Visuomenės pokyčių analizė

Gintautas Vaitoška. Mus žudė, o paskui privertė bučiuoti žudikui ranką

Tiesos.lt siūlo   2016 m. kovo 7 d. 21:49

8     

    

Gintautas Vaitoška. Mus žudė, o paskui privertė bučiuoti žudikui ranką

delfi.lt

Gerai žinoma, kad psichinės traumos išgydymui svarbus jos aplinkybių bei sukelto skausmo iškalbėjimas ir išgedėjimas. Tada sugrįžta ramybė. Tačiau terorą patyrusiai mūsų tautai gedėti buvo uždrausta. Vadinasi, vargu ar galime tikėtis dvasinės sveikatos.

Jos ir neturime – savižudybių, taip pat ir žmogžudysčių skaičiumi Lietuva yra viena iš pirmųjų Europoje. Kalbėdami apie savižudybes turėkime omenyje, kad šios tragedijos yra kraštutinės desperacijos išraiškos, o jų didžiuliai skaičiai rodo, kad nusivylimo, susvetimėjimo ir skaudaus susipykimo mūsų krašte yra labai daug.

Kad savižudybių gausa yra susijusi su 1940–1956 metais išgyventu teroru kalba statistika. 1939 m. Lietuva buvo tarp mažiausiai savižudybių turinčių šalių Europoje – devynios šimtui tūkstančių gyventojų. Kreivė ėmė kilti septintajame praeito amžiaus dešimtmetyje, trumpam nusileido Atgimimo metais, tačiau po to vėl kilo aukštyn į aukštesnius nei 30 ir net 40 savižudybių šimtui tūkstančių gyventojų skaičius. Tuo tarpu šalyse, kuriose prieškariu savižudybių skaičius buvo maždaug triskart didesnis nei Lietuvoje, po karo mažėjo: Vengrijoje jis dabar svyruoja apie 20, Austrijoje, Šveicarijoje ir Suomijoje – apie 17 šimtui tūkst. gyventojų.

Kad šiuos skaičius veikia bendra tautos nuotaika, rodo ir tai, jog sovietmečio pabaigoje 35 šimtui tūkstančių gyventojų pasiekęs skaičius žymiai (iki 25) krito Atgimimo metais. Tačiau pakilumui praėjus, 1992-aisiais, jis vėl buvo daugiau nei 30, o vėliau – ir dar didesnis.

Kaip pamename, nusivylimas sava valdžia – tiek kairiąja, tiek dešiniąja – buvo didelis. Nelabai kas pasikeitė ir dabar: Lietuva išsivažinėja, savižudybių išlieka labai daug. Kyla „paprastas“ klausimas: kodėl laisvos Lietuvos valdžia nesuteikė vilties? Juk būtent nuotaikoje ir viltyje glūdi problemos šaknys. Prieškario Lietuvoje materialinė gyvenimo padėtis buvo daug blogesnė, tačiau vilties, bendrystės jausmo ir patriotizmo buvo nepalyginamai daugiau.

Suprantama, toks klausimas yra „paprastas“. Kas yra toji Lietuvos valdžia? Tai simpatiški žmonės, ypatingai tai matome su jais kalbėdamiesi kur nors susitikę arba ką nors iš jų pažinodami. Tačiau jei kas tų mūsų pažįstamų nepažįsta, neretai juos sau ar viešai vadina korumpuotais savanaudžiais, o mes patys tokiais laikome tų pažįstamų pažįstamus arba bent mums nesimpatiškas partijas. Tad jei turime bent kiek savikritikos, galime suprasti, kad mes patys, išrinkti į Seimą, daug geresni nebūtume. Tada galime priimti ir žinomą teiginį, kad valdžia yra tokia, kokie esame mes. Tad kokia mūsų valdžia ir kokie mes? Kodėl taip save valdome ir kaip mes tokie susiformavome?

