Ugdymo politika, Intelektualų vaidmuo

Įgijus laisvę susirūpinta tik savo išgyvenimu

Tiesos.lt siūlo   2017 m. gegužės 4 d. 17:21

3     

    

Įgijus laisvę susirūpinta tik savo išgyvenimu

Danutė Šepetytė | „Respublikos“ žurnalistė

Katastrofišką emigracijos mastą Vyriausybė žada gesinti šūsnimi programų, kurios, kaip žinoma, esti rengiamos taip ilgai, kad parengtos nebeatitinka tikrovės. O šviesuomenės atstovai, tebesitelkiantys po Vilniaus forumo vėliava, ragina valdžią nedelsiant keisti ekonominę ir socialinę politiką, kuri yra vienas svarbiausių emigracijos veiksnių. Tarp pasirašiusių Lietuvos piliečių kreipimąsi į šalies valdžią – ir akademikas biotechnologas Arvydas Janulaitis, aktyvus pilietis ir patriotas. Jo klausiame: ar ne per vėlu.

Nei per anksti, nei per vėlu – pačiu laiku šis kreipimasis, kuris tiesiog įsilieja į bendrą Lietuvos dabartim ir ateitim susirūpinusiųjų chorą, – sako akademikas.

Bet juk niekada Lietuvos istorijoje tokio emigracijos cunamio dar nebuvo?!

Padėtis iš tiesų grėsminga, apie tai kiekvieną dieną yra kalbama, tačiau kol kas efektyvių emig-racijos stabdžių surasti nei Seimui, nei vyriausybėms nepavyko. Užtat ir pasirašiau šį atsišaukimą, nors, galvoju, jei bus imtasi tiesmukų priemonių, kaip nosies tiesumu įveikti atstumą iš taško A (didelės socialinės atskirties) į tašką B (pasaulinės gerovės standartą), nieko gero nebus.

Prašom paaiškinti.

Jei kreipimosi dalies, skirtos socialinei atskirčiai ir skurdui, kaip emigracijos paskatoms, mažinti, turinys bus suprastas primityviai ir siejamas tik su pajamų perdalijimu, progresiniais ir kitokiais mokesčiais, nes vieni gauna per daug, kiti – per mažai, jo rezultatas gali būti priešingas tikėtam poveikiui. Nesakau, kad čia nereikia pertvarkų, bet bijau kraštutinumų, kad gyvendami atvirų sienų valstybėje tomis priemonėmis nepaskatintume dar didesnės emigracijos. Duosiu pavyzdį. Jei būtų pritarta siūlymui progresinius mokesčius skaičiuoti jau nuo 1 tūkst. eurų, į šią kategoriją patektų ir mūsų jauni programuotojai, IT specialistai, kurių atlygis paprastai yra smarkiai didesnis, ir kažin ar jie nesusigundytų darbo užu sienos perspektyva, juolab kad aukštos kvalifikacijos šios srities specialistų poreikis nuolat auga. Užspausti verslininkai, patriotai ar ne patriotai, imtų galvoti, kaip jų kompanijų valdymą perkelti į užsienio valstybes.

Kalbate kaip liberalas, nors esu girdėjusi ir kitokių jūsų svarstymų liberalizmo atžvilgiu.

Iš principo nesu priešiškas liberaliai minčiai – man nepriimtinas globalizmą teigiantis neoliberalizmas, kuris kai kuriomis nuostatomis atkartoja komunizmo kūrėjų idėjas. Žinoma, neoliberalizmo įkvėpėjai, šalininkai ir propagandistai kitaminčių nesodina į kalėjimus, tačiau yra jiems ir ypač tradicinių pažiūrų atstovams nepakantūs, laiko juos atsilikėliais, nesusipratėliais, tamsuoliais, kuriuos, jų nuomone, dėl bendro visuomenės gėrio reikia perauklėti ir padėti tapti „sąmoningais“ šiuolaikiniais ir ateities žmonėmis. Panašų tikslą anuomet puoselėjo ir žodžio laisvę privatizavusi komunistų partija. Nors šiandien gyvename žodžio laisvės sąlygomis, ar daug rastume mūsų komercinėje žiniasklaidoje kritiškų minčių neoliberalizmo ir globalizmo atžvilgiu? Tiek globalistams, tiek bolševikams nepriimtinas pilietis, susisaistęs su tautine valstybe, jie yra pasaulio piliečio šalininkai. Ši sąvoka iš principo yra klaidinga, nes žmogus evoliucionavo kaip socialinė būtybė, išsiskyrusi iš kitų primatų poreikiu turėti draugų, būti būrio (genties, bendruomenės, tautos, valstybės) dalimi. Mokslininkai spėja, kad tik žmogui, vienintelei gyvai būtybei, būdinga atsakomybė ir rūpinimasis savo „būriu“, dėl kurio jis pasiryžęs net sąmoningai gyvybės aukai. Jei gyvūnų pasaulyje pasitaiko vienas kitas atvejis, leidžiantis įtarti jų gebėjimą aukotis dėl gaujos išlikimo, tai greičiau yra instinkto, o ne sąmoningo pasirinkimo ženklas. Žmogaus atsidavimo bendruomenei pavyzdžiu galima minėti ir Lietuvos 1918–1919 metų savanorius, ir pokario partizanus, kurie aukojosi dėl Lietuvos laisvės, žinodami, kad gali ir žūti. Kitas reikalas, kai bandoma žmones paversti pasaulio piliečiais; jų akcentuojamas pilietinis aktyvumas – nebūtinai auka ir nebūtinai įsipareigojimas šaliai.

