Istorija, Geroji Naujiena

Geroji Naujiena. „Nebijokite tų, kurie žudo kūną“

Tiesos.lt redakcija   2017 m. birželio 25 d. 6:09

7     

    

Geroji Naujiena. „Nebijokite tų, kurie žudo kūną“

Jėzus bylojo apaštalams:

„Nebijokite žmonių. Juk nėra nieko uždengta, kas nebus atidengta, ir nieko paslėpta, kas nepasidarys žinoma. Ką jums kalbu tamsoje, sakykite vidur dienos, ir ką šnibždu į ausį, garsiai skelbkite nuo stogų.

Nebijokite tų, kurie žudo kūną, o negali užmušti sielos. Verčiau bijokite to, kuris gali pražudyti ir sielą, ir kūną pragare. Argi ne du žvirbliai parduodami už skatiką? Ir vis dėlto nė vienas iš jų nekrinta žemėn be jūsų Tėvo valios. O jūsų netgi visi galvos plaukai suskaityti. Tad nebijokite! Jūs nepalyginti vertesni už aibes žvirblių.

Kas išpažins mane žmonių akivaizdoje, ir aš jį išpažinsiu savo dangiškojo Tėvo akivaizdoje. O kas išsigins manęs žmonių akivaizdoje, ir aš jo išsiginsiu savo dangiškojo Tėvo akivaizdoje“. (Mt 10, 26–33).

Šio sekmadienio Geroji Naujiena, raginanti pasitikėti Dievu ir Jį išpažinti, ir bijoti ne tų, kurie pražudo kūną, itin aštriai ataidi arkivyskupo Teofiliaus Matulionio (1873–1962), šiandien skelbiamo palaimintuoju ir kankiniu, gyvenime, o jo kankinystėje išryškina tai, kas tampa iškalbingu liudijimu ir mūsų laikams, persmelktiems nepasitikėjimo, baimės ir netikrumo.

Iš pirmo žvilgsnio, arkivyskupui Teofiliui Matulioniui teko sunkiai pakeliami išbandymai: trys žeminantys areštai, alinantys tardymai ir neteisingumą vykdantys teismai, šešiolika metų lageriuose ir kalėjimuose, ketveri – namų arešte. Tačiau šią kalinio ir tremtinio dalią jis priėmė su visišku Dievo vaiko nuolankumu ir pasitikėjimu ir iki pat kankinio mirties liudijo laisvą dvasią ir viltį. „Laisvas kalinys“ – taip 1955 m. jis pats užrašė ant savo nuotraukos bičiuliui iš Potmos.

Tad dėkodami už ypatingą šios dienos dovaną – dar vieną užtarėją danguje ir įkvėpėją žemiškajame gyvenime – kiekvienas asmeniškai ar bendruomenėje melskimės ir už Lietuvą Tiesoje. Atmindami Jėzaus padrąsinimą „Nebijokite!“ ir arkivyskupo Teofiliaus Matulionio liudijimo tvirtumą melskime malonės išbandomi nepalūžti, o gundomi rinktis pagal sąžinę, drąsos išpažinti savo krikščioniškąjį tikėjimą ir ryžto vardan jo susigrumti ir su šio pasaulio galingaisiais, kad įsišakniję Jo Tiesoje neišsigąstume galios tų, kurie negali nužudyti sielos, kad šių laikų pervartose stiprintume vieni kitus ir drąsintume.

Dieve, išklausyk mūsų, Tiesos.lt bendruomenės, užtarimo maldą ir už tuos, kurie yra persekiojami dėl tikėjimo ir įsitikinimų, sloginami nevilties ir baimės, atskirti vienatvės ar skurdo, piktojo puolami ar Tavęs nepažindami jaučiasi apleisti – tegul juos sustiprina palaimintojo ir kankinio Teofiliaus Matulionio nepalaužiama dvasia ir ryžtas patikėti viltimi net ir tada, kai, atrodo, nėra jokios vilties.

Viešpatie, duok mūsų Tautai išmintingų lyderių, kurie vadovautųsi ne šio pasaulio galios logika ir siektų ne valdyti, o Tau ir artimui tarnauti. Ir tvirto tikėjimo ganytojų, kurie palaimintojo Teofiliaus Matulionio įkvėpti, eitų savo gerojo ganytojo pareigas drąsiai skelbdami Dievo žodį ir ieškodami Jo Tiesos. Duok, kad ir mes, Tiesos.lt bendruomenė, brangintume savo, Dievo vaikų, laisvę ir augtume tikėjimo, vilties ir meilės darbais. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

