Emigracija, imigracija, demografija

Gintaras Aleknonis: Susitarimas su Turkija gali praversti kontrabandininkams

Tiesos.lt siūlo   2016 m. balandžio 2 d. 13:28

0     

    

Gintaras Aleknonis: Susitarimas su Turkija gali praversti kontrabandininkams

Monika Midverytė OFS | Bernardinai.lt

Įstrigęs Europos Sąjungos nutarimas paskirstyti po valstybes nares 160 000 pabėgėlių iš Graikijos ir Italijos; Naujas susitarimas su Turkija, pagal kurį visi atvykėliai į Graikiją būtų siunčiami atgal, o vietoj jų imami sirų pabėgėliai iš laikinų stovyklų Turkijoje; išpuoliai Briuselyje ir grįžusios kalbos apie ES vidaus saugumą. Kaip reikėtų vertinti ES politiką pabėgėlių atžvilgiu ir naujausią susitarimą? Apie visa tai kalbamės su politikos mokslų profesoriumi Gintaru Aleknoniu.

Europos Sąjunga jau prieš pusmetį sutarė per dvejus metus paskirstyti po valstybes nares 160 000 pabėgėlių iš Italijos ir Graikijos. Tačiau iki šiol perkelta mažiau nei 1000 žmonių. Neįgyvendinus kvotų plano, bandoma griebtis Turkijos plano. Kur dėsime iš Turkijos perkeliamus sirus pabėgėlius, jei dar net nepaskirstėme Europoje jau esančių prieglobsčio prašytojų? Ar susitarimas gali būti sėkmingas?

Kai Sanča Pansa buvo paskirtas Gubernatoriumi, Don Kichotas jam patarė: niekada nepriimk įstatymų, kurie nebus vykdomi. Visos šitos skelbiamos priemonės kaip tik ir yra tokios, kurias vargiai įmanoma įvykdyti.

Paminėjote pirmąjį ES vadovų planą paskirstyti į Italiją ir Graikiją atvykusius prieglobsčio prašytojus. Ar žmonės yra daiktai, kuriuos būtų galima taip lengvai paskirstyti? Juk tie politikai, kurie šiuos planus rengia, kitais atvejais sako, kad žmogaus laisvė yra esminė vertybė, į kurią reikia atsižvelgti, todėl akivaizdu, kad šis planas negali veikti. Negalime galvoti, kad žmonės yra žmonės, o sukurti planą, pagal kurį jie skirstomi kaip daiktai. Panašių abejonių man kyla ir dėl dabartinio ES susitarimo su Turkija.

Ši krizė yra didelis egzaminas Europai, kurio ji kol kas tikrai neišlaiko. Gal verčiau pasižiūrėkime į skirtingus krizės aspektus, kurie gali padėti rasti išeitį?

Pirmasis aspektas yra tai, apie ką kalba Vokietija, kad žmonėms atsitiko nelaimė ir jiems reikia ištiesti pagalbos ranką. Čia, regis, dviejų atsakymų negali būti, nes visada reikia padėti bėdos ištiktajam. Kitas klausimas – kiek ta pagalba iš tiesų yra reikalinga. Tačiau krikščioniška ir bendražmogiška nuostata reikalauja padėti.

Antras aspektas yra kelių kultūrų susidūrimas, o pastarasis visada yra konfliktiškas. Dar prisideda išpuoliai ir saugumo klausimai. Be to, nors daugelis nenori apie tai kalbėti, migracija pasitarnauja milijardiniam verslui, prekybai žmonėmis, o dabartinis susitarimas su Turkija, mano galva, gali ne stabdyti šį verslą, o net jį paskatinti. Dabar juk yra patogiausia, kad kiek įmanoma daugiau žmonių plauktų iš Turkijos į Graikiją ir būtų grąžinami atgal. Tas pats žmogus gali plaukti dešimt kartų, o toks cirkuliavimas naudingas ne kam kitam, o kontrabandininkams. Todėl labai abejoju tokio plano veiksmingumu.