Grįžkim prie kreipimosi. Jame raginama atsisakyti principo, kad valstybę turi išlaikyti mažiausias pajamas gaunantys jos piliečiai. Ar ši mintis kelia jums nerimo, nes ir pats esate verslininkas?

Kartais mane taip pavadina, bet iš tikrųjų visą gyvenimą užsiėmiau mokslu, o dabar esu pensininkas, besidomintis šiuolaikiniais vėžio diagnostikos metodais ir bandantis prisidėti prie jų platesnio taikymo Lietuvoje. Tam įsteigiau startuolį. Tiesa, Nepriklausomybės pradžioje, kai vadovavau Biotechnologijos institutui, esant sudėtingoms aplinkybėms, inicijavau kompanijų „Fermentas“ (dabar – „Thermo Fisher Scientific“ padalinys) ir „Biofos“ (dabar – „Teva Sicor“) steigimą, kurių akcininkais galėjo tapti instituto darbuotojai. Tai buvo strateginis sprendimas, kuris išgelbėjo ir institutą (rodos, vienintelį iš Lietuvoje buvusių vadinamųjų sąjunginių institutų). Dabar tos dvi įmonės vadinasi jau kitaip ir priklauso kitiems savininkams, bet pasakysiu, kad tos dvi įmonės, kur dirba apie 800 žmonių, per metus pardavė produkcijos už vieną milijardą litų, o „Fermento“ gamykloje vienas žmogus per metus pagamina produkcijos maždaug už milijoną litų. Ir atlyginimai ten, rodos, vieni didžiausių Lietuvoje.

Gal įsivaizduojate, kodėl mūsų verslininkai tokie godūs ir nekelia atlyginimų?

Mūsų bėda ta, kad Lietuvos pramonė gamina mažai inovatyvių produktų ir dėl to jos konkurencingumą atviroje rinkoje laiduoja tik maža savikaina, tarp kurios sandų – ir pigi darbo jėga. Nežinau, gal yra verslininkų, kurie galėtų daugiau mokėti savo darbuotojams, bet nemaža dalis smulkiųjų atsidūrusi ant nemokumo ribos. Pavyzdžiui, pažįstu tokių verslininkų, kurie yra įdarbinę kelis žmones ir moka jiems minimalų atlyginimą, nes padidinus jų uždarbį ir sumokėjus visus su tuo susijusius mokesčius, darbdaviui nieko neliktų, kaip tik uždaryti savo verslą ir kartu su atleistais darbuotojais eit į darbo biržą. Gal valstybei bus geriau gavus dar daugiau išlaikytinių, klausia jie.

Ne veltui kreipimesi siūloma keisti smulkiojo ir vidutinio verslo teisinius pagrindus.

Iš tiesų, smulkusis verslas pas mus kankinamas, jis nuo pirmos dienos apkraunamas prievaizdais ir mokesčiais. Pavyzdžiui, Japonijoje ar Anglijoje jis neprasideda nuo to, kad įmonės steigėjas turi susirinkti galybę leidimų su įvairių institucijų parašais, jis gali per dieną įsteigti savo įmonę ir tam tikrose srityse – net pradėti veikti; jis prisiima visą su verslu susijusią atsakomybę, nors būna tik susipažinęs su jo sąlygomis ir taisyklėmis (higienos, sanitarijos, priešgaisrinio saugumo reikalavimais ir pan.). Kažkiek laiko tokio verslininko niekas gali ir netikrinti, leisti jam ramiai verslauti, ir jei per pirmą patikrą ras pažeidimų, kuriuos nesunku pašalinti, verslininkas atsipirks tik įspėjimu… Nesu verslo aplinkos žinovas, bet, pvz., startuolių padėtį žinau. Vienas iš Amerikos atvažiavęs programuotojas sako: „Amerikoj dirbau startuoly ir čia atidariau startuolį – ten mano mokesčiai du su puse ar tris kartus mažesni, o čia apkrovė tokiais mokesčiais, kad aš turbūt važiuosiu atgal…“

Ir… ką siūlytumėt daryti?

