Dienos aktualija, Geroji Naujiena

Geroji Žolinės Naujiena: Jis visa gali: ir galiūnus numeta nuo sostų, ir išaukština mažuosius

Tiesos.lt redakcija   2021 m. rugpjūčio 14 d. 23:48

33     

    

Geroji Žolinės Naujiena: Jis visa gali: ir galiūnus numeta nuo sostų, ir išaukština mažuosius

Moteris, apsisiautusi saule, po jos kojų mėnulis

Ir atsidarė danguje Dievo šventykla, ir pasirodė šventykloje jo Sandoros skrynia, ir sušvytravo žaibai, nuskambėjo balsai ir griaustiniai, kilo žemės drebėjimas, ir pabiro baisi kruša.

Ir pasirodė danguje didingas ženklas: moteris, apsisiautusi saule, po jos kojų mėnulis, o ant galvos dvylikos žvaigždžių vainikas. Ji buvo nėščia ir dejavo, kentėdama sąrėmius bei gimdymo sopulius. Pasirodė ir kitas ženklas danguje: štai didžiulis ugniaspalvis slibinas su septyniomis galvomis, su dešimčia ragų ir su septyniomis diademomis ant galvų. Jo uodega nušlavė trečdalį dangaus žvaigždžių ir nužėrė jas žemėn.

Slibinas tykodamas sustojo priešais moterį, kad, jai pagimdžius, prarytų kūdikį. Ir ji pagimdė sūnų, berniuką, kuriam skirta ganyti visas tautas geležine lazda. Kūdikis buvo paimtas pas Dievą, prie jo sosto. O moteris pabėgo į dykumą, kur buvo jai Dievo paruošta būstinė, kad tenai ji būtų maitinama tūkstantį du šimtus šešiasdešimt dienų.

Aš girdėjau danguje galingą balsą, sakantį:

„Dabar atėjo mūsų Dievo išganymas,
galybė, karalystė ir jo Mesijo valdžia,
nes išmestas mūsų brolių kaltintojas,
skundęs juos mūsų Dievui dieną ir naktį.“ (Apr 11, 19a; 12, 1–6a. 10ab)

* * *

Tau iš dešinės karalienė, padabintoji auksu Ofyro

Tarp tavo dvaro didžiūnių yra karalaičių,
tavo sosto dešinėje stovi karalienė,
papuošta auksu Ofyro.
Klausykis, dukra, įsiklausyk ir įsidėmėk –
užmiršk savo tautą ir tėvo namus.
Karalius trokš tavo grožio,
nes jis yra tavo viešpats, –
jam tad turi paklusti.
Aidint džiūgavimams ir krykštavimams,
įeina į karaliaus rūmus. (Ps 45, 10bc. 11. 12ab. 16. P.)

 

* * *

Pirmasis bus Kristus, tada priklausantys Kristui

Bet dabar Kristus tikrai yra prikeltas iš numirusių kaip užmigusiųjų pirmgimis.
Kaip per žmogų atsirado mirtis, taip per žmogų ir mirusiųjų prisikėlimas. Kaip Adome visi miršta, taip Kristuje visi bus atgaivinti, tačiau kiekvienas pagal savo eilę. Pirmasis bus Kristus, tada priklausantys Kristui jo atėjimo metu. Paskui bus galas, kai jis perduos karalystę Dievui Tėvui, sunaikinęs visas valdžias, galybes ir pajėgas.Jis gi turi karaliauti ir paguldyti po savo kojomis visus priešus. Kaip paskutinis priešas bus sunaikinta mirtis.  Nes jis visa pajungė ir paklojo jam po kojų. Kai sakoma, jog visa pajungta, tai savaime suprantama, kad išskyrus tą, kuris jam visa pajungė. (1 Kor 15, 20–27)

 

* * *

Didžių dalykų padarė man Visagalis: jis išaukština mažuosius

Anomis dienomis Marija susiruošusi skubiai iškeliavo į Judėjos kalnyno miestą. Ji nuėjo į Zacharijo namus ir pasveikino Elzbietą.

Vos tik Elzbieta išgirdo Marijos pasveikinimą, jos įsčiose šoktelėjo kūdikis, o pati Elzbieta pasidarė kupina Šventosios Dvasios. Ji balsiai sušuko: „Tu labiausiai palaiminta iš visų moterų ir palaimintas tavo įsčių vaisius! Iš kur man ta garbė, kad mano Viešpaties motina aplanko mane?! Štai vos tik tavo pasveikinimo garsas pasiekė mano ausis, šoktelėjo iš džiaugsmo kūdikis mano įsčiose. Laiminga įtikėjusi, jog išsipildys, kas Viešpaties jai pasakyta“.

O Marija prabilo:
Mano siela šlovina Viešpatį,
mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju,
nes jis pažvelgė į savo nuolankią tarnaitę.
Štai nuo dabar palaiminta mane vadins visos kartos,
nes didžių dalykų padarė man Visagalis,
ir šventas yra jo vardas!
Jis parodo savo rankos galybę
ir išsklaido išdidžios širdies žmones.
Jis numeta galiūnus nuo sostų
ir išaukština mažuosius.
Alkstančius gėrybėmis apdovanoja,
turtuolius tuščiomis paleidžia.
Jis ištiesė pagalbos ranką savo tarnui Izraeliui,
kad minėtų jo gailestingumą,
kaip buvo žadėjęs mūsų protėviams –
Abraomui ir jo palikuonims per amžius
“.

Marija prabuvo pas Elzbietą apie tris mėnesius, o paskui sugrįžo į savo namus. (Lk 1, 39–56)

 

* * *

Švęsdami Švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo iškilmę kiekvienas asmeniškai ar bendruomenėje melskimės ir už Lietuvą Tiesoje: kad įsikūnijusio Dievo Žodžio Motina išmokytų mus priimti išganingąją Dievo valią, kad apmąstydami Dangun Paimtosios paslaptis ir vis geriau pažindami Marijos asmenį, atmestume nuodėmę ir šlovintume Dievą tardami „taip“ viskam, ko tik Jis mūsų prašytų, kad pažinę tikrąją dalykų vertę visa širdimi ieškotume amžinojo džiaugsmo – Tavęs, mūsų Dievo.

Viešpatie, duok, kad ir mes, Tiesos.lt bendruomenė, brangintume savo, Dievo vaikų, laisvę ir augtume Tikėjimo, Vilties ir Meilės darbais. Švenčiausiosios Mergelės užtarimu, suteik ir mums malonę išganingai naudotis atpirkimo vaisiais ir susilaukti išaukštinimo amžinybėje. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.


Marijos garbė. Švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimas (Žolinė)

Švenčiame Švč. Mergelės Marijos ėmimą į Dangų taip pažymėdami nuostabų Dievo padarytą dalyką: Dievo Motina, pasibaigus jos žemiškajam gyvenimui buvo su kūnu ir siela paimta į Viešpaties šlovę.

Marijos paėmimas į Dangų kyla iš jos dieviškos motinystės: Dievas jai neleido kape sunykti, nes ji stebuklingai pagimdė Žmogumi tapusį Jo Sūnų. Kaip Marijos motinystė buvo malonė visam pasauliui, taip ir jos paėmimas į Dangų davė pradžią žmonijos ėmimui pas Dievą. 

Apie Marijos gyvenimą po Kristaus mirties Evangelijose nebeužsimenama. Tačiau, koks buvo jos gyvenimas ir mirtis, aprašymų vis dėlto išliko. Tai evangelistui Jonui priskiriama apokrifinė knygelė apie Marijos dangun ėmimą, taip pat kai kurios kitos pirmaisiais krikščionybės amžiais užrašytos istorijos. Visas jas į vieną pasakojimą surinko ir užrašė Jokūbas Voraginietis savo „Aukso legendoje“. Ši knyga, iki mūsų atėjusi iš viduramžių epochos, pasižymi kritiškumo stoka ir naivumu, vis dėlto legendose daug faktų ir detalių apie šventųjų gyvenimus. Taip pat Jokūbas Voraginietis, remdamasis tuo metu egzistavusiais tekstais, aprašė ir Švč. Mergelės Marijos žemiškojo gyvenimo pabaigą ir dangun ėmimą. Taigi šiek tiek sutrumpinta legenda apie tai pagal Jokūbą Voraginietį:

„Pasakojama, kad tuo metu, kai skelbdami evangeliją, apaštalai lankėsi įvairiuose pasaulio kraštuose, Švenčiausioji Mergelė liko gyventi namuose prie Siono kalno ir, kol buvo gyva, su uoliu pamaldumu lankė visas savo Sūnaus vietas, o būtent, kur Jį krikštijo, kur Jis pasninkavo, kentėjo, buvo palaidotas, kur Jis prisikėlė ir įžengė į Dangų.

Ji gyveno dvylika metų ilgiau už Sūnų, o tada buvo paimta į Dangų, būdama šešiasdešimties metų, nes, kaip nurodoma Bažnyčios istorijoje, šitiek metų apaštalai skelbė tikėjimą Judėjoje ir jos apylinkėse.

Vieną dieną, kai Mergelės širdis smarkiai užsidegė Sūnaus ilgesiu, kunkuliuojanti jos dvasia taip susijaudino, kad jaudulys išsiveržė ašarų upeliais. Kadangi ji, netekusi paguodos, nebegalėjo ramiai pakelti laiko, kurį jai teko gyventi, praradus Sūnų, prie jos atsirado didžios šviesos apgaubtas angelas ir ją, savo Viešpaties Motiną, pagarbiai pasveikino: „Sveika, palaimintoji, palaiminimą priėmusi iš to, kuris suteikė išganymą Jokūbui! Štai aš tau, valdove, atnešiau iš rojaus palmės šakelę. Liepk ją nešti priešais laidotuvių neštuvus, kai tave trečią dieną paims iš kūno, kadangi tavęs, Garbingos Motinos, jau laukia tavo Sūnus!“ Tai pasakęs, angelas įžengė į dangų. Na, o ta palmė spindėjo kuo ryškiausiai, nors savo žaluma buvo panaši į šakelę.

Mergelei užmiegant, susirinko apaštalai. Kai Švenčiausioji Marija pamatė susirinkusius visus apaštalus, pašlovino Viešpatį ir atsisėdo jų viduryje, kur degė žibintai ir deglai. Apie trečią valandą nakties atėjo Jėzus su angelų gretomis, patriarchų būriais, kankinių pulkais, išpažinėjų virtine ir mergelių choru. Gretos išsirikiavo priešais mergelės guolį ir ėmė giedoti malonias giesmes.