Pasak K. Girniaus, okupacijos metu buvo galima priešintis, prisitaikyti ir kolaboruoti. Tiek politinėje, tiek ekonominėje valdžioje buvo ir tebėra žmonių, kurie anais laikais su režimu bendradarbiavo, dabar jie galingi ir turtingi (nors pasitaiko ir tokių „kvailų“ buvusių partijos narių, iš principo nepersikėlusių į nuosavus rūmus). „Buvusiems“ ar jų vaikams lengva prikišti, kad gerą tautos turto dalį jie susisėmė į savo kišenes. Tačiau, kita vertus, „kraštutinai“ kolaboravusių, pavyzdžiui, aukštų saugumiečių ar kitaip žiauriai besielgusių – praturtėjusiųjų tarpe – nėra ar yra mažai. Kaip nebuvo daug ir drąsiai ėjusių ginkluoto ar vėliau politinio pasipriešinimo keliu. Greičiausiai daugelis mūsų – taigi ir mus „valdančiųjų“ – gyveno daugiau ar mažiau prisitaikę.

Pritaikymo spektras buvo įvairus. Kai ką kompartija vertė periodiškai ją pašlovinti, kaip kad girdime šių dienų diskusijoje apie rašytojus. Daug kas įstojo į partiją tam, kad kiltų karjeros laiptais, nestojusieji leido vaikus į pionierius bei komjaunuolius nenorėdami nemalonumų ir jiems, ir sau patiems. Žymus prisitaikymo elgesys buvo „kombinavimas“, „nešimas“ ko nors iš darbovietės tuo pat metu susirinkimuose kantriai palinkčiojant lozungams apie proletariato pergalę ir netgi pašaukiant „Valio!“ Spalio ir kt. paraduose praeinant pro valdžios tribūną.

Nešaukti „valio“ buvo gana pavojinga. Dar pavojingiau – platinti pogrindinę, katalikišką, literatūrą ar priklausyti Lietuvos Helsinkio grupei. Tačiau, kaip rašo N. Putinaitė, buvo nemažai ir tyliai besipriešinusių: atsisakiusių aukštos karjeros, kurią būtų užtikrinęs deklaruotas ideologinis lojalumas režimui, arba nusprendusių nepasiduoti sovietinei vertybių degradacijai, dėl kurios buvo masiškai „kombinuojama“ ir dėl kurios gyventi turėjai labai kukliai.

Pastaroji laikysena reikalauja didesnio dėmesio. „Nešimas“ iš fabriko visuomenėje nebuvo laikomas vogimu ir tam tikra prasme toks ir nebuvo, kadangi režimas pirmas apiplėšė žmones. Ką nors gauti per „pažįstamus“ – prekių iš „bazės“, paskyrą mašinai ar butui per „vykdomąjį komitetą“ – buvo gana įprasta, o nepasinaudoti proga – kvaila. Juk visa sovietinė valstybė, pradedant nomenklatūra, funkcionavo neoficialaus ko nors „gavimo“ principu. Vis dėlto įsijungti į šį srautą reiškė vienaip ar kitaip meluoti arba susirišti korupciniais ryšiais su tais, kurie kažką „duoda“. Neretai, netgi nebūnant partiniu, – lankstytis partijos funkcionieriams. Buvo žmonių, apsisprendusių to nedaryti. Jei mums dabar sunku juos pavadinti dorais, greičiausiai dėl to, kad nepaisant „labai suprantamo“ istorinio konteksto, patys sau jaučiame tylų dorovinį priekaištą.

Tik labai drąsus gali pasakyti, kaip kartą pasakė vienas istorijos profesorius, kad buvo bailys. Tik nedaug kas sąžinės nemainė į patogumą. Kai kuriose profesijos, pavyzdžiui, mokytojo, buvo išvis negalima dirbti nemeluojant. Paprastai kalbant, buvo sunku.

Šis sunkumas, žiūrint į „brandžiojo socializmo“ laikus, neretai neatrodo toks tragiškas. Tačiau negalima užmiršti, kad į „brandųjį“ buvome įstumti po kruvinojo: partizanų išžudymo ir dvidešimt metų trukusios visuotinės mirties grėsmės, dažniausiai – ištrėmimo. Tai yra lengva pamiršti bent dėl dviejų priežasčių.

