Visuomenės pokyčių analizė

Giedrė Šmitienė. Kalėdų senelis ar kažkas daugiau

Tiesos.lt siūlo   2016 m. gruodžio 17 d. 21:09

3     

    

Giedrė Šmitienė. Kalėdų senelis ar kažkas daugiau

prigimtine.lt

Vigmantas Butkus, FB reaguodamas į prieššventinę žiniasklaidą, rašė: „susidaro įspūdis, kad gyvenu valstybėje, kurios pagrindinė religija yra Etnografija, o pagrindiniai kulto tarnai – šieno po staltiese istorijos [...] žinovai?“.

Iš tiesų ne tik žiniasklaidos pranešimuose, bet, matyt, ir dažnuose šventes švenčiančiuose namuose nemažai butaforinių etnografinių detalių. Ir jos net nėra savaimingai išlikusios ritualų nuotrupos. Bet išmoktos iš „Lietuvių etnografijos bruožų“, „Lietuvių šeimos ir papročių“ ir panašių veikalų. Ir tų detalių, juokingiausia, vis dar mokosi ne tik vaikai, bet ir šių dienų močiutės vis tikėdamosi išmokti švęsti.

Kiek esu mačiusi prieškario Nepriklausomos Lietuvos kaimą palikusiųjų kartą (savo senelius ir jų bičiulius), baigę universitetus ir apsigyvenę mieste, jie nesibūrė vašku ir nesiblaškė, kur čia gavus šiaudų po staltiese pasikišti. Kalėdas, be abejo, šventė, turėjo jų turinio suvokimą, jiems nereikėjo persikelti dalykų, kurie patys natūraliai į miestą nepersikėlė, kurie priklausė kitai aplinkai.

Šiandieninė religinė etnografija veikiausiai yra ir sovietmečio folklorinio judėjimo pasekmė. Be abejonės, šis 7–9 dešimtmečio judėjimas turėjo saugojančią ir net rezistencinę funkciją. Paieškos nutrūkusios ir nutrauktos tradicijos, o kartu – ir kitokio gyvenimo būdo. Viskas, išklausta iš kaimo močiutės, atrodė perimtina, o išklausti ir juolab perimti formos dalykus paprasčiau. Be to, apie religiją sovietmečiu negalėjo būti kalbama, jos nebuvo galima persivežti iš kaimo močiučių, tad neužpildytą vietą pamažu užėmė materialinė etnografija (ypač tarp tų, kurie patys nerinko, ir nuojautos, kad yra kažkas daugiau, neturėjo).

Dvi tinklaraštininkės per LRT radiją kalbėjo apie Kalėdas – namų puošimą, dovanas ir Kalėdų senelį. Pirmoji pasakė, kad Kalėdų senelio savo šeimoje jie yra atsisakę, tai paskelbta seneliams ir kitiems artimiesiems. Vaikai gauna dovanas nuo tėvų ir bendrai visi ruošia duovanas vieni kitiems. Antroji tai įvertino kaip siekiamybę, nes dabar vargsta ieškodama Senelio dovanų, o vaikai Senelį supranta, kaip neribotą galimybę kažką gauti (vaikai visus tokius įtrūkius labai greitai pagauna). Atjausdami tėvus, jiems brangu, savo norus atideda Seneliui.

Gal išties atsisakytina? Gal ir man sunku ieškoti dovanų jo vardu? Dar vienas prasmę pametęs etnografizmas?

* * *

Kūčių vakarą, po darbų, važiuodavom pas senelius. Lauke tamsu, namuose lempelių prieblanda. Po eglute atsiranda davonų. Trauki jas po vieną, kažkas skaito Kalėdų senio linkėjimus. Staiga suvokiau, kad neprisimenu nė vienos dovanos, prisimenu tik, kad kažkada buvo saldainių ir mandarinų  (ir tai prisimenu tik iš įstrigusio kažkieno pasidžiaugimo „moka vaišinti“). Bet aiškiai prisimenu erdvę po eglutės šakom tarp dovanų. Ir dovanas po senelių draugų eglėmis. Ateini į svečius per Kalėdas ir atsiranda dovana po egle.

