasių veikimą savo atžvilgiu, jis pereina iš dvasinio paklydimo būklės į tiesos ir laisvės būklę (Jn 8, 32); šios pilnatvė įgyjama žmogų apšvietus Dieviškajai malonei. Tas, kas neištikimas Kristaus mokymui, užuot sekęs savo valia ir mąstymu, tampa pavaldus priešui ir iš savęs apgaudinėjimo būklės pereina į demonų paklaidintojo būklę. Jis praranda laisvės likutį, tampa visiškai pavaldus šėtonui.

Demonų paklaidintų žmonių būsenos būna labai skirtingos, atitinka tą aistrą, kuria žmogus buvo apgautas ir pavergtas, taip pat tą lygį, kuriuo žmogus yra aistros pavergtas. Bet visi suklaidinti demonų, t. y. persiėmę saviapgaule ir įsitraukę į bendravimą su šėtonu bei jo pavergti, yra dvasiškai paklydę. Jie – demonų šventyklos ir ginklai, amžinosios mirties aukos, vėlės pragaro belangėse.

Mokinys: Įvardyk demoniško paklaidinimo rūšis, kurios kyla iš neteisingos maldos praktikos.

Senolis: Visos demoniško paklaidinimo rūšys, kurias patiria asketas maldoje, kyla dėl to, kad malda negrindžiama atgaila, kad atgaila netampa maldos šaltiniu, jos dvasia ir tikslu. „Jei kas, – rašo šv. Grigalius Sinajietis, – iš pasipūtimo pasitikėdamas savimi trokšta pasiekti aukštas maldos patirtis ir ugdo ne tikrąjį, o šėtonišką uolumą, tai tokį šėtonas lengvai apraizgo savo tinklais, tarsi savo tarną.“ Kiekvienas, besistengiantis patekti į Dievo Sūnaus vestuves ne švariais drabužiais, kuriuos teikia atgaila, o savo kasdieniais rūbais – senojo žmogaus, nuodėmingumo ir saviapgaulės būklės, – išmetamas laukan, į tamsybes, į demonišką paklaidinimą.

„Aš tau patariu, – sako Gelbėtojas pašauktajam slėpiningai kunigystei, – pirkti iš manęs išgryninto ugnyje aukso, kad pralobtum, baltus drabužius, kad apsirengtum ir nebūtų matoma tavo nuogumo gėda, ir tepalo pasitepti akims, kad praregėtum.“ Kad praregėtų juslinės akys ir proto akys! „Tuos, kuriuos myliu, Aš baru ir drausminu; būk tad uolus ir atgailauk!“ (Apr 3, 18–19) Atgaila, kaip ir viskas, iš ko ji susideda: sudaužyta[9] ar sopulinga dvasia, širdies verksmas, ašaros, savęs teisimas, mirties atminimas ir išankstinė mirties, Dievo teismo ir amžinųjų kančių pajauta, Dievo buvimo jutimas, Dievo baimė, – visa tai yra Dievo dovanos, brangios, pirmapradės ir pamatinės dovanos, aukštesnių ir amžinųjų pagrindas. Be šių dovanų įgijimo tolesnių dovanų teikimas – neįmanomas. „Kad ir kokie iškilūs būtų mūsų asketiniai žygdarbiai[10], – sakė šv. Jonas Pakopininkas, – jeigu neįgijome sopulingos širdies, tai tie žygdarbiai ir melagingi, ir tušti“ (Dangiškieji laiptai, 7 pamokslas). Atgaila, dvasios sugrudimas, verksmas – tai požymiai, liudijantys teisingą maldos žygdarbį. Jų stoka – nukrypimo į melagingą kelią požymis, reiškiantis saviapgaulę, dvasinį paklydimą arba nevaisingumą. Dvasinis paklydimas arba nevaisingumas yra neišvengiami neteisingos maldos praktikos padariniai, o neteisingas maldos praktikavimas yra neatskiriamas nuo saviapgaulės.

Pats pavojingiausias neteisingas maldos būdas yra toks, kai besimeldžiantis kuria savo vaizduotės galia svajones arba paveikslus, imdamas juos atseit iš Šventojo Rašto, bet iš tikro – iš savo paties būklės, atkritimo, nuodėmingumo, saviapgaulės. Tais paveikslais jis glosto savo pasipūtimą, tuščiagarbiškumą, išdidumą, puikybę, meluoja sau. Akivaizdu, kad viskas, kas sukurta mūsų prigimties svajingumu, iškreiptu mūsų prigimties nuopuolio, neegzistuoja tikrovėje – tai tėra prasimanymas ir melas, būdingas puolusiam angelui, jo mylimas. Svajotojas pirmuoju savo maldos žingsniu išeina iš tiesos srities ir pereina į melo sritį; į šėtono sritį. Jis nevaržomai paklūsta šėtonui.

Šv. Simeonas Naujasis Teologas aprašo svajotojo maldą ir jos vaisius šitaip: „Jis pakelia rankas, akis ir protą į dangų, savo protu įsivaizduoja – tarsi Miltonas[11] ar Klopstockas[12] – Dieviškąsias tarybas, dangiškąsias gėrybes, šventųjų Angelų laipsnius, šventųjų buveines, žodžiu, surenka savo vaizduotėje viską, ką girdėjo iš Dieviškojo Rašto, darkart apsvarsto tai maldos metu, pažiūri į dangų, visu tuo žadina savo sielą, idant trokštų Dievo ir meilės, kartais lieja ašaras ir verkia. Tokiu būdu žingsnis po žingsnio didžiuojasi jo siela, nesuprasdama to protu. Jis mano, kad tai, ką daro, yra Dievo malonės vaisius, skirtas jo paguodai, ir meldžia Dievą, idant padarytų jį vertą visada šitaip buvoti. Tai – dvasinio paklydimo ženklas. Toks žmogus, jei ir buvos tobuloje tyloje[13], nesugebės išvengti nutrūktgalviškumo ir beprotybės. Jei su juo šito ir nenutiks, vis dėlto jam niekada nepavyks pasiekti dvasingo mąstymo, dorybės ar beaistriškumo būklės[14]. Tokiu būdu save suklaidino kūniškomis akimis regėję šviesą, uodę skaniuosius kvapus uosle, ausimis girdėję giedojimą. Vieni iš jų tapo demonų apsėstaisiais, kiti, apimti beprotybės, vaikščiojo iš vienos vietos į kitą. Dar kiti priėmė demoną, apsimetusį šviesos angelu; šitaip apsigavę liko nepasitaisę iki paties galo, nė vieno iš brolių neklausydami. Kai kurie iš jų, pamokyti šėtono, įvykdė savižudybę: šoko į bedugnes, korėsi… Ir kas gali išvardyti tas įvairias šėtono pinkles, kurios taip ir lieka nežinomos? Iš to, ką pasakėme, bet koks išmintingas žmogus turėtų pasimokyti, kokia didelė žala kyla iš šito maldos būdo. Jei kuris iš gyvenančių su broliais ir praktikuojančių šį maldos būdą ir nepatirs nė vienos iš anksčiau išvardytų negandų (mat šios bėdos dažniausiai kamuoja atsiskyrėlius), tai [vis tiek] praleis savo gyvenimą veltui“ (Apie pirmąją dėmesio ir maldos rūšį).

Visi Šventieji Tėvai, rašę apie noetinės maldos[15] žygdarbį, draudžia ne tik savavališkai kurti svajones, bet ir palenkti savo valią ar jausmus netikėtai, nepriklausomai nuo mūsų valios pasirodžiusioms vizijoms bei regėjimams. O taip tikrai nutinka maldos žygdarbio metu! Ypač buvojant tyloje: „Niekad nepriimk [kaip tikro], – sako šv. Grigalius Sinajietis, – jeigu ką nors pamatysi juslinėmis akimis ar protu, savyje ar anapus savęs. Nesvarbu, ar tai būtų Kristaus, ar Angelo, ar kokio nors šventojo atvaizdas, arba jeigu pasirodys tau šviesa… Būk dėmesingas[16] ir atsargus! Neleisk sau kuo nors pasitikėti, nedemonstruok [vizijai] atjautos ir pritarimo, nepatikėk paskubomis reiškiniu, nors ir būtų jis tikrai geras. Būk jam šaltas ir svetimas, visada laikydamas savo protą be vaizdinių, nesudarantį savyje jokio vaizdo ir neįsidėmėjusį jokio atvaizdo. Tas, kuris aptikęs kokį nors vaizdą mintyse ar juslėse, nors jis ir būtų Dievo, priima paskubomis, bemat atkrenta į paklydimą. Tuo jis bent jau parodo savo polinkį ir galimybę paklysti, nes greitai ir neapgalvojęs priima [dvasinius] reiškinius. Pradedantysis turi kreipti visą dėmesį vien į širdies veikimą, tik tą veikimą pripažinti neapgaulingu – viso kito nepriimti, iki pasieks beaistriškumą. Net jei kas bijodamas paklydimo, todėl itin atsargiai save stebėdamas, neapsižiūrėjęs ir nuodugniai neištyręs nepriimtų ko nors, ką būtų siuntęs Dievas, Dievas ant jo nepyktų. Priešingai: Dievas giria tokį [žmogų] už gerą mąstymą.“

Šv. Amfilochijus, jaunystėje tapęs vienuoliu, senatvėje buvo apdovanotas atsiskyrėlišku gyvenimu dykumoje[17]. Užsidaręs oloje jis praktikavo tylą ir pasiekė didelių laimėjimų. Kai sukako keturiasdešimt jo atsiskyrėliško gyvenimo metų, pasirodė naktį angelas ir tarė: „Amfilochijau! Eiki į miestą ir ganyki dvasines avis!“ Amfilochijus toliau buvo dėmesingas sau ir neatkreipė dėmesio į angelo paliepimą. Kitą naktį vėl pasirodė angelas ir pakartojo paliepimą, pridėdamas, kad jis atsiųstas Dievo. Ir vėl Amfilochijus neparodė klusnumo angelui, bijodamas būti apgautas, prisimindamas apaštalo žodžius, kad šėtonas gali virsti šviesos angelu (2 Kor 11, 14). Trečiąją naktį iš naujo pasirodė angelas ir, patvirtinęs savo tikrumą doksologija[18] Dievui, kurios nekenčia atstumtosios dvasios, paėmė senolį už rankos, išvedė iš celės, atvedė prie bažnyčios, buvusios netoliese. Bažnyčios durys pačios atsivėrė. Bažnyčia buvo apšviesta dangiškąja šviesa. Joje buvo daugybė šventųjų baltais drabužiais ir veidais tarsi saulės. Jie chirotonizavo[19] Amfilochijų Ikonijos miesto vyskupu (Lapkričio 23-iosios Šventųjų gyvenimai).

