Geroji Naujiena

Geroji Visų Šventųjų naujiena: Palaiminti…

Tiesos.lt redakcija   2019 m. lapkričio 1 d. 13:49

7     

    

Geroji Visų Šventųjų naujiena: Palaiminti…

Matydamas minias, Jėzus užkopė į kalną ir atsisėdo. Prie jo prisiartino mokiniai. Jėzus prabilęs mokė:

„Palaiminti dvasingieji vargdieniai: jų yra dangaus karalystė.

Palaiminti, kurie liūdi: jie bus paguosti.

Palaiminti romieji: jie paveldės žemę.

Palaiminti, kurie alksta ir trokšta teisybės: jie bus pasotinti.

Palaiminti gailestingieji: jie susilauks gailestingumo.

Palaiminti tyraširdžiai: jie regės Dievą.

Palaiminti taikdariai: jei bus vadinami Dievo vaikais.

Palaiminti, kurie persekiojami dėl teisybės: jų yra dangaus karalystė.

Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus niekina ir persekioja bei meluodami visaip šmeižia. Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje“ (Mt 5, 1–12a).

* * *

Švęsdami Visų Šventųjų iškilmę ir Vėlinių išvakarėse, lankydami artimųjų kapus, kaip niekada esame kupini ryžto gyventi Jo palaiminimais – rinktis kelią, kiekvieną parvesiantį į Tėvo namus.

Pasitikėdami šiuo pažadu kiekvienas asmeniškai ar bendruomenėje melskimės ir už Lietuvą Jo Tiesoje – prašykime Jėzų atverti mus Jo malonei, kad liktume ištikimi tam, ko trokštame labiausiai, užuot rinkęsi tai, ko norime tuokart.

 

* * *

Arnoldas Valkauskas. Mintys pamąstymui: kas yra šventumas

 

 

* * *

Sigitas Tamkevičius. Milžiniška minia šventųjų
Visų šventųjų šventės homilija

Lapkričio mėn. 1-ąją dieną katalikiškas pasaulis švenčia Visų šventųjų iškilmę. Katalikų Bažnyčioje šalia Jėzaus Kristaus ir Švč. M. Marijos kulto labai svarbią vietą užima šventųjų kultas. Šventųjų nestatome vienoje eilėje su Jėzumi, bet juos gerbiame, kaip žmones, leidusius Evangelijai nušviesti jų gyvenimą ir atsiliepusius į kvietimą: „Būkite tobuli, kaip ir jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas“.

Šventieji – tai gyva Kristaus Evangelija, kurią gali skaityti net bemokslis žmogus. Kai kuriuos šventuosius Bažnyčia kanonizuoja ir leidžia viešai juos gerbti. Lietuvoje ypač gerbiame šv. Antaną, šv. Pranciškų Asyžietį, šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresę, palaimintąjį Jurgį Matulaitį ir kitus šventuosius. Žmonės šventųjų pavyzdžiu bando sekti Jėzų Kristų. Ne seniai palaimintuoju paskelbtas arkivyskupas Teofilius paliko ištikimybės Dievui pavyzdį net didelių išbandymų metais.

Šventasis Raštas kalba apie nesuskaičiuojamus šventuosius, kurie randasi Dievo akivaizdoje. Apaštalas Jonas Apreiškimo knygoje rašo: „Paskui regėjau: štai milžiniška minia, kurios niekas negalėjo suskaičiuoti, iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų. Visi stovėjo priešais sostą ir Avinėlį, apsisiautę baltais apsiaustais, su palmių šakomis rankose. Jie šaukė skambiu balsu: „Šlovė už išgelbėjimą mūsų Dievui, sėdinčiam soste ir Avinėliui!“ (Apr 7).

Visi pakrikštytieji žmonės yra pašaukti į šventumą. Mes turime siekti būti panašūs į Kristų, tačiau visuomet lieka galimybė, kad dėl prigimties silpnumo galime klysti. Juk Jėzus Kristus atėjo į šį pasaulį ne dėl teisiųjų, bet dėl nusidėjėlių. Atėjo ieškoti, kaip tas gerasis ganytojas, ir tos vienos pražuvėlės avelės.

Apaštalų laikais visi pakrikštytieji buvo vadinami šventaisiais, nes jie per Krikštą buvo pažymėti Kristaus, Dievo Avinėlio antspaudu. Dabar mes nedrįstame save taip vadinti, kadangi mūsų sąmonėje šventumas siejasi su moraliniu švarumu. O kurie iš mūsų galėtume apie save mąstyti esantys taip tobuli? Mes visi jaučiamės pilni nuodėmės dėmių ir, kaip tas šventykloje besimeldžiantis muitininkas, galime tik melsti Dievo gailestingumo.

Neteisūs yra Bažnyčios kritikai, kurie piktinasi, kaip, girdi, kunigai ar katalikai pasauliečiai gali nusidėti, jeigu jie tiki į Dievą. Jie sako, kam reikalingas tikėjimas, jei jis neapsaugo nuo nuodėmės. Nei Dievas, nei tikėjimas į Dievą nepanaikina žmogaus laisvos valios ir galimybės rinktis tarp gėrio ir blogio, nepanaikina galimybės nusigręžti nuo mylinčio dangaus Tėvo. Tačiau Dievas tikinčiam ir jį mylinčiam žmogui rodo išeitį - galimybę net po didžiausio nuopuolio prisikelti ir vėl gyventi Dievo vaiko vertą gyvenimą.

