Dienos aktualija, Geroji Naujiena

Geroji Naujiena. Mes nepriklausome tamsai

Tiesos.lt redakcija   2020 m. lapkričio 14 d. 23:54

59     

    

Geroji Naujiena. Mes nepriklausome tamsai

Sumanios jos rankos nestovi be darbo

Tauri moteriškė! O kur tokią rasti?
Ji daug vertingesnė už perlą brangiausią.
Pilnai pasikliauti ja gali jos vyras:
dėlei jos darbštumo jo turtai gausėja.
Jam gera – ne bloga – ji stengias daryti
diena iš dienos per gyvenimą visą.
Ji vilnas šukuoja, linų daug pribraukia.
Sumanios jos rankos nestovi be darbo:
tai griebiasi verpsto, tai imas vytuvų.
Nelaimei ištikus, pagalbą suteikia;
ji išmaldą dosniai varguoliams dalija.
Žavumas – praeina, ir grožis – nuvysta.
Šlovė moteriškei, kur Viešpaties bijo!
O darbščios jos rankos jai garbę teteikia –
visi tesužino jos darbus naudingus (Pat 31, 10–13. 19–20. 30–31)

* * *

Esat laimingi, kad bijotės Dievo

Laimingas esi, kad Dievo bijaisi,
kad laikais jo parodyto kelio!
Savo darbo vaisiais maitinsies,
būsi laimingas ir pertekęs visko.
Tavoji žmona – kaip vyno medis derlingas –
apie namų židinį suksis,
vaikai – kaip jaunos alyvų šakelės –
susės aplink stalą.
Matai, koks laimingas tas vyras,
kuris Viešpaties bijo!
Telaimina Dievas tave nuo Siono,
kad visą gyvenimą tu Jeruzalę klestint regėtum. (Ps 127, 1–5; P.: plg. 1a)

* * *

Kad toji diena jūsų neužkluptų lyg vagis

Dėl laiko ir valandos, broliai, nėra reikalo jums rašyti. Jūs patys gerai žinote, kad Viešpaties diena užklups lyg vagis naktį.
Kai žmonės kalbės: „Gyvename ramiai ir saugiai“, tada juos ir ištiks netikėtas žlugimas, tarytum gimdymo skausmai nėščią moterį, ir jie niekur nepabėgs.
Betgi jūs, broliai, neskendite tamsoje, kad toji diena jus užkluptų lyg vagis.
Juk jūs visi esate šviesos vaikai, dienos vaikai. Mes nepriklausome nakčiai nei tamsai.
Todėl nemiegokime, kaip kiti, bet budėkime ir būkime blaivūs! (1 Tes 5, 1–6)

* * *

Kadangi buvai ištikimas mažuose dalykuose, eikš į savo šeimininko džiaugsmą!

Jėzus pasakė savo mokiniams tokį palyginimą: „Vienas žmogus, iškeliaudamas į svetimą šalį, pasišaukė tarnus ir pavedė jiems savo turtą. Vienam jis davė penkis talentus, kitam du, trečiam vieną – kiekvienam pagal jo gabumus – ir iškeliavo.

Tas, kuris gavo penkis talentus, tuojau nuėjęs ėmė verstis ir pelnė kitus penkis. Taip pat kuris gavo du talentus, pelnė kitus du. O kuris buvo gavęs vieną, nuėjo, iškasė duobę ir paslėpė šeimininko pinigus.

Praslinkus nemaža laiko, anų tarnų šeimininkas grįžo ir pradėjo daryti su jais apyskaitą. Atėjo tas, kuris buvo gavęs penkis talentus; jis atnešė kitus penkis ir tarė: ‘Šeimininke, davei man penkis talentus, štai aš pelniau kitus penkis’.

[Šeimininkas atsakė: ‘Gerai, šaunusis ir ištikimasis tarne! Kadangi buvai ištikimas mažuose dalykuose, aš tau pavesiu didelius. Eikš į savo šeimininko džiaugsmą!’
Taipogi tas, kuris buvo gavęs du talentus, atėjęs pasakė: ‘Šeimininke, davei man du talentus, štai aš pelniau kitus du’.
Šeimininkas tarė: ‘Gerai, šaunusis ir ištikimasis tarne! Kadangi buvai ištikimas mažuose dalykuose, aš tau pavesiu didelius. Eikš į savo šeimininko džiaugsmą!’

Prisiartinęs tasai, kuris buvo gavęs vieną talentą, sakė: ‘Šeimininke, aš žinojau, kad tu – žmogus kietas: pjauni, kur nesėjai, ir renki, kur nebarstei. Pabijojęs nuėjau ir paslėpiau tavo talentą žemėje. Še, imkis, kas tavo’.

Šeimininkas jam atsakė: ‘Blogasis tarne, tinginy! Tu žinojai, kad aš pjaunu, kur nesėjau, ir renku, kur nebarsčiau. Taigi tau reikėjo leisti mano pinigus į apyvartą, ir sugrįžęs aš būčiau gavęs juos su palūkanomis. Todėl atimkite iš jo talentą ir atiduokite tam, kuris turi dešimt talentų.