„Nebijokite!“

Žymus antisovietinis disidentas, rašytojas Vladimiras Bukovskis, ilgai kalintas kalėjimuose, lageriuose bei psichiatrinėse ligoninėse, liudija, kad kiekvieną kartą išleistas į laisvę susidurdavo su pagunda: „Gal truputėlį pailsėti, pagyventi normaliai, nekovoti su sistema? Gal bent kuriam laikui padaryti pertrauką? Kodėl aš turiu nuolat kišti savo galvą? Juk yra daugybė kitų...“ Jis pasakoja, kad kiekvieną kartą turėdavo nugalėti baimę susivokdamas: „Jeigu ne aš, tai kas kitas? Jeigu ne dabar, tai kada?“ Įveikęs abejones, vėl įsitraukdavo į, atrodė, beviltišką kovą už tiesą ir žmogaus orumą.

Šiandienos sąlygomis retai tenka susidurti su lemtingais pasirinkimais, verčiančiais už įsitikinimus pralieti kraują. Atviroje visuomenėje heroizmo idealai „išeina iš mados“. Tačiau jei kol kas nereikalaujama paliudyti ištikimybę krauju, tai nereiškia, kad ištikimybė nevertinama. Sekti Jėzumi – tai ištikimai priimti vienatvę palikus sutuoktiniui, neįsivelti į korupcinius sandėrius, nepabijoti prarasti geriau apmokamo darbo. Dažnai užmokestis už tokį garbingą elgesį bus tik abejingumas, pajuoka, atmetimas. Tamsybės nemėgsta šviesos. Atsikratoma tų, kurių buvimas yra liudijimas ir ženklas. Renkantis, kaip anam disidentui, verta savęs paklausti: „Jeigu ne aš, tai kas kitas? Jeigu ne dabar, tai kada?“

Gali atrodyti, kad agresyvus blogio spaudimas totalitariniuose režimuose reikalauja didesnės ištikimybės Evangelijai, nei gyvenant demokratinėje santvarkoje. Tačiau Viešpats Jėzus savo liudytojus ir šiandien įspėja neprarasti budrumo: „Nebijokite tų, kurie žudo kūną, bet negali užmušti sielos. Verčiau bijokite to, kuris gali pražudyti ir sielą, ir kūną pragare.“ Totalitarinio režimo ištobulinta gulagų imperija – vaizdi blogio jėgų siautėjimo apraiška. Šiandien šėtonas gundo subtiliau, įmantriau, net iš ekranų ar iliustruotų žurnalų žvelgdamas ledinėmis kosmetikos priemonių paryškintomis akimis. Pranašas Jeremijas savo buvusių bičiulių apsuptas šaukia: „Klaikas visur!“ Psalmininkas skundžiasi: „Tapau benamis savo giminėms, svetimas savo motinos vaikams.“ Apaštalas Paulius primena, jog nuodėmė ir mirtis yra kiekvieno mūsų dalis.

Skelbti Jėzaus žinią dažnai tampa pavojinga, nes pasakoma nemaloni ir nepatogi tiesa. Kritikuojami galingieji, iš turtuolių atimamas jų gerovės pagrindas, protingieji laikomi trumparegiais. Žmonės ginasi nuo jiems nemalonių tiesos žodžių, stengiasi užtildyti ar net nužudyti Jėzaus mokinius. Ši grėsmė lydi kiekvieną atsakingai gyvenantį krikščionį. Nuo šios baimės Jėzus apsaugo sakydamas: „Nebijokite tų, kurie žudo kūną.“ Argi tokia paguoda mūsų nepiktina? Būtent to labiausiai bijome. Juk kūnas yra atviras užpuolimams, jis pažeidžiamas, kūnu juntame skausmą. Kūno mirtimi baigiasi žemiškasis gyvenimas. Tačiau Jėzus toliau tęsia džiugią žinią: žmoguje yra sritis, kurios neįmanoma įveikti, kuri nepasiekiama smurtui, tai suvereni tikrosios laisvės vieta – žmogaus siela. Žinoma, galima kėsintis ir į šią žmogaus nepriklausomybę, ji turi būti ginama nuo manipuliacijų. Tačiau žmogaus siela ir jo orumas yra nepavaldus pasaulio galybėms.

Vis dėlto Jėzus įspėja, kad yra viena siaubinga galybė, kuri gali pasiglemžti visą žmogų su kūnu ir siela. Jėzus nesako šios būtybės vardo, tik pačią grėsmę atskleidžia pragaro sąvoka.

