Visuomenės pokyčių analizė

Giedrė Šmitienė. Kalėdų senelis ar kažkas daugiau

Tiesos.lt siūlo   2016 m. gruodžio 17 d. 21:09

3     

    

Giedrė Šmitienė. Kalėdų senelis ar kažkas daugiau

prigimtine.lt

Vigmantas Butkus, FB reaguodamas į prieššventinę žiniasklaidą, rašė: „susidaro įspūdis, kad gyvenu valstybėje, kurios pagrindinė religija yra Etnografija, o pagrindiniai kulto tarnai – šieno po staltiese istorijos [...] žinovai?“.

Iš tiesų ne tik žiniasklaidos pranešimuose, bet, matyt, ir dažnuose šventes švenčiančiuose namuose nemažai butaforinių etnografinių detalių. Ir jos net nėra savaimingai išlikusios ritualų nuotrupos. Bet išmoktos iš „Lietuvių etnografijos bruožų“, „Lietuvių šeimos ir papročių“ ir panašių veikalų. Ir tų detalių, juokingiausia, vis dar mokosi ne tik vaikai, bet ir šių dienų močiutės vis tikėdamosi išmokti švęsti.

Kiek esu mačiusi prieškario Nepriklausomos Lietuvos kaimą palikusiųjų kartą (savo senelius ir jų bičiulius), baigę universitetus ir apsigyvenę mieste, jie nesibūrė vašku ir nesiblaškė, kur čia gavus šiaudų po staltiese pasikišti. Kalėdas, be abejo, šventė, turėjo jų turinio suvokimą, jiems nereikėjo persikelti dalykų, kurie patys natūraliai į miestą nepersikėlė, kurie priklausė kitai aplinkai.

Šiandieninė religinė etnografija veikiausiai yra ir sovietmečio folklorinio judėjimo pasekmė. Be abejonės, šis 7–9 dešimtmečio judėjimas turėjo saugojančią ir net rezistencinę funkciją. Paieškos nutrūkusios ir nutrauktos tradicijos, o kartu – ir kitokio gyvenimo būdo. Viskas, išklausta iš kaimo močiutės, atrodė perimtina, o išklausti ir juolab perimti formos dalykus paprasčiau. Be to, apie religiją sovietmečiu negalėjo būti kalbama, jos nebuvo galima persivežti iš kaimo močiučių, tad neužpildytą vietą pamažu užėmė materialinė etnografija (ypač tarp tų, kurie patys nerinko, ir nuojautos, kad yra kažkas daugiau, neturėjo).

Dvi tinklaraštininkės per LRT radiją kalbėjo apie Kalėdas – namų puošimą, dovanas ir Kalėdų senelį. Pirmoji pasakė, kad Kalėdų senelio savo šeimoje jie yra atsisakę, tai paskelbta seneliams ir kitiems artimiesiems. Vaikai gauna dovanas nuo tėvų ir bendrai visi ruošia duovanas vieni kitiems. Antroji tai įvertino kaip siekiamybę, nes dabar vargsta ieškodama Senelio dovanų, o vaikai Senelį supranta, kaip neribotą galimybę kažką gauti (vaikai visus tokius įtrūkius labai greitai pagauna). Atjausdami tėvus, jiems brangu, savo norus atideda Seneliui.

Gal išties atsisakytina? Gal ir man sunku ieškoti dovanų jo vardu? Dar vienas prasmę pametęs etnografizmas?

* * *

Kūčių vakarą, po darbų, važiuodavom pas senelius. Lauke tamsu, namuose lempelių prieblanda. Po eglute atsiranda davonų. Trauki jas po vieną, kažkas skaito Kalėdų senio linkėjimus. Staiga suvokiau, kad neprisimenu nė vienos dovanos, prisimenu tik, kad kažkada buvo saldainių ir mandarinų  (ir tai prisimenu tik iš įstrigusio kažkieno pasidžiaugimo „moka vaišinti“). Bet aiškiai prisimenu erdvę po eglutės šakom tarp dovanų. Ir dovanas po senelių draugų eglėmis. Ateini į svečius per Kalėdas ir atsiranda dovana po egle.