Patsai Kristus jai tarė: „Ateik, mano išrinktoji, ir pasodinsiu tave į savo sostą, kadangi trokštu tave matyti“. Ji atsakė: „Pasirengusi, Viešpatie, mano širdis – mano širdis pasirengusi!“ ir „Štai aš ateinu, kadangi knygos rietime yra parašyta apie mane. Aš turiu vykdyti tavo valią, mano Dieve, kadangi mano dvasia džiaugiasi tavyje – Dievuje, mano išganytojuje.“

Tada Marijos siela išėjo iš kūno ir atskrido į Sūnaus glėbį. Jai buvo svetimas kūniškasis skausmas ir nepažįstamas kūniškasis suirimas. Viešpats tarė apaštalams: „Neškite Mergelės Motinos kūną į Juozapato slėnį, palaidokite jį naujame kape, kurį tenai rasite, ir manęs tris dienas palaukite, kos pas jus grįšiu.“ Ir ją tuoj pat apsupo rausvi rožių žiedai, tai yra kankinių būriai, ir slėnių lelijos, tai yra pulkai angelų, išpažinėjų ir mergelių. Apaštalai šaukė jai pavymui: „Kur iškeliauji, protingiausioji Mergele? Atmink mus, valdove!“

Būriai tų, kurie buvo likę Danguje, sparčiai žengė jų pasitikti. Pamatę savo Karalių, nešantį glėbyje moters sielą, parimusią ant Jo, sukrėsti garsiai ėmė šaukti: „Kas yra toji, kuri ateina iš dykumos, paskendusi gėrybėse, pasirėmusi ant mylimojo?“. Palyda jiems tarė: „Ji – gražuolė tarp Jeruzalės dukterų, kaip išvydote ją, kupiną prieraišumo ir meilės!“ – Ir ji džiaugsmingai priimama į dangų ir pasodinama į Šlovės sostą Sūnaus dešinėje. Apaštalai tada pamatė, kad jos siela yra tokio skaistumo, kad apsakyti nebūtų įmanoma jokiais mirtingųjų liežuviais.

Ten buvo trys mergelės. Kai jos nurengė Mergelės kūną kad jį numazgotų, jis taip ryškiai suspindo, kad buvo galima jį tik liesti, o matyti – ne.

Numazgojus apaštalai pagarbiai pakėlė jos kūną ir padėjo ant neštuvų. Petras ir Paulius pakėlė neštuvus, o Joną Petras paskyrė nešti šviesos palmę prieš neštuvus. Kiti apaštalai, apsupę neštuvus, šlovino Dievą. Viešpats neštuvus ir apaštalus pridengė debesimi, tad jų nebuvo matyti, tik girdėjosi jų balsas.

Atnešę Mariją, apaštalai padėjo ją į kapą ir susėdo šalia, kaip Viešpats buvo nurodęs. Trečią dieną Jėzus atėjo su gausybe angelų ir pasveikino juos, sakydamas: „Ramybė jums!“ Ir Viešpats tarė: „Kaip jums atrodo, kiek malonės ir garbės turėčiau dabar suteikti savo gimdytojai?“ Tie atsakė: „Tavo tarnams atrodo teisinga, Viešpatie, kad, kaip tu, nugalėjęs mirtį, viešpatauji per amžius, taip ir savo Motinos kūną prikeltum ir ją amžiams pasodintum savo dešinėje“.

Viešpačiui sutikus, išsyk pasirodė arkangelas Mykolas ir atvedė Jo akivaizdon Marijos sielą. Tada Išganytojas prabilo, sakydamas: „Kelkis, mano artimiausioji, mano balande, šlovės palapine, gyvenimo taure, dangiškoji šventove, idant taip, kaip per pradėjimą nepatyrei nuodėmės užkrato, ir kape nepatirtum kūno irimo!“ – tuojau pat siela įžengė į Marijos kūną, ir jis išėjo šlovingas iš kapo. Ir štai, lydima gausybės angelų, Marija buvo paimta į Dangaus buveinę.

Šv. Elzbietos Apreiškimuose skaitome, kaip sykį Elzbietą užvaldė aiškiaregiška dvasia, ir ji, labai tolimoje vietoje išvydo kapą, skendintį ryškioje šviesoje, o jame – moters siluetą. Aplinkui stovėjo daugybė angelų. Po akimirkos ta moteris iš kapo buvo pastatyta tiesiai ir pakelta į aukštybes kartu su visa šalia stovinčiųjų gausybe.

Reikia pažymėti, kad šlovingoji Mergelė Marija buvo paimta į Dangų ir išaukštinta pilnai, pagarbiai, linksmai ir pakiliai.“

Taip tad mums pasakoja Jokūbas Voraginietis. Jis perspėja, kad „visa tai, kas papasakota yra apokrifinis skaitinys, todėl abejotinų dalykų nepriimkite kaip tikrų, išskyrus kai kuriuos pasitikėjimo vertus dalykus, kurie buvo patvirtinti šventųjų. Pasitikėjimo nusipelno devyni dalykai, būtent, Mergelei buvo pažadėta ir pareikšta visokeriopa paguoda, taip pat visų apaštalų susirinkimas, mirtis be skausmo, laidojimo vietos Juozapato slėnyje įrengimas, iškilmingos egzekvijos, Kristaus ir visos dangaus svitos sutikimas, žydų persekiojimas, stebuklai, sužibėję visomis tinkamomis progomis, ir ėmimas į dangų kartu su siela ir kūnu.

Taigi Kristus padarė, kad Marija siela ir kūnu džiaugtųsi savo Sūnumi, su savo Sūnumi ir per savo Sūnų ir kad jokia irimo bėda nepasiektų, [...] idant amžiais išliktų nepažeista toji, kurią Jis užliejo šitokia didžia malone.“

Malda (iš vigilijos):

Dieve, pamėgęs Švenčiausiosios Mergelės Marijos nuolankumą, Tu jai suteikei malonę būti Žmogumi tapusio vienatinio Tavo Sūnaus Gimdytoja, o šiandien ją apvainikavai aukščiausia garbe. Jos užtarimu duok mums gerai naudotis atpirkimo vaisiais ir susilaukti išaukštinimo amžinybėje. Amen.

vievioparapija.eu

 

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

XX eilinės savaitės penktadienio Evangelijos       2021-08-20 4:55

Komentaro autorė – Juozapa Živilė Mieliauskaitė, SF

Sunku mylėti visu savimi – ne tik Dievą, bet ir žmones. Sunku nepasilikti sau rezervo, saugumo garanto. Sunku nesitikėti atsako, nereikalauti rezultatų, nesiekti naudos. Sunku tapti meile.

Esame kviečiami mokytis mylėti iš paties Dievo – mylėti kaip Jis, mylėti tada, kai yra atmetamas, mylėti nepaliaujamai, ištikimai, kantriai. Esame kviečiami mylėti visu savo gyvenimu, kiekviena akimirka.
Kita vertus, gražūs mūsų pasiryžimai mylėti ir būti kitiems meile neretai sudūžta susidūrus su kasdienėmis kliūtimis. Kaip Jėzus yra mėginamas fariziejų, keliančių provokuojančius klausimus, taip mūsų meilė yra išbandoma kiekvienos dienos netikėtumais, nepatogumais, nesėkmėmis.

Kartais norisi pasiduoti ir pasitraukti – nebedėti pastangų, nebesistengti mylėti nepatogių, tų, kurie neatsako į mūsų meilę. Bet mokydamiesi ko nors nesitenkiname minimaliais įgūdžiais ir mokytis norime iš geriausiųjų. Todėl ir mylėti esame kviečiami mokytis iš Dievo – iš to, kuris visada ištikimai myli.
Bernardinai.lt

XX eilinės savaitės penktadienio Evangelijos       2021-08-20 4:53

Mąstymas
Prašyti širdies teisumo ir drąsos mylėti visu savimi

Žvelgsiu į nesąžiningą fariziejų elgesį. Pastebėsiu, kaip vienas iš Rašto aiškintojų nori manipuliuoti, išbandydamas Jėzų. Tai liūdnas „religingų žmonių“ veidmainystės ir apgaulės vaizdelis.

*

Atkreipsiu dėmesį į savo pokalbius, į santykius su žmonėmis, į savo maldą. Ką galiu pasakyti apie savo laikysenos paprastumą ir teisingumą? Kaip atrodo mano kasdieninė sąžinės peržvalga?

*

Priglusiu prie Jėzaus Širdies ir paklausiu savęs, ar galvoju apie tai, kas mano gyvenime yra svarbiausia. Paprašysiu Jėzaus, kad parodytų manyje mano drungnumo, dviveidiškumo ir vidutiniškumo laikyseną.

*

Pažvelgsiu į savo gyvenimą ir pašaukimą. Pastebėsiu, kokią įtaką jiems turėjo ištikimybė ar neištikimybė Dievo įsakymams, padarytai priesaikai, įžadams. Kokie jausmai ir troškimai dabar gimsta mano širdyje?

*

Įsiklausysiu į Jėzų, kuris žvelgdamas man į akis sako: „Mylėsi Viešpatį savo Dievą...“. Jis nori būti pirmas mano širdyje, sieloje ir mintyse. Kas iš tikrųjų mane jungia su Dievu?

*

Įsivaizduosiu, kaip Jėzus atveda pas mane žmones, su kuriais gyvenu kasdienybėje: tuos, su kuriais man yra lengva būti, ir tuos, su kuriais sunku. Jis jautriai juos apkabina ir sako: „Noriu, kad tu juos mylėtum“. Prisiartinsiu prie Jėzaus su tuo asmeniu, kurį man sunkiausia mylėti, ir prašysiu: „Jėzau, išmokyk mane jį mylėti, nes pats negaliu, nemoku“.

*

Mano gilus ryšys su Dievu bus matomas mano giliuose santykiuose su artimaisiais. Ir atvirkščiai: mano formalūs santykiai su artimaisiais parodys mano formalų ryšį su Dievu.

Karštoje maldoje prašysiu:

„Jėzau, išmokyk mane mylėti visu savimi“.

Kasdienapmastau.lt

XX eilinės savaitės penktadienio       2021-08-20 4:52

Evangelija (Mt 22, 34–40)

  Fariziejai, išgirdę, kad Jėzus privertęs nutilti sadukiejus, susirinko draugėn, ir vienas iš jų, Įstatymo mokytojas, mėgindamas jį, paklausė: “Mokytojau, koks įsakymas yra didžiausias Įstatyme?”
  Jėzus jam atsakė: “Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu. Tai didžiausias ir pirmasis įsakymas. Antrasis - panašus į jį: Mylėk savo artimą kaip save patį. Šitais dviem įsakymais remiasi visas Įstatymas ir Pranašai”.
  Katalikai.lt

XX eilinės savaitės penktadienio       2021-08-20 4:51

Dievo Žodis
Atliepiamoji psalmė (Ps 145, 5-10)

P.  Mano siela, Viešpatį garbink!

  Laimingas, kurį Jokūbo Dievas palaiko,
  kas deda viltį į Viešpatį Dievą.
  Jis dangų, žemę, jūrą sutvėrė
  ir juose esančius daiktus. – P.