Iki mūsų dienų neturtinguose Rytų kraštuose žvirbliai vartojami maistui. Jėzaus laikais jie buvo pigūs: už smulkiausią romėnišką monetą galima buvo nupirkti du žvirblius. Evangelija patikina mus, jog nė vienas iš tų neišvaizdžių kūrinių nežūsta be Dievo valios ir be jo žinios. Pasak Jėzaus, jo mokiniai vertesni už daugybę žvirblių. Galima įsivaizduoti, kad Jėzus šiuos žodžius pasakė šypsodamasis, žinodamas žmonių polinkį numenkinti savo vertę. Siekdamas mus dar labiau sutvirtinti ir apsaugoti nuo egzistencinės baimės, Jėzus pateikia dar vieną palyginimą apie žmogaus plauką. Jei Dievas žino tokius smulkius dalykus, suprantama, jog jam rūpi visas žmogus.

Žmogus bijo nepastebėtas pranykti, būti užkastas į kapą. Juk kapo kauburėlis įsmunka, kryželis nuvirsta ir užrašas išblunka. Po šimtmečio vargu ar kas žinos apie jį – išskyrus Dievą. Dievo atmintyje ir jo dabartyje mes nuolat esame. Todėl Jėzus gali reikalauti, kad jį išpažintume visomis aplinkybėmis ir nepaisydami jokių grėsmių. Jėzaus mokiniams keliamas uždavinys yra neaprėpiamai didelis. Galima numanyti, kad mokiniai susidurs su pasipriešinimu, net smurtu. Jėzus mums žada Dievo pagalbą ir ragina, kad jo mokiniai nesibaimintų: nėra nieko slapto, ko Dievas neapreikš per apaštalus, jų sekėjus ir padėjėjus. Nors tai įvyksta ne vienu kartu, tačiau istorijos tėkmėje niekas iš to, ką Dievas nori apreikšti žmogui, nebus nuslėpta.

Nuodėmės ir mirties paliestas pasaulis yra trapus. Dažnai gėris, kuriuo džiaugiamės, yra toks laikinas, jog vien pagalvojus, kad galime jo netekti, mus užvaldo baimė, nerimas, grėsmė. Ši baimė paralyžiuoja ir užsklendžia savyje, pakursto vaizduotę, įkalina mintis. Filosofas Seneka davė patarimą atmesti kylantį nerimą ir dalykuose įžvelgti tai, kas jie iš tikrųjų yra. Reikia nuimti kaukes ne tik nuo žmonių, bet ir nuo visų dalykų, grąžinant jiems tikrąją išvaizdą.

Tuomet suprasime, kad baisiausia yra pati mūsų baimė.

baznycioszinios.lt

 

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Niekas neneigia,gerai,kad       2017-06-25 17:13

žmonės keliauja,pamato daug šalių,daug kultūrų,tačiau juk pati svarbiausia kelionė sieloje į save?Gerai,jei išlaikomas balansas tarp to,ir ano.

Neįtikėtinai gili psichologinė analizė       2017-06-25 16:07

“Nuodėmės ir mirties paliestas pasaulis yra trapus. Dažnai gėris, kuriuo džiaugiamės, yra toks laikinas, jog vien pagalvojus, kad galime jo netekti, mus užvaldo baimė, nerimas, grėsmė. Ši baimė paralyžiuoja ir užsklendžia savyje, pakursto vaizduotę, įkalina mintis. Filosofas Seneka davė patarimą atmesti kylantį nerimą ir dalykuose įžvelgti tai, kas jie iš tikrųjų yra. Reikia nuimti kaukes ne tik nuo žmonių,
bet ir nuo visų dalykų, grąžinant jiems tikrąją išvaizdą.
Tuomet suprasime, kad baisiausia yra pati mūsų baimė.”
Ačiū norėjusiam išlikti anonimu šio teksto autoriui!

Meditatyvioje Mt 10, 26–33 homilijoje rašoma:       2017-06-25 16:02

“Jėzus įspėja, kad yra viena siaubinga galybė, kuri gali pasiglemžti visą žmogų su kūnu ir siela. Jėzus nesako šios būtybės vardo, tik pačią grėsmę atskleidžia pragaro sąvoka.”
- “Mirties kultūra” ir yra čia minimo pragaro atstovybė mūsų laikams. Tai, kas “gali pasiglemžti visą žmogų su kūnu ir siela”, paprastai pateikiama tik kaip žmogaus laisvei, jo gerovei, pažangai tarnaujantys dalykai. Todėl būtina nuolatos lavintis ir budėti, melstis ir gyventi sakramentinį gyvenimą, kad pajėgtum bent apgraibomis skirti dvasias ir nepasirinktum blogį kaip gėrį (=nebūtum sugundytas).

