Ignas Rubikas. Lietuvos žemė, Europa ir tapatybė: kur einame?

Tiesos.lt siūlo   2014 m. sausio 31 d. 17:57

16     

    

Ignas Rubikas. Lietuvos žemė, Europa ir tapatybė: kur einame?

Bernardinai.lt

Straipsnio autorius – Oksfordo universiteto, Šv. Kotrynos koledžo psichologijos ir filosofijos studentas, Oksfordo lietuvių bendrijos prezidentas.

Referendumo iniciatyva dėl žemės pardavimo užsieniečiams kelia daugiau pykčio ir susipriešinimo, nei turėtų: bijoti, kad išstosime iš Europos Sąjungos, neverta. Tačiau iškeltas klausimas, kad ir koks jis būtų teisiškai nekorektiškas, kelia idėjinę įtampą ir skatina mus susimąstyti apie mūsų vaidmenį ES. Netikėtai, tokiu būdu ima lipdytis mūsų nacionalinis interesas ir politinė tapatybė, unikali mums ir skirtinga nuo europietiškosios, ir kaip tauta sustiprėjame psichologiškai. Kartais, tiesa, tai gana nemalonus ir net gėdingas procesas: tenka kovoti už tai, kuo tiki. Lengviausia plaukti pasroviui ir nekelti nepatogių klausimų, ypač jei visada atsiranda kas pasako, kaip geriausia gyventi. Tada visiems gerai: nei galvoti, nei pyktis nereikia. Bet ar tikrai?

Iš Europos Sąjungos gauname nepaprastai daug, ji yra kertinis geopolitinis garantas, saugantis mus nuo politinės ir karinės grėsmės iš Rytų bei artinantis mus prie Europos kultūrinės erdvės. Tačiau nuo 2004-ųjų, kai įstojome į ES, daug kas pasikeitė. Atėjo ir praėjo krizė, bet jos padariniai žmonėms vis dar jaučiami: kyla nacionalinės euroskeptiškos partijos, žmonės nepatenkinti finansinio ir politinio suverenumo ribojimu. Visa tai verčia pagrindines partijas diskutuoti apie gilėjančią integraciją ir žvalgytis alternatyvų jai.

Bet tik ne Lietuvoje. Čia vis gilėjanti integracija ir didesni suvaržymai iš ES pusės praeina be didesnio triukšmo ar platesnių viešųjų diskusijų, nepaisant tikrai ne visuotinio pritarimo. Šį viešojo diskurso vakuumą užpildo „virtuvinės“ diskusijos vidiniuose rateliuose, kuriose, deja, retai susitinka skirtingų pažiūrų žmonės. Nėra progų, o ir nenorima išgirsti vienas kito. Tuomet nuomonės poliarizuojasi, ir kyla tokios primityvios „dviejų kelių“ vizijos, kokią prieš keletą dienų brėžė profesorius Vytautas Landsbergis, vadovaudamasis geležine logika: arba esi už Europos Sąjungą ir pritari viskam, ką ji sako, arba esi rusų kolaborantas, norintis, kad Lietuva paliktų ES ir atsiduotų kaimynės iš Rytų valiai. Trečio kelio nėra. Šį primityvų požiūrį puikiai iliustruoja ir Konstitucinio Teismo pasisakymas referendumo klausimu.

Tačiau didžiausia problema kyla, kai toks formalus teisinis aiškinimas yra perkeliamas į politinių, socialinių ir vertybinių diskusijų erdvę. Slepiamasi už teisinių formalumų, sutarčių ir įsipareigojimų kalbos: pasižadėjome, ir viskas. Dabar negalime rankioti razinų iš pyrago, palikdami apdegusius kraštus ant lėkštės šono.

Tai yra tiesa, tačiau tai nereiškia, kad neturi būti diskutuojama, nes diskutuoti yra apie ką. Vis aštresnė darosi įtampa tarp mūsų pasiryžimo eiti vakarietiškumo keliu bei nuojautos, kad tame kelyje vyksta kažkas negero, kai savosios šalies ir gyvenimo kontrolė ima lėtai slysti iš rankų. Vis dėlto ES yra demokratiška institucija, todėl turime teisę šiuos sprendimus apmąstyti ir paveikti (kita vertus, jei tokios galimybės neturime, tuomet juo labiau būtina apie tai diskutuoti).