  Amžiais jis laikos teisybės,
  gina reikmes nekaltų prispaustųjų,
  alkaniems parūpina duonos.
  Kalinius iš pančių Viešpats vaduoja. – P.

  Akliesiems šviesą Viešpats grąžina,
  klumpantiems padeda Viešpats vėl atsistoti,
  myli Viešpats žmones teisingus.
  Viešpats sergi svetimšalio žingsnį. – P.

  Našlaitį, našlę globoja,
  o nedoriesiems užkerta kelią.
  Viešpats yra amžių Valdovas, –
  jis tavo Dievas, Sione!
  Jis kartų kartoms viešpatauja. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Ps 24, 4c. 5a.)

P.  Aleliuja. – Parodyk man Viešpatie, savąjį kelią,
              vesk mane savo tiesa. – P. Aleliuja.

XX eilinės savaitės penktadienio       2021-08-20 4:50

Dievo Žodis
Pirmasis skaitinys (Rut 1, 1. 3–6. 14b–16. 22)

  Teisėjų laikais krašte buvo kilęs badas. Tad vienas žmogus, Elimelechas, su savo žmona Noeme ir dviem sūnumis – Machlonu ir Kiljonu – iškeliavo iš Judo Bietliejaus, kad kaip ateivis gyventų Moabo žalienose.
  Noemės vyrui Elimelechui mirus, ši pasiliko su dviem sūnumis. Tie vedė moabites (viena jų vadinosi Orpa, kita – Ruta) ir ten išgyveno apie dešimt metų. Mirė paskui Machlonas ir Kiljonas, tad Noemė liko viena – be savo vyro ir sūnų.
  Tad ji ėmė ruoštis su savo marčiomis grįžti iš Moabo žalienų tėvynėn, nes buvo girdėjusi, kad Viešpats aplankęs savo tautą, kad davęs jai duonos.
  Opra atsibučiavo su savo anyta ir grįžo prie savo tautos; tuo tarpu Ruta pasiliko pas uošvę.
  Noemė jai tarė: „Matai, tavo svainė sugrįžo prie savo tautos, pas savąjį dievą. Tad grįžk ir tu pas ją!“
  Ruta jai atsakė: „Neversk manęs palikti tave ir išeiti. Kur tu keliausi, ir aš ten keliausiu, kur tu apsistosi, ir aš tenai būsiu. Tavoji tauta – tai mano tauta, tavasis Dievas – tai mano Dievas.“
  Taigi Noemė pargrįžo tėvynėn; su ja jos marti, moabitė Ruta, paliko Moabo žalienas. Miežiapjūtės pradžioje jos parėjo Betliejun.

XX eilinės savaitės ketvirtadienio        2021-08-19 4:58

Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Rytis Baltrušaitis

Pripažinkime, kad šiandien Evangelijos ištrauka sudėtinga. Karalius lyg ir geranoriškas, surenka visus iš kryžkelių, galėtume suprasti, kad ir vargšus, ir namų neturinčius, bet štai vienas iš atėjusiųjų neturi vestuvių drabužio ir yra išmetamas laukan. Tačiau laimė, jog tai – karaliaus elgesys, kur nepaisant minimos Dievo karalystės įvaizdžio, Dievas taip nepasielgtų. Jis neišmestų neturinčiojo vestuvinio apdaro.

Vestuvinis pokylis yra tam tikra aliuzija į Eucharistiją. Į ją kviečiami visi, nors gerai žinome Bažnyčios istorinę praeitį, kai patys skurdžiausieji ir mažiausiai parapijai naudingi žmonės, būdavo kažkur bažnyčios gale ar net prieangyje, o priekyje įsitaisydavo kilmingieji, kurie žibėdavo savo brangakmeniais nusagstytais rūbais, bet ne širdies atvirumu Dievui, nors taip pat privalome pripažinti, kad tarp jų tikrai buvo šventų žmonių, kaip kad mūsų karalaitis Kazimieras ir kiti. Ir štai šiandien, kai Karalius vis dar kviečia į vestuvinį pokylį į savo Sūnaus Avinėlio vestuvinį pokylį, kilmingieji tam tiesiog neturi laiko, nors šiandien gal labiau sakytume turtingieji ir įtakingieji pasaulio žmonės. Kiek jų yra mūsų parapijose? O dauguma yra paprasti, dažnai pavargę žmonės, kurie išties Viešpaties Vestuvėse ieško Mylimojo, ieško tikrojo jo veido, o ne tik prisivalgymo.

Privalome sustoti ir prie tų, kurie karaliaus kviesti nuėjo dirbti kitų darbų, kiekvienas savais reikalais. Čia mes turime turėti prieš akis sekmadienio Eucharistiją, bendruomenės gimimo ir gyvybės pasisėmimo centrą bei šaltinį, prasiveržiantį iš Dievo. Ir drauge turime suvokti, jog tie, kurie sekmadienio nelaiko atspirties diena, kurie maldoje nepasitaria su Viešpačiu, kurie dirba sunkius ir nebūtinus fizinius darbus, niekada neišgyvens gyvenimo palaimos, nes Viešpaties diena jiems bus lygiai tokia pat rutininė, kaip ir kitos savaitės dienos. Žmogus, kuris nešvenčia sekmadienio, – tiesiog nemyli pats savęs ir save alina, kaip instinktyviai besisukantį daiktą. Sekmadienis – Vestuvių pobūvis su Viešpačiu kvepiančiu naują viltį pilkoje neviltyje, naują prasmę beprasmiame gyvenimo greitkelyje, naują mūsų pačių grožį pasaulio blizgančiame fone. O drauge Jaunikis mus čia pavaišina tokia duona ir vynu, kurių nėra niekur kitur. Atsiliepti į karaliaus kvietimą – eiti į vestuves – tai mylėti save ir gyvenimą, sugebėti pakelti žvilgsį į prinokusį žvaigždėtą rugpjūčio dangų, pamatyti ražienų šepetėlius, išgirsti į rudenėjančią žolę bumpsinčių obuolių juoką. Be vestuvinio sustojimo visa tai tiesiog neįmanoma.

Na ir galiausiai pamąstykime apie šokiruojamą karaliaus elgesį, kai jis išmeta tą žmogų, kuris neturi vestuvių drabužio. Kas yra vestuvių drabužis? Tai žmogaus siela, jo tyra ir atgaila nuvalyta širdis. O kur jį įsigyti? Jie dovanai dalijami Didžiojo penktadienio gatvėje esančioje Gailestingumo parduotuvėje, Avinėlio Krauju išbalintų apsiaustų skyriuje.

Gražaus Jums vestuvių pokylio. Nepražiopsokite šios progos švęsti. Švęsti patį gyvenimą.

Bernardinai.lt

XX eilinės savaitės ketvirtadienio Evangelijos       2021-08-19 4:54

Mąstymas
Prašyti gilios patirties, kad Jėzus mane išsirinko ir pamilo

Su meile ir dėmesiu klausysiuosi Jėzaus, kuris pasakoja man apie puotą Jo karalystėje. Jis labai trokšta, kad kada nors galėčiau su Juo kartu atsisėsti už vieno stalo Tėvo karalystėje. Ar dabartiniuose mano troškimuose yra kokia mintis apie amžinybę?

*

Atkreipsiu dėmesį į Karaliaus laikyseną: jis du kartus kviečia pakviestuosius į puotą, pranešdamas, kad viskas rūpestingai paruošta, ir laukia jų. Ar tikiu, kad Jėzus nuolat apie mane galvoja, kad laukia manęs, kad trokšta kartu su manimi amžinybėje puotauti?

*

Stipriam, du kartus pakartojamam karaliaus kvietimui visiškai priešingas didelis nenoras iš pakviestųjų pusės. Jie yra užsiėmę savimi. Laukai ir pirkiniai atrodo tokie banalūs dalykai, lyginant su karaliaus dosnumu. Dar didesnis kontrastas kantriai karaliaus meilei yra jo tarnų užmušimas.

*

Paklausiu save apie kasdieninius savo reikalus. Ar esu laisvas nuo jų? Ar jie nenustelbia mano dvasinių troškimų? Kaip atsiliepiu į vidinius įkvėpimus? Ar jų neužspaudžiu, neslopinu pasinerdamas į darbą, malonumus?

*

Kontempliuosiu Karaliaus kantrybę ir meilę. Jo pyktis neužveria amžinybės vartų kitiems. Jis dar labiau ieško tų, kurie pasinaudos jo pakvietimu.

*

Atkreipsiu dėmesį į Karalių, kuris ateina pažiūrėti savo svečių. Jis pastebi žmogų, kuris tinkamai nepasiruošęs puotai. Įsisąmoninsiu, kad Jėzus kasdien žvelgia į mane. Jis kiaurai mane permato ir žino visą tiesą apie mane. Kokius jausmus sukelia manyje ta tiesa?

*

Pasakojime Jėzus kalba apie karaliaus pyktį ir jo griežtumą. Meilė yra kantri, bet ir reikli. Atiduosiu į Jėzaus rankas savo gyvenimo pasirinkimus ir pašaukimą ir prašysiu Jo:

„Išmokyk mane ryžtingai atsiliepti į Tavo meilę“.

Kasdienapmastau.lt

XX eilinės savaitės ketvirtadienio       2021-08-19 4:53

Evangelija (Mt 22, 1–14)

  Jėzus vėl ėmė kalbėti palyginimais:
  „Su dangaus karalyste yra panašiai kaip su karaliumi, kuris kėlė savo sūnui vestuves. Jis išsiuntė tarnus šaukti pakviestųjų į vestuvių pokylį, bet tie nepanorėjo eiti.
  Tuomet jis vėl siuntė kitus tarnus, liepdamas: ‘Sakykite pakviestiesiems: Štai aš surengiau pokylį, mano jaučiai ir penimi veršiai papjauti, ir viskas surengta. Ateikite į vestuves!’ Tačiau kviečiamieji to nepaisė ir nuėjo kas sau: vienas lauko arti, kitas prekiauti, o kiti tarnus nutvėrę išniekino ir užmušė.
  Tuomet karalius užsirūstino ir, nusiuntęs kariuomenę, sunaikino anuos žmogžudžius ir padegė jų miestą. Galop jis tarė tarnams: ‘Vestuvės, tiesa, surengtos, bet pakviestieji nebuvo verti. Todėl eikite į kryžkeles ir, ką tik rasite, kvieskite į vestuves’. Tie tarnai išėjo į kelius ir surinko visus, ką tik sutiko, blogus ir gerus. Vestuvių menė buvo pilna sėdinčių už stalo.
  Karalius atėjo pasižiūrėti svečių ir pamatė ten žmogų, neapsirengusį vestuvių drabužiu. Jis tarė jam: Bičiuli, kaip čia įėjai, neturėdamas vestuvių drabužio?’ Tasai tylėjo. Tuomet karalius paliepė tarnams: ‘Suriškite jam rankas ir kojas ir išmeskite jį laukan į tamsybes. Ten bus verksmas ir dantų griežimas’.
  Nes daug pašauktų, bet maža išrinktų“.
  Katalikai.lt

XX eilinės savaitės ketvirtadienio       2021-08-19 4:53

Dievo Žodis
Atliepiamoji psalmė (Ps 39, 5. 7–8a. 8b–9. 10)

P. Dieve, aš trokštu įvykdyti tavąją valią.

  Laimingas žmogus, kuris Viešpačiu tiki,
  nekrypsta prie išdidžiųjų,
  melo klystkeliais neina.  – P.