Pirma, bet kokią teroro patirtį norisi išstumti iš atminties. Antra, gal ne vienas iš mūsų, taip pat mūsų tėvai ar seneliai, „prisitaikėme” taip, kaip nebūtų labai smagu prisiminti. Pirmosios traumos – turto atėmimo, žūčių ir pažeminimų lageriuose, išdraskyto gyvenimo – mums nebuvo leista gedėti. Tačiau, negana to, buvo liepta dar ir vienaip ar kitaip pagarbinti skriaudėją. Pirma mus žudė, o paskui privertė bučiuoti žudiko ranką. Vertinant psichologiškai, antroji trauma yra ne mažiau dezorganizuojanti ar demoralizuojanti asmenybę, nors gal ir mažiau „jaučiama“.

Tačiau ji veikia. 1993–1994 metų žiemą amerikietė tyrėja Katherine G. Baker Maskvoje apklausė 50 žmonių, kurių seneliai arba senelės žuvo per Stalino surengtą kompartijos gretų „valymą“ ketvirtajame 20 a. dešimtmetyje. Buvo išskirtos dvi šeimų, kuriose užaugo šie žmonės, grupės. Vienose tėvo/senelio ar motinos/senelės žūtis buvo slepiama ir apie ją nekalbama, o kitose, nors ir laikantis atsargumo, skausminga istorija buvo prisimenama.

Tyrimo rezultatai atskleidė skirtingą atminties ištrynimo ar išlaikymo poveikį šiose šeimose augusių vaikų ir vaikaičių gyvenimams: atmintį neigusių šeimų nariai buvo geriau prisitaikę socialiai (turtingesni, aukščiau pažengę karjeroje), tačiau atmintį išlaikiusieji buvo kūniškai ir psichologiškai sveikesni bei buvo sukūrę stabilesnes šeimas. Baker nuomone, tyrimas patvirtina dvi žymios Šeimos sistemų mokyklos (M. Boweno) tezes: psichologinė įtampa yra perduodama, taip pat ir neverbaliai, iš kartos į kartą; ryšio su savo šeimos praeitimi nutraukimas šią įtampą padidina. Tad kalbėti apie praeitį svarbu ir psichologiniu požiūriu.

Todėl dabar kilusi diskusija apie mūsų praeitį, regis, yra labai prasminga, jei vertinsime klaidingus veiksmus, nenuteisdami žmonių, ir jei turėsime drąsos neleisti, kad vertinimų objektyvumą veiktų mūsų pačių istorijos. Atrodo, yra lengviau kalbėti apie pirmąjį terorą – akivaizdų, vykdytą okupanto, sunkiai išvengiamą. Tačiau antroji trauma – „nuolankumo“ ir prisitaikymo – nemažiau skaudesnė. Ja nelabai galime didžiuotis, tačiau ji ne tik toliau traumavo psichiškai, tačiau ir demoralizavo. Galima galvoti, kad būtent su ja susijęs nesmagus jausmas mums trukdo gyventi pagal sąžinę. Neįvardinti dalykai – visų pirma sau – neleidžia mylėti teisingumo. Ar ne dėl jo stokos mes visaip kenčiame ir išsivažinėjame?

delfi.lt

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Julius Puras       2016-03-9 4:40

Apsimetėliu laikai turi baigtis Lietuvoje. Priešingu atvėju mes ir toliau liksime sovietiniais žmogeliukais.

