Dienos aktualija, Geroji Naujiena

Geroji Naujiena. Nesileiskime suklaidinami – savo gyvybę išgelbėsime ištverme

Tiesos.lt redakcija   2019 m. lapkričio 17 d. 2:07

35     

    

Geroji Naujiena. Nesileiskime suklaidinami – savo gyvybę išgelbėsime ištverme

Jums užtekės teisingumo saulė

„Ateis štai diena, karšta tartum krosnis; visi didžiuokliai ir nedorėliai pavirs tada į šiaudus, ir diena, kuri ateis, juos nedegins, – sako kareivijų Viešpats. – Nei šaknies, nei šakos nepaliks jiems. O jums, kurie bijotės manojo vardo, užtekės teisingumo saulė“ (Mal 3, 19–20).

* * *

Viešpats ateina teisingai tvarkyti pasaulio

Viešpačiui skambinkit arfom,
giedokit, pritariant kankliams.
Trimitų ir rago balsai tegu aidi,
Valdovą Viešpatį girkit audringai. 

Tekrykštauja jūra ir visa, kas jūroj,
visas pasaulis ir kas jame gyva.
Delnais plokit, upės, upeliai,
jūs, kalnai, linksmai jiems pritarkit
prieš Viešpatį Dievą, kai jis ateina,
kai jis ateina tvarkyti pasaulio.

Jis tvarko pasaulį teisingai,
žmoniją valdo, kaip dera (Ps 97, 5–9).

* * *

Kas nenori dirbti, tenevalgo

Broliai! Jūs patys žinote, kaip reikia sekti mumis. Mes gi netinginiavome jūsų tarpe ir nevalgėme veltui kieno nors duonos, bet su triūsu ir prakaitu darbavomės dieną ir naktį, kad tik neapsunkintume nė vieno iš jūsų; ir ne todėl, kad neturėtume teisės taip daryti, bet norėdami duoti jums pavyzdį, kad galėtumėte mumis sekti. Dar būdami pas jus, mes skelbėme: „Kas nenori dirbti, tenevalgo!“ Mat mes girdime, jog kai kurie jūsiškiai tinginiauja, nieko neveikia, tik smalsauja. Tokiems žmonėms mes įsakome ir juos raginame Viešpatyje Jėzuje Kristuje ramiai dirbti ir valgyti pačių pelnytą duon (2 Tes 3, 7–12).

* * *

Savo ištverme jūs išsaugosite savo gyvybę

Kai kuriems bekalbant apie šventyklą, kad ji išpuošta gražiais akmenimis bei dovanomis, Jėzus prabilo: „Ateis dienos, kai iš to, ką matote, neliks akmens ant akmens“. Jie paklausė: „Mokytojau, kada šitai įvyks? Ir koks bus ženklas, kada tai prasidės?“

Jėzus pasakė: „Žiūrėkite, kad nebūtumėte suklaidinti, nes daugelis ateis, prisidengę mano vardu, ir sakys: ‘Tai aš!’ ir: ‘Atėjo metas!’ Jūs neikite paskui juos! O kai išgirsite apie karus ir maištus, nenusigąskite. Visa tai turi pirmiau įvykti, bet dar negreit galas“. Ir dar sakė: „Tauta sukils prieš tautą ir karalystė prieš karalystę. Šen ir ten bus didelių žemės drebėjimų, ligų ir badmečių. Bus baisenybių ir didelių ženklų iš dangaus. Visų pirma žmonės pakels prieš jus rankas ir ims jus persekioti. Dėl mano vardo tąsys jus po sinagogas ir kalėjimus, vedžios pas karalius ir valdytojus. Tada jums bus proga liudyti. Taigi įsidėkite sau į širdis ir iš anksto negalvokite, kaip ginsitės; aš jums duosiu tokios iškalbos bei išminties, kad negalės nei atsispirti, nei prieštarauti visi jūsų priešininkai. Jus išdavinės tėvai, broliai, giminės ir draugai; kai kuriuos netgi žudys. Visi jūsų nekęs dėl mano vardo. Vis dėlto nė vienas plaukas nuo jūsų galvos nenukris. Savo ištverme jūs išsaugosite savo gyvybę“ (Lk 21, 5–19).

* * *

Viešpatie, mūsų Dieve, duok ir mums ištvermingo, džiugaus pamaldumo, pagarbios Dievo baimės, kad belaukdami akistatos su Gyvuoju Dievu išliktume budrūs ir romūs, kad gyventume pagal Jo valią ir puoselėtume viltį išvysti auštant Jo teisingumo dieną.
Melskimės ir už Lietuvą Tiesoje – kiekvienas asmeniškai ar su bendruomene prašykime ištvermės malonės, kad visas žemiškas griūtis išgyventume bendrystėje su Juo, Gyvųjų Dievu, ir kurtume ne savo, o Jo Karalystę. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

* * *

Sigitas Tamkevičius. Žvilgsnis į pabaigą

33 eilinio sekmadienio homilija

Žydai matė išpuoštą Jeruzalės šventovę ir miestą, apsuptą galinga siena. Šis vaizdas kėlė pasigerėjimą ir įsitikinimą, kad toks didingas statinys nesunaikinamas. Jėzus pasinaudojo šia proga kalbėti ne tik apie Jeruzalės šventyklos sugriovimą, bet ir apie būsimą pasaulio pabaigą.

Evangelistas Lukas užrašė anuomet pasakytus Jėzaus žodžius: „Ateis dienos, kai iš to, ką matote, neliks akmens ant akmens. [...] Žmonės džius iš baimės, laukdami to, kas turės ištikti pasaulį, nes dangaus galybės bus sukrėstos. Tuomet žmonės išvys Žmogaus Sūnų, ateinantį debesyje su didžia galybe ir garbe“ (Lk 21, 6.26–27).

Išsigandę žydai klausė: „Mokytojau, kada šitai įvyks? Ir koks bus ženklas, kada tai prasidės?“ Jėzus išvardijo kelis pabaigos ženklus – karus, žemės drebėjimus, badmečius, tame tarpe ir tikinčiųjų žmonių persekiojimą, bet drąsino nenusigąsti ir liudyti savo širdyse nešiojamą Dievo tiesą ir viltį. Jėzus net nurodė laiką, kada Jeruzalė bus sugriauta: „Iš tiesų sakau jums: nepraeis nė ši karta, iki visa tai įvyks“ (Lk 21, 32). Jėzaus pranašystė išsipildė po 40 metų; Tito vadovaujama romėnų kariuomenė visiškai sugriovė Jeruzalės šventyklą, ir ji liko neatstatyta iki mūsų laikų.

Liturginių metų pabaigos proga esame kviečiami pamąstyti apie laikų, taip pat ir apie savo gyvenimo pabaigą. Kviečiami apie tai mąstyti ir nesigąsdinti, nes Dievą mylintiems nė vienas plaukas nenukris nuo galvos (plg. Lk 21, 18).

Tik tiems reikia bijoti pabaigos, kurie gyvena nemąstydami, kad vieną kartą susitiks su Viešpačiu. Pranašas Malachijas apie juos taip rašo: „Štai! Arti ta diena, liepsnojanti kaip krosnis! Visi įžūlieji ir nedorėliai bus ražiena, – ateinanti diena juos taip sudegins, – kalbėjo Galybių VIEŠPATS, – kad nepaliks jiems nei šaknies, nei šakos. Bet jums, bijantiems mano vardo, patekės teisumo saulė, skleidžianti gydančius spindulius“ (Mal 3, 19–20).

Primindama paskutinius dalykus, Evangelija neskatina žmogaus likti abejingo šio gyvenimo reikmėms ir nuolat mąstyti apie jo pabaigą. Kai kurie pirmųjų amžių krikščionys panašiai elgėsi: laukė greitos pasaulio pabaigos ir apleisdavo pareigas. Apaštalas Paulius juos barė: „Mes girdime, jog kai kurie jūsiškiai tinginiauja, nieko neveikia, tik smalsauja. Tokiems žmonėms mes įsakome ir juos raginame Viešpatyje Jėzuje Kristuje ramiai dirbti ir valgyti pačių pelnytą duoną“ (2 Tes 3, 11–12).

Laikų pabaiga gąsdina ir džiugina. Gąsdina, nes primena Kristaus atėjimą teisti pasaulio, bet kartu ir džiugina, nes neša viltį, jog žemėje prisiėmę atsakomybę už duotąjį gyvenimą ir bendradarbiavę su Kūrėju gausime nuo pasaulio sukūrimo mums paruoštą karalystę (plg. Mt 25).