Priešingai elgdamiesi šv. Izaokas ir Nikita Oliečiai, nepatyrę atsiskyrėliško gyvenimo naujokai, skubotai pasitikėję jiems pasirodžiusiu regėjimu, patyrė didžią negandą. Pirmajam švytėdami pasirodė daugybė demonų – vienas iš demonų prisiėmė Kristaus pavidalą, kiti – šventųjų angelų. Antrąjį apgavo demonas, iš pradžių pasirodęs kaip saldus kvapsnis ir giedojimas, kurie buvo tarsi dieviški, o paskui demonas pasirodė jam regimu pavidalu, tarsi angelas (Kijevo olų paterikonas). Patyrę monastinio gyvenimo vienuoliai, tikrai šventi vienuoliai, gerokai labiau bijo dvasinio paklydimo, kur kas mažiau savimi pasitiki nei naujokai. Ypač tie naujokai, kurie yra užsidegę žygdarbių.

Su nuoširdžia meile šv. Grigalius Sinajietis įspėja hesichastą[20], kuriam skirta jo knyga, saugotis dvasinio paklydimo: „Noriu, kad turėtum tinkamą suvokimą apie tai, kas yra dvasinis paklydimas. Noriu todėl, kad tu galėtum apsisaugoti nuo dvasinio paklydimo. Kad, [nuoširdžiai] stengdamasis, bet neapšviestas reikiamo žinojimo, nepadarytum sau didžios žalos, nepražudytum savo sielos. Laisva žmogaus valia lengvai palinksta bendrauti su mūsų priešais, ypač kai žmonės nepatyrę, kai žygdarbiai jiems nauji, kai tie žmonės vis dar yra demonų nuosavybė.“ Kokia teisinga mintis! Palinksta, jaučia potraukį mūsų laisva valia dvasiniam paklydimui. Todėl bet koks dvasinis paklydimas meilikauja mūsų pasipūtimui, mūsų tuščiagarbiškumui, mūsų puikybei. „Demonai yra arti ir supa naujokus bei savavalius, išskleisdami [gundančių] minčių ir pražūtingų svajonių tinklus, įrengdami nuopuolio bedugnes. Naujokų miestas, – visa kiekvieno jų esybė, – vis dar randasi barbarų valdžioje… Lengvabūdiškai nepasiduok tam, kas tau pasirodo, bet išlik stabilus, išlaikydamas gėrį, daugybę kartų pervertindamas ir atmesdamas, kas pikta… Žinok, kad malonės veikimai – aiškūs; demonas jų sukelti negali. Jis negali suteikti nei romumo, nei tylos, nei nuolankumo, nei neapykantos pasauliui. Jis nesutramdo aistrų ir geidulingumo, kaip tai daro malonė.“ Jo veikimai: puikybė, pasipūtimas – „išdidumas, baikštumas, t. y. visos piktumo rūšys. Pagal poveikį gali atpažinti šviesą, nušvitusią tavo sieloje, – dieviška ji ar šėtoniška“ (Filokalija. Apie dvasinį paklydimą ir kt.). Reikia žinoti, kas yra [dvasinė] įžvalga. Ji priklauso pažengusiems vienuoliams, jokiu būdu ne naujokams. Nors ir šv. Sinajietis bendrauja su naujokais, tai yra hesichastinio gyvenimo naujokai. Iš knygos matome, kad žmogus, į kurį kreipiamasi, ir pagal kūno amžių, ir vienuoliškame gyvenime jau buvo senolis.

Mokinys: Ar neteko tau matyti ką nors demonų paklaidintą dėl to, kad maldoje plėtojo svajingumą?

Senolis: Teko. Vienas valdininkas, gyvenęs Peterburge, prisiėmė didesnį, nei įprasta, maldos žygdarbį ir dėl to jį ištiko neįprasta būklė. Savo žygdarbį ir jo padarinius jis atskleidė tuometiniam Dievo Motinos Globos cerkvės, kuri Kolomnoje, klebonui. Klebonas, aplankęs vieną Peterburgo vyskupijos vienuolynų, paprašė vieną iš to vienuolyno vienuolių pasikalbėti su valdininku. „Keistąją būklę, į kurią dėl [savo] žygdarbio pateko valdininkas, – pagrįstai sakė kunigas, – geriau galėtų paaiškinti vienuolyno gyventojai, nes jiems labiau pažįstami asketinio gyvenimo smulkmenos ir nutikimai.“ Vienuolis sutiko. Po kurio laiko valdininkas atvyko į vienuolyną. Pokalbyje su juo dalyvavau ir aš.

Valdininkas ėmė pasakoti apie savo vizijas: kad nuolat maldos metu regi ikonų spinduliuojamą šviesą, užuodžia malonius kvapus, jaučia burnoje neįprastą saldumą ir t. t. Vienuolis, išklausęs šį pasakojimą, paklausė valdininką: „Ar nebuvo jums šovusi į galvą mintis nusižudyti?“ – „O kaipgi! – atsakė valdininkas. – Aš jau buvau besimetąs į Fontanką, – tai Peterburgo gyventojų vartojamas posakis, – bet mane ištraukė.“ Pasirodė, kad valdininkas naudojosi maldos būdu, kurį aprašė šv. Simeonas: įkaitino vaizduotę ir kraują, o nuo to žmogus gali ilgai pasninkauti ir budėti. Prie saviapgaulės, pasirinktos savavališkai, šėtonas prijungė savo giminingą šitai būklei veikimą, ir žmogiškoji saviapgaulė peraugo į aiškų dvasinį paklydimą.

Valdininkas regėjo šviesą kūniškomis akimis. Malonus kvapas ir saldumas, kuriuos jautė, taip pat buvo jusliniai. Tačiau šventųjų regėjimai ir jų antgamtinės būklės, priešingai nei tai, ką jis sakė, yra visiškai dvasiniai (Šv. Izaokas Siras, 55 pamokslas). Asketas įgalinamas juos patirti tik tada, kai dieviškoji malonė atveria sielos akis. Tada atgyja ir kitos sielos juslės, iki tol buvusios nejudrios (Simeonas Naujasis Teologas, Pamokslas apie tikėjimą). Malonės regėjime dalyvauja ir kūniškos šventųjų juslės, bet tik tada, kai kūnas pereina iš aistringos būklės į beaistrę.

Vienuolis ėmė įkalbinėti valdininką, kad jis atsisakytų savo maldos būdo, aiškindamas ir būdo, ir būklės, kurią sukelia toks būdas, neteisingumą. Valdininkas šiurkščiai pasipriešino patarimui. „Kaipgi man atsisakyti akivaizdžios malonės!“ – sušukęs jis.

Klausydamasis valdininko pasakojimo pajutau jam nepaaiškinamą gailestį, bet kartu jis man pasirodė ir kažkoks juokingas. Pavyzdžiui, jis uždavė vienuoliui tokį klausimą: „Kai nuo intensyvaus saldumo mano burna prisipildo seilių, jos ima varvėti ant grindų. Ar tai ne nuodėmė?“ Paklaidintas demonų žmogus sukelia gailesčio jausmą, nes nebepriklauso sau. Ir protu, ir širdimi jis yra piktosios, atstumtosios dvasios nelaisvėje. Tačiau tokie žmonės ir juokingi: pajuokos objektais juos padaro užvaldžiusioji piktoji dvasia, kuri pastūmėja link savęs žeminimo, apgaubto tuščiagarbiškumo ir išdidumo. Nei savo nelaisvės, nei elgesio neįprastumo pavergtieji nesuvokia, kad ir kokia akivaizdi ši nelaisvė ir šis elgesio neįprastumas būtų.

1828–1829 m. žiemą buvau Ploščianskajos dykynėje (Orlovo vyskupijoje). Tuo metu ten gyveno dvasiškai paklydęs senolis. Jis nusikirto sau plaštaką, norėdamas tuo įvykdyti Evangelijos priesaką, ir pasakojo visiems, kas tik jo klausėsi, esą nukirstoji plaštaka virtusi šventa relikvija, esą ją saugo ir didžiai gerbia Maskvos Simonovo vienuolyne, kad jis, senolis, būdamas Ploščianskajos dykumoje, už penkių šimtų varstų nuo Simonovo, jaučia, kada Simonovo archimandritas su brolija bučiuoja ranką. Senolis kęsdavo traukulius, kurių metu garsiai šnypšdavo. Jis pripažino, kad šis reiškinys – maldos padarinys. Bet stebėtojams atrodė, kad tai – kažkoks savęs perkreipimas, vertas nebent gailesčio ir pajuokos. Vaikai, gyvenę vienuolyne dėl to, kad buvo našlaičiai, linksminosi stebėdami reiškinį ir senoliui matant jį mėgdžiodavo. Senolis rūstaudavo, puldavo tai vieną, tai kitą berniuką, tampydavo juos už plaukų. Niekas iš gerbiamų vienuolyno vienuolių negalėjo įtikinti sugundytojo, kad jį yra apėmusi melaginga būklė, kad išgyvenąs sielos sutrikimą.

Kai valdininkas išėjo, paklausiau vienuolio, kaip jam šovė į galvą mintis paklausti valdininką apie savižudybę. Vienuolis atsakė: „Kaip verksmo dėl Dievo metu aplanko neįprastos sielos ramybės minutės, kurios ir yra verkiančiųjų paguoda, taip ir tariamo malonumo metu, kuris juntamas klaidinant demonams, ateina minutės, kai dvasinis paklydimas tarsi išsisklaido ir tikrovė tampa tokia, kokia ji yra iš tikrųjų. Šios minutės – siaubingos! Jų kartumas ir to kartulio sukeliama neviltis – nepakeliami. Pagal šitą būklę, į kurią nuveda dvasinis paklydimas, lengviausia atpažinti savo paklydimą ir imtis visų priemonių save gydyti. Deja! Dvasinio paklydimo pradžia – puikybė, o jo vaisius – begalinė puikybė. Sugundytasis, įsivaizduodamas esąs dieviškosios malonės indas, iš aukšto žiūri į išganingus artimųjų perspėjimus, kaip į tai atkreipė dėmesį Simeonas. O nevilties priepuoliai darosi vis stipresni. Galų gale neviltis virsta beprotybe, o šią vainikuoja savižudybė.