Vis dėlto labiausiai mane jaudina kultūrų susidūrimas. Mačiau pabėgėlių stovyklą Vokietijoje, pasivaikščiojau šalimais esančiose gatvėse ir kvartaluose. Šalia tos pabėgėlių stovyklos, kur žmonės sėdi savo vagonėliuose ir tikrai sunkiai gyvena, yra gyvenamieji vokiečių kvartalai, stovi gražūs namai, o pabėgėliai eina ir fotografuojasi prie tų namų. Jie siunčia fotografijas savo draugams į gimtus kraštus parodyti, kaip gražiai čia įsikūrė. Tokias žinias jie siunčia į savo tėvynę, nepaisydami elementarių taisyklių, pažeisdami privačią erdvę, lipdami ant vejos, ant kurios dešimtmečiais niekas svetimas nekėlė kojos, nes tai yra žmonių privati teritorija. Tuomet vietiniai žmonės ima svarstyti, ar nevertėtų užsitverti tvoros, ko nedarė gal trisdešimt metų.

Važiuodamas automobiliu palei pabėgėlių stovyklą pats patyriau, kad atvykę žmonės ramiai eina gatvės viduriu ir niekas nesitraukia, nes yra taip įpratę. Tuo tarpu Vokietijoje tvarka yra visiškai kitokia, tačiau nereikia kaltinti atvykėlių, kad ją pažeidžia, nes atvyksta iš kitokio pasaulio ir tūkstantmetes tradicijas turinčios kultūros. Jie atsineša su savimi ir savitą požiūrį į vaikus, moteris. Rytuose dvylikos metų mergaitė gali ištekėti, o Europoje vyras, bandantis užmegzti tokį ryšį, gali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn už tvirkinimą. Tuo tarpu keturiolikos ar šešiolikos metų jaunuoliai Rytų valstybėse jau dirba ir yra laikomi pilnamečiais.

Pavyzdžiui, kiek nesutarimų Artimųjų Rytų valstybėse žmonės sprendžia teismuose? Į teismus ten niekas nesikreipia, bet visi klausimai sprendžiami vadovaujantis paprotine teise. Mes negalime tikėtis, kad jų įpročiai ir supratimas greitai pasikeis, o tai iš karto kelia didžiulę įtampą.

Užsiminėte apie prekybos žmonėmis verslą. Tačiau kova su kontrabandininkais stiprinant išorinių sienų kontrolę (stiprinant Frontex pajėgas) ir konfiskuojant bei naikinant kontrabandininkų laivus man atrodo paradoksali: viena vertus, tai juodoji rinka, kuriai žmogus mažai terūpi, kita vertus, tai vienintelis būdas žmonėms pasiekti saugios valstybės teritoriją. Juk lėktuvu sau ramiausiai iš karo zonos į Europą neatskrisi. Koks mechanizmas galėtų padėti, kad kontrabandininkų paslaugų nereikėtų?

Niekam nepatinka tos geležinės uždangos, o šiuo atveju ryškiausias pavyzdys būtų Vengrijos pasistatyta siena. Kai vengrai pradėjo ją statyti, toji siena buvo pateikiama kaip žiauriausias pavyzdys, kaip negalima elgtis ir kokie vengrai yra bjaurūs. Tačiau aš suprantu vengrus, kurie suvokia save ir savo istorinį vaidmenį kaip Europos gynėjus nuo islamo. Jie yra savo kailiu patyrę turkų valdymą, Osmanų imperijos priespaudą. Vengrai tai suvokia ir jų valdžia savo politiką supranta kaip Europos gynybą. Iš pradžių dauguma ES valstybių, tarp jų ir austrai, juos smerkė, o dabar pati Austrija prisijungė prie Vengrijos pozicijos.


EPA nuotr.

Ekrane visos spygliuotos vielos visada atrodo nežmoniškai, bet vargu ar galima nedaryti jokių ribų. Visiškai suprantu vengrus, kurie migraciją mato kaip grėsmę savo civilizacijai. Receptų ir atsakymų neturiu. Tai nėra vienareikšmiška problema, o vienas iš didžiausių tautų kraustymosi per visą istoriją. Turime nepaminti žmogiškumo ir tuo pat metu apsaugoti savo vertybes.