Kiekvienam, kas turi, bus duota, ir jis turės su perteklium, o iš neturinčio bus atimta ir tai, ką jis turi. Šitą netikusį tarną išmeskite į tamsybes. Ten bus verksmas ir dantų griežimas’“ (Mt 25, 14–30)

* * *

Viešpatie Dieve, dėkodami Tau už patikėtus mums Tavo talentus, meldžiame: suteik ir drąsos jais dalytis ir taip juos pagausinti.
Kiekvienas asmeniškai ar bendruomeniškai melskimės ir už Lietuvą Tiesoje: kad neįsileistume į savo širdį šios žemės sutemų, kad užtektų ištvermės atlaikyti tamsos puolimą ir liudyti šviesą.
Dieve, už Lietuvos laisvę žuvusių ir nukankintų užtarimu, suteik mūsų žemiškajai Tėvynei atsivertimo malonę, išgydyk mus nuo susipriešinimų, užsidarymo savy, nuo nevilties, kad rinktumės Tavo nurodytą Palaiminimų kelią ir budėtume kaip šviesos vaikai laukdami Tavo dienos. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

 

* * *

Arnoldas Valkauskas. Kai žmonės sakys, kad gyvename ramiai ir saugiai, tada ir ištiks juos žlugimas

 

* * *

Sigitas Tamkevičius. Šviesos vaikų kelias  
33 eilinis sekmadienis

Apaštalas Paulius Jėzaus sekėjus vadino šviesos vaikais: „Jūs visi esate šviesos vaikai, dienos vaikai. Mes nepriklausome nakčiai nei tamsai“ (1 Tes 5, 5). Kokie turi būti tie šviesos vaikai?

Psalmininkas moko: „Laimingas esi, kad Dievo bijaisi, kad laikais jo parodyto kelio“ (Ps 127, 1). Senajame Testamente žmogaus santykį su Dievu daugiau lėmė baimė nei meilė. Šis santykis pasikeitė su Jėzaus paskelbta Gerąja naujiena.

Kartą vienas Įstatymo mokytojas Jėzaus paklausė: „Mokytojau, koks įsakymas yra didžiausias Įstatyme?“ Jėzus atsakė: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu. Tai didžiausias ir pirmasis įsakymas. Antrasis – panašus į jį: Mylėk savo artimą kaip save patį“ (Mt 22, 36–40).

Jėzus net nurodė, kokia turi būti toji meilė: „Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte; kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą!“ (Jn 13, 34). Savo mirtimi Jėzus parodė tobulos meilės pavyzdį: „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“ (Jn 15, 13).

Apaštalas Jonas aiškina, kokia turi būti tobula meilė: „Nebėra meilėje baimės, bet tobula meilė išveja baimę. Baimė bijo bausmės, ir kas bijo, tas dar netobulai myli. Mes mylime, nes Dievas mus pirmas pamilo (1 Jn 4,18–19).

Dievo žodis šį sekmadienį kviečia pamąstyti, ką, mylėdami Dievą, konkrečiai turime daryti. Jėzus papasakojo palyginimą apie šeimininką, padalijusį tarnams savo turtą, kad jie verstųsi ir pelnytų palūkanas; priminė, kad Dievo dovanų nevalia užkasti į žemę, bet taip jomis pasinaudoti, kad jos neštų „palūkanas“, tai yra kurtų gėrį. Mes mylime Dievą, jeigu gerai naudojame iš jo rankų gautas dovanas.

Kūrėjas, pašaukdamas mus iš nebūties į gyvenimą, padovanojo mums kūną, sveikatą, gabumus, mus supančius žmones ir visą mus supančią kūriniją, ir šias dovanas turime taip panaudoti, kad jos atneštų kuo geriausių vaisių. Kaip tai padaryti?

Yra tik vienas būdas gerai panaudoti Dievo dovanas, kad jos atneštų palūkanas – savo gyvenimą kreipti Dievo nurodytu keliu. Tai meilės kelias, kurį neklystamai rodo mūsų sąžinė ir Dievo Apreiškimas. Tačiau esame gundomi būti išmintingesni už patį Kūrėją ir nepaisyti jo rodomo kelio. Jei paklausome gundytojo, Dievo padovanotus talentus užkasame į žemę.

Mūsų kūnas ir mus supanti kūrinija yra labai brangios mums patikėtos Dievo dovanos. Apaštalas Paulius kalba: „Argi nežinote, kad jūs esate Dievo šventovė ir jumyse gyvena Dievo Dvasia? Nes Dievo šventovė šventa, ir toji šventovė – tai jūs!“ (1 Kor 3, 16.17). Tiek savo kūnus, tiek visą kūriniją turime branginti ir niekuo jų neteršti, nenaikinti.

Atsisveikindamas su mokiniais, Vakarienės kambaryje Jėzus kvietė: „Pasilikite manyje, tai ir aš jumyse pasiliksiu. Kas pasilieka manyje ir aš jame, tas duoda daug vaisių; nuo manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti“ (Jn 15, 4.5). Mes tampame vaisingi tik būdami glaudžioje vienybėje su Jėzumi, todėl šios vienybės turime siekti, o ją pasiekę labai branginti.

Vienijamės su Jėzumi kiekvieną kartą, kai savo mintis keliame į Dievą. Šiuo metu nerimą kelianti pandemija gali labai pasitarnauti, kad dažniau savo mintis keltume į Viešpatį. Girdėdami nerimą keliančius žodžius apie sergančius ir mirštančius, vietoj išgąsčio ar nerimo viltingai kreipkimės į Dievą, maldaukime globoti ir mus, ir visus pavojuje esančius žmones, ir ypač jiems tarnaujančius medikus.

Išskirtinę vienybę su Jėzumi palaikome dalyvaudami Mišiose, priimdami Komuniją ir adoruodami Švč. Sakramentą. Šios praktikos labai brangios, nes padeda gautus Dievo talentus ne užkasti, bet pelnyti nuopelnus – tas brangiąsias palūkanas, kurias vieninteles nusinešime į amžinybę.

