Visuomenės pokyčių analizė

Giedrė Šmitienė. Kalėdų senelis ar kažkas daugiau

Tiesos.lt siūlo   2016 m. gruodžio 17 d. 21:09

3     

    

Giedrė Šmitienė. Kalėdų senelis ar kažkas daugiau

prigimtine.lt

Vigmantas Butkus, FB reaguodamas į prieššventinę žiniasklaidą, rašė: „susidaro įspūdis, kad gyvenu valstybėje, kurios pagrindinė religija yra Etnografija, o pagrindiniai kulto tarnai – šieno po staltiese istorijos [...] žinovai?“.

Iš tiesų ne tik žiniasklaidos pranešimuose, bet, matyt, ir dažnuose šventes švenčiančiuose namuose nemažai butaforinių etnografinių detalių. Ir jos net nėra savaimingai išlikusios ritualų nuotrupos. Bet išmoktos iš „Lietuvių etnografijos bruožų“, „Lietuvių šeimos ir papročių“ ir panašių veikalų. Ir tų detalių, juokingiausia, vis dar mokosi ne tik vaikai, bet ir šių dienų močiutės vis tikėdamosi išmokti švęsti.

Kiek esu mačiusi prieškario Nepriklausomos Lietuvos kaimą palikusiųjų kartą (savo senelius ir jų bičiulius), baigę universitetus ir apsigyvenę mieste, jie nesibūrė vašku ir nesiblaškė, kur čia gavus šiaudų po staltiese pasikišti. Kalėdas, be abejo, šventė, turėjo jų turinio suvokimą, jiems nereikėjo persikelti dalykų, kurie patys natūraliai į miestą nepersikėlė, kurie priklausė kitai aplinkai.

Šiandieninė religinė etnografija veikiausiai yra ir sovietmečio folklorinio judėjimo pasekmė. Be abejonės, šis 7–9 dešimtmečio judėjimas turėjo saugojančią ir net rezistencinę funkciją. Paieškos nutrūkusios ir nutrauktos tradicijos, o kartu – ir kitokio gyvenimo būdo. Viskas, išklausta iš kaimo močiutės, atrodė perimtina, o išklausti ir juolab perimti formos dalykus paprasčiau. Be to, apie religiją sovietmečiu negalėjo būti kalbama, jos nebuvo galima persivežti iš kaimo močiučių, tad neužpildytą vietą pamažu užėmė materialinė etnografija (ypač tarp tų, kurie patys nerinko, ir nuojautos, kad yra kažkas daugiau, neturėjo).

Dvi tinklaraštininkės per LRT radiją kalbėjo apie Kalėdas – namų puošimą, dovanas ir Kalėdų senelį. Pirmoji pasakė, kad Kalėdų senelio savo šeimoje jie yra atsisakę, tai paskelbta seneliams ir kitiems artimiesiems. Vaikai gauna dovanas nuo tėvų ir bendrai visi ruošia duovanas vieni kitiems. Antroji tai įvertino kaip siekiamybę, nes dabar vargsta ieškodama Senelio dovanų, o vaikai Senelį supranta, kaip neribotą galimybę kažką gauti (vaikai visus tokius įtrūkius labai greitai pagauna). Atjausdami tėvus, jiems brangu, savo norus atideda Seneliui.

Gal išties atsisakytina? Gal ir man sunku ieškoti dovanų jo vardu? Dar vienas prasmę pametęs etnografizmas?

* * *

Kūčių vakarą, po darbų, važiuodavom pas senelius. Lauke tamsu, namuose lempelių prieblanda. Po eglute atsiranda davonų. Trauki jas po vieną, kažkas skaito Kalėdų senio linkėjimus. Staiga suvokiau, kad neprisimenu nė vienos dovanos, prisimenu tik, kad kažkada buvo saldainių ir mandarinų  (ir tai prisimenu tik iš įstrigusio kažkieno pasidžiaugimo „moka vaišinti“). Bet aiškiai prisimenu erdvę po eglutės šakom tarp dovanų. Ir dovanas po senelių draugų eglėmis. Ateini į svečius per Kalėdas ir atsiranda dovana po egle.