Kodėl neateidavo į galvą kažką užsisakyti? Matyt, todėl, kad apie tai nebuvo kalbama. Lyg apie Senį iš anksto nežinota. Jis nebuvo nei gąsdinimo, nei drausminimo, nei kokio kito ugdymo priemonė. Kalėdos ateidavo dėl to, kad ateidavo. Joms, matyt, ir šiandien nelabai rūpi, kas čia ką daro. Kaip ir Kalėdų seneliui. Jis veikia pats sau, atskiras.

Kaip ir tas pasakos senelis, pas kurį aveles broliai gano, dovanų duoda visiems: ir tam, kuriam ganyti pavyksta, ir tiems, kuriems nepavyksta. Ir visiems vienodai stebuklingas – stalelį, kuris pats pasidengia, avinėlį pasipurtantį ir lazdą.

Kalėdų senelis pas mus niekad nebuvo pasirodęs, bet jam artima Velykų bobutė – vieną kartą. Prisimenu iki šiandien neabejotiną jos transcendentalumą, kaip atidarau duris į kitą pasaulį ir pamatau stovinčią su krepšeliu. Po daugybės metų, mama stebėjosi, kaip ji galėjo palikti įspūdį, tėtukas tik užsimetė rankšluostį ant galvos ir kreida pasibalino nosį, ir viskas. Ir rankšluostis buvo matytas, nes visada gulėdavo ant kėdės prie lovos. Kokia perkelianti, atverianti galia. Gebėjimas matyti nematomą ir nematyti matomo.

Kalėdų Senelis mano pasaulyje būtinas. Be jo mažų mažiausiai būtų liūdna. Nesvarbu, kad nepasirodys pats, tik paliks ženklą su autografu K.S. Žinią, kad yra ne tik tai, ką visi kasdien matom, bet ir kažkas daugiau. Dovana su „K.S.“ kaip palaima, kaip palaikymas. Dovana, kurios autorystės kažkas atsisakė.

Ir nepagalvokite, kad čia yra kokia manipuliacijos galimybė, dovanos su „suklastotais“ autografais nesukuria to kažko daugiau, tik priklauso praktikoms, leidžiančioms žinoti, nepamiršti, kad tai yra.

Sutinka pasakoje senelį. Atrodo, šiaip senelis, o paaiškėja, kad jis yra kažkas kita, nes ir avys jo, ir dovanos nepaprastos.

Tylių ir laimingų Kalėdų. – K.S.

 

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

tikėkimės       2016-12-19 14:01

tikėkimės kad kunigai su krikščionimis ir rusafobais neužraus lietuvių  šeimoms rinktis v kūčiu ir kučiai švęsti kučia be alkoholio ir su 12 patiekalų ir puošti eglutes.

v kūčiu       2016-12-18 15:32

pats žodis kūčia lietuviškai atitika žodžio “krūva” reikšmę, žmonės renkasi krūvon, v kūčiu, ir turi prasmę daug susirinkusių, daug susitelkusių, susitelkę, susirinkę krūvon, v kūčiu,  šeima vakarieniauja prie gausios ( kūčia) stalo su nemažiau kaip 12 valgių ( vėl prasmė gausa, kūčia,) kad ateinantys metai būtų gausūs, tikslą susitiprina eglė su aukso ir saulės spalvos,šiaudiniais papuošimais seniau. Kūčia šeimos šventė, mirusiems tais metais ant stalo dedama lėkštė su eglės, pušies šakele,  stalas vakare nenukraustomas palieknat pasivaišinti vėlėms, prie stalo nenaudojamas alkohogolis. Kūčios puikus pavyzdys vaikams kaip švęsti be alkoholio.
O Klaėdų senis - tai vaikščiojantis melas, taip pat turintis prasmę ir moralą suaugusiems - vaikai neturi viską žinoti, vaikai turi turėti vaikystę.
Rinkimės v kūčiu ir šveskim v kūčie kūčias

tsakant.       2016-12-17 21:46

pagal fb rašinėtoją kūčios buvo švenčiamos todėl,kad nebuvo leidžiama švęsti kalėdų? kad kūčios pseudo tradicija kuri nesuvokiama najam euro lietuviui. na ir nešveskit tų kūčių.pradėkit švęst mažiausiai prieš mėnesį kaip krautuvės šaukia.kokia šventė be daigtų ir triukšmo? kūčios tai kažkoks nesusipratimas.