Apaštalas Paulius pirmųjų amžių krikščionis ragino „valgyti pačių užsidirbtą duoną“. Jis nurodė savo pavyzdį: „Mes gi netinginiavome jūsų tarpe ir nevalgėme veltui kieno nors duonos, bet su triūsu ir prakaitu darbavomės dieną naktį“ (2 Tes 3, 7–8).

Gyvendamas žemėje, žmogus gali būti gundomas nedirbti, tinginiauti ir gyventi iš pašalpų; taip pat gali būti gundomas lengvai pralobti loterijose ar lošimo automatuose. Tačiau tai nėra tikinčiojo kelias. Darbas yra neatskiriama žmogiškojo gyvenimo dalis; jis lydi mus nuo vaikystės per visą gyvenimą. Kai dirbame, mes bendradarbiaujame su Kūrėju, valdydami ir tobulindami jo sukurtąjį pasaulį.

Popiežius Pranciškus liturginių metų paskutinį eilinį sekmadienį paskyrė pasaulio varguoliams ir paragino tikinčiuosius neužsisklęsti savyje, matyti vargstančius žmones ir nešti jiems viltį. Ir neužmiršti Jėzaus žodžių: „Ką padarėte vienam iš mažiausiųjų mano brolių, man padarėte.“

Kardinolas Sigitas Tamkevičius

* * *

Šv. Julijona Norvičietė († 1416). Nenusigąskite!

Dar laukia darbas, kurį Švenčiausioji Trejybė atliks paskutiniąją Dieną – bent man taip atrodo, – tačiau kada ir kaip jis bus atliktas, nėra žinoma jokiems kūriniams, esantiems žemiau Kristaus, ir taip bus tol, kol tas darbas bus atliktas. Mūsų Viešpaties Dievo Gerumas ir Meilė nori, kad mes žinotume, jog tai įvyks, o Jo Galia ir Išmintis dėl tos pačios Meilės nori paslėpti nuo mūsų tai, kas įvyks, ir kaip tai bus atlikta. O priežastis to, kodėl Jis nori, kad mes žinotume, jog tai įvyks, yra ta, kad Jis nori, jog mūsų siela būtų ramesnė, mes ilsėtumėmės meilėje ir nesirūpintume jokiomis audromis, kurios mums neleidžia iš tiesų Juo gėrėtis. Šis didysis darbas, numatytas mūsų Viešpaties Dievo prieš laikų pradžią ir kaip lobis saugomas bei slepiamas Jo Švenčiausioje Širdyje, yra žinomas tik Jam, ir šiuo darbu Jis viską sutvarkys. Taip, kaip Švenčiausioji Trejybė sukūrė visus dalykus iš nieko, taip ta pati Švenčiausioji Trejybė padarys, kad būtų gera tai, kas nėra gera.

Tai regėdama, aš didžiai stebėjausi ir mąsčiau apie tikėjimą. Mūsų tikėjimas yra grindžiamas Dievo Žodžiu, ir viena mūsų tikėjimo tiesų yra tai, kad mes, kurie tikime šiuo Dievo Žodžiu, būsime visiškai išgelbėti. Mūsų tikėjimo tiesa yra tokia, kad daugelis kūrinių bus pasmerkti: pavyzdžiui, angelai, kurie paliko Dangų dėl puikybės ir kurie dabar yra piktosios dvasios; ir tie žmonės žemėje, kurie mirė, neturėdami Šventosios Bažnyčios tikėjimo, tai yra pagonys; taip pat tie, kurie buvo pakrikštyti, bet gyvena nekrikščioniškai ir todėl miršta be meilės – visi jie bus pasmerkti amžinam pragarui, kaip tuo tikėti moko Šventoji Bažnyčia. Esant tokiems dalykams, aš galvojau, jog yra neįmanoma, kad viskas bus gerai, kaip šį kartą atskleidė mūsų Viešpats.

Ir aš radau tik vienintelį atsakymą Viešpaties Dievo apreiškimui: „Tai, kas neįmanoma tau, yra įmanoma man (plg. Lk 18, 27): aš pašlovinsiu savo žodį visuose dalykuose ir padarysiu, kad viskas būtų gera“. Dievo malone aš buvau išmokyta tvirtai laikytis anksčiau įgyto tikėjimo, ir tuo pat metu tvirtai tikėti, kad viskas bus gerai, kaip mūsų Viešpats atskleidė. Tai yra didelis darbas, kurį atliks mūsų Viešpats. Šiuo darbu Jis laikysis savo žodžio kiekviename dalyke ir padarys, kad būtų gera tai, kas nėra gera. Nėra kūrinio, žemesnio už Kristų, kuris žino ar žinos, kaip tai bus padaryta. Taip bus tol, kol viskas bus atlikta. Bent aš taip supratau, ką mūsų Viešpats norėjo pasakyti šį kartą.

 

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Penktadienio Evangelija       2019-11-22 6:17

Evangelija (Lk 19, 45–48)

  Įžengęs į šventyklą, Jėzus pradėjo varyti laukan prekiautojus. Jis sakė jiems: „Parašyta: ‘Mano namai turi būti maldos namai’, o jūs pavertėte juos plėšikų lindyne“.
  Ir jis kasdien mokė šventykloje. Aukštieji kunigai ir Rašto aiškintojai bei tautos seniūnai svarstė, kaip jį pražudyti, tačiau neišmanė, ko griebtis, nes visi žmonės tik ir klausėsi jo mokslo.

Penktadienio Evangelijos       2019-11-22 6:16

psalmė (1 Kr 29, 10–12)

Garbė tavo šventajam vardui, Viešpatie!

  Šlovė tau, Viešpatie, (mūsų tėvo) Izraelio Dieve,
  kaip buvo nuo amžių, tebus ir per amžius!

  Tavo didybė, galybė, šlovė, spindesys ir aukštybė.
  Tavo gi visa, kas tik danguje ir kas žemėj.

  Viešpatie, tavo yra karalystė,
  tu – lyg galva, viršum visko iškilus.

  Turtai, garbė – iš tavęs ateina,
  tu viešpatauji visatai.
  Tavo rankose jėga ir stiprybė,
  tavo rankose valdžia ir didybė.

Posmelis prieš evangeliją (Jn 10, 27)

Aleliuja. – Manosios avys klauso mano balso,– sako Viešpats; –
              aš jas pažįstu, ir jos seka paskui mane. Aleliuja.

Penktadienio Evangelijos       2019-11-22 6:15

skaitinys iš Makabėjų Knygos: (1 Mak 4, 36–37. 52–59)

  Judas ir jo broliai kalbėjo: „Dabar mūsų priešai visiškai sutriuškinti. Mes vyksime į Jeruzalę, apvalysime šventyklą ir vėl ją pašventinsime“. Taigi susirinko visa kareivija ir patraukė į Siono kalną.
  Šimtas keturiasdešimt aštuntųjų metų devintojo – tai yra kislevo – mėnesio dvidešimt penktą dieną jie atsikėlė anksti rytą ir ant naujojo, pačių pasistatyto, deginamųjų aukų altoriaus aukojo atnašas pagal Įstatymo nuostatus. Tuo pat laiku ir tą pat dieną, kurią jį svetimos tautos buvo išniekinusios, jis buvo vėl pašventintas, giedant giesmes, griežiant citromis ir arfomis, skambant cimbolams.
  Visa tauta, parpuolusi kniūpsčia ant žemės, garbino ir šlovino dangų, kuris jiems suteikė pergalę. Aštuonias dienas jie kėlė altoriaus pašventinimo iškilmes, džiaugsmingai aukojo deginamąsias atnašas ir pjovė išganymo bei padėkos aukas. Jie išpuošė šventyklos priekį aukso vėriniais ir aukso plokštelėmis; atnaujino vartus, taipogi atšlainius, įstatė jiems duris.
  Tautoje viešpatavo didelis džiaugsmas, nes buvo pašalinta svetimųjų tautų jiems darytoji gėda. Judas su savo broliais ir visa Izraelio bendrija priėmė nutarimą altoriaus pašventinimo dienas švęsti metai iš metų tuo pačiu laiku, šventiškai džiūgaujant, ir būtent aštuonias dienas, pradedant kislevo mėnesio dvidešimt penktąja