Al.       2016-03-9 3:17

Vengė mažiems vaikams pasakoti apie partizaninį karą ne dėl to,kad buvo nesmagu prisiminti - taip jautėsi gal stribai ar valdžios šnipai - o dėl atsargumo. Vaikams paaugus ir skausmui atlėgus,labai atsargiai,bet ėmė pasakoti. Vaitoška su Putinaite komunistų ir čekistų kaltę bando suversti tautai. Sakykit,ar jaučia gėdą žydai dėl to,kad atvirai nesipriešino nacių valdžiai,kad nuleistom galvom suėjo į getus (nors pavyzdžiui,lietuviai atvirai atsisakė sudaryti SS dalinius)? Nemanau. Manau,žmonės vylėsi išgelbėti bent savo vaikus. Niekam jie tuo nepakenkė,tik sau. Taip ir mes, lietuviai.Tie,kas išliko ar iškilo kitų sąskaita,panašiai,kaip geto policininkai - žydšaudžiai, stribai, čekistai ir komunistai - turėtų jausti gėdą.Bet vargu ar jaučia ar žudosi,nes kolaboravimo dėka didelė jų dalis turi valdžią ir turtą. O pergyvena ir žudosi daugiausia,manau,likusieji,nusivylusieji dabartine Lietuva. Aiškinti,kad valdžia yra tokia, kokia yra tauta,yra demagogija.Tai tas pats,kas aiškinti,kad vėžinės lastelės yra tokios pat,kaip sveikosios.
O Lietuvos Helsinkio grupei ne visiems buvo ,,dar pavojingiau” - kai kam tai nesutrukdė legaliai emigruoti. O kad daug kas tyliai priešinosi,tai mes ir be Putinaitės žinom.

teisingas straipsnis       2016-03-8 23:03

Ačiū! Galėtų autorius ir dažniau rašyti

Dzeikas       2016-03-8 15:18

Mix’ui: Dabartyje ne priezastys, o pasekmes to kas buvo praeityj Taip pat praeityj neapykantos emigrantams ir bandantiems kovoti priezastys.
Pirmiems is pavydo,antriems is nepilnavertiskumo komplekso.

Mix       2016-03-8 12:14

Jau net pikta darosi, kad kai kurie rašantieji žmonių nusivylimo esama padėtimi priežasčių ieško praeityje ir pasitelkia visokius išvedžiojimus. Mano nuomone, tos priežastys yra dabartyje ir jas teisingai nurodė komentatorius “Varlėnas”.

Dzeikas       2016-03-8 10:41

Matete filma pagal Evgenijaus Svarco pjese “Uzmusti drakona”? Ten Lanselotas, riteris nugalejes miesta uzgrobusi drakona ir jam tarnavusi burmistra, teisia ju pakalikus.Sie teisinasi “visi jiems tarnavome vienokiu ar kitokiu budu”. Lanselotas i tai uzduoda retorini klausima:“Bet kodel tu buvai pirmas tarp ju?”
Ir tarybinio rezimo ir ypac sajudistinio kipezo metu mes labai megome girtis kokie mes saunus, kaip gerai prisitaikeme, gybenimo lygiu aplenke kitas rezimo pavergtas tautas.
Todel isgirde “man geda buti lietuviu” neskubekite smerkti.Tai sako zmones,kuriems geda buti vergais.

Varlėnas       2016-03-7 23:11

Ne koks nors “nesmagus jausmas”, graužiantis mus iš vidaus varo žmones iš Lietuvos. Čia jūs pavarėt pro šalį.
Lietuvoje nė kiek nepasikeitė sovietinis žmogaus vertės suvokimas. Mentalitetas iš tikro išlikiko sovietinis. Daugybė Nepriklausomybę ir suvokė kaip išsiveržimą iš to nieko gero nežadančio mentaliteto paradigmos. (Daug čia iliuzijų galima būtų suminėti: ir laisvas verslas, ir žodžio laisvė, ir pagarba žmogui, ir dar tūkstantį - iliuzijų, kurios žlugo).
Čia ir reikia ieškoti emigracijos ir savižudybių masto priežasčių.
Didžiausia trauma tautai, kad nebemato būdų, kaip priešintis įsisiautėjusiam sovietizmui, suvyniotam į patriotinius lozungus.
paprasčiausiai koktu čia ir slogu gyventi.

ateistai savanaudžiai komunistai valdo       2016-03-7 22:14

kolaboravo labai savanaudžiai žmonės - stojo į kompartiją, buvo stukačiais.
jie buvo ir aršūs ateistai - kitaip nebūtų priėmę nei į kompartiją, nei į kgb.
jie darbo valdo.
supuvęs medis negali duoti gerų vaisių.