Apaštalas Jonas savo regėjime girdėjo atsakymą, kas yra tie Dievo akivaizdoje surinkti žmonės, kurių nebuvo galima suskaičiuoti. „Jie atėjo iš didelio sielvarto. Jie išplovė savo apsiaustus ir juos išbaltino Avinėlio kraujyje“. Štai atsakymas, kurio mums reikia. Žemė yra didelio sielvarto šalis, kurioje dorybė yra persipynusi su nuodėme, karžygiškumas su niekšybe, šventumas su nuodėme. Krikšto antspaudu pažymėtieji gyvena ne danguje, bet šioje sielvarto žemėje, todėl visuomet lieka galimybė parpulti ir susižeisti. Tačiau mūsų dideliam džiaugsmui mes žinome, kad parpuolę galime prisikelti ir savo supurvintus apsiaustus išbalinti Avinėlio kraujyje. Ši galimybė nėra mūsų užsitarnauta, bet tiesiog Dievo dovana. Dievo gailestingumo dovana.

Kol gyvename žemėje, mes neturime teisės apie save mąstyti, jog esame tobuli ir šventi. Tai būtų didelė puikybės nuodėmė. Mes, Adomo ainiai, esame gimtosios nuodėmės sužeisti, nešiojame savyje tarsi atvirą žaizdą, bet nuolankiai pasitikime Dievu, kad jis padės mums išstovėti gėryje, o jei suklysime, padės prisikelti. Pati geriausia iš visų žmonių, Dievo labiausiai apdovanota Švč. M. Marija šlovino Dievą ne dėl savo tobulumo, bet todėl, kad Dievas pažvelgė į jos nuolankumą, mažumą ir joje sukūrė nuostabių dalykų.

Evangelija kviečia ir mus būti tokiais mažais ir nuolankiais, kokia buvo Švč. M. Marija, nes tuomet atsiranda tikrumas, jog būsime nušviesti Dievo šviesa ir apdovanoti Aukščiausiojo jėga.
Visų šventųjų šventė mus, gyvenančius didelio sielvarto žemėje, kviečia niekuomet nenusiminti, nepasimesti, kai yra sunku, bet visiškai pasitikėti Dievu, kuris vienintelis gali mus išvesti iš nuodėmės tamsos į Dievo vaikų orumo vertą gyvenimą. Šitoks pasitikėjimas gražiausiai pagarbina Dievą, panašiai kaip vaiko pasitikėjimas labiausiai pradžiugina tėvus.

Mišių aukoje prisiminkime gyvuosius, kad jie siektų šventumo ir mirusiuosius, kad Dievas būtų jiems gailestingas ir priimtų juos į savąsias padangtes.

Kard. Sigitas Tamkevičius

 

* * *

Peter Kreeft. Dievo valia ir mūsų pasirinkimai

Ar Dievo numatytas tik vienas teisingas pasirinkimas kiekvienam sprendimui, kurį turiu priimti?

Kai meldžiame Dievą išminties atskirti Jo valią, kai turime rinktis sau porą, karjerą, darbą, filmą, namus, mokyklą, draugą, pašaukimą, kaip išleisti pinigus, ar priimti bet kokį kitą sprendimą, didelį ar mažą, kai prieš mus atsiveria du ar daugiau galimų takų ir mums reikia rinktis, ar Dievas mums visada nori tik vieno kurio iš jų? Jeigu taip, kaip reikia atskirti Jo valią?

Daugelis krikščionių, šiandien bandančių rasti atsakymą į šį klausimą, nežino, kad jiems iš savo pačių patirties gali padėti praeityje gyvenę krikščionys. Krikščionių išmintis, įkūnyta šventųjų gyvenimuose ir mokymuose, byloja du dalykus, susijusius su šiuo klausimu.

Pirma, jie mus patikina, kad Dievas ne tik mus pažįsta ir myli, bet rūpinasi kiekviena mūsų gyvenimo smulkmena, todėl mums reikia stengtis žengti žingsnius pagal jo valią visuose dalykuose – dideliuose ir mažuose. Antra, šventieji mums sako, kad Dievas davė mums laisvą valią ir protą, nes jis nori, kad priimdami sprendimus mes jais naudotumėmės. Šv. Augustino žymusis moto „Mylėk Dievą ir [tada] daryk, ką nori“ iliustruoja šią tradiciją. Kitais žodžiais tariant, jeigu tu iš tikrųjų myli Dievą ir jo valią, tai darydamas, ką tu pats nori, tu iš tikrųjų vykdysi tai, ko nori Dievas.

Ar šie du šventųjų patarimai vienas kitam prieštarauja, ar tik taip atrodo? Akivaizdu, kad abiejuose juose yra daug tiesos, tačiau kurį labiau akcentuojame, bandydami surasti atsakymą į klausimą: ar Dievas mums turi vieną teisingą kelią?