O ir pati referendumo keliama problema – žemės pardavimo užsienio subjektams jau 2014 m. grėsmė – nėra laužta iš piršto, ir bent pati problematika verta diskusijų bandant identifikuoti visus įmanomus sprendimo būdus. Draudimo panaikinimas liberalizuos ir globalizuos Lietuvos žemės ūkio rinką, tačiau Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacijos (FAO) išleistoje apžvalgoje teigiama, kad skiriamas pereinamasis laikotarpis yra palyginti trumpas. Tikėtina, kad jam pasibaigus Lietuvos žemę ims intensyviai pirkti Vakarų Europos žemdirbiai ir įmonės, kuriems ji bus patraukli dėl sąlyginai nedidelių kaštų. Nors FAO dar 2006 m. pateikė rekomendacijas, kaip pasiruošti žemės rinkos liberalizavimui, nežinia ar buvo padaryta pakankamai. Bet vis dar nėra per vėlu, jei tik bus atsitokėta laiku.

Savo ruožtu rinkos liberalizavimas ir teikiamos subsidijos skatina žemės nuosavybės konsolidavimą nedidelio skaičiaus įmonių rankose. FIAN, tarptautinė organizacija, kovojanti už teisę į apsirūpinimą maistu, įspėja apie greitėjantį žemės nuosavybės konsolidavimą visoje Rytų Europoje (Serbija, Rumunija, Bulgarija, Vengrija, Ukraina, Latvija). Daugybė smulkiųjų ūkininkų naujosiose ES narėse bankrutavo, kai žemės ūkio paramos paskirstymas iškreipė rinką, pirmus kelerius metus po priėmimo į ES selektyviai teikdamas pirmenybę naudotis parama stambiesiems ūkininkams.

Bet ar verta dėl to nuogąstauti? Viena vertus, dirbamos žemės ir ūkių konsolidavimas yra natūrali globalizacijos proceso dalis, didinanti produkcijos našumą; našumo didėjimas yra neabejotinai sveikintinas dalykas. O nevykdydami ES stojimo sutarties įsipareigojimų, rizikuojame sulaukti baudų. Kita vertus, kalbant apie rinkos liberalizavimą, dažnai yra susitelkiama išskirtinai į ekonominę naudą ir nesvarstoma apie kitus aspektus. Atkreipsiu dėmesį į tris: maisto suverenumo, nedarbo bei visuomenės sanklodos pokyčių problemas.

Maistas nėra eilinė prekė: jis yra būtinas išgyvenimo resursas, kurio vertė nuolat kyla, augant žmonių populiacijai ir pragyvenimo lygiui. Maisto suverenumas nusako visuomenės turimą maisto tiekimo kontrolę ir teigia, kad būtina užtikrinti, kad kiekvienas žmogus turėtų tvarų ir prieinamą maisto šaltinį. Tai nereiškia, jog visi turime tapti ūkininkais ar turėti lopinėlį žemės galiniame namo kieme. Tačiau maisto tiekimo kontrolė, siekiant užtikrinti maisto saugumą, turi būti kiek galima labiau perduota žmonėms bei vietos bendruomenėms, nesuteikiant konsoliduotiems ūkiams neproporcingos reikšmės bei galių veikti žmonių gyvenimus šioje esminėje gyvenimo srityje. Vis dėlto vykstantis žemės nuosavybės konsolidavimas mažina maisto suverenumą ir saugumą bei individų nepriklausomumą.

Antra, ūkiams konsoliduojantis ir tampant efektyvesniais, žmonės reikalingi vis mažiau. Žemės ūkio sektoriuje Lietuvoje 2003–2010 m. dirbančių žmonių sumažėjo trečdaliu – beveik 200 tūkst., ir kaip vienas esminių veiksnių įvardijamas ūkių stambėjimas ir modernėjimas. Nors tą pergyveno visos industrinės visuomenės ir, rodos, tragedija neįvyko, tačiau sunkumų gali iškilti ateityje. Technologinis nedarbas, atsirandantis žmones pakeitus mašinoms, ateityje drastiškai išaugs ir taps rimta socialine problema, kuriai spręsti reikės didelio kūrybiškumo. Klestintys šeimos ir smulkieji ūkiai galės tapti vienu iš puikių sprendimo būdų, nes jie įdarbins daugiau žmonių, kurie neatleis darbuotojų vien pelno ir efektyvumo sumetimais. Tačiau tam pirmiausia reikia, kad žemės nuosavybė liktų nekonsoliduota.

