Demokratija ir valdymas, Referendumai

Holger Lahayne. Ką reiškia „siekti teisingumo“? (I)

Tiesos.lt siūlo   2017 m. liepos 19 d. 22:57

10     

    

Holger Lahayne. Ką reiškia „siekti teisingumo“? (I)

lksb.lt

„Viešpats yra teisingumo Dievas“ (Iz 30, 18); jis yra toks Dievas, „kuris myli ištikimai, vykdo teisingumą ir teisumą žemėje“ (Jer 9, 23). Jis myli teisingumą (Iz 61, 8); Dievas „didingas jėga ir teisingumu“ (Job 37, 23). Viskas, ką jis daro, yra teisu ir teisinga, nes jis „ištikimas Dievas, be apgaulės, teisus ir patikimas“ (Įst 32, 4), o teisingumas yra jo „sosto pamatas“ (Ps 89, 15). Vien šis Biblijos eilučių pluoštelis, kuris galėtų būti ir žymiai didesnis, pakankamai aiškiai parodo, jog teisingumas yra viena iš svarbiausių Dievo savybių.

Kadangi žmogus sukurtas kaip Dievo atvaizdas, tai savo Kūrėją turėtų atspindėti ir darbais bei gyvenimo būdu. Dėl to iš jo Dievas taip pat reikalauja teisingumo. Bene aiškiausiai šis reikalavimas formuluojamas Senojo Testamento teisėjams: „Neiškraipyk teisingumo, nerodyk šališkumo, neimk kyšio“ (Įst 16, 19). Įst 27, 19 sako dar griežčiau: „Prakeiktas, kas pažeidžia ateivio, našlaičio ir našlės teises!“ Iš kitos pusės: „Laimingi, kas elgiasi teisingai, ir visados daro, kas teisu.“ (Ps 106, 3) Teisingumo reikalavimas labai aiškiai ir primygtinai reiškiamas ir Senojo Testamento pranašų raštuose, kaip antai Iz 1, 17 („Mokykitės daryti gera. Atsidėkite teisingumui, padėkite engiamajam“) arba Iz 56, 1 („Laikykitės teisingumo ir būkite dori…“) Žinoma Biblijos etinių principų santrauka yra pateikta pranašo Michėjo knygoje: „Žmogau, jis tau pasakė, kas gera ir ko iš tavęs reikalauja VIEŠPATS: tik daryti, kas teisinga, mylėti ištikima meile ir nuolankiai eiti su savo Dievu“ (Mch 6, 8).

Daryti, kas teisinga – tai reikalavimas, kuris turi labai didelį prioritetą. Praktikuojamas teisingumas yra daug svarbiau negu formalios religinės ceremonijos ar veiksmai. Antai pranašas Amosas griežtai kritikuoja aukas, atnašaujamas nenuoširdžiai, ir perduoda tokį Dievo žodį: „Pasitraukite šalin su savo giesmių triukšmu“. Bet čia pat ir pasako, kas yra daug svarbiau: „Tevilnija teisingumas lyg upės srovė, o teisumas – lyg nuolat tekanti upė“ (Am 5, 23–24).

Dėl to iš principo labai sveikintina, kad krikščionių bažnyčiose ir kitose organizacijose teisingumas vėl tampa svarbia ir mėgstama sąvoka. Kaip ir jau bemaž tris dešimtmečius „teisingumas, taika ir kūrinijos išsaugojimas“ šia žinoma tribalse skamba ekumenijos judėjime.

Teisingumas naujomis spalvomis bei prasmėmis sužibėjo ir tarp pastarojo meto evangelikalų. 1974-ųjų Lozanos sandoroje rašoma: „Mes turime nebijoti pasmerkti blogį ir neteisybę, kad ir kur jie egzistuotų.“ (5 str.) Ir Keiptauno įsipareigojimas, priimtas 2010 III Lozanos kongrese, apie „gyvenimą, kurio reikalauja Biblija“, sako: „Iš Abraomo per Mozę, psalmininkus, pranašus ir Izraelio išmintį bei iš Jėzaus ir apaštalų sužinome, kad toks biblinis gyvenimo būdas apima teisingumą, gailestingumą, nuolankumą, sąžiningumą, teisumą...“