Kai žmonės fotografuojasi prie gražaus namo ir siunčia savo draugams į tėvynę, pastarieji susidaro iškreiptą vaizdą ir mano, jog atvykę į Vokietiją ar Švediją, gaus namą, pašalpą, sveikatos draudimą, o vaikus nemokamai išleis į mokslus. Tačiau tokia tendencija kelia Europos visuomenių įtampą. Valstybėse suformuotą socialinę pagalbą žmonėms galima įsivaizduoti kaip pyragą, kuriuo visi dalijasi. Staiga atvyksta žmonės, kurie pretenduoja į tą patį pyragą, nors prie jo atsiradimo niekaip neprisidėjo. Tuomet vietiniai žmonės sako: aš, mano tėvai ir seneliai visą gyvenimą dėjo savo indėlį į tą pyragą, kuriuo prireikus dalijamės vieni su kitais. Ateina tie, kurie net neketina įdėti savo įnašo į tą pyragą, o galvoja taip ir gyventi iš jo. Žinoma, pas mus taip pat yra tam tikras sluoksnis žmonių, kurie gyvena iš socialinių išmokų. Kalbant abstrakčiai, kyla pavojus sudaryti įspūdį, kad visi pabėgėliai tokie. Tačiau kiekvienas atvejis skirtingas, ir galime vienu metu pateikti tiek puikios integracijos, tiek gyvenimo iš kitų malonės pavyzdžių.

Tačiau matau pavojų, kad didelei daliai žmonių tai galimai yra gyvenimo žaidimas – aš viską atidaviau, kad nukeliaučiau į rojų. Man tai primena vaizdą, kai parduotuvėje prie kasų stovi darbininkų eilė, kurie visi perka alaus butelį ir loterijos bilietą. Ar keliavimas į Europą nepanašus į loterijos bilietą, kai žmonės tikisi laimėti kelionę į sočią šalį ir gyventi be rūpesčių?

Ar neteko susidurti su lietuviais, kurie emigravę iš šalies užsienyje dirba sunkius rankų darbus? Grįžę atostogauti į Lietuvą jie visada stengiasi parodyti, kaip jiems puikiai sekasi, kaip viskas gerai. Panašiai ir prieglobsčio prašytojai siunčia į savo valstybes žinias, kaip puikiai gyvena. Pažiūrėkime, kokius laiškus išeiviai iš Lietuvos rašydavo dar XIX a. pabaigoje: dauguma aiškina, kokia ten aukso žemė, nors vėliau sugrįždavo į Lietuvą. Jeigu žmogus viską čia pardavė ir, pasiėmęs visas savo santaupas, išvažiavo, tai jis privalo patikėti, kad užsienyje jam gerai gyventi, kitaip visas gyvenimas atrodys beprasmiškas ir užplūs egzistencinis nusivylimas.

Šitas mechanizmas dabar užsisuko ir neaišku, kaip jį stabdyti, nes kuo daugiau atvyks žmonių, tuo didės ir įtampa visuomenėje. Lietuvoje socialinė atskirtis ir taip jau sukelia įtampą tarp žmonių, o jeigu prie to dar prisideda ir tautinė bei kultūrinė atskirtis, socialinė padėtis gali dar labiau susijaukti.


EPA nuotr.

Kadangi minėjote saugumo problemą, pakalbėkime apie terorizmo grėsmes. Paprastai po tokių išpuolių, kurie įvyko Paryžiuje ar Briuselyje, paaštrėja kalbos apie Europos saugumą ir atvykstančiųjų keliamą grėsmę. Tada ima strigti visa pabėgėlių integracijos politika, o situacija pasinaudoja nacionalistinės politinės jėgos. Dabar jau aišku, kad Paryžiaus ir Briuselio teroro aktų organizatoriai buvo Europos Sąjungos šalių – Prancūzijos ir Belgijos – piliečiai, čia užaugę ir baigę mokslus. Ar grėsmė tikrai yra išorėje, ar jau viduje, kai čia gyvenantys žmonės veikia kaip penktoji kolona? Ar išpuolių pasekmės turi kristi ant atvykstančiųjų pečių?