O prakilniausioji Motina.       2019-11-21 20:54

O prakilniausioji Motina, tavo malonės pilnatvė švyti, kaip saulė, kaip spindintis šviesos apsiaustas. Žemai po tavimi - blanki mėnuliška laikinųjų dalykų šviesa, o virš tavo galvos - žvaigždžių vainikas, kokį nešioja išrinktieji. Tačiau amžinoji taika dar neįsitvirtinusi, žemė tebėra žiaurių vėtrų siaubiama, pragaro slibinas tebegrasina praryti Naujagimį, tavo motiniškų įsčių vaisių, kurį tavo meilė pagimdė malonės gyvenimo šviesoje. Tačiau tu prirengei saviesiems saugų prieglobstį: toli nuo pasaulio, dykumoje, toje vienatvėje, kur neprasiskverbia nė mažiausia nuodėmės paveiktas blyksnis, ten tu juos saugai paslėptus tyloje ir ramybėje. Ten tu maitini savuosius gyvybės Duona, teikiančia amžinąjį gyvenimą, sustiprini juos Dievo Žodžio maistu. Tu mokai juos kelti savo žvilgsnį į Amžinojo veidą ir numalšinti jų troškulį Dvasios gėrimu, įkvepiančiu ir atgaivinančiu, sukeliančiu juose blaivų apgirtimą. Tu aprengi juos išganymo drabužiu, idant jie sveiki ir gyvi pereitų vandenį ir ugnį, o tavo motiniška ranka juos lydi iki amžinybės. Šv. Kryžiaus Teresė Benedikta, iš knyg. Magnificat.

Klausimas Jotai.       2019-11-21 15:10

Ar žinote ką reiškia būti Dievo vaiku? Pasaulis vadina juos “Dievo kvaileliais”.
Ar galėtumėte apie save, be jokių dvejonių, pasakyti “aš esu Dievo vaikas”?

Jota       2019-11-21 14:51

Jei visi keliai veda pas Dievą, tai kodėl jūs su tokiu įkarščiu čia skleidžiat savo katalikybę?

Evangeliją komentuoja       2019-11-21 7:47

kun. Ramūnas Mizgiris bernardinai.lt:
Pagal žydų paprotį žodžiu „brolis“ ar „sesuo“ vadinami ne tik tų pačių tėvų vaikai, bet ir sūnėnai bei dukterėčios, pusbroliai bei pusseserės, įbroliai bei įseserės. Taigi, čia pasakymas „broliai“ gali reikšti ne kraujo broliai, bet tolimesni Jėzaus giminaičiai iš Marijos arba Juozapo pusės.

Pro žmonių minią motinai Marijai ir pusbroliams prasimušti iki jo neįmanoma. Tačiau geros valios žmogus praneša Jėzui apie jo artimųjų atvykimą. O jis atsako: „Štai mano motina ir mano broliai! Kiekvienas, kas tik vykdo mano dangiškojo Tėvo valią, yra man ir brolis, ir sesuo, ir motina“ (Mt 12, 49–50).

Jėzaus atsakymas pabrėžia, kad Jėzaus šeimą, Dievo tautą, kuria ne fizinis santykis su Jėzumi, bet džiugus klusnumas Dievo valiai. Jėzus nepaneigė ir neišsigynė savo motinos, o tik praplėtė šią sąvoką. Motiną ir brolius bei seseris siejame tik kaip kraujo giminaičius pagal kūną. Čia Jėzus sieja tarpusavio santykius pagal dvasią.

Jėzus aiškiai pasako, jog giminystė nėra žmogiškosios vertės garantija. Žmogaus vertę lemia visa tai, kas yra susiję su Dievo valia ir jos vykdymu. Jono evangelijos prologe sakoma: „Visiems, kurie jį (Jėzų) priėmė, jis davė galią tapti Dievo vaikais – tiems, kurie tiki jo vardą, kurie ne iš kraujo ir ne iš kūno norų ir ne iš vyro norų, bet iš Dievo užgimę“ (Jn 1, 12-13). “

Ketvirtadienio Evangelija       2019-11-21 6:50

Skirta Šv. Mergelės Marijos paaukojimo iš kilmei: Evangelija (Mt 12, 46–50)

  Jėzui dar tebekalbant minioms, štai jo motina ir broliai stovėjo lauke ir norėjo su juo pasimatyti. Tuomet kažkas jam pranešė: „Štai tavo motina ir broliai stovi lauke, nori su tavim pasikalbėti“.
  Jis atsakė pranešusiam: „Kas gi mano motina ir kas mano broliai?“
  Ir, ištiesęs ranką į mokinius, tarė: „Štai mano motina ir mano broliai! Kiekvienas, kas tik vykdo mano dangiškojo Tėvo valią, yra man ir brolis, ir sesuo, ir motina“.

Šio ketvirtadienio Evangelijos       2019-11-21 6:46

skaitinys: Zch 2, 14–17

  Džiūgauk, linksma būk, Siono dukra: štai aš ateisiu ir apsigyvensiu tavo viduje, – Viešpaties žodis. Daugel tautų tą dieną dėsis prie Viešpaties, ir bus manoji tauta. Aš apsigyvensiu tavo viduje. Tada tu suprasi, kad mane kareivijų Viešpats pas tave siuntė.
  Ir Viešpats paims nuosavybėn Judą, kaip savo dalį šventojoje žemėje. Jis vėl išsirinks sau Jeruzalę. Tegul nutyla visas pasaulis prieš Viešpaties veidą: jisai pakyla iš savo šventojo būsto.

psalmė (Lk 1, 46–55)

Tu laiminga, Mergele Marija, nešiojusi amžinojo Tėvo Sūnų.

  Mano siela šlovina Viešpatį,
  mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju.

  Nes jis pažvelgė į savo nuolankią tarnaitę.
  Štai nuo dabar palaiminta mane vadins visos kartos,
  nes didžių dalykų padarė man Visagalis,
  ir šventas yra jo vardas!

  Jis maloningas iš kartos į kartą
  tiems, kurie jo klauso.
  Jis parodo savo rankos galybę
  ir išsklaido išdidžios širdies žmones.

  Jis numeta galiūnus nuo sostų ir išaukština mažuosius.
  Alkstančius gėrybėmis apdovanoja,
  turtuolius tuščiomis paleidžia.

  Jis ištiesė pagalbos ranką savo tarnui Izraeliui,
  kad minėtų jo gailestingumą, kaip buvo žadėjęs mūsų protėviams –
  Abraomui ir jo palikuonims per amžius“.

(Jn 13, 34)
Aleliuja. – Palaiminti, kurie klausosi Dievo žodžio ir jo laikosi. – Aleliuja.

Geri Dievo reikalai       2019-11-20 21:18

Tuose, kurie tinkamai gavo Krikšto malonę, Dvasia išlieka tiek, kiek žmogus turi tikėjimo. Ji padeda jiems atliekant jų uždavinius, gyvena juose ir kuria kiekviename gėrį pagal tai, kiek uolumo rodo siela tikėjimo darbams, kaip nurodo Viešpats šiais žodžiais: tas, kuris gavo miną, paėmė ją, kad iš jos gautų vaisių, tai yra, kad Šventoji Dvasia būtų suteikta kiekvienam jo naudai ir ugdymui. Paimkime palyginimą. Naujagimio kūnas neišsaugo visam laikui pirmųjų dienų švelnumo; priešingai, jei kūnas tinkamai maitinamas, jis natūraliai išauga iki nustatyto ūgio. Taip ir siela, Dvasios dalyvavimu naujai atgimdyta, neturi likti kūdikiška, neveiksni, dykinėjanti, nejudri, apsnūdusi, kaip buvo gimdama. Priešingai, reikia, kad ji maitintųsi jai tinkamu maistu, kad bręstų, visokios rūšies dorybingų veiksmų ir išmėginimų padedama, iki jos prigimčiai skirto ūgio. Kūno augimas, jo branda nuo mūsų visiškai nepriklauso, tačiau atgimdytos sielos dydis ir grožis, kurį teikia Dvasios malonė ją priimančiojo uolumo dėka, priklauso nuo mūsų. Šv. Grigalius Nysietis. Iš “Magnificat” knyg., meditacija.