Kardinolas Sigitas Tamkevičius

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Popiežius Pranciškus       2020-11-21 19:56

Jauniesiems ekonomistams: taisykime griūvančius namus
Baigėsi tris dienas vykęs virtualus susitikimas „The Economy of Francesco“ – „Pranciškaus ekonomika“, kuriame nuotoliniu būdu dalyvavo arti trijų tūkstančių jaunų ekonomistų ir verslininkų iš beveik šimto dvidešimties pasaulio šalių. Prieš renginio pabaigą, šeštadienio vakarą, į jame dalyvavusį jaunimą kreipėsi popiežius Pranciškus.
Šis virtualus susitikimas Asyžiuje nėra pats sau tikslas, bet pirminis atspirties taškas proceso, kurį esame pakviesti išgyventi kaip pašaukimą, kultūrą ir susitarimą, sakė Pranciškus jaunimui ir toliau komentavo šiuos tris savo pasiūlytus raktažodžius.
I. Asyžiaus pašaukimas
„Pranciškau, sutaisyk mano namus, juk matai, kad jie griūva“ – šie žodžiai paskatino imtis veiklos Pranciškų Asyžietį. Šiandien jie skamba kaip ir mums visiems skirtas raginimas, sakė popiežius, pridurdamas, kad jis dėmesingai sekė pasirengimų šiam susitikimui procesą, matė, kaip greitai buvo atsiliepta į kvietimą, nes jaunimas supranta, kad negalima ramiai sau toliau gyventi taip, kaip gyvenome lig šiol. „Jūs žinote, kad skubiai reikalingas naujas ekonominis diskursas, skubiai reikia atsakingai pripažinti faktą, kad dabartinė pasaulio sistema yra įvairiais požiūriais netvari, kad kenčia „mūsų sesuo Žemė“, kuri yra engiama ir apiplėšiama, kaip ir nemaža dalis vargą kenčiančių jos gyventojų.“
Dabartinė padėtis, kurios sunkumą dar labiau išryškino COVID-19 pandemija, reikalauja atsakingo visų mūsų atsakymo. Tai ypatingai aktualu jaunajai kartai, nes nuo dabartinių veiksmų ir šiandien priimamų sprendimų priklausys gyvenimas ateityje. Dėl to ir jauni žmonės privalo dalyvauti ten, kur kuriama jų ateitis, ne tik ateitis, bet ir dabartis.

Popiežius Pranciškus       2020-11-21 19:53

Jauniesiems ekonomistams: taisykime griūvančius namus.
II. Naujoji kultūra

Mums reikia pokyčių; mes norime pokyčių; mes stengiamės, kad jie vyktų, tęsia Pranciškus. Tik bėda, kad nežinome, kaip atsiliepti į daugelį mus užklupusių sunkumų, matome analizių ir diagnozių fragmentiškumą, kuris galiausiai blokuoja bet kokį galimą sprendimą. Iš esmės mums trūksta reikiamos kultūros, kuri mums padėtų atsiverti naujoms vizijoms, idėjoms ir programoms. Mums taip pat trūksta tokio dvasingumo, kuris padėtų išsivaduoti iš vienos dominuojančios logikos.
Ieškant sprendimų, reikalinga nauja lyderystė, kuri sugebėtų plėtoti naująją kultūrą. Reikia bendruomenių ir institucijų vadovų, kurie imtųsi problemų sprendimo, neužsidarydami savo nepasitenkinime, nesekdami, kad ir nesąmoningai, ideologijomis, kurios nesugeba pašalinti neteisingumo iš žmonių gyvenimo, o tik paralyžiuoja bet kokį veikimą. Kaip teisingai pastebėjo Benediktas XVI, kalbėdamas apie badą, kuris yra viena rimčiausių mūsų laikų pasaulio problemų – badas priklauso ne nuo materialinių išteklių trūkumo, bet pirmiausiai nuo socialinių išteklių trūkumo, nuo neadekvačių institucinių sprendimų.
Matydami dabartinę socialinę ir ekonominę krizę, kurią šiandien kenčia daug žmonių ir kuri kelia pavojų jų dabarčiai ir ateičiai, negalime toleruoti, kad būtų teikiama pirmenybė tiems sektoriams, kurie netarnauja bendrajam gėriui. Turime sugrįžti, sakė popiežius, prie „bendrojo gėrio mistikos“. Atvirumas ir dėmesingumas visiems, nepaisant tarp žmonių esančių savaime suprantamų skirtumų, yra esminė bet kokios pertvarkos, taigi ir ekonominiame, politiniame ir socialiniame gyvenime vyraujančios mąstysenos kaitos sąlyga. Popiežius pabrėžė, kad negana vien sutelkti dėmesį į paliatyvių filantropinių priemonių paiešką, taip pat negana tik užtikrinti vargstantiesiems būtiniausių poreikių patenkinimo, bet reikia struktūriškai pripažinti, jog patys vargstantieji turi pakankamai orumo, kad galėtų dalyvauti diskusijose dėl galimų sprendimų, užtikrinančių, kad jie patys galėtų parsinešti duonos į namus.