Kodėl neateidavo į galvą kažką užsisakyti? Matyt, todėl, kad apie tai nebuvo kalbama. Lyg apie Senį iš anksto nežinota. Jis nebuvo nei gąsdinimo, nei drausminimo, nei kokio kito ugdymo priemonė. Kalėdos ateidavo dėl to, kad ateidavo. Joms, matyt, ir šiandien nelabai rūpi, kas čia ką daro. Kaip ir Kalėdų seneliui. Jis veikia pats sau, atskiras.

Kaip ir tas pasakos senelis, pas kurį aveles broliai gano, dovanų duoda visiems: ir tam, kuriam ganyti pavyksta, ir tiems, kuriems nepavyksta. Ir visiems vienodai stebuklingas – stalelį, kuris pats pasidengia, avinėlį pasipurtantį ir lazdą.

Kalėdų senelis pas mus niekad nebuvo pasirodęs, bet jam artima Velykų bobutė – vieną kartą. Prisimenu iki šiandien neabejotiną jos transcendentalumą, kaip atidarau duris į kitą pasaulį ir pamatau stovinčią su krepšeliu. Po daugybės metų, mama stebėjosi, kaip ji galėjo palikti įspūdį, tėtukas tik užsimetė rankšluostį ant galvos ir kreida pasibalino nosį, ir viskas. Ir rankšluostis buvo matytas, nes visada gulėdavo ant kėdės prie lovos. Kokia perkelianti, atverianti galia. Gebėjimas matyti nematomą ir nematyti matomo.

Kalėdų Senelis mano pasaulyje būtinas. Be jo mažų mažiausiai būtų liūdna. Nesvarbu, kad nepasirodys pats, tik paliks ženklą su autografu K.S. Žinią, kad yra ne tik tai, ką visi kasdien matom, bet ir kažkas daugiau. Dovana su „K.S.“ kaip palaima, kaip palaikymas. Dovana, kurios autorystės kažkas atsisakė.

Ir nepagalvokite, kad čia yra kokia manipuliacijos galimybė, dovanos su „suklastotais“ autografais nesukuria to kažko daugiau, tik priklauso praktikoms, leidžiančioms žinoti, nepamiršti, kad tai yra.

Sutinka pasakoje senelį. Atrodo, šiaip senelis, o paaiškėja, kad jis yra kažkas kita, nes ir avys jo, ir dovanos nepaprastos.

Tylių ir laimingų Kalėdų. – K.S.

 

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

tikėkimės       2016-12-19 14:01

tikėkimės kad kunigai su krikščionimis ir rusafobais neužraus lietuvių  šeimoms rinktis v kūčiu ir kučiai švęsti kučia be alkoholio ir su 12 patiekalų ir puošti eglutes.

v kūčiu       2016-12-18 15:32

pats žodis kūčia lietuviškai atitika žodžio “krūva” reikšmę, žmonės renkasi krūvon, v kūčiu, ir turi prasmę daug susirinkusių, daug susitelkusių, susitelkę, susirinkę krūvon, v kūčiu,  šeima vakarieniauja prie gausios ( kūčia) stalo su nemažiau kaip 12 valgių ( vėl prasmė gausa, kūčia,) kad ateinantys metai būtų gausūs, tikslą susitiprina eglė su aukso ir saulės spalvos,šiaudiniais papuošimais seniau. Kūčia šeimos šventė, mirusiems tais metais ant stalo dedama lėkštė su eglės, pušies šakele,  stalas vakare nenukraustomas palieknat pasivaišinti vėlėms, prie stalo nenaudojamas alkohogolis. Kūčios puikus pavyzdys vaikams kaip švęsti be alkoholio.
O Klaėdų senis - tai vaikščiojantis melas, taip pat turintis prasmę ir moralą suaugusiems - vaikai neturi viską žinoti, vaikai turi turėti vaikystę.
Rinkimės v kūčiu ir šveskim v kūčie kūčias

tsakant.       2016-12-17 21:46

pagal fb rašinėtoją kūčios buvo švenčiamos todėl,kad nebuvo leidžiama švęsti kalėdų? kad kūčios pseudo tradicija kuri nesuvokiama najam euro lietuviui. na ir nešveskit tų kūčių.pradėkit švęst mažiausiai prieš mėnesį kaip krautuvės šaukia.kokia šventė be daigtų ir triukšmo? kūčios tai kažkoks nesusipratimas.