Rekomenduojame

Geroji Naujiena: Parodykime tikrų atsivertimo vaisių!

Vytautas Sinica. Sukanka metai, kai Seimas gėdingai ir neteisėtai pritarė Jungtinių Tautų migracijos paktui

Ramūnas Aušrotas. Europos Parlamentas pasmerkė Lenkijos ketinimus kriminalizuoti lytinį mažamečių švietimą

Svarbi žinia: teismas įpareigojo Vyriausybės atstovą S. Buškevičiaus skundą dėl Kazio Škirpos gatvės pervardijimo nagrinėti iš naujo

Rasa Čepaitienė. Atviras laiškas Trakų rajono merei Editai Rudelienei

Liudvikas Jakimavičius. Balsavimo kortelė

Konferencija „Lietuvybė viešajame gyvenime“ (vaizdo įrašas)

Gitanas Nausėda per Nacionalinius maldos pusryčius: „Susitelkime maldoje visi kartu prieš Dievo veidą, ir vėl pasijuskime esą broliai ir seserys“

Ramūnas Aušrotas kviečia į diskusiją apie naujausią Šarūno Barto filmą „Sutemos“

Aras Lukšas. Stalinizmo šaukliai: tarp prisitaikymo ir atgailos

2019-ųjų metų Laisvės premija skirta Laisvės kovų dalyviui, žmogui-legendai Albinui Kentrai

Nuo bačkos. Viktorija Čmilytė-Nielsen. Nacionalinė šeimų taryba – rūpestis šeimomis ar inkvizicijos kūrimas?

Veronika Winkels. Ugdyti vaikus… mokykloje ar namie?

Andrius Švarplys. Kas nutrauks bankų vydomą valstybės šantažą?

Liudvikas Jakimavičius. Ką bendra turi šv. Kalėdos ir šachmatai?

Algimantas Rusteika. Ruoškitės pasirinkimams – ‘vsio bus zakonno’

Ramūnas Aušrotas: „Gal pirmoji JTO MTK ponia norėtų lankyti civilinės šeimos teisės kursus? Priimčiau su nuolaida“

Neringos Venckienės interviu TV3: „Variantai buvo tik du: arba ginti mergaitę, arba pamiršti, kad tokia gimė. Aš pasirinkau ginti“

Tyrimas palygino santuoką ir gyvenimą kartu nesusituokus

Donaldas Trumpas: E. Macrono atsiliepimas apie NATO yra „labai labai bjaurus“ ir „įžeidžiamas kitoms 28 valstybėms narėms“

Algis Avižienis „Iš savo varpinės“. Bankininkas, kuris nugalėjo carinę Rusiją

Ramūnas Aušrotas. Pirmą kartą šeimų balsas oficialiai skambės ir nacionaliniu lygmeniu

Shannona Roberts. Šaldyti kiaušinėlius ar karjerą?

Gytis Padegimas. Kiek milijonų medžių per 30 Nepriklausomybės metų sunaikino ir dar sunaikins mūsų godumas ir gobšumas?

Vidas Rachlevičius. Nenorėčiau Brexito, bet jei laimėtų kairysis leiboristų gaivalas, Britanijos būtų gaila dar labiau

Vygintas Gontis. Kaip deklaracijas apie žinių ekonomiką paversti atsakinga valstybės viešojo sektoriaus bei mokslo ir studijų politika

Liudvikas Jakimavičius. Partijos ir išdavikai

Povilas Gylys. Kas Jums, profesoriau Janeliūnai?

Kun. Grégoire Celier FSSPX. Imigracija – principai, teisės, praktika (III)

Algimantas Rusteika. Metodiniai patarimai. Subalansuota LRT indrėms ritutėms, bet tinka ir ... žmonoms

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.