Popiežius Pranciškus       2020-11-21 19:52

Jauniesiems ekonomistams: taisykime griūvančius namus
III Asyžiaus susitarimas

Popiežius linkėjo, kad tris dienas vykusio virtualaus jaunųjų ekonomistų ir verslininkų susitikimo rezultatas būtų visų dalyvių pasiryžimas siekti bendrojo gėrio. Negalime sau leisti vis atidėlioti didžiųjų klausimų sprendimo. Šiai didžiulei ir neatidėliotinai užduočiai reikalingas dosnus žmonių, dirbančių įvairiose kultūros srityse, akademiniame ir mokslo pasaulyje įsipareigojimas. Reikalingas ir budrumas, kad nebūtų pasiklysta tarp intelektinių madų ar ideologinių pozicijų, kurios izoliuoja nuo konkretaus žmonių gyvenimo ir jų vargų.
Integralaus žmogaus vystymosi perspektyva yra gera žinia, kurią reikia skelbti ir siekti įgyvendinti. Turime suvokti kaip žmones, kurie vadovaujasi tuo, kas mumyse geriausia, kurie siekia gyventi pagal Dievo planą, mokosi prisiimti atsakomybę už pažeidžiamiausius savo brolius. Mūsų žmoniškumas matuojamas pagal mūsų santykį su kančia ir kenčiančiuoju. Tai galioja tiek asmeniui, tiek visuomenei. Šis matas turi būti naudojimas ir mūsų sprendimuose, ir ekonominiuose modeliuose.
Visi neišvengiamai žengiame į ateitį, kurios negalime nuspėti, tačiau kiekvienas galime daug nuveikti, sakė Pranciškus ir ragino ekonomikos ir verslo srityje pradedančius dirbti jaunus žmones nesirinkti lengvesnių ir trumpesnių kelių, bet visada atsiminti savo pašaukimą būti evangeliniu raugu toje aplinkoje, kurioje jie dirba. Praėjus pandemijos krizei, reikia vengti vėl patekti į karštligišką vartotojiškumą ar naujas savanaudiškumo formas. Nepamirškite, kad iš krizės niekada neišeiname tokie, kokie buvome: išeiname arba geresni, arba blogesni. Brandinkite tai, kas gera, pasinaudokite proga ir visi kartu imkite tarnauti bendrajam gėriui. Dangus telaimina, kad galų gale nebeliktų vadinamųjų kitų, bet kad išmoktume taip gyventi, kad galėtume apie save sakyti mes. (JM / Vatican News)

Popiežius Pranciškus       2020-11-21 14:34

kalbėjo interneto seminare apie pandemijos iššūkius Lotynų Amerikoje
Ketvirtadienį vyko virtualus seminaras „Bažnyčia, popiežius Pranciškus ir pandemijos tikrovė“, kurį surengė Popiežiškoji Lotynų Amerikos komisija, Popiežiškoji socialinių mokslų akademija ir Lotynų Amerikos vyskupų konferencija. Jo dalyviams buvo perduota ir popiežiaus Pranciškaus video žinia.

Sveikindamas visus seminaro dalyvius Lotynų Amerikoje ir Romoje bei dėkodamas šios iniciatyvos organizatoriams, popiežius pirmiausia sakė, jog jis tikisi, kad šis virtualus susitikimas įkvėps naujų kelių paieškas, pažadins procesus, padės kurti naujas sąjungas ir paskatins mechanizmus, užtikrinančius orų gyvenimą visiems žmonėms, o ypač labiausiai atstumtiesiems, padės broliškai gyventi ir kurti socialinę draugystę.

Kai kalbu apie labiausiai atstumtuosius, pridūrė popiežius, galvoju ne tik apie išmaldos davimą vargingiausiai gyvenantiems žmonėms, ne tik apie artimo meilės gestą, bet apie hermeneutį raktą. Nuo ten turime pradėti, nuo visų žmogiškųjų paribių, nes kitaip būsime neteisingai suprasti. Nuo ten turi prasidėti mūsų  mąstysenos apvalymas.

Puikiai suprantame, kalbėjo Pranciškus, kad dar ilgai kentėsime dėl niokojančių pandemijos padarinių, ypač ekonomikai, kuriai reikalinga parama ir kūrybingi pasiūlymai, kurie padėtų palengvinti krizės naštą. Pandemija atskleidė geriausius ir blogiausius žmonių bruožus, dosnų gerumą ir uždarą savanaudiškumą. Pandemija parodė, kaip labai esame vieni nuo kitų priklausomi. Turime suprasti, kad geriausias būdas pasirūpinti savimi yra išmokti rūpintis tais, kurie yra šalia mūsų, ugdyti bendrystę kaimyniškų santykių, bendruomenės, regiono, šalies, visų mūsų bendrų namų mastu.

Popiežius visų pirma kreipiasi į vykdančiuosius politinę valdžią. Šiuo metu turime progą reabilituoti politiką, kad ji būtų suprantama kaip pašaukimas ir viena kilniausių artimo meilės vykdymo formų. Pranciškus priminė, kad šiai tematikai jis gana daug dėmesio skyrė neseniai paskelbtoje savo enciklikoje „Fratelli tutti“. Kiekvieno žmogaus pripažinimas broliu ar seserimi ir siekimas įtraukti į socialinę draugystę nėra utopija. Mes, kaip individai, galime padėti vargstantiesiems. Tačiau, jei tai darome prisijungdami prie kitų ir kuriame socialinius brolystės ir teisingumo visiems procesus, mūsų pastangos patenka į „politinės artimo meilės“ lauką. Tad turime reabilituoti politiką, pakartojo popiežius, kad ji būtų vykdoma kaip kilnus pašaukimas, kurį vykdantieji nesiektų nieko kita, o tik bendrojo gėrio.

Popiežius paragino visus Lotynų Amerikos krikščionis semtis įkvėpimo iš Evangelijos, su viltimi žengti pirmyn kartu su visais geros valios žmonėmis, nepraeiti abejingai pro kenčiančiuosius, bet gerojo samariečio pavyzdžiu stengtis jiems padėti. Galiausiai Pranciškus malda kreipėsi į Amerikos užtarėją – Gvadalupės Švenčiausiąją Mergelę – ir prašė, kad ji visus apgobtų savo apsiaustu, priglaustų vienišuosius, stiprintų siekiančiuosius teisingumo. (JM / Vatican News)

Popiežius Pranciškus       2020-11-21 14:31

Pasveikino pasionistų kongregaciją trijų šimtų metų jubiliejaus proga Kongregacijos nariams palinkėjo steigėjo šv. Kryžiaus Pauliaus žodžiais, kad savo misijoje, įsišaknijusioje Kristaus kančios atminime, jaustųsi „paženklinti ugnimi“. Popiežius sveikinimo laišką pasiuntė pasionistų vyresniajam, iš Mianmaro kilusiam t. Joachimui Rego.