Rekomenduojame

JAV kongresmeno Kriso Smito pranešimas spaudai dėl teisėjos Neringos Venckienės bylos

Vytautas Sinica. „Kraupu, kuo virsta viešoji erdvė“

Verta prisiminti. Aurelijos Stancikienės istorinė kalba 2014 m.: „Tai yra prie­sai­kos ir Kon­sti­tu­ci­jos su­lau­žy­mas“

Algimantas Rusteika. „Tai, sakot, socialinė distancija – du metrai?“

Tomas Dapkus. Vyteni Andriukaiti, laikas visų atsiprašyti

Raimondas Navickas. „Gyveni sau žmogus ir net neįtari, kad tave bandoma įkišti į kalėjimą!“

Audrys Karalius. Nacionalinis stadionas Vilniuje 1984–2020: trumpa Ligos istorija

Neringa Venckienė: „Su Deimante dabar kažkas ne taip…“

Tomas Bikelis. VU fizikas KTU „mokslininkui“ apie 5G: pagrįstos abejonės ir miglota ateitis (autoriaus atnaujinta)

Geroji Naujiena: Jis yra čia ir dabar, Jis yra su mumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos

Vitalijaus Balkaus replika „Iš savo varpinės“: Maistininkai grasina supūdyti produkciją, arba Kodėl „nematoma rinkos ranka“ taip ir lieka nematoma?

Justas Stankevičius. Ar Sorošas šeimininkauja Lietuvoje?

Neringa Venckienė: „Jie mano, kad mane žemina. Bet manęs jie nepažemins…“

Iš Tiesos.lt pašto: Edmundas Paškauskas. Pandemijos ir rizika vyresnio amžiaus žmonėms, arba Kada bus išrasti skiepai nuo nužmogėjimo? (II)

Verta paminėti. Julijonas Būtėnas: žurnalistas ir laisvės kovotojas

Algimantas Rusteika. Kai suprasit, kad turim ką turim, turėsit gerą laiką

Atmintinos datos: operacija „pavasaris“ – 1948 m. gegužės 22–24 d. iš Lietuvos ištremta apie 40 tūkst. žmonių

Nacionalinis susivienijimas reikalauja nutraukti vyresnio amžiaus asmenų diskriminaciją

Dovilas Petkus. Įtakingi veikėjai susirūpino savo tamsia praeitimi

Robertas Grigas. Šv. Jono Pauliaus II šimtmečiui

Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka pristato: knyga „Lietuvos partizanų valstybė“

Andrius Švarplys. Legenda

Vytautas Radžvilas. Apie lietuviškąjį čiukčio sindromą

Skiepų karai. Ramūnas Aušrotas: Klausimas tik toks: ar bus taikoma „grubi prievarta“, ar…

8-tosios Garliavos antpuolio metinės: neabejingi piliečiai ir vėl klausė: „Ar dar gyva Deimantė?“ Papildyta Neringos Venckienės komentaru

Eligijus Dzežulskis-Duonys. Kaip atkurti pašlijusią ES reputaciją?

Per 500 žmonių pasirašė laišką Lietuvos vyskupams dėl Komunijos dalijimo būdo

Liudvikas Jakimavičius. Gyvenimo redaktorius Covidas

Kerouaco vertėja Irena Balčiūnienė – apie Mykolaitį-Putiną ir kiekviena proga jį menkinantį Tomą Venclovą

Neringa Venckienė. Valstybė laikosi ant melo pamatų

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.