Teisingumas, ko gero, neatsitiktinai pradeda šią ilgą dorybių eilę. Dokumentas taip pat akcentuoja, kad visose Biblijos knygose „visiems Dievo žmonėms įsakyta… atspindėti Dievo meilę ir teisingumą praktine meile ir teisingumu vargstantiems.“ Ir krikščioniškoji Bažnyčia yra pašaukta „būti šventumo, gailestingumo ir teisingumo bendruomene nuodėmių ir kančios kupiname pasaulyje“. O pirmosios dalies pabaigoje, kaip ir minėtosios ekumenijos judėjimo dokumentuose, nuskamba: „Dievas įsako mums atspindėti Jo charakterį gailestingai rūpinantis vargstančiais ir demonstruoti Dievo karalystės vertybes bei jėgą, siekiant teisingumo, taikos ir rūpinantis Dievo kūrinija.“

Teisingumas kaip svarbi krikščioniškosios teologijos, ypač etikos, kategorija, kuris laikas yra ir gana madinga. Tai liudija šio žodžio vartojimo dažnis minėtuose Lozanos judėjimo dokumentuose. Lozanos sandoroje jį bei jo variantus randame 6 kartus (angl. justice, injustice, just; plg. su „evangelizacija“ ir jo variantais, minimais 27 kartus; angl. evangelism, evangelist, evangelistic), Keiptauno įsipareigojime atitinkamai „teisingumas“ pirmauja (32 ir 26). Skirtumas atsirado iš dalies ir dėl skirtingų pasirinktų akcentų, bet kartu matome ir bendrą naują tendenciją. Antai viena evangelikalų seminarija Marburge (Vokietijoje) šį žodį įtraukė net į savo šūkį: „Visuomenė, bendruomenė, teisingumas“ (Gesellschaft, Gemeinde, Gerechtigkeit). Prieš porą dešimtmečių pirmasis ir paskutinysis žodžiai jokiuose šūkiuose tikrai nebūtų skambėję. Permainas čia sužadino ypač „kairysis“ evangelikalų sparnas, sąvoką „teisingumas“ pavertęs viena iš svarbiausių, o kartais atrodo – grynai savo nuosavybe. Vienas iš jų atstovų – įtakingoji Vašingtono „Sojourners“ bendrija, vadovaujama J. Walliso, kurios šūkis: „Veiklusis tikėjimas vardan socialinio teisingumo“ (Faith in Action for Social Justice).

Pastaruoju metu krinta į akis tai, kad teisingumo siekis dažnai tapatinamas su kova prieš vargą ir skurdą (žr., pvz., ir Romos katalikų Kanonų teisės kodeksą, Kan. 222, §2). Antai teologijos daktaras ir vienas iš Vokietijos „Kylančios bažnyčios“ judėjimo lyderių T. Faixas rašo: „Dievas yra teisingumo Dievas, tarp to ir socialinio teisingumo. Dievas nesidžiaugia šio pasaulio skurdu, jis duoda mums uždavinį imtis kokių nors priemonių!“ (Würde Jesus bei IKEA kaufen?) Panašią į Faixo teigimo schemą galima aptikti gana dažnai: pradedama aiškia ir neginčijama Biblijos mintimi, prie jos ‘prisegama’ Biblijoje nesanti ir kontroversiška sąvoka „socialinis teisingumas“ ir kategoriškai raginama intensyviai veikti. Panašiai rašoma ir tinklalapyje „Transforum Berlin“ apie šių metų vasario mėn. seminarą tema „Ar gali mieste egzistuoti teisingumas?“ (Kann es Gerechtigkeit in einer Stadt geben?):

„Daugelis mūsų miestuose kenčia nuo socialinės atskirties ir augančio neteisingumo. Dievas tam nebuvo abejingas jau Senajame Testamente. Jis reikalavo iš savo tautos socialinio teisingumo kaip Sandoros ištikimybės ženklo: ‘Juk teisus yra VIEŠPATS; jis myli teisius darbus.’ (Ps 11, 7) Masių dvasinis ir socialinis skurdas Jėzų liūdinte liūdino: ‘Matydamas minias, jis gailėjosi žmonių...’ (Mt 9, 36). Jo kančia ir mirtis buvo išganinga tiems, kurie juo sekė: ‘O šviesos vaisiai reiškiasi visokeriopu gerumu, teisumu ir tiesa.’ (Ef 5, 9)“