Šv. Kryžiaus Paulius Kristaus kančią pavadino didingiausiu ir žaviausiu Dievo meilės darbu. Jis pats jautėsi tarsi Kristaus kančios ugnies paženklintas ir norėjo uždegti visą pasaulį savo ir savo bendražygių misionieriška veikla. Pasak popiežiaus, svarbu atkreipti dėmesį, kad „misija yra aistra Jėzui, bet sykiu ir aistra jo tautai. Stovėdami priešais nukryžiuotą Jėzų, pažįstame visą mus sukilninančią ir palaikančią jo meilę, tačiau, jei nesame akli, pajuntame, kad tas Jėzaus žvilgsnis prasiplečia ir, kupinas karštos meilės, nukrypsta į visą jo tautą. Mūsų tapatybė be tokios priklausomybės negali būti suprantama“, – rašo Pranciškus, cituodamas Evangelii gaudium.

Popiežius prašė pasionistų vienuolių vis labiau nepaliaujamai rūpintis žmonijos poreikiais ir linkėjo, kad jų misionieriškas triūsas būtų skirtas ypač mūsų epochos nukryžiuotiesiems: vargstantiesiems, silpniesiems, engiamiems ir visokių neteisingumo formų aukoms. Tai pareikalaus dar didesnio vienuolių asmeninio susitapatinimo su Nukryžiuotuoju ir Prisikėlusiuoju. Tik dėl meilės, kaip Jėzus, nukryžiuotieji sugebės veiksmingais žodžiais ir darbais gelbėti istorijos nukryžiuotuosius, pasakė Pranciškus. Neįmanoma kitų įtikinti Dievo meile vien žodiniu skelbimu ar reklama – reikia konkrečių veiksmų, kad būtų galima patirti šią meilę mūsų pačių meilėje, kuri save dovanoja per dalijimąsi nukryžiuotųjų dalia, net paaukojant gyvybę. Savaime suprantama, pridūrė Pranciškus, turi būti aišku, kad tarp skelbimo ir jo priėmimo tikėjime reikia Šventosios Dvasios dalyvavimo. (SAK / Vatican News)

Popiežius Pranciškus       2020-11-21 14:29

Evangelizavimo darbe svarbiausia atverti širdį
Nors istorija išskyrė mūsų tautas, ji nesunaikino jų šaknų, kurios sujungia mus dideliame Amerikos evangelizavimo darbe, pasakė popiežius Pranciškus, penktadienį priimdamas Romos Popiežiškosios Lotynų Amerikos kolegijos bendruomenę.

Romoje studijuojantiems kunigams iš Lotynų Amerikos šalių popiežius sakė, jog Bažnyčios praeityje vykdyta ir šiandien vykdoma evangelizavimo misija yra vienas pagrindinių veiksnių, sujungiančių į viena įvarius skirtingus bruožus, kuriais pasižymi Lotynų Amerikos tautos.

Popiežius savo kalboje neslėpė, kad evangelizacijos darbą praeityje taip pat lydėjo dalykai, kuriuos šiandien vertiname neigiamai. „Evangelija ir jos žinia pasiekė mūsų kraštus žmogiškomis priemonėmis, kurios nebuvo laisvos nuo nuodėmės“, – sakė popiežius. „Tačiau Dievo malonė buvo galingesnė už žmonių silpnumą ir Dievo žodis pasiekė kiekvieną žemyno kampelį. Šis stebuklas buvo įmanomas, nes ir tie, kurie atvyko, ir tie, kurie priėmė atvykusius, sugebėjo atverti širdis, neužsidarė tam, ką kitas galėjo pasiūlyti žmogiškąja, kultūrine ir religine prasme.“

Popiežius paragino dabartinius Lotynų Amerikos evangelizuotojus drąsiai ir atvirai sėti Dievo žodžio sėklą. Jis taip pat pateikė jiems keletą konkrečių patarimų. Pasak Pranciškaus, kaip praeityje, taip ir šiandien svarbiausia – atverti širdį. „Žinoma, širdis pirmiausiai turi būti atverta Viešpačiui, kuris vis beldžiasi į mūsų duris, norėdamas pas mus užeiti ir pasilikti tarp mūsų. Tačiau jūs taip pat turite atverti savo širdį broliams ir seserims. Turite atsiminti, kad mūsų santykių su Dievu vertinimo matas yra mūsų elgesys kitų žmonių atžvilgiu“, – sakė Pranciškus. „Visada būkite atviri. Niekada neuždarykite durų tam, kas trokšta būti priimtas. Žinokite, kad pats Viešpats jus kviečia vargstančio žmogaus asmenyje, norėdamas, kad visi kartu dalyvautume jo pokylyje.“ (JM / Vatican News)

