Visuomenės pokyčių analizė, Istorija

Gytis Padegimas. Kelionė į teatrinį Sakartvelą

Tiesos.lt redakcija   2018 m. lapkričio 19 d. 22:43

3     

    

Gytis Padegimas. Kelionė į teatrinį Sakartvelą

Sėdžiu alsų praėjusios vasaros vidurnaktį pustuščiame Minsko aerouoste, laukiu naktinio skrydžio į Batumį ir bandau atmintyje megzti laiko ir pasikeitusių aplinkybių sutraukytus ryšius su gruzinų menininkais. O tų ryšių ne tokių jau menkų būta – paskutinį sovietmečio dešimtmetį Kauno dramos teatras, kuriame tuo metu dirbau etatiniu režisieriumi, intensyviai bendravo su savito, plačiai pripažinto režisieriaus Michailo Tumanishvilio teatru iš Tbilisio. Keitėmės gastrolėmis, stažuotėmis, užgniaužę kvapą žiūrėjome vieni kitų tų pačių T.Wilderio „Mūsų miestelio“ ir N.Gogolio „Pamišėlio užrašų“ veikalų pastatymus. Atmintyje iškyla vaizdiniai, kai dar žymiai anksčiau, prieš penkiasdešimt metų, būdamas moksleivis, tėvų ir jų klasiokų – buvusių Alytaus gimnazijos abiturientų – automobilių vilkstinėje vykau į tolimą Gruzijos kaimą aplankyti jų klasės draugės, Sibiro tremtyje ištekėjusios už tokio pat tremtinio gruzinų mokytojo ir įsikūrusios vyro tėviškėje. Šeimininkų vaišingumui nebuvo ribų, o į visą savaitę užsitęsusią džiaugsmingą susitikimo po daugybės metų šventę plūdo svečiai iš artimų ir tolimų apylinkių. Vieną dieną pasirodė ir itin keista pora – neaukštas tylus vyriškis ir visiška jo priešingybė – stambi ryški, temperamentinga jo gyvenimo draugė. Paaiškėjo, kad tai Zugdidžio teatro scenografas Petraitis, vieno iš 26-ųjų metų perversmo vadovų pulkininko Petruičio sūnus, radęs galimybes ramiai gyventi bei kurti tik toli nuo tėvynės, ir jo žmona – garsi to paties teatro aktorė. Sužinojusi, kad esu pasiryžęs studijuoti režisūrą, ši man tada tokia įstabi ir neregėta primadona su visu provincijos tragikės temperamentu palaimino mano pasirinkimą eiti „erškėčiuotu teatro keliu“... Ir štai dabar, po daugiau nei 30 metų nuo paskutinio apsilankymo Gruzijoje, praėjęs beveik jau visą savo teatro kelią, to paties Zugdidžio teatro vyriausiajam režisieriui, entuziastingam Lietuvos draugui Badriui Tseredianiui tarpininkaujant, vykstu į 4-ąjį tarptautinį Počio Regioninių teatrų festivalį Sakartvele stebėti spektaklių bei vadovauti kūrybinei laboratorijai. Šiame šalies regione, kur Rionio upė įteka į Juodąją jūrą ir kur buvo antikinė Kolchidė, kur Jasonas ieškojo Aukso vilnos bei sutiko Medėją, anksčiau nesilankiau ir šiek tiek nerimauju, ar rasiu ką nors atpažįstama, ar tai bus visiškai nauja pažintis su terra incognita.

Po pompastiško Minsko aerouosto Batumio aerouostas tikrai atrodo mažytis ir provincialus, tačiau pats miestas, kurį automobiliu kertame paryčiais, nustebina savo gyvumu – veikia parduotuvės, gėlių kioskai, prie lauko kavinių staliukų sėdi gausūs lankytojai. Atvykęs į bet kurią posovietinės erdvės šalį, pirmąjį komentarą apie gyvenimą ir nuotaikas toje šalyje, net ir neklausdamas, visada išgirstu iš mane į gyvenamąją vietą vežančio automobilio vairuotojo. Ne išimtis ir šis kartas. Vairuotojas rusų kalba su puikiai pažįstamu charakteringu akcentu pasakoja, kad puikus kelias, ilgai statytas ir tik ką atidarytas, negali net lygintis su tomis inovacijomis visose gyvenimo srityse, kurios buvo sukurtos „Mišos laikais“. Ir priešininkai, ir šalininkai buvusį prezidentą Saakašvilį familiariai vadina Miša, o maniškis vairuotojas, buvęs jo priešininkas, pripažįsta, kad po veržlaus permainų periodo dabar šalis, valdoma, anot jo, „vieno milijonieriaus ir vieno buvusio futbolininko“, išgyvena stagnacijos laikus. Jis tvirtina, kad jeigu Miša sugrįžtų į šalį, tuoj pat kiltų revoliucija jo naudai.