Trečia problema – urbanizacija ir kaimo vietovių kaita. Pasak FAO tyrimo, žemės rinkos liberalizavimas per ateinančius keliasdešimt metų neatpažįstamai pakeis naujųjų ES narių, taip pat ir Lietuvos kaimo vietoves, gyventojų ir darbo struktūrą. Nors daugelyje Vakarų šalių urbanizacija ir konsolidacija jau baigta be didesnių dramų ar revoliucijų, verta suvokti, kad vis dėlto tai nėra būtinas ir vienintelis kelias, kuriuo privalo sekti visas pasaulis. Turime teisę apmąstyti, ar toks kelias tinkamas ir mums, ar jis atitinka mūsų gyvenimo viziją ir vertybes. Ir mūsų atsakymas gali, bet nebūtinai turi sutapti su ES siūloma politika.

Žinoma, abejotina, ar tiesioginis draudimas parduoti žemę užsieniečiams yra geriausias problemos sprendimas. Pavyzdžiui, CEPS tyrimo autoriai teigia, jog užsienio įmonės atrado būdų, kaip įsigyti žemės mūsų šalyje per neoficialius tarpininkus; nors tai, ko gero, buvo laikinas sprendimas ruošiantis panaikinti draudimą, ir nuolat pogrindyje jos veikti negalėtų. Antra, žemės koncentracija vietinių Lietuvos verslininkų rankose gali būti ne ką mažiau žalinga tendencija nei koncentracija tarptautinių įmonių rankose; kita vertus, koncentracija užsienio įmonėse vyks greičiau dėl jų didesnių finansinių pajėgumų. Trečia, siekiant kompromiso arba užsidedant saugiklius, pavyzdžiui, įgyvendinant „Estijos modelį“, kai užsieniečiams leidžiama pirkti ne daugiau nei 10 ha žemės, galima būtų sustabdyti žemės konsolidavimą ir kartu įgyvendinti ES reikalavimus. Kaip jau minėta, tam vis dar yra laiko, ir tai vertas diskusijų objektas. Galiausiai ateinančio ES 2014–2020 m. finansinio laikotarpio žemės ūkio išmokos, rodos, bus palankesnės smulkiesiems ūkininkams nei ankstesniais metais, kas gali prisidėti prie žemės nuosavybės decentralizacijos.

Tad net čia galima veikti ir ieškoti kompromiso. Tai galime išnaudoti, jei tik žinosime, ko norime. Todėl prasminga ieškoti vidurio kelio: Europos Sąjunga Lietuvai yra svarbi, tačiau ji nėra vienintelis ir besąlygiškas Lietuvos interesas, o jos politika – ex-hypothesi mums naudingiausia. ES yra tik instrumentas siekti savų tikslų, kaip ir kiekvienai kitai ES šaliai. Prasminga diskutuoti ne tik apie žemės ūkio ir žemės nuosavybės, bet ir žmogaus teisių, struktūrinės paramos panaudojimo, rinkos liberalizavimo ir kitą rezonansinę ES politiką Lietuvoje. Ne kas kita kaip viešos ir atviros diskusijos gali padėti mums suprasti, ko mes norime, ir paskatinti politikus priimti nepatogius sprendimus, kurie būtų naudingi Lietuvai.

Daug kalbama, kad Lietuva neturi vizijos, kad mums „trūksta polėkio“. Tačiau kai toks polėkis, neapkentęs ignoravimo, iškyla šimtatūkstantine minia ir ima brėžti savas Lietuvos tapatybės bei nacionalinio intereso gaires, paaiškėja kad mes vis dėlto jau „turime“ aiškią viziją, ir nepatogios, neatitinkančios plano iniciatyvos „iš apačios“ yra nepageidautinos. O gal tiksliau būtų pasakyti, kad savo viziją prieš dešimt su pliusu metų žodis žodin perėmėme iš Vakarų pasaulio, naujai pažinto ir viliojančio mus spalvomis ir kvapais? Ar ne taip mes užpildėme tuštumą, atsivėrusią atmetus savo okupacijos patirtį, su kuria buvo gyventa daug metų? Kiek daug tuštumos turėjo būti užpildyta ir kaip stipriai susitapatinta su naujuoju identitetu, parodo ta agresija ir panieka, su kuria dabar taip dažnai puolama alternatyvi nuomonė. Ar nebuvo nueita per toli ir per greitai?

