Demokratija ir valdymas

Gintaras Aleknonis. Duoną pažinsi iš plutos, žmogų – iš valdžios

Tiesos.lt siūlo   2019 m. balandžio 8 d. 20:59

4     

    

Gintaras Aleknonis. Duoną pažinsi iš plutos, žmogų – iš valdžios

Žurnalas „Miškai“

Visi šių metų Lietuvos rinkimai – jau pasibaigę savivaldybių ir jų merų ar artėjantys prezidento ir Europos Parlamento – tik dar kartą primena svarbiausiąjį dabartinės mūsų politikos ilgesį – asmenybių ilgesį. Kai politinių partijų vadovai skundžiasi, jog visuomeniniai rinkimų komitetai tik griauna Lietuvos politinę sistemą ir skatina populizmą, jie painioja priežastis su pasekmėmis. Asmenybėms dažnai ankšta mūsų politinėse partijose, o politikos nykštukai tik spardosi tarpusavyje ir dar taikosi įspirti didesniems į kulkšnis, nes aukščiau nepasiekia.

Jeigu nori išgyventi šiandienos politinių technologijų painiavoje, partijos turi susimąstyti, kaip į savo gretas pritraukti asmenybių ir padėti jų raiškai. Ką tik pasibaigę savivaldybių ir merų rinkimai liudija, kad tie, kam rūpi visuomenės reikalai, dažnai neranda vietos partijose ne todėl, kad ten per daug asmenybių. Kai valdininko ar verslininko logika užvaldo tą erdvę, kurioje turėtų vyrauti politinės valios ir socialinio jautrumo dermė, sunku prisiversti patikėti pačia tarnavimo visuomenei idėja. Į politines aukštumas iškilusio biurokrato ar biznieriaus mąstysena lieka primityvi, nes vadovaujasi arba posto išsaugojimo instinktu, arba pelno goduliu. Tokią logiką lengva suprasti, nors ne visada norisi pateisinti. Šiais principais grindžiama politika netenka polėkio ir leidžia naujųjų lyderių aplinkai jaustis saugiai ir ramiai. Tokia kaina pasiektas pastovumas yra vertybė tik tol, kol netampa sąstingiu. Todėl nesunku suprasti tuos, kurie nežinodami, ką rinkti meru, o vėliau ir prezidentu, balsuoti eina su šūkiu „Už pokyčius“. Prezidento rinkimuose pokyčių tikrai bus, bet ar kas pasikeis?

Kas trečio savivaldybių rinkimuose dalyvavusio visuomeninio rinkimų komiteto pavadinime buvo įrašyta jo lyderio pavardė. O kiek Lietuvos politinių partijų šiandien drįstų greta savo pavadinimo rašyti dabartinio pirmininko vardą? Tikriausiai tik tos, prie kurių vairo išliko kūrėjas ar dėl atsitiktinumo šiandieninio lyderio ir įkūrėjo pavardės sutampa. Sakysite, partijos tam ir skirtos, kad bendraminčių grupelės puoselėtų idėjas, o nugalėjusios rinkimuose tas idėjas nuosekliai įgyvendintų. Akimirksnį trunkantis asmenybės žavesys naudingas tik rinkimų vakaronėse, o kasdienis politinis darbas dažnai yra nuobodus ir reikalauja atkaklumo. Taip mąstydami pamirštame svarbiausią partijų pareigą – ugdyti visuomenės veikėjus, išbandyti į politiką einančius žmones. Kai rinkėjai nusivilia partijų iškeltaisiais, sunku grąžinti pasitikėjimą ir partija, ir jos idėjomis, ir politika.

Žinoma, niekas negali būti apsaugotas nuo nesėkmių, tačiau už jas dera prisiimti atsakomybę. Kai visas korupcija įtariamos partijos žiedas nuosekliai tikina esąs niekuo dėtas, o kaltas galėtų būti tik į teisiamųjų suolą pasodintas jų lyderis, darosi nejauku. Jeigu šalia buvusieji nematė, kas iš tikrųjų vyksta partijoje, jiems ne vieta politikoje. Jeigu jie matė, tuomet gali (kol kas) džiaugtis išsisukę nuo kaltinamųjų suolo, bet ne mokyti kitus padorumo. Nedera reikalauti kolektyvinės atsakomybės, tačiau partija, kuri nevykdo savo misijos, t. y. neišbando savo narių atsparumo, tik veltui švaisto iš valstybės biudžeto jai skiriamą dotaciją ir taip vėl savinasi jai nepriklausančius pinigus…