Šio šimtmečio pradžioje Sofronijaus dykynėje (Kursko vyskupijoje) apsistojo schivienuolis[21] Teodosijus, kuris buvo įgijęs brolijos ir pasauliečių pagarbą dėl griežto, kilnaus gyvenimo būdo. Vieną kartą jam pasirodę, esą jis buvęs pakylėtas į rojų. Po vizijos jis nuėjo pas abatą ir smulkiai nupasakojo stebuklą, apgailestaudamas, kad rojuje matęs tik save, nematęs nieko iš brolių. Abatas neatkreipė dėmesio į šią detalę. Jis sukvietė brolius, sugrudusia dvasia papasakojo jiems schivienuolio viziją ir kvietė gyventi nuoširdžiau ir dievobaimingiau. Po kurio laiko [broliai] pastebėjo, kad schivienuolio elgesys keistas. Viskas baigėsi tuo, kad savo celėje jis rastas pasikoręs.“

Verta paminėti ir tokį man nutikusį dalyką. Kartą mane aplankė schivienuolis iš Atono[22], jis atvyko į Rusiją rinkti aukų. Atsisėdome mano celėje, kurioje priimu svečius, jis ėmė man sakyti: „Pasimelski už mane, tėve: aš daug miegu, daug valgau…“ Kai jis man tai sakė, pajutau karštį, sklindantį iš jo, todėl atsakiau: „Tu nedaug valgai ir nedaug miegi, bet ar nėra tavyje ko ypatingo?“ Ir paprašiau jo ateiti į mano vidinę celę. Eidamas į celę meldžiau Dievo, kad suteiktų mano sielai galimybę gauti naudos iš Atono vienuolio, jei tik jis – tikras Dievo tarnas. Aš tikrai pastebėjau kažkokį jo ypatingumą. Vidinėje celėje mes vėl prisėdome bendrauti. Ėmiau jo prašyti: „Suteik man malonę – išmokyk melstis. Tu gyveni tarp tūkstančių vienuolių vienuolystės vietovėje, pirmaujančioje visame pasaulyje. Tokioje vietoje ir tokiame daugiatūkstantiniame vienuolių susirinkime, be abejonės, turi būti didžių maldininkų, pažįstančių maldos slėpinį ir dovanojančių jį artimiesiems, kaip antai [ten gyvenę] du Grigaliai – Sinajietis ir Palamas, kaip ir daugybė kitų Atono šviesuolių.“

Kunigas schivienuolis bemat sutiko būti mano dvasios tėvu ir (o, siaube!) su didžiausiu užsidegimu ėmė pasakoti man apie anksčiau apibūdintą susižavėjimo ir svajonių kupiną maldos būdą. Žiū, jis apimtas baisiausio įkarščio! Įkaitę ir jo kraujas, ir vaizduotė. Jis – savimi patenkintas, savimi besižavintis, jis – dvasiškai paklydęs! Davęs jam išsikalbėti, pradėjau po truputį, apsimesdamas mokiniu, siūlyti jam Šventųjų Tėvų mokymą apie maldą, rodydamas jį Filokalijoje[23] ir prašydamas paaiškinti. Atonietis visiškai sutriko. Žiūriu – jis visiškai nesusipažinęs su Tėvų mokymu apie maldą!

Tęsdamas pokalbį, tariau jam: „Žiūrėk, senoli! Gyvensi Peterburge – venk butų viršutiniuose aukštuose, gyvenk pirmame.“ – „Kodėl taip?“ – nustebo atonietis. „Todėl, – tariau aš, – kad jei kartais netikėtai angelai sugalvotų pagriebę tave nuskraidinti iš Peterburgo į Atoną, jiems tektų gabenti tave iš viršutinio aukšto, o tokiame aukštyje netyčia paleidę iš rankų jie tave ir pražudyti gali. Bet jei paims tave iš pirmo aukšto, tai netyčiom iškritęs tik užsigausi.“ – „Tikrai! – atsakė atonietis. – Kiek kartų, kai aš meldžiausi, šaudavo man į galvą mintis, kad angelai pagriebs mane ir nuneš į Atoną!“

Pasirodė, kad kunigas schivienuolis nešioja grandines[24], beveik nemiega, mažai valgo, jaučia kūne tokį karštį, kad žiemą nesivelka šiltų rūbų. Pokalbio pabaigoje nutariau pasielgti taip: ėmiau prašyti atoniečio, kad jis, kaip asketas ir pasninkautojas, pats išbandytų Šventųjų Tėvų nurodytą maldos būdą, kurio esmė – maldos metu protą laikyti be jokių svajų, visiškai susitelkti į maldos žodžius, kad protas, šv. Jono Pakopininko žodžiais, juose būtų sutelktas ir uždarytas (Dangiškieji laiptai, 28 pamokslo 17 sk.). O širdis paprastai padeda protui išganingu liūdesio dėl nuodėmių jausmu, kaip sakė šv. Morkus Asketas: „Protas, kuris neišsiblaškęs meldžiasi, suspaudžia širdį: širdies sudaužytos ir nuolankios Dievas nepaniekins“ (Ps 50, 19; Filokalija). „Kai šitai pats patikrinsi, – sakiau aš, – pranešk man apie savo patirties vaisius. Man pačiam tokie bandymai nepatogūs, nes gyvenu išsiblaškęs.“ Atonietis noriai sutiko su mano pasiūlymu.

Po kelių dienų, grįžęs pas mane, jis sakė: „Ką tu man padarei?“ – „O ką?“ – „Taigi aš bandžiau melstis dėmesingai, kalinti protą maldos žodžiuose: visos mano vizijos dingo, jau nebegaliu prie jų grįžti.“ Toliau bendraudamas su atoniečiu nebemačiau jo ankstesnio pasitenkinimo savimi ir tos drąsos, kuri buvo akivaizdi per pirmąjį susitikimą ir kuri būdinga žmonėms, paskendusiems saviapgaulėje, įsitikinusiems, kad yra šventi ar patiriantys sėkmę dvasiniame gyvenime.

Atonietis netgi panoro išgirsti mano patarimų. Kai pasiūliau jam gyvenimo būdu nesiskirti nuo kitų vienuolių, – nes tokie skirtumai veda į pasididžiavimą (Dangiškieji laiptai, 4 pamokslas, 2, 83; Šv. Barsanufas Didysis, 275 atsakymas; Abėcėlinis paterikonas, šv. Apolo gyvenimas ir pamokymai), – jis nusikabino ir atidavė man savo grandines. Po mėnesio jis vėl buvo pas mane ir sakė, kad karštis jo kūne nuslūgo, kad dabar jam prireikia šiltų rūbų; jis pradėjo daugiau miegoti.

Be to, jis sakė, kad daug šventumu garsėjančių atoniečių naudojasi tuo pačiu maldos būdu kaip ir jis. Moko šio būdo ir kitus. Nieko ypatingo! Šv. Simeonas Naujasis Teologas, gyvenęs aštuoni šimtmečiai iki mūsų, sakė, kad yra nedaug praktikuojančių dėmesingą maldą (Apie trečiąjį maldos būdą). Šv. Grigalius Sinajietis, gyvenęs praėjus keturiolikai šimtmečių po Kristaus gimimo, atvykęs į Atoną pamatė, kad Atono vienuoliai neturi nė mažiausio supratimo apie noetinę maldą, atlieka vien kūno žygdarbius, meldžiasi tik lūpomis ir balsu (Šv. Grigaliaus Sinajiečio gyvenimas). Šv. Nilas Soriškis, gyvenęs XV a. pab.–XVI a. pr. ir taip pat lankęsis Atono kalne, sako, kad jo laikais dėmesingų maldininkų skaičius buvo itin skurdus (Įžanga į Tradiciją arba Skitų Statutą). Senolis archimandritas Paisijus Veličkovskis į Atoną persikraustė iš Moldavijos 1747 m. Jis susipažino su visais vienuolynais ir skitais[25], bendravo su daugeliu senolių, kuriuos didžiuma atoniečių pripažino labiausiai patyrusiais ir šventais vienuoliais. Kai jis ėmęs klausinėti šių vienuolių apie Šventųjų Tėvų knygas, kuriose aprašoma noetinė malda, pasirodė, kad niekas apie jas ne tik nė girdėte negirdėjęs, bet net ir knygų autorių vardai niekam nežinomi. Tuo metu graikiškosios Filokalijos dar nebuvo (Ištrauka iš senolio Paisijaus laiško Teodosijui, Paisijaus raštai).

Pabaiga kitame numeryje

Šaltinis: Сочиненія Епископа Игнатія Брянчанинова. Аскетическіе Опыты. Томъ первый. С.-Петербургъ: Изданіе книгопродавца И. Л. Тузова, 1886.

Vertė Gintaras Sungaila

satenai.lt

[1] Senolis (gr. geronta, sl. старец) – taip šv. Ignoto laikais vadinti pagyvenę vienuoliai, mokę kitus vienuolius. Šiuo žodžiu taip pat vadinami dvasiniai mokytojai, turintys specialią Dievo suteiktą mokymo dovaną (charizmą) (čia ir toliau – vert. past.).

[2] Gr. plane, slav. [духовная] прелесть. Šios sampratos ištakų galima aptikti Pirmajame Jono laiške (1 Jn 4, 3–6) ir apaštališkųjų Tėvų raštuose. Išplėtotą dvasinį psichologinį aiškinimą jai suteikė hesichastai. Senosios slavų kalbos žodis прелесть yra pažodinis graikiško plane vertimas, reiškiantis „klaidą“, „paklydimą“, „nuklydimą“, „apgavystę“.

[3] Čia ir toliau psalmių numeriai nurodyti pagal Septuagintą.

[4] Čia ir kitur titulas „šv.“ vartojamas sekant Ortodoksų Bažnyčios šventųjų kanonu.

[5] Anthrōpoktónos. Česlovo Kavaliausko vertime ši Evangelijos vieta išversta „melagis, melo tėvas ir galvažudys“. Šv. Ignotas naudojasi pažodiniu Šv. Rašto vertimu į slavų kalbą.

[6] Skirdamas mąstymą (разум) ir širdies galias (сердечное чувство) šv. Ignotas vartoja graikų Tėvų dianoia, loginio matematinio proto, ir nous, „širdies akių“, perskyrą.

[7] Šv. Ignotas vartoja hesichastinę esmės ir veikimų, ousia ir energeia, perskyrą, ypatingą autoritetą įgavusią šv. Grigaliaus Palamo mokyme.

[8] Ortodoksų asketinėje literatūroje įprasta mintis ir aistras apibūdinti kaip judėjimą (kynesis). Ši tradicija į krikščionybę atėjo iš stoicizmo.

[9] Turima omenyje pneúmasyntetrimménon – 50 (51) psalmėje minima „sudaužyta dvasia“, kuri yra auka Dievui.

[10] Подвиг – [asketinis] žygdarbis – sudėtingos asketinės praktikos (pasninkavimas, atsiskyrimas, budėjimas ir kt.), kuriomis su Dievo malonės pagalba siekiama gyventi dorovingą gyvenimą ir panašėti į Dievą.

[11] Johnas Miltonas (1608–1674) – anglų poetas, kurio garsiausiame veikale – poemoje „Prarastasis rojus“ (1667) – vaizdingai aprašomas pirmųjų žmonių nuopuolis ir išvarymas iš rojaus.