Galima, žinoma, sakyti, kad Europos tapatybė ir yra Lietuvos tapatybė, o dabar vykstantis procesas yra ilgai lauktas grįžimas „namo“, nes Lietuva visados laikė save Europos dalimi. Tačiau grįžimas į Europą reikalauja daugiau nei taikymo į Europos didžiųjų pėdas, džiaugsmingai ir su nuolankumu priimant visus mums primetamus nurodymus. Taip niekada neužsiauginsime savo nacionalinio savitumo ir visada liksime viso labo išskydusi europietiška vidutinybė. Dar blogiau: būti tikros europietiškos kultūros vidutinybe gal būtų dar visai neblogai, tačiau Europos Sąjungos biurokratinis aparatas spinduliuoja tikrai ne europietišką kultūrą, o velniai žino ką. Ne pataikaudami iš viršaus nuleidžiamai pasaulėžiūrai ir politikai, bet turėdami drąsos ir įžvalgumo mąstyti kitaip – tiek individualiu, tiek valstybės lygmeniu – galime priartėti prie tikros, nekonformistiškos Europos bendruomenės.

Lietuvai augti nepadeda ir tai, kad tautos patriarchu vadinamas asmuo galvoja, – ir jo pasisakymai atspindi nemažos dalies politinio elito mąstymą, – jog geriausiai išmano, ko reikia ir ko nereikia Lietuvai, niekindamas ir maišydamas su žemėmis tuos, kurie bando formuoti kitokį, savitą pasaulio matymą. Kaip ir žmogus, save apsibrėžiantis per kovą su visur tykančiais priešais, užsidaro savo baimės ir nepasitikėjimo narve, taip ir Lietuva, savo tikslus ir viziją desperatiškai siejanti vien tik su bėgimu nuo Rusijos įtakos, galiausiai supras, kad darosi ankšta.

O juk gali būti priešingai: tautai suteikta laisvė ir paskatinimas pažinti save, paremti aiškia kultūros politika ir visuomenės atvirumu, galėtų padėti suformuoti tvirtą tapatybės pagrindą. Jis ir taptų garantu, kad Rusijos skleidžiama „minkštoji“ įtaka per televiziją, žiniasklaidą, muziką ir t. t. nesuras atgarsio lietuvių mintyse. Jei stengtumėmės pamatyti pasaulį savaip, lietuviškai, ieškoti ir suprasti, kas rūpi mums, kas mūsų gyvenimui čia suteikia prasmę ir vertę, tuomet nereikėtų ir rusiškos televizijos, mažiau liktų tarybinės nostalgijos.

Tad niekas negali būti toliau nuo tiesos nei pasakymas, kad referendumo iniciatoriai yra rusų provokatoriai. Atvirkščiai – Lietuva iš Europos Sąjungos tikrai neišstos, tačiau referendumas iškels nepatogių, bet esminių klausimų, į kuriuos neradome drąsos iki galo atsakyti anksčiau. Tai bus proga dar kartą pasitikrinti, ar tikrai norime eiti keliu, kurį pasirinkome. Galima ir būtina ginčytis, kiek reali yra grėsmė ir ar tinkamos kovos su ja priemonės; galime nesutikti su referendumo idėjomis. Tačiau ginčykimės argumentais ir pasiūlymais, o ne buka tylos siena ir įžeidinėjimais, gerbkime kitą nuomonę ir pasidžiaukime, kad gavome progą rimtai apmąstyti esminius valstybės gyvenimo klausimus ir pažinti save.

Bernardinai.lt

P.S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Angelina       2014-03-8 8:10

Aš esu labai laimingas , kad kiekvienas žino, kaip šis galingas burtininkas išsaugoti savo santuoką. Viskas vyko į kanalizaciją , nes mano vyras negali sustabdyti oszukiwanie mane su kitu women.He tapo naudojamas visada sušilti mane. Aš bandė sustabdyti , tačiau aš negalėjau padėti situaciją ,labiau stengėsi, tuo sunkiau ji pasireiškia. Kartais mes kovosime ir praeina per keletą mėnesių , ir mes ketiname vėl tik mūsų vaikams. Vieną dienądraugas papasakojo man apie šį burtininko , kuris padėjo jam per daug, jo vardas yra Viešpats Mazi ji sakė, kad jis naudoja balta magija burtai išspręsti dvasines problemas. Aš nusprendė suteikti jai pabandyti , aš susisiekė su juo ir jis man pasakė, kad tai užtruks tik 2-3 dienas ir pamatysite didelius pokyčius savo vyru . Tiesą sakantrašybos , patikėk po 2-3 dienas ištarti, mano vyras buvo išpažinti skirtingų pavadinimų moteris, kuri miegojo su . Jis atsiprašė ir niekada bandyti dar kartą. Nuo tos dienos iki dabar , mano protas yra ramybės . Mano vyras nemėgsta vieni kitų moterų žemėje , išskyrus mane. Ir aš esu labai laimingas, kad jam visi sau. Susisiekiterašybos ratukas .(JavaScript must be enabled to view this email address)
Angelina