  Tau nepatiko nei kruvinosios aukos, nei atnašos vaisių;
  bet atvėrei mano ausis, kad klausytų.
  Nenorėjai nei deginamų, nei atgailos atnašų.
  Tuomet aš tariau: „Ateinu!“  – P.

  Knygoje apie mane yra parašyta:
  „Dieve, aš trokštu įvykdyti tavąją valią;
  tavo Teisynas meilus mano širdžiai!“  – P.

  Tavo teisumą paskelbiau susirinkimui,
  Viešpatie, tu gi žinai, kad aš netylėjau,
  lūpas sučiaupęs. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Ps 94, 8ab)

P.  Aleliuja. – O kad išgirstumėt šiandien,
              ką jums Viešpats byloja:
              „Tegu jūsų širdys nebūna storžievės!“ – P. Aleliuja.

XX eilinės savaitės ketvirtadienio       2021-08-19 4:52

Dievo Žodis
Pirmasis skaitinys (Ts 11, 29–39a)

  Ant Jiftacho nužengė Viešpaties dvasia, ir Jiftachas traukė per Gileadą ir Manasę, perėjo per Micpę Gileade, iš ten užėjo už amonitų.  Jiftachas padarė įžadą Viešpačiui: „Jei tu įduosi man į rankas amonitus, tai tas, kuris pro mano namų duris išeis pirmutinis manęs pasitikti, kada nugalėtoju grįšiu iš mūšio su amonitais, turės priklausyti Viešpačiui, aš paaukosiu jį kaip deginamąją auką“.
  Jiftachas patraukė prieš amonitus, kad juos užpultų, ir Viešpats juos įdavė į jojo rankas. Jis sumušė juos nuo Aroero iki Minito (paėmė dvidešimt miestų) iki pat Abel-Keramino. Tai buvo didelis jų pralaimėjimas: amonitų pasipriešinimą izraelitai palaužė.
  Kai grįžo Jiftachas į Micpę, į savo namus, štai jo duktė išėjo jam priešais ir ėmė šokti mušant litaurams! Ji buvo jo vienintelė: be jos, Jiftachas neturėjo nei sūnaus, nei dukros.  Tad ją pamatęs, jis persiplėšė savo drabužius ir sušuko: „Ak dukrele! Neši man nelaimę – ir kokią nelaimę! Esu juk saistomas įžado Viešpačiui ir negaliu jo atšaukti“.
  Jinai jam atsakė: „Tėveli, jei tave saisto įžadas Viešpačiui, tuomet padaryk su manimi, kaip esi pažadėjęs, nes Viešpats atkeršijo tavo priešams – amonitams“.
  Paskui ji savo tėvui pasakė: „Patenkink štai tokį mano prašymą: duok man du mėnesius laiko, kad galėčiau nuėjus užlipti į kalnus ir ten su draugėmis apverkti savo mergystę“.
  Jis tarė: „Eik!” ir ją atleido du mėnesius laiko.
  Tad ji nuėjo su draugėmis ir kalnuose apraudojo savo mergystę. Po dviejų mėnesių grįžo pas tėvą, ir tas jai įvykdė savąjį įžadą, kokį buvo padaręs.

Mons. Adolfas Grušas       2021-08-18 4:59

Belaukiant Viešpaties
Belaukiant Viešpaties Ypač Artimųjų Rytų gyventojų vaizduotėje vynuogynas – tai mylimiausia dirva, laukas, į kurį žemdirbys sudeda daugiausia darbo ir aistros. Vynuogynui tenka daugiausiai pastangų ir poetinių jausmų, nes be tokios poezijos ir jausmų, vynas, išspaustas iš tų vynuogių būtų beskonis. Neveltui ir mes esame vadinami Viešpaties vynuogynu, o pastangos, puoselėjant šį vynuogyną, visuomet bus neįkainojamos. Apie tai kalba ir palyginimas apie vynuogyno savininką, kuris nuo pat ankstaus ryto eina ieškoti darbininkų savo vynuogynui, vėl sugrįždamas kas kelias valandas, kol dar šviesu ir įmanoma darbuotis. Paskutiniai darbininkai pasamdomi, likus vienai valandai…
Šioje vietoje susidaro įspūdis, kad visame šeimininko elgesyje nėra logikos: kokia prasmė samdyti darbininkus, likus valandai iki saulės laidos? Kol jie atvyks į vynuogyną, pasiims įrankius, gaus prižiūrėtojo nurodymus, ateis vakaras, ir bus laikas baigti darbą. Todėl kyla įtarimas, kad šis pasakojimas kalba apie ką kita, kad darbininkų ieškančiam šeimininkui labiau už vynuogyną ir galimą pelną rūpi žmonės bei jų žmogiškasis orumas.
Palyginimo centras yra atlyginimo išmokėjimas. Apstulbina šeimininko sprendimas: pradėti nuo mažiausiai dirbusiųjų. Tuojau seka kitas nelogiškas poelgis: už vieną darbo valandą sumokėti, kaip už dvylika. Jau tada derėtų suvokti, kad tai ne atlyginimas, o dovana.
Natūralu, kad nešusieji visą dienos ir kaitros naštą pagrįstai tikisi priedo prie sutarto atlyginimo. Juk negalima jų nuvilti!… Deja ir čia jų laukia staigmena: „Bičiuli, aš tavęs neskriaudžiu“. Šeimininkas nieko neatima iš pirmųjų, bet prideda kitiems. Jis nėra neteisingas, bet dosnus, sukurdamas naują vertikalę mūsų rinkos užvaldytame pasaulyje: žmogus svarbiau už rinką, o žmogaus orumas aukščiau už dirbtų valandų skaičių. Faktiškai tai mums beveik nežinomas pasaulis, kuriame viskas tvarkoma, remiantis solidarumu, pagrįsta mokėjimu duoti ir dovanoti bei rūpesčiu silpnaisiais. Tai gyvenimas, paremtas gerumu, kai teisingumas kyla iš meilės. Jėzaus pasakojimas apie Dievą, kurį pagarbina keturi penktadaliai darbininkų, netikėtai gavusių nepelnytą užmokestį, jaudina. Žmogiškasis teisingumas rūpinasi duoti kiekvienam tai, kas jam priklauso, tuo tarpu Dievo teisingumas duoda kiekvienam tai, kas yra geriausia. To nepadarytų joks verslininkas, tačiau Dievas nėra verslininkas. Jis neskaičiuoja nuopelnų, bet dovanoja, nesuvedinėja sąskaitų, bet visuomet nustebina. Bene sunkiausia šiame palyginime suprasti ir priimti nuo pirmosios valandos besidarbavusiųjų situaciją. Kaip tik su jais mes paprastai mėginame sulyginti save. Kyla pagunda sakyti, jog jiems nebuvo jokios naudos, išskyrus didesnį atliktą darbą. Ar tikrai verta tiek aukotis? Vis dėlto kaip tik čia slypi didelė nauda bei garbė: padaryti gyvenimo istorijos vynuogyną gražesnį, įkvėpti daugiau gyvybės savo aplinkoje, taip tampant panašiais į Dievą. Tai jau privilegija, kurią tikrai ne kiekvienam lemta suvokti.
Nors, ko gero, dažniausiai mes esame panašūs į paskutinės valandos darbininkus, stovinčius ir laukiančius, bet žinančius, kad Viešpats tikrai ateis, galbūt, net temstant… Tai irgi duoda drąsos…

XX eilinės savaitės trečiadienio Evangelijos       2021-08-18 4:51

Mąstymas
Prašyti dėkingumo ir sugebėjimo džiaugtis kiekviena gyvenimo akimirka

Prašysiu Jėzaus šviesos ir išminties suprasti istoriją, kurią Jis man pasakoja. Atiduosiu Jam savo širdį, kad būtų jautri kiekvienam Jo žodžiui.

*

Jėzus pasakoja istoriją, paimtą iš gyvenimo. Klausydamasis Jėzaus pasakojimo, mąstysiu apie save. Kokius įvykius iš savo gyvenimo randu evangelinėje scenoje? Kokiai darbininkų grupei aš priklausau?

*

Šeimininkas kviečia į savo vynuogyną. „Susitarė su darbininkais…“ Kas yra mano vynuogynas? Ar savo darbe, tarnystėse randu savo pašaukimą? Ar priėmiau jį? Ar savo darbe jaučiuosi vidiniai laisvas?

*

Šeimininkas rūpinasi tais, kurie stovi be darbo, kurių niekas nepasamdė. Dag žmonių šiandien kenčia dėl bedarbystės. Ar turiu darbą? Ar sugebu už jį padėkoti Dievui? Kaip atrodo mano gyvenimas?

*

Atkreipsiu dėmesį į pirmųjų darbininkų nepasitenkinimą. Jie nesugeba džiaugtis tuo, ką gavo. Jie pirmieji gavo darbo. Taip pat gavo sutartą užmokestį. Bet jų godumas gimdo nepasitenkinimą.

*

Ar sugebu džiaugtis tuo, ką gaunu kiekvieną dieną? Kokias dovanas labiausiai pastebiu? Kas vyrauja mano gyvenime: dėkingumas, džiaugsmas, ar pasipiktinimas, nepasitenkinimas?

*

„Pirmieji bus paskutiniai“. Jėzus įspėja mane apie amžiną nepasitenkinimą, kuris padaro, kad amžinai jausiuos paskutinis. Jėzus primena man, kad viskas mano gyvenime yra malonė.

*

Prašysiu dėkingumo dovanos:

„Jėzau, išmokyk mane džiaugtis kiekviena akimirka“.