[12] Friedrichas Gottliebas Klopstockas (1724–1803) – vokiečių poetas, kurio garsiausiame veikale – poemoje „Mesijas“, publikuotoje 1748–1773 m., – vaizdingai aprašomas Jėzaus įžengimas į Jeruzalę, atpirkimas, pragaras.

[13] Turimas omenyje buvojimas širdies tyloje (hēsychía), ramybėje.

[14] Apátheia – būklė, kai žmogus nebepavaldus jį veikiančioms aistroms. Tai nėra aistrų išnykimas nei kūno numarinimas. Pasak šv. Poimeno, krikščionys yra ne kūno, o aistrų žudikai.

[15] Noetinė, arba protingoji, malda (noeráproseuchē) – aukščiausia maldos forma, kai maldoje paskendęs protas saugo širdį nuo piktų minčių.

[16] Buvimas dėmesingam (proschein) – svarbi hesichastų tema.

[17] Dykuma (erēmos, пу́стынь) – ortodoksų tradicijoje taip vadinama bet kokia vienuolio vienatvės vieta (nebūtinai dykuma), dažniausiai tolima nuo civilizacijos.

[18] Šlovės himnas.

[19] Suteikė sakramentą rankos uždėjimo apeiga.

[20] Hesichazmas (hēsychasmos, nuo hēsychia – tyla, ramybė, sl. безмолвие, исихазм) – iš Dykumos Tėvų kildinamas dvasinis Ortodoksų Bažnyčios vienuolių judėjimas, pabrėžęs širdies laikymo tyloje („širdies tylėjimo“) svarbą. Pagrindinė hesichastų praktika – Jėzaus malda („Viešpatie Jėzau Kristau, Dievo Sūnau, pasigailėk manęs, nusidėjėlio“). Hesichastai skaitydavo Jėzaus maldą užsidarę tamsiuose kambarėliuose, sėdėdami ant žemų kėdžių, smakrą atrėmę į krūtinę, užsimerkę, dėmesį sutelkę į bambą ir tam tikru būdu kvėpuodami. Kad būtų patogiau sekti monotonišką maldą, hesichastai naudoja panašią į katalikų rožinį maldos virvę – komboskini, чётки. Skirtingai nei mantroje, Jėzaus maldoje svarbiausia yra ne ištartų maldų skaičius, o dėmesys, skiriamas kiekvieno žodžio prasmei. Hesichastų tikslas – būti nuolatinėje Dievo akivaizdoje, t. y. melstis ištisą parą. Žymiausi Rusijos hesichastai: šv. Sergejus Radonežietis, šv. Andrejus Rubliovas, šv. Serafimas Sarovietis, šv. Teofanas Atsiskyrėlis, šv. Ignotas Briančianinovas.

[21] Schema – aukščiausia vienuolystės pakopa Ortodoksų Bažnyčioje. Toks vienuolis nešioja specialų apdarą (schemą) ir gyvena atsiskyrėliškai.

[22] Atonas (gr. Athos, dar vadinamas Agion Oros – Šventuoju kalnu) – pusiasalis Graikijoje, atskirtas nuo žemyno gamtiniais barjerais ir tvoromis. Pasak legendų, šiame pusiasalyje per audrą buvo sustojęs Dievo Motinos laivas, ir ji, išlipusi į krantą, džiugiai sušuko, kad ši nuostabi vieta taps jos sodu. Masiškai kurtis vienuoliai šiame pusiasalyje ėmė IX a. Jis tapo hesichazmo dvasiniu centru, o XIV a., kai dogminiuose ginčuose Atono vienuolis šv. Grigalius Palamas apgynė hesichazmo praktikos ortodoksiškumą, iškilo Atono vienuolių autoritetas ir vieta tapo savotišku „dvasiniu ortodoksų Vatikanu“. Atone yra arba buvo bulgarų, gruzinų, graikų, serbų, rumunų ir rusų vienuolynų. Egzistuoja visi įmanomi ortodoksų vienuoliškojo gyvenimo tipai – didieji vienuolynai (lauros), įprasti vienuolynai, skitai, atskiros celės ir atsiskyrėliai. XIX a. rusų vienuoliai, gausiai remiami Rusijos imperijos, sudarė didžiausią Atono kalno vienuolių bendruomenę. Ši bendruomenė sunyko XX a. 1913 m. Rusijos imperija surengė karinę intervenciją į Atono kalną ir suėmė bei ištrėmė didelę dalį Atono rusų vienuolių, tikėjusių onomatodoksija (pažiūra, kad „Dievo Vardas yra Pats Dievas“). Kadangi netrukus Rusijoje įvyko revoliucija ir kelionės į Graikiją tapo sudėtingos, sovietmečiu rusų vienuolynai Atone tik tuštėjo ir nepasipildydavo naujokais. Bendruomenė vėl išaugo žlugus Sovietų Sąjungai. Šiuo metu Atone yra 20 didžiųjų vienuolynų, gyvena 2 tūkst. vienuolių, iš jų dauguma – graikai. Laikomasi itin griežtos regulos – vienuoliai bendruomeniškai meldžiasi nuo 8 iki 16 valandų per parą.

[23] Philokalia (meilė gėriui, grožiui) – svarbiausias hesichazmo tekstų korpusas. Jį sudaro IV–XIV a. šventųjų tekstai. Šį tekstų korpusą XVIII a. sudarė šv. Nikodemas Atonietis ir šv. Makarijus Korintietis. Visas veikalo pavadinimas – „Širdis serginčiųjų Šventųjų Meilė Grožiui, surinkta mūsų Šventojo Dievą Širdyje Nešiojančiojo Tėvo, per kurią išminties meilei skirtų pratybų atlikimo ir mylinčios išmintį žiūros dėka širdis yra apvaloma, apšviečiama ir padaroma tobula“.

[24] Viena iš šventųjų askezės formų (sl. верига – grandinė). Grandinės (gali būti ir įvairūs paskiri žiedai ar metalinės ikonos) dažnai nešiojamos ant pliko kūno, jų svoris svyruoja nuo kelių iki keliasdešimties kilogramų. Grandinių nešiojimo tikslas – kūno sutramdymas, nuolankumo ugdymas, sekant Laiške galatams pateikiamu mokymu apie kūno nukryžiavimą (Gal 5) ir Kristaus žodžiais apie jungo nešimą (Mt 11, 28–30).

[25] Skitai – nedideli nameliai, kuriuose gyvena 2–3 broliai, viena iš trijų Rytų vienuolių bendruomeninio gyvenimo formų (greta įprastų vienuolynų ir didžiųjų vienuolynų – laurų). Skitai paprastai priklauso didesniam vienuolynui ar visi drauge sudaro „vienuolyną“, tačiau visa brolija susitinka retai (1–2 kartus per savaitę).

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

buy_cialis       2018-03-22 11:42
cialis       2018-01-10 18:26
VaidasVDS       2016-12-25 11:38

Vargeliui,
matote, koks protinga(s) esate.
Iš tiesų, kam Dievui pasikrauti energija, jei Jis pats energija.
Tai va, garsiai pasamprotavau (ne iš Apreiškimo), o jūs pastebėjote pasamprotavimo kvailystę.
Ačiū jums.
Iš kitos pusės Dievas gauna meilės atgal mažiau, nei Jis paskleidžia. Nors žmogui Jis skleidžia meilę, bet žmoguje vis dar yra pykčio, nepakantumo, dogmatiškumo ir žmogiško kvailumo…

O varge varge...       2016-12-24 12:31

Dar viena chanuka. Visko neskaičiau, bet akys užkliuvo už tvirtinimų, jog “Dievas yra visa energija”, bet kažkodėl jis dar “pasikrauna energijos”. Kam jam besikrauti, jeigu jis jau turi “visą energiją”? smile
Plius dar bjaurūs šventvagiški tvirtinimai, kad Jėzus nėra antrasis Trejybės asmuo…

Laimė tam žmogui, jeigu jis nežino, ką sako.

VaidasVDS       2016-12-24 11:38

Raigerdai,
labai smarkiai nusišnekėjai, nes niekaip nesugebi išgirsti, ką sakau, o tuo labiau pabandyti suvokti. Nerašinėk man apie krikščionybę ir nemauk visko ant vieno, krikščionybės, daugiausiai viduramžiškos, kurpalio.
Nekenčiu narciziškumo, kaip reiškinio. Ir man nemalonu, kuomet kas nors mane juo kaltina. Bet puikiai suvokiu kitų negebėjimą suvokti, nes pats per tai praėjau.
Komentare, net ir krūvoje komentarų neįmanoma aiškiai įrodyti manųjų teiginių. Aš pats tą suvokiau maždaug per 7 metų laikotarpį. Ir tik kokiais 8 metais tapau šiek tiek išmintingesnis, šiek tiek sugebu labiau susivaldyti.
Vieno prašau, nesistenk mokyti manęs.
Nesutinki su kuo nors, gali rašyti ką nori, kaltinti kuo nori.
Jei asmuo nesugeba bandyti pamilti kito žmogaus, jis nesugeba suvokti Dievo, ir nesugeba vykdyti Dievo valios. Vien teoriškai išmokti mylėti neįmanoma. Jei nepradedi to įgyvendinti praktiškai, vadinasi nieko dar neišmokai. Paaiškinsiu tai vienu sakiniu iš Apreiškimo: “Jūs iš tiesų nesate įgavęs nė vienos dorybės tol, kol jūsų veiksmai nepadarys jūsų tokiu, kad būtumėte jos verti.”
Galėčiau tau atsakinėti Juozapo stiliumi. Prieš kokia dešimtį metų taip ir daryčiau. Bet dabar išmokau nuo to susilaikyti. Man gaila, kad Juozapas Leto “pagalba” pasirinko kitokį kelią ir nedaro jokios dvasinės pažangos, bet dvasinę tikrovę sunku suvokti net ir geriems žmonėms…