Arūnas       2014-02-1 14:13

Aš manau, kad tai tikrai puikus straipsnis.  Visi mes esame skirtingi, todėl gal nereikėtu bandyti visus priversti mąstyti per kažkokią vieną, kaip kam gali pasirodyti teisingesnę mąstymo prizmę. Man pavyzdžiui patinka autoriaus mintys, bet negaliu prieštarauti ir Pikčiurnai. Tik bėda ta, kad perskaičius straipsnį, man daugiau norisi vertinti autorių, nei šiek tiek kitaip galvojantį komentatorių, tuo labiau skaityti ilgus išvedžiojimus, kurie per daug nieko nepasako. Manau mąstančiam užtenka trumpo apibendrinimo, na o jai jau kvailas, tai tie ilgi filosofavimai jį tik dar labiau išmuš iš vėžių. Kad ir paimkime Pikasą. Kiek jis vargšas berašytu, kaip bevartytu tas savo paklodes, vis vien viskas susieina tik į tris dalykus. Pirmas - Venckienė nekalta, tik kvaila ir ne su tais susidėjo. Antra - kokie geri konservatoriai, bet gaila Venckienė ir žmonės jų nemyli. Trečia - kol kas už Grybauskaitę geresnių nėra, tik Venckienė ir žmonės to nesupranta.  Viskas, va tik labai jau įtaru, kai žmogus turintis tiek nedaug ką pasakyti, o taip daug stengiasi.  Bent jau aš, čia didelio patriotizmo neįžvelgiu.

Kritikas Pikčiurna       2014-02-1 10:52

Labai sunku vertinti šį straipsnį. Neabejotina jo vertė yra autoriaus kvalifikacija, ramus diskusinis objektyvus mokslininko svarstymų tonas, svarūs, gerai pergalvoti argumentai.
Silpnoji jo pusė gludi, kaip ne keista, jo moksliškume ir jo svarstomų susipynusių problemų gausoje. Išsamiuose ir ilguose svarstymuose paskęsta pagrindiniai akcentai.
Tuo metu, kai referendumo “Tautos valia” svarstymas vyksta telefoninių sukčių stiliumi: “Parduok , atiduok čia ir dabar, kitaip tavo artimui arba tau pačiam bus “chana”! Greičiau, galvok, spręsk, mokėk!”, reikia žmonėms pasakyti trumpai ir aiškiai.
Teisingai pasakyta, kad Pasaulyje dominuoja dvi tendencijos: globalizacija ir liberalizmas. Dažnai jos sutapatinamos, bet čia gludi ir jų didžiausias prieštaravimas. Globalizmas plinta nes didina veiklos efektyvumą bei našumą, bes veda į monopolį ir naikina bet kokį pasirinkimą bei laisves. Kita vertus liberalizmas, atveriantis laisves asmeniui pasireikšti, tikrą laisvę suteikia tik stipriausiam ir veda į diktatūrą bei globalizmą. Todėl būtini saugikliai, kad vienas nesusitapatintų su kitu - savireguliuojantys ribojimai su aiškia tikslo funkcija, kad efektyvumas ir laisvės nepereitų į savo priešybes.
Toks saugiklis yra demokratija, reikalaujanti užtikrinti lygias laisves visais įmanomais asociacijų lygiais, kai atstovo ar grupės laisvė negali būti didesnė už asmens ar atstovaujamųjų laisves. O tai galima pasiekti tik per visų subjektų aktyvumą ir kovą dėl visų interesų derinimo.
ES subsidiarumo principo traktuotė veda į diktatoriaus bei vergo santykius, nes vergas savo problemas žino ir “gali išspręsti geriausiai”, nors neturi išteklių, o valdovas savo lygio problemas geriausiai sprendžia , pasinaudodamas savo galiomis ir sutelkdamas VISŲ išteklius SAVO interesais. Nors kai kada šis principas padeda apginti silpnųjų teises, bet tam reikia turėti išteklių. O jei silpnieji skurdūs ir pasimetę? Tada jos ištekliais turi tapti sutelkta valia.
Kai tauta yra pasimetusi, svarstyti nėra laiko, reikia ją pakelti ir vienyti kovai už savo teises ir bendrą gėrį.
Teisinga mintis, kad leidus pardavinėti žemes pradžioje nesimatys gręsianti katastrofa, tą pamatys tik po kiek laiko ir sekančios kartos, kai virs benamiais. Pats tokio “kompromiso” svarstymas yra klaida ir nusikaltimas Tautos ir valstybės tęstinumui, nes yra dalykų kurių negalima laipsniuoti.
KAIP MOTERIS NEGALI BŪTI TRUPUTĮ NĖŠČIA, TAIP IR SUVERENITETAS ARBA YRA ARBA NE.
Kitas klausimas, kaip tą suverenitetą įgyvendinti spaudžiant prieštaringiems tikrovės reikalavimams. Čia yra daug kelių, bet nei vienas neveda per suvereniteto iš savo valstybės teritorijos vientisumo ir nuosavybės į ją atsisakymą.
KAS NORI TURĖTI NUOSAVYBĖS TEISĘ Į MŪSŲ ŽEMĘ, TAS GALI IR PRIVALO TAPTI MŪSŲ VALSTYBĖS PILIEČIU, PRISIEKDAMAS JAI TARNAUTI IR JĄ GINTI.
Suvereniteto atsisakymas vienareikšmiai veda į vergiją. Tai suprato net žydai po tris tūkstančius metų trukusių klajonių.
Kas mano, kad ES parlamente Lietuva gali apginti savo suvereno teises yra teisus tiek pat, kaip tie, kurie jas žadėjo ginti TSRS deputatų suvažiavime ir Gorbačiovo kuriamoje “sąjungoje”.