Kasdienapmastau.lt

XX eilinės savaitės trečiadienio       2021-08-18 4:50

Dievo Žodis
Evangelija (Mt 20, 1–16)

  Jėzus pasakė savo mokiniams palyginimą:
  „Su dangaus karalyste yra panašiai kaip su šeimininku, kuris anksti rytą išėjo samdytis darbininkų savo vynuogynui.
Susiderėjęs su darbininkais po denarą dienai, jis nusiuntė juos į savo vynuogyną.
  Išėjęs apie trečią valandą, jis pamatė kitus, stovinčius aikštėje be darbo. Jis tarė jiems: ‘Eikite ir jūs į mano vynuogyną, ir, kas bus teisinga, aš jums užmokėsiu!’ Jie nuėjo. Ir vėl išėjęs apie šeštą ir devintą valandą, jis taip pat padarė.
  Išėjęs apie vienuoliktą, jis rado dar kitus bestovinčius ir taria jiems: ‘Ko čia stovite visą dieną be darbo?’ Tie atsako: ‘Kad niekas mūsų nepasamdė’. Jis taria jiems: ‘Eikite ir jūs į vynuogyną’.
  Atėjus vakarui, vynuogyno šeimininkas liepia ūkvedžiui: ‘Pašauk darbininkus ir išmokėk jiems atlyginimą, pradėdamas nuo paskutinių ir baigdamas pirmaisiais!’ Atėję pasamdytieji apie vienuoliktą valandą gavo po denarą. Prisiartinę pirmieji manė daugiau gausią, bet irgi gavo po denarą.
  Imdami jie murmėjo prieš šeimininką ir sakė: ‘Šitie paskutiniai tedirbo vieną valandą, o tu sulyginai juos su mumis, nešusiais dienos ir kaitros naštą’. Bet jis vienam atsakė: ‘Bičiuli, aš tavęs neskriaudžiu! Argi ne už denarą susiderėjai su manimi? Imk, kas tavo, ir eik sau. Aš noriu ir šitam paskutiniam duoti tiek, kiek tau. Nejaugi man nevalia tvarkyti savo reikalų, kaip noriu?! Ar todėl šnairuoji, kad aš geras?!’
  Taip paskutinieji bus pirmi, o pirmieji – paskutiniai“.
  Katalikai.lt

XX eilinės savaitės trečiadienio       2021-08-18 4:49

Dievo Žodis
Atliepiamoji psalmė (Ps 20, 2–3. 4–5. 6–7)

P. Viešpatie, džiaugiasi valdovas tavo galybe.

  Viešpatie, džiaugiasi valdovas tavo galybe,
  džiūgaute džiūgauja, dėl tavo pagalbos.
  Suteikei jam, ko širdis pageidavo,
  neatsakei, ko maldavo jo lūpos. – P.

  Jį ypatinga palaima apdovanojai,
  ant galvos jam uždėjai gryno aukso vainiką.
  Prašė tave, kad gyvenimą duotum, ir tu davei jam,
  davei gyvenimą ilgą per amžius, per amžius. – P.

  Didi jam garbė dėlei tavo pagalbos,
  padarei jį garsų, didingą.
  Tu jį padarei amžių palaima,
  Savo veido šviesa jam pažėrei laimę. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Žyd 4, 12)

P.  Aleliuja. – Dievo žodis yra gyvas, veiksmingas;
              jis teisia širdies sumanymus bei mintis. – P. Aleliuja.

XX eilinės savaitės trečiadienio       2021-08-18 4:48

<Dievo Žodis
Pirmasis skaitinys (Ts 9, 6–15)</B>

  Susirinko visi Sichemo vyresnieji bei visas Bet-Milas ir, nuėję prie akmeniu paženklinto ąžuolo, stovinčio Sicheme paskelbė savo karaliumi Abimelechą.
  Tatai sužinojęs, Jotanas nuėjo ir, atsistojęs ant Gerizimo kalno viršūnės, garsingu balsu jiems ėmė šaukti:

      „Sechemo piliečiai manęs paklausykit,
    kaip norit, kad Dievas klausytųsi jūsų!
      Kadaise į būrį susitelkė medžiai
      patepti karaliaus, kuris juos valdytų.
      Jie siūlė alyvai: ‘Būk tu mums karalius!’
      Tačiau jiems alyvmedis štai ką pasakė:
      ‘Nejaugi aš atsižadėčiau aliejaus,
      kuris ir dievams, ir žmonės reikalingas,
      ir eičiau iškilęs virš medžių siūbuoti?’
      Tad kreipėsi medžiai į figą ir siūlė:
      ‘Ateik, ir tave mes patepsim karalium!’
      Bet figmedis šitaip jiems pabylojo:
      ‘Nejaugi aš atsižadėčiau savo saldumo –
      turėčiau netekti puikių savo vaisių,
      kad eičiau iškilęs virš medžių siūbuoti?’
      Tad medžiai į vynmedį nutarė kreiptis:
      ‘Ateik, ir tave mes patepsim karalium!’
      Bet vynmedis jiems panašiai atsisakė:
      ‘Ar atsižadėti galiu savo vyno,
      kuris ir dievams, ir žmonėms teikia džiaugsmą,
      kad eičiau iškilęs virš medžių siūbuoti?’
      Tada visi medžiai paprašė erškėtį:
      ‘Ateik, ir tave mes patepsim karalium!’
      Erškėtis va šitaip atsiliepė medžiams:
      ‘Ar jūs iš tiesų mane norit patepti
    ir savo karalium mane padaryti?
      Tai eikit ilsėtis į mano paunksnę!
      Bet jeigu nenorit, – ugnis iš erškėčio
      pakilus Libano kedrus tesuryja!

XX eilinės savaitės antradienio Evangelijos       2021-08-17 4:55

Skaitinį komentuoja kun. Gintaras Blužas, OFS
Posakis apie kupranugarį ir adatos ausį būdavo vartojamas norint nusakyti, kad koks nors dalykas yra neįmanomas. „Tai kas galės būti išgelbėtas?“ Niekas. Vien tik savo pastangomis – niekas! Išsigelbėti žmogui pačiam yra neįmanoma. Nei turtingam, nei vargšui. Išgelbėti gali tik Dievas, tapęs Žmogumi, ir, kaip sako Bažnyčios Tėvai, savo kūnu nunuodijęs mirtį, kuri jį buvo prarijusi.

Tai ar turtuolis gali būti išgelbėtas taip, kaip ir vargšas? Skirtumas tarp jų nėra turimų daiktų ar pinigų kiekis. Vargšas visko tikisi iš Dievo, jam reikia Dievo, jis be Jo nieko negali, nes „nuo manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti“ (Jn 15, 5).

O turtuolis manosi galįs viską pats, jis viską žino (ir nesvarbu, kokio storio jo piniginė, ar iš viso jis jos neturi)… Tokiam turtuoliui sunku yra paskelbti Gerąją Naujieną apie išgelbėjimą, nes jam atrodo, kad jo nereikia nuo nieko gelbėti. Jis savo gyvenime puikiausiai ir pats susitvarko. Tai ar galima pačiam išsigelbėti, jei tai neįmanoma žmonėms?

„Palaiminti jūs, vargdieniai, nes jūsų yra Dievo karalystė“ (Lk 6, 20), jūsų, kurie visa palikote – visą puikybę ir pasitikėjimą šio pasaulio galiomis bei savo nuopelnais ir sekate Gelbėtoją Kristų, tikėdamiesi kaip atlygį gausią amžinąjį Jo Veido regėjimą.

Bernardinai.lt

XX eilinės savaitės antradienio Evangelijos       2021-08-17 4:52

Mąstymas
Prašyti širdies, kuri labiau už viską trokštų ir ieškotų Jėzaus

Atsistosiu tarp mokinių arti Jėzaus, kuris du kartus pakartoja, kad sunku turtuoliui įeiti į dangaus karalystę. Kokius jausmus mano širdyje sužadina šie Jėzaus žodžiai?

*

Paklausiu savęs apie savo turtus. Prie ko labiausiai esu prisirišęs? Atkreipsiu dėmesį į savo prisirišimus prie didelių ir mažų dalykų. Kas mane daro nelaisvą? Ar yra tokių vertybių, kurias iškeliu aukščiau už Jėzų?

*

Kreipsiuosi į Jėzų kaip mokiniai, su nuoširdžiu klausimu: „Kaip galiu išsilaisvinti iš savo priklausomybių?“ Ką man sunkiausia atiduoti Jėzui? Iš ko negaliu išsilaisvinti? Apie tai pasikalbėsiu su Jėzumi.

*

Pažvelgsiu į Jėzų, kuris man sako: „Kas tau yra neįmanoma, tai įmanoma Dievui“. Įsisąmoninsiu, kad nėra manyje tokios priklausomybės, iš kurios Jėzus negalėtų manęs išvaduoti. Ko labiausiai norėčiau Jo paprašyti?

*

Ar žvelgdamas Jėzui į akis, galėčiau pasakyti: „Štai dėl Tavęs palikau viską ir seku Tavimi“? Pažvelgsiu į savo gyvenimo pagrindinį apsisprendimą. Ar galiu pasakyti, kad pasirinkau Jėzų? Ar darydamas sprendimus, pasirinkimus atsižvelgiu į Jį?

*

Įsiklausysiu į Jėzaus pažadą: visa, ką ryžtuosi dėl Jo prarasti, duos šimteriopai džiaugsmo jau čia žemėje ir dar daugiau amžinybėje. Ar atsimenu kokią nors patirtį iš savo gyvenimo, kurioje išsipildė šis Jėzaus pažadas?

*

Priglusiu prie Jėzaus ir prašysiu meilės bei beribio pasitikėjimo Jo pažadu. Šiandien dažnai kartosiu:

„Be Tavęs nėra man laimės“.

Kasdienapmastau.lt

XX eilinės savaitės antradienio       2021-08-17 4:50

Evangelija (Mt 19, 23–30)

  Tada Jėzus tarė savo mokiniams: „Iš tiesų sakau jums: turtuoliui nelengva patekti į dangaus karalystę. Ir dar kartą jums sakau: lengviau kupranugariui išlįsti pro adatos ausį, negu turtuoliui patekti į Dievo karalystę“.
  Tai išgirdę, mokiniai labai sumišo ir klausė: „Tai kas galės būti išgelbėtas?“
  Pažvelgęs į juos, Jėzus tarė: „Žmonėms tai negalimas daiktas, o Dievui viskas galima“.
  Tada Petras jį paklausė: „Štai mes viską palikome ir sekame paskui tave. Kas mums bus už tai?“
  O Jėzus jiems atsakė: „Iš tiesų sakau jums: pasaulio atgimime, kai Žmogaus Sūnus sėdės savo šlovės soste, jūs, mano sekėjai, irgi sėdėsite dvylikoje sostų, teisdami dvylika Izraelio giminių. Ir kiekvienas, kas paliko namus, brolius, seseris, tėvą, motiną, vaikus, dirvas dėl manęs, gaus šimteriopai ir paveldės amžinąjį gyvenimą.
  Tačiau daugel pirmų bus paskutiniai, ir daugel paskutinių - pirmi“.
  Katalikai.lt

XX eilinės savaitės antradienio       2021-08-17 4:49

Dievo Žodis
Atliepiamoji psalmė (Ps 84, 9. 11–12. 13–14)

P.  Viešpats savo žmonėms skelbia ramybę.

  Noriu išgirsti, ką Viešpats Dievas byloja:
  jis skelbia ramybę savo žmonėms – savo bičiuliams.
  Tikrai jis tuos netrukus išgelbės, kurie jo šventai bijo.
  Ir Dievo garbė sugrįš į mūs šalį. – P.