Įdomu tai, kad šitokių citatų kontekstuose veltui ieškotume bent kiek aiškesnių teisingumo ir neteisybės sąvokų definicijų; jos vartojamos kaip savaime suprantamos. Be to, galėtume pastebėti, kad sąvokos stiprokai praskiestos atjautos, empatijos dėmenimis bei kitaip emociškai išreikštos. Gana gausus ir chaotiškas Biblijos eilučių citavimas, matyt, turėtų sudaryti mums įspūdį, jog citatos esančios tiesioginis Dievo atsakas į „augančią neteisybę“. Nieko nebestebina tokie sakiniai vienos Vakarų teologijos seminarijos tinklalapyje: „Pranašiškas socialinio neteisingumo smerkimas yra gera biblinė (senatestamentinė) tradicija, o socialinis teisingumas – nuoširdus Dievo troškimas.“ Viskas, regis, taip aišku ir savaime suprantama, kad net nedrąsu klausti, kas turima omenyje, kai sakoma „socialinis teisingumas“? Juk visi vienaip ar kitaip pritartų kovai prieš vargą ir skurdą, taigi pasisakytų už teisingumą. Tik klausimas, už kokį teisingumą?

Išskirtinai radikalus piktnaudžiavimo teisingumo sąvoka pavyzdys galėtų būti Pasaulinės reformatų bažnyčių sąjungos (WARC, nuo 2010 m. WCRC) 2004 m. paskelbtas „Akros išpažinimas“ (Accra Confession), kurio 24 straipsnyje rašoma: „Tikime, kad Dievas yra teisingumo Dievas…“ Toliau, remiantis šiuo bibliniu teiginiu, suformuluojamas toks reikalavimas:

„Todėl mes atmetame bet kokią ideologiją arba ekonominį režimą, kuris teikia pirmenybę pelnui, o ne žmogui, nesirūpina visa kūrinija ir pasisavina tas Dievo dovanas, kurios buvo skirtos visiems. Mes vardan tiesos atmetame bet kokį mokymą, kuris pateisina remiančius tokią ideologiją arba nepasipriešinančius jai.“

Ką visa tai reiškia? Atsakant į šitokį teiginį, pirmoji atėjusi galvon mintis būtų: ačiū Dievui, kad verslininkai teikia pirmenybę pelnui (nes tie, kurie to nedaro, greitai bankrutuos) – o jis tada apsisuka geru visiems rinkos dalyviams, taigi visiems žmonėms, galų gale ir pačioms bažnyčioms… Nejau privačios nuosavybės visai neturėtų būti (nes negalima „pasisavinti“)? Juk Vakarai dėl to bemaž 200 metų ir išgyvena niekada neregėtą gyvenimo gerovės pakilimą, kad žmonėms daugmaž užtikrintos privačios nuosavybės ir jos panaudojimo teisės bei garantuota ekonominė laisvė!

11 straipsnyje bandoma teisintis, esą nesiekiama „duoti paprastų atsakymų“. Bet kaip nesiekiama, jeigu beveik iškart kitu sakiniu mūsų demokratinė kapitalistinė sistema pavadinama „ekstremaliai kompleksiška ir nemoralia“ – argi tai nėra paprastas atsakymas?! Argi ne per paprasta manyti, kad rinkos ekonomikos (globalizacijos arba neoliberalizmo) šalininkai yra vienas didelis velnio lizdas? Nejaugi neatsirastų nė poros dalykų, vertų paminėti kaip teigiamų bendruosiuose rinkos ekonomikos procesuose? Gal ir atsirastų, tik kad intencijos tam, regis, jokios nėra ir visiškai neieškoma. Aktono instituto darbuotojas Jordanas Balloras (bažnyčios, priklausančios WARC/WCRC, narys) teisingai pastebi: „ekonominė ideologija [Akros išpažinime] suplakama su Bažnyčios socialiniais veiksmais“.

Dėl to krikščionims labai vertėtų pagaliau atkreipti dėmesį, kad Dievo teisingumo sąvoka šiandien jokiu būdu nėra nei savaime suprantama, nei aiški; atverti akis ir pamatyti, kad ji gali būti visai lengvai paversta grynų gryniausia propaganda. Kad teisingumas gali būti iškreipta ir jungiama beveik su viskuo: kartomis, lytimis, ekologija, pasauliu ir t. t.