Šiandieninėje realybėje...       2017-06-25 10:58

“Nebijokite tų, kurie žudo kūną, o negali užmušti sielos. Verčiau bijokite to, kuris gali pražudyti ir sielą, ir kūną pragare.”
Šiandieninėje realybėje - viskas priešingai: bijomasi to, kas gali nužudyti kūną ir nesibijoma to, kas gali pražudyti sielą (rodome didžiulę toleranciją tiems, kurie tvirkina sielą ir renkame į aukščiausią valdžią tuos, kurie palaipsniui dusina žmogaus sielą).

jo, valdžiažmogiai žudo sielą       2017-06-25 10:12

susitinki su kokiu ar kokia žmogysta iš valdžios - net šiurpas nukrato…
kokia arogancija, pasipūtimas, noras pažeminti kitą - ir daugiausia tai būna iš teisėsaugos ar šiaip korumpuoti/apsivogę komunistai bei komunistės (tos ypač bjaurios)

Didvyriai ir kankiniai       2017-06-25 9:08

Į vieną gretą su vysk. Teofiliu Matulioniu statyčiau ir mons. Alfonsą Svarinską. Gal jis buvo kiek “arčiau žemės”, bet jo ištikimybė Dievui ir Tėvynei bei kankinystė dėl to, sakyčiau nusipelno ne mažesnės pagarbos.

Laukimas       2017-06-25 9:03

“...ir nieko nėra paslėpta, kas nepasidarys žinoma,,,” Visa tai tiesa, bet kodėl to reikia taip ilgai laukti?


Rekomenduojame

Verta prisiminti, kaip Garliavos antpuolį 2012-ųjų gegužės 17-ąją komentavo Vytautas Landsbergis ir kaip Gintaras Černiauskas

Geroji naujiena: Kad būtume Prisikėlimo vaikai

Nuo bačkos. Saulius Skvernelis: „Paklauskime apie tai, kiek mūsų universitetų mokslinio potencialo rezultatų yra komercializuota mūsų pramonėje…“

Kaip LRT propaguojamą surogaciją traktuoja „pasenę, neatitinkantys šių dienų realijų“ LR įstatymai

Algimantas Rusteika. Pasaka apie ponus ir runkelius

Neringa Venckienė suimta 2 mėnesiams. „Tai absurdas“, – teigia advokatas Marijus Velička

Ramūnas Aušrotas. Apie konferenciją „Teugdo šeimos laimingus vaikus“ ir tėvų teisę patiems nuspręsti, kaip lavinti savo vaikus

Liudvikas Jakimavičius. Lietuviškoji Dreifuso byla

Aurelija Stancikienė. Apie teisingumą dėžutėse

Visi į mitingą prieš LRT vykdomą politiką. Susitinkame šeštadienį 14 val. prie LRT, Konarskio g. 49

Karolis Venckus. Kaip iš 39 Neringai Venckienei inkriminuotų nusikalstamų veiklų JAV teismas paliko 4

Algis Avižienis „Iš savo varpinės“: Kaip TROJKA Graikiją „gelbėjo“

Ramūnas Aušrotas. Laida „Spalvos. Gėjai tėčiai“ pažeidė įstatymą. Teisininko komentaras

Valdas Vižinis. Siaubūnės Neringos neliko, arba Laiškas Karlui

Darius Kuolys. Svarbūs Lietuvos švietimo duomenys

Lietuvos Sąjūdžio Vilniaus tarybos pareiškimas dėl 2020 metų valstybės biudžeto

Vytautas Sinica. Naujam pasauliui naujas žodynas: nuo patriotizmo iki Vyčio

Andrius Švarplys. N. Venckienė atgabenama į Lietuvą. Yra tik dvi išeitys: bloga ir blogesnė. Geros nėra

Apie Neringos Venckienės ekstradiciją JAV žiniasklaidoje

Ar tikrai? Valdas Vižinis. „Neringa grįžta į kiek kitokią Lietuvą...“

Rimantas Jokimaitis. Štandartenfiurerio ir jo laikų istorijos, arba Pasakojimas apie Lietuvos žydų žudiką

Atminties šviesa neišvydusiems saulės šviesos

Ramūnas Aušrotas. Aukščiausiojo Teismo išaiškinimas bus labai svarbus

Alvydas Jokubaitis. Ar religija yra ideologija?

Tėvai reikalauja teisės neleisti vaikų į pamokas apie LGBT santykius

Algimantas Rusteika. Kas darys sistemines reformas?

Zigmas Tamakauskas. Neužpustyti laiko dulkių prisiminimai

Irena Vasinauskaitė. Dienos, kai praeitis susitinka dabartį...

Geroji Naujiena: Gyvybės Viešpats, draugas mūsų geriausias

Lina Sedra. SOS: VILKAI! Patvirtinta REKORDINĖ medžioklės kvota – vilkų apsaugos ar vilkų genocido planas? Taikinyje – 40 proc. populiacijos

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.