Manau, pirmas ir akivaizdus atsakymas – tai priklauso nuo klausiančiojo, žiūrint koks žmogus užduoda šį klausimą. Šiaip jau turime tendenciją pabrėžti vieną kurią tiesos pusę kitos sąskaita. Teologijos istorijoje kiekviena erezija atitinka šį modelį: pavyzdžiui, tendencija akcentuoti Kristaus dieviškumą žmogiškumo sąskaita, ir atvirkščiai, jo žmogiškumą dieviškumo atžvilgiu; arba pabrėžti dievišką valdžią sumenkinant žmogaus laisvą valią, ir atvirkščiai, akcentuoti laisvą valią sumenkinant dievišką valdžią.

Yra išskiriami penki bendrieji principai, kaip atskirti Dievo valią visuose iškylančiuose klausimuose. Jie tinka ir mūsų užduotam klausimui.

Visada reikia pradėti nuo faktų, nuo to, ką mes tikrai žinome. Apie nežinoma spręsti pagal tai, kas žinoma, apie abejotina, pagal tai, kas neabejotina. Adomas ir Ieva Edeno sode pažeidė šį principą, nepaisė Dievo aiškaus įsakymo ir perspėjimo, bet pasirinko velnio žadamą „kiaulę maiše.“

Reikia leisti širdžiai mokyti protą. Ieškant Dievo valios, meilė Dievui turi nušviesti protą. Jėzus moko šio principo fariziejus Jono Evangelijoje 7:17. (O, jeigu kai kurie šių dienų Biblijos mokslininkai į tai atkreiptų dėmesį!) Jie klausė, kaip reikia suprasti jo žodžius, ir jis davė jiems pirmąjį hermeneutikos (interpretacijos mokslo) principą: „Jeigu jūsų valia būtų vykdyti valią mano Tėvo, suprastumėte mano mokymą“. Šventieji geriau nei teologai suprantą Bibliją, nes jie pirminį autorių, Dievą, supranta mylėdami jį visa širdimi ir visu protu.

Reikia turėti minkštą bei jautrią širdį ir tvirtą bei blaivų protą. Mes turime būti „išmintingi kaip žalčiai ir neklastingi kaip balandžiai“, gudrūs savo protu kaip lapė, bet ištikimi savo valia ir darbais kaip šuo. Minkštaširdiškumas nepateisina minkštaprotiškumo, kaip ir proto tvirtumas nepateisina kietaširdiškumo. Savo širdimi turime būti „jautraširdžiai liberalai,“ o protu – „nepajudinami konservatoriai“.

Visi Dievo ženklai turi išsirikiuoti pagal tam tikrą trigonometriją. Yra mažiausiai septyni tokie ženklai: (1) Šventasis Raštas, (2) Bažnyčios mokymas, (3) žmogaus protas (kurį Dievas sukūrė), (4) tam tikra situacija ar aplinkybės (kurios yra Dievo Apvaizdos valdomos), (5) sąžinė – mūsų įgimtas tiesos ir netiesos pajautimas, (6) mūsų individualūs, asmeniniai polinkiai, troškimai ar instinktai, ir (7) malda. Savo pasirinkimą reikia patikrinti laikant jį delnuose priešais Dievo veidą. Jeigu bent vienas iš šių septynių „balsų“ sako „ne“, nepriimk šio pasirinkimo. Jeigu niekas nesako „ne,“ rinkis ir daryk.

Reikia stebėti dvasios vaisius, ypač pirmus tris: meilę, džiaugsmą ir ramybę. Jeigu esame pikti, sunerimę ir susirūpinę, be meilės, be džiaugsmo ir be ramybės, neturime teisės sakyti, jog tai tikrai yra Dievo valia. Pats pasirinkimas ir sprendimo priėmimas neturėtų būti pernelyg sunkus, nervingas, nerimą keliantis dalykas, bet – kadangi jis irgi yra dalis Dievo valios mūsų gyvenime – kupinas meilės ir džiaugsmo, pripildytas ramybės, daugiau kaip žaidimas, o ne karas, labiau kaip meilės laiškų rašymas, o ne egzamino laikymas.

Dabar grįžkime prie mūsų klausimo. Ar kiekvieną kartą kažką renkantis, Dievas yra numatęs tik vieną teisingą pasirinkimą? Jei taip, turiu jį atrasti. Jei ne, turėčiau labiau atsipalaiduoti. Pateikiu keletą raktų atsakymui į šį klausimą.

Atsakymas priklauso nuo to, koks jūs žmogus. Darau prielaidą, kad dauguma šio puslapio skaitytojų yra () katalikai, () ortodoksinių pažiūrų ir ištikimi Bažnyčios mokymui, () konservatyvūs ir () charizmatiški. Daugelį metų turėjau draugų – laikinų, artimų ir labai artimų – atitinkančių šį apibūdinimą. Tiesą sakant, aš pats tinku šiai kategorijai. Taigi aš kalbu iš patirties sakydamas, kad šio tipo žmonės turi stipriai išreikštų tam tikrų charakterio ir asmenybės bruožų – ir šis reiškinys kaip pats savaime nėra nei geras, nei blogas – ir todėl yra linkę pabrėžti vieną iš dviejų akcentų labiau nei kitą. Priešingas asmenybės tipas bus linkęs pabrėžti priešingą akcentą.