  Susitiks ten Gailestingumas ir Ištikimybė,
  pasibučiuos Taika su Teisybe.
  Žemėje dygs Ištikimybė,
  iš dangaus pažvelgs meiliai Teisybė. – P.

  Visokių gėrybių duos Viešpats,
  derlinga bus mūsų žemė.
  Teisybė jo akivaizdoj vaikščios,
  o josios pėdom seks Dievo palaima. – P.

Posmelis prieš evangeliją (2 Kor 8, 9)

P.  Aleliuja. – Jėzus Kristus, būdamas turtingas,
              tapo vargdieniu,
              kad jūs taptumėte turtingi
              per jo neturtą. – P. Aleliuja.

XX eilinės savaitės antradienio       2021-08-17 4:49

Dievo Žodis
Pirmasis skaitinys (Ts 6, 11–24a)

  Atėjo Viešpaties angelas ir atsisėdo po ąžuolu Ofros, kuri priklausė abyseritui Joašui. Tuomet jo sūnus Gideonas valė kviečius kaip tik spaustuve, norėdamas juos išsaugoti nuo midianitų. Tad jam pasirodęs Viešpaties angelas tarė: „Viešpats su tavimi, stiprusis didvyri!“
  Gideonas atsiliepė: „Atleisk, gerbiamasis: jei Viešpats yra su mumis,– kodėl visa tai mus ištiko? Kurgi visi jo didieji darbai, apie kuriuos mums pasakojo mūsų tėvai? Jie sakė: ‘Ar Viešpats neišvedė mūsų iš Egipto?’ Dabar gi apleido mus Viešpats, mus įdavė į Midiano rankas!“
  Tuomet pasisuko Viešpats į jį ir pasakė: „Eik su šita savo jėga ir tu išvaduosi Izraelį iš Midiano rankų; tam aš tave siunčiu!“
  Gideonas atsiliepė: „Atleisk, mano Viešpatie: o kuo aš vaduosiu Izraelį? Juk mano šeimyna silpniausia Manaso giminėje, ir aš pats mažiausias savo tėvo namuose“.
  Viešpats jam tarė: „Su tavimi būsiu aš, ir tu sumuši Midianą, lyg jo tebūtų tik vienas vyras“.
  Gideonas atsakė: „Jei aš radau malonę tavo akyse, tai duok man ženklą, jog tu pats kalbi su manimi. Todėl iš čia nepaeiti, kol aš grįšiu su dovana ir ją tau padėsiu!“ Viešpats atsiliepė: „Gerai: palauksiu, kolei tu grįši“.
  Gideonas nuėjęs išvirė ožiuką ir iš saiko miltų iškepė neraugintos duonos. Jis mėsą sudėjo į krepšį, o viralą supylė į puodą; atnešęs viską padėjo po ąžuolu. Atėjus jam, Dievo angelas tarė: „Paėmęs mėsą ir neraugintą duoną padėk čia, ant šitos uolos, o viralą išpilk ant viršaus“. Gideonas taip ir padarė. O Viešpaties angelas, iškėlęs lazdą, kurią turėjo rankoje, jos galu palytėjo mėsą bei neraugintą duoną. Pakilo ugnis iš uolos ir sudegino mėsą bei neraugintą duoną. Tuo tarpu Viešpaties angelas dingo jam iš akių.
  Gideonas supratęs, kad buvo tai Viešpaties angelas, tarė: „Ak, Viešpatie Dieve, nejaugi dabar aš akis į akį regėjau Viešpaties angelą?“ Bet Viešpats jam atsakė: „Ramybė tau! Nebijok, tu nemirsi“. Tenai Gideonas pastatė Viešpačiui aukurą kurį pavadino „Viešpats yra ramybė“.

Taip!       2021-08-16 14:20

Tepadeda mums Dangun Paimtoji visuomet eiti tuo keliu, kuriuo ji ėjo per visą savo gyvenimą, kasdien Dievo valiai sakydama „taip“.
Amen.

Evangelijos       2021-08-16 4:58

skaitinį komentuoja kun. Mindaugas Malinauskas SJ

Šiandienos Evangelijos ištraukoje pateikta situacija rodo, kaip Jėzus savo žodžiais veda žmogų į gelmę. Štai vienas prieina prie Jėzaus. Kai Evangelijos
kalba apie kokį asmenį, neįvardindama kas tai per žmogus, dažniausiai vyksta piktojo gundymas. Gundytojas čia kreipia žmogų laikyti Jėzų tik geru mokytoju, kaip ir visi kiti „kilnūs“ visokiausių religijų ir srovių mokytojai bei išrinktieji asmenys. Visai nesvarbu, iš kur tas gerumas ir mokytojo autoritetas
ateina.

Jėzus pajuto gundytojo klastą ir atrodo griežtai atsako tam, kad gundytoją atmestų ir atitrauktų nuo jaunuolio. Jis kelią žvilgsnį į Dievą – tik Jis yra Gerasis, ir tuo būdu atskiria dvasias, išlaisvindamas jaunuolį nuo noro pasitesinti ir nedaryti pažangos.

Tada Jėzus ima liesti esminius dalykus: Dievo įsakymų laikymasis, kur jaunuoliui tarsi ir sekasi, tačiau kartu jis už jų slepiasi, kad nematytų savo prisirišimo prie turto, –  tai yra, savitos stabmeldystės. Ir tik kai Jėzus pakviečia siekti didesnio tobulumo nei Dievo įsakymų laikymasis, tai yra – sekti Jėzumi, pasirodo ir nelaisva širdis.

Iki šiol gražus gyvenimas jį džiugino, bet slaptas prisirišimas vis davė apie
save žinoti nepasitenkinimu ir visiškos laisvės bei džiaugsmo stoka. Tik atverta ausis tobulesniam sekimui ir pašaukimui, atvėrė jo giliąsias širdies kerteles.

Šio Šventosios Dvasios palietimo jis nebuvo patyręs ir galiausiai nesugebėjo priimti. Iš tradicijos perimtas dvasinis auklėjimas jo neišmokė mirti sau, todėl nuliūdęs pasitraukė, paklausė gundytojo dabar iškilusioje visada jame tūnančioje nepaguodoje. O taip svarbu nepabėgti nuo Jėzaus ypač tokiais atvejais, nes Jėzus parodęs problemą, ją mielai nori ir išgydyti. Štai dėl ko jis ne tik „gerasis mokytojas“, pasakojantis apie realybę, bet yra tos realybės perkeitėjas ir Viešpats.

Ir mes leiskime Jėzaus žodžiams mūsų situacijas ne tik iškelti Viešpaties šviesą, bet ir gydyti.

Bernardinai.lt

Evangelijos       2021-08-16 4:57

Mąstymas
Prašyti gilaus tobulybės ir amžinojo gyvenimo troškimo

Pabandysiu nurimti ir pažvelgti į savo troškimus, kurie dabar vyrauja mano širdyje. Ar įsileidžiu į juos Jėzų?

*

Jaunuolis Jėzų pavadina Mokytoju ir klausia apie tai, kas gera. Jėzus ragina jį, kad giliau susimąstytų apie savo santykį su Dievu.

*

Ką galiu pasakyti apie savo asmeninį santykį su Jėzumi? Kodėl į Jį tikiu? Ko Jo prašau? Koks Jėzus man yra artimiausias? Kas yra Jėzus mano dvasinio gyvenimo patirtyje?

*

„Jei nori įeiti į gyvenimą, laikykis įsakymų“. Jėzus parodo man kelią, kuriuo eidamas galiu gyventi tikrą gyvenimą. Mintimis pereisiu visus dešimt Dievo įsakymų, ištardamas juos kaip prašymo maldą. Prieš kiekvieną įsakymą pasakysiu žodį „trokštu“.

*

Kuriuos „trokštu“ prie atskirų įsakymų man buvo sunkiausia ištarti? Kokius įsakymus man nuo jaunystės buvo sunkiausia užlaikyti? Išsakysiu Jėzui visas savo mintis. Ko norėčiau dabar Jo paprašyti?

*

„Jei nori būti tobulas“. Ar yra manyje tikras šventumo troškimas – besąlyginis atsidavimas Jėzui? Ar tas troškimas yra didesnis už visus kitus troškimus? Ar galiu viską palikti dėl Jėzaus?

*

Evangelijos jaunikaičio istorija parodo man, kad pasilikimas prie turtų ir nepasirinkimas Jėzaus gali sukelti ir pagilinti manyje egzistencinį liūdesį. Atnešiu pas Jėzų visus savo „turtus“ ir prašysiu, kad jie niekada netaptų mano liūdesio ir atsitraukimo nuo Jėzaus priežastimi.

Atnaujinsiu savo pasiaukojimo Dievui aktą.

Kasdienapmastau.lt

XX eilinės savaitės pirmadienio       2021-08-16 4:55

Evangelija (Mt 19, 16-22)

  Štai vienas jaunuolis prisiartino prie Jėzaus ir paklausė: „Mokytojau, ką gera turiu daryti, kad įgyčiau amžinąjį gyvenimą?“
  Jis atsakė: „Kam manęs klausi apie gera? Vienas tėra Gerasis! O jei nori įeiti į gyvenimą, laikykis įsakymų“.
  Tas paklausė: „Kokių?“
  Jėzus atsakė: „Nežudyk, nesvetimauk, nevok, melagingai neliudyk; gerbk savo tėvą ir motiną; mylėk savo artimą kaip save patį.“
  Jaunuolis tarė: „Aš viso to laikausi. Ko dar man trūksta?“
  Jėzus atsakė: „Jei nori būti tobulas, eik parduok, ką turi, išdalyk vargšams, tai turėsi lobį danguje. Tuomet ateik ir sek paskui mane“.
  Išgirdęs tuos žodžius, jaunuolis nuliūdęs pasišalino, nes turėjo daug turto.
  Katalikai.lt

XX eilinės savaitės pirmadienio       2021-08-16 4:55

Dievo Žodis
Atliepiamoji psalmė (Ps 105, 34-35. 36-37. 39-40. 43ab ir 44)

P. Viešpatie, mus atsiminki, mylėdamas tautą.

Jie nesunaikino pagonių,
kaip jiems Viešpats buvo įsakęs.
Jie su pagonimis ėmė maišytis
ir jųjų darbus išmoko daryti. – P.