Raigerdas>VaiduiVDS       2016-12-23 14:45

Dabar VaidaiVDS, dėl tavo aukštybių, kurios, deja, nepakyla aukščiau Žemėje egzistuojančių dėsnių. Čia jau nėra LOGIKOS, kada žmogus pradeda tapatinti Žemėje egzistuojančius fizikinius dėsnius su Visatos CENTRE egzistuojančiais dėsniais. Absurdas jau yra tame, kad net MĖNULYJE NĖRA TAIP PAT KAIP ŽEMĖJE, JAU NEKALBANT APIE MARSĄ, JUPITERĮ, NEPTŪNĄ AR TĄ PAČIĄ SAULĘ. Mūsų GALAKTIKOJE CENTRAS YRA SAULĖ. Bet ar ten yra GYVYBĖS FORMA? Tai, pasižiūrėk, VaidaiVDS, kad tavo mąstymas prilygsta vaiko fantazijoms. Taigi, tavo aplinkos suvokimas yra labai menkas ir jis prilygsta vaiko fantazijoms. Kad planetoje būtų gyvybė, reikalingas vanduo. Tai apie kokį tu VISATŲ CENTRĄ KALBI, jeigu žmonės tarp milijardų planetų nesuranda analogiškų Žemei planetų. Jie nori surasti PLANETĄ į kurią jie galėtų persikelti gyventi. Na, žinote, čia yra dar toks primityvus mokslininkų mąstymas, kad tokioms svajonėms tikrai nelemta išsipildyti bent artimiausius 1000 metų. Ir jie nesugeba pasimokyti iš Biblijos. Taigi, Dievas sukūrė ŽEMĘ, SAULĘ, tai žmogui šitą ir reikia daryti: susikurti sau dar papildomų planetų.
Tu rašai: “Pats Dievas yra visa energija” . Jeigu tu Dievą nužemini iki MATERIJOS FORMOS, tai tas tavo Dievas yra grynai tavo fantazijos vaisius, sukurtas iš tavo gana skurdaus bagažo apie MATERIJĄ IE ENERGIJĄ. Bet net pagal fizikinius dėsnius tu arba tavo Urantijos knyga tau meluoja. Net paėmus primityvų elektros variklį, tai netgi ten yra statorius ir rotorius. Tik sukantis rotoriui sukuriama elektros energija. Fizikiniame pasaulyje dėsniai nėra tokie pat, kokie yra dvasiniame pasaulyje. Pavyzdžiui, kaip tu nekukuok, kaip tu ten nesimelsk, bet tu niekada nesugrįši į praeitį. TAU< KAIP ASMENYBEI, niekada nebūna nei praeities, nei ateities, nes tu pastoviai (o gal būt net amžinai) esi tik dabartiniame laike. Laikas yra skirtas materijai, nes ji jame gyvena, kaip ir kūnas. O TAU, KAIP ASMENYBEI, kad patirti praeiti, reikia nukeliauti atminties pagalba į buvusį laiką, kuriame ir yra užfiksuota TAVO KAIP ŽMOGAUS PATIRTIS APIE ŠĮ MATERIALŲJĮ PASAULĮ.Ir tas judėjimas yra susijęs su materija. JEIGU DIEVAS YRA PAČIOS MATERIJOS KŪRĖJAS, TAI JIS PATS NEGALI BŪTI MATERIJA, NES JEIGU JIS BUS MATERIJA, REIŠKIA JIS GYVENS LAIKE, O TAI REIŠKIA, KAD JIS BUS MIRTINGAS. Todėl tavo teiginys, paimtas iš Urantijos knygos, kad “Pats Dievas yra visa energija”, - yra nelogiškas, nes jokia MATERIJA YRA NEPAJĖGI SUKURTI KOKYBĖS. MATERIJA SUKURIA TIK KIEKYBĘ IR TIK ŽMOGUS YRA PAJĖGUS SUKURTI KOKYBĘ. Todėl induizme ir judaizme apie Dievą yra daugiau tiesos, kur sakoma “NEPIEŠK MANO ATVAIZDO”, nei krikščionybėje. Tu rašai, kad nesi krikščionis ir bandai “gyventi taip, kaip iš tiesų gyveno ir mokė Jėzus”. Labai gerai, bet Jėzaus gyvenimo nėra. Ten yra tik jo gimimas ir toliau jo veikla ir mirtis, kai jam buvo 33 metai. O kur jis buvo bent jau 25 metus? Kaip ir rašiau, Urantijos knyga bando ištaisyti tą spragą Biblijoje, ir šiek tiek prideda Kristaus egzistavimo metų. Bet, VaidaiVDS, ar ta nėra keistas toks faktas, kad žydai viską ir visus gimusius vaikus, nuo pat ADOMO IR IEVOS viską kruopščiai užrašinėdavo, o apie KRISTŲ pamiršo užrašyti. Kur čia logika? Ir Marija, kuri, neva, žinojo, kad pagimdė DIEVO SŪNŲ, neturi nei vieno daiktinio įrodymo, kaip jis užaugo, kur jis mokėsi ir kokius darbus nuveikė, būdamas 16-os ar 18-os metų. KRISTUS neturi jaunystės, t.y. pačių gražiausių žmogaus gyvenimo metų. Kur čia LOGIKA? Ir man nepatinka ne Kristaus mokymas, o žmonės, kurie kalba apie TĖVĄ ir SŪNŲ, bet šalia jų nėra MOTINOS. Taigi, čia vėl yra nesulipdomi dalykai, nes tai yra bandymas įrodyti, kad BANGINIS GALI PAGIMDYTI VIŠTĄ. Bandymas sutapatinti dvasinius dalykus su fikinio pasaulio dėsniais yra bergždžias dalykas, nes tai yra PRIEŠINGOS SUBSTANCIJOS, KURIOS GALI SĄVEIKAUTI TARPUSAVYJE TIK DĖKA TO, KAD JOS YRA PRIEŠINGYBĖS.

Raigerdas>VaiduiVDS       2016-12-23 13:40

VaidaiVDS, aš dar kartą pabr4žiu, kad tavo komentaruose yra pažanga ir tai yra sveikintinas dalykas. Toliau, skirtingai nei teigia psichologai, Raigerdas tau gali patarti, kaip realiai atsikratyti to narciziškumo. Yra toks dalykas, kaip atsakingumas. Jeigu tu suvoksi, kas tai yra ir viską darysi, kad būti atsakingu, tavo narciziškumas nublanks ir jo vietą reikės užpildyti kita “esencija” arba kitu charakterio bruožu. Vienas iš neatsakingumo požymių yra neigimas to, ką tu buvai padaręs. Tu pastoviai tai darai. Mokaisi iš Jėzaus? Puiku. Bet gali tikėti, gali netikėti manim, bet praktikoje, kai man žmogus pradeda aiškinti apie Dievą, kaip jis jį myli ar apie Jėzų, ar dar apie kažkokią DIDELĘ DIDELĘ GALYBĘ, tai aš jam duodu labai paprastą užduotį, kur nereikia nei Dievo, nei Jėzaus pagalbos, ir jis, deja, nepadaro. Štai, Vaidai VDS, aš galiu tau parodyti šimtus žmonių, kalbančių apie KOSMINIUS DALYKUS, apie Dievą, apie Mėnulio poveikį jiems, kitiems elektromagnetinių bangų poveikį, bet jie, deja, nesugeba atlikti paprastų veiksmų šioje žemėje. Jie netgi nesugeba pamatyti, kas guli ant stalo prieš jų nosį, nesugeba įvardinti daiktų savo vardais ir t.t. Tokių žmonių, nesugebančių pajausti, suvokti, suprasti savo aplinkos Lietuvoje ypač padaugėjo per paskutinius 20 metų. Kodėl? Todėl, kad pagonybė skatina žmogų matyti, kas vyksta aplinkoje, tuo tarpu krikščionybė žmogaus dėmesį koncentruoja į jo vidų. Ir dar jam prideda: tu esi žemės dulkė, tu esi nuodėmingas, tu esi kaltas, kaltas, kaltas, kaltas ir t.t. Tai yra tiesus kelias į psichinių ligų RESTIMULIAVIMĄ. Todėl , pagal statistinius duomenis, Lietuvoje psichinių ligonių daugėja. DĖL TO< KAD ŽMOGUS KLYSTA, KRIKŠČIONYBĖ ŽMONES KLAIDINA, KAD, NEVA, JIS YRA NUODĖMINGAS. TIESA ŠIUO KLAUSIMU YRA PASAKYTA NE KRIKŠČIONYBĖJE, O BUDIZME. Budizme yra sakoma: ŽMOGUS KLYSTA DĖL NEŽINOJIMO. Dabar dėl nuodėmingumo krikščionybėje. Nori ar nenori, tiki ar netiki, bet žmogus turi 99% beždžionės genų. O beždžionė, kaip žinia, mėgsta vagiliauti. Todėl Budizme yra sakoma, kad vaikas po truputį turi išmokti suvokti ribą, kuri yra žemiau bambos ir aukščiau bambos. Vaikai, kaip žinia, vagiliauja, ir tik auklėjimas tą vaiką pakelia aukščiau inkstinktų, t.y. aukščiau bambos. Blogai išauklėtas vaikas dalinai kartoja tą patį, ką daro beždžionė. Kodėl krikščionybė teigia apie žmogaus nuodėmingumą? Todėl, kad laiku neįskiepyti vaikui civilizuoti įgūdžiai, atsiliepia ir suaugusiojo gyvenime. Nori ar nenori, žmogus per savo gyvenimą patiria skausmą. SKAUSMAS YRA PIRMAS GYVYBĖS MOKYTOJAS, KURIS VERČIA TĄ GYVYBĖS FORMĄ IEŠKOTI BŪDŲ, KAIP IŠLIKTI. Skausmą patiria ir vaikas, todėl žmonės nori apsaugoti savo vaiką nuo skausmo. Tačiau jie nesugeba net paaiškinti, kodėl žmogus patiria skausmą. Skausmas palieka antspaudą žmogaus prote ir tame dalyvauja pačios primityviausos to skausmo fiksavimo sistemos žmoguje, t.y. sistema, įsitvirtinusi nuo gyvybės prasidėjimo pradžios. Panašiai, kaip mes žinome, kad ašaros yra sūrios, bet nežinome, kad jos tebegaminamos dar iš tų laikų, kai žmogus, kaip gyvybės forma, gyveno vandenyne, t.y. dar milijardus metų iki beždžionės. Štai čia ir yra tas triukas, kuriuo naudojasi krikščionybė: žmogaus kūnas yra Žemėje per milijardus metų susiformavusi gyvybės forma, tačiau žmogaus dvasinė būsena turi nežemiškos egzistencijos savybių. Krykščionybė yra pažangesnė nei psichologija ar psichiatrija, nes pastarosios žmogui kala į galvą, kad jis yra gyvulys. Krikščionybė neteigia, kad jis yra gyvulys, ir tame yra jos nauda, nes ji teigia, kad jis yra Dievo tvarinys. Tai yra, neuždeda žmogui ribų iš vienos pusės, kaip tai padaro psichiatrija. Tačiau, apgauna žmogų, kad jis yra Dievo tvarinys. Štai čia ir yra krikščionybės melas, nes žmogaus kūnas yra susiformavęs Žemėje. kaip atsirado gyvybė Žemėje, čia jau yra kitas klausimas. Todėl nori ar nenori, žmonės įtikėję ir turintys tik vieną religiją (kas pasaulyje tikrai nėra populiaru) yra pasmerkti pragyventi keistą viduramžių žiniomis grįstą gyvenimą. Todėl jie serga labiau, nei, pavyzdžiui, žmonės užsiiminėjantys joga ar kuo nors, jie yra pilni prietarų, ir su jais filosofuoti neįmanoma, nes jie yra RIBOTI žmonės, kuriems net negalima skaityti knygų, kuriose kalbama kažkas daugiau nei parašyta Biblijoje. O jie net pačios Biblijos nepajėgia suprasti patys, nes yra kunigas, kuris skaito, ką nors iš Biblijos. Tai yra totalus krikščionių nemokšiškumas.