Šveicarų teologijos profesorius C. Stückelbergeris knygoje „Grundwerte“ (Pagrindinės vertybės; drauge su F. Mathwigu) mini net 12 tokių junginių dimensijų. „Atkuriamasis teisingumas“, „baudžiamasis“ arba „procedūrinis teisingumas“ yra girdėtos ir tradicinės sąvokos, nesunkiai pagrindžiamos Biblija. Tačiau šiandien yra paplitę ir tokie „teisingumai“ kaip „galimybių“, „dalyvavimo“ ar „poreikių“ arba tokie, kurie į kitas kalbas beveik neišverčiami: pvz., transitional ir transformative justice. Įdomu, kad Stückelbergeris visa tai pateikia gana pliuralistiškai laisvam mūsų pasirinkimui ir tarp nė vienos iš visų „teisingumų“ rūšių nemato jokio esminio konflikto. Atrodo, kad jis tikrai tiki, jog „atlygio teisingumas“ (kiekvienas gauna savo dalį pagal pasiektus rezultatus) ir „poreikių teisingumas“ (kiekvienas gauna pagal savo poreikius) be jokių didesnių problemų yra tarpusavyje suderinami. Ar tikrai? (Apie „poreikių filosofijos logiką“) (žr. N. Ashfordas, Laisvos visuomenės principai, p. 77–78; internete – ČIA).

Krikščionys laikosi skirtingos nuomonės apie tai, kas yra teisinga visuomenė ir teisingumas. Bet tai nestebina, nes pačioje visuomenėje yra daugybė skirtingai mastančių, jų nuomonės daro įtaką viena kitai, taigi ir krikščionių. Dar filosofas A. MacIntyre’as, remdamasis visų pirma Aristoteliu, savo knygoje After Virtue prieš kelis dešimtmečius pastebėjo, kad mums trūksta „praktinio sutarimo dėl teisingumo sampratos“. Beje, jis ir netiki, kad toks sutarimas „mūsų individualistinėje kultūroje“ yra pasiekiamas.

M. J. Sandelis, Harvardo kolegijos politinės filosofijos profesorius, nusiteikęs kiek optimistiškiau. Jo skaitomasįvadinis kursas apie teisingumo temą jau keleri metai yra vienas iš populiariausių šioje aukštojoje mokykloje. Tinklalapyje justiceharvard.org galima peržiūrėti visas jo paskaitas šia tema (šių paskaitų pagrindu išleista knyga „Justice: what’s the right thing to do?“, netrukus tapusi bestseleriu). Sandelis meistriškai kerta proskyną per sąvokų džiungles, analizuoja svarbiausias per mąstymo istoriją susiformavusias sampratas apie teisingumą, dažniausiai iškeliančias vieną kurį nors iš trijų esminių teisingumo aspektų: gerovė ir nauda, laisvė ir teisės bei dora ir moralė. Sandelis aiškiai parodo, kad šiame reikale neišvengiamai susiduriama su galybe rimtų konfliktų, tačiau tiki, kad viešuose ir atviruose debatuose galima gerokai priartėti prie neblogų sprendimų.

Siekti teisingumo – ką tai reiškia? Žinoma, krikščionys visų pirma nori likti ištikimi Dievo žodžiui kaip aukščiausiajam autoritetui, tačiau sykiu ir neišvengiamai į savo sampratas ima ir įpina nuomonių iš aplinkos. Todėl pradžioje visai prasminga, pasinaudojant trimis XIX–XX a. mąstytojais, pabandyti atskirti pelus nuo grūdų ir prasibrauti prie sąvokos „teisingumas“ šerdies. Šioji trijulė turi galių padėti užlįsti už įvairių sąvokų fasado ir atginti į mūsų smegenines nemenką gūsį šviežių minčių. Jie gali padėti išvengti klaidingo Biblijos aiškinimo, nereikalingų perlenkimų ir aplaidžios mąstysenos. Taip pat kaskart turėsime galimybę jų mintis palyginti su atitinkamomis iš Biblijos.