Pirmasis raktas į atsakymą, paremtas mano grynai asmeniniu šio tipo žmonių stebėjimu, yra tas, kad tokie žmonės yra perdėtai įsikibę troškimo – kuris pats savaime yra labai geras troškimas – surasti tobulą Dievo valią jų gyvenime. Šitaip mes duodame siaubingą liudijimą nekrikščionims; mes atrodome negalintys atsipalaiduoti, sustoti ir tiesiog pauostyti Dievo rožes, džiaugtis gyvenimu tokiu, kokį Dievas mums duoda. Mes dažnai atrodome išsigandę, siaubingai rimti, nesuprantantys juoko ir nervingi – trumpai tariant, žmonės sudarantys ne per geriausią įspūdį apie savo tikėjimą.   

Aš nesiūlau, jog mums reikia išsižadėti bent vienos jotos iš mūsų tikėjimo tam, kad patrauktume netikinčiuosius. Aš paprasčiausiai siūlau, kad būtume žmogiški. Eikite žiūrėti futbolo. Pasimėgaukite gėrimu – tik vienu, jeigu nesate alkoholizmo rizikos grupėje. Retkarčiais truputį pakvailiokite. Pakutenkite savo vaikus ir savo žmoną. Išmokite papasakoti gerą istoriją ar juoką. Perskaitykite Franko Schaefferio juokingą novelę Portofino. Važiuokite pagyventi į Italiją kurį laiką.

Pateikiu antrąjį raktą. Dauguma krikščionių, įskaitant ir daugelį šventųjų, iš tikrųjų neturėjo ir neturi to sugebėjimo atskirti Dievo valią kiekviename mažiausiame pasirinkime, apie kurį mes čia klausiame. Tai labai reta. Ar galėtų tai, kas yra taip svarbu, būti taip reta? Ar Dievas būtų palikęs beveik visus mus tokius neišmanančius?

Trečiasis raktas yra Šventasis Raštas. Jame užrašyta keletas pavyzdžių, kur Dievas labai konkrečiai apreiškia savo valią. Tačiau jie priskiriami stebuklams: kaip kažkas nepaprasto, o ne įprasto. Sveikatos ir turto „elektroninė evangelija“ yra nebiblinė, lygiai kaip ir nuomonė, jog turime surasti vieną galimą teisingą sprendimą kiekviename praktiniame klausime, nes mums paprasčiausiai niekada neduotas toks išsamus pažadas. Tamsa ir nežinomybė yra tokie dažni šventųjų gyvenimuose, Šventajame Rašte ir vėliau, kaip ir kančia bei skurdas. Vienintelis bendras visai žmonijai dalykas, kurį Evangelija garantuoja, yra išlaisvinimas iš nuodėmės (ir jos pasekmių: mirties, kaltės bei baimės), bet ne kančios ir nežinomybės. Jeigu Dievas būtų norėjęs, kad mes žinotume aiškų, neklystamą kelią, jis būtinai mums būtų pasakęs – aiškiai ir neklystamai.

Ketvirtasis raktas yra tai, ką iš tikrųjų Dievas mums davė, – tai laisva valia. Kam? Yra keletas gerų priežasčių – pavyzdžiui, kad mūsų meilė būtų gerokai vertingesnė negu instinktyvus, nelaisvas gyvuliškas prisirišimas. Bet aš matau ir kitą priežastį. Esu dėstytojas ir žinau, jog kartais geriau nesakyti studentams atsakymų, kad jie patys juos atrastų, todėl labiau juos vertintų ir geriau atsimintų, ir kad išmoktų vadovautis savo pačių nuovoka ieškodami atsakymų. „Duok žmogui žuvį, tai jį pamaitinsi dienai; išmokyk žmogų žvejoti, tai jį pamaitinsi visam likusiam gyvenimui“. Dievas davė mums didelių žuvų, bet jis taip pat davė laisvę patiems žvejoti daugybę mažų žuvelių (ir keletą didelių).

Protas ir laisva valia visada eina kartu. Dievas juos abu sukūrė mumyse kaip panašumą į save patį. Jis abu nušviečia antgamtiniu apreiškimu: davė dogmas mūsų protui ir įsakymus mūsų valiai. Bet lygiai kaip teologijai jis nedavė visų atsakymų taikant dogmas ar ieškant jų reikšmių, taip ir moralei bei praktiniam vadovavimui, taikant dešimt Dievo įsakymų ir ieškant jų reikšmių, jis nedavė visų įmanomų atsakymų. Jis mus aprūpino protiniais ir moraliniais gebėjimais patiems tų atsakymų ieškoti, ir jam nepatinka, kai mes užkasame šiuos talentus žemėje, užuot juos pelningai investavę. Sugrįžęs jis norės pamatyti, kiek jo duoti gebėjimai mumyse išaugo.

Pedagogikoje visada yra du kraštutinumai. Tu gali būti per daug modernus, pernelyg eksperimentuojantis, be struktūros. Tačiau lygiai taip pat gali būti ir pernelyg nelankstus, konservatyvus. Mokiniams reikia iniciatyvos, kūrybiškumo ir originalumo. Dievo įstatymas yra trumpas. Jis davė mums dešimt įsakymų, o ne dešimt tūkstančių. Kodėl? Kodėl ne išsamesnis ir tikslesnis sąrašas? Todėl, kad jis norėjo laisvės ir įvairovės. Kaip manote, kodėl jis sukūrė tiek daug žmonių? Kodėl ne vieną? Nes jam patinka įvairios asmenybės. Jis nori, kad jo choras dainuotų harmoningai, bet ne unisonu.