Geras komentaras ir dar nuostabesnė       2019-11-20 13:28

ir dar gražesnė šios dienos Evangelija. Talentai, talentai, talentai….. Mes visi juos turime visiems atseikėta vienodai, tik vieni juos pastebi ir ugdo, bei nemokamai dalija kitiems, o kiti iš to dar gražaus bizniuko ne šeimininko naudai, bet egoistinei savo naudai. Yra madingi talentai, yra ir visiškai nemadingi, kaip nuolankumas,dosnumas, pamaldumas, tikėjimo gilumas ... Ar, kai žmogus,  nužemintai priima savo menkumą, kaip,  kad ir Simone Weil, kuri turėjo siaubingus galvos skausmus, bet pro tuos skausmus įžvelgė Jėzų ir Jo dovanas sau. “Solemo benediktinų vienuolyne, besiklausydama grigališkojo choralo ir kamuojama galvos skausmo, kai kiekvienas garsas yra tarsi baisus smūgis, Simone ir vėl, jai pačiai netikėtai, pajuto, kad gali mylėti Kristų per savo skausmą. Nuo šio momento ėmė traktuoti save kaip religinį asmenį. Sykiu jai tapo aišku, kad tiesos link galima eiti ne vien pažinimo genijaus (kaip kad jos brolis), bet ir kančios genijaus keliu: „Kristaus kryžius yra vieninteliai pažinimo vartai“. Daugiau: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2015-05-14-sunkis-ir-malone-simone-weil-filosofija-kaip-kancios-sakramentine-praktika/130859

Evangelijos komentaras       2019-11-20 10:03

komentuoja kun. Ramūnas Mizgiris OFM, bernardinai.lt. Mina – graikiška moneta, lygi 100 drachmų. Drachma maždaug prilygo Romos denarui. Denaras – darbininko dienos uždarbis.

Palyginime matome, kad mina nėra uždirbta. Ji yra gauta. Tai – dovana. Mūsų gyvenimas neprasideda iš nieko. Yra pagrindas, kuris buvo suteiktas, dovanotas. Viskas yra malonė. Iš mūsų pusės yra būtinas dėkingas ir atsakingas atsakas į šią gautą dovaną.

Krikščioniui tarp įvairių Dievo suteiktų dovanų tikėjimas ir sakramentai irgi yra Dievo dovana. Deja, daugeliui Krikštas išties yra ta mina, laikoma suvyniota į skepetą. Prigimtinių dovanų vaisiai baigiasi su mūsų mirtimi arba daugių daugiausiai lieka paveldėtojams, o dvasinių dovanų vaisiai mus palydi į amžinąjį gyvenimą.

Be to, mūsų žmogiška ir krikščioniška pareiga nėra puoselėti vien tik savo prigimtines ir dvasines dovanas, bet taip pat padėti ir kitiems jas plėtoti, leisti į apyvartą; ypač tiems, kurie neturi galimybės ar neišdrįsta vieni patys to daryti.

Pasaulyje nemažai žmonių, mokančių įžvelgti paslėptus talentus kitame žmoguje ir su meile padedančių juos puoselėti, iškelti į šviesą. Bet pasitaiko ir tokių, kurie praeina pro šalį ir kitą palieka skendėti tamsoje. Gal ir tas žmogus, kuris pabijojo ir laikė savo miną suvyniotą į skepetą, taip nebūtų pasielgęs, jei būtų atsiradęs bent vienas, išdrįsęs jam pagelbėti ir jį padrąsinti?

Trečiadienio Evangelija       2019-11-20 6:48

Lk 19, 11–2

  Jėzus pasakė dar vieną palyginimą. Mat jis buvo netoli Jeruzalės, ir žmonės manė, jog netrukus turinti pasirodyti Dievo karalystė.
  Tad jis kalbėjo: „Vienas didžiūnas iškeliavo į tolimą šalį gauti karaliaus sosto, o vėliau turėjo sugrįžti atgal.
  Jis pasišaukė dešimt tarnų, padalijo jiems dešimt minų ir tarė: ‘Verskitės, kol sugrįšiu’.
  Piliečiai nekentė jo ir nusiuntė iš paskos pasiuntinius pareikšti: ‘Mes nenorime, kad šitas mums viešpatautų’.
  Gavęs karalystę, jis sugrįžo ir liepė pašaukti tarnus, kuriems buvo davęs pinigų, norėdamas sužinoti, kiek kuris uždirbo.
  Atėjo pirmasis ir tarė: ‘Valdove, tavo mina man atnešė dešimtį minų’. Jis atsakė: ‘Gerai, stropusis tarne! Kadangi pasirodei patikimas mažuose dalykuose, tu gauni valdyti dešimt miestų’.
  Atėjo antrasis ir pareiškė: ‘Valdove, tavo mina man laimėjo penkias minas’. Ir šitam jis pasakė: ‘Tu valdyk penkis miestus’.
  Atėjo dar vienas ir tarė: ‘Valdove, štai tavo mina, kurią laikiau suvyniotą į skepetą. Aš bijojau tavęs, nes esi žmogus griežtas: imi nepadėjęs ir pjauni nepasėjęs’.
  Jis atsiliepė: ‘Netikęs tarne! Aš tave teisiu tavo paties žodžiais. Tu žinojai, kad aš griežtas žmogus: imu, ko nepadėjau, ir pjaunu, ko nesėjau. Tai kodėl neleidai mano pinigų apyvarton, kad sugrįžęs išreikalaučiau su palūkanomis?’
  Aplinkiniams jis tarė: ‘Atimkite iš jo miną ir atiduokite tam, kuris turi dešimt minų’.
  Tie sakė: ‘Valdove, betgi anas jau turi dešimt minų!’
  Jis tarė: ‘Aš sakau jums: kiekvienam, kas turi, bus pridėta, o iš neturinčio bus atimta net ir tai, ką turėjo. Mano priešus, nenorėjusius, kad jiems viešpataučiau, atveskite čionai ir nugalabykite mano akyse!’“.
  Tai pasakęs, Jėzus visų priekyje leidosi į Jeruzalę.

Trečiadienio Dievo Žodžio       2019-11-20 6:47

psalmė Ps 16, 1. 5–6. 8. 15

  Vos rytą pabusiu – tave išvydęs, Viešpatie, gėrėsiuos.

  Paklausyk, Viešpatie, teisiojo skundo,
  atsižvelk, kaip tave aš maldauju.
  Tegu tavo ausys maldą išgirsta
  iš mano neklastingųjų lūpų.

  Tegu tavo takais mano kojos žingsniuoja,
  kad nesuklupčiau.
  Šaukiuosi tavęs, išklausyk mane, Dieve!
  Atkreipk į mane savo ausį, išgirsk mano žodį.

  Tu saugok mane kaip akies lėlytę,
  po savo sparnais stropiai slėpki.
  Aš, gyvendamas teisiai, tavo veidą regėsiu,
  vos rytą pabusiu – tave išvydęs, gėrėsiuos. 

Posmelis prieš Evangeliją (Jn 15, 16)

Aleliuja. – Aš jus išsirinkau ir paskyriau, kad eitumėte, duotumėte vaisių
              ir jūsų vaisiai išliktų.  Aleliuja.