Kai įvyksta tokia nelaimė, visada norima kaip galima greičiau atrasti kaltąjį, atpirkimo ožį. O kas visada lieka kaltas? Būtent tas, kuris yra kitoks negu mes. Kitas aspektas yra politinis korektiškumas, kuris daugeliui žmonių atrodo labai keistas. Atsiminus Kelno nakties įvykius, pirmiausia buvo stengiamasi apie tai nekalbėti, nes tai būtų politiškai nekorektiška, o paskui paaiškėjo, kad panašūs dalykai dedasi ir Švedijoje, ir kitose valstybėse.

Nesieti išpuolių su migracija, manau, neįmanoma ir būtų kvaila, tačiau politiškai korektiškai reikėtų jokiu būdu nesieti, tarsi tai neturėtų nieko bendra. Tačiau kiekvienas mąstantis žmogus sako, kad šie įvykiai kaip tik turi daug bendro. Praėjusią savaitę Čekijos prezidentas Milošas Zemanas pacitavo statistiką, kad iš to milijono pabėgėlių, kurie pernai atvyko į Vokietiją, galėtų būti apie 8500 išpuoliams pasiruošusių džihadistų. Būtų galima sakyti, jog prezidentas elgiasi politiškai nekorektiškai. Statistiškai pavojingi asmenys sudaro mažiau nei vieną procentą atvykstančiųjų, bet išvertus į skaičius jie pasirodo esantys siaubingi. Argi ne taip?

Taip. Teroro išpuoliui užtenka ir keturių ar penkių...

Taigi lengva suskaičiuoti, kad tokio skaičiaus džihadistų užtektų daugiau nei tūkstančiui išpuolių, ir vien ta mintis gniaužia kvapą.

Kaip tuomet reikėtų keisti Turkijos susitarimą? Pradinis susitarimas perkelti 72 000 sirų atrodo labai kuklus, kai pačioje Turkijoje glaudžiasi daugiau nei milijonas. Ar priimtos priemonės vertos derybų su Turkija dėl bevizio režimo ir stojimo į ES?

Atkreipkite dėmesį, kad pasirašymas įvyko apie kovo 10 dieną. Vokietijai sutarties mirtinai reikėjo kaip pavyzdžio, kad problema sprendžiama, nes kovo 13 dieną dviejose svarbiose Vokietijos žemėse vyko rinkimai. Angelai Merkel žūtbūt reikėjo šito susitarimo bent iki kovo 11 ar 12 dienos, nesvarbu, kad ir koks jis būtų. Reikėjo parodyti, kad problema sprendžiama. Todėl žvelgčiau į šį susitarimą kaip labai konjunktūrinį ir, prisiminus Don Kichoto patarimą Sančai Pansai, labai abejoju, kad jis praktiškai veiks.

Beje, ar atkreipėte dėmesį, kad Graikijos ekonominės problemos staiga prapuolė? Tuo tarpu Graikijoje atsirado milžiniškas naujas verslas. Galbūt jis padeda spręsti šalies ekonominės problemas, nes įdarbinama daugybė žmonių, ir dabar jie gauna paramos, kiek tik reikia, kad tik stabdytų migracijos procesą. Niekas jau nebekalba apie jų refinansavimą, bankus, nors tos problemos tikrai niekur nedingo. Tačiau atsirado verslo šaka, kuri klesti ir padeda Graikijai vaduotis iš ekonominės krizės.

Pats daugelį metų esate ir politikos apžvalgininkas, rašantis savo komentarus. Kaip vertinate žiniasklaidos darbą Lietuvoje, nušviečiant migracijos bangą ir ES politiką?

Pradžioje buvo pabėgėliai, vėliau – jau migrantai, dabar – prieglobsčio prašytojai. Vis kitaip apibūdiname tuos žmones, o Lietuvos pozicijos apskritai nesuprantu. Man daro įspūdį Višegrado šalys, kurios galvoja, formuluoja savo politiką migracijos atžvilgiu. O mes manome galintys būti ramūs, nes galvojame, kad pabėgėliai nėra daiktai, jų per prievartą niekur neįkurdinsi, todėl, jeigu čia ir atvažiuos, vis tiek greitai išvyks.