Kodėl neateidavo į galvą kažką užsisakyti? Matyt, todėl, kad apie tai nebuvo kalbama. Lyg apie Senį iš anksto nežinota. Jis nebuvo nei gąsdinimo, nei drausminimo, nei kokio kito ugdymo priemonė. Kalėdos ateidavo dėl to, kad ateidavo. Joms, matyt, ir šiandien nelabai rūpi, kas čia ką daro. Kaip ir Kalėdų seneliui. Jis veikia pats sau, atskiras.

Kaip ir tas pasakos senelis, pas kurį aveles broliai gano, dovanų duoda visiems: ir tam, kuriam ganyti pavyksta, ir tiems, kuriems nepavyksta. Ir visiems vienodai stebuklingas – stalelį, kuris pats pasidengia, avinėlį pasipurtantį ir lazdą.

Kalėdų senelis pas mus niekad nebuvo pasirodęs, bet jam artima Velykų bobutė – vieną kartą. Prisimenu iki šiandien neabejotiną jos transcendentalumą, kaip atidarau duris į kitą pasaulį ir pamatau stovinčią su krepšeliu. Po daugybės metų, mama stebėjosi, kaip ji galėjo palikti įspūdį, tėtukas tik užsimetė rankšluostį ant galvos ir kreida pasibalino nosį, ir viskas. Ir rankšluostis buvo matytas, nes visada gulėdavo ant kėdės prie lovos. Kokia perkelianti, atverianti galia. Gebėjimas matyti nematomą ir nematyti matomo.

Kalėdų Senelis mano pasaulyje būtinas. Be jo mažų mažiausiai būtų liūdna. Nesvarbu, kad nepasirodys pats, tik paliks ženklą su autografu K.S. Žinią, kad yra ne tik tai, ką visi kasdien matom, bet ir kažkas daugiau. Dovana su „K.S.“ kaip palaima, kaip palaikymas. Dovana, kurios autorystės kažkas atsisakė.

Ir nepagalvokite, kad čia yra kokia manipuliacijos galimybė, dovanos su „suklastotais“ autografais nesukuria to kažko daugiau, tik priklauso praktikoms, leidžiančioms žinoti, nepamiršti, kad tai yra.

Sutinka pasakoje senelį. Atrodo, šiaip senelis, o paaiškėja, kad jis yra kažkas kita, nes ir avys jo, ir dovanos nepaprastos.

Tylių ir laimingų Kalėdų. – K.S.

 

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

tikėkimės       2016-12-19 14:01

tikėkimės kad kunigai su krikščionimis ir rusafobais neužraus lietuvių  šeimoms rinktis v kūčiu ir kučiai švęsti kučia be alkoholio ir su 12 patiekalų ir puošti eglutes.

v kūčiu       2016-12-18 15:32

pats žodis kūčia lietuviškai atitika žodžio “krūva” reikšmę, žmonės renkasi krūvon, v kūčiu, ir turi prasmę daug susirinkusių, daug susitelkusių, susitelkę, susirinkę krūvon, v kūčiu,  šeima vakarieniauja prie gausios ( kūčia) stalo su nemažiau kaip 12 valgių ( vėl prasmė gausa, kūčia,) kad ateinantys metai būtų gausūs, tikslą susitiprina eglė su aukso ir saulės spalvos,šiaudiniais papuošimais seniau. Kūčia šeimos šventė, mirusiems tais metais ant stalo dedama lėkštė su eglės, pušies šakele,  stalas vakare nenukraustomas palieknat pasivaišinti vėlėms, prie stalo nenaudojamas alkohogolis. Kūčios puikus pavyzdys vaikams kaip švęsti be alkoholio.
O Klaėdų senis - tai vaikščiojantis melas, taip pat turintis prasmę ir moralą suaugusiems - vaikai neturi viską žinoti, vaikai turi turėti vaikystę.
Rinkimės v kūčiu ir šveskim v kūčie kūčias

tsakant.       2016-12-17 21:46

pagal fb rašinėtoją kūčios buvo švenčiamos todėl,kad nebuvo leidžiama švęsti kalėdų? kad kūčios pseudo tradicija kuri nesuvokiama najam euro lietuviui. na ir nešveskit tų kūčių.pradėkit švęst mažiausiai prieš mėnesį kaip krautuvės šaukia.kokia šventė be daigtų ir triukšmo? kūčios tai kažkoks nesusipratimas.