Įsikarščiavęs mano pašnekovas net nepastebi, kad mes jau pralėkėme viešbutį „Adamanti“, ir geroką kelio gabalą reikia grįžti. Modernus viešbutis, apsuptas palmių, bambukų, mandarinų giraitės, stovi ant jūros kranto ir, kaip ir kiti nauji šios vietovės statiniai, akivaizdžiai kontrastuoja su kaimiška nedidelių namukų, daržų ir laisvai autostrada bei jos pakraščiais laigančių karvių bei kiaulių aplinka. Nuovargis daro savo, ir, nepaisydamas net ir paryčiais neatlėgstančio drėgno karščio, virstu į lovą. Vėlyvą rytą nusileidžiu pusryčiauti į restorano salę ir pasijuntu tarsi patekęs į Felinio filmą: didžiulėje salėje klega triukšmingas, margaspalvių žmonių sambūris. Stilingos, tarsi didžiojo italų režisieriaus stilistų aprengtos ir pagrimuotos moterys, impozantiški, cigarečių dūmų kamuoliuose paskendę vyrai. Niekas niekur neskuba, šen bei ten šmėsčioja dar iš puikių, jaunystėje matytų gruzinų filmų įsiminti veidai. Šitas džiaugsmingas, per kraštus besiliejantis, nė minutei nesustojantis nuoširdus gruzinų teatralų tarpusavio bendravimas tęsėsi visą festivalio laiką spektaklių ir kelionių į juos metu, pliaže, gausiose užstalėse, dalykiškuose teatro problemų aptarimuose ir gerokai susvetimėjusios, dažniausia, kaip jau pas mus tapo įprasta, tik kolegų laidotuvėse susitinkančios lietuvių teatro bendruomenės nariui kėlė sveiką pavydo jausmą. Be abejo, dėmesio bei gerų žodžių netrūko ir grupelei iš svetimų šalių atvykusių festivalio dalyvių bei svečių. Štai ir prie manęs priėjusi apyjaunė moteris tikino, kad ji dalyvavo mano kūrybinėje laboratorijoje Miunchene. Pasijutau, anot poetės, „atsiminimo pašautas“ – tai buvo maždaug prieš 30 metų ir tai buvo viena pirmųjų mano laboratorijų užsienyje! To dar negana – pasisveikinimui ranką tiesia ir nepamirštamas Tumanishvilio Popryščinas iš „Pamišėlio užrašų“ – Ramazas Joselianis! O visą šį atpažinimo procesą vainikuoja to paties teatro primadonos, gerai pažįstamos iš teatrinės jaunystės laikų Nineli Chankvetadzės šilta šypsena. Pasirodo, ji šio festivalio įsteigėja, meno vadovė ir, kuo teko akivaizdžiai įsitikinti, nepakeičiama siela. Iš festivalio dalyvių sužinojau, kad šalyje, kur pagarba ir žavėjimasis aktoriais dar neišblėsęs, ji yra neginčijamas autoritetas, su kuriuo skaitosi ir dabartinės, ir ankstesnės valdžių atstovai. Saakašviliui paliekant tėvynę, ji sakiusi atsisveikinimo kalbą, o ir pats matau, kaip ji sugeba pamaloninti kiekvieną sutiktą, telkti apie save žmones ir iššaukti visuotinį žavėjimąsi ja. Vėliau Nineli man papasakojo, kad prieš ketverius metus jai kilo noras organizuoti festivalį, kuriame toli nuo sostinės triukšmo susirinkę dažnai nepastebimų regioninių teatrų kūrėjai galėtų parodyti savo spektaklius, o visos teatrinės bendruomenės atstovai – neformaliai pabendrauti. Buvo pasirinktas Potis, uostas prieš 10 metų bombarduotas rusų aviacijos ir nuo to laiko patiriantis mums gerai pažįstamą „tuštėjimo metą“. Počio V.Gunijos Profesionalus Valstybinis dramos teatras (šalies teatrai dažniausia vadinasi kokio nors žymaus menininko vardu ir turi pavadinime pažyminį „profesionalus“) bei miesto valdžia mielai parėmė šią iniciatyvą ir buvo svetingais festivalio šeimininkais, tačiau šiemet atsitiko didžiulė nelaimė. Teatras ilgus metus glaudėsi buvusiame kulto pastate, o jį grąžinus bažnyčiai, persikėlė į naujai pastatytą didžiulį modernų pastatą pačiame miesto centre. Teatrą statę kinų statybininkai neįvertino subtropinio vietovės klimato ir panaudojo netinkamas medžiagas. Joms prisigėrus drėgmės, žiemą įgriuvo stogas, ir avarinės būklės pastatas tapo netinkamas naudojimui, o pinigų remontui kol kas nėra. „Mūsų festivalis, likęs šiemet be savo erdvės, turėjo spręsti su tuo susijusias problemas, – rašo festivalio buklete jo organizatorė Nineli. – Nepaisant iškilusių sunkumų, festivalio organizatoriai nusprendė pasilikti Potyje ir daryti tai, kas mane visada žavi žymiuose ir gerai žinomuose tarptautiniuose teatro vasaros festivaliuose – „Teatras visur!“ [...] Aš tikiuosi, kad šis naujas formatas priduos festivaliui poezijos, kurios taip trūksta mūsų dienomis, ir mums visiems suteiks didelio džiaugsmo bei kūrybinio entuziazmo.“