VaidasVDS       2016-12-23 9:05

Na ir prirašei, Raigerdai.
Na o dabar šiek tiek apsiramink ir truputį paklausyk, jei sugebėsi.
Visų pirma, aš nesu tipinis krikščionis. Aš laikau save jėzujiečiu (nepainioti su jėzuitu). Tai yra bandau gyventi taip, kaip iš tiesų gyveno ir mokė Jėzus. Ir tai yra gana sunku teoriškai, gana lengva praktiškai. Ir galiu drąsiai pasakyti, kad man iki Jėzaus yra labai, labai toli, tad narcizu visiškai nesijaučiu. Mylėti, pavyzdžiui tave, Raigerdai, nėra ypatingai sunku, bet pamilti tavo klaidas ar blogus darbus aš tiesiog negaliu. Jaučiu, kad pasipiktinsi šiais žodžiais, tad iš karto priminsiu tavuosius priekaištus man dėl teisės tikėti taip, kaip noriu aš ir dėl mano asmeninės religijos teisės bei draudimo kitam asmeniui tyčiotis iš kito asmens religijos. Gal pats nejauti, kaip savo komentaruose tyčiojaisi ir iš manęs, ir iš mano religijos, nors kaltę vertei ne mano religijai, o krikščionybei, kurią ir aš nuolat kritikuoju tam, kad ji būtų arčiau tikrų Jėzaus mokymų. Taigi blogus darbus darai ir tu.
Sakinį “...baisiai teisingas sau…” siūlau pasinagrinėti filosofiškai be išankstinio pykčio. Jame nėra nieko užgaulaus, bet pyktis kartais temdo žmogaus protą, kas yra visiškai natūralu ir dėl ko negalima pykti ant žmogaus…
Aš nevartoju žodžio klaidatikystė, čia jau prifantazavai. Tačiau nėra neklystančio žmogaus, net ir labiausiai apšviesto, šiame pasaulyje. Todėl klaidų darome visi.
Dėl sakinio: “Pats Dievas yra visa energija”
Pacituosiu Apreiškimą:
“Iš visų dieviškųjų požymių, jo visagališkumas, ypač kai jis vyrauja materialioje visatoje, yra geriausiai suprantamas.  Žvelgiant į jį kaip į nedvasinį reiškinį, Dievas yra energija. Šitas fizinio fakto pareiškimas yra grindžiamas nesuvokiama tiesa, jog Pirmasis Šaltinis ir Centras yra visos erdvės visuotinių fizinių reiškinių pirminė priežastis. Iš šitos dieviškosios veiklos kyla visa fizinė energija ir kiti materialūs pasireiškimai. Šviesa, tai yra, šviesa be karščio, yra kitas iš nedvasinių Dievybių pasireiškimų. Ir yra dar kita nedvasinės energijos forma, kuri yra visiškai nežinoma Urantijoje; ji dar neatpažinta.”...
“Tėvo visagališkumas yra susijęs su visur esančiu absoliutaus lygio viešpatavimu, kuriame trys energijos, materiali, protinė, ir dvasinė”...
——-
Tad tai buvo ne visai mano žodžiai. Tai buvo išmintis iš Apreiškimo. Jei man leisi tikėti, tuo, kas man tinka ir patinka, būsiu tau dėkingas. Nors ir niekas neduoda teisės tyčiotis iš kito žmogaus, bet aš tau to neuždrausiu.
Jei įžeidžiau, atleisk. To tikrai nenorėjau. Visada noriu, kad žmogus tiesiog pradėtų mąstyti, o kritika būtų tik geranoriška…

Raigerdas>VaiduiVDS       2016-12-22 13:29

Kadangi tu vartoji žodį KLAIDATIKYSTĖ, kaip ir daugelis krikščionių, kurie yra klaidingai įsitikinę, kad krikščionybė yra VIENINTELĖ TEISINGA RELIGIJA (nors iš tikrųjų ji dabartiniu metu yra gal kokia 5-tos rūšies ar net žemiau, palyginus su dabartinėmis religijomis), tai aš tau pasakysiu, kame ji yra. Pirma, tu, kaip ir daugelis krikščionių neskiria objektyviai egzistuojančio pasaulio ir subjektyvaus pasaulio, t.y. to, kuris traktuoja tą objektyvųjį pasaulį. Čia yra savotiškas daltonizmas, kai žmogus neskiria spalvų. jeigu jis neatskiria spalvų, tai jam nors mietą ant galvos tašyk, bet jam niekaip neįrodysi, kad tai yra tokia spalva, o ne ta, kurią jis mato. Panašiai yra ir su žmonėmis, kurie neturi jausmo ritmo. Muzika groja viena, o jis kaip ožys šokinėja ne į taktą. Tas pats yra su žmonėmis, kurie neturi klausos. Jie dainuoja nei į tvorą, nei į mietą, bet pagirk jį ir paklausk, ar jis nori važiuoti į Euroviziją, tai pasakys, kad jis nori dalyvauti Eurovizijos konkurse. aš visa tai pavadinau, kad kirvis turi atitikti kotą. Bet netgi toks eruditas (žydai dauguma atvejų pasižymi aukšta erudicija) kaip Letas Palmaitsi-Marginalas, deja, nesugebėjo suvokti mano palyginimo. Kadangi tu neskiri objektyviojo pasaulio nuo subjektyviojo, tai tau viskas yra VIENAME PAVIDALE. Apgailestauju VaidaiVDS, kad žmonės, kurie nesugeba atskirti tokių gyvybiškai svarbių dalykų gyvenime, turi rimtų problemų su proteliu. Tokiems žmonėms jų protas jiems meluoja arba atvaizduoja iškrypusius ir sukuria netikrus vaizdus. Tokių žmonių, deja, pojūčiai yra apgaulingi, pirmiausia, jam pačiam. Ir taip, reziume yra tokia, kad SVEIKOS DVASIOS TOKIAME ŽMOGUJE YRA MAŽESNĖ DALIS, NEI NESVEIKUOJANČIOS. Bet turiu pabrėžti, kad tu šiek tiek pradėjai mąstyti geriau, nei tai darei anksčiau. Reiškia progresas yra ir padėtis nėra beviltiška. O dabar, pažiūrėkime, kas pas tave susilieja į vieną visumą, nors tai yra skirtingi dalykai kaip diena ir naktis. Štai tu rašai:“Raigerdai,
tu gali būti baisiai teisingas sau ir visiškai neteisus prieš savo sielą”. VaidaiVDS, aš nesu psichinis ligonis ir niekada negulėjau psichiatrinėje ligoninėje, nesu ėjęs jokių konsultatuotis nei pas psichiatrus, nei pas psichologus, nes yra atvirkščiai, kadangi jie patys kartais prašo patarimų ir netgi pagalbos. Taip, kad aš neturiu jokių išsidvejinimo būsenų ir man tai negresia. Tu rašai: “Pats Dievas yra visa energija”. Apie Dievo energiją nežinai nei tu, nei aš, nei bet koks pasaulyje gyvenantis žmogus. Taip, kad tu čia meluoji, bet tavo atveju, tai yra fantazijos arba melagingi jausmai, kad tai yra tiesa. Tu nesuvoki, kad DIEVĄ tu prilygini žmogui. Štai čia ir yra ta visa košmariška klaidatikystė: prilyginti Dievą žmogui ir pasakoti kitiems, kad tu žinai, ką Dievas pasakė, ką jis galvoja, kokią jis energiją naudoja ir kitokios nesąmonės, kurios yra pripaišomos Dievui. Visa tai yra spekuliacijos Dievu, nors faktiškai tai yra spekuliacijos savo išgalvotomis fantazijomis. Todėl nieko nuostabaus, kad krikščionys tarpusavyje riejasi, o musulmonai net galvas jiems nukerta, nes jie ne taip fantazuoja, kaip tai yra numatę islamo fundamentalistai Islamo Valstybėje. Pas jų tu gali fantazuoti tik taip, kaip to nori koks nors banditas su šautuvu rankose. Būtent dėl to, ateistai niekada jums nenusileis ir šitas konfliktas yra neišvengiamas. Ar iš tikrųjų egzistuoja ta Aukščiausioji Butybė? Tokie požymiai yra ir pats žmogus, matomai, turi kažkokių tai ypatingų savybių, kurios skiriasi nuo žinomų žmonijai dėsnių fizikoje ir kituose moksluose. Be abejonės, žmogaus dvasinės savybės gali padaryti stebuklus, bet tą dalyką, deja, gali pademonstruoti, ne pagyrūnai krikščionys, o Vedų pasekėjai, ypač kiniečiai. Juokas ima iš tų krikščionių-pagyrūnų, kad jie čia tokie civilizuoti, nors faktai rodo, kad būtent RYTUOSE daug tūkstantmečių atgal buvo sukurtos gana įdomios religinės filosofijos. Europa jokios filosofijos neturėjo ir galimai krikščionybė jiems buvo pirmoji religinė filosofija.

Raigerdas>VaiduiVDS       2016-12-22 13:29

O dabar pažiūrėkime į VaidąVDS ir kokį save tu įsivaizduoji ŽEMĖS GUMBU. Tai tikrai yra patologija:“Aš galiu pasakyti, kad aš radau Dievą tiek, kiek žmogiškas protas gali Jį suvokti”. Pažiūrėk, tu dedi lygybės ženklą tarp SAVOJO PROTO IR ŽMOGIŠKOJO PROTO. Kas parodo, kad tu nusišneki tiesiog klaikiai. Reiškia, nei tavo MEILĖ DIEVUI, nei Urantijos knyga, nei Biblija tau nepadėjo susitvarkyti su tavo pagrindine yda. Jos nereikia gydyti, kaip teigia psichiatrai, bet reikia šalinti šios ydos atsiradimo šaknis. Psichologai teigia, pavyzdžiui, kad Narcizui gyvybės ir mirties klausimas būti besąlygiškai pripažintam kaip turinčiam YPATINGAS savybes. “Vyrų narcizų yra daugiau negu moterų (maždaug 80 proc.). Jie serga didybės manija, jaučiasi privilegijuoti ir geresni už kitus, dažnai jiems trūksta empatijos. Įdomu tai, kad tokie asmenys dažniausiai žino, kad yra narcizai, ir to neslepia. Jie tiki, kad yra geresni už kitus, ir beveik didžiuojasi tuo. Narcizai labai jautriai reaguoja į bet kokią kritiką, nepritarimą jų nuomonei, kai situacija pasisuka ne jų naudai. Dauguma jų yra įsisenėję melagiai. Net ir tas narcizas, kuriam meluoti nepriimtina pagal jo vertybes, sugeba interpretuoti faktus, taip juos iškraipydamas savo naudai, kad jo sakoma dalinė tiesa savo esme yra artimesnė melui”. Taigi, jeigu krikščionybė iš TIKRO BŪTŲ EFEKTYVI RELIGIJA, KAIP GIRIASI KRIKŠČIONYS, TOKIU ATVEJU JOKIOS PSICHIATRIJOS IR PSICHOLOGIJOS NEBŪTŲ REIKĖJĘ IŠ VISO. O KADANGI KRIKŠČIONYBĖ YRA NEĮGALI DĖL DAUGELIO DVASINIŲ PROBLEMŲ, TAI ATEISTAI SUKŪRĖ PSICHIATRIJĄ IR PSICHOLOGIJĄ IR VIENAS IŠ JŲ BUVO Z. FROIDAS, KURIS NEKENTĖ KATALIKŲ BAŽNYČIOS.

VaidasVDS       2016-12-21 19:16

Raigerdai,
tu gali būti baisiai teisingas sau ir visiškai neteisus prieš savo sielą.
Žinai, jei numirsi ir niekur nepapulsi, įrodysi sau, kad Dievo nėra.
Bet tai nereiškia, kad Kūrėjo, nuo kurio viskas prasidėjo, nėra.
Kas neieško, tas ir neras.
Ras tik tas, kas ieško ir gali ne tik žmogiškai (ne haliucinacijų pagalba) suvokti Dievą Tėvą, bet ir stengtis vykdyti jo valią - gyventi su meile dėl tiesos, gėrio ir grožio…
Apšviestieji pasauliai yra tokie, kurie nesiskaldo į religijas ir nekariauja dėl religijų. Juose apreiškimai jau yra pasiekę savo tikslus ir žmonės juose gyvena dėl visuotinės, tiek to pasaulio, tiek ir visatos, gerovės.
Pats Dievas yra visa energija. Iš jo yra visa kas kilę, Jis palaiko gravitaciją, Jis tiesiogiai kuria dvasines asmenybes, kai kurioms iš jų deleguoja funkcijas kurti materialias būtybes, tokias, kaip mes. Jėzus nėra antrasis Trejybės asmuo, kaip klaidingai mano krikščionys, bet jis yra Sūnus-Kūrėjas, prisidėjęs prie mūsų vietinės visatos sukūrimo ir mūsų pačių sukūrimo. Ir visata nėra kariaujanti dėl kažkokių energetinių išteklių (prisižiūrėjai Žvaigždžių karų), jai tikrai pakanka neišsenkančios Dievo energijos.
Nenustebk, kad didžiausia energija yra meilė. Manau (čia tik mano asmeninė nuomonė), kad Dievas pasikrauna energijos iš nuoširdaus ir tyro garbinimo. Galiu tai gal ir nelabai vykusiai palyginti su kokiu nors koncertu, kuomet salė su dainininku iš visos širdies dainuoja dainą pagal tą pačią melodiją. Vyrauja tokia energija, kad atrodo kalnus galima nuversti.
Aš galiu pasakyti, kad aš radau Dievą tiek, kiek žmogiškas protas gali Jį suvokti. Radau dar prieš Urantijos Knygos suradimą, Urantijos Knyga tik padėjo Jį konkrečiau suvokti ir pasiruošti milijardus metų truksiančiai kelionei link Jo. Laukia dar daug mokymosi ir daug patyrimų, kol bus galima pažinti Dievą iš tiesų. Ir niekas materialiame pasaulyje negali pažinti Dievo iki galo, tai ir juokinga, ir neįmanoma…

Raigerdas>Vaidui VDS        2016-12-21 16:13

Paimk bet kurį iš Melkizedekų. Tarp kitko, scenarijus filmui, tiesiog idealus. Jeigu daryčiau kokį fantastinį filmą, tai būtinai panaudočiau Melkizedeko įvaizdį. Be reikalo tu prašai manęs cituoti Urantiją. Aš, deja, negaliu tavęs pradžiuginti, nes atskiriu melą nuo tiesos, panašiai taip pat, kaip ir baltą spalvą nuo juodos.
Bet, kadangi pats prisiprašei, tai cituoju:“Miriadai planetinių sistemų buvo visos sutvertos tam, kad galiausiai jas apgyvendintų daugelio skirtingų rūšių protingi tvariniai, būtybės, kurios gali pažinti Dievą, priimti dieviškąją meilę, ir atsakydamos mylėti jį. Visatų visata yra Dievo kūrinys ir jo įvairių tvarinių gyvenamoji vieta. “Dievas sutvėrė dangų ir suformavo žemę; jis įkūrė visatą ir sutvėrė šitą pasaulį ne bergždžiai; jis suformavo jį, kad jis būtų apgyvendintas.”
  Apšviestieji pasauliai visi pripažįsta ir garbina Visuotinį Tėvą, visos kūrinijos amžinąjį sutvėrėją ir begalinį rėmėją. Milžiniškos gausybės visatų valiniai tvariniai pradėjo ilgą, ilgą kelionę į Rojų, kerinčią kovą amžinai jaudinančiame patyrime siekiant Dievo Tėvo. Laiko vaikų transcendentinis tikslas yra surasti amžinąjį Dievą, suvokti jo dieviškąją prigimtį, atpažinti Visuotinį Tėvą”.
  Pirmiausia, jūs to TĖVO niekada nesurasite, kadangi jis yra tik jūsų galvose. Antra, jo nereikia ieškoti, nes jūs nesate detektyvai, o jis nėra nusikaltėlis. Reikia pažinti jo darbus ir mokytis iš jo tos kūrybos, ir daryti patiems. Trečia, kas pirmiau buvo sukurta: Žemė ar Saulė? O Merkurijų, Neptūną, Marsą ir kitas planetas sukūrė šiaip sau, kaip žaisliukus ant Eglutės, ar jie turi kažkokią savą funkciją mūsų Galaktikoje? Neegzistuoja jokių duomenų apie Apšviestuosius pasaulius. Ir tu naiviai tikiesi, kad egzistuoja tokie Apšviestieji pasauliai. Jeigu ir yra kokie nors tarpgalaktiniai junginiai, tai jiems svarbu atrasti papildomų ENERGIJOS šaltinių, todėl tikėtina, kad šie tarpgalaktiniai junginiai yra gana grobuoniški. Ir jeigu jau yra tarpgalaktiniai junginiai, tai jie yra labiau išsivystę, bent jau techniškai nei žmogus, nes sujungti net keletą galaktikų į vieną junginį, tai čia jau turi būti gana aukštai išvystyta civilizacija. Bet pagrindinis dėmesys Urantijos knygoje yra skiriamas žmogui, kaip ir centrinei figūrai. Todėl čia trūksta LOGIKOS. Apie jokias kitas CIVILIZUOTAS GYVYBĖS formas Urantijos knygoje kalbos nėra. Reiškia ji yra skirta daugiau, kad “patobuliti” Bibliją arba krikščionišką tikėjimą padaryti šiuolaikišku, atitinkančiu kosmoso užkariavimo amžių.

VaidasVDS       2016-12-21 14:49

Na, na, Raigerdai,
surask man prifantazuotą vietą Urantijos Knygoje.
Jei taip teigi, greičiausiai radai, tad sunku nebus.

Raigerdas        2016-12-21 13:52

man Džeikas primena labaiu ne amerikoną, o paprastą sovietinį traktoristą, nusipirkusį “Volgą” (lengvąją mašiną) ir tikintį, kad geresnių mašinų pasaulyje nėra. Todėl Džeiką galima dar prilyginti dar ir tiems anoniminiams alkoholikams, kurie įsitikinę, kad JIE VISĄ GYVENIMĄ PRIVALO KOVOTI SU ALKOHOLIU, NES YRA ALKOHOLIKAI. Kodėl tai tvirtinu? Todėl, kad Džeikas aklai tiki, kad pasaulyje egzistuoja tik krikščioniškos maldos, kurios padeda nuo puikybės ir kitų ydų. Dieve, tu mano, kaip iki tokio marazmo galima nusivažiuoti? Įsivaizduoju tuos žmogelius, kuriuos kankina visokios puikybės, pasipūtimai ir KITOKIOS “NEGALIOS”, o tiksliau ydos, gimusios nuo blogų darbų, ir vietoje to, kad nuo jų išsivaduoti, apėmus bet kokias šiuolaikines efektyvias dvasios technikas, tai ne, geriau jie pliurps apie skraidančius angelus (gerai, kad dar ne su malūnsparniais ar pagrobtais iš ufonautų laivais), apie besiklausantį už durų Šėtoną, žiūrintį į juos savo raudonom akim per rakto skylutę ir t.t. Jeigu tikėti dabar Džeiku, tai išeina, kad krikščionybė yra kvaištelėjsuių žmogelių religija. O tiems, kuriuos ten žada angelas nunešti į Atoną ar Šėtonas į pragarą, tai reikia duoti dirbti to paties fizinio darbelio, nes tas fizinis darbelis yra viena iš geriausių terapijų. O po darbo galima duoti atlikti ir tam tikrų pratimėlių, ir visa ta velniava išgaruos, kaip išsisklaido rūkas ar dūmai. Bet su tokiais žmonėmis, be abejonės, reikia dirbti. Gaila, kad Džekui niekiap neišeina suprasti, kad kiti žmonės tokios velniavos galvoje neturi, bet jam vaidenasi, kad tai yra bedieviai. Todėl Džeikui, sveiko proto žmonės atrodo, kaip utėlėti bedieviai, o štai turintys rimtų dvasinių problemų ir ydų, atrodo dievobaimingi šventuoliai. Čia jau tikrai mintelės iš beprotnamių repertuaro. Matomai, kalbant su krikščionimis, reikia kalbėti užduodant sau klausimą: ar tik jis nėra tas žmogus, kuris prisidengęs Dievo vardu nori nuslėpti savo pamišimą? Dėl Urantijos knygos čia Džeikas vėl klysta, nes, mažiausiai, kokią ji duoda naudą, tai ji paaiškina kai kurias neaiškias Biblijoje vietas, ir užpildo ten esančias trūkstamas spragas, panašia kalba, kokia yra ir Biblijoje. Aišku, ten yra ir prifantazuota, bet Biblijoje irgi šito netrūksta.