Evangelijos komentaras       2020-11-21 5:56

Komentuoja kun. Jacekas Paszenda SDB
Mano Jėzau, kaip gerai klausytis Tavo žodžio, kaip gerai būti su Tavimi. Atidžiai priimti kiekvieną Tavo mintį, patarimą, įspėjimą, paraginimą, o paskui jį per visą dieną nešioti savo širdyje ir maitintis juo, maitinti savo veiksmus ir sprendimus. Nes Tu turi gyvenimo žodžius! Nes Tu mane myli, nori, kad būčiau laimingas, nori, kad turėčiau gyvenimo pilnatvę. Būk pašlovintas, mano Viešpatie!
Kaip gerai, kad nesu vienintelis, kuris klausosi Tavęs. Yra dar ir kitų, kurie trokšta išgirsti Tavo mokymą. O kad jų būtų vis daugiau! Todėl, mano Jėzau, noriu dalintis tuo, ką šiandien man duodi – dalintis Tavo žodžiu. Daryti kaip Tu – išnaudoti kiekvieną progą kalbėti apie Dievo meilę, Gerąją Naujieną apie Tavo atneštą išganymą. Noriu tapti Tavo lūpomis, kad Tave pažįstančių ir Tavo mokinių būrys vis gausėtų.
Kaip nuostabu, kad Tavo pamokymų klausomės kartu su Tavo mylimiausia Motina ir Tavo gimine. Bet tai man nėra didžiausia privilegija, mano Jėzau, būti tokioje draugijoje. Didžiausias siurprizas ir dovana man, tai kad galiu būti Tau toks artimas, kaip Marija. Tereikia nebūti vien Tavo klausytoju, bet ir Dievo valios vykdytuoju. Todėl, Jėzau, žinantis mano silpną valią, maldauju, kad ją stiprintum, kad gyvenčiau kasdien žodžiais „teesie Tavo valia“, kad savo tikėjimą galėčiau patvirtinti veiksmais, o ne tik lūpomis. Amen.

Evangelijos komentaras       2020-11-21 5:54

Kas gi mano motina ir kas mano broliai?“ – klausia Jėzus. Ir atsako mums visiems: „Kiekvienas, kas tik vykdo mano dangiškojo Tėvo valią, yra man ir brolis, ir sesuo, ir motina“. Toks Jėzaus atsakymas yra ir paguodžiantis, ir įpareigojantis. Tai reiškia, kad kiekvienas galime būti Jėzaus ir brolis, ir sesuo, ir motina, nes kiekvienas esame Dangiškojo Tėvo vaikas. Tačiau būti tikru Dievo vaiku tai – vykdyti Tėvo valią. Kaip tai suprasti, kokia yra Tėvo valia mums? Į šį klausimą gali atsakyti tik Evangelija, tik Dievo žodyje galime rasti atsakymus. Visas Jėzaus mokymas yra apie tai, kaip vykdyti Tėvo valią. Visų pirma, tai yra Meilės įsakymas, Jėzus pabrėžia, kad svarbiausia yra mylėti Dievą visa širdimi, visu protu ir visomis jėgomis, o savo artimą mylėti kaip save patį. Visa, ką darome, turi būti matuojama šiuo meilės matu. Tokia yra Dievo valia, kad mylėtume vieni kitus. Kai kasdienybėje klausiame: kokia tavo, Dieve, valia? Atsakymo reikėtų ieškoti meilėje. Ar mano pasirinkimai bus nukreipti į Dievo ir artimo meilę? Ar tai bus tik mano egoizmas, noras pasirodyti, patogiai įsitaisyti gyvenime, išvengti nemalonumų? Vykdyti Dievo valią, tai nereiškia atlikti kažkokius ypatingus darbus savo gyvenime, tai nereiškia dirbti Dievui. Dievas nėra mūsų darbdavys. Jeigu mes atliekame tam tikras užduotis, svarbiausias matas turėtų būti artimo meilė, tada darysime Dievo darbus, o ne darbus Dievui. Dievui nieko iš mūsų nereikia, Jo giliausiais troškimas - dalintis savo meile su mumis, kad mes galėtume ja dalintis tarpusavyje. Taigi, ieškodami Dievo valios, visų pirma turime ieškoti paties Dievo ir Jo meilės, tuomet viskas, ką darysime, kils iš tos meilės, o tai ir bus Dievo valios vykdymas.

Šiandien dėkosiu Jėzui už Jo meilę ir per Jo Žodį apreikštą Dievo valią mums.
Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad sugebėčiau mylėti ir vykdyti Jo valią.

“Kasdienė duona”

Evangelijos mąstymas       2020-11-21 5:53

Prašyti tikėjimo ir gilaus džiaugsmo dėl to, kad esu pašauktas visą amžinybę gyventi su Dievu

Įsiklausysiu į sadukiejų ir Jėzaus pokalbį. Jie netiki iš numirusiųjų prisikėlimu. Susitikime su Jėzumi jie neieško tiesos. Nori tik „atversti“ Jėzų ir įrodyti, kad Jis klysta.

*

Ar manyje negyvena „sadukiejų“ dvasia, kuri abejoja amžinuoju gyvenimu? Ar neiškeičiu savo tikėjimo laikysenos į nuolatinių diskusijų su Dievu laikyseną? Ar sugebu Juo pasitikėti, kai girdžiu apreikštas tiesas, kurių iki galo nesuprantu?

*

Amžinojo gyvenimo džiaugsmo negalima išaiškinti remiantis tik žemiška patirtimi. Turiu remtis Jėzaus pažadais, o Jis sako man, kad amžinybės laimė ir džiaugsmas neįsivaizduojamai pralenkia žemiškąją laimę bei džiaugsmą. Ar Juo tikiu?

*

Mano laimės bei džiaugsmo esmė yra tai, kad aš esu Dievo vaikas. Kuo giliau patiriu, išgyvenu, kas aš esu Dievo akyse, tuo labiau išgyvenu, patiriu laimę. Amžinybėje išgyvensiu tos laimės pilnatvę.

*

Pabandysiu lėtai, giliai apsvarstęs, visa širdimi išpažinti Dievui: „Esu Tavo vaikas“, o paskui sau: „Esu Jo vaikas“. Kokius išgyvenimus sukelia manyje toks išpažinimas? Ar tai yra man artima, ar svetima?

*

Mano amžinasis gyvenimas prasidėjo mano prasidėjimo momentu. Dievas yra gyvųjų, o ne mirusiųjų Dievas. Nuo manęs priklauso, ar aš būsiu Jam gyvas, ar kaip miręs. Prašysiu, kad Jis apsaugotų mane nuo viso to, kas veda į mirtį.