Pažįstu daug krikščionių, kurie bando persiversti per galvą bandydami save taip gerai pažinti – dažnai abejotinais metodais, pavyzdžiui, praktikuodami įvairias Rytų maldos technikas – kad galėtų kiekvieną kartą priimti tiksliai tokį sprendimą, kokio Dievas jiems nori. Mano manymu, daug sveikiau mąstyti daugiau apie Dievą bei kaimyną ir mažiau apie save patį, pamiršti save patį – vadovautis įgimta nuojauta ir polinkiais nebandant visko apie juos sužinoti. Jeigu mylite Dievą ir elgiatės pagal jo įstatymą, manau, jis nori, kad jūs šiek tiek pažaistumėte.

Man labai patinka Chestertono vaizdinys apie kalno viršūnėje esančią žaidimų aikštelę, aptvertą tvorele, kad vaikai galėtų laisvai žaisti, nebijodami nukristi žemyn. Štai kodėl Dievas mums davė įsakymus: ne tam, kad nerimautume, bet tam, kad jaustumės saugūs, kad galėtume žaisti nuostabius gyvenimo, meilės ir džiaugsmo žaidimus.

Kiekvienas iš mūsų turime skirtingų polinkių ir troškimų. Žinoma, nuodėmė juos paveikia. Tačiau nuodėmė lygiai taip pat paveikia ir mūsų protą bei kūną; nepaisydami to, turime įsiklausyti į kūniškus instinktus (pavyzdžiui, alkį ir savisaugą) ir proto instinktus (pavyzdžiui, smalsumą ir logiką). Manau, jis nori, kad mes įsiklausytume į savo širdį. Aišku, jeigu Jonas myli Marytę labiau nei Zuzaną, yra daugiau pagrindo manyti, jog Dievas veda jį į santuoką su Maryte, o ne su Zuzana. Kodėl tuo pačiu principu nesiremti ir kituose sprendimuose?

Aš nesakau, jog mūsų širdys yra neklystančios, ar kad klausant širdies balso pateisinamas nuodėmingas elgesys. Aš taip pat nesakau, kad reikia klausytis tik širdies. Jau anksčiau minėjau septynias direktyvas. Bet Dievas yra tas, kuris sukūrė mūsų širdis – dvasines širdis su troškimais ir norais, kaip ir fizines širdis su aorta ir vožtuvais. Mūsų tėvai irgi yra nuodėmingi ir klystantys auklėtojai, tačiau Dievas įsakė jų klausyti. Taigi ir širdimi verta pasikliauti, net jei ji paveikta nuodėmės ir klystanti. Jeigu širdis myli Dievą, jos verta klausytis. Jeigu nemyli, tada iš tikrųjų nelabai ir rūpi atskirti Dievo valią.

Penktasis raktas. Jeigu sekame Šv. Augustino patarimu „mylėk Dievą ir daryk, ką nori“, paprastai išgyvename gilų palengvėjimą ir ramybę. Ramybė yra Šventosios Dvasios ženklas. Pažįstu keletą žmonių, kurie atsimetė nuo krikščionybės, nes jiems stigo būtent ramybės. Jie bandė visur būti „superkrikščionimis“, tačiau įtampa buvo nebepakeliama. Jiems reikėjo paskaityti laišką Galatams.

Šeštasis raktas. Jeigu yra tik vienas teisingas pasirinkimas kiekvienoje situacijoje, tada negalime net linijos nubrėžti. Tai reiškia, jog Dievas nori, kad jūs žinotumėte, kurį kambarį valyti pirmiau – virtuvę ar miegamąjį – ir kurį indą pirma pakelti – lėkštę ar puodelį. Matote, jeigu darytume viską, kas logiškai seka iš šio principo, pats principas pasirodytų absurdiškas, neįgyvendinamas. Dievas nenori tokio gyvenimo mums, ne tokį sutinkame Šventajame Rašte, ne tokie yra šventųjų gyvenimai.

Šeštasis principas byloja, jog daug įvairių dalykų yra geri, kad gėris yra dauginis. Net tam pačiam žmogui dažnai du ar daugiau pasirinkimų yra geri. Gėris yra kaleidoskopiškas. Daug kelių yra teisingų. Kelias į pajūrį yra teisingas, kaip ir kelias į kalnus – Dievas mūsų laukia abiejose vietose. Gėris yra įvairiaspalvis. Tik grynas blogis stinga spalvų ir įvairovės. Pragare nėra spalvų, nėra individualumo. Ten sielos sulydytos tarsi švinas, visos kartu sukramtytos Šėtono burnoje. Dvi pačios vienodžiausios vietos šioje žemėje yra kalėjimai ir armijos, ne Bažnyčia.

Panagrinėkime konkretų pavyzdį, kur visi skirtingi pasirinkimai yra lygiaverčiai geri. Pavyzdžiui, santuokinį meilės aktą. Tol, kol laikomės Dievo įstatymo, – nėra svetimavimo, nėra žiaurumo, nėra egoizmo, nėra nenatūralių veiksmų, kaip, pavyzdžiui, kontracepcija – viskas yra gerai. Pasitelkite vaizduotę. Negi yra tik vienas būdas, kuriuo Dievas nori, kad sutuoktiniai mylėtųsi? Kvailas klausimas! Sutuoktinių meilės aktas yra didžiulis gėris ir Dievo valia. Jis nori, kad jūs patys nuspręstumėte: būti švelnūs ar audringi, jaudinantys ar ramūs, garsūs ar tylūs, tokie, kad jūsų sutuoktinis pažintų, jog tai jūs, o ne kažkas kitas, ne kažkokia knyga, kuri viską sprendžia.

Septintasis raktas yra mano paties nesena patirtis. Pirmą kartą rašiau novelę ir kartu mokiausi, kaip tai daryti. Pirmiausia aš viską pavedžiau į Dievo rankas, pasakiau jam, jog tai darau dėl jo karalystės ir pasitikėdamas prašiau, kad mane vestų. Tada aš paprasčiausiai pasidaviau savo interesams, nuovokai ir pasąmonei. Leidau, kad istorija pati save pasakotų, kad veikėjai taptų pačiais savimi. Dievas nestabdo manęs ir nepradeda už mane. Jis nedaro man skirtų namų darbų už mane. Tačiau jis yra ten kaip geras tėvas. Manau, jog gyvenimas yra kaip novelės rašymas. Mes rašome savo pačių gyvenimą ir net pačius save (mes formuojame save visais savo gyvenimo pasirinkimais, kaip skulptūra, kuri kartu yra ir pačios savęs skulptorius).

Dievas yra pirminis visa ko autorius, pirminis skulptorius. Tačiau jis naudoja skirtingas žmogiškas priemones skirtingam rezultatui gauti. Jis yra pirminis kiekvienos Biblijos knygos autorius, tačiau kiekvieno žmogiško autoriaus asmenybė ten ne mažiau ryški, kaip ir pasaulietinėje literatūroje. Dievas yra visuotinis istorijų sekėjas. Jis nori daugybės skirtingų istorijų. Jis nori, kad jūs dėkotumėte jam už tą unikalią istoriją, kurią kuriate savo laisva valia ir pasirinkimais, nes žmogaus laisva valia ir jo amžinasis planas nėra du konkuruojantys dalykai, bet dvi to paties medalio pusės. Šiame gyvenime mes nesugebame visiškai suvokti šios didžiulės paslapties, nes matome tik išvirkštinę gobeleno pusę. Tačiau danguje vienas iš dalykų, už kurį labiausiai dėkosime ir garbinsime Dievą, bus jo beprotiškas, nuostabus ir pavojingas sumanymas patikėti gyvenimo vairą mums patiems – kaip tėvas kad patiki vairą vaikui, besimokančiam vairuoti. Matot, mes turim to išmokti, nes danguje mašinos daug didesnės. Ten mums bus duota valdyti angelus ir karalystes.

Dievas, duodamas kiekvienam iš mūsų laisvą valią, pasakė: „Tebūnie jūsų valia“. Kai kurie iš mūsų atsigręžia į jį ir sako: „Mano valia yra, kad tavo valia būtų įvykdyta“. Tai yra paklusnumas pirmam ir didžiausiam įsakymui. Kai tai darome, jis atsigręžia į mus ir sako: „O dabar tegul būna jūsų valia.“ Ir tada jis rašo mūsų gyvenimo istoriją mūsų pačių laisvų pasirinkimų rašalo brūkšniais.

Vertė Rūta Pociūtė

 

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

O mano Dievas yra Jėzus.       2019-11-3 7:43

Myliu Jį visa širdimi, visu protu ir visomis jėgomis. Tai Jis padarė mane laisvu žmogumi. Tik Jis atpirko mane savo mirtimi ir prisikėlimu iš šio pasaulio vergijos ir padovanojo naują gyvenimą, kuris kupinas meilės, džiaugsmo, visa ko pilnatvės, nes nebėra nei baimių, nei nerimo, nei nežinomybės. Galiu laisvai pasakyti taip, kaip pasakė šv. Pranciškus Asyžietis: ” mano sesė mirtie”, nes man nebėra mirties, o tik perėjimas iš šio pasaulio pas Viešpatį.

Taip       2019-11-3 1:49

//Primirstas TIKRASIS,ne siuolaikinis fasadinis pasaulio gentyse praktikuotas pagoniskas,socialinis teisingumas ir artimo meile//