Trečiadienio Evangelijos       2019-11-20 6:43

skaitinys iš Makabėjų Knygos.2 Mak 7, 1. 20–31

  “Nutiko, kad buvo suimta septyni broliai su jų motina. Karalius (Antiochas), norėdamas juos priversti, nepaisant Dievo Įstatymo, valgyti kiaulės mėsą, įsakė juos plakti diržais bei rimbais.
  Labai nuostabi buvo jų motina. Ji nusipelnė, kad būtų minima su didele pagarba. Per vieną tik dieną ji matė vieną po kito mirštant septynis savo sūnus; ji tai narsiai pakėlė, nes kliovėsi Viešpačiu. Kilniai galvodama, moterišką savo širdį ji stiprino vyriška drąsa, kiekvienam jų kalbėjo gimtąja kalba ir sakė: „Aš nežinau, kaip atsiradote mano kūne; ne aš jums daviau ir kvėpavimą bei gyvybę; taipogi nė vieno iš jūsų aš nesujungiau iš elementų. Ne! Pasaulio Kūrėjas padaro gimsiantį žmogų, kai tas atsiranda; jis žino, kaip daiktai atsiranda. Jisai maloningai grąžins jums kvėpavimą ir gyvybę, kadangi dėl jo įstatymų jūs dabar savęs nesigailite!“
  Tačiau Antiochas pamanė, kad moteris niekinanti jį, ir įtarė, kad ji norinti jį išplūsti. Buvo dar likęs jaunėlis. Tad jį karalius dabar įkalbinėjo ne tik gerais žodžiais, bet ir prisiekdamas žadėjo padaryti jį turtingą ir labai laimingą, jeigu tik jis atkrisiąs nuo savo protėvių gyvenimo būdo; pareiškė norįs, be to, padaryti jį savo draugu ir jam patikėti aukštas valstybines pareigas. Su tuo jaunuoliui vis nesutinkant, karalius pasišaukė motiną ir įkalbinėjo patarti vaikinui išsigelbėti.
  Tik po ilgo įkalbinėjimo jinai sutiko kalbinti sūnų.Prie jo pasilenkusi, pašiepdama žiaurųjį tironą, ji prabilo gimtąja kalba: „Mano sūnau, pagailėki manęs! Devynis mėnesius nešiojau tave savo kūne, trejus metelius tave žindžiau; tave maitinau, auginau ir globojau, kol dabar tu išaugai toks didelis. Prašau tave, vaikeli, pažvelk į dangų ir žemę – į visa, kas yra, ir suprask: Dievas tatai sukūrė iš nieko, ir taip atsiranda ir žmonės. Budelio tu nebijok; būk savo brolių vertas ir priimk mirtį! Paskui, malonės metu, aš atgausiu tave kartu su broliais“.
  Vos tik ją išklausęs, jaunėlis sušuko: „Ko gi jūs laukiate? Karaliaus įsakymo aš neklausysiu, bet laikysiuos Įstatymo, kuris mūsų protėviams duotas per Mozę. O tu, kuris išgalvojai hebrajams visas šias piktybes, neištrūksi iš Dievo rankų!“

Šiaip,        2019-11-19 20:55

Viską ką Dievas davė yra gera. Jis sukūrė žmogų pagal savo paveikslą. Aišku, jei žmogus susideda su piktąja dvasia, tai ji pirmiausia įlenda per mintį, po to įsikuria vaizduotėje, o po to pavergia ir jausmus (Simone Weil “Sunkis ir malonė”). Simone Weil yra viena garsiausių XX a. mąstytojų, prancūzų filosofė, mistikė. Verta, oi kaip verta paskaityti šią knygą. Emanuelis Levinas, vienas garsiausių XX amžiaus filosofų, taip pat kilęs iš Lietuvos, Weil apibūdino šitaip: gyveno kaip šventoji, kentėjo kaip šventoji ir mirė kaip šventoji.

Weil kelias į tikėjimą prasidėjo jai pačiai gana netikėtai. Per 1935 metų atostogas mergina su tėvais apsilankė Portugalijoje. Pajūryje, mažame kaimelyje, Mišių metu žvejų moterims ėmus giedoti, jos pačios prisipažinimu, ji netikėtai suvokė, kad krikščionybė – tai vergų religija. Vergą Simone Weil, kitaip negu daugelis, suprato kaip pozityvią žmogaus charakteristiką. Anot jos, tai žmogus, kuris nužemintai priima savo menkumą. Vergo būsena Simone Weil filosofijoje įgijo vienos iš pagrindinių žmogaus charakteristikų pobūdį. Sykiu ji suvokė, kad vergai tiesiog negali būti nekrikščionys. Šiame pastebėjime ryškėja savotiška Weil krikščionybės samprata. Krikščionybė jai yra ne tam tikra religinė konfesija, skirtinga nuo kitų, bet universali tam tikros „vergiškos“ žmogaus laikysenos, kai žmogus pasiduoda jėgai, „stipresnei už jį patį“, charakteristika. Ta jėga gali būti įvairių pavidalų, tačiau visuose juose atpažįstame Kristų – Dievą, prisiėmusį vergo pavidalą. Įvykiai portugalų žvejų kaimelyje buvo tarsi pradžia to, kas įvyko po kelerių metų. 1937-ųjų pavasarį Simone išvyko Italijon ir Asyžiaus mieste esančioje Švč. Angelų Marijos bažnytėlėje, savo pačios didelei nuostabai, pirmą kartą atsiklaupė. ” Daugiau skaitykite: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2015-05-14-sunkis-ir-malone-simone-weil-filosofija-kaip-kancios-sakramentine-praktika/130859

Jota       2019-11-19 12:12

Vaizduotės “įdarbinimas” yra kaip tik vienas iš ydingiausių katalikiškų dalykų, ir jis nieko bendro su tikrąja Dievo patirtimi neturi. Vaizduotė yra palaidas dalykas, nes įsivaizduoti galima bet ką, kas tik ateina žmogui į galvą. Vaizduotės veikla nesusijusi su Šventosios Dvasios veikla, o dar baisiau, kad per vaizduotę demonai žmogui gali įpiršti klaidingų dalykų.

Įdarbinkime vaizduotę       2019-11-19 10:29

kun. Vladimir Solovej: Žmogaus, miesto ir medžio vardai supina vieną iš pačių įstabiausių evangelijose aprašytų susitikimų.
Jerichas. Tai žinomas ano meto pasaulinio masto kurortas. Jerichas šiandien galėtų būti drąsiai lyginamas su Nica. Jerichą lankė ano meto politikos ir verslo garsenybės. Karalius Erodas Jeriche praleisdavo žiemas pasakiško grožio rūmuose (ten ir mirė).
Jerichas reiškia „kvepiančioji“. Tačiau sklandantis Jeriche kvapas – nebūtinai dorybės aromatas. Jeriche taip pat buvo apsigyvenusios ir prabangios prostitutės – anaiptol ne atgailos tikslais.
Šilkmedis. Šilkmedžio šaknys iškyla į išorę ir pinasi palei kamieną, sudarydamos atramas. Todėl įlipti į šilkmedį nėra sunku net ir šio pasakojimo pagrindiniam veikėjui, kuris greičiausiai turėjo sėdimą darbo vietą.
https://www.magnificat.lt/jerichas-silkmedis-ir-turtuolis-i-kurio-namus-atejo-isganymas-lk-19-1-10/

Įdarbinkime vaizduotę       2019-11-19 10:26

sako kun. Vladimir Solovej: Zachiejus – tai silpno žmogaus tipas. Jau pats vardas dvelkia ironija – reiškia „švarus“, ir greičiausiai buvo jam duotas tam, kad dar labiau skatintų piktas žmonių apkalbas. Zachiejus, būdamas muitininkų viršininkas, nepaprastai turtingame prekybos mieste turėjo būti ypatingai nekenčiamas žmogus. Jis negalėjo būti neturtingas ir pats pripažįsta, kad jo turtas atėjo pas jį ne visai sąžiningu keliu, jis sako: „Jei ką nors nuskriaudžiau…“
Šioje mūsų maldoje įsižiūrėkime į Zachiejų, pasistenkime atsispirti pagundai žvelgti į jį vien karikatūriškai, kaip tai pateikia daugelis Evangelijos komentatorių. Galbūt tokiu būdu atskleisime jo elgesio, laikysenos ir sprendimų bruožus, kurie mums bus labai nepatogūs.
Zachiejus yra užsispyręs. Jis įsikalė į galvą būtinai pamatyti Jėzų. „Jis troško pamatyti Jėzų, koks jis esąs.“ Greičiausiai Zachiejus jau buvo girdėjęs apie Jėzų, apie Jo mokslą, apie Jo požiūrį į nusidėjėlius, galbūt jis girdėjo ir tai, ką Jėzus mano apie turtuolius, girdėjo kupranugario ir adatos palyginimą. Nepaisant visų šių žinių, Zachiejus nori pamatyti Jėzų, koks jis yra. Pažvelgsime į Zachiejų tris kartus: tuomet, kai jis įlipa į medį, kada nuo jo nulipa ir kada dalija savo turtą.