*

Nuoširdžioje maldoje kreipsiuosi į Jėzų, kad žadintų manyje amžinojo gyvenimo su Dievu ilgesį. Savo maldoje šiandien sakysiu:

„Dieve, tik Tu esi didžiausio mano ilgesio pasotinimas“. 

Kasdienapmastau.lt

Švč. Mergelės Marijos Paaukojimo šventės       2020-11-21 5:51

Evangelija
(Mt 12, 46–50)

  Jėzui dar tebekalbant minioms, štai jo motina ir broliai stovėjo lauke ir norėjo su juo pasimatyti. Tuomet kažkas jam pranešė: „Štai tavo motina ir broliai stovi lauke, nori su tavim pasikalbėti“.
  Jis atsakė pranešusiam: „Kas gi mano motina ir kas mano broliai?“
  Ir, ištiesęs ranką į mokinius, tarė: „Štai mano motina ir mano broliai! Kiekvienas, kas tik vykdo mano dangiškojo Tėvo valią, yra man ir brolis, ir sesuo, ir motina“.

  Katalikai.lt

Švč. Mergelės Marijos Paaukojimo šventės       2020-11-21 5:50

Dievo Žodis
Psalmė (Lk 1, 46–55)

P. Tu laiminga, Mergele Marija, nešiojusi amžinojo Tėvo Sūnų.

  Mano siela šlovina Viešpatį,
  mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju. – P.

  Nes jis pažvelgė į savo nuolankią tarnaitę.
  Štai nuo dabar palaiminta mane vadins visos kartos,
  nes didžių dalykų padarė man Visagalis,
  ir šventas yra jo vardas! – P.

  Jis maloningas iš kartos į kartą
  tiems, kurie jo klauso.
  Jis parodo savo rankos galybę
  ir išsklaido išdidžios širdies žmones. – P.

  Jis numeta galiūnus nuo sostų ir išaukština mažuosius.
  Alkstančius gėrybėmis apdovanoja,
  turtuolius tuščiomis paleidžia.– P.

  Jis ištiesė pagalbos ranką savo tarnui Izraeliui,
  kad minėtų jo gailestingumą, kaip buvo žadėjęs mūsų protėviams –
  Abraomui ir jo palikuonims per amžius“. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Jn 13, 34)

P.  Aleliuja. – Palaiminti, kurie klausosi Dievo žodžio ir jo laikosi. – P. Aleliuja.

Švč. Mergelės Marijos Paaukojimo šventės       2020-11-21 5:49

Dievo Žodis
Skaitinys (Zch 2, 14–17)

  Džiūgauk, linksma būk, Siono dukra: štai aš ateisiu ir apsigyvensiu tavo viduje, – Viešpaties žodis. Daugel tautų tą dieną dėsis prie Viešpaties, ir bus manoji tauta. Aš apsigyvensiu tavo viduje. Tada tu suprasi, kad mane kareivijų Viešpats pas tave siuntė.
  Ir Viešpats paims nuosavybėn Judą, kaip savo dalį šventojoje žemėje. Jis vėl išsirinks sau Jeruzalę. Tegul nutyla visas pasaulis prieš Viešpaties veidą: jisai pakyla iš savo šventojo būsto.

Evangelijos Komentaras       2020-11-20 5:54

Evangeliją komentuoja Vincas Kolyčius (1922-2013)
Gal būt stebimės, kad Jėzus iš tiesų buvo supykęs, kai, įžengęs į šventyklą, pamatė prekiautojus. Jis ėmė vyti juos lauk. Daugelyje paveikslų Jėzus vaizduojamas kaip ramus, pasyvus Ganytojas, bet čia Jis pasirodė kitoks, matydamas nepagarbą savo Tėvui. Jėzus patyrė tokią savo emocijų įvairovę, kokią ir mes savo gyvenime patiriame. Jis žinojo, ką reiškia liūdėti, užjausti, bijoti, džiaugtis, stebėtis ir netgi pykti.
Jėzus atėjo atpirkti mūsų žmogiškumą, o ne pakeisti jį kažkuo kitu. Todėl būti žmogumi ir patirti emocijas - tikrai ne nusikaltimas. Dievas, sukūręs mus ir apdovanojęs tokiomis įvairiomis emocijomis, sakė, kad tai buvo gera ir netgi labai gera. Emocijos pastūmėja mus į blogą tik tuomet, kai leidžiame joms mus užvaldyti arba kliudyti mūsų bendrystei su Dievu.
Pyktis, užuot atskyręs Jėzų nuo Tėvo, - kaip tai dažnai nutinka mums - buvo teisingas atsakas, kilęs iš Jo bendrystės su Tėvu. Jis žinojo, kad šventykla - tai maldos vieta, kur tikintieji renkasi šlovinti Dievą. Jei pinigų keitėjai ir gyvūnų pardavėjai buvo reikalingi, jie savo prekystalius turėjo pasistatyti už šventyklos sienų. Tačiau, užuot Dievo karalystei atėjus į miestą, „miestas-turgus“ buvo atitemptas į šventyklą.
Jėzus yra toks pat uolus ir dėl mūsų širdžių - Šventosios Dvasios šventovių. Pagalvokime, ar mes neleidžiame pasaulio reikalams, nors ir kokie reikalingi jie atrodytų, užvaldyti mūsų širdis? Gal būt leidžiame savo emocijoms nustelbti mūsų sprendimus ir aptemdyti mūsų bendrystę su Dievu? Jėzus nori pakylėti mūsų žmogiškumą ir padėti mums panašėti į Jį. Jo Dvasia trokšta, kad tapę tokie, kaip Jėzus, rodytume pasauliui, ką reiškia būti kupiniems gyvybės.
Prisiminkime apaštalo Pauliaus žodžius: „Argi nežinote, kad jūs esate Dievo šventykla ir jumyse gyvena Dievo Dvasia. Jei kas Dievo šventyklą niokoja, tą Dievas suniokos, nes Dievo šventykla šventa, ir toji šventykla - tai jūs!“ (1Kor 3,16-17)
Ateik į mano širdį, Viešpatie Jėzau ir pašalink viską, ko ten neturėtų būti. Iškelk šį „turgų“ už mano šventyklos sienų, kad mano širdis priklausytų tik Tau. Noriu vis labiau degti meile Tėvui ir panašėti į Tave.