Rekomenduojame

Verta pažiūrėti. „Kapitolijaus šturmas“ garsiojo prokuroro ir buvusio Niujorko mero Rudolfo Džulianio akimis

Andrius Švarplys. Viena replika apie Laimos Kreivytės pranešimą Santaros Šviesos Vilniaus klubo diskusijoje apie ateities Lietuvą

Vytautas Sinica apie socialinių tinklų cenzūrą: pasirodo, viskas yra dar blogiau

„Nacionalinis susivienijimas“ reikalauja teisingumo reformos ir beda pirštu į rezonansines bylas

Andrius Švarplys. Didžiausias JAV demokratijos išbandymas vyksta dabar – po rinkimų ir Kapitolijaus užėmimo

Kardinolas Sigitas Tamkevičius. Malda Sausio 13-ąją

Kastytis Braziulis. Bolševizmo mūsuose vis dar yra likę labai daug

Verta prisiminti. Vidmantas Valiušaitis. Dar kartą „vienų vieni“?

„Pagaminta Lietuvoje“: savaitės politinių įvykių apžvalga trumpai

Verta prisiminti. Naktis, sukrėtusi ne tik Lietuvą, bet ir visą pasaulį: pirmieji žiniasklaidos balsai

Ramūnas Aušrotas. Ateina naujos ideologinės kolonizacijos laikas – apsiginsime?

Vygantas Malinauskas. Kodėl Bažnyčiai iš viso reikalingos Šv. Mišios

OpTV: išskirtinis „Kranto“ interviu su pirmuoju krašto apsaugos ministru Audriumi Butkevičiumi – apie Ameriką ir Trumpą, Sąjūdį ir Sausio 13-ąją

Aleksandras Nemunaitis. Kaip man nebuvo leista sudalyvauti viešame Vilniaus savivaldybės Ekonomikos komiteto posėdyje

Ramūnas Aušrotas. Įdomu, ką čia Žmogaus teisių komitetas sugalvojo?

Algimantas Rusteika. Mes laimėjom

Raimondas Navickas: Mes jų nepamiršome. Papasakokime apie juos savo vaikams ir anūkams

„Iš savo varpinės“: Ar vyksta socialinių tinklų revoliucija?

Vytautas Radžvilas: Laisvės kova niekada nebaigta

OpTV: Mantas Varaška meta iššūkį iš nelaimės parazituojančiai žiniasklaidai ir kolegoms: žmonių kantrybė senka!

Laima Malinauskaitė. Sausio 13-ąją prisimenant

Moderna padvigubino savo vakcinos nuo Covid-19 kainą

Vytautas Sinica. Interneto cenzūros režimas

Ramutė Ruškytė. Valstybės ir bažnyčios santykis karantino metu

Audrys Karalius. Sausio 13-osios randas

Vaidotas A. Vaičaitis. Kas apgins Konstituciją, arba Kaip paskirti Konstitucinio Teismo teisėjus?

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras kviečia į virtualią parodą „1991 m. sausis Lietuvos nepriklausomybės gynėjų liudijimuose“

„Neredaguota“ pokalbis apie tautinę politiką su Liutauru Stoškumi ir Tomu Aleknavičiumi

Algimantas Rusteika: „Tai ne šiaip ženkliukas. Tai pozicija šiuolaikiniame kare už žmogiškumą“

Kunigas Robertas Grigas: Tada buvome barikadų broliai

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.