Jie jų padirbtus stabus ėmė garbint,
kilpą tuo sau užsinėrė.
Jie ėmė savo sūnus aukoti
ir savo dukras nelabajam. – P.

Savo darbais jie susiterliojo,
savo išdaigom elgėsi kaip paleistuviai.
Viešpaties rūstis įsiliepsnojo prieš savo tautą,
bjaurūs tapo jam savi žmonės. – P.

Juos Viešpats vadavo daug kartų,
bet jie savo įgeidžiais vėl prieštaravo.
Viešpats pažvelgdavo vėl į jų skurdą,
išgirdęs jų raudas. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Mt 5, 3)

P.  Aleliuja. – Palaiminti dvasingieji vargdieniai:
              jų yra dangaus karalystė. – P. Aleliuja.

XX eilinės savaitės pirmadienio       2021-08-16 4:54

Dievo Žodis
Pirmasis skaitinys (Ts 2, 11-19)

  Izraelitai pradėjo daryti, kas Viešpaties akyse buvo bloga: jie ėmė tarnauti baalams. Jie pametė Viešpatį, sentėvių Dievą, kuris juos išvedė iš Egipto šalies, ir ėmė vaikytis visokių dievaičių. Pradėjo lankstytis aplinkinių tautų dievaičiams ir pykdyti Viešpatį. Jie pametė Viešpatį tam, kad tarnautų Baalui ir Astartai!
  Tad paėmė Viešpatį pyktis ant Izraelio. Todėl jis apleido plėšikais, kurie juos plėšė; jis įdavė juos į aplinkinių priešų rankas, ir atsilaikyti prieš juos jie neįstengė. Ko tik jie imdavosi, viską jiems Viešpats paversdavo neganda, kaip ir jiems buvo pasakęs, kaip jiems ir buvo prisiekęs. Tokiu būdu jis įstūmė juos į didelį vargą.
  Tada jiems skirdavo Viešpats teisėjus, kurie juos gelbėdavo iš plėšikautojų rankų. Bet izraelitai ir savo teisėjų neklausė. Jie glausdavosi prie svetimųjų dievaičių ir lenkdavosi prieš juos iki žemės. Jie greitai nuklysdavo nuo kelio, kuriuo jų tėvai, klausydami Viešpaties įsakymų, ėjo; jie nesielgdavo taip kaip anie.
  Viešpats dabar duodamas jiems teisėją, gelbėdavo izraelitus iš jų priešų rankų, kol teisėjas būdavo gyvas; mat Viešpats jų gailėdavo, kai tie kamuodavosi dėl prispaudėjų engimo. Bet kai tik teisėjas numirdavo, jie vėl atkrisdavo ir imdavo elgtis dar blogiau negu jų tėvai: vaikydavosi svetimųjų dievaičių, tarnaudavo jiems, lankstydavosi prieš juos ligi žemės ir niekaip neišsižadėdavo jųjų darbų ir užsispyrimo.

Popiežius Pranciškus       2021-08-15 19:34

nuolankumas – kelias į dangų
„Marijos paslaptis yra nuolankumas. Būtent nuolankumas patraukė į ją Dievo žvilgsnį. Žmogaus akis ieško didybės. Ją patraukia tai, kas puošnu. O Dievas žiūri ne į išorę, bet į širdį, jį žavi nuolankumas. Šiandien, žvelgdami į dangun paimtą Mariją, galime sakyti, kad nuolankumas yra kelias į dangų.“ Popiežius paaiškino, kad žodis „nuolankumas“ (lot. humilitas) yra kilęs iš lotyniško žodžio „humus“, kuris reiškia žemę. „Paradoksalu“, – sakė Pranciškus, –„kad pasiektum viršūnę, dangų, turi būti žemas, pasilikti ant žemės. Jėzus mus moko, kad kas nusižemina, tas bus išaukštintas (plg. Lk 14, 11). Dievas žmogų išaukština ne dėl mūsų savybių, turtų ar sugebėjimų, bet dėl nuolankumo. Dievas iškelia tuos, kurie nusižemina, kurie tarnauja. Iš tiesų Marija sau priskiria tik tarnaitės titulą: ji yra Viešpaties tarnaitė“ (Lk 1, 38). Ji nieko daugiau apie save nesako, nieko daugiau sau nesiekia.“

Popiežius pasiūlė keletą klausimų, kuriuos turėtume sau užduoti: ar aš esu nuolankus? O gal siekiu, kad kiti mane pripažintų ir girtų? Ar noriu kitiems patarnauti? Ar moku klausytis, kaip Marija? O gal noriu tik kalbėti ir susilaukti dėmesio? Moku tylėti kaip Marija ar nuolatos šneku? Ar moku atsitraukti, sušvelninti ginčus ir nesutarimus, o gal visada siekiu pasirodyti geriausias?

„Marija savo mažumu pirmoji pasiekė dangų“, – tęsė popiežius. „Jos sėkmės paslaptis slypi būtent tame, kad ji save suvokia kaip mažą, kaip tą, kuriai reikia pagalbos. Tik tie, kurie mano nieko neturį, pas Dievą gali gauti viską. Marija yra „malonės pilnoji“ būtent dėl savo nuolankumo. Nuolankumas taip pat yra mūsų tikėjimo pradžia. Labai svarbu turėti vargdienio dvasią, t. y. suvokti, kad mums reikia Dievo. Tas, kuris yra pilnas savęs, nepalieka vietos Dievui, o tas, kuris išlieka nuolankus, leidžia Viešpačiui daryti didžius dalykus.“

Popiežius paminėjo, kad prieš aštuonis šimtmečius gyvenęs poetas Dantė Mergelę Mariją yra pavadinęs „nuolankiausia ir labiausiai išaukštinta iš visų kūrinių“. Gera pagalvojus, kad pirmiau už kitus dangaus šlovę pasiekė kukli moteris, daugiausia laiko praleidusi namų kasdienybėje. Ji, malonės pilnoji, leido dienas paprastai, bet kokių nors įspūdingų dalykų. Tačiau visą laiką į ją buvo nukreiptas Dievo žvilgsnis. Jis žavėjosi Marijos nuolankumu, atvirumu, nuodėmės nepaliestu širdies grožiu.

Marijos ėmimo į dangų slėpinys – tai didžiulė vilties žinia mums visiems. „Marija šiandien tau primena, kad Dievas ir tave kviečia į savo šlovę. Tai nėra tik gražūs žodžiai. Tai nėra išgalvota laiminga pabaiga, pamaldi iliuzija ar netikra paguoda. Ne, tai gryna tiesa, gyva ir tikra, kaip Dievo Motina, paimta į dangų. Šiandien švęskime jos šventę su vaikų meile ir viltimi, kad vieną dieną būsime su ja danguje!“

Baigdamas popiežius prašė melsti Mariją, kad ji mus lydėtų mūsų žemės kelionėje į dangų. Ji mums visada teprimena, kad kelionės paslaptis yra nuolankumas, kad mažumas ir tarnavimas padeda pasiekti tikslą. (JM / Vatican News)

Kardinolas Sigitas Tamkevičius       2021-08-15 19:22

Moteris, apsisiautusi saule – Žolinė
“Ir pasirodė danguje didingas ženklas: moteris apsisiautusi saule, po jos kojų mėnulis, o ant galvos dvylikos žvaigždžių vainikas“ (Apr 12,1) – šie Apreiškimo knygos žodžiai skiriami į dangų paimtajai ir išaukštintajai Švč. Mergelei Marijai. Bažnyčia džiūgauja, švęsdama Nekaltai Pradėtosios žemiškos kelionės pabaigą ir pergalę. Bažnyčia su šv. Pauliumi dėkoja: „Ačiū Dievui, kuris duoda mums pergalę per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų“ (1 Kor 15, 57).

Apreiškimo Jonui knygoje pasakojama ir apie kitą ženklą danguje: „Štai milžiniškas ugniaspalvis slibinas su septyniomis galvomis. Jo uodega nušlavė trečdalį dangaus žvaigždžių ir nužėrė jas žemėn. Slibinas tykodamas sustojo priešais moterį, kad jai pagimdžius, prarytų kūdikį“ (Apr 12, 3.4).

Apreiškimo Jonui knyga, dramatiškai sugretindama du danguje pasirodžiusius ženklus, kviečia apsispręsti, kieno pusėje atsistosime: saule apsisiautusios Moters – Marijos ar slibino, kovojančio prieš jos Kūdikį. Per visą savo žemiškąjį gyvenimą kasdien mes darome vienokius ar kitokius pasirinkimus. Nuo jų priklausys, ar su Švč. Mergele Marija švęsime pergalę, ar tapsime slibino uodega iš dangaus nužertomis žvaigždėmis. Ką rinktis, kad švęstume pergalę?

Marija, aplankiusi giminaitę Elzbietą, pasakė įsidėmėtinus žodžius: „Mano siela šlovina Viešpatį, nes jis pažvelgė į savo nuolankią tarnaitę. Jis parodo savo rankos galybę ir išsklaido išdidžios širdies žmones. Jis numeta galiūnus nuo sostų ir išaukština mažuosius. Alkstančius gėrybėmis apdovanoja, turtuolius tuščiomis paleidžia“ (Lk 1,48.51–53).

Pirmoji ir svarbiausia sąlyga atsistoti saule apsisiautusios Moters pusėje – priimti Dievą ir jo apreikštąjį žodį, įsileisti Jėzų į savo gyvenimą ir jį tvarkyti ne pagal pasaulio siūlomas taisykles, bet visiškai paklūstant Dievo vedimui.

Marija šlovina Viešpatį, tai yra priima jo valią ir ištikimai jos laikosi. Ji džiūgaudama pasako, ką Dievas laimina ir ką atmeta: laimina dvasios mažuosius, nuolankiuosius, daug ko stokojančius ir atmeta išdidžiuosius, Dievą iškeičiančius į turtą ir galią.

Apokaliptinio slibino pagrindinė žymė – puikybė; jis nepripažįsta Dievo ir nori stovėti jo vietoje. Puikybė – tai bandymas save padaryti visa ko centru; ji yra pavojingiausia nuodėmė, nes sugriauna visus į Dievą vedančius tiltus. Nusidėjusiam žmogui puikybė sukliudo pripažinti kaltę ir atgailos keliu sugrįžti pas Dievą.