Šiandien visuomeniniai rinkimų komitetai tapo karčiais vaistais, kuriais gydomas politinių partijų neįgalumas ir jų alergija asmenybėms. Tačiau idealių vaistų nebūna, daugelis jų turi šalutinį poveikį. Didžiausią grėsmę politinei sistemai kelia visuomeninių rinkimų komitetų panaudojimas susikompromitavusių partijų reanimacijai. Sumanesni morališkai bankrutuojančios partijos nariai „principingai“ išsisklaido į skirtingus komitetus, pasikliauja trumpa rinkėjų politine atmintimi ir samdytų įvaizdžių kūrėjų apsukrumu. Nereikia stebėtis, kaip į laisvų ir nepriklausomų kanalų ekranus su nauju įkvėpimu sugrįžta jauni senų partijų nariai. Jų ryžtas tarnauti visuomenei nėra išbandytas, tačiau ištikimybė buvusios partijos buvusiems rėmėjams nekelia abejonių. Taip ne pirmą kartą „perkraunama“ Lietuvos politinė sistema.

Asmenybių ilgesys šiandien kausto ne tik Lietuvos politikos pagairę. Bene labiausiai kenčia Europos Sąjunga. Ir čia nereikėtų mums guostis senu valstietišku persergėjimu, kad tai kaimyno kluonas dega. Tai ir mūsų kluonas. Kai Briuselyje ir kitose Europos šalių sostinėse dūsaujama dėl „Brexito“ negandų, verta prisiminti tuos, kurie atvedė ir ilgus dešimtmečius išsaugojo britus šioje bendrijoje. Jei Londone ir Briuselyje šiandien būtų Margaretos Thatcher lygio asmenybių, tokios sumaišties, o gal ir paties „Brexito“ nebūtų. Vadinamoji geležinė ledi ne tik gebėjo pasakyti „Ne, ne ir ne…“ biurokratų svajonėms paminti valstybių suverenumą, bet ji drįso ir pareikšti, kad britams nereikia Europos Sąjungos pinigų, kad jie tik nori susigrąžinti tai, kas jiems priklauso. Racionalus M. Thatcher požiūris į Europos vienybę rėmėsi ne tik tradiciškai skeptiškomis britų nuostatomis į žemyno politiką, bet ir į visą jos biurokratinę struktūrą. Kaip prisiminė buvęs Didžiosios Britanijos premjerės užsienio politikos patarėjas Charlesas Powellas, Thatcher visada įtariai žvelgė į užsienio reikalų ministeriją ir jos valdininkus, manė, kad tarpusavyje susigyvenę diplomatai dažnai negeba pakilti virš klano interesų, pernelyg susitelkia į tarptautinės erdvės žaidimus, o ne rūpinasi Britanijos interesais. Premjerės nepatiklumas kartais keistai pasireikšdavo. Prieš susitikimą su Sovietų Sąjungos prezidentu Michailu Gorbačiovu ji panoro pati pamatyti komunistų vadovui parengtas asmenines dovanas. Paaiškėjo, kad buvo paruošti dailūs sidabruoti plaukų šepečiai.

– Bet juk Gorbačiovas plikas! – pasipiktinusi sušuko M. Thatcher.

Iš Londono buvo skubiai pasiųstas kurjeris su naujomis dovanomis. Sunku pasakyti, kaip šiandien vertintume tokią istoriją. Kaip kandų biurokratų norą slapta įkąsti asmenybei? Nesvarbu, kad ji – vyriausybės vadovė. O gal tai buvo subtiliai parengtas niuksas nekenčiamam komunistų vadovui, kuris iš tikrųjų atskleidė toliau savo stalo nematančių valdininkų bukumą ar neapdairumą? Dabar Briuselio taisyklių palaužtas tarnautojas tikriausiai galėtų pasiūlyti ir išmoningesnį pasiteisinimą: „Dovanoms pirkti paskelbėme viešųjų pirkimų konkursą. Laimėjo geriausią kainą pasiūliusi bendrovė…“

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

$+$       2019-04-9 11:00

„Šiandien visuomeniniai rinkimų komitetai tapo karčiais vaistais, kuriais gydomas politinių partijų neįgalumas…“
⤴⤴⤴
Kažin ar politinė impotencija yra išgydoma? Kad „partijos“ tėra šeimyniniai uabai, kurie sprendžia tik asmenines problemas,  kalbama ir rašoma jau 20 metų. Tiesa, kol nebuvo šeriamos iš mokesčių mokėtojų pinigų, dar ir rėmėjais pasirūpindavo, o dabar vyksta įstatymų ir jų pataisų aukcionai – kas daugiau siūlo, tas ir turi.