Pirmiausia reikia, kad Lietuvoje augtų aukštą pridėtinę vertę kurianti pramonė ir paslaugos. Šis proveržis neįmanomas be užsienio investicijų ir aukštos kvalifikacijos specialistų, kurių reikiamo kiekio mūsų švietimo sistema, deja, neparengia, nors pagal diplomuotų specialistų skaičių tikrai Europoje atrodome labai gerai. Todėl būtina pertvarkyti švietimo sistemą pradedant nuo mokyklos, nes vis prastesnio raštingumo abiturientai pakliūna į universitetus. Kai kuriuose iš jų susiformavusi ydinga praktika, kai priimami „vos paeinantys“ dvejetukininkai, žinoma, su „pridėtine verte“, – jie moka už studijas iki diplomo. Aš neminėsiu vieno periferinio universiteto, kuris pasižymėjo tuo, kad labai mažai iškrisdavo pirmakursių, mokėjusių už studijas, nors tarp jų buvo daug įstojusių dvejetukininkų. Ir su šitokia praktika taikstosi Tautos žiedas…

Ką jūs laikote Tautos žiedu?

Aukštąsias mokyklas ir jų profesūrą. Tai mūsų Tautos intelektinis žiedas. Sakau be kabučių, kokius turim, geresnių neturim. Sąjūdžio laikais ir pirmais Nepriklausomybės metais buvo suformuota grupė, kuriai vadovavo šviesaus atminimo prof. Rimantas Petras Sližys, parengusi pirmojo Lietuvos mokslo studijų įstatymo projektą. Parašėm jį šviesiai, atsakingai, patriotiškai akademinei visuomenei tikėdami, kad ji, vadovaudamasi tomis laisvėmis, elgsis atsakingai, kels ir tobulins mokymo ir mokslo lygį, rengs aukščiausio lygio specialistus, tačiau šiandien akivaizdu, kad dauguma dabartinių aukštojo mokslo bėdų kilo iš to, kaip ir kam buvo naudotasi laisve. Deja, įgijus laisvę, imta rūpintis tik savo išgyvenimu.

Kadangi finansavimas buvo mažas, kiekviena aukštoji mokykla ėmė kurti programas, diduma, pavyzdžiui, pradėjo mokyti vadybos, nors faktiškai nebuvo Lietuvoje tiek dėstytojų profesionalų toje srityje; prisisteigė tiek universitetų, nors tokioje mažoje šalyje jiems neužtenka nei finansinių, nei intelektinių resursų. Gavom apverstą piramidę – universitetuose specialistų buvo rengiama daugiau negu kolegijose ir proftechninėse mokyklose. Dabar bandoma švietimo sistemą ir vėl reformuoti. Domiuosi vykstančiu procesu. Deja, nieko nauja po saule – su labai retomis išimtimis stengiamasi išlaikyti status quo. Neabejoju taip besielgiančių aukštųjų mokyklų vadovų ir akademinių bendruomenių aukštu intelektiniu lygiu. Bet trūksta įsisąmoninto patriotizmo, kad dėl Lietuvos ir jos žmonių ateities (tarp kitko, ir emigracijos mažinimo) reikia kardinalios universitetų tinklo pertvarkos, intelektualinių ir finansinių resursų koncentravimo. Ir nedelsiant. Suprantama, kad bet kokia pertvarka susijusi su įtampa, stresu, kai kam – darbo praradimu, bet nedeklaratyvus patriotas suvokia, kad būna momentų, kai dėl Tėvynės reikia aukotis. Planuojamos reformos metu atsiskleis, kas yra kas.

Beje, ir jūs, profesoriau, priklausote tam Tautos žiedui…

Nuo Sąjūdžio, Nepriklausomybės pradžios laikų, kiek galėjau, stengiausi visuomeniniais pagrindais dalyvauti formuojant mokslo studijų politiką, per tiek metų sugaišau daug laiko, bet našumo procentas labai menkas. Mažai ką pavyko padaryti.

respublika.lt

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

ir tai šviesuolis?       2017-05-5 0:14

nėra meilės žmonėms.
kažkokias abrakadabras rašinėja - vos ne skvernelis Nr.2
——-
(čia gal komunistų sąmokslas: garą nuleisti tokiais “šviesuoliais”)

jei       2017-05-4 19:42

jei semasėdžiai ir prezidentė nustatytų 800 er minimalų atlygimą - tiek verslininkai ir mokėtų bet socialdemokratai valdžioje su valstiečiais ir policininku nedirbančiais žemę to nedaro.