Kai europieciai 16 amziuje pasieke Pietu Amerika jie isvydo labai niuru ir kraupu vaizda.Acteku zyniai panaudodami astrias juodas uolienas,lyg skustuvo asmenimis prapjaudavo aukojamo zmogaus krutine-isplesdavo dar plakancia sirdi,kuri budavo aukojama pagoniskoms dievybems.Isemus zmogaus sirdi kunas budavo metamas laiptais zemyn nuo aukojimo piramides boksto.Pirmieji atvykeliai is senojo zemyno taip apraso matytus vaizdus:“Aukojimo piramides pakrastyje pamateme du suapvalintus bokstus padarytus tik is zmoniu kaukoliu,o tarp ju baisi medine kabykla,kurioje isdestyta tukstanciai kaukoliu su greztinemis skylemis is abieju pusiu,kad kaukoles uzvertos ant mediniu stulpu galetu slysti.16 amziaus istorikas Diego de Duran apraso tokia scena,kai 80 tukstanciu vyru ,moteru ir vaiku buvo paaukota pagrindines sventyklos pastatymo iskilmese vadovaujant acteku imperatoriui.Kodel pagonys vygde ,tokias ziaurias ceremonijas?John Verano antropologijos universiteto profesorius aiskina,kad ziauri praktika turejo ir dvasine reiksme actekams:” Tai jiems buvo svarbus dalykas.Dideles ir mazos zmoniu aukos buvo vykdomos istisus metus taip pat sutampanciomis su svarbiomis kalendorinemis datomis,kad panaikinti sausra,bada ir panasiai”.Ziaurus zmoniu aukojimo ritualas buvo glaudziai susijes su acteku kosmologija.Saules “dievas"Huitzilopochtli pasak padavimo nuolat kariavo pries tamsa ir, jei tamsa laimetu pasaulis pasibaigtu.Kad saule judetu per dangu ir issaugotu visa gyvybe actekai turejo maitinti dievybe “Huitzilopochtli"zmoniu sirdimis ir krauju.Sunku isivaizduoti ,bet daugelis noriai eidavo prie aukojimo aukuro “dovanodami"savo sirdi dievybei;pagoniu supratimu,tai esa budavo didziule garbe ir garantuotas bilietas i pomirtini roju.Kovojant saules"dievo"armijoje pries tamsos jegas actekai netik pjauste auku sirdis ir liejo krauja ant sventyklos aukuro,bet ir praktikavo tam tikros formos ritualini kanibalizma,kai galvos nupjaunamos nuo kuno ir iteikiamos dovanu izymiems bendruomenes nariams.Atrastos senovines freskos netgi vaizduoja kuno dalis verdamas dideliuose puoduose.Kita svarbi kanibalizmo detale,kad dievams siulomo kuno valgymas budavo tarsi bendravimas su jais.

ah1       2019-11-2 16:12

gerai kad dar Vėlinės paliktos pagonims-nežydams. Atėjus Brahmai/Laikui/gadynei dauguma viską meta ir lekia pas protėvius, tėvus, artimuosius ant kapų pabendrauti prie liepsnelių su protėviais mintimis ir prisiminimais.  Mylėkime savo šeimas - jos mūsų tvirtybė. Mylėkite savo artimus kaip save patį  - net Jėzus Kristus lenkį galvą prieš pagonių - nežydų išmintį ir pagonių išminties mokė žydus, kurie savo artimą akmenimis užmėtydavo o savo vaikus į laužus mėtydavo, pagal Bibliją.

Nesusipratusiems dėl išrinktųjų       2019-11-2 8:04

Dievui nėra skirtumo ar tai žydas, ar tai graikas. Dangaus karalystėje nebus skirstoma pagal pasaulio supratimą, t.y. nebus nei graiko, nei žydo nei juodo ar balto, o bus Dievo tauta spinduliuojanti Viešpaties meilę.  Jei nemylėsi savo artimo ir tu nepateksi į Dangaus Karalystę.

Vėlinių dienai skirta Evangelija       2019-11-2 7:50

Evangelija Jn 6, 37–40
  Jėzus kalbėjo minioms: „Visi, kuriuos man duoda Tėvas, ateis pas mane, ir ateinančio pas mane aš neatstumsiu. Aš nužengiau iš dangaus vykdyti ne savo valios, bet valios to, kuris mane siuntė. O mano Siuntėjo valia reikalauja, kad nepražudyčiau nė vieno, kuriuos jis man pavedė, bet kad prikelčiau juos paskutiniąją dieną.
  Tokia mano Tėvo valia, kad kiekvienas, kuris regi Sūnų ir tiki jį, turėtų amžinąjį gyvenimą; todėl aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną“.

Apr 7, 2-12 (ir homilija)       2019-11-1 18:39

2 Ir išvydau kitą angelą, pakylantį nuo saulėtekio, turintį Gyvojo Dievo antspaudą. Jis šaukė skardžiu balsu keturiems angelams, kuriems buvo leista kenkti žemei ir jūrai:
3 „Nekenkite nei žemei, nei jūrai, nei medžiams, kol paženklinsime antspaudu savo Dievo tarnų kaktas!“
4 Ir aš išgirdau paženklintųjų skaičių: šimtas keturiasdešimt keturi tūkstančiai paženklintųjų iš visų Izraelio vaikų giminių:

5 Iš Judo giminės dvylika tūkstančių paženklintųjų,

iš Rubeno giminės dvylika tūkstančių,

iš Gado giminės dvylika tūkstančių,

6 iš Asero giminės dvylika tūkstančių,

iš Netfalio giminės dvylika tūkstančių,

iš Manaso giminės dvylika tūkstančių,

7 iš Simeono giminės dvylika tūkstančių,

iš Levio giminės dvylika tūkstančių,

iš Isacharo giminės dvylika tūkstančių,

8 iš Zabulono giminės dvylika tūkstančių,

iš Juozapo giminės dvylika tūkstančių,

iš Benjamino giminės dvylika tūkstančių paženklintųjų.

Išrinktųjų šlovė danguje

9 Paskui regėjau: štai milžiniška minia, kurios niekas negalėjo suskaičiuoti, iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų. Visi stovėjo priešais sostą ir Avinėlį, apsisiautę baltais apsiaustais, su palmių šakomis rankose. 10 Jie šaukė skambiu balsu:

„Išgelbėjimas iš mūsų Dievo, sėdinčio soste,

ir Avinėlio!“

11 Visi angelai, stovintys aplink sostą, vyresniuosius ir keturias būtybes, parpuolė prieš sostą veidais žemėn ir pagarbino Dievą, 12 giedodami:

„Amen! Palaima ir šlovė, ir išmintis, ir dėka,

ir garbė, ir galybė, ir stiprybė

mūsų Dievui per amžių amžius! Amen!“.
—————————————————————————————————————
Šis skaitinys tiesiogiai kalba apie Dievo bausmę Jeruzalei ir žydų tautai ‒ taip, kaip tai buvo apreikšta Jonui. Tačiau gilesne, netiesiogine prasme jis kalba apie Paskutinį teismą. Tame teisme bus išrinktųjų iš visų dvylikos Izraelio giminių. Tačiau kad nebūtų pagalvota, jog išrinktieji bus tik krikščionių atsivertėliai iš judaizmo, šv. Jonui buvo parodyta nesuskaičiuojama minia krikščionių iš pagoniškų šalių, taip duodant suprasti, kad Kristaus Bažnyčią danguje daugiausia užpildys ne žydai.
—————————————————————————————————
Stenkimės gyventi taip, kad vieną dieną būtume tarp šių išrinktųjų.

Kas įsteigė Visų šventųjų šventę?       2019-11-1 18:19

610 m. popiežius Bonifacas IV įsakė, kad Panteonas, pagoniška visoms dievybėms skirta Romos šventykla, būtų paversta krikščioniška bažnyčia ir kad šventųjų relikvijos, išsibarsčiusios po įvairias Romos kapines, būtų surinktos ir padėtos ten. Tada popiežius pašventino bažnyčią Švč. Mergelės Marijos ir visų kankinių garbei ir pirmą kartą šventė Visų Šventųjų šventę. Jis liepė nuo šiol ją švęsti Romoje kiekvienais metais. Popiežius Grigalius IV įsakė ją švęsti visai Katalikų Bažnyčiai ir paskyrė tam dieną ‒ lapkričio 1-ąją.


Rekomenduojame

Neringa Venckienė suimta 2 mėnesiams. „Tai absurdas“, – teigia advokatas Marijus Velička

Ramūnas Aušrotas. Apie konferenciją „Teugdo šeimos laimingus vaikus“ ir tėvų teisę patiems nuspręsti, kaip lavinti savo vaikus

Liudvikas Jakimavičius. Lietuviškoji Dreifuso byla

Aurelija Stancikienė. Apie teisingumą dėžutėse

Visi į mitingą prieš LRT vykdomą politiką. Susitinkame šeštadienį 14 val. prie LRT, Konarskio g. 49

Karolis Venckus. Kaip iš 39 Neringai Venckienei inkriminuotų nusikalstamų veiklų JAV teismas paliko 4

Algis Avižienis „Iš savo varpinės“: Kaip TROJKA Graikiją „gelbėjo“

Ramūnas Aušrotas. Laida „Spalvos. Gėjai tėčiai“ pažeidė įstatymą. Teisininko komentaras

Valdas Vižinis. Siaubūnės Neringos neliko, arba Laiškas Karlui

Darius Kuolys. Svarbūs Lietuvos švietimo duomenys

Lietuvos Sąjūdžio Vilniaus tarybos pareiškimas dėl 2020 metų valstybės biudžeto

Vytautas Sinica. Naujam pasauliui naujas žodynas: nuo patriotizmo iki Vyčio

Andrius Švarplys. N. Venckienė atgabenama į Lietuvą. Yra tik dvi išeitys: bloga ir blogesnė. Geros nėra

Apie Neringos Venckienės ekstradiciją JAV žiniasklaidoje

Ar tikrai? Valdas Vižinis. „Neringa grįžta į kiek kitokią Lietuvą...“

Rimantas Jokimaitis. Štandartenfiurerio ir jo laikų istorijos, arba Pasakojimas apie Lietuvos žydų žudiką

Atminties šviesa neišvydusiems saulės šviesos

Ramūnas Aušrotas. Aukščiausiojo Teismo išaiškinimas bus labai svarbus

Alvydas Jokubaitis. Ar religija yra ideologija?

Tėvai reikalauja teisės neleisti vaikų į pamokas apie LGBT santykius

Algimantas Rusteika. Kas darys sistemines reformas?

Zigmas Tamakauskas. Neužpustyti laiko dulkių prisiminimai

Irena Vasinauskaitė. Dienos, kai praeitis susitinka dabartį...

Geroji Naujiena: Gyvybės Viešpats, draugas mūsų geriausias

Lina Sedra. SOS: VILKAI! Patvirtinta REKORDINĖ medžioklės kvota – vilkų apsaugos ar vilkų genocido planas? Taikinyje – 40 proc. populiacijos

Be komentarų. TV reklamuoja higieninius paketus vyrų mėnesinėms

Dalius Stancikas. Ginčas per Vėlines

Visų Šventųjų ir Vėlinių išvakarėse buvo pagerbti kovotojai už Lietuvos laisvę

Pal. Jurgis Matulaitis. Šventumo siekimas

Geroji Visų Šventųjų naujiena: Palaiminti…

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.