Kita žiniasklaidos dalis mano, kad jos svarbiausia užduotis – kalbėti apie Ukrainą, o migrantų krizė neva nukreipia dėmesį nuo Ukrainos. Man tai atrodo labai vaikiškas dalykas. Vargu ar Lietuvos žiniasklaidoje apskritai analizuojamos problemos. Pati Europos Sąjunga labai skirtingai suvokia migracijos krizę, skirtingai ją vertina ir atitinkamai siūlo skirtingų sprendimų. Mes negirdime apie tuos sprendimus ir kitas galimas alternatyvas, nes mūsų žiniasklaida nieko apie tai nekalba. Tada imame galvoti, kad tėra vienas galimas kelias, bet taip nėra. Višegrado šalys siūlo viena, Vokietija – kita, o Skandinavijos šalys – trečia. O ką galvojame ir siūlome mes?

Parengė Monika Midverytė OFS

Bernardinai.lt

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Rekomenduojame

Iš propagandos frontų. Marius Ivaškevičius: „Aš asmeniškai renkuosi Tiesą“

Vladimiras Laučius. Sušimašinta Lietuva

Vytautas Radžvilas. Apie vienašališkas „dekonstrukcijas“ ir keistas Eurasia Daily bei lrt.lt sąsajas

Valdas Vasiliauskas. Ar Lietuva turi sostinę?

Linas V. Medelis. Sąmokslo teorija: kaip skęsta Lietuva

Vidmantas Valiušaitis. Kai istorikai ima bijoti faktų

Vitalijus Karakorskis: „Tai yra valstybės šantažas“

Rasa Čepaitienė. Pasaka apie vieną mažą raidelę

Robertas Grigas: „Quo vadis, Lietuva?“

Simonas Jazavita. Apie Prezidentus ir Antano Smetonos paminklą Vilniuje

Darius Alekna. Tai kas ten sakė, kad ne vieta buvo pagrindinis LEU sunaikinimo motyvas?

Andrius Švarplys. Politinis sentimentalumas yra amoralus ir antidemokratinis – jis išreiškia ne užuojautą, o politinį interesą

Geroji Naujiena. Palaiminti, kurie Jam sugrįžtant budės

Popiežiaus interviu italų dienraščiui: Europa, migracija, ekologija

Povilas Urbšys. Tai – elementarus vaivorykštinis fašizmas

Vykintas Vaitkevičius. Iš miego pakilusi Gedimino pilies kalno kariuomenė

Vidmantas Valiušaitis. Nėra to blogo, kas neišeitų į gera

Į laisvę“ studijų savaitgalis „Quo vadis, Lietuva?“

Robertas Grigas. Ar esame gėlininkų tauta?

Dalius Stancikas. Kaip išnarplioti Šimašiaus mazgą

Reportažas iš 5-ųjų Monsinjoro Alfonso Svarinsko mirties metinių paminėjimo Partizanų parke

Tomas Baranauskas. Manote, kad bent A. Ramanauską-Vanagą jau paliko ramybėje? Manykite iš naujo…

Tiesos.lt žinia skaitytojams, kuriems šiuo metu esame nepasiekiami: mes veikiame, kliūtis žadame įveikti, lauksime Jūsų sugrįžtant

Algimantas Rusteika. Laisvės dykai niekas nedalina

Dar vienas reportažas iš mitingo „Apginkime Lietuvos Didvyrius!“ (Šarūno Valentinavičiaus vaizdo įrašas)

Prof. Alfonsas Vaišvila. Nuo „tautos suvereniteto“ praktikoje slaptai pereinama prie valdžios suvereniteto

Nuo bačkos. Aplinkos ministerija: „Nevykdant pagrindinių miškų kirtimų, miškai prarastų tvarumą“

Nuo bačkos. Nerijus Mačiulis: Naujausia skurdo statistika neleidžia abejoti – Lietuvoje jau sėkmingai kuriame gerovės valstybę

Lietuvos žydų bendruomenių viešas pareiškimas dėl LŽB pirmininkės Fainos Kukliansky veiksmų

Raimondas Navickas. Įspūdžiai iš mitingo

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.