Įdarbinkime vaizduotę       2019-11-19 10:25

sako kun. Vladimir Solovej: Išbėgti į priekį.
„Zachiejus užbėgo priekin ir įlipo į šilkmedį, kad galėtų jį pamatyti, nes turėjo tenai praeiti.“ Jėzų supanti minia ir dvylika apaštalų trukdo Jį pamatyti. Zachiejus buvo žemo ūgio, todėl jam ypač sunku per minią ir artimiausią Jėzaus mokinių palydą pamatyti Jėzų. Iš tiesų tie, kurie fiziškai, juridiškai, bažnytiškai ar dar kaip nors kitaip yra arčiausiai Jėzaus, dažnai stipriai apsunkina tokių moralinių, dvasinių žemaūgių kaip Zachiejus artėjimą prie Dievo.
Lengva pasakyti „įlipo į šilkmedį“. Prieš įlipdamas į medį, Zachiejus turėjo sulaužyti daugybę socialinių standartų, turėjo išsivaduoti iš visuomeninių „korsetų“: ką kiti apie mane pagalvos, ką pasakys? Jis nepaisydamas visuomenės nuomonės įsitaisė šilkmedyje kaip vaikas. Įsitaisyti kaip vaikui – tai yra ideali padėtis pamatyti Jėzų: „Jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į Dangaus Karalystę.“ (Mt 18, 3)
Tas, kas nori pamatyti Jėzų, turi ištrūkti iš minios, turi pralaužti davatkų (taip pat ir pašventintųjų) užkardas, išbėgti į priekį, nebijoti apsijuokti, prarasti savo socialinę poziciją, visuomenės pagarbą. Didžiausias krikščionies pavojus yra susivienodinti, susiniveliuoti – gyventi pagal maksimą – „kaip visi“. Toks krikščionis nieko nestebina, nieko nepiktina, nieko neužgauna: Evangelijos šviesa jame yra pritemdyta, kad neakintų, jo Evangelijos druska praskiesta sveiku protu, parakas suvilgytas, kad kartais neįžiebtų Šv. Dvasios ugnies, Evangelijos paradoksai nuginkluoti, kad nieko nenustebintų ir nepatrauktų, Dangaus Karalystės raugas pakeistas vanile.
Zachiejus medyje kviečia mus iš naujo atrasti krikščionybę, jos paradoksalumą. Kviečia nebijoti nusvilti, prarasti, susižeisti, kentėti, netgi numirti. Viskas vardan to, kad gyventume.

Įdarbinkime vaizduotę       2019-11-19 10:23

sako kun. Vladimir Solovej: Kur yra Viešpaties namai?
„Atėjęs į tą vietą ir pažvelgęs aukštyn, Jėzus tarė: ‚Zachiejau, greit lipk žemyn! Man reikia šiandien apsilankyti tavo namuose.‘.“ Jėzus nutraukia Zachiejaus reginį ir pasiūlo jam kai ką, kas nebuvo numatyta programoje. Jis ištraukia Zachiejų iš jo slaptavietės. Visuose Dievo susitikimuose su žmogumi pastebime, kaip Dievas atkakliai siekia pakeisti žmogaus vietą. Zachiejus praktiškai buvo ištrauktas iš savo slėptuvės.
Dievas skuba: „Greit lipk žemyn!“ Dievas yra kantrus, Jis gali laukti ilgus tūkstantmečius, tačiau kai pastebi, kad bręsta mano išganymas, labai skuba.
Daugelis, matydami nueinančius Jėzų ir Zachiejų, greičiausiai labai nusivylė: galbūt tikėjosi, kad jie nueis į sinagogą. Žmogus yra puikus organizatorius, ypač tada, kai planuoja Dievo keliones. Žmogus, užuot mokęsis sekti Dievo keliais, imasi įprastinio savo ceremonijų meistro amato. Mes dažnai pamirštame, kad „vėjas pučia kur nori…“ – dvasia dvelkia kur nori… Mes galime prisiminti, kur sutikome Jėzų, tačiau kurlink Jis mus nusives, negalime numatyti. Dievo kelionių geografija yra be galo originali, netgi mistikos tomai nepateikia žemėlapių.
„…tavo namuose.“ Kur yra Viešpaties namai? Zachiejus su nuostaba atranda, kad Viešpaties namai yra jo – nusidėjėlio – namas. Jėzus neturėjo ir neturi savo namų, jo namais tampa mano ir tavo namai – su sąlyga, kad aš ir tu juose gyvename. Viešpats ateina ir apsigyvena mano namuose; ten, kur aš gyvenu, dirbu, kenčiu, miegu, valgau, myliu, t. y. ten, kur aš esu savo siela ir širdimi. Jėzus ir man gali pasakyti: „Greit lipk žemyn! Sek paskui mane, ir aš tave nuvesiu į savo namus. Tu juos jau pažįsti – tai yra tavo namai.“

Įdarbinkime vaizduotę       2019-11-19 10:23

sako kun. Vladimir Solovej: Zachiejaus testamentas.
„Štai, Viešpatie, pusę savo turto atiduodu vargšams ir, jei ką nors nuskriaudžiau, grąžinsiu keturgubai.“ Tai yra Zachiejaus testamentas, kurį jis tuoj pat įvykdo.
Mes savo testamentus įprastai pradedame žodžiu: „palieku…“, nors tiksliau būtų pasakyti: „Esu priverstas palikti…“ Tuo tarpu Zachiejus tuoj pat pusę savo turto atiduoda vargšams, nors to iš jo niekas nereikalauja, jis dar nesiruošia mirti, nė sunki liga jo negąsdina.
Dievas Mozei kalbėjo, kad žmogus, pamatęs Dievą, negali likti gyvas. Jėzui įžengus į Zachiejaus namus, jis ne tik pasijuto nepatogiai. Sveiko proto akimis žvelgiant, jam pasidarė visai blogai – jis tiesiog išprotėjo. Žmogus, kuris tikrai sutiko Dievą, negali likti toks pats, pasauliui jis tampa tarsi miręs ar beprotis.
Mūsų drama glūdi tame, kad mes po susitikimo su Kristumi tapome labai „protingi“. Mes pamiršome pagrindinį beprotystės dėsnį: „Tegul niekas savęs neapgaudinėja. Jei kas iš jūsų tariasi esąs išmintingas šiame pasaulyje, tepasidaro kvailas, kad būtų išmintingas.“ (1 Kor 3, 18) Jei krikščionybė, žvelgiant šio pasaulio akimis, atrodo kaip išmintis, protingumas, gudrumas, sumanumas, vadinasi, Kristaus dvasios šioje krikščionybėje jau nebeliko.

Evangeliją komentuja       2019-11-19 9:35

bernardinai.lt, kun. Ramūnas Mizgiris OFM: Zachiejus, be abejo, buvo girdėjęs apie Jėzų, prie kurio veržėsi minios. Jėzus darė nepaaiškinamus stebuklus, jis pagydė visame mieste žinomą elgetą Bartimiejų (Mt 10, 46–52). Tad Zachiejus trokšta pamatyti į Jerichą atvykusį Jėzų. Tačiau būdamas mažo ūgio negali per minią jo išvysti. Greičiausiai evangelistas Lukas mums kalba ne vien apie Zachiejaus fizinį sudėjimą.

Minioje arba miesto šurmulyje vargu ar pamatysime Jėzų. Tad kiekvieno širdyje yra minia, iš kurios reikia išeiti. O šilkmedis, į kurį galėtume įlipti, pirmiausia simbolizuoja maldą ir tylą vienumoje. Šilkmedis taip pat simbolizuoja ir kitą žmogų, galintį mums padėti išeiti iš sudėtingų gyvenimo situacijų, į kurias dažniausiai įkliūname vadovaudamiesi vien tik savo išmintimi.

Priėjęs prie šilkmedžio, Jėzus pažvelgė aukštyn ir tarė: „Zachiejau, greitai lipk žemyn! Man reikia šiandien apsilankyti tavo namuose“ (Lk 19, 5). „Namai“ – tai ne tik tarp sienų esanti erdvė su stogu, bet ir visi gyvenimo jausmai bei santykiai, kuriami tuose namuose.

Ir būtent ten, į tuos namus, į Zachiejaus gyvenimo patirtį, Jėzus nori įžengti ir apsistoti, nori tam tikra prasme ten ateiti ir apsigyventi: „Štai aš stoviu prie durų ir beldžiu: jei kas išgirs mano balsą ir atvers duris, aš pas jį užeisiu ir vakarieniausiu su juo, o jis su manimi“ (Apr 3, 20).