VaidasVDS       2016-12-21 12:17

Džeikai,
klysti, kad aš viską vertinu per Urantijos Knygos prizmę.
Urantijos Knyga supažindina su visomis pasaulio religijomis ir su kai kuriomis filosofinėmis srovėmis. Ir tik rimtai išstudijavęs Urantijos Knygą, aš kiek rimčiau pastudijavau Bibliją. Ir būtent tada, kada studijavau ir Urantijos Knygą, ir Biblijos kai kurias vietas, pakeičiau savo nuomonę apie Bibliją (visą), į ženkliai geresnę.
Pakalbėjai tiesiog, kaip koks fanatikas ar fariziejus…

Dzeikas       2016-12-21 11:44

Vaidai, mes negalime diskutuoti su tavimi tikejimo dalyku, kol vertini reiskinius per “Urantijos” prizme.
Man tai tuscia vieta. Niekas. Atatinkamai vertinu ir isvadas kurios daromos susiejus su siuo “saltiniu”. Kaip jeigu tam tikra skaiciu a dauginti is 0.

VaidasVDS       2016-12-21 10:31

Džeikai,
puikiai supratau, ką kalba Ignatijus.
Dar daugiau. Supratau, kodėl jis taip kalba.
Tai, ką jis kalba yra gana teisinga. Bet tai, kuo jis remiasi, kalbėdamas, yra tikros proto haliucinacijos.
Kadangi esu bendravęs su gana daug panašių žmonių, kaip Ignatijus ar ir jo aprašomieji, šiek tiek numanau, kaip gimsta tos haliucinacijos.
Dvasingumą galima gauti (įgyti) dažniausiai dviem būdais - dvasingo auklėjimo arba kokio nors stipraus emocinio (kartais kartu ir fizinio) sukrėtimo metu. Haliucinacijos daugiau būdingos tiems, kas patiria dvasingumą sukrėtimo metu. Bet haliucinacijas galima “išsiugdyti” ir auklėjant savo vaizduotę visokiais baubais.
Apreiškimo pagalba išmokau tą atskirti ir atpažinti. Dvasinis paklydimas nėra susijęs su jokiais demonais ar pačiu nelabuoju. Dvasinis paklydimas yra susijęs su neteisingu tikėjimu ir savęs apgaudinėjimu. Ir, kaip teisingai pažymėjęs ir Ignatijus, “bet koks dvasinis paklydimas meilikauja mūsų pasipūtimui, mūsų tuščiagarbiškumui, mūsų puikybei.”

Dzeikas       2016-12-20 22:34

Straipsni skaiciau nes esu siek tiek pazistamas su Ignatijaus Briancianinovo palikimu. Jis gal skirtas vienuoliams.Pasaulietis tik Apvaizdos pasauktas gali patirti tai ka raso prelegentas.Ir aisku tikrai ne ateistams ir juo labiau ne bedieviams parasyta(zemiau esanciu ponu komentarai skamba kaip uteletuju svarstymai apie pirti). Vaidai jusu ateistu nepavadinciau, taciau jus taip pat nesupratote apie ka kalba Ignatijus.Cia svarstoma maldos technika ir pagundos atsitinkancios tame kelyje.Ir aisku tik tiems, kurie nuosirdziai bando melstis kaip pridera: neatitrukti mintimis nuo to, ka sako lupos.
Pabandykite.Kai pamatysite, kad nepavyksta net “Teve musu” sukalbeti neatitrukus mintims (sakykim ka reikia nupirkti vakarienei gastronome), ir pajusite poreiki tam - skaitykite Briancianinova.

Raigerdas       2016-12-20 17:40

  Štai čia nesveikų žmonių dialogas:“Tęsdamas pokalbį, tariau jam: „Žiūrėk, senoli! Gyvensi Peterburge – venk butų viršutiniuose aukštuose, gyvenk pirmame.“ – „Kodėl taip?“ – nustebo atonietis. „Todėl, – tariau aš, – kad jei kartais netikėtai angelai sugalvotų pagriebę tave nuskraidinti iš Peterburgo į Atoną, jiems tektų gabenti tave iš viršutinio aukšto, o tokiame aukštyje netyčia paleidę iš rankų jie tave ir pražudyti gali. Bet jei paims tave iš pirmo aukšto, tai netyčiom iškritęs tik užsigausi.“ – „Tikrai! – atsakė atonietis. – Kiek kartų, kai aš meldžiausi, šaudavo man į galvą mintis, kad angelai pagriebs mane ir nuneš į Atoną!“
Pasiteiraukite specialistų, ką kalba pamišęliai ir jie patvirtins, kad būtent tokias nesąmones jie ir šneka. Juos veikia Mėnulis, kitą Venera, trečią veikia elekromagnetinės bangos ir t.t.
Labai gaila, kad Kristaus mokymas, kuriame yra tikrai gilios išminties, paverstas kažkokių tai pasiklydusių tarp trijų pušų žmogelių religija. Marazmas, o ne straipsnis.

Apuokiukas       2016-12-20 14:34

Atrodo, kad Senolis į pirmą vietą stato ne Dievą, esantį visur ir visada, bet maldą, o ypač jos technikas. Va toks maldos sustabinimas ir sukelia fanatizminę psichozę... Beje Vydūnas kalbėjo apie žmogaus sąmoningumo ugdymą(si), čia priešingai - viskas suvedama į maldos technikas.

Nu Va       2016-12-20 12:40

nu va ir staripsnyje rašoma kad angelai melagiai. Religija ant melo pamatų pastatyta. Gyvename melo kultūroje kryžuočių  kardu atneštoje ir inkvizicijos laužais, kankinimais, žudymais, niekinimais įtvirtintoje

VaidasVDS       2016-12-20 12:11

Na jo,
tokią litaniją perskaityti buvo gana sunku.
Jausmas dvejopas. Yra tiesos, kad malda turi būti tyra ir iš visos širdies.
Bet tai, kas pateikta čia - tai daugiau fanatizmo, kylančio iš vaizduotės haliucinacijų, pasireiškimų aprašymas.
Be abejo užmirštas Biblijoje aprašytas Jėzaus pamokymas kaip melstis:
Lk 18 10 „Du žmonės atėjo į šventyklą melstis. Vienas buvo fariziejus, o kitas muitininkas. 11 Fariziejus atsistojęs taip sau vienas meldėsi: ‘Dėkoju tau, Dieve, kad nesu toks, kaip kiti žmonės – plėšikai, sukčiai, svetimautojai – arba kaip šis va muitininkas. 12 Aš pasninkauju du kartus per savaitę, atiduodu dešimtinę iš visko, ką įsigyju’.[i4] 13 O muitininkas stovėjo atokiai ir nedrįso nė akių pakelti į dangų, tik mušėsi į krūtinę, maldaudamas: ‘Dieve, būk gailestingas man nusidėjėliui!’ 14 Sakau jums: šitas nuėjo į namus nuteisintas, ne anas. Kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas“.
——-
Pasišventimas vykdyti Dievo valią yra daug lengvesnis, nei aprašytas šiame tamsiame straipsnyje. Gal bėda tik ta pati. Tikrovėje pasišventusių žmonių yra labai mažai. Ir taip yra tiek dėl tokių tamsių straipsnių, klaidingų tikėjimų, tiek ir dėl netikusio šiuolaikinių žmonių gyvenimo. Ir abu keliai veda į nebūtį...
Būtent ilgalaikis pasninkavimas ir ilgalaikis atsiskyrimas nuo žmonių, o kartais tiesiog psichinis sutrikimas, nulemia tokias aprašytas haliucinacijas žmonių protuose.


Rekomenduojame

JAV kongresmeno Kriso Smito pranešimas spaudai dėl teisėjos Neringos Venckienės bylos

Vytautas Sinica. „Kraupu, kuo virsta viešoji erdvė“

Verta prisiminti. Aurelijos Stancikienės istorinė kalba 2014 m.: „Tai yra prie­sai­kos ir Kon­sti­tu­ci­jos su­lau­žy­mas“

Algimantas Rusteika. „Tai, sakot, socialinė distancija – du metrai?“

Tomas Dapkus. Vyteni Andriukaiti, laikas visų atsiprašyti

Raimondas Navickas. „Gyveni sau žmogus ir net neįtari, kad tave bandoma įkišti į kalėjimą!“

Audrys Karalius. Nacionalinis stadionas Vilniuje 1984–2020: trumpa Ligos istorija

Neringa Venckienė: „Su Deimante dabar kažkas ne taip…“

Tomas Bikelis. VU fizikas KTU „mokslininkui“ apie 5G: pagrįstos abejonės ir miglota ateitis (autoriaus atnaujinta)

Geroji Naujiena: Jis yra čia ir dabar, Jis yra su mumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos

Vitalijaus Balkaus replika „Iš savo varpinės“: Maistininkai grasina supūdyti produkciją, arba Kodėl „nematoma rinkos ranka“ taip ir lieka nematoma?

Justas Stankevičius. Ar Sorošas šeimininkauja Lietuvoje?

Neringa Venckienė: „Jie mano, kad mane žemina. Bet manęs jie nepažemins…“

Iš Tiesos.lt pašto: Edmundas Paškauskas. Pandemijos ir rizika vyresnio amžiaus žmonėms, arba Kada bus išrasti skiepai nuo nužmogėjimo? (II)

Verta paminėti. Julijonas Būtėnas: žurnalistas ir laisvės kovotojas

Algimantas Rusteika. Kai suprasit, kad turim ką turim, turėsit gerą laiką

Atmintinos datos: operacija „pavasaris“ – 1948 m. gegužės 22–24 d. iš Lietuvos ištremta apie 40 tūkst. žmonių

Nacionalinis susivienijimas reikalauja nutraukti vyresnio amžiaus asmenų diskriminaciją

Dovilas Petkus. Įtakingi veikėjai susirūpino savo tamsia praeitimi

Robertas Grigas. Šv. Jono Pauliaus II šimtmečiui

Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka pristato: knyga „Lietuvos partizanų valstybė“

Andrius Švarplys. Legenda

Vytautas Radžvilas. Apie lietuviškąjį čiukčio sindromą

Skiepų karai. Ramūnas Aušrotas: Klausimas tik toks: ar bus taikoma „grubi prievarta“, ar…

8-tosios Garliavos antpuolio metinės: neabejingi piliečiai ir vėl klausė: „Ar dar gyva Deimantė?“ Papildyta Neringos Venckienės komentaru

Eligijus Dzežulskis-Duonys. Kaip atkurti pašlijusią ES reputaciją?

Per 500 žmonių pasirašė laišką Lietuvos vyskupams dėl Komunijos dalijimo būdo

Liudvikas Jakimavičius. Gyvenimo redaktorius Covidas

Kerouaco vertėja Irena Balčiūnienė – apie Mykolaitį-Putiną ir kiekviena proga jį menkinantį Tomą Venclovą

Neringa Venckienė. Valstybė laikosi ant melo pamatų

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.