Ką gi, po sočių pietų su neužmirštamais tik ką iškeptais chačapuriais sėdame į du irgi savo amžiumi bei fasonu „feliniškus“ autobusiukus ir, leipdami nuo net ir šiai šaliai rekordiško karščio, vykstame ieškoti tos „teatro poezijos“ į Urekio kultūros namus. Šiais autobusiukais – pečiukais autostradomis ir duobėtais keliais riedėsime į visus festivalio renginius plačiame ruože nuo mūsų šalia Počio įsikūrusio Grigolečio iki Kutaisio ir Batumio. Per anksti atvykus, tenka tipiškų kultūros namų salėje stebėti tipišką provincijos teatrui ne itin gerai organizuotą pasiruošimą spektakliui, ir kyla įtarimas, kad Telavio Vazha Pshavela teatro spektaklis pretenzingu pavadinimu „Ar jis žmogus, šis vyras?“, pastatytas pagal naujai parašytą literatūros klasiko kritinio realizmo atstovo Iljos Chavchavadzes veikalą, tikrai neturės nieko bendra su Nineli išsiilgtąja poezija… Gęsta šviesos, pasigirsta už širdies griebiantis tradicinis gruzinų giedojimas, kuris nenutrūkstama gija lydės visas anaiptol ne jaunų ir ne romantiškų aktorių meistriškai ir labai jautriai atskleistas dviejų skirtingų porų meilės peripetijas nuo pirmojo susitikimo iki mirties, ir pagalvoji, kad ne toks jau banalus šiais modernių technologijų suklestėjimo laikais tame pačiame buklete Nineli parašytas sakinys, kad „teatras yra visur, kur galima rasti bent vieną aktorių ir bent vieną žiūrovą“. Žiūrovų kultūrnamio salėje buvo ne per daugiausia, bet seniai iš filmų pamėgtą galingo stoto bei temperamento Vano Lantbelidzę ir jo partnerius nuoširdžiai norėjosi sveikinti ir dėkoti už aukščiausios klasės profesionalumą, aktorinį nuoširdumą. Ir kituose festivalio spektakliuose teko matyti nemaža puikius vaidmenis kuriančių vyresnės kartos aktorių. Atrodo, kad skirtingų kartų vaisingas bendradarbiavimas, nepasiduodant taip madingo jaunystės kulto apžavams, – vienas skiriamųjų gruzinų teatro bruožų. Amžina teatro poezija alsavo ir viešbučio teritorijoje ant jūros kranto įrengtoje scenoje sužaista laisva W. Shakespeare komedijos „Tuščios meilės pastangos“ adaptacija, pavadinta „Karaliaus įstatymas“. Šiame tęstiniame Sakartvelo teatrinio jaunimo ir Italų komedijos dell arte meistro Claudio de Maglio darbe mane, kažkada irgi mėginusį įminti šios komedijos scenines paslaptis, sužavėjo skoningas komedijinio šėliojimo derinys su autoriaus lyrika. Žaibiškas ritmas, meistriškai įvaldyti tradiciniai charakteriai, puikus darbas su kauke vėjui plaikstant scenos audeklus bei spalvingus herojų kostiumus ir viską persmelkiant jūros mūšai, sukūrė išraiškingą, tikrai šekspyrišką fejeriją. Spektaklis įrodė, kad sudėtingas anglų bardo komedijas galima sėkmingai atrakinti komedijos dell arte raktu, ir patvirtino, kad ir jaunoji gruzinų aktorių karta yra profesionaliai įvaldžiusi žaidybinę improvizacinę teatro tradiciją, kuria visada žavėjo gruzinų teatras.