Antradienio Evangelija       2019-11-19 6:48

Lk 19, 1–10

  Atvykęs į Jerichą, Jėzus ėjo per miestą. Ten buvo žmogus, vardu Zachiejus, muitininkų viršininkas ir turtuolis. Jis troško pamatyti Jėzų, koks jis esąs, bet negalėjo per minią, nes pats buvo žemo ūgio. Zachiejus užbėgo priekin ir įlipo į šilkmedį, kad galėtų jį pamatyti, nes jis turėjo tenai praeiti.
  Atėjęs į tą vietą ir pažvelgęs aukštyn, Jėzus tarė: „Zachiejau, greit lipk žemyn! Man reikia šiandien apsilankyti tavo namuose“. Šis skubiai nulipo ir su džiaugsmu priėmė jį. Tai matydami, visi murmėjo: „Pas nusidėjėlį nuėjo į svečius!“
  O Zachiejus atsistojęs prabilo į Viešpatį: „Štai, Viešpatie, pusę savo turto atiduodu vargšams ir, jei ką nors nuskriaudžiau, grąžinsiu keturgubai“.
  Jėzus tarė: „Į šiuos namus šiandien atėjo išganymas, nes ir jis yra Abraomo palikuonis. Žmogaus Sūnus atėjo ieškoti ir gelbėti, kas buvo pražuvę“.

Antradienio Dievo Žodis       2019-11-19 6:47

psalmė:  Mane Dievas palaiko. Ps 3, 2–8

  Viešpatie, kiek daug yra užpuolikų!
  Gausingi, kurie prieš mane kyla.
  Apie mane daugelis taria:
  „Dievas jo neišgelbės!“

  Bet tu, Diev, esi mano skydas,
  tu mano garbė, tu pakeli mano nusvirusią galvą.
  Aš Viešpaties garsiai šaukiuosi,
  ir jis atsiliepia nuo savo šventojo kalno.

  Aš nuėjau ilsėtis ir užmigau,
  ir vėl pabundu, mane Dievas aplanko.
  Nebaisūs man tie tūkstančiai priešų, kurie ratu mane supa.
  O Viešpatie, kelkis, gelbėk mane, mano Dieve!

1 Jn 4, 10

  Dievas mus pamilo ir atsiuntė savo Sūnų
              kaip permaldavimą už mūsų nuodėmes. – Aleliuja

Antradienio Dievo Žodis       2019-11-19 6:44

skaitinys iš Makabėjų Knygos 2 Mak 6, 18–31

  Tarp įžymiausių Rašto aiškintojų Antiocho Epifano laikais buvo Eleazaras, pagyvenusio amžiaus, kilnių veido bruožų vyras. Jis buvo žiodomas, verčiamas valgyti kiaulės mėsą. Bet jis norėjo verčiau garbingai numirti, negu gėdingai gyventi; todėl, išspjovęs mėsą, savanoriškai nuėjo ant kankinamojo suolo. Šitaip elgtis turėjo visi, kurie griežtai atsisakė valgyti, kas nepridera, – netgi brangia gyvybės kainą.
  Žmonės, ėję tarnystės pareigas per Įstatymui priešingą atnašų valgymą ir iš anksčiau pažinoję tą vyrą, slapta jį nusivedė į šalį ir ėmė įkalbinėti, kad vis dėlto leistų atnešti mėsą, kurią, jis galėtų valgyti, ir pats ją paruoštų. Po to jis turįs apsimesti valgąs iš paaukotos mėsos, kaip įsakyta karaliaus. Jeigu jis taip padarysiąs, išvengsiąs mirties; kadangi jie esą seni bičiuliai, su juo nuolaidžiai pasielgsiąs. Bet jis nusprendė kilniai, kaip ir pritiko tokiam senam ir dėl amžiaus gerbiamam, oriai pražilusiam vyrui, kuris nuo jaunystės pavyzdingai gyveno ir – kas dar svarbiau – klausė šventųjų, Dievo duotųjų, įsakymų. Taigi jis tiesiai pareiškė, kad galima ramiai jį pasiųsti į mirusiųjų buveinę.
  „Kas šitokio amžiaus, kaip mano, sulaukė, tam nedera apsimetinėti. Antraip daugel jaunuolių galėtų pagalvoti, kad Eleazaras, netgi sulaukęs devyniasdešimt metų, perėjo prie svetimo gyvenimo būdo. Jei dabar apsimesiu, norėdamas dar pagyventi nežymų, trumpą laiką, aš juos suklaidinčiau, o savo amžiui atneščiau nešlovę ir gėdą. Galbūt nuo žmonių bausmės valandėlei pabėgčiau, tačiau niekados, nei gyvas, nei miręs, neištrūksiu iš Visavaldžio rankų. Todėl aš noriu dabar kaip žmogus numirti ir tuo pasirodyti vertas savojo amžiaus. O jaunimui paliksiu šviečiantį pavyzdį, kaip drąsiai ir narsiai gražia mirtimi numirštama už garbingus ir šventus įstatymus“.
  Ir su tais žodžiais jis žengė tiesiai prie kankinamojo suolo. Tada draugiškumas, kurį jo lydėtojai ką tik dar jam rodė, apsivertė į priešiškumą: mat ką jis pasakė, jie laikė kvailybę.
  Mirštamai primuštas, jis vos ištarė: „Viešpats žino savo šventuoju pažinimu, jog būčiau galėjęs mirties išvengti. Mano kūnas baisiausiai kenčia nuo smūgių, bet mano siela pakelia juos su džiaugsmu, nes šventai jo bijausi“.
  Šitaip jis numirė ir savo mirtimi paliko ne tik jaunimui, bet ir tautos daugumai kilnaus galvojimo ir doro poelgio pavyzdį.

Evangeliją komentuoja       2019-11-18 11:02

kbernardinai.lt kun. Ramūnas Mizgiris OFM: “Neregys iš Jericho sėdi elgetaudamas „šalia kelio“ (Lk 18, 35). Kelias skirtas eiti, o ne sėdėti, vadinasi, kažkas apriboja šio žmogaus gyvenimą. Aklumas neleidžia eiti keliu, kitaip tariant, jį suparalyžiuoja, padaro elgeta, neįstengiančiu parsirūpinti savo gyvenimu.
Šios Evangelijos ištraukos esminiai momentai primena katechumeno (gr. „tas, kuris yra mokomas“) kelionę į Krikšto sakramentą, kurį pirmykštė Bažnyčia dar vadino „Apšvietimu“. Tikėjimas yra apšvietimo kelias: prasideda nuolankiu suvokimu, kad mums reikia išganymo, ir siekia asmeninio susitikimo su Kristumi, kuris kviečia jį sekti meilės keliu.
Šiuo būdu parengtos Bažnyčioje įkrikščioninimo kelionės, kurios parengia Krikšto, Sutvirtinimo ir Eucharistijos sakramentams. Dabar, kai yra paplitęs kūdikių Krikštas, siūloma vaikams, paaugliams ir suaugusiems katechezės (gr. „sakytinis mokymas“) ir dvasingumo patirtis, kuri suteikia galimybę eiti naujai atrandamu ir sąmoningesnio tikėjimo keliu.
Šioje tikėjimo kelionėje staiga pamatome tai, ko anksčiau nematėme. Kažkas panašaus įvyksta, kai saulės spindulys krinta ant spalvoto vitražo. Be saulės šviesos vitražas atrodo kaip tamsių linijų kryžmos nelygiame pilkame fone. Staiga atsiranda šviesa, grožis, tema, prasmė. Dabar galime įžiūrėti vitražą. Saulės nebebus dienos pabaigoje, bet, kas matė apšviestą langą, tas dabar žino, kad tai ne pilkas lopinys, o spalvoto stiklo langas – vitražas, kurio nesimato.”