Pagarba       2014-02-1 2:27

Puiku. Lietuva tikrai turi Vilti. Pagarba autoriui .

pensininkas       2014-01-31 22:18

Puikus straipsnis. Patriarchas taip nachališkai vesdamas mus į ES faktiškai varo atgal į RF. Patriarchas ir konservatorių šutvė pamišo. Pagal juos kas ne su jais, tas Rusijos agentas. Nesąmonė.

Pagaliau       2014-01-31 22:13

Anksčiau ar vėliau geri universitetai išugdys atsvarą komservatorių demagoginei grupuotei, kuri pretenduoja į modernios Lietuvos apologetus. Nors patys dar neseniai vaikščiojo su sovietiniais sandalais be kojinių.

Icikas       2014-01-31 21:43

Kubikas Rubikas

geriausias variantas Lietuvai -       2014-01-31 21:31

Landsbergio pasitraukimas is kalbetoju tribunos. Jis pamirso viena svarbu dalyka- kai mauras atliko savo darba, mauras turi eiti. Sajudyje, nezinia is kur ir kaip atsirades, jis sugebejo buti priekyje, nes Sajudzio idejos tiko tautai. o jis jomis, pasirodo, manipuliavo! ES - ne sventa karve. Sutartys lauzomos, sutartys keiciamos. Cia juk Tautos likimas sprendziasi, todel butina susesti su ES vykdomaja valdzia ir kalbetis. Juk gali atsitikti ir taip, kad Tauta pareikalaus isstoti is iskrypusias idejas stumiancios ES.  Koks pasigailejimo vertas Butkevicius - nepastovus, kaip rudens oras. Jis nekandidatuoja i prezidento posta, nes jau karta pralaimejo Grybei ir nauja rizika jam pavojinga. Kazi ko lenda Mazuronis, irgi pralaimejes… Taigi, ES jokiu baudu Lietuvai neuzdes, nes jai svarbu, kaip ir TSRS , kuo daugiau valstybiu i evrosojuza ivilioti. Mes neturime tokio MT pirmininko, kaip vengrai, neturim Anglijos MT pirmininko, mastancio smegenimis, ne vejo pustelejimais. Gaila, kad niekas nepasigilina kaip Lietuva per trumpa laikotarpi 1918-1940 sugebejo lita padengti auksu, kad jis uzeme net 5 vieta Europoje pagal verte! Kodel niekas nepasidomi kaip z.u.ministras M.Krupavicius, kunigas is pasaukimo, sugebejo atlikti zemes reforma, suteikti zmonems galimybe tureti savo naturalu uki, kokios lengvatines paskolos z.u. padargams, trasoms ir kt.reikmenims isigyti. Pamirstama, kad visada privalu zvilgtereti i praeiti. Mokytis is laimejimu ir klaidu. Dabar visi tik skolinasi ir skolinasi. O kur investuojama? Ar tik i atlyginimus? Su tokiomis skolomis Lietuvos kaimas turejo blizgeti. Siai dienai mes turime dar nesugadinta zeme chemikalais, o organinis maistas - pats vertingiausias ir brangiausias pasaulyje. Smetonos laikais lietuviu ukininkai veze bekonus ir zasis i Anglija, sviesta i pietines Europos valstybes. Siltnamiu, saldytuvu nebuvo! Jei anglai isbrokuodavo lietuviska mesa, galiojo isakymas- ,,pirk preke lietuviska” ir visi tarnautojai, darbininkai pries sv. Kaledas turedavo pirkti zasi, bekoniena ir t.t. Taip ukininkai issilaikydavo. Atsiminkite, kai uzderedavo obuoliu, tai Anyksciu vyno