Šėtoniškos puikybės apraiškų matome šiandienėje pasaulio ir Lietuvos visuomenėje. Bandoma perkurti žmogaus prigimtį, pasirenkant lytiškumą. Prigimtinę vyro ir moters šeimą siekiama sulyginti su dviejų vyrų ar dviejų moterų kuriama partneryste. Siekiama laisvės neatsakingai elgtis su savo kūnu ir laisvės žudyti pradėtą gyvybę. Kas kėsinasi į žmogaus prigimtį, į gyvybę ir prigimtinę šeimą, gal net aiškiai to nesuvokdamas, atsistoja apokaliptinio slibino pusėje.

  Dėmesys ir pamaldumas Švč. Mergelei Marijai garantuoja, kad sugebėsime teisingai pasirinkti.

Šventojo Rašto tyrinėtojai saule apsisiautusios moters simbolyje mato ne tik Švč. Mergelę Mariją, bet ir Kristaus įsteigtą Bažnyčią, kuri, skelbdama Evangeliją ir švęsdama sakramentus, žmonių širdyse gimdo dieviškąjį Kūdikį. Mūsų svarbiausia pareiga tą Kūdikį auginti ir neleisti, kad apokaliptinis slibinas išplėštų jį iš mūsų širdžių.

Mūsų dienų žmogui reikia neeilinio apdairumo renkantis į galutinę pergalę vedantį gyvenimo kelią. Sakau, „neeilinio“, nes dabartinė kultūrinė aplinka tiesiog prievartauja nusilenkti slibinui ir priimti jo peršamas vertybes. Dėmesys ir pamaldumas Švč. Mergelei Marijai garantuoja, kad sugebėsime teisingai pasirinkti.

Tepadeda mums Dangun Paimtoji visuomet eiti tuo keliu, kuriuo ji ėjo per visą savo gyvenimą, kasdien Dievo valiai sakydama „taip“.

Mons.Adolfas Grušas       2021-08-15 19:19

TŪKSTANČIAI VARDŲ

Ant kryžiaus mirštantis Sūnus pavadins ją „moterimi“…

Ne motina… Moterimi…

Taip Marijos asmenyje buvo ypatingai išaukštintas moteriškumas, kaip dovana, kurią reikia vertinti ir išsaugoti amžinai.

Šiandien švenčiame didingą ir aukščiau visko iškylančią Moterį. Prisimename, kad jos kūnas, išvengęs sunykimo kape, buvo paimtas į Dievo artumą.

Paprastai, vartodami šį terminą, galvojame apie tai, kad paimtojo nebėra su mumis, tačiau taip neatsitiko su Marija. Priešingai: kasdien ji dovanojama kiekvienam iš mūsų. Marija priklauso kiekvienam iš mūsų, kiekvienam iš jos vaikų, kuriuos Išganytojas jai patikėjo tą lemtingą akimirką, ant kryžiaus aukodamasis už visą žmoniją. Mes visuomet liekame jos vaikais: tada, kai jau esame suaugę, tada, kai klystame, ir netgi tada, kai atitolstame, ieškodami savo pašaukimo kelių.

Dangun paimtoji Mergelė Marija išaukština moteriškumą. Paėmimas į dangų su kūnu daro ją suvokiamą ir labai artimą kiekvienam iš mūsų. Kūnas kalba, regi, paliečia, jaučia, kvepia šviežumu ir prakaitu. Kūno pagalba bendraujame, užmezgame tarpusavio ryšius. Jis matomas ir pasiekiamas. Kaip tik todėl Marijai ir atiteko toks didelis vaidmuo žmonių pamaldume.

Drauge dangun Paimtoji priima visus ir veda su savimi, kaip gyva Velykų žinia, regimai tebesitęsianti joje.

Kas yra ta saulės apgaubta Moteris? Tai mūsų Motina, kuri tyliai lydi pasimetusius žmones, apgaubdama juos Dvasios šiluma.

Kas yra ta Moteris, pirmoji tarp prisikėlusiųjų? Tai Motina, globojanti mūsų žingsnius ir nuolat, nepailsdama, laukianti mūsų. Juk niekas niekada nėra matęs, kad pavargtų į namus grįžtančio vaiko laukianti motina.

Kas yra toji Moteris, pasirengusi skubėti ten, kur ją šaukia meilė? Tai mūsų visų Motina, palaiminta tarp moterų, o tai reiškia: labai artima kiekvienai moteriai, artima kiekvienam mūsų, kiekvienam Dievo vaikui.

Kas yra ši Moteris, savyje besinešanti Dievą, kad galėtų Jį padovanoti? Tai mūsų Motina, besidžiaugianti kartu su mumis, kad turi galimybę išgyventi Dievo meilės pilnatvę. Ji atneša mums savo Sūnų – Viešpatį, ateinantį mūsų gelbėti.

Kas yra ta moteris, kuri, pasveikinta dėl ją ištikusios malonės, kalba apie visus paniekintus ir apleistuosius, būdama arti jų ir drauge regi nuo sostų nupuolančius galinguosius? Tai mūsų Motina, kuri nepabėgo iš pasaulio, bet lieka su mumis mūsų ašarose ir paprastuose džiaugsmuose. Neveltui Marija vadinama gražiosios meilės motina. Tai amžinai nauja ir niekad nepatirta meilė. Tai ta meilė, kurios mes ieškome, klaidžiodami sielos sutemose.

Kas yra ta Moteris, paimta į dangų? Tai kiekvieno mūsų Motina, švelniai ir ryžtingai palydinti mus per gyvenimą.

Rytų Bažnyčia šioje šventėje kalba apie Mariją, užmigusią ir gulinčia savo guolyje tarp kvepiančių gėlių žiedų ir padabintą perlais. Tarsi Jėzus, Jos Sūnus, nuimtas nuo kryžiaus…

Ji turi tūkstančius vardų… tačiau kiekvienas iš jų tik patvirtina, kad ji yra mūsų Motina…

Rimtuolis       2021-08-15 14:28

Ką gi. Pasirodo, Žolinė yra ne tik Mergelės Marijos Dangun Ėmimo šventė, bet ir deivės Žemynos šventė. Nesu didelis specialistas, nesiimu komentuoti, kas nuo ko šventę nusikopijavo - katalikai nuo prigimtinio tikėjimo atstovų ar šie nuo katalikų. Ar tiesiog rugpjūčio vidurys yra toks ypatingas, kad jį švenčia tiek katalikai, tiek romuviečiai. O nuo savęs pridėsiu: pasirodo Mergelė Marija su kūnu ir siela į dangų paimta nebuvo. Jinai buvo paimta į kūno perkeitimo ,,dirbtuves”. Ir tik paskui - jau su perkeistu kūnu pateko į dangų. Principinis skirtumas.

Melskimes       2021-08-15 12:01

Malda už šeimą – visuomenės ir valstybės pagrindą

Visagali amžinasis Tėve, nuolankiai meldžiame Tavo Sūnaus, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu, atleisk mums mūsų tautos nuodėmes, duok jėgų priimti Tave atmetančius, padėk išsaugoti Tėvynės laisvę ir apginti šeimą – visuomenės ir valstybės pagrindą.

Tėve, savo gailestingosios meilės jėga sustabdyk blogį ir apšviesk žmonių protus bei širdis pasirinkti gėrį.
Amen.

Dzeikas       2021-08-15 11:55

Kada cia lietuviai buvo “mazieji”? Kada stebuklingai zlugus Sovietijai uzsimane mokyti Europa “moralios politikos”?
Jo, pamenu norejo diplomatiskai pripazinti Kinijos respublika (Taivani), tai pakako tik KLR rustaus zvilgsnio - tautine diplomatija istiko viduriu nelaikymas.
O paskui “moraio politikos” mokytojai leido saviems vagims milijonieriams organizuot savo imonese tokia vergija, kad vergas , atsip.,darbininkas, turedavo nuolankiai prasyt rakto i tualeta. Ir siukstu ne daugoau 2 kartu per pamaina.
Pamokslas teisingas, bet durniai netaiko jo SAU. Cia tik apie kitus atseit kalbama.

Katalikai       2021-08-15 11:31

Melskimės už Lietuvą Tiesoje!
Amen.

Rekomenduojame

Vengrijos šeimų ministrė K.Novak: daugiau nei 70 tūkst. šeimų suteiksime paramą būsto renovacijai

Ramūnas Aušrotas. Reikia panaikinti Valstybinę vaiko teisių apsaugos tarnybą

JAV mažėja gyventojų parama griežtesnei ginklų kontrolei

Lenkijos vyriausybė mažins mokesčius kurui, dujoms ir elektrai

Linas Karpavičius. PSO susitarimas dėl pandemijos gali apriboti žmogaus teises

Austrijoje vyko protestai prieš privalomus COVID-19 skiepus

JAV vidurinių mokyklų bibliotekose – pornografinio turinio knygos

Kai laisvoje šalyje reikia dėkoti už drąsą kalbėti…

Austrija neklauso abejojančių dėl eutanazijos

Kalifornijos miestas pritarė pasiūlymui atmesti bet kokius valstijos ar federacinius nurodymus dėl Covid

Vytautas Sinica. Marazmai tęsiasi

Didelė demonstracija prieš vakcinų pasus Gioteborge, Švedijoje

Kun. Nerijus Pipiras. Bronius Laurinavičius: Tiesos skambesio vedamas

Romas Lazutka. Mūsų pasivažinėjimams gamtą tesaugo varguoliai

Olga Vėbrienė. Nusikaltimų gamtai nebetirsime?

Sveikatos teisės institutas. Premjera: „Aš esu mes. Išlikti žmogumi“

Liudvika Meškauskaitė. Pasitikėjimo Lietuvos žiniasklaida problema C-19 pandemijos laikotarpiu

Žodžio laisvė svetur – Kolumbijoje socialinių tinklų žvaigždė apgynė savo tradicines pažiūras į šeimą

Memorialas Kryžkalnyje bus papildytas naujomis partizanų pavardėmis

Kardinolas Sigitas Tamkevičius. Atsitieskite ir pakelkite galvas – I Advento sekmadienis

Kunigo Broniaus Laurinavičiaus paminėjimas

Lenkijos premjeras siunčia vaizdo žinutę: mes giname Europą

Iššūkis gyventi pagal sąžinę

Vytautas Sinica. Apie architektūrą

Vidas Rachlevicius. E. Macronas ir A. Lukašenka. Lyginti negalima, bet palyginkim

Pasaulis ir Lietuva: Lenkija dėmesio centre/Ukraina ginkluojasi/Landsbergis pagirtas JAV

Amerikoje daugėja pastorių, dėl pandemijos norinčių nutraukti nuolatinę tarnystę

Ramūnas Aušrotas. Nauja sąvoka Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatyme

Kyle Rittenhouse byla. Žiniasklaida pateikė realybės neatitinkančią versiją

Almantas Stankūnas. Ar jis ir Co yra diplomatai ar Rusijai ir Vokietijai naudingi joms dirbantys idiotai?

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.