Šios dienos Evangelijos        2019-11-18 6:58

skaitinys “1 Mak 1, 10–16. 41–45. 54–60. 62–67

  Iš Aleksandro Didžiojo palikuonių išaugo nelaba atžala – karaliaus Antiocho sūnus Antiochas Epifanas. Jis buvo Romoje įkaitu buvęs, o šimtas trisdešimt septintaisiais graikų viešpatavimo metais pradėjo valdyti valstybę.
  Anais laikais Izraelyje ėmė rastis atsimetėlių, kurie įkalbėjo daugelį, sakydami: „Imkime ir sudarykime sandorą su aplink mus gyvenančiomis svetimomis tautomis; juk kada mes nuo jų atsiskyrėme, mums pradėjo labai nesisekti“. Šitoks pasiūlymas jiems patiko, ir kurie ne kurie iš tautos buvo pasirengę eiti pas karalių. Tasai jiems davė leidimą gyventi pagal svetimų tautų įstatymus. Jeruzalėje jie pasistatė kūno mankštos mokyklą, sekdami svetimų tautų papročius, ir leidosi panaikinti jų apipjaustymo žymę. Taip jie atkrito nuo šventosios sandoros, susimaišė su svetimomis tautomis ir atsidavė piktadarystei.
  Anuomet karalius išleido įsaką visai savo karalystei, kad visi taptų vieninga tauta, kiekvienam atsisakant savo atskirumo. Visos tautos paklausė karaliaus įsako. Taip pat ir daugeliui iš Izraelio patiko jo nustatytosios pamaldos: jie ėmė aukoti stabams ir išniekino šventadienį.
  Šimtas keturiasdešimt penktųjų metų kislevo mėnesio penkioliktą dieną karalius pastatydino ant deginamųjų aukų altoriaus Siaubo pabaisą; taip pat ir aplinkiniuose Judėjos miestuose buvo pastatyta altorių. Ties namų durimis ir aikštėse buvo deginami smilkalai. Visi Įstatymo knygų rietimai suradus buvo sudraskomi ir sudeginami. Kas buvo nutvertas belaikant Sandoros rietimą arba kas laikėsi Įstatymo, remiantis karaliaus potvarkiu, buvo nuteisiamas mirti.
  Vis dėlto daugelis iš Izraelio liko tvirti ir stiprūs: nevalgė nieko, kas nešvaru. Verčiau jie sutikdavo mirti, nekaip susiteršti valgiais ir paniekinti šventąją Sandorą. Ir jie mirdavo. Smarki rūstybė gulė ant Izraelio.”

Šios dienos Evangelijos psalmė       2019-11-18 6:57

Ps 118, 53. 61. 134. 150. 155. 158)

  Gaivinki mane, Viešpatie! Aš tavo įsakymus vykdyti noriu.

  Mane apmaudas ima,
  kai matau bedievį, nepaisantį Viešpaties valios.

  Bedieviai man stato žabangus,
  bet aš neužmiršiu tavo Teisyno.

  Mane nuo žmonių priespaudos gelbėk:
  aš tavo nuostatus vykdyti noriu.

  Manęs tyko priešai klastingi,
  nuo įstatymų tavo nutolę.

  Išganymas toli nuo piktųjų,
  nes jie neklauso tavo sprendimų.

  Nedoruosius matau ir bjauriuosi:
  nepaiso jie tavojo žodžio.

Šios dienos Evangelija       2019-11-18 6:55

pagal Lk 18, 35–43

  Jėzui prisiartinus prie Jericho, šalia kelio sėdėjo neregys elgeta. Išgirdęs praeinančią minią, jis paklausė, kas tai būtų. Jam pasakė, jog praeinąs Jėzus iš Nazareto.
  Tuomet neregys ėmė šaukti: „Jėzau, Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs!“ Ėję priešakyje mėgino sudrausti jį, kad tylėtų, bet tas dar garsiau šaukė: „Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs!“
  Jėzus sustojo ir liepė jį atvesti.
  Jam prisiartinus, Jėzus paklausė: „Ko nori, kad tau padaryčiau?“
  Šis atsakė: „Viešpatie, kad regėčiau!“
  Jėzus tarė: „Regėk! Tavo tikėjimas išgelbėjo tave!“
  Tas bematant praregėjo ir nulydėjo jį, garbindamas Dievą. Tai matydami, visi žmonės šlovino Dievą.

Šios dienos Evangelija        2019-11-17 22:16

ir skaitiniai, man kalba, kaip apie kiekvieno krikščionio asmenišką baigtį, t.y. žmogaus, kaip Dievo šventyklos buveinę, kuri, kaip ir Jėzaus iš pranašauta, bus sugriauta. O, kad nebūtume išgąsdinti ir pasimetę, mums duoda krūvą patarimų, kaip elgtis iki kol tai įvyks.

Ačiū gerbiamai redakcijai       2019-11-17 21:24

kad pašalina šlykščias bjaurastis iš komentarų.

aš-vieniui       2019-11-17 20:24

Tai eik pas jehovistus ir aiškink jiems apie tą tavo Jahvę, avingalvi. Čia ne jehovistų puslapis.

Taip, "visa laimė", kad Jėzus       2019-11-17 17:26

kalbėjo ir su pagonimis ir su samariete, o svarbiausia paliko apaštalų būrį, kurį ir siuntė skelbti Gerąją Naujieną ir pagonims. Per vienų nepaklusnumą Dievas suteikia malonę atsiversti kitiems.

ah1       2019-11-17 14:55

visa laimė kad tai skirta ne mums o žydamms,o Jėzus buvo psiųstas tik pas pražuvusias Izraelio namų avis, pagal Bibliją.


Rekomenduojame

Geroji Naujiena: Parodykime tikrų atsivertimo vaisių!

Vytautas Sinica. Sukanka metai, kai Seimas gėdingai ir neteisėtai pritarė Jungtinių Tautų migracijos paktui

Ramūnas Aušrotas. Europos Parlamentas pasmerkė Lenkijos ketinimus kriminalizuoti lytinį mažamečių švietimą

Svarbi žinia: teismas įpareigojo Vyriausybės atstovą S. Buškevičiaus skundą dėl Kazio Škirpos gatvės pervardijimo nagrinėti iš naujo

Rasa Čepaitienė. Atviras laiškas Trakų rajono merei Editai Rudelienei

Liudvikas Jakimavičius. Balsavimo kortelė

Konferencija „Lietuvybė viešajame gyvenime“ (vaizdo įrašas)

Gitanas Nausėda per Nacionalinius maldos pusryčius: „Susitelkime maldoje visi kartu prieš Dievo veidą, ir vėl pasijuskime esą broliai ir seserys“

Ramūnas Aušrotas kviečia į diskusiją apie naujausią Šarūno Barto filmą „Sutemos“

Aras Lukšas. Stalinizmo šaukliai: tarp prisitaikymo ir atgailos

2019-ųjų metų Laisvės premija skirta Laisvės kovų dalyviui, žmogui-legendai Albinui Kentrai

Nuo bačkos. Viktorija Čmilytė-Nielsen. Nacionalinė šeimų taryba – rūpestis šeimomis ar inkvizicijos kūrimas?

Veronika Winkels. Ugdyti vaikus… mokykloje ar namie?

Andrius Švarplys. Kas nutrauks bankų vydomą valstybės šantažą?

Liudvikas Jakimavičius. Ką bendra turi šv. Kalėdos ir šachmatai?

Algimantas Rusteika. Ruoškitės pasirinkimams – ‘vsio bus zakonno’

Ramūnas Aušrotas: „Gal pirmoji JTO MTK ponia norėtų lankyti civilinės šeimos teisės kursus? Priimčiau su nuolaida“

Neringos Venckienės interviu TV3: „Variantai buvo tik du: arba ginti mergaitę, arba pamiršti, kad tokia gimė. Aš pasirinkau ginti“

Tyrimas palygino santuoką ir gyvenimą kartu nesusituokus

Donaldas Trumpas: E. Macrono atsiliepimas apie NATO yra „labai labai bjaurus“ ir „įžeidžiamas kitoms 28 valstybėms narėms“

Algis Avižienis „Iš savo varpinės“. Bankininkas, kuris nugalėjo carinę Rusiją

Ramūnas Aušrotas. Pirmą kartą šeimų balsas oficialiai skambės ir nacionaliniu lygmeniu

Shannona Roberts. Šaldyti kiaušinėlius ar karjerą?

Gytis Padegimas. Kiek milijonų medžių per 30 Nepriklausomybės metų sunaikino ir dar sunaikins mūsų godumas ir gobšumas?

Vidas Rachlevičius. Nenorėčiau Brexito, bet jei laimėtų kairysis leiboristų gaivalas, Britanijos būtų gaila dar labiau

Vygintas Gontis. Kaip deklaracijas apie žinių ekonomiką paversti atsakinga valstybės viešojo sektoriaus bei mokslo ir studijų politika

Liudvikas Jakimavičius. Partijos ir išdavikai

Povilas Gylys. Kas Jums, profesoriau Janeliūnai?

Kun. Grégoire Celier FSSPX. Imigracija – principai, teisės, praktika (III)

Algimantas Rusteika. Metodiniai patarimai. Subalansuota LRT indrėms ritutėms, bet tinka ir ... žmonoms

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.