XXXIII eilinės savaitės penktadienio Evangelijos       2020-11-20 5:53

Mąstymas
Prašyti troškimo būti apvalytam ir atvirumo Jėzaus žodžiui

Įeisiu su Jėzumi į šventyklą. Pamatysiu žmonių minias, išgirsiu triukšmą. Pažvelgsiu į užsidegusį pykčiu Jėzaus veidą, į kančią  Jo akyse. Jis mato tuos, kurie panirę savo reikaluose „pameta galvą”, pamiršdami tai, kas svarbiausia.

*

Prašysiu Jėzaus, kad leistų man įeiti į Jo kančią  ir „suvokti širdimi” tai, kas suteikia Jam didžiausią skausmą. Paklausiu Jėzaus, kas Jį džiugina ir kas skaudina, kuomet Jis žvelgia į mano gyvenimą.

*

Stebėsiu įsikarščiavusio Jėzaus elgesį. Išgirsiu Jo pilnus apgailestavimo ir priekaišto žodžius. Žodžiu ir veiksmu Jis apvalo šventyklą, kuri liovėsi būti maldos namais.

*

Paklausiu savęs, kur man labiausiai reikia apvalymo. Prisiminsiu Evangelijos žodžius bei įvykius iš kasdienybės, kurie paskutiniu metu kviečia mane keisti gyvenimo būdą. Kaip į juos atsiliepiu?

*

Atkreipsiu dėmesį į vyriausiuosius kunigus ir tautos seniūnus. Jie neklauso Jėzaus, bet vadovaujasi įtarumu ir sužeistu išdidumu. Blogos mintys ir liguisti jausmai užsklendžia juos nuo Jėzaus. Tie, kurie yra laisvi nuo to, klauso Jėzaus sulaikę kvapą.

*

Įsiklausysiu į savo vidų. Kokie išgyvenimai kyla manyje? Kurie iš jų padeda man sulaikius kvapą klausytis Jėzaus, o kurie užsklendžia mane Jo akivaizdoje? Stipriai Jo prašysiu vidinio išgydymo!

*

Pakviesiu Jėzų pas save. Prašysiu Jo, kad apvalytų mane nuo vidinio „turgaus” ir triukšmo. Su pasitikėjimu išpažinsiu Jam:

„Jėzau, tikiu, kad gali sugrąžinti ramybę mano širdžiai”. 

Kasdienapmastau.lt

XXXIII eilinės savaitės penktadienio Evangelija       2020-11-20 5:50

(Lk 19, 45–48)

  Įžengęs į šventyklą, Jėzus pradėjo varyti laukan prekiautojus. Jis sakė jiems: „Parašyta: ‘Mano namai turi būti maldos namai’, o jūs pavertėte juos plėšikų lindyne“.
  Ir jis kasdien mokė šventykloje. Aukštieji kunigai ir Rašto aiškintojai bei tautos seniūnai svarstė, kaip jį pražudyti, tačiau neišmanė, ko griebtis, nes visi žmonės tik ir klausėsi jo mokslo.
Katalikai.lt

XXXIII eilinės savaitės penktadienio Dievo Žodis       2020-11-20 5:50

Psalmė (Ps 118, 14. 24. 72. 103. 111. 131)

P.  Mieli man, Viešpatie, tavo žodžiai!

  Stovėdamas ant tavo įsakymų kelio, džiaugiuosi
  labiau, negu lobiais didžiausiais. – P.

  Mane tavo potvarkiai žavi.
  Visi tavo norai – man tikri patarėjai. – P.

  Man tavo paskelbtas Teisynas – didelis turtas,
  brangesnis už auksą, sidabrą. – P.

  Mieli man yra tavo žodžiai,
  saldesni mano burnai už medų. – P.

  Tavo potvarkiai man amžinas paveldas,
  jie mano širdžiai – linksmybė. – P.

  Godžiai atveriu savo lūpas,
  aš tavo įsakymų alkstu. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Jn 10, 27)

P.  Aleliuja. – Manosios avys klauso mano balso,– sako Viešpats; –
              aš jas pažįstu, ir jos seka paskui mane. – P. Aleliuja.

XXXIII eilinės savaitės penktadienio Dievo Žodis       2020-11-20 5:49

Skaitinys (Apr 10, 8–11)

  Aš, Jonas, išgirdau iš dangaus balsą, kuris vėl ėmė kalbėti su manimi ir tarė: „Eik, paimk atvyniotą knygelę iš angelo, stovinčio virš jūros ir sausumos“.
  Aš nuėjau pas angelą ir paprašiau, kad duotų man knygelę. Jis man atsakė: „Imk ir suvalgyk ją! Ji bus karti viduriuose, bet burnoje ji bus saldi kaip medus“. Aš paėmiau knygelę iš angelo rankos ir ją suvalgiau. Ji buvo mano burnoje saldi, tarytum medus, bet kai prarijau, mano viduriuose ji apkarto.
  Tuomet man buvo pasakyta: „Reikia, kad tu ir vėl pranašautum apie daugelį žmonių, tautų, kalbų ir karalių“.

Evangelijos Mąstymas       2020-11-19 20:11

Prