Geroji Naujiena: „Žydai reikalauja stebuklų, graikai ieško išminties, o mes skelbiame Jėzų nukryžiuotąjį...

Tiesos.lt redakcija   2015 m. kovo 8 d. 3:53

8     

    

Geroji Naujiena: „Žydai reikalauja stebuklų, graikai ieško išminties, o mes skelbiame Jėzų nukryžiuotąjį...

...kuris žydams yra papiktinimas, pagonims – kvailystė. Bet pašauktiesiems – tiek žydams, tiek graikams – mes skelbiame Kristų, kuris yra Dievo galybė ir Dievo išmintis. Dievo kvailybė išmintingesnė už žmones ir Dievo silpnybė galingesnė už žmones“ (1 Kor 1, 23–25).

Trečiojo gavėnios sekmadienio pirmajame skaitinyje iš Išėjimo knygos pristatomas Dekalogas – iš nuodėmės ir mirties vergijos išlaisvinto žmogaus, Dievo vaiko, Jo bendradarbio, kelias.

Laikydamiesi pirmųjų trijų tariame „taip“ Dievui, suteikiančiam gyvenimui prasmę; ketvirtojo – Gerbk savo tėvą ir motiną, kad ilgai gyventumei žemėje, kurią Viešpats, tavo Dievas, tau skiria – tariame „taip“ šeimai; penktojo – Nežudysi – gyvybei; šeštojo – Nesvetimausi – renkamės atsakingą meilę; septintojo – Nevogsi – solidarumą, socialinę atsakomybę, teisingumą; aštuntojo – Neliudysi melagingai prieš savo artimą – tiesą; devintojo ir dešimtojo – Negeisi savo artimo namų; negeisi savo artimo žmonos ar vergo bei vergės, ar jaučio, ar asilo, ar bet ko, kas priklauso tavo artimui – tariame „taip“ pagarbai kitiems ir tam, kas jiems priklauso.

Dešimt Dievo įsakymų yra ne tik apreiškimo dalis – jie atskleidžia ir tai, kokia yra tikroji žmogaus prigimtis, esmingieji jos troškimai. Tad junkimės maldoje už Lietuvą Tiesoje: kad išvaduoti iš nuodėmės vergijos ir pasirinkę Dievo vaikų laisvę vykdytume Jo planą istorijoje.

Popiežius Pranciškus. Žinia 2015 m. gavėnios proga: „Sustiprinkite savo širdis“ (Jok 5, 8)

Brangūs broliai ir seserys!

Bažnyčiai, bendruomenėms ir pavieniams tikintiesiems gavėnia – atsinaujinimo metas. Tačiau pirmiausia tai yra „malonės metas“ (2 Kor 6, 2). Dievas iš mūsų nereikalauja nieko, ko pirma nebūtų dovanojęs: „Mes mylime, nes Dievas mus pirmas pamilo“ (1 Jn 4, 19). Jis nėra mums abejingas. Kiekvienas esame Jam brangus, Jis mus pažįsta vardu, mumis rūpinasi ir, kai nuo Jo nutolstame, mūsų ieško. Jis domisi kiekvienu iš mūsų; Jo meilė neleidžia Jam būti abejingam tam, kas mums nutinka. Tačiau mes, kai mums gerai klojasi ir jaučiamės patogiai, dažnai kitus užmirštame (ko Dievas niekada nedaro), nesidomime jų problemomis, kančiomis ir patiriamomis neteisybėmis… Tada mūsų šalis įpuola į abejingumą: kai man palyginti gerai sekasi ir aš gerai jaučiuosi, užmirštu tuos, kuriems nesiseka. Tokia egoistinė abejingumo nuostata šiandien taip paplitusi pasaulyje, kad galime kalbėti apie abejingumo globalizaciją. Su tokiu trūkumu mes, krikščionys, privalome kovoti.

Kai atsiverčia į Dievo meilę, Dievo tauta randa atsakymus į jai istorijos nuolatos keliamus klausimus. Vienas primygtiniausių iššūkių, kurį šioje žinioje norėčiau aptarti, yra abejingumo globalizacija.

Abejingumas artimui ir Dievui – reali pagunda ir mums, krikščionims. Todėl kiekvieną gavėnią turime išgirsti mus budinantį garsų pranašų balsą.

Dievas nėra abejingas pasauliui, bet jį taip myli, kad net atidavė savo Sūnų kiekvienam žmogui išgelbėti. Dievo Sūnaus įsikūnijimu, žemiškuoju gyvenimu, mirtimi ir prisikėlimu galutinai atsiveria vartai tarp Dievo ir žmogaus, tarp dangaus ir žemės. O Bažnyčia, skelbdama Dievo žodį, švęsdama sakramentus ir liudydama tikėjimą, kuris veikia meile (plg. Gal 5, 6), yra tartum šiuos vartus atvirus laikanti ranka. Vis dėlto pasaulis linkęs užsisklęsti ir užverti vartus, per kuriuos Dievas įžengia į pasaulį, o pasaulis – į Jį. Tad ranka, kuri yra Bažnyčia, neturi stebėtis, kad ji atstumiama, prispaudžiama ir sužeidžiama.

Todėl Dievo tauta, kad netaptų abejinga ir savyje neužsisklęstų, turi atsinaujinti. Norėčiau pasiūlyti tris žingsnius šiam atsinaujinimui apmąstyti.

1. „Jei kenčia vienas narys, su juo kenčia ir visi nariai“ (1 Kor 12, 26) – Bažnyčia

Dievo meilę, kuri pralaužia šį mirtiną užsisklendimą – abejingumą, Bažnyčia siūlo savo mokymu ir pirmiausia savo liudijimu. Tačiau liudyti galima tiktai tai, kas pirma yra patirta. Krikščionis yra žmogus, leidžiantis Dievui aprengti save Jo gerumu bei gailestingumu, aprengti Kristumi, kad, kaip ir Jis, taptų Dievo ir žmonių tarnu. Tai mums aiškiai primena Didžiojo ketvirtadienio kojų plovimo apeigos. Petras nenorėjo, kad Jėzus jam mazgotų kojas, tačiau paskui suprato, jog Jėzus ne vien norėjo parodyti pavyzdį, kaip turėtume vienas kitam mazgoti kojas. Šią tarnystę gali vykdyti tiktai tas, kuris prieš tai leido Jėzui numazgoti savo kojas. Tik tada jis turi „dalį“ su Juo (Jn 13, 8) ir gali tarnauti žmonėms.

Gavėnios metas – tinkamas laikas leisti Kristui mums patarnauti, kad taptume tokie kaip Jis. Tai nutinka klausantis Dievo žodžio ir priimant sakramentus, pirmiausia Eucharistiją. Per ją tampame tuo, ką gauname, – Kristaus kūnu. Šiame kūne nėra vietos abejingumui, taip dažnai užvaldančiam mūsų širdis. Mat, kas priklauso Kristui, tas priklauso vienam kūnui, o jame nėra abejingumo vienas kitam. „Todėl jei kenčia vienas narys, su juo kenčia ir visi nariai. Jei kuris narys pagerbiamas, su juo džiaugiasi visi nariai“ (1 Kor 12, 26).

Bažnyčia yra communio sanctorum todėl, kad joje dalyvauja šventieji ir kad ji yra bendras dalijimasis šventais dalykais – Kristuje apreikšta Dievo meile ir visomis Jo dovanomis. Tarp pastarųjų yra ir atsakas tų, kurie leido tai meilei juos pasiekti. Šioje šventųjų ir dalijimosi šventais dalykais bendrystėje niekas nieko neturi vien dėl savęs, bet visa, ką turi, skirta visiems. O kadangi esame sujungti Dieve, kai ką galime padaryti ir dėl toli esančiųjų, tų, kurių savo išgalėmis niekada nebūtume įstengę pasiekti, nes su jais ir dėl jų meldžiamės Dievui, kad visi atsivertume jo išganomajam darbui.

2. „Kur tavo brolis?“ (Pr 4, 9) – parapijos ir bendruomenės

Tai, kas pasakyta visuotinės Bažnyčios atžvilgiu, būtina įgyvendinti parapijų ir bendruomenių gyvenime. Ar tokioje bažnytinėje tikrovėje pavyksta patirti save kaip vieno kūno dalį? Kūno, kuris sykiu ir gauna, ir dalijasi tuo, ką Dievas panoro dovanoti? Kūno, kuris pažįsta savo silpniausius, neturtingiausius ir mažiausius narius bei jais rūpinasi? O gal mes bėgame į visuotinę meilę, įsipareigojusią pasaulio tolybėms, bet užmirštančią prie mūsų uždarytų durų sėdintį Lozorių (plg. Lk 16, 19–31)?

Norėdami tai, ką Dievas mums dovanoja, priimti ir tuo vaisingai pasinaudoti, regimosios Bažnyčios ribas turime peržengti dviem kryptimis.

Pirma, maldoje susivienyti su dangaus Bažnyčia. Žemiškajai Bažnyčiai meldžiantis, atsiranda tarnavimo vienas kitam ir gėrio bendrystė, nusidriekianti iki Dievo akivaizdos. Su šventaisiais, atradusiais savo pilnatvę Dieve, sudarome bendrystę, kurioje abejingumas yra nugalėtas meilės. Dangaus Bažnyčia yra triumfuojanti ne todėl, kad nusigręžė nuo pasaulio kančių ir netrukdoma mėgaujasi džiaugsmu, bet veikiau dėl to, jog šventieji jau gali kontempliuoti ir džiaugtis tuo, kad Jėzaus mirtimi ir prisikėlimu galutinai nugalėtas abejingumas, širdies kietumas ir neapykanta. Kol meilės pergalė neperskverbs viso pasaulio, tol šventieji, kaip ir mes, bus keliauninkai. Įsitikinusi, kad džiaugsmas danguje dėl nukryžiuotos meilės pergalės nebus pilnatviškas, kol bent vienas žmogus žemėje kentės ir dejuos, Bažnyčios mokytoja šventoji Teresė Lizjietė rašė: „Tikrai nemanau, kad danguje nieko neveiksiu. Trokštu toliau darbuotis Bažnyčios ir sielų labui“ (1897 m. liepos 14 d. laiškas Nr. 254).

Mes irgi esame šventųjų nuopelnų bei džiaugsmo dalininkai, o jie kartu su mumis grumiasi dėl taikos bei susitaikinimo ir to trokšta. Jų džiaugimasis prisikėlusio Kristaus pergale mus galingai motyvuoja įveikti visas abejingumo ir širdies kietumo formas.

Kita vertus, kiekviena krikščionių bendruomenė pašaukta peržengti slenkstį, skiriantį ją nuo supančios visuomenės, nuo vargšų bei toli esančiųjų. Bažnyčia iš prigimties yra misionieriška, ne susitelkusi į save, bet išsiųsta pas visus žmones.

Ji išsiųsta kantriai liudyti Tą, kuris troško pas Tėvą nuvesti visą tikrovę ir kiekvieną žmogų. Bažnyčia seka paskui Jėzų Kristų keliu, vedančiu ją pas kiekvieną žmogų, ligi pat žemės pakraščių (plg. Apd 1, 8). Taip savo artimame galime atpažinti brolį ir seserį, dėl kurių mirė ir prisikėlė Kristus. Tai, ką gavome, gavome ir dėl jų. O būtent tai, ką tie broliai turi, yra dovana Bažnyčiai ir visai žmonijai. Brangūs broliai ir seserys, labai trokštu, kad tos vietos, kuriose reiškiasi Bažnyčia, – mūsų parapijos ir ypač mūsų bendruomenės – taptų gailestingumo salomis abejingumo jūroje!

3. „Sustiprinkite savo širdis“ (Jok 5, 8) – pavienis tikintysis

Abejingumo pagunda gresia mums ir kaip individams. Esame sotūs sukrečiančių žinių bei vaizdų apie žmonių kančias ir sykiu jaučiamės visiškai negebantys ką nors pakeisti. Ką turėtume daryti, kad tai siaubo ir bejėgystės spiralei galėtume atsispirti?

Pirma, galime melstis žemiškosios ir dangiškosios Bažnyčios bendrystėje. Nenuvertinkime daugelio maldos galios! Iniciatyva „24 valandos Viešpačiui“, kurią kovo 13 ir 14 d. švęsime, kaip tikiuosi, visoje Bažnyčioje, taip pat vyskupijų lygmeniu, šį maldos poreikį kaip tik ir siekiama išreikšti.

Antra, meilės veiksmais per daugybę Bažnyčios gailestingosios meilės organizacijų galime pasiekti ir artimus, ir tolimus. Gavėnia yra tinkamas metas parodyti dėmesį kitam kad ir mažu, bet konkrečiu mūsų dalijimosi žmogiškąja būtimi ženklu.

Ir trečia, kito kančia yra raginimas atsiversti, nes brolio poreikiai man primena mano paties gyvenimo trapumą, priklausomybę nuo Dievo ir brolių. Nuolankiai prašydami Dievo malonės ir pripažindami savo galimybių ribas, viltis dėkime į begalines galimybes, glūdinčias Dievo meilėje. Tada atsispirsime velniškai pagundai patikėti, kad patys vieni galime išgelbėti save ir pasaulį.

Abejingumui ir mūsų pretenzijai į visagalybę įveikti norėčiau visų paprašyti išgyventi šį gavėnios metą kaip širdies ugdymo kelionę, kaip yra pasakęs Benediktas XVI (Enciklika Deus caritas est, 31). Turėti gailestingą širdį nereiškia turėti silpną širdį. Kas nori būti gailestingas, tam reikia stiprios, tvirtos, gundytojui uždaros, bet Dievui atviros širdies. Širdies, kuri leistųsi perskverbiama Dvasios ir vedama meilės keliu, kreipiančiu brolių ir seserų link. Iš pagrindų neturtingos širdies, suvokiančios savo neturtą ir save atiduodančios kitiems.

Todėl, brangūs broliai ir seserys, per šią gavėnią trokštu kartu su jumis melsti Kristų: „Fac cor nostrum secundum cor tuum – Padaryk mūsų širdį panašią į savo Širdį“ (Jėzaus Širdies litanijos maldavimas). Tada turėsime tvirtą ir gailestingą, budrią ir dosnią, neužsisklendžiančią ir į abejingumo globalizacijos sūkurį neįpuolančią širdį.

To linkėdamas patikinu, jog melsiuosi, kad kiekvienas tikintysis ir kiekviena bažnytinė bendruomenė vaisingai žengtų gavėnios keliu, ir prašau melstis už mane. Telaimina jus Viešpats ir tesergi Dievo Motina!

„Bažnyčios žinios“

 

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

liud       2015-03-10 23:16

aštuntasis įsakymas – “Neliudysi melagingai prieš savo artimą – tiesą;” vadinasi prieš ne artimą melagingai liudyti dievas leidžia… Va taip ir nuteisiami pagal melagingus liudijimus. Toks dievas, kuris leidžia melagingai liudyti man yra velnias, ką sakė ir Kristus 8,44 evangelija pagal Joną.

bibla       2015-03-10 21:36

Apaštalai žydai skelbė žydams gerą naujieną, kad nugalabijo J. Kristų, kuris žydams sakė:„44 Jūsų tėvas – velnias, ir jūs pasišovę tenkinti jo užgaidas. Jis nuo pat pradžios buvo buvo galvažudys ir niekuomet nesilaikė tiesos,- jame ir nėra buvę tiesos. Skleisdamas melą, jis kalba, kas jam sava, nes jis melagis ir melo tėvas“8,44 evangelija pagal Joną?

Štai ir atsiskleidė tiesa        2015-03-10 19:54

Tai Jūs pasakėte, kad Kristaus nukryžiavimas -tai geroji naujiena. Apsimetėliai, veidmainiai, kiek dar kvailinsite žmones?
Graikams-išmintis, žydams-stebuklai, o prievarta ”  pakrikštytiems” -nukryžiavimas .
Atsiklaupkite prieš žmones ir atsiprašykite už šitą melą, kurį tiek amžių slėpėte.

VaidasVDS       2015-03-9 11:36

to 23:18
Aš labai gerai suprantu labai daug ką.
Ir gerai suvokiu žodžio “galutinai” prasmę. Ir problema vėlgi iškyla tik dėl klaidos krikščioniškame tikėjime dėl neteisingos atpirkimo doktrinos. Ji supainioja daugelio žmonių protus. Tarsi jau niekam nieko nereikia daryti. Jėzus visus atpirko, belieka tikėti Jėzumi ir viskas bus gerai.
Deja, yra visai ne taip. Jėzus tik parodė pavyzdį pasauliui. Savąja auka, jis parodė tik tai, kad dieviškumas nėra vien tik malonumas, kad kovojant už tikras vertybes (dvasines), net ir materiali gyvybė nėra svarbi. Ir jeigu Dievo pasiuntinys gali iškentėti tokią kančią, tai tuo labiau žmogus neturėtų skųstis dėl savo kur kas mažesnių vargų. Štai kokia yra tikra nukryžiavimo prasmė. Visai ne atpirkimas.
O galutinai bus tik tada, kada visi žmonės pradės siekti to, ko mokė Jėzus - Dievo tėvystės ir visų žmonių brolystės. Aišku, tai užtruks ir tikriausiai tūkstančius metų dėl jau padarytų tos pačios krikščionybės klaidų. Mums dar reiks įveikti ir dogmatikus, ir fanatikus, ir mistikus, ir sekuliaristus, ir netikrų “dievų” tikėtojus. Ir įveikti ne fiziškai, ne apgaule, bet tikru tikėjimu - dieviškos meilės skleidimu. Be pykčio, be neapykantos kitiems, be dogmatizmo, be fanatizmo, be misticizmo, be savęs išaukštinimo, be aukštų titulų ir rangų. Mes, žmonės, esame ant to paties laiptelio, tad negali būti vienas kardinolas (reikšmingas), o kitas šiaip eilinis (nereikšmingas), esame visiškai tokie patys prieš Dievą...

to VaidasVDS       2015-03-8 23:18

“Jėzaus mirtimi ir prisikėlimu galutinai nugalėtas abejingumas, širdies kietumas ir neapykanta.”
Jūs kažką ne taip suprantate. Ši citata sako, kad Jėzus savo auka nuginklavo absoliučiai visą blogį. Ji nereiškia to, kad jo neegzistuoja. Jo labai daug ir galbūt daugiausiai dabar. Bet, jei krikščionis atgailauja širdingai, dievobaimingai ir nusižeminęs prieš visą pasaulį, Dievą ir save, tai blogio išdavos - nuodėmės - nebelieka. Tokią dovaną mums paliko Kristus. Ir popiežiaus kalba labai teisinga.

> kaip       2015-03-8 20:57

Ką šauktiniai gali žudyti Lietuvos teritorijoje? Juk tikriausiai įsibrovėlius…

kaip       2015-03-8 12:21

Kaip suderinti ” nežudyk” ir Grybauskiatės priverstinį šauktinių šaukimą žudyti?

VaidasVDS       2015-03-8 11:24

Labai gražus ir prasmingas popiežiaus motyvas. Labai tinkamas paraginimas meilei ir neabejingumui kitų nelaimėms ir skausmui. Labai svarbus paraginimas brolystės ir bendrystės ieškojimui.
Bet labai keistai nuskamba tokia frazė: “džiaugtis tuo, kad Jėzaus mirtimi ir prisikėlimu galutinai nugalėtas abejingumas, širdies kietumas ir neapykanta.” Juk tikrai dar nėra taip, kaip pasisakė popiežius. Pasaulis vis dar viso to (abejingumo, širdies kietumo ir neapykantos) tiesiog pilnas. Nežinau, kodėl krikščionys vis dar bando apgauti save ta netikra atpirkimo doktrina ir pačios bažnyčios totaliu sureikšminimu. Popiežius iš tiesų gana daug daro, kad sumažintų pačios bažnyčios padarytas istorines klaidas, bet tikriausiai tai yra misija neįmanoma, kada bažnyčia yra taip suinstitutinta ir joje yra tiek daug visokiausių rangų, titulų ir intrigų, kaip ir bet kurioje kitoje pasaulietinėje organizacijoje.
Meilę sutalpinti į įstatymų (net ir dieviškų) rėmus neįmanoma, nes ji arba yra, arba jos nėra, kad ir kaip save bebandytum apgauti…


Rekomenduojame

Povilas Urbšys. Apie opiumą liaudžiai ir Jo Ekscelenciją

Arūnas Gumuliauskas. Minint Steigiamojo Seimo šimtmetį

Povilas Gylys rekomenduoja. Apie zuikius ir valstybę

Istorikas Artūras Svarauskas apie Steigiamojo Seimo šimtmetį

Vytautas Sinica. Ironiška – nemirtinga neteisingai mąstančiųjų persekiojimo dvasia atgimsta sovietmetį tyrinėjančių galvose

Lietuvos Respublikai – 100! Gabrielės Petkevičaitės-Bitės žodis pirmajame Steigiamojo Seimo posėdyje

Vytautas Sinica. „Ne, vaikas nėra kolektyvinė mūsų visų atsakomybė“

Kaip iš Neringos Venckienės namų buvo pagrobta Deimantė Kedytė – dalijamės vaizdo įrašu ir Karolio Venckaus komentarais (video)

Algimantas Rusteika. Pasislėpti nepavyks niekam

Marijos radijas: Ar esama realių priežasčių pilietiniam judėjimui laisvoje šalyje, demokratinėje santvarkoje?

Rasa Čepaitienė. Kito žvilgsnyje

1972-ųjų gegužės 14-oji, Kaunas: Romas Kalanta ir kalantinės

Algimantas Rusteika. Kelios pastabos „vaiko ėmimo“ įrašo paraštėje

Aštuntosioms Garliavos antpuolio metinėms artėjant Neringa Venckienė klausia: Kodėl? Už ką?..

Fatima – pasaulinė Marijos sostinė, arba Popiežiaus Jono Pauliaus II galybės paslaptis

Kardinolas Joseph Ratzinger. Fatimos žinios teologiniai komentarai

Liudvikas Jakimavičius. Politinės stumdynės

Ramūnas Aušrotas. Ar nebus apribota tėvų teisė skųsti institucijų veiksmus?

Liudvikas Jakimavičius. „Amicus est Girnius, set magis amicus veritas“

Valdas Vasiliauskas. Lietuviško parlamentarizmo aukštumos

Nuo bačkos: „Freedom House“ politologas: Lietuva pagal demokratijos reitingą lieka stabilumo sala Vidurio Europoje

Andrius Švarplys. Apie politinę (ne partinę) kovą tarp laisvės ir karantino Amerikoje

Algirdas Endriukaitis. Retorinis klausimas: esame istoriniame kelyje ar dykumoje?

2020-ieji – Lietuvos Steigiamojo Seimo šimtmečio metai

Liudvikas Jakimavičius. Visų atsiprašau, kad negaliu nieko pakeisti

Tomas Čyvas „Iš savo varpinės“: „Prasidėjo rinkiminė ruja“

Ramūnas Aušrotas. Atsitiktinumas? Abejoju

Audrius Bačiulis. Pamenat, kaip kaltinot ministrą Verygą dėl pirkimų?

Liudvikas Jakimavičius. „Reikia lietuviams išmokti mąstyti švediškai“

Tomas Baranauskas. Ar Tapinas padarys skandalą ant visos Lietuvos?

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.