Po pasiplaukiojimo kateriu Rionio upės žiotimis, žvelgiant į prie tikro namo šalia Počio švyturio pristatytą scenografijos segmentą, atrodė, kad Gorio Giorgi Eristavi teatro ne kartą Lietuvoje statytos A.Strindbergo dramos „Freken Julija“ interpretacija taps dar vienu įsimintinu festivalio įvykiu. Nors vizualiai scenos, transliuojamos ekrane iš švyturio vidaus ar vaidinamos pakaitomis tai tikro namo terasoje, tai specialiai prikurtos architektūros erdvėje, ir buvo efektingos, nors galėjo būti priimtinas ir veiksmo perkėlimas į mūsų dienas, kai aktorės savižudybės priežastimi tampa jos intymaus gyvenimo išviešinimas virtualioje erdvėje, aktorių duetui pritrūko dviejų anksčiau minėtų spektaklių atlikėjų meistriškumo bei įtaigos, be kurių spektaklis tarsi pakibo virš švyturio beorėje erdvėje. Daug sėkmingesnis pasirodė kitas Aplinkos teatro spektaklis – Rustavio Gigos Lortkipanidzės municipalinio teatro pagal F. Arrabalio pjesę „Piknikas“ Nacionalinio parko pamiškėje suruoštas tikras piknikas „skausminga tema su humoro doze“. Publika rinkosi su savo provizija, nors čia pat iš mašinos-parduotuvės buvo galima nusipirkti kavos ar alaus, nerūpestingai gulėsi ant atsineštų užtiesalų, čiauškėjo ir garsiai kvatojo, kai apsikrovę tokiais pat pikniko reikmenimis, aidint stilingai prancūziškai muzikai, manieringai į vaidybinę zoną įžengė groteskiška pora, pafrontėje ieškanti savo sūnaus. Viena burleskiška situacija keitė kitą, aktoriai puikiai vaidino gruzinų teatro meistriškai išlavinta groteskiška maniera, žiūrovai šėlo, kol iš visų pusių pasigirdo kurtinanti kanonada, ir dar neseniai tikrą bombardavimą išgyvenusi publika nuščiuvo ir pajuto, kad buvo teatro įviliota į šiuos pikniko spąstus, kad dar kartą suvoktų visą karo absurdą ir nežmoniškumą. Šeimininkų V.Gunia Počio dramos teatro Hidromelioracijos technikumo griuvėsiuose suvaidintas spektaklis pagal Davito Khorbaladzės pjesę „Mirę miestai“, mano galva, tapo festivalio kulminacija bei jo galingu baigiamuoju akordu. Šis tik valandą trunkantis rūstus ir negailestingas spektaklis, paremtas dokumentine medžiaga ir miestiečių interviu, kalba apie mirusių ar mirštančių miestų Pompėjos, Oradour-sur-Glane, Pripyat (Chernobyl), Detroito ir Neftegorsko likimą. Penki įvairių kartų aktoriai, apsivilkę pabrėžtinai nepriekaištingais čechoviškais kostiumais, pseudoklasikinio pastato arkų, bokštelių ir kitokių architektūrinių įmantrybių likučių fone, kartais muzikuodami, šiuolaikine organiška vaidybos maniera kelia klausimus, ar mes, kaip ir senieji miestai, savo vystymosi procese artėjame prie dėsningo finalo? Kas gali daryti įtaką, sulėtinti ar pagreitinti šį destrukcijos procesą? Ar mes norime išlikti? Ar jaučiamės tokie pavargę, kad negalime sulaukti savo nefunkcionalios egzistencijos pabaigos? Kokios šito abuojumo ir pasyvumo ištakos? Ar turime tikėti nacionaliniais herojais? Ar turime išnykti kaip tie miestai-vaiduokliai, nerodantys jokių gyvybės ženklų? Tiesą sakant, tai egzistenciniai mūsų civilizacijai iškilę esminiai klausimai, ir būtų naivu tikėtis į juos kokio nors tikslaus atsakymo. Man pasakojo, kad miesto valdžia ir meras, kuris spektaklio buklete gražiai ir teisingai kalba apie „jungiantį meno poveikį ir teikiamas galimybes integruotis į Europos tautų šeimą“, po spektaklio premjeros ant teatro buvo labai supykęs.