Marginalas       2017-05-4 18:45

Įdomu, ką Autorius vadina laisvę, kuri neva įgyta? Gal Gatajevų ir Kusaitės atvejus, kišeninių teismų savivalę “pagal skambučius iš viršaus”, Pociūno ir Zdebskio bylų palaidojimą, bankinio indėlio paslapties naikinimą bei kiekvienos biurokratinės žiurkės lindimą į privačią sąskaitą siekiant terorizuoti skurdžius už nedeklaruotus likučius, totalinį “pasiklausymą” bei tolesnį elektroninį čipizavimą, kuris greit subendrins “pasą” su banko kortelę panaikinęs atsiskaitymą grynaisiais? Tokio masto “laisvės” nebūta net sssr, apie ją nė nesvajojpo net G. Orwellas.
Tačiau 99% kvailių supranta tik TV pozicijų-opozicijų trydas ir nemąsto, todėl jie “įgijo laisvę” lesitų simbolių pavidalu (grynai maskoliškas supratimas). “Laisvė” taps tobula užbaigus pasaulinio elektroninio konclagerio statybą privaloma eutanazija.


Rekomenduojame

Simonas Jazavita. Apie Prezidentus ir Antano Smetonos paminklą Vilniuje

Darius Alekna. Tai kas ten sakė, kad ne vieta buvo pagrindinis LEU sunaikinimo motyvas?

Andrius Švarplys. Politinis sentimentalumas yra amoralus ir antidemokratinis – jis išreiškia ne užuojautą, o politinį interesą

Geroji Naujiena. Palaiminti, kurie Jam sugrįžtant budės

Popiežiaus interviu italų dienraščiui: Europa, migracija, ekologija

Povilas Urbšys. Tai – elementarus vaivorykštinis fašizmas

Vykintas Vaitkevičius. Iš miego pakilusi Gedimino pilies kalno kariuomenė

Vidmantas Valiušaitis. Nėra to blogo, kas neišeitų į gera

Į laisvę“ studijų savaitgalis „Quo vadis, Lietuva?“

Robertas Grigas. Ar esame gėlininkų tauta?

Dalius Stancikas. Kaip išnarplioti Šimašiaus mazgą

Reportažas iš 5-ųjų Monsinjoro Alfonso Svarinsko mirties metinių paminėjimo Partizanų parke

Tomas Baranauskas. Manote, kad bent A. Ramanauską-Vanagą jau paliko ramybėje? Manykite iš naujo…

Tiesos.lt žinia skaitytojams, kuriems šiuo metu esame nepasiekiami: mes veikiame, kliūtis žadame įveikti, lauksime Jūsų sugrįžtant

Algimantas Rusteika. Laisvės dykai niekas nedalina

Dar vienas reportažas iš mitingo „Apginkime Lietuvos Didvyrius!“ (Šarūno Valentinavičiaus vaizdo įrašas)

Prof. Alfonsas Vaišvila. Nuo „tautos suvereniteto“ praktikoje slaptai pereinama prie valdžios suvereniteto

Nuo bačkos. Aplinkos ministerija: „Nevykdant pagrindinių miškų kirtimų, miškai prarastų tvarumą“

Nuo bačkos. Nerijus Mačiulis: Naujausia skurdo statistika neleidžia abejoti – Lietuvoje jau sėkmingai kuriame gerovės valstybę

Lietuvos žydų bendruomenių viešas pareiškimas dėl LŽB pirmininkės Fainos Kukliansky veiksmų

Raimondas Navickas. Įspūdžiai iš mitingo

Mitingas „Apginkime Lietuvos Didvyrius!“ (Juozo Valiušaičio vaizdo įrašas)

Arūnas Gumuliauskas: „Istorinės atminties politikoje negalima įsivelti į „paminklų mainus“

Valdas Vasiliauskas. Žvelkite giliau ir plačiau

Protesto koncertas „In memoriam Jonui Noreikai-Generolui Vėtrai“

Prof. Alfonsas Vaišvila. Visuomenės perkeitimas: daiktus vadinti netikrais vardais, dezorientuojant ir demoralizuojant ją

Andrejus Gaidamavičius. Punios šilas – padėkite gelbėti!

Gintautas Kniukšta. Ne, prezidente, jūs Lietuvos miškų neparduosite

Rasa Čepaitienė. Apie marginalus

Valdas Vasiliauskas. Amžinas nepriklausomybės ir demokratijos susikirtimo taškas. Neįmanomybės istorija: nuo Vasario 16-osios iki Kovo 11-osios

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.