sandeliai luzdavo nuo ju ir t.t. O dabar- ant lauko pliko kelios puseles apykreives liko dar neiskirstos?! Kas valdo Lietuva- bukagalviai, menkystos? Andriukaitis, medikas , pajudino daug sveikatos sistemos problemu - och, kaip sujudo sirsynas su Grybe priesakyje ir t.t. Referenduma iteisino LR Konstitucija ir jokiu - gal, bet, ne ne, neturi buti. Viskas pasakyta Referendumo istatymu , o VRK tera tik inspektorius, tikrinantis parasu tikruma ir ju skaiciu. Dirbkime visi savo darbus PROFESIONALIAI. Lietuva jau prisikentejo nuo fiziku, lyriku megejiskumo. Turime issirinkti prezidenta, kuriam Lietuva svarbesne uz asmenines ambicijas. Tokiu matau Vaisvila. Aciu jaunuoliui uz protingas mintis.

Būtina       2014-01-31 20:51

šį straipsnį pasiskaityti žmogui,kuris vis didžiuojasi savimi.Kaip jaunas žmogus savo mąstymu prašauna tolyn palikęs susireikšminusį ir piktą kapstytis savo supratime.

Mokytoja       2014-01-31 20:50

Malonu skaityti laisvo lietuvio straipsnį. Be patyčių, pagarbiai autorius parodo, koks “putiniškas”, bolševikinis, direktyvinis, dogmatiškas, antieuropietiškas yra Landsbergio, Butkevičiaus, Masiulio, Kubiliaus primetamas Lietuvai “Europos kelias”. Šaukiama apie Europą, o kuriama Rusija.

Mąstantis,o ne        2014-01-31 20:32

dėl karjeros paklūstantis jaunimas.

Sako,kad Mozė vedė       2014-01-31 20:30

savo tautą per dykumą tol,kol išmirė visi ,turintys polinkį vergauti.Tačiau keista,bet Lietuvoje ypač konservatoriai ir toliau mums skiepina nuolankumą ir paklusnumą.Reiškia,jei nesipriešinsime,tai ilgai klaidžiosime.

Labai tiksliai mąstantis       2014-01-31 20:24

jaunas vaikinas.Sugebantis pažiūrėti pasauliniame kontekste iš šono.Iš tiesų,rusofobijos formavimas Lietuvoje tampa pavojingas.Reikia apie tai diskutuoti.

Musu valdziai       2014-01-31 19:51

bei euroderybininkams Referendumo rezultatai turetu virsti pagrindu ir argumentu is tiesu deretis .Uz ka jie algas ima?Uz akla pasirasinejima ant bet kokiu rezoliuciju ?Ka jie nuveike,kad bent tokie saugikliai kaip kitose ES salyse del zemes pardavimo butu sudeti ?Uz ka,uz kokius darbo rezultatus jie save premijuoja padidintais atlyginimais ?Jiems krize baigesi,zengiam ,,I sviesu rytoju” ES su geometriskai didejanciu valstybes isiskolinimu ?

arvis       2014-01-31 18:44

gal kas galėtų nunešti “patriarchui” šį str. paskaityti..
džiugu,kad užsieniuose studijuojantis jaunimas neabejingas Lietuvai,ir artėjant lemiamam Lietuvos apsisprendimui,kas turės įvykti šiemet,atsiranda vis daugiau mąstančių ir neabejingų...tai teikia vilties,kad nepražūsime kaip valstybė...nes vairuojant patriarchui ir politinėms partijoms,demonstruojant vieningą panieką piliečiams,Lietuvoje ir demokratija,ir piliečių teisės tirpo kaip sniegas balandžio mėnesį...
ačiū autoriui,jūs reikalingi Lietuvai..