Visi puikiai supranta, kad tokius dalykus darė ne vien E. Masiulis ir jis ne paskutinis, kaip ir jo partija. Ar ėmė kiti, na, nepagautas - ne vagis, bet…. , kad žinojo, jog yra pardavinėjami įstatymai, supranta ir mažas vaikas, mato kas ir kokias pataisas ar projektus teikia. Taigi, „Vierchams“ asmenybių nereikia.

Kitą vertus, komitetai eina tuo pačiu keliu, mato kokie yra „brangūslietuvosžmonės“, kaip sako Jzp, ir kaip balsuoja. Kol nebus pakeista rinkimų sistema, t. y. Konstitucija ir Rinkimų įstatymas, niekas neisikeis, tiksliau, nėra galimybės keisti. Klausimas: kas ir kaip tai galėtų padaryti?!

Arnė       2019-04-9 8:43

Ilgiuosi išnykusių G. Aleknonio ir kt. šviesuolių laidų, komentarų per LRT. Dabartis žiniasklaidoje beveik kaip veidaknygėse… Rinkimai, referendumas ant nosies, o mes jaučiamės kaip akli - niekas nesivargina nei išsamesnei informacijai, nei diskusijoms. Pagarba autoriui, rašykite.

Gaila,kad centro jėgos       2019-04-9 7:53

nesugebėjo susivienyti ir iškelti bendrą kandidatą.O dabar susiskaldžiusios ir nepraeis nė viena.Bent kas nors praeitų į antrą turą apart šimonytės ir nausėdos.Niekam ta Lietuva nerūpi,tik savo siauri šios dienos interesai.

Norėtųsi       2019-04-9 6:53

daugiau skaityti G.Aleknonio įžvalgų.


Rekomenduojame

Vytautas Sinica. Būtina naikinti Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą

Rasa Čepaitienė. Čiukčiai prie Baltijos

Geroji Naujiena: Tiesos Dvasia – mūsų Globėjas

Algimantas Rusteika. Įtampą žūtbūt reikia išlaikyti

Povilas Urbšys. Apie opiumą liaudžiai ir Jo Ekscelenciją

Arūnas Gumuliauskas. Minint Steigiamojo Seimo šimtmetį

Povilas Gylys rekomenduoja. Apie zuikius ir valstybę

Istorikas Artūras Svarauskas apie Steigiamojo Seimo šimtmetį

Vytautas Sinica. Ironiška – nemirtinga neteisingai mąstančiųjų persekiojimo dvasia atgimsta sovietmetį tyrinėjančių galvose

Lietuvos Respublikai – 100! Gabrielės Petkevičaitės-Bitės žodis pirmajame Steigiamojo Seimo posėdyje

Vytautas Sinica. „Ne, vaikas nėra kolektyvinė mūsų visų atsakomybė“

Kaip iš Neringos Venckienės namų buvo pagrobta Deimantė Kedytė – dalijamės vaizdo įrašu ir Karolio Venckaus komentarais (video)

Algimantas Rusteika. Pasislėpti nepavyks niekam

Marijos radijas: Ar esama realių priežasčių pilietiniam judėjimui laisvoje šalyje, demokratinėje santvarkoje?

Rasa Čepaitienė. Kito žvilgsnyje

1972-ųjų gegužės 14-oji, Kaunas: Romas Kalanta ir kalantinės

Algimantas Rusteika. Kelios pastabos „vaiko ėmimo“ įrašo paraštėje

Aštuntosioms Garliavos antpuolio metinėms artėjant Neringa Venckienė klausia: Kodėl? Už ką?..

Fatima – pasaulinė Marijos sostinė, arba Popiežiaus Jono Pauliaus II galybės paslaptis

Kardinolas Joseph Ratzinger. Fatimos žinios teologiniai komentarai

Liudvikas Jakimavičius. Politinės stumdynės

Ramūnas Aušrotas. Ar nebus apribota tėvų teisė skųsti institucijų veiksmus?

Liudvikas Jakimavičius. „Amicus est Girnius, set magis amicus veritas“

Valdas Vasiliauskas. Lietuviško parlamentarizmo aukštumos

Nuo bačkos: „Freedom House“ politologas: Lietuva pagal demokratijos reitingą lieka stabilumo sala Vidurio Europoje

Andrius Švarplys. Apie politinę (ne partinę) kovą tarp laisvės ir karantino Amerikoje

Algirdas Endriukaitis. Retorinis klausimas: esame istoriniame kelyje ar dykumoje?

2020-ieji – Lietuvos Steigiamojo Seimo šimtmečio metai

Liudvikas Jakimavičius. Visų atsiprašau, kad negaliu nieko pakeisti

Tomas Čyvas „Iš savo varpinės“: „Prasidėjo rinkiminė ruja“

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.