Bus daugiau.

lksb.lt

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

LSN       2017-07-24 17:46
Pikc       2017-07-20 22:43

->” 2017-07-20 9:25” Donskis buvo neapykantos skleidėjas, o ne neapykantologas”. wink

atsakymas       2017-07-20 15:16

durnumas. Derėtų siekti ne teisingumo o priežasties pašalinimo.

Skaidrus,išgrynintas       2017-07-20 14:42

širdies balsas.Gimsta tyloje,dažnai sunkiomis nemigo naktimis išgirstamas.Šiais laikais labai populiarūs migdomieji.Negirdėti,nematyti,nežinoti.Tiesos.

VaidasVDS       2017-07-20 12:23

Surinktos gražios ir tikrai prasmingos citatos iš ST. Pateikta net tam tikra abraominės religijos evoliucija. Aišku, nutylėti klydimai ir barbarizmai, esantys tame pačiame ST.
Įdomus tas šūkis: „Visuomenė, bendruomenė, teisingumas“. Bet geresnis šūkis būtų: „Meilė, individas, teisingumas, šeima, visuomenė, bendruomenė“. Individas auklėjamas meilėje, išmoksta pasiekti teisingumą, pradmenis gauna šeimoje, perkelia tai į visuomenę, taip formuodamas bendruomenę. Bet bėda yra tame, kad krikščionybė priėmė Pauliaus evangeliją ir ja pakeitė Jėzaus evangeliją, kuri buvo nukreipta, būtent į individo lavinimą, sudvasinimą ir į galutinį tokių individų rezultatą - bendruomenę-bažnyčią. Bažnyčia (suinstitutinta) prisiėmė auklėti visuomenę, o visuomenė dvasinį auklėjimą perleido bažnyčiai, tuo nusiplaudama sau rankas. Šis Jėzaus evangelijos netyčinis iškraipymas lėmė tai, kad šiuo metu faktiškai bažnyčia dirba sau, o visuomenė rūpinasi savimi, kaip išmano. Rezultatai (vaisiai) faktiškai yra katastrofiški…
Teisingumo išminties galima semtis iš to, ko iš tiesų mokė Jėzus:
“Karalystės evangelija turi būti skelbiama visiems žmonėms – žydui ir pagoniui, graikui ir romėnui, turtingam ir vargšui, laisvam ir vergui – ir lygiai tiek jaunam, kaip ir senam, kaip vyrui, taip ir moteriai.”
“Jėzus laimino neturtinguosius, nes jie paprastai būdavo nuoširdūs ir religingi; jis smerkė turtinguosius, nes jie paprastai būdavo pasileidę ir nereligingi. Jis vienodai pasmerkdavo nereligingą elgetą ir pagirdavo pasišventusį ir garbinantį Dievą turtuolį.”
“Jėzus nesiūlė jokių taisyklių visuomeniniam vystymuisi; jo misija buvo religinė, o religija yra išimtinai individualus patyrimas. Labiausiai išsivysčiusios visuomenės tobuliausias tikslas niekada negali tikėtis, kad pranoks Jėzaus žmonių brolystę, grindžiamą Dievo tėvystės pripažinimu. Jokio visuomeninio išsivystymo idealo negalima įgyvendinti neatėjus šitai dieviškajai karalystei.” Šaltinis - Urantijos Knyga
—-
Todėl reikėtų iš tiesų atmesti bet kokią ideologiją arba ekonominį režimą, kuris teikia pirmenybę pelnui, o ne žmogui (teisingiau gal būtų - dvasingam žmogui ir Dievui), nesirūpina visa kūrinija ir pasisavina tas Dievo dovanas, kurios buvo skirtos visiems.
Tačiau reikėtų nesmerkti tiesą pažinusio turtingojo, jei jis dar nėra pakliuvęs į godumo ir savanaudiškumo gniaužtus. Pats nuosavybės turėjimo faktas neturėtų būti smerktinas:
“Jėzus dirbo, gyveno, ir užsidirbdavo pragyvenimui tokiame pasaulyje, kokį jis surado. Jis nebuvo ekonomikos reformatorius, nors iš tikrųjų dažnai atkreipdavo dėmesį į tą neteisingumą, kaip nelygiai skirstomas turtas. Bet jis nesiūlė jokių priemonių, kaip tą ištaisyti. Šiems trims jis išaiškino, kad, nors jo apaštalai neturi turėti nuosavybės, bet jis nepamokslavo prieš turtą ir nuosavybę, o tiesiog prieš nelygų ir neteisingą jo paskirstymą. Jis pripažino poreikį visuomeniniam teisingumui ir gamybiniam sąžiningumui, bet nepasiūlė jokių taisyklių, kaip tą pasiekti.” Šaltinis tas pats.
——
Pasiekti socialinį teisingumą yra palikta patiems žmonėms…