Nors ir pristačiau spektaklį-viršukalnę, norisi dar nusileisti ir į festivalio kasdienybę bei pakalbėti apie labai įvairius spektaklius, pristatytus po stogu, tiek tradicinėje, tiek ir netradicinėje erdvėje. Įsiminė įvairiose Kolchidės kultūros muziejaus erdvėse veržliai jaunos, dar tik savo vietos po saule ieškančios Dmanisio Zinaidos Kverenchkhiladze teatro trupės spektaklis pagal garsaus gruzinų rašytojo, diplomato, mokslininko Sulkhan-Sabos Orbelianio „Išminties ir melų knygą“. Nors spektaklis ir turėjo tam tikro iliustratyvumo, bet entuziastingų jaunuolių į plastinę kalbą iš senosios knygos verčiami aforizmai, posakiai, ištarmės sulaukė gyvos žiūrovų reakcijos. Senakio Akaki Khoravos teatro spektaklis pagal labai populiarią, bet mano galva, labai vidutinę šiuolaikinę Nino Mirziashvili pjesę „Pašok su manimi tango“, suvaidintas pagrindinėje festivalio vaidybinėje aikštelėje – Počio folkloro centro salėje – puikiai galėtų papildyti „Domino“ teatro repertuarą. Gilesnių prasmių ir asociacijų neužkabino ir Ozurgečio Aleksandro Tsutsunavos teatro suvaidintas „Žaislinis pistoletas“, parašytas Tamai Bartaios ir pasakojantis vienos poros neišsipildžiusios meilės istoriją visos tautos istorijos fone. Ne itin daug dvasinio peno suteikė ar ką nors naujo apie gruzinų teatrą pasakė ir praeito amžiaus sovietinio „ankstyvojo represionizmo“ stiliuje pastatytame milžiniškame pastate įsikūrusio Kutaisio Lado Meskhishvili teatro švaria akademine maniera pastatytas ir suvaidintas „Miunhauzenas“. Kiekvienas festivalis šalia viršukalnių turi ir savo „duobes“. Šiame festivalyje jų buvo dvi, ir džiugu, kad faktiškai visų festivalio dalyvių, kaip ir viršukalnės, jos buvo pastebėtos ir įvardintos. Buklete parašyta, kad Khulo dramos teatro spektaklį pagal turkų autoriaus Tunjero Jujenoglu pjesę „Lavina“, kuri neseniai buvo pastatyta ir Panevėžio dramos teatre, statė net penki režisieriai. Ką gi, vaikas tikrai liko be galvos – čia tas atvejis, kai europinį įvardijimą „regioninis“ drąsiai galima keisti paprastesniu – „provincialus“. Melodramatiška, neorganiška vaidyba, vientiso stiliaus bei sprendimo nebuvimas. Žodžiu, visi tie gerai visiems pažįstami provincijos teatro štampai, kurių, kas be ko, galima aptikti bet kurios šalies teatrinėje kultūroje. Batumio Lėlių ir Jaunimo teatras nusprendė apstulbinti savo ultrapostmodernia Shakespear‘o „Romeo ir Džuljetos“ interpretacija. Savo tikslą spektaklio autoriai pasiekė – ten, kur jiems atrodė, kad labai juokinga ir išradinga, salėje tvyrojo Montekių kapų rūsio tyla, o herojų mirties scenose griaudėjo juokas. Man visada būna neskanu, kai teatralų tarpe pasigirsta vietoje ir ne vietoje tariama sakramentali frazė: „Gaila aktorių!“, tačiau šįkart tikrai negalėjai pajusti nieko daugiau aktoriams, didvyriškai besimurkdantiems sceninių nesąmonių ir beskonybės baloje. Belaukiant kito spektaklio, jau minėtas kolega Tseredianis estų porai ir man pasiūlė pasivaikščioti po miestą ir paieškoti jo brolio Vachos, profesionalaus aktoriaus, vaidinančio su marionetėmis gatvėje. Batumis, kartais vadinamas Saakašvilio valdymo laikų vizitine kortele, tikrai nustebino išradingai suprojektuotų ir pastatytų dangoraižių darna su žaliaisiais plotais ir tradiciniais gruziniško miesto kvartalais. Šiais aspektais jis man pasirodė žymiai įdomesnis ir pranašesnis už kokį nors šaltą supertechnokratinį Dubajų. Lygiai taip pat klajojančio aktoriaus kelią pasirinkęs, iš oficialių teatrų pasitraukęs ir pajūrio krantinėje žmonėms su savo paties pasidirbtomis marionetėmis vaidinantis Vacha Tseredianis pasirodė esmingai artimesnis teatro menui negu visas nuvylusio pretenzingo spektaklio madingas anturažas. Tą pirmapradės aktorystės teikiamą džiaugsmą, sujungtą su aukšta teatrine kultūra, leido išgyventi tuoj po to Batumio Iljos Chavchavadzės teatro Naujojoje scenoje matyta talentinga originalios Nino Sadgobelashvili pjesės „Edith Piaf“ interpretacija. Daug teko matyti įvairių šalių teatruose spektaklių, pastatytų pagal įvairias inscenizacijas, improvizacijas ar pjeses, sukurtas nemirtingos prancūzų dainininkės gyvenimo ir kūrybos temomis. Vieni jų buvo daugiau vykę, kiti mažiau, treti ir visai prasti, o šis spektaklis, kuriame režisierius Otaras Kalandadze meistriškai sujungė į prasmingą visumą dainininkės gyvenimo faktus bei apibendrintą žmogaus likimą šioje žemėje, nepaliko abejingų ir tarsi išdegino žiūrovų sielose skausmingą įdagą. Suprantu, kad ši mano metafora labai subjektyvi ir gal kiek net šventvagiška, tačiau labai portretiškai į Piaf panašios aktorės Majos Tsetskhladzės kuriamas apibendrintas sceninis beprotiškai talentingos ir gyvybingos moters, besiblaškančios tarp praeities šmėklų ir dabarties, kurioje apsukrių meno verteivų ji verčiama kine vaidinti pati save jauną, tarp pareigos vėl koncertuoti, kad gelbėtų ties bankroto riba atsidūrusią jos karjeros viršūnę pamenančią „Olimpijos“ salę ir tarp daugybės savo tikrų bei įsivaizduojamų baimių, paveikslas tarsi personifikavo daugybės šlovingų ir tragiškų šimtmečių istoriją skaičiuojančią Motiną – Gruziją, kurios vaikai jau 30 metų kovodami tarp savęs „vieni už tautą, kiti už liaudį“ negali galutinai susitarti kokiu keliu eiti į ateitį... Rašydamas šį straipsnį, gavau europarlamentarės Laimos Andrikienės „Naujienlaiškį“, kuriame ji praneša, kad spalio 28 d. vyksiančiuose Sakartvelo prezidento rinkimuose ji bus viena iš 100 Europos Sąjungos stebėtojų...