Rekomenduojame

Vitalijus Balkus „Iš savo varpinės“: kas vyksta Turkijoje ir kodėl dėl šio projekto verda aistros, o mūsų LRT tyli?

Tomas Baranauskas apie „imuniteto pasą“: tai „šiurkštus Konstitucijos pažeidimas“

Kastytis Braziulis. Į kokius „Vakarus“ plaukia mūsų laivas ir dėl ko dabar laužo galvas jo „vairininkai“? arba Kiek dar mus valdys 2K

Dominykas Vanhara. Pandemijos valdymas?

Algimantas Rusteika. Kova su liga ar su visuomene?

Vaidas Augūnas. Šimašiaus prioritetai

Vytautas Radžvilas. LGGRTC atsidūrė buvusių SSRS kolaborantų ir represinių struktūrų atstovų atžalų rankose

Dovilo Petkaus pokalbis su kun. Ričardu Doveika: „Krikščionybė yra tuščio kapo religija“

„Vargdieniai? O gal niekšai?!“ – Viktoras Gerulaitis apie dabartį: „Šis laikas – blogiausias“

Zigmas Tamakauskas. In memoriam: Adolfas Gurskis

Dainius Rudzevičius. Apie konservatorių „ėjimą į Vakarus“. Atsakymas Andriui Kubiliui

Nida Vasiliauskaitė. Apie prietaringuosius ir madinguosius

Dievo Gailestingumo savaitė balandžio 4–11 dienomis

Tomas Baranauskas apie tikėjimą mokslu: Jūs išsilavinęs ar atsisakote skiepo?

Vytautas Budnikas. Ar mūsų Konstitucija yra neutrali idiotiškoms permainoms?

Ramūnas Aušrotas. Konstitucinės tėvų teisės interpretuojamos kuo siauriau, valstybės – kuo plačiau

Jurgos Lago ir Vido Rachlevičiaus pokalbis: Lietuva yra pasmerkta, nes valdžia nežino, kur veda, o mes nežinome, kur einame

Alvydas Jokubaitis: „Liberali demokratinė visuomenė trumpam pasitraukė į šalį“

Vytautas Sinica. Ar Genocido centro direktorių vertę politikai gali įsipareigoti, kad 1941 m. rezistencijos istorija nebus perrašoma? jos bus mokoma?

Valdo Vasiliausko replika. Šventos ateistinės Velykos?

Kardinolas Sigitas Tamkevičius: bijau, kad Bažnyčia liks vienintele institucija, kuri gins demokratiją

Geroji Naujiena: Kristus tikrai prisikėlė! Sveikiname sulaukus Šventų Velykų

Ado Jakubausko spaudos konferencija: Buvau atleistas, nes atsisakiau pasiduoti politiniam spaudimui iš anksto pasmerkti Birželio sukilimo dalyvius

Nida Vasiliauskaitė. Sako, į mūsų tolimus ramius kraštus atėjo maras. Laimei, bus naujų Mokslo dovanų

Šv. Augustino homilija apie Kristaus prisikėlimą

Didžiojo Šeštadienio Geroji Naujiena. Tuščio kapo žinia

Andrejus Gaidamavičius kviečia jungtis prie Nacionalinio miškų susitarimo: Nestovėk po medžiu – stok už medį!

Rasa Čepaitienė. Velykos 2021

Vitalijus Balkus „Iš savo varpinės“: DELFI panikuoja – propaganda jau neveikia

Nuo bačkos. Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė, Arvydas Anušauskas: paaiškinimas partiečiams, kodėl susidorota su prof. Adu Jakubausku

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.