Pikc'ui       2017-07-20 9:25

Gera pastaba. Bėda tik, kad Lietvuvoje, po L. Donskio, jau nebeturime aukštos kvalifikacijos neapykantologijos teoretikų, tai tokia reikšminga detalė netaps žinoma plačiu mastu.

view test       2017-07-20 6:46

Kaip atpažinti žmogų siekiantį teisingumo Lietuvoje?
Labai paprastai- švarūs batai, pusė šokolado plytelěs kišenėje ir švendrių lapų gniužulas gerklėje.

Aktono institutas       2017-07-20 6:35

Stabmeldžiai laisvarinkininkai porina apie teisingumą.

Life Site News       2017-07-20 2:11
Pikc       2017-07-19 23:50

Įdomi pavardė - lietuviškai būtų kažkas panašaus į “Neapikanta”: “la haine” reiškia “neapykantą”. Turėtų būti įdomi kilmės istorija.


Rekomenduojame

Liudvikas Jakimavičius. Balsuokim protingai

Andrius Švarplys. Užvis svarbiausia – stabdyti valstybę, kad ši nesikištų į privačią žmogaus sferą

Vytautas Sinica. Išmesto balso mitologija

Ramūnas Aušrotas. Partijų programinės nuostatos ir iniciatyvos, prieštaraujančios krikščioniškai pasaulėžiūrai

Augminas Petronis. Tokia mąstysena – ‘viskas, ką jūs apie save žinot, yra tapatybės’ – tikėjimui naikinančiai žalinga

Aleksandras Nemunaitis. Esame už žodžio laisvę ir prieš politkorektiškumą

Algimantas Rusteika. Konservatoriai nutarė reklamuotis pas savus?

Katalikiški balsavimo principai

Liudvikas Jakimavičius apie žiniasklaidą

Seimo narių balsavimų gyvybės ir šeimos klausimais apžvalga

Ar egzistuoja laisva valia? Vytauto Sinicos atsakymas

Algimantas Rusteika. Jei balsuosi už mažus, „tavo balsas prapuls“

Liudvikas Jakimavičius. Gražus rudenėlis ir rinkimų aritmetika

Ramūnas Aušrotas. Istorinės savimonės pabaiga

Neredaguota.lt. Vytautas Sinica: Kova dėl istorijos

Vytautas Radžvilas. Baltarusija: į laisvę ir demokratiją Putino glėbyje?

JT Orhuso konvencijos priežiūros komitetas pripažino: Lietuvos Respublika pažeidė Orhuso konvenciją

Mokytojai iš Kvetkų, Pandėlio, Papilio premjerui Sauliui Skverneliui: Pagal galimybes ištaisykite padarinius savo didžiosios klaidos

Spalio 6 dieną bus atidengtas antkapinis paminklas Adolfui Ramanauskui-Vanagui

Vygantas Malinauskas. Krikščioniškas pasirinkimas

Geroji Naujiena: Kad ir mes duotume vaisių

Andrius Švarplys. Cukrus, Linai

Algimantas Rusteika. Susipažinkime – naujoji, modernioji, nuostabioji, jaunoji LSDP karta

Gediminas Kulikauskas. Istorikas: „Dešimt kautynių“ – kitokia knyga apie partizanus

Algimantas Rusteika. Apie kritinę masę

Rasa Čepaitienė. Rentininkų partija

Ramūnas Aušrotas. JK valdžia po truputį pradeda „veržti kranelius“ gender ideologijos sklaidai tarp jaunimo

Mirštanti Europa (ir tai nėra vien tiktai senėjimas) kviečiasi „šviežio kraujo“...

Algimantas Rusteika. Apie teisingumą

Andrius Švarplys. Emanuelio Macrono žinia Rytų Europai

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.