Ir vėl naktį skrendu namo tuo pačiu maršrutu, nejučia kartoju dar jaunystėje įstrigusias Osipo Mandelštamo eilutes „Мы были в Грузии – помножим нужду на нежность, ад на рай и мы получим зтот край“ („Mes buvom Gruzijoj – padauginkime vargą iš švelnumo, pragarą iš rojaus ir mes įgysim šitą kraštą – mano ne itin vykęs vertimas – G.P.) Autorius, kuris niekada nebuvo nacionalistas, sakydamas „įgysim šitą kraštą“, manau, turėjo galvoje sakartveliškosios tapatybės suvokimą, susitapatinimą su ja. Džiaugiuosi, kad sutikau senus draugus ir suradau naujų. Esu laimingas, kad „įgijau“ dar daugiau sakartveliškosios dvasios ir šiokio tokio šalies, žmonių gyvenimo, teatro supratimo ne nukeliavęs į sostinę ir pamatęs prestižinius spektaklius jos scenose, bet žiūrėdamas spektaklius, kurių turbūt neišvys prestižiniai tarptautiniai festivaliai.

Trokštu, kad ši nuostabi šalis kaip galima greičiau įsilietų į Europos šalių šeimą ir praturtintų mūsų žemyno kultūrą bei bendrą politinį-socialinį klimatą.

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Apie       2018-11-20 16:39

Saakašvilį nieko nesigirdi.

Gal tikrai gražu būtų,kad       2018-11-20 16:39

šlietųsi Lietuva,Latvija,Estija,Lenkija ir kitos ir tuo pačiu prisijungtų ir Gruzija,Ukraina…Į tokią neformalią ar kitokią  sąjungą?Bendraminčiai.

Nepasirašysiu        2018-11-20 10:40

Nesupratau. Tiesos.lt ir Padegimas siūlo Gruzijai įsilieti į griūvančia Europos tautų šeima, kad nukraujuotų, kaip Lietuva? Čia ironija? Padegimas visgi ne rašytojas, sunku suprasti.


Rekomenduojame

Vygantas Malinauskas. Pliažas ir liberalioji laisvė

Panaikinus abortą draudusį įstatymą pernai Airijoje atlikti 6 666 abortai

Kun. Nerijus Pipiras. Gyva tauta, kol atmintis gyva

Romualdas Žekas. Ar gali kvailiai turėti valstybę?

Laurynas Kasčiūnas. Raštas prieš J.Lukšą-Daumantą tėra istorijos neišmanymas ir klaida?

Vytautas Sinica. „Lietuvos žydų bendruomenė daro viską, kad būtų verta ir teisinga paskelbti ją antivalstybine organizacija“

Rasa Čepaitienė. Mindaugo kodas

Vidmantas Valiušaitis. „Blondinas su peruku“ į J.Lukšą nepanašus nė iš tolo. O štai į Hamanną – labai panašus

Algimantas Rusteika. Apie gerus ir paklusnumą

Per atvirai. Faina Kukliansky ir rabinas Andrew Baker: „Manome, kad Seimui nederėjo skelbti 2021-ųjų Juozo Lukšos-Daumanto metais“

Lietuvos teismai nusprendė: Darbo partija atgaus neišmokėtą dotaciją – 1,8 mln. eurų, arba Kam ir vėl prireikė Darbo partijos?

Geroji Naujiena: mes nesame skolingi kūnui

Įbauginti prezidentai. Vytautas Matulevičius prakalbino Valdo Adamkaus vyriausiąjį patarėją Darių Kuolį

Andrius Švarplys. Kam – anarchija, o kam – „meilės vasara“

Liudvikas Jakimavičius. Šimašiaus pliažas

Justas Stankevičius. Kaip pasikeitė Vokietijos viešasis saugumas nuo pabėgėlių krizės pradžios?

Ir undinėlė rasistė...

Nida Vasiliauskaitė. Apie institucinį rasizmą

Neringa Venckienė. Neatsakyta iki šiol

Liudvikas Jakimavičius. „Vyčiui pliaže – ne vieta“

Kviečiame į kasmetinę Lietuvos laisvės kovotojų atminimo šventę: susitinkame liepos 4 d. Mūšios Didžiosios Kovos apygardos partizanų parke

Robertas Grigas. Aleksandr Galič apie (pra)tylėjimo kainą

Algimantas Rusteika. Apie ką giedosime liepos 6-ąją: apie Lietuvą ar apie vienybę su žmonija?

Rasa Baločkaitė. Kraupusis Merkinės stadionas

Andrius Švarplys. R.Šimašiaus ir Co akcijos matmuo – amputuoti istoriją, atmintį, kančios sakralumą

Per 20 organizacijų reikalauja Prezidento dėmesio istorijos politikai

Vilius Kavaliauskas. Lukiškės: Ką nutyli Vilniaus meras?

Ramūnas Aušrotas. Išlaikyti LRT gyventojams kainuoja triskart brangiau nei Vyriausybę

Nida Vasiliauskaitė. Mokslas yra dalykas didis

Vytautas Radžvilas. Kūjo ir pjautuvo šešėlis virš šeimos (II)

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.