Arnė       2014-01-31 18:30

„Turime teisę apmąstyti, ar toks kelias tinkamas ir mums, ar jis atitinka mūsų gyvenimo viziją ir vertybes. Ir mūsų atsakymas gali, bet nebūtinai turi sutapti su ES siūloma politika.      ...Tačiau ginčykimės argumentais ir pasiūlymais, o ne buka tylos siena ir įžeidinėjimais, gerbkime kitą nuomonę ir pasidžiaukime, kad gavome progą rimtai apmąstyti esminius valstybės gyvenimo klausimus ir pažinti save“. Dėkui autoriui.


Rekomenduojame

Vytautas Sinica. „Politikai, kurie tokiam diktatui nusileistų, laikytini nebent vasalais, bet ne tautos atstovais demokratinėje valstybėje“

Vytautas Radžvilas. Valstybė prieš Albiną Kentrą

Pagerbta pirmoji sovietų okupacijos auka

Andrius Švarplys apie Tėvynės Sąjungos programą: „Čia ne konservatizmas, čia yra grynasis liberalizmas“

Vincentas Vobolevičius. Kaip vertinti politikų apklausas? – partijų atsakymų „Artumai“ apžvalga

Vytautas Sinica. Fasadinė demokratija Lietuvoje: rinkimai tik tiems, kas jau Parlamente

Gintaras Furmanavičius.· STT nerimsta

Ramūnas Aušrotas. Viskas, ką jūs turite žinoti apie Laisvės partiją

Andriaus Švarplio replika: Tuomet buvo šūkis „Visa valdžia Taryboms!“ O dabar…

Algimantas Rusteika. Garsėjantis kompų šnaresys ir klaviatūrų barškėjimas, negęsta ilgai langai redakcijose

D.Stancikas: „Lietuvos istoriją pasauliui privalome rodyti ne žydo, ruso ar amerikiečio, bet lietuvio žvilgsniu, nes niekas kitas už mus to nepadarys“

Nuo bačkos. Virginijus Sinkevičius: Europa bus pavyzdys pasauliui

Andrius Švarplys. Partijos: tarp progreso ir tradicijos – partijų atsakymų „Artumai“ apžvalga

Povilas Urbšys. „Seimo sesijos pradžia su dviveidiškumo kauke“

Robertas Grigas. Smirsteli kažkuo netikru. Net jei ten yra tiesos

Nida Vasiliauskaitė. Tu ką, [mulki,] humoro nesupranti?!

Ramūnas Aušrotas. Darbuotojas yra nei vyriška, nei moteriška sąvoka. Tėtis ar mama – yra

Gintaras Furmanavičius. Ar čia tik aš vienas toks nesupratęs ir nesusipratęs?

Audrius Bačiulis. Kaip manot, į kurią šalį IT darbuotojai ketina emigruoti nuo prakeiktos Lukašenkos diktatūros?

Prof. Kęstutis Skrupskelis: kaltę privalu įrodyti

Geroji Naujiena: Kad ir mums būtų atleista

Vytautas Radžvilas. Apie „sociologinę demokratiją“, arba TS-LKD – mūsų epochos protas, garbė ir sąžinė?

Ramūnas Aušrotas. Kas yra ir ko nėra paskutinėje rudens sesijos Seimo programoje?

Audriaus Bačiulio replika: O dabar įsivaizduokime…

Nuomonė: Neringa Venckienė. Lietuva nesiskiria nuo Rusijos

Algimantas Rusteika. Jie pralaimėjo, tik dar nei jie, nei mes to nesupratom. Supraskim

Vytautas Radžvilas. „Pagal šiandien teisiančius rezistentus, turime tapti mankurtais“

Laimonas Kairiūkštis. Olimpo dievai akli: lietuviškas švietimas

Liutauras Stoškus. Keletas štrichų iš asmeninės rinkiminės patirties su pasiūlymais rinkimų sistemos tobulinimui

Vidas Rachlevičius. ES eksportuoja tai, ko britai visai nepageidauja

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.