Dienos aktualija, Geroji Naujiena

Geroji Švč. Trejybės Naujiena – bendrystės slėpinys: Jis yra su mumis kiekvieną dieną ir bus iki pasaulio pabaigos

Tiesos.lt redakcija   2021 m. gegužės 30 d. 5:14

34     

    

Geroji Švč. Trejybės Naujiena – bendrystės slėpinys: Jis yra su mumis kiekvieną dieną ir bus iki pasaulio pabaigos

Viešpats yra Dievas, ir nėra jokio kito

Prabilęs į tautą, Mozė kalbėjo:
„Ištirk senovės laikus, kurie prieš tave yra buvę, nuo tos dienos, kai Dievas sukūrė žmogų, paklausk nuo vieno dangaus krašto lig kito: ar buvo kada atsitikęs toks didis dalykas, arba ar yra kur kalbama kas nors panašaus, kad būtų kuri nors tauta girdėjusi iš ugnies kalbančio Dievo griaudimą, kaip tu kad esi jį girdėjusi, ir išlikusi gyva?
Arba ar kada kuris dievas yra bandęs ateiti ir išsivesti sau tautą iš kitos tautos tarpo išbandymais ir stebuklingais ženklais, karu, galinga ranka bei iškeltu žastu ir visais tais siaubingais dalykais, kuriuos Viešpats, jūsų Dievas, padarė dėl jūsų Egipte, tau matant?
Todėl tu šiandien žinok ir įsidėk sau į širdį: tik Viešpats, tik jis yra Dievas viršuje danguje ir apačioje žemėje, ir nėra jokio kito.
Todėl tu laikykis jo įstatymų bei nuostatų, kuriuos aš tau skelbiu šiandieną, kad tau ir tavo vaikams po tavęs gerai klotųsi ir ilgai išgyventum krašte, kurį visam laikui Viešpats, tavo Dievas, tau atiduoda“ (Įst 4, 32–34, 39–40).

* * *

Laiminga tauta, kuri savo Dievu Viešpatį laiko

Viešpaties žodis teisingas,
tikras jo darbas kiekvienas.
Brangi jam teisė ir teisingumas,
o jo malonių pilna yra žemė.
Dievo žodžiu dangus atsirado,
ir jo dvelkimu – dangaus kareivijos.
Jisai tarė – ir tai pasidarė,
liepė – ir tai atsirado.
Viešpaties akys žvelgia į tuos, kur jo bijo,
kurie tikis jojo malonės.
Jis jų gyvybę nuo mirties saugo
ir bado metu pamaitina.
Mes jo didžiai išsiilgę,
jis mūsų rėmėjas ir skydas.
Viešpatie, būki tu mums gailestingas,
mes gi taip tavim tikim (Ps 32, 4–6. 9. 18–20. 22).

* * *

Jūs gavote įsūnystės Dvasią, kurioje šaukiame: „Aba, Tėve!“

Broliai! Visi, kurie vadovaujasi Dievo Dvasia, yra Dievo vaikai. Jūs gi esate gavę ne vergystės dvasią, kad ir vėl turėtumėte bijoti, bet gavote įsūnystės Dvasią, kurioje šaukiame: „Aba, Tėve!“ Ir pati Dvasia liudija mūsų dvasiai, kad esame Dievo vaikai. O jei esame vaikai, tai ir įpėdiniai. Mes Dievo įpėdiniai ir Kristaus bendraįpėdiniai, jeigu su juo kenčiame, kad su juo būtume pagerbti (Rom 8, 14–17).

* * *

Krikštykite juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios

Vienuolika mokinių nuvyko į Galilėją, ant kalno, kurį jiems buvo nurodęs Jėzus.
Jį pamatę, mokiniai parpuolė ant žemės, tačiau kai kurie dar abejojo.
Tuomet prisiartinęs Jėzus prabilo: „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje. Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs.
Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 16–20).

* * *

Dėkojimo giesmė:Švč. Trejybės paslaptis

Tikrai verta ir teisinga, reikalinga ir išganinga visur ir visada tau dėkoti, šventasis Viešpatie, visagali Tėve, amžinasis Dieve. Tu su vienatiniu Sūnumi ir Šventąja Dvasia esi vienas Dievas ir vienas Viešpats; nėra tai asmens vienumas, bet trijų Asmenų prigimties bendrumas. Ką, tavo apreiškimu tikėdami, mes žinome apie tavo didybę, lygiai tą pat pripažįstame Sūnui ir Šventajai Dvasiai. Taigi, išpažindami tikrą ir amžiną dievystę, mes garbiname ir prigimties vienumą, ir Asmenų skirtingumą, ir lygų jų garbingumą. Jį šlovindami angelai ir arkangelai, cherubinai ir serafinai amžiais sutartinai gieda: Šventas…

* * *

Švęsdami Švenčiausiosios Trejybės iškilmę – Meilės slėpinį ir vieną iš pagrindinių mūsų tikėjimo tiesų – tiesą apie vieną triasmenį Dievą, kiekvienas asmeniškai ar bendruomenėje melskimės ir už Lietuvą Tiesoje. Skelbdami žmonėms Dievo meilę – Gerąją Naujieną, ir patys ją liudykime: mūsų tarpusavio meilė ir kilnūs darbai tebūna tasai ženklas, jog Dievas gyvena mumyse, nes „kiekvienas, kuris myli, yra gimęs iš Dievo ir pažįsta Dievą“ (1 Jn 4, 16).



Sigitas Tamkevičius. Švč. Trejybės slėpinys  
Švč. Trejybės sekmadienis

Yra trys klausimai, į kuriuos žmonės ieškojo ir tebeieško atsakymų: Ar yra Dievas? Jei jis yra, tuomet koks Jis? Ir koks turi būti žmogaus santykis su Juo?

Tačiau žmogus gali būti gundomas pasinerti jį supančioje medžiaginėje tikrovėje, savo begaliniuose noruose ir mąstyti, kad egzistuoja tik tai, ką jis mato ir nieko daugiau. Tuomet, kaip sakė F. Dostojevskis, „jei Dievo nėra, viskas leidžiama“. Tuomet žmogus pasijunta galintis laisvai ir be atsakomybės tenkinti savo egoistinius norus. Žmogus, kaip liudija istorija, atmetęs Dievą, susikurdavo jo pakaitalus – stabus. Primityvus žmogus juos pasigamindavo iš medžio ar akmens; mūsų gi amžiaus žmogus garbina kitokius stabus: pinigus, juslinius malonumus ir turimą ar įsivaizduotą savo didybę.

Švč. Trejybės sekmadienis yra proga pamąstyti apie Dievo slėpinį. Matydami gražią gamtą, protingus žmones, planetas ir žvaigždynus, susimąstome: iš kur visa tai? Jei žmogus neturi išankstinio nusistatymo netikėti, protas tiesiog reikalauja pripažinti be galo protingą ir galingą Kūrėją. Todėl visais amžiais tikėjimas į Dievą buvo neatskiriama žmogaus egzistencijos dalis.

Dievas nepaliko žmogaus tamsoje, bet apreiškė save, kaip jis kūrė pasaulį, kaip leido žmogui naudotis pasaulio gėrybėmis, kaip žmogus bandė pabėgti nuo Dievo – gyventi laikant save dievu ir pagaliau – kaip Dievo meilė surado būdą žmogų išgelbėti. Šį Dievo apreiškimą turime Šventajame Rašte; jame rašoma: „Ieškosi Viešpaties, savo Dievo, ir jį rasi, jei ieškosi visa širdimi ir visa siela. Su nerimu, kai ateityje visa tai bus tave ištikę, Tu sugrįši pas Viešpatį, savo Dievą, ir jo klausysi. Kadangi Viešpats, tavo Dievas, yra gailestingas Dievas, jis tavęs nepaliks ir nesunaikins“ (Įst 4, 29–31).

Be Dievo apreiškimo mes nežinotume, kad Dievas yra vienas, bet trijuose Asmenyse: Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia. Senasis Testamentas mums pasakoja apie Dievą Kūrėją – jo išmintį ir kūrybą; pasakoja apie Dievo meilę žmogui: jį ne tik sukuria, bet juo ir rūpinasi. Dievas nurodo kelią, kuriuo žmogus turi eiti, jei nori būti laimingas; prie Sinajaus kalno duoda Dekalogą, kurio esmė yra meilė: „Mūsų Dievas Jahvė yra vienintelis Viešpats. Mylėk tad Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis. Šie žodžiai, kuriuos aš tau šiandien sakau, giliai tau širdin teįsminga“ (Įst 6, 2–6).

Naujojo Testamento knygos mums pasakoja apie Dievo Sūnaus įsikūnijimą, jo gyvenimą, Evangelijos skelbimą, mirtį ir prisikėlimą. Apaštalas Jonas kalba apie Jėzų, kaip amžinąjį Dievo Žodį, per kurį yra sukurtas pasaulis: „Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas. Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų; mes regėjome jo šlovę – šlovę Tėvo viengimio Sūnaus, pilno malonės ir tiesos“ (Jn 1,1.14).

Naujasis Testamentas pasakoja ir apie Šventąją Dvasią, kurią Jėzaus vardu siunčia Tėvas ir kuri pasilieka su Jėzaus draugais iki amžių pabaigos, iki susitikimo pas dangaus Tėvą.

Šventoji Dvasia, jei tik leidžiame jai veikti, mus veda per gyvenimą ir mus padaro Dievo vaikais. Dėl to apaštalas Paulius rašo: „Visi, vedami Dievo Dvasios, yra Dievo vaikai. Jūs gi esate gavę ne vergystės dvasią, kad ir vėl turėtumėte bijoti, bet gavote įvaikystės Dvasią, kurioje šaukiame: „Aba, Tėve!“ (Rom 8, 14–15). Ši apaštalo nuoroda nusako, kad žmogaus santykis su Dievu turi būti panašus į vaiko ir tėvo santykį, kuris grindžiamas ne baime, bet meile.

Dėkokime Dievui už jo Apreiškimą; dėkokime už triasmenio Dievo vardu gautą krikštą ir amžinojo gyvenimo pažadą.

Kardinolas Sigitas Tamkevičius

 

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Evangelijos       2021-06-4 8:56

Komentaro autorius – kun. Ramūnas Mizgiris, OFM

Karališkasis išaukštinimas 110-osios psalmės pradžioje, kurią cituoja Jėzus, į Naująjį Testamentą buvo įtrauktas kaip mesijinė pranašystė, todėl ši eilutė yra viena iš Naujojo Testamento autorių dažniausiai vartojamų – tiek kaip citata, tiek kaip aliuzija.

Kalbėdamas apie Mesiją, pats Jėzus mini šią eilutę, kad parodytų, jog Mesijas yra daugiau už Dovydą, jog jis yra Dovydo Viešpats (Mt 26, 41–45; Mk 12, 35–37; Lk 20, 41–44).

O Petras ją pavartoja savo kalboje Sekminių dieną sakydamas, kad karaliaus pasodinimas į sostą įgyvendintas Kristaus prisikėlimu ir Kristus nuo dabar stovįs Tėvo dešinėje kaip Dievo viešpatavimo pasauliui dalininkas (Apd 2, 29–35).

Būtent Kristus iš tiesų yra į sostą pasodintas Viešpats, Dievo dešinėje sėdintis Žmogaus Sūnus, ateinantis dangaus debesyse, kaip pats Jėzus save apibūdina per teismo procesą sinedrione (Mt 26, 63–64; Mk 14, 61–62; Lk 22, 66–69).

Jis yra tikrasis karalius, kuris prisikeldamas įžengė į šlovę Tėvo dešinėje (Rom 8, 34; Ef 2, 5; Kol 3, 1; Žyd 8, 1; 12, 2), buvo iškeltas aukščiau angelų, pasodintas danguje virš visų galybių; visi priešai paguldyti jam po kojomis, o galiausiai kaip paskutinis priešas bus sunaikinta mirtis (1 Kor 15, 24–26; Ef 1, 20–23; Žyd 1, 3–4. 13; 2, 5–8; 10, 12–13; 1 Pt 3, 22).

Taip suvokiame, kad šis karalius, sėdintis Dievo dešinėje ir esantis jo viešpatystės dalininkas, yra ne vienas iš Dovydo įpėdinių, bet veikiau naujasis Dovydas – Dievo Sūnus, nugalėjęs mirtį ir tikrai dalyvaujantis Dievo šlovėje. Ir jis yra mūsų karalius, dovanojantis mums amžinąjį gyvenimą.
Bernardinai.lt

Evangelijos       2021-06-4 8:54

Mąstymas
Prašyti gilaus išgyvenimo tiesos, jog Dievo Žodyje dvelkia Jėzaus Dvasia

„Nuvyksiu“ į Jeruzalės šventyklą klausytis Jėzaus. Jis priešpastato Rašto aiškintojų mąstyseną apie Mesiją Dievo Žodžiui. Aš taip pat esu kviečiamas, kad meditacijoje Dievo Žodžio šviesoje atpažinčiau, kas man yra Jėzus.

*

Mokytojams, studijuojantiems Raštą, Jėzus yra Dovydo Sūnus. Jie nepastebi Jame Dievo Sūnaus, nėra pajėgūs priimti tiesos apie Jo dieviškumą. Tam yra reikalinga tikėjimo malonė. Dievo Žodis gali būti skaitomas ir į Jį gilinamasi tik tikėjimo dėka.

*

Ką galiu pasakyti apie savo santykį su Dievo Žodžiu? Kokią vietą Dievo Žodis užima mano tikėjimo patirtyje ir pašaukimo išgyvenime? Ar Dievo Žodžio klausymasis ir gilinimasis į Jį veda mane į artimus susitikimus su Jėzumi?

*

„Juk pats Dovydas, Šventosios Dvasios įkvėptas, yra pasakęs“. Šventoji Dvasia yra įkvėptų tekstų autorė. Kiek kartų su tikėjimu atsiveriu Dievo Žodžiui, tiek kartų atsiveriu Dvasiai, kuri dvelkia tame žodyje. Skaitant Raštą užsimezga ypatingas ryšys tarp manęs ir Šventosios Dvasios.

*

„Pats Dovydas vadina Jį Viešpačiu“. Jeigu su tikėjimu gilinsiuos į Dievo Žodį, jis palenks mano širdį, kad atsiduočiau Jėzaus viešpatavimui. Dvasia, kuri dvelkia Žodyje, įtikins mano širdį, kad Jėzus yra vienintelis mano gyvenimo Viešpats.

*

Be Šventosios Dvasios negaliu pasakyti „Jėzus yra Viešpats“. Atnaujinsiu savo Krikšto pažadus, (prieš vienuolinius įžadus, kunigystės pažadus), prašydamas Šventosios Dvasios, kad padėtų iš naujo išsirinkti Jėzų savo gyvenimo Viešpačiu.

*

„Didelė minia noriai Jo klausėsi“. Atnaujinsiu savo troškimą klausytis ir medituoti Dievo Žodį. Širdies maldoje prašysiu Jėzaus, kad žadintų manyje nuolatinį Dievo Žodžio alkį ir troškimą.

Kasdienapmastau.lt

IX eilinės savaitės penktadienio        2021-06-4 8:52

Evangelija (Mk 12, 35-37)

  Mokydamas šventykloje, Jėzus bylojo: „Kodėl Rašto aiškintojai sako Mesiją esant Dovydo sūnų? Juk pats Dovydas, Šventosios Dvasios įkvėptas, yra pasakęs:
  ‘Viešpats tarė mano Viešpačiui: Sėskis mano dešinėje, aš patiesiu tavo priešus tarsi pakojį po tavo kojų’.
  Pats Dovydas vadina jį Viešpačiu, tai kaip jis gali būti jo sūnus?“ Didelė minia su noru klausėsi Jėzaus.
  Katalikai.lt

IX eilinės savaitės penktadienio        2021-06-4 8:51

Dievo Žodis
Atliepiamoji psalmė (Ps 145, 1-2. 6-10)

P.  Mano siela, Viešpatį garbink!

  Mano siela, Viešpatį garbink!
  Šlovinsiu Viešpatį, kolei gyvensiu!
  Jam vis skambės mano giesmės,
  kol žemėje būsiu. - P.

  Amžiais jis laikos teisybės,
  gina reikmes nekaltų prispaustųjų,
  alkaniems parūpina duonos.
  Kalinius iš pančių Viešpats vaduoja. - P.

  Akliesiems šviesą Viešpats grąžina,
  klumpantiems padeda Viešpats vėl atsistoti,
  myli Viešpats žmones teisingus.
  Viešpats sergi svetimšalio žingsnį. - P.

  Našlaitį, našlę globoja,
  o nedoriesiems užkerta kelią.
  Viešpats yra amžių Valdovas, -
  jis tavo Dievas, Sione!
  Jis kartų kartoms viešpatauja. - P.

Posmelis prieš evangeliją (Jn 14, 23)

P.  Aleliuja. - Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio,- sako Viešpats, -
                ir mano Tėvas jį mylės;
                mes pas jį ateisime ir apsigyvensime. - P. Aleliuja.

IX eilinės savaitės penktadienio        2021-06-4 8:51

<B>Dievo Žodis
Pirmasis skaitinys (Tob 11, 5-15)</B)

  Tobijo motina Ana sėdėdama žvelgė į kelią, laukdama savo vaiko. Pamačius grįžtant, sušuko jo tėvui: „Pareina štai tavo sūnus, taip pat ir su juo keliavęs vyriškis!“
  Rafaelis, dar prieš jiedviem pareinant pas tėvą, tarė Tobijui: „Žinau,- praregės tavo tėvas. Patepk jo akis žuvies tulžimi: tas vaistas jam grauš ir nuės nuo akių baltą plėvelę. Tada praregės tavo tėvas ir galės aiškiai matyti“.
  Pribėgo motina ir puolė savo sūnui ant kaklo, sakydama: „Aš vėl tave pamačiau ir galiu dabar mirti!“ Jinai pravirko.
  Tobitas kėlės ir klupo, bet stengėsi eiti pro kiemo vartus. Tobijas pribėgo prie jo (rankoje nešėsi žuvies tulžį). Pakvėpė jam į akis ir, jį sulaikęs, tarė: „Drąsos, tėve!“ Tada jis užtepė vaisto ir leido kurį laiką jam veikti, paskui nuo akių kampų nulupo rankomis plėvelę. Jo tėvas jam puolė ant kaklo. Pravirko ir šaukė: „Matau tave, sūnau, mano akių šviesa!“
  Ir ėmė kalbėti: „Šlovė teesie Dievui! Šlovė jo galingajam vardui! Šlovė jo šventiesiems angelams! Šlovė jo galingajam vardui per amžius! Jis buvo mane nubaudęs, jisai manęs ir pasigailėjo. Štai aš regiu savo sūnų Tobiją“.

IX eilinės savaitės ketvirtadienio       2021-06-3 9:25

Evangelijos skaitinį komentuoja s. Juta Edita Kunickaitė SSC

Didžiausias įsakymas

Jėzus skelbia pirmąjį ir antrąjį didžiausius įsakymus – mylėti Dievą ir mylėti savo artimą. Veiksmas vyksta tarsi scenoje. Ginčas. Konfliktinė situacija tarp Jėzaus ir jo priešininkų. Tų, kurie nori „sugauti“ Jėzų Jo kalboje ir Jo mokyme. Ir ką tuomet atsako Jėzus vienam iš Rašto aiškintojų, vienam iš tų, kuris norėjo Jį „sudirbti“. Jėzus sako tiesiai. Nedaugžodžiauja. Tiesiog: „Mylėk. Mylėk Viešpatį ir mylėk savo artimą taip kaip pats save“. Ir dar stipriau. Mylėk ne tik tuos, kurie tau patinka, bet ir tuos, kurie prieš tave nusistatę, tavęs nemėgsta, kitaip tariant, mylėk savo priešus. Eik Kito link, eik savęs link, eik Dievo link. Judėk. Savo mąstyme, poelgiuose, darbuose. Judėk Dievo link. Svarbu, kad asmeniškai Jį sutiktum. Nes kai sutinki Dievą, tuomet sutinki ir Meilę.

Vienas teologas yra pasakęs: „Jei nebūtum, Dieve, mums įsakęs mylėti, niekada nebūtume išdrįsę tai daryti“. Kada nemylime, bėgame nuo meilės, mums dreba širdis ir mes tampame ne mes, nes Meilė yra įrašyta į mūsų širdis. Gyvenimas – tai troškimas mylėti. Tikinčiajam dar labiau – mylėti Dievą visu savimi, kad per Jo malonę taptume tuo, kas Jis yra iš prigimties t. y., kad būtume kaip Jis, tik toks yra žmogaus sudievinimo kelias: tampame tuo, ką mylime.

Meilė arba randa panašių, arba tokius padaro. Dievo meilė man padarė Jį žmogumi, mano meilė Dievui mane gali padaryti Dievu. Ne ta prasme, kad atsistoju į Dievo vietą, bet mūsų dieviškumas – tai ryšys su Juo, nes esame sukurti pagal Jo paveikslą, t. y. gebame mylėti ir kurti, todėl taip tampame panašūs į Jį.

Antrasis šiandienos Evangelijos klausimas: kas gi yra mano artimas, kurį aš privalau mylėti?

Krikščionybė yra paremta dviem poliais: vertikaliu ir horizontaliu. Vertikaliu – tai Dievo meilė mums, horizontaliu – tos meilės tęsinys į artimą. Viduryje esi Tu (tas Kitas), kaip viso to laidininkas ir tiltas.

Tradicinės teologijos atstovai dažniausiai taip ir pateikia Dievo meilės perėjimą į žmones. Dievas būna konstatuojamas ir parodomas kaip Absoliutas, kuris niekad nenori būti antras ir lyg diktatorius nurodo meilės subordinaciją. Kiti teologai linkę viską traktuoti kaip horizontalumą. Dievas iš meilės tapo žmogumi, nusileido iš sosto, tapo toks kaip mes ir parodė, kaip reikia gyventi, t. y. mylėti. Kristus parodo, kad mūsų gebėjimas mylėti pranoksta bet kokią tikrovę, tuo labiau įsakymus. Todėl taip išreikšta meilė sulygina mus, nes to norėjo pats Dievas. Ir sausai mašinalūs pirmenybės klausimai netenka prasmės. Kaip jau minėjau, iš meilės mes tampame sudievinti, o Dievo meilė man padarė Jį žmogumi.

Vis dar kirba tas antras neatsakytas klausimas, kas – tas mano artimas, Dievo taip iškeltas ir pamiltas? Atsakymo neturiu, kiekvienam asmeniškai teks savo gyvenimo tikrovėje į jį atsakyti.

Tuo atžvilgiu mes tikrai esame vidurys ir laidininkas Dievo meilės žmogui ir žmogaus meilės Jam. Tai Jis parodo per savąjį gailestingumą. Galbūt, jei žmogui nebūtų daug atleidžiama, mes nemokėtume ir mylėti…

Pabaigai norisi papasakoti vieną hasidų pasakojimą, kurį reikėtų suprasti perkeltine prasme.

Gyveno kartą du žmonės, kurie labai mylėjo vienas kitą. Abu eidavo pasivaikščioti palei upę ir be galo džiaugdavosi vienas kitu, nes degė meile. Vieną dieną mylimoji atėjusi prie upės laukė savo mylimojo, bet jis nepasirodė. Ji pradėjo nerimauti, o mylimojo vis dar nebuvo matyti. Tada jos širdis pradėjo dvejoti ir klausti: kur dingo jos mylimasis, kur dingo jos meilė? Dievas, matydamas jos sielvartą, sumanė ją paguosti ir pasivertęs žmogumi ėjo upės takeliu jos link. Mergina matydama iš tolo pagalvojo, kad tai jos mylimas artimas. Priėjęs Dievas tarė jai: „Nesisielok štai aš Dievas – tavo amžinoji meilė“. Bet moteris jam atsakė: „Tu nesi mano mylimasis, aš tavęs nepažįstu“.
Bernardinai.lt

IX eilinės savaitės ketvirtadienio       2021-06-3 9:24

Evangelijos
Mąstymas
Prašyti širdies, kuri, nepaisant visų silpnybių, sugebėtų mylėti

Atsisėsiu netoli Jėzaus, kad tyloje galėčiau pabūti Jo akivaizdoje. Kokie prisiminimai aplanko mano širdį? Kokios mintys, žodžiai pirmiausiai kyla manyje?

*

Įsivaizduosiu save toje šventojo Morkaus aprašytoje scenoje. Būdamas šalia Jėzaus, paklausiu Jo, kas yra svarbiausia ir pirmoje vietoje mano gyvenime. Ar kada nors ankščiau klausiau Jo apie tai? Kaip dažnai kalbuosi su Juo apie save ir savo gyvenimą?

*

Pajusiu Jėzaus žvilgsnį, atkreiptą į mane, ir išgirsiu sakant man: „Pirmasis yra šis: ‚Klausyk…‘“. Ilgiau sustosiu ties tais žodžiais. Ar iš tikrųjų mano gyvenime pirmoje vietoje yra Dievo klausymas? Ar duodu pirmenybę Dievui?

*

„Viešpats mūsų Dievas, yra vienintelis Viešpats“. Įsigilinsiu į šiuos Jėzaus žodžius. Ar vidiniai patiriu, kad Dievas yra „mano“ Dievas, „mano“ Meilė? Ar iš tikrųjų Jis yra vienintelis mano Dievas? Ar „kitos meilės“ neužėmė mano širdyje Jo vietos?

*

Netgi keturis kartus Jėzus pakartoja, kad Dievas laukia iš manęs visiškos, pilnutinės meilės. Prisipažinsiu, kad Jo žodžiai viršija mano skurdžią meilę. Prašysiu Jo, kad išgydytų mane iš vidutiniškumo ir abejingumo.

*

Jėzus primena ir apie artimo meilę. Dievo meilė be artimo meilės yra tik meilės karikatūra. Prisiminsiu tuos, kuriuos man sunkiausia mylėti ir papasakosiu apie juos Jėzui. Prisipažinsiu atvirai: „Be Tavo pagalbos man sunku juos mylėti“.

*

Kokie jausmai kyla manyje, išgirdus tuos Jėzaus žodžius? Ar galiu su įsitikinimu išpažinti: „Mokytojau, Tu teisybę pasakei“? Šiandien, matydamas savo silpną meilę, su tikėjimu kartosiu:

„Viską galiu Tame, kuris mane stiprina“. 

Kasdienapmastau.lt

IX eilinės savaitės ketvirtadienio       2021-06-3 9:22

Evangelija (Mk 12, 28b-34)

  Vienas iš Rašto aiškintojų priėjęs paklausė Jėzų: „Koks yra visų pirmasis įsakymas?“
  Jėzus jam atsakė: „Pirmasis yra šis: ‘Klausyk, Izraeli, - Viešpats, mūsų Dievas, yra vienintelis Viešpats; tad mylėk savo Viešpatį Dievą visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis’. Antrasis: ‘Mylėk savo artimą kaip save patį’. Nėra įsakymo, didesnio už šiuodu“.
  Tuomet Rašto aiškintojas jam atsakė: „Gerai, Mokytojau, tu teisybę pasakei: ‘Dievas yra vienintelis ir nėra kito šalia jo; o mylėti jį visa širdimi, visu protu ir visomis jėgomis bei mylėti artimą kaip save patį’ svarbiau už visas deginamąsias atnašas ir kitokias aukas“.
  Matydamas, kaip išmintingai jis atsakė, Jėzus jam tarė: „Tu netoli nuo Dievo karalystės!“
  Ir niekas daugiau nebedrįso jo klausinėti.
  Katalikai.lt

IX eilinės savaitės ketvirtadienio       2021-06-3 9:22

Dievo Žodis
Atliepiamoji psalmė (Ps 127, 1-5)

P.  Laimingi visi, kurie bijosi Dievo.

  Laimingas esi, kad Dievo bijaisi,
  kad laikaisi jo parodyto kelio!
  Savo darbo vaisiais maitinsies,
  būsi laimingas ir pertekęs visko. - P.

  Tavoji žmona - kaip vyno medis derlingas -
  apie namų židinį suksis,
  vaikai - kaip jaunos alyvų šakelės -
  susės aplink stalą. - P.

  Matai, koks laimingas tas vyras,
  kuris Viešpaties bijo!
  Telaimina Dievas tave nuo Siono,
  kad visą gyvenimą tu Jeruzalę klestint regėtum. - P.

Posmelis prieš evangeliją (Ps 118, 34)

P.  Aleliuja. - Suteik įžvalgumo, Viešpatie, vykdyt tavo Teisyną,
                ir nuoširdžiai jo laikytis. - P. Aleliuja

IX eilinės savaitės ketvirtadienio       2021-06-3 9:21

Dievo Žodis
Pirmasis skaitinys (Tob 6, 10-13a; 7, 1b. 8-14; 8, 4-8)

  Tobijui ir Rafaeliui artėjant prie Ekbatanos, angelas tarė jaunuoliui: „Broli Tobijau, šiandieną nakvosime pas Raguelį. Jis tau giminietis ir turi vienintelį vaiką - dukterį Sarą. Esi artimiausias jos giminietis, tad tau ji priklauso pirmiausia, ir tu gali siekti jos tėvo palikimo. Mergaitė graži, nuoširdi ir protinga. Aš pakalbėsiu su jos tėvu, kad ją nuo šio vakaro tau pažadėtų.“
  Ekbatanoje juodu rado Raguelį besėdintį kiemo vartuose. Pasveikino jį, ir tas atsakė: „Sveiki atvykę!“ Paskui juos nusivedė į savo namus. Papjovė aviną, ir buvo surengtos malonios vaišės.
  Prie stalo Tobijas kreipėsi į Rafaelį: „Broli Azarijau, prašyk Raguelį, kad mano seserį Sarą man į žmonas atiduotų“. Raguelis išgirdo šituos žodžius ir tarė jaunuoliui: „Valgyk ir gerk, būk linksmas! Tik tau, brolau, pritinka vesti mano dukterį Sarą. Ir aš nesu laisvas už kito ją leisti, nes tu artimiausias man giminietis. Bet aš pasakysiu teisybę: Septynetą kartų bandžiau surasti jai vyrą tarp savo brolių, bet kiekvienas iš jų, įėjęs pas ją, tą pačią naktį ir mirė. Dabar gi, vaikeli, valgyk ir gerk; jums Viešpats suteiks malonę ir savo ramybę“.
  Tobijas pasakė: „Aš nieko nenoriu girdėti apie valgymą ir gėrimą, kolei nebūsi dėl manęs nusprendęs“.
  Raguelis atsakė: „Gerai! Kadangi pagal Mozės įstatymo nuostatus ji tau priklauso, vadinasi, skiria dangus ją tau atiduoti.    Todėl aš tau patikiu tavo seserį. Nuo dabar tu jos brolis, o ji tavo sesė. Nuo šiandien ji tau duodama visam laikui. Dangaus   Viešpats tebūna šį vakarą jums maloningas, vaikeli, tegu jums suteikia malonę ir savo ramybę“.
  Tada Raguelis pasišaukė dukterį Sarą ir, paėmęs už rankos, atidavė ją Tobijui už žmoną, sakydamas: „Aš tau ją patikiu.    Įstatymas ir nuostatas Mozės knygoje skiria ją tau už žmoną. Tad imk ją ir gryna sąžine veskis pas savo tėvą! Dangaus Dievas teduoda ramiai jums keliauti“. Paskui jis kreipėsi į motiną ir liepė atnešti rašomą lapą. Surašė santuokos sutartį, kuria savo dukterį išleido už Tobijo, kaip nustatyta Mozės įstatyme. Po to jie pradėjo valgyti ir gerti.
  Paskui, kai Tobijas ir Sara liko vieni alkieriuje ir buvo duris užsidarę, Tobijas pakilo nuo gulto ir tarė: „Kelkis, sesute! Kartu pasimelskime, maldaudami mūsų Viešpatį malonės ir pagalbos“.
  Tai atsikėlus, Tobijas šitaip pradėjo melstis: „Šlovė tau, mūsų tėvų Dieve! Šlovė tavo vardui nuo amžių per amžius! Tave tegu amžiais šlovina dangūs ir visi sutvėrimai!
  Tu sutvėrei Adomą ir jam kaip ištikimą pagalbą davei žmoną Ievą. Iš jų gi visa žmonių giminė paeina. Tu pasakei: ‘Negera žmogui būti vienam. Padarykime jam padėjėją, kuri jam lygi būtų’.
  Dabar aš, Viešpatie, ne iš netyro geismo imu savo seserį, bet dėl kilniausių siekimų. Tad būk gailestingas ir leisk man drauge su jąja sulaukti senatvės“.
  Ir abu jie pridūrė: “Amen, amen!”

Popiežius Pranciškus. Trečiadienio Katechezė       2021-06-2 18:01

Jėzus – kiekvienos maldos pavyzdys
I. Birželio 2 dienos bendrosios audiencijos katechezėje popiežius Pranciškus peržvelgė įvairias Evangelijų vietas, parodydamas maldos svarbą Jėzaus gyvenime, cituodamas paties Viešpaties žodžius apie maldą. Šiuo Viešpaties mokymu, veiksmais ir žodžiais turime vadovautis ir mes.

Evangelijos parodo, jog malda iš esmės darė įtaką Jėzaus ryšiui su mokiniais nuo pat pradžios. Evangelistas Lukas aiškiai nurodo, kad apaštalų išsirinkimo kontekstas buvo malda: „Tomis dienomis Jėzus užkopė į kalną melstis. Ten jis praleido visą naktį, melsdamasis Dievui. Išaušus rytui, jis pasišaukė savo mokinius ir iš jų išsirinko dvylika. Juos ir pavadino apaštalais (žr. Lk 6)“.

Atrodo, kad, be maldos, be pokalbio su Tėvu, nebuvo jokio kito jų išsirinkimo kriterijaus. Ir sprendžiant iš to, kaip tie pasirinkti žmonės paskui elgėsi – pabėgo Kančios akimirką, paliko jį vieną, gali pasirodyti, jog pasirinkimas nebuvo iš pačių geriausiųjų. Bet būtent tai, ypač Judo, būsimo išdaviko, buvimas, ir rodo, kaip visi vardai įrašyti į Dievo sumanymą.

Jėzus nuolatos meldžiasi už savo draugus. Kartais apaštalai verčia Jėzų nerimauti, tačiau jis laiko juos savo širdyje tokius, kokius gavo iš Tėvo: klystančius, parpuolančius. Tad pamatome, jog Jėzus buvo toks mokytojas ir draugas, kuris visada buvo pasirengęs kantriai laukti mokinio atsivertimo. Tokio kantraus laukimo aukščiausia apraiška yra meilė, kuria Jėzus it apsiaustu apgaubė Petrą.

„Simonai, Simonai! Štai šėtonas pareikalavo persijoti jus tarsi kviečius. Bet aš meldžiuosi už tave, kad tavasis tikėjimas nesusvyruotų. O tu atsivertęs stiprink brolius! (žr. Lk 22)“, – pacitavo popiežius Pranciškus. Stulbina, jog ir suklupimo akimirką Jėzaus meilė mums nenutrūksta, priešingai, stiprėja, mes esame jo maldos centre.

„O jei padariau mirtiną nuodėmę, Jėzus vis dar myli mane? Vis dar meldžiasi už mane?“ – „Taip“, pažymėjo popiežius. Visada tai turime atsiminti – Jėzus meldžiasi už mane, dabar, šią akimirką, rodo Tėvui savo žaizdas, už mūsų išgelbėjimą sumokėtą kainą, mus maitinančią meilę. Tegu kiekvienas pagalvoja apie tai – ar Jėzus dabar meldžiasi už mane? Taip, meldžiasi, ir tai yra sąmoningumas, saugumas, kurį visi turime jausti.

Malda lydi svarbiausius Jėzaus gyvenimo ir jo bendro kelio su mokiniais momentus, kaip kad tada, kai Jėzus ištyrė savo mokinių tikėjimą: „Kartą, kai Jėzus nuošaliai vienas meldėsi, su juo buvo ir mokiniai. Jis paklausė juos: „Kuo mane laiko žmonės?“ (žr. Lk 9)“. Kai mokiniai išvardijo, ką girdėję, jis klausimą grąžino jiems patiems ir sulaukė Petro atsakymo – „Dievo Mesiju“.

Popiežius Pranciškus. Trečiadienio Katechezė       2021-06-2 18:00

Jėzus – kiekvienos maldos pavyzdys

II. Didieji Jėzaus misijos posūkiai visada buvo parengti ilgos, karštos maldos. Mokinių tikėjimo ištyrimas ir išpažinimas galėjo pasirodyti paskutinė atvykimo stotelė, tačiau tapo nauja pradžia: nuo tos akimirkos jis pradėjo atvirai kalbėti apie savo kančią, mirtį ir prisikėlimą.

Mirties perspektyvoje, instinktyviai sukėlusioje atmetimo reakciją mokiniuose, kurią jaučiame ir mes, malda yra vienintelis šviesos ir stiprybės šaltinis. Kas kartą, kai mūsų kelyje pasitaiko įkalnė, reikia melstis dar labiau.

Tai liudija ir Atsimainymo epizodas, įvykęs keletą dienų po to, kai Jėzus paskelbė mokiniams, kas jo laukia Jeruzalėje. „Jis pasiėmė Petrą, Joną ir Jokūbą ir užkopė į kalną melstis. Besimeldžiant jo veido išvaizda pasikeitė, o drabužiai pasidarė skaisčiai balti“, – pasakoja evangelistas Lukas. Šis išankstinis Jėzaus šlovės apsireiškimas įvyko maldos metu, kai Sūnus buvo visiškai paniręs į bendrystę su Tėvu, iki galo priėmė jo meilės valią ir išganymo planą. Iš šios maldos kilo ir aiškus paraginimas mokiniams: „Šitas mano išrinktasis Sūnus, jo klausykite!“

Šioje greitoje Evangelijos apžvalgoje matome, jog Jėzus ne vien trokšta, kad melstumėmės, kaip meldžiasi jis, bet ir užtikrina, jog ir tada, kai mūsų mėginimai melstis yra tušti ir neveiksmingi, mes galime pasikliauti jo malda už mus.

„Turime gerai žinoti: Jėzus meldžiasi už mane“, – dar kartą pakartojo Pranciškus. Jis prisiminė, kaip kartą vienas vyskupas, atsidūręs labai sunkioje padėtyje, dideliame ir tamsiame išbandyme, ant bažnyčios sienos pamatė šiuos Petrui skirtus žodžius – „aš meldžiuosi už tave“. Šie žodžiai paguodė ir sustiprino. Ir mes tai pajusime, jei išlaikysime sąmoningumą, jog Jėzus meldžiasi už mus. Kai atsiduriame sunkumuose, kai išsiblaškome, atsiminkime – Jėzus meldžiasi už mus. Tai pasakė jis pats.

„Nepamirškime, kad Jėzaus malda remia kiekvieno iš mūsų, su vardu ir pavarde, gyvenimą“, – pridūrė Pranciškus.

Netgi jei mūsų maldos tebūtų veblenimai, jei būtų nusilpusios dėl svyruojančio tikėjimo, niekada neturime liautis pasitikėti juo. Aš nemoku melstis, bet jis meldžiasi už mane. Remiamos Jėzaus maldos, mūsų drovios maldos įgyja erelio sparnus ir pakyla iki dangaus, sakė popiežius.

*

Bendrosios trečiadienio audiencijos sveikinimuose Pranciškus pasinaudojo proga ir keletą kartų priminė, jog Bažnyčios liturginis kalendorius birželio 3-ąją kviečia minėti Švč. Kristaus Kraujo ir Kūno (Devintinių) iškilmę. Italijoje ir įvairiose kitose šalyse ji nukelta į sekmadienį.

„Atraskite Eucharistijoje, meilės ir šlovės slėpinyje, tą malonės ir šviesos versmę, kuri apšviečia gyvenimo kelius. (...) Kristaus Kūnas ir Kraujas kiekvienam iš jūsų tebūnie atrama sunkumuose, gražiausia paguoda kasdienėse kančiose ir amžinojo prisikėlimo laidas“, – sveikinime senoliams, jaunuoliams, ligoniams ir jaunavedžiams linkėjo Šventasis Tėvas. (RK / Vatican News)

IX eilinės savaitės trečiadienio       2021-06-2 14:56

Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Deimantas Braziulis

Kiekvienas iš mūsų sutinkame tokių žmonių, kurie neigia mirusiųjų prisikėlimą. Ne, ne tų mirusiųjų, kurie guli kapo duobėje, bet tų, kurie atrodo beviltiški, įkyrūs, neįdomūs, kurie niekad, rodos, nepasikeis, kurie mums nepatinka, kurių nenorime matyti, kuriuos sunku priimti, kuriuos norėtume ištrinti iš šio pasaulio gyventojų sąrašo. Juos esame nurašę ir palaidoję gyvus. Sunku patikėti, kad jie gali prisikelti, kad jie gali pasikeisti. Čia tikime ne jais, ne tuo, ką regime juose, bet tai, ką sunku įžvelgti, tai kas paslėpta nuo mūsų akių – Dievo galybe, kaip sako Jėzus.

Ir dar daugiau. Juk ir mumyse, mūsų širdyse, yra tokių kapinių, kur esame palaidoję save pačius, savo siekius, svajones, sunkumus, kurių neįstengiame įveikti, visa tai, ką mums sunku savyje priimti ir pamilti, ko neįstengiame pakeisti ar prikelti… Bet Dievas, anot Jėzaus, nėra mirusiųjų Dievas. Dievui nepatinka laidoti. Dievui patinka prikelti, atgaivinti, kad būtų gausu gyvybės ir gyvenimo pilnatvės. Todėl nepraraskime vilties dėl savęs ir tų, kurie yra šalia. Dievas yra visagalis, ir jam net ir mirtis nėra kliūtis.

Bernardinai.lt

IX eilinės savaitės trečiadienio       2021-06-2 14:52

Evangelijos
Mąstymas
Prašyti gilaus išgyvenimo tiesos, kad Dievas trokšta man amžino gyvenimo

Įsivaizduosiu, kad dalyvauju Jėzaus pokalbyje su sadukiejais. Jie ateina pas Jį  su savo amžina problema – netikėjimu mirusiųjų prisikėlimu. Jie netiki anapusiniu gyvenimu.

*

Koks mano asmeninis santykis su tiesa apie mirusiųjų prisikėlimą ir amžinąjį gyvenimą? Ar tikiu ta tiesa? Kokią įtaką ji daro mano dabartiniam gyvenimui? Ar ji persmelkia mano kasdienybę?

*

Sadukiejai tik apsimestinai ateina tartis su Jėzumi. Jie remiasi Mozės Įstatymu ir išgalvotu pavyzdžiu, kad įrodytų Jėzui savo tiesą.

*

Paklausiu savęs apie savo tikėjimą, pašaukimą ir gyvenimą. Ar kalbu apie tai su Jėzumi? Ar ieškau Jame atsakymų? Ar leidžiu Jam priversti mane suabejoti savo tiesomis, įsitikinimais ir ar atsiduodu Jo žodžiui?

*

„Argi ne todėl klystate, kad neišmanote nei Raštų, nei Dievo galybės?“ Sustosiu ties šiuo Jėzaus klausimu. Jis parodo man, kad daugelis mano gyvenimo klaidų gali gimti iš nepakankamo įsigilinimo į Dievo Žodį ir nesugebėjimo tikėti, kad Dievui viskas yra įmanoma.

*

Ką galiu pasakyti apie savo artimą ryšį su Dievo Žodžiu? Ar ieškau Jame šviesos tam, kad atpažinčiau Dievo valią? Ar tame atpažinime naudojuosi dvasinio vadovo pagalba?

*

Jėzus primena man vieną iš svarbiausių tiesų, kurią paliko Biblijoje: Dievas yra gyvųjų, o ne mirusiųjų Dievas. Tabernakulis man yra „degantis krūmas“, kuriame galiu adoruoti gyvąjį Dievą. Suplanuosiu sau Švenčiausio Sakramento aplankymo laiką.

Adoruosiu Jį žodžiais:

„Tavyje yra gyvenimo šaltinis“.

Kasdienapmastau.lt

IX eilinės savaitės trečiadienio       2021-06-2 14:51

Evangelija (Mk 12, 18-27)

  Pas Jėzų ateina sadukiejų, kurie neigia mirusiųjų prisikėlimą, ir klausia: „Mokytojau, Mozė yra mums parašęs: ‘Jei kieno brolis mirtų ir paliktų žmoną, o nepaliktų vaikų, tuomet jo brolis tegu veda našlę ir pažadina jam palikuonių’.
  Ir štai yra buvę septyni broliai. Pirmasis vedė žmoną ir mirdamas nepaliko vaikų. Vedė ją antrasis, bet ir šis mirė bevaikis.    Taip pat atsitiko ir su trečiuoju, ir visi septyni nepaliko vaikų. Paskiausiai iš visų mirė moteris. Numirėliams keliantis, kai ir jie prisikels, kurio iš jų žmona ji bus? Juk ji yra buvusi septynių žmona?“
  Jėzus jiems atsakė: „Argi ne todėl klystate, kad neišmanote nei Raštų, nei Dievo galybės? Kai prisikels iš numirusių, tai nei ves, nei tekės, bet bus kaip angelai danguje. O kad mirusieji keliasi,- ar neskaitėte Mozės knygoje apie krūmą,- kaip Mozei Dievas yra pasakęs: ‘Aš esu Abraomo Dievas, Izaoko Dievas, Jokūbo Dievas’?!  Jis gi ne mirusiųjų, bet gyvųjų Dievas. Jūs labai klystate“.
  Katalikai.lt

IX eilinės savaitės trečiadienio       2021-06-2 14:51

Dievo Žodis
Atliepiamoji psalmė (Ps 24, 2-9)

P.  Mano širdis į tave, Viešpatie, kyla.

  Viešpatie, viliuosi tavim, kad man neteks rausti,
  kad priešas dingsties neturės dėl manęs džiaugtis.
  Juk niekas šlovės nepraranda, kad tavim vilias,
  bet gėda visiems, kurie tave negarbingai palieka. - P.

  Parodyk man, Viešpatie, savąjį kelią,
  išmokyk mane takais tavo eiti.
  Vesk mane savo tiesa, tu mane lavink,-
  juk tu esi mano Gelbėtojas ir Dievas. - P.

  Viešpatie, atsimink, kad esi maloningas,
  atmink nuo pradžios, kokią meilę man rodei.
  Atmink mane dėlei savo gerumo,
  nepamirški savo malonės! - P.

  Tiesus, malonus yra Viešpats,
  to dėlei klystantiems kelią parodys.
  Kukliųjų mintis kreips į tiesą,
  savo keliu mokys eit nuolankiuosius. - P.

Posmelis prieš evangeliją (Jn 11 ,25-26)

P.  Aleliuja. - Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas,- sako Viešpats. -
                Kas tiki mane, neragaus mirties per amžius. - P. Aleliuja.

IX eilinės savaitės trečiadienio       2021-06-2 14:50

Pirmasis skaitinys (Tob 3, 1-13. 16-17a)

  Tobitas iš širdgėlos ėmė dejuoti ir verkti; jis šitokią raudą pragydo:
  „Viešpatie, tu gi teisingas! Teisingi visi tavieji darbai, ir tavo keliai - gailestingi ir teisūs. Esi tu pasaulio Teisėjas!
  Viešpatie, prisimink mane ir pažvelk į mane! Nebausk manęs pagal mano ir mano gimdytojų nuodėmes bei nusižengimus.
  Mes esame tau nusidėję ir peržengę tavo įsakymus. Todėl mus atidavei plėšimui, nelaisvei ir mirčiai, todėl mus apkalba, pašiepia ir mums priekaištauja visos tos tautos, tarp kurių mus esi išblaškęs.
  Teisingi tavo sprendimai, ir juos tu gali man taikyti dėl mano ir mano gimdytojų nuodėmių, nes mes nesilaikėme tavo įsakymų, nebuvome tiesūs tavo akivaizdoj.
  Tad elkis taip su manim, kaip patinka! Paliepk atimti man dvasią, kad mirčiau ir dulkėmis virsčiau! Geriau man numirti, negu gyventi klausantis piktų patyčių ir slegiamam didelio sielvarto.
  Viešpatie, laukiu, kada išvaduosi iš šitos negandos. Leisk man keliauti į amžinybę! Viešpatie, nenugręžk nuo manęs savo veido! Geriau juk numirti, nekaip gyventi taip sunkiai vargstant. Aš pavargau beklausydamas tyčių“.
  Tą pačią dieną Medų Ekbatanoje Raguelio duktė Sara taipogi buvo pašiepta savo tėvo tarnaitės. Ji buvo ištekinta už septyneto vyrų. Tačiau piktasis demonas Asmodiejus visus juos nužudė prieš jiems pradedant su ja vedybinius santykius.    Tarnaitė jai ir išdrožė: „Pati tu žudai savo vyrus. Septynis turėjai ir nė su vienu nebuvai laiminga. Ką tu mums tauški? Jeigu jie mirė, keliauk gi su jais! Mes amžiais nenorime matyti iš tavęs sūnaus ar dukters!“
  Tai išgirdusi, labai nusiminė, pradėjo verkti ir nuėjo į tėvo kambarį kartis. Bet paskui pagalvojo: „Ar mano tėvą turėtų vainoti? Juk jam priekaištautų: ‘Turėjai tik vieną mylimą dukrą, ir toji, nelaimei, pasikorė!’ Aš nesukelsiu tėvui širdgėlos, kuri jo amžiuje jį nuvarytų mirties karalijon. Verčiau nesikarsiu, o melsiu Viešpatį leisti man mirti, kad savo gyvenime daugiau negirdėčiau patyčių!“ Paskui prie lango, išskėtusi rankas, ji meldėsi:
„Šlovė tau, gailestingasis Dieve! Per amžius šlovė tavo vardui! Te visi kūriniai tave šlovina amžiais!
  Viešpatie, štai aš keliu savo veidą, kreipiu į tave savąsias akis. Liepk pašaukti mane iš šios žemės, kad man nebereiktų klausytis patyčių!“
  Ir jųdviejų maldos šį kartą buvo išklausytos Dievo didybės akivaizdoj. Buvo siųstas Rafaelis abiem jiem padėti.

IX eilinės savaitės antradienio       2021-06-1 8:37

Evangelijos skaitinį komentuoja Vincas Kolyčius

Fariziejai nutarė surengti Jėzui politinę provokaciją, iškeldami mokesčio klausimą.  Mokesčiai visada yra jautrus dalykas, ypač kai valdo svetimieji. Rengdami Jėzui spąstus jie kalba širdį glostančiais žodžiais: „Esi tiesiakalbis, niekam nepataikauji“. Jėzus iš karto perprato fariziejų klastą: „Kam spendžiate man pinkles, veidmainiai?“ Į jų klausimą, ar reikia mokėti ciesoriui mokesčius, ar ne, Jėzus tiesiog neatsakė. Jei būtų atsakęs „taip“, tai būtų apkaltinę parsidavimu romėnams, o jeigu būtų atsakęs „ne“,  tai Jį palaikytų maištininku ir apskųstų valdantiems organams. Jėzus tik paprašė parodyti tų laikų pinigą – denarą, ant kurio buvo ciesoriaus paveikslas.  „Atiduokite tad, kas ciesoriaus, ciesoriui, o kas Dievo – Dievui“. Šis Jėzaus atsakymas buvo toks taiklus ir nelauktas, kad fariziejų planas sugauti Jį kalboje iš karto žlugo.  Jie vienas po kito pasitraukė.

Kaip mes galime tą Jėzaus pasakymą prisitaikyti sau?  Visi mes turime dvi pilietybes (kai kurie net tris): to krašto, kuriame gyvename ir per krikštą mes tapome dangaus piliečiai. Kaip gyvenamojo krašto piliečiai mes privalome mokėti mokesčius valdžiai, atiduoti savo duoklę „ciesoriui“. Kaip dangaus piliečiai, žinodami, kad viskas, ką turime, yra Dievo dovana, privalome savo gyvenimą šimtu procentu pavesti Dievui.  Bet ar visada atiduodame „kas Dievo – Dievui?“ Viešpats iš mūsų laukia ne tik „dešimtinės“ (būtų gerai, jei visi aukotų „dešimtinę“), o mūsų širdžių atsidavimo, tikėjimo darbų, meilės pastangų.

„Atiduoti ciesoriui“ nereiškia tik nenoromis mokėti mokesčius. Į visuomenę turime žvelgti remdamiesi Jėzaus mokymu apie teisingumą, tarnystę vargšams, kovoti už teisingas socialines programas. Mūsų pareiga aktyviai plėsti Dievo karalystę, kad visuomenė būtų pakeista.  Atiduokime tad „kas ciesoriaus – ciesoriui, kas Dievo – Dievui“.

Bernardinai.lt

IX eilinės savaitės antradienio       2021-06-1 8:36

Evangelijos
Mąstymas
Prašyti savo veiksmų intencijoms grynumo ir tiesumo

Žvelgsiu į Jėzų, kuris atakuojamas klastingais žodžiais išlaiko vidinę ramybę ir atskleidžia žmogišką melą. Prašysiu Jo, kad perimtų mane savo išmintimi ir vidine ramybe.

*

Atkreipsiu dėmesį į tautos vyresniųjų ir Rašto aiškintojų klastą. Jie pasinaudoja kitais, kad įvykdytų savo nešvarius sumanymus, į savo planus įtraukdami pašalinius žmones.

*

Paklausiu savęs, ar savo gyvenime nesielgiu panašiai? Ar neišnaudoju kitų žmonių savo planams įvykdyti? Ar nesijaučiu, kad manimi kas nors manipuliuoja? Ar sugebu šiandien kitiems atleisti?

*

Atkreipsiu dėmesį į fariziejų veidmainystę. Jie gražiais žodžiais kalba apie Jėzų, bet iš tikrųjų nori Jį sunaikinti. Pagalvosiu, kad šiandien Jėzus tebekenčia kiekviename įžeistame žmoguje.

*

„Matydamas jų veidmainystę...“. Jėzus žino, kas slepiasi žmogaus širdyje. Nuo Jo akių nieko nėra paslėpta. Jis duoda galimybę pažinti tiesą visiems, kas jos ieško.

*

Jėzus primena man, kad laikyčiausi teisingumo Dievo ir žmonių atžvilgiu. Ar galiu pasakyti, kad mano gyvenimas priklauso Dievui? Ar sąžiningai vykdau savo pašaukimą šeimoje, bendruomenėje?

Karštai kartosiu:

„Dieve, duok man teisingą ir gryną širdį“.

Kasdienapmastau.lt

IX eilinės savaitės antradienio       2021-06-1 8:35

Dievo Žodis
Evangelija (Mk 12, 13-17)

  Pas Jėzų atsiųsta fariziejų ir erodininkų sugauti jo kalboje. Šitie atėję sako jam: „Mokytojau, žinome, jog esi tiesiakalbis ir niekam nepataikauji. Tu neatsižvelgi į asmenis, bet mokai Dievo kelio, kaip reikalauja teisybė. Valia mokėti ciesoriui mokesčius ar ne? Mokėti ar nemokėti?“
  Matydamas jų veidmainystę, Jėzus tarė: „Kam spendžiate man pinkles? Atneškite man pažiūrėti denarą“. Jie padavė. Jis ir klausia: „Kieno čia atvaizdas ir įrašas?“
  Jie atsakė: „Ciesoriaus“.
  Tuomet Jėzus jiems tarė: „Kas ciesoriaus, atiduokite ciesoriui, o kas Dievo - Dievui“. Ir jie be galo juo stebėjosi.
  Katalikai.lt

IX eilinės savaitės antradienio       2021-06-1 8:34

Dievo Žodis
Atliepiamoji psalmė (Ps 111, 1-2. 7-9)

P.  Širdis teisuolio drąsi, nes Viešpačiu vilias.

  Laimingas, kas Viešpaties bijo,
  kas jo įsakymus myli.
  Jo ainiai bus žemėj galingi.
  Teisiųjų kartai - palaima. - P.

  Liūdna žinia jo negąsdins.
  Širdis jo drąsi, nes Viešpačiu vilias.
  Širdis jo rami, nebijanti nieko,
  atsainiai jis žvelgia į savo engėjus. - P.

  Jis vargšams dovanas duoda, dalija,
  jo teisingumas amžiais nežūva.
  Jo didybė skaidriai nušvinta.- P.

Posmelis prieš evangeliją (Plg. Ef 1, 17-18)

P.  Aleliuja. - Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvas
                teapšviečia mūsų dvasios akis,
                kad mes pažintume, kokia yra viltis,
                į kurią mes esame pašaukti. - P. Aleliuja.

IX eilinės savaitės antradienio       2021-06-1 8:33

Dievo Žodis
Pirmasis skaitinys (Tob 2, 9-14; 3, 1a)

  Kalba Tobitas:
  Palaidojęs mirusį, tą pačią naktį aš išsimaudžiau, išėjau į kiemą ir atsiguliau kiemo pamūrėje miegoti. Kadangi buvo šilta, aš neprisidengiau veido. Nežinojau, kad virš manęs, mūre, būta žvirblių. Į mano akis įkrito šilto mėšlo. Atsirado baltos dėmės, dėl kurių turėjau kreiptis į gydytojus. Juo daugiau tepalų tie naudojo, tuo labiau mane akino dėmės, kol pagaliau aš tapau visiškai aklas. Ketverius metus išbuvau be akių šviesos; dėl to visi mano broliai labai sielvartavo. Tačiau Achikaras dvejus metus rūpinosi mano pragyvenimu, kol išvyko į Elimaizą.
  Mano žmona dirbdavo rankų darbus - verpdavo vilnas ir ausdavo drobes; atlikusi užsakymus, gaudavo atlyginimą. Na, o kovo septintąją ji baigė vieną darbą ir atidavė užsakovams. Tie sumokėjo jai visa, kiek priderėjo, ir dar pridėjo ožiuką. Atėjęs pas mane, tas pradėjo mekenti. Aš pašaukiau žmoną ir paklausiau: „Iš kur gi oželis? Ar kartais nėra jis vogtas? Grąžink jį šeimininkams! Nevalia valgyti vogta!“ Bet ji atkirto: „Jį man kaip dovaną pridėjo prie atlyginimo“.
  Bet aš nepatikėjau ir liepiau jį grąžinti savininkams. (Iš pykčio ant jos aš buvau išraudęs). Ji man atšovė: „O kur tavo išmaldos ir teisūs darbai? Štai viskas matyti, ką jie tau davė!“ Ir aš ėmiau dejuoti ir iš širdgėlos verkti.

Gegužės 31 d. Švč. M. Marijos Apsilankymas       2021-05-31 8:43

Evangelijos komentaro autorius – kun. Ernestas Maslianikas

Popiežiaus Urbono VI sprendimu, nuo 1389 m. Visuotinėje Bažnyčioje yra švenčiama Švč. M. Marijos Apsilankymo šventė. O šios dienos Evangelijos ištrauka mums pasakoja apie Marijos ir Elzbietos susitikimą.

Marija palieka savo namus ir iškeliauja pas savo giminaitę tam, kad pas ją apsigyventų ir pagelbėtų jai namų buityje. Nepamirškime, jog Elzbieta buvo vyresnio amžiaus moteris. Tačiau svarbu yra ne vien tai, kad susitiko dvi moterys. Svarbu ir tai, kad tarpusavyje jos kalbasi apie Dievą, kuris joms „padarė didžių dalykų“ (plg. Lk 1, 49).

Šis susitikimas, vadinamas Švč. M. Marijos Apsilankymu, mums yra tikras kelrodis, nes kiekvienas iš mūsų vis labiau įsipainiojame į įvairias šiuolaikines jungtis tarp žmonių ir imame vis labiau tolti vieni nuo kitų. Dažnai kalbame ne apie esminius dalykus, bet kaip liaudyje yra sakoma „apie viską ir apie nieką“. Taigi Marija ir Elzbieta susitinka Dieve, kuris įprasmino jų gyvenimą.

Kiekvieno iš mūsų gyvenimui reikia prasmės. Vis dažniau tenka išgirsti kalbas apie tai, jog (daiktų, reiškinių, įvykių, asmenų) grožis yra itin svarbus, bet sunkiai suvokiama, kodėl prasmė paliekama antrame plane. Nepritariu grožio ignoravimui, tačiau esu už prioritetą prasmei. Marijos apsilankymas pas Elzbietą yra vertingas ne pagal apsilankymo grožį, bet pagal prasmę.

Jei jaučiame, kad imame tolti nuo mums artimų ar iš mūsų pagalbos laukiančių žmonių, pamirškime visus svarstymus ir elkimės prasmingai. Neklausinėkime savęs „gražu tai ar ne?“, tiesiog lankykime tuos, kuriems mūsų reikia ir tuos, kurie mūsų laukia. Atneškime jiems Dievo laiminimą, juk tai yra vienas iš prasmingiausių bendrystės tarp asmenų, bruožų.
Bernardinai.lt

Gegužės 31 d. Švč. M. Marijos Apsilankymas       2021-05-31 8:42

Evangelijos
Mąstymas
Prašyti žmogiško jautrumo ir paprastumo, kai susitinku su kitu žmogumi

Įsižiūrėsiu į Mariją, kuri paskubomis leidžiasi į tolimą ir sunkią kelionę, kad padėtų Elžbietai. Paprašysiu Marijos, kad leistų man keliauti kartu su Ja. Pasistengsiu įsijausti į Jos

*

Pastebėsiu džiaugsmą Elžbietos veide, sveikinantis su Marija. Dvi moterys su nuolankumu viena kitą priima ir su meile bei pagarba viena kitą apkabina. Kontempliuosiu Jų susitikimą, gestus, pokalbį.

*

Kokie yra mano santykiai su artimaisiais šeimoje ir bendruomenėje?  Ar sugebu priimti visus be išimties? Ar yra tokių asmenų, kurių vengiu ir dėl įvairių priežasčių negalėčiau jiems patarnauti? Kas jie? Nuoširdžioje maldoje paprašysiu Marijos, kad padėtų man prie jų priartėti.

*

Žvelgsiu į Mariją, kuri pilna dėkingumo išreiškia Dievui savo džiaugsmą. Jame Ji randa savo vertumą ir didybę. Marija džiaugiasi savo pašaukimu. Jos malda atspindi Jos dvasinį grožį.

*

Skaitydamas Marijos Magnificat, kiekvienoje eilutėje įžvelgsiu vis naujus Jos vidinio pasaulio turtus. Kokie Marijos dvasios bruožai ypatingai mane liečia? Įsižiūrėsiu į ją ir pripildysiu savo širdį Jos vidinio grožio.

*

Ką galiu pasakyti apie savo asmeninę maldą? Kokius Marijos giesmės žodžius galėčiau pakartoti kaip savo, o kurie atrodo svetimi ir tolimi? Nuoširdžiame pokalbyje su Marija prašysiu, kad uždegtų manyje nuoširdžios tarnystės ir gilios vidinės maldos meilę. To paties paprašysiu savo artimiesiems.

Užbaigsiu meditaciją malda „Magnificat“.

Kasdienapmastau.lt

Gegužės 31 d. Švč. M. Marijos Apsilankymas       2021-05-31 8:41

Evangelija (Lk 1, 39–56)

  Anomis dienomis Marija susiruošusi skubiai iškeliavo į Judėjos kalnyno miestą. Ji nuėjo į Zacharijo namus ir pasveikino Elzbietą.
  Vos tik Elzbieta išgirdo Marijos pasveikinimą, jos įsčiose šoktelėjo kūdikis, o pati Elzbieta pasidarė kupina Šventosios Dvasios. Ji balsiai sušuko:
  “Tu labiausiai palaiminta iš visų moterų ir palaimintas tavo įsčių vaisius! Iš kur man ta garbė, kad mano Viešpaties motina aplanko mane?! Štai vos tik tavo pasveikinimo garsas pasiekė mano ausis, šoktelėjo iš džiaugsmo kūdikis mano įsčiose. Laiminga įtikėjusi, jog išsipildys, kas Viešpaties jai pasakyta”.
  O Marija prabilo:
  “Mano siela šlovina Viešpatį, mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju, nes jis pažvelgė į savo nuolankią tarnaitę. Štai nuo dabar palaiminta mane vadins visos kartos, nes didžių dalykų padarė man Visagalis, ir šventas yra jo vardas!
  Jis parodo savo rankos galybę ir išsklaido išdidžios širdies žmones. Jis numeta galiūnus nuo sostų ir išaukština mažuosius. Alkstančius gėrybėmis apdovanoja, turtuolius tuščiomis paleidžia.
  Jis ištiesė pagalbos ranką savo tarnui Izraeliui, kad minėtų jo gailestingumą, kaip buvo žadėjęs mūsų protėviams – Abraomui ir jo palikuonims per amžius”.
  Marija prabuvo pas Elzbietą apie tris mėnesius, o paskui sugrįžo į savo namus.
Katalikai.lt

Gegužės 31 d. Švč. M. Marijos Apsilankymas       2021-05-31 8:40

Dievo Žodis
Atliepiamoji psalmė (Iz 12, 2–6)

P.  Didis tavy Izraelio Šventasis.

  Štai mane gelbėjo Dievas;
  juo pasikliausiu ir nedrebėsiu.
  Viešpats – mano jėga ir stiprybė –
  jis mane išgelbėjo.
  Džiaugdamies semsime vandenį
  iš versmių išganymo. – P.

  Dėkokite Viešpačiui!
  Šaukitės jo vardo!
  Skelbkit tautoms didingus jo darbus,
  aukštinkite jo kilnųjį vardą! – P.

  Šlovinkite Viešpatį: nuostabių darbų jis padarė;
  tegul visa žemė tai žino.
  Džiūgauki, krykštauki, Sione, –
  didis tavy Izraelio Šventasis. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Lk 1, 45)

P.  Aleliuja. – Laiminga esi, Mergele Marija, įtikėjusi, jog išsipildys,
                kas Viešpaties tau pasakyta. – P. Aleliuja.

Gegužės 31 d. Švč. M. Marijos Apsilankymas       2021-05-31 8:36

Pirmasis skaitinys (Sof 3, 14–18)

  Krykštauk, Siono dukra! Džiūgauk, Izraeli! Džiaukis ir linksminkis iš visos širdies, Jeruzalės dukra! Viešpats panaikino tau padarytąjį nuosprendį – privertė tavo priešus atsitraukti! Viešpats, Izraelio karalius, tavo viduje: daugiau neturėsi bijotis nelaimės.
  Tą dieną sakys Jeruzalei: “Nebijok, Sione! Nenuleisk rankų! Su tavim yra Viešpats, tavo Dievas, galingasis, tave jis išgelbės.  Jam linksma smagu dėl tavęs, jis atnaujina tau savo meilę, jis džiaugias tavimi ir krykštauja”.
  Tavo nelaimei padarysiu galą, nuo tavęs aš nuimsiu negarbę.

Popiežius Pranciškus       2021-05-30 18:48

Trejybės slėpinio nesuprantame, bet jaučiame jį širdimi
Tai didžiulis slėpinys, kuris viršija mūsų proto galimybes, bet kalba mūsų širdžiai, sakė popiežius Pranciškus sekmadienio vidudienį, prieš „Viešpaties Angelo“ maldą, kalbėdamas apie šią dieną liturgijoje švenčiamą Švenčiausiosios Trejybės iškilmę.

„Dievas yra meilė“ – šie apaštalo šv. Jono žodžiai, pasak Pranciškaus, labai paprastai ir tiksliai paaiškina Trejybės slėpinį. Kadangi Dievas yra meilė, nors ir būdamas vienas, jis yra ne vienatvė, o bendrystė. Meilė – tai savęs dovanojimas. Tėvas save dovanoja per Sūnų; Sūnus save aukoja Tėvui; jų abipusė meilė yra Šventoji Dvasia, jų vienybės ryšys.

Trejybės slėpinį mums atskleidė pats Jėzus. Savo veide jis mums parodė Dievo, Gailestingojo Tėvo, veidą; jis yra Dievo Sūnus ir Tėvo Žodis; jis mums kalbėjo apie Šventąją Dvasią, kylančią iš Tėvo ir Sūnaus, – Tiesos Dvasią, mūsų guodėją ​​ir gynėją. Po prisikėlimo pasirodęs apaštalams, Jėzus siuntė juos skelbti Evangelijos visų tautų žmonėms, krikštyti „vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“ (Mt 28, 19).

„Šios dienos šventė mus skatina kontempliuoti nuostabų meilės ir šviesos slėpinį, iš kurio esame kilę ir į kurį nukreipta mūsų žemiškoji kelionė. Evangelijos skelbimas ir visos kitos krikščioniškosios misijos formos nebūtų įmanomos be vienybės, į kurią mus kviečia Jėzus, tos vienybės, kuri yra tarp Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios.“ Liudyti Evangeliją, sakė Pranciškus, – tai liudyti vienybę, mūsų, kurie esame tokie skirtingi, darną. Krikščionių vienybė yra esmiškai svarbi. Tai ne šiaip laikysena ar tik skambus žodis. Ji yra esmiškai svarbi, nes ji gimsta iš meilės, iš Dievo gailestingumo, iš Jėzaus Kristaus mums padovanoto nuteisinimo, iš Šventosios Dvasios, kur yra mūsų širdyse.

Trumpą katechezę apie Švenčiausiąją Trejybę popiežius užbaigė malda, kad Švenčiausioji Mergelė Marija, kurioje matome vieno triasmenio Dievo grožio atspindį, stiprintų mūsų tikėjimą, padėtų mums nuoširdžiai garbinti Dievą ir tarnauti žmonėms. (JM / Vatican News)

Šiaip.       2021-05-30 16:45

Vieni meldžiame Dievą Tėvą, kiti Jėzaus pagalbos, bet visa ateina ir išsipildo Šv. Dvasios dėka. Tai Ji mus gelbsti, globoja ir moko išminties, tai Ji mus veda į dangaus karalystę. Ji yra mūsų žemiškasis Globėjas.

ah1       2021-05-30 14:21

laikas, aikščiausia esybė, pagal vedantą, aukščiausią vedų mokymą, praeities, dabartiess, ateities visuma, prisijungimo mechanizmas Rigveda, 12 dalis

Taip, prašykime Dievo pagalbos       2021-05-30 13:52

Nes nėra kitos išeities. Tik su Dievo pagalba mes galime tikėtis išsigelbėjimo iš šio marazmo. Labai džiaugiuosi kun. Arnoldo Valkausko malda, kuris, mitingo pradžioje, pasiūlė pasimelsti ir visus pakvietė kviestis Jėzaus. Tai mes visi ir darėme, skandavome: Jėzau ateik….

prašykime Dievo pagalbos       2021-05-30 10:34

Nenorintiems pripažinti Dievo -jau ruošiamas , paruoštas planas naujajai covidinei religijai, kurioje net vakcinos kūriamos plotkelę imituojant. Net ir tikėti , tuo, kas prieštarauja , logikai, mokslui, sveikam protui, Dievo Tiesai - turėsime ir privalėsime ? . Kaukės neapsaugo nuo užsikrėtimo, bet jas “avėti” privalėsime, skiepytis - privalėsi be paliovos, nors ir būsi persirgęs ir antikūnius turėsi jau suformavęs. Taip kūriamas naujasis šėtoniškasis pasaulis pasaulio didžturčių iniciatyva.Ar Dievas duos mums drąsos ir sugebėjimo pamatyti ir suvokti Tiesą ir velnišku užmoju kuriamą klastą ir melą?

Mons. Adolfas Grušas       2021-05-30 10:11

PRADŽIOJE BUVO MEILĖ

Švenčiant Švenčiausiosios Trejybės iškilmę Bažnyčia Mišių Evangelijoje nepateikia kokių nors nustatytų formulių ar simbolinio pasakojimo, padedančio pasinerti į Dievo esybės gelmes, bet kalba apie susitikimą ir siuntimą. Čia suskamba jausmingi žodžiai, kurie vartojami, kalbant apie šeimą: Tėvas, Sūnus, Dvasia. Jie tarsi apglėbia mus ir teikia gyvybę.

Tą dieną visi nuvyko ant kalno Galilėjoje. Visi, net ir tie, kurie tuo metu dar abejojo –  sužeista bendruomenė, susidūrusi su vieno jos nario išdavyste, pabėgimu ir savižudybe, suvokianti savo pačios trapumą ir silpnumą…

Tačiau Mokytojas jų neatstūmė, bet pasielgė taip, kaip visuomet buvo įpratęs: „Prisiartinęs Jėzus prabilo“. Dievas, mylėdamas žmogų elgiasi labai žmogiškai. Jėzus nenori būti tolimas žmonėms: Jis nepavargsta artintis prie mūsų ir kalbėti mums apie gyvenimą. Jis nepavargsta nuo mūsų nerangumo įtikėti visa širdimi, todėl prisiartina ir žvelgia į akis – taip arti, kad galėtume net pajusti Jo alsavimą. Tai amžina mūsų Dievo kelionė pas žmogų. Jis keliauja per pasaulį, beldžiasi į žmonių širdžių duris, grąžina visiems atsiliepusiems tikrą žmogišką požiūrį į kūriniją ir į save pačius. Netgi tiems, kurie neatidaro savo širdies durų, Jis prie slenksčio palieka gėlės žiedą, kaip ženklą, jog sugrįš, jog neabejoja savo kūriniu. Jis neabejoja manimi…

„Aš esu su jumis per visas dienas“…

Dievas yra su mumis mūsų vienatvėje, tada, kai jaučiamės apleisti, kai būname nupuolę. Jis yra su mumis tada, kai uždarome duris, tada, kai abejojame net ir tuo, kuo visąlaik tikėjome. Jis yra kartu tada, kai džiaugiamės ir kai šluostomės ašaras, tada, kai užklumpa naktis, ir tada, kai atrodo, jog išaugo sparnai.

Paskutinis, pats didžiausias Jėzaus pamokymas labai paprastas: prisiartinti, būti kartu, prabilti į širdį, guosti ir mokyti. „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones,“ – sako Jis apaštalams. Jis savo mokiniams patiki tikėjimo ir laimės žodį, kad ten, kur jie bus, tarsi gaivinančio vandens srovė išsilietų Dievo Dvasia.

„Eikite ir krikštykite“… Tai reiškia: kiekvieną gyvybę panardinkite Dievo gyvybės vandenyne, palydėkite į susitikimą su Dievo gyvenimu, kad Dievas ją apgaubtų savo gailestingumo ir nuolankios galybės banga.

Jėzus sako, jog reikia krikštyti „vardan Tėvo“ – pasaulyje plakančios širdies, „vardan Sūnaus“ – nuostabiausios Dievo dovanos, apsigyvenusios su žmonėmis, „vardan Šventosios Dvasios“ – slaptingo vėjo, nešančio pavasario gaivą ir dvelkiančio Amžinybėn.

Kaip ir visos tikėjimo dogmos, Švenčiausios Trejybės dogma nėra šalta koncepcija ar formulių santrauka, bet galybė, žinia, kurioje slypi gyvenimo išmintis, kalbanti apie gyvenimą ir mirtį, apie viską: kosmosą ir žmogaus sielą, dangų ir žemę ir apie tai, kad visur egzistuoja meilės ryšys, siejantis į vienybę taip pat ir visus dieviškuosius asmenis.

Ir mes, sukurti pagal Trejybės paveikslą, panašūs į ją, pagaliau galime suprasti, kodėl mums taip gera, kai mus myli, ir kodėl taip bloga, atsidūrus vienatvėje… juk tokia yra mūsų prigimtis, mūsų dieviškoji kilmė…

Evangelijos       2021-05-30 10:10

Mąstymas
Prašyti gilaus išgyvenimo tiesos, kad Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia visada yra šalia manęs

Prisijungsiu prie mokinių, kurie eina į Galilėją, ant kalno, kur jiems įsakė Jėzus. Mokiniai trokšta Jį pamatyti. Jie sugrįžta į tas vietas, kur pirmą kartą susitiko su Jėzumi. Ten, ant to kalno, Jėzus juos išsirinko apaštalais.

*

Jėzus kiekvieną dieną kviečia mane į susitikimą ant kalno. Ar turiu savo Galilėją į kurią noriai sugrįžtu? Ar yra manyje gilus troškimas maldos? Ką galiu pasakyti apie savo šiandieninį ryšį su Jėzumi?

*

„Tada, prisiartinęs prie jų, prabilo…“. Jėzus kasdien su savo Žodžiu prisiartina prie manęs. Ar leidžiu, kad Jis man kalbėtų? Ar nebėgu nuo Jo į triukšmą ar kasdienius užsiėmimus? Kaip dažnai skiriu laiko maldai su Dievo žodžiu? Ar yra manyje troškimas tylos ir didžiadvasiško klausymosi?

*

Jėzus primena man, kad Jam duota visa valdžia danguje ir žemėje. Jis nieko neišleidžia iš savo akių. Ar noriu, kad Jėzus visiškai užvaldytų mano gyvenimą? Ar galiu su visiška laisvę pasakyti Jam: „Būk mano gyvenimo Viešpats ir naudok mane, kaip Tau patinka?“

*

Įsijausiu į mokinių būseną, kai išgirsta Jėzaus siuntimą, kad eitų ir mokytų visus žmones ir per krikštą atvestų juos pas Dievą. Pastebėsiu jų pasimetimą, žmogišką baimę, nustebimą. Vienintelė galia jų misijoje yra Jėzaus pažadas, kad bus su jais per visas dienas.

*

Nuo krikšto momento esu Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios buveinė. Tai patvirtinu kaskart darydamas kryžiaus ženklą. Ar tikiu, kad manyje gyvena visagalis Dievas ir kad Jis gali manimi pasinaudoti kaip įrankiu?

*

Atnaujinsiu savo krikšto pažadus. Pabaigsiu meditaciją kryžiaus ženklu. Dienos metu dažnai kalbėsiu garbinimo maldą „Garbė Dievui…“.

Kasdienapmastau.lt

Rekomenduojame

Pasaulinio atgarsio susilaukusi byla Suomijoje: krikščionys persekiojami dėl tikėjimo

Jurga Lago. Apie skiepus ir degančias eglutes

Žymusis dr. J. Peterson: privalomas vakcinavimas nuo COVID-19 yra totalitarinių valstybių imitavimas

Suomija gali stabdyti ES vertimą skiepytis

Vytautas Sinica. Pakalbėkim apie iš esmės nusikalstamus iš esmės nusikaltėlių siūlymus

Ramūnas Aušrotas. Nestereotipiniai lyčių vaidmenys – už ką siekiama kovoti?

Bandoma juodinti laisvės kovotoją

Viljama Sudikienė. Europos nacionalistai buria naują aljansą Varšuvoje

Vaidotas A. Vaičaitis. Konstitucinis Teismas ir „galimybių pasas“

Ar turėčiau paskiepyti savo vaiką naujomis vakcinomis nuo COVID-19?

Iš interneto platybių. Iškrito pirmasis sniegas!

Ir vėl pinigai atiminėjami iš Lietuvos regionų…

Tomas Baranauskas. Gal žinot gerą lietuvišką atitikmenį?

Fox News: Viktoras Orbanas – vakarietiškas konservatorius ar totalitarinis banditas?

Vytautas Sinica. Psichologija remiasi nužmoginta žmogaus samprata

Indijos Aukščiausiajam teismui pateiktas pirmasis pasaulyje ieškinys dėl nužudymo vakcina Bilui Geitsui ir Adarui Pūnavalai

Asta Višinskaitė – Katutė. Jeigu kas nors ims plūsti mane ar prigimtinės šeimos palaikytojus, tai nepateks į neapykantos supratimą

Kristina Zamarytė-Sakavičienė. Parazitinių idėjų pandemija

Povilas Žumbakis. Mama bears revoliucija

Nepaisant išteisinimo, K. Rittenhouse istorija įrodo, kad JAV tebėra žiniasklaidos valdoma valstybė

Pandemijos valdymas ir STI siūlomi žingsniai (II): gydymo rekomendacijos sergantiems

Dauguma JAV katalikų ir protestantų teigia: nebūtina tikėti Dievą, norint pasiekti dangų

Éric Zemmour: „Mes neleisime mūsų pakeisti svetimais žmonėmis“

Kardinolas R. Sarah: Europa gali išvengti savidestrukcijos vystydama Afriką

Prof. Arūnas Gumuliauskas. Lapkričio įvykių apžvalga

Linas Karpavičius. Skiepo vaidmuo yra „botago“ vaidmuo skaitmenizuojant mūsų visų gyvenimą

Sės ar nesės? Galingos teisėsaugos pajėgos kasasi po Remigijumi Šimašiumi

Pasaulio Ekonomikos forumas atšaukia visus viešus renginius dėl grasinimų susidoroti

Asta Višinskaitė-Katutė. Šiandien pasaulinė AIDS diena: kol dar galime apie tai kalbėtis, netylėkime

Vytautas Sinica. Iš anksto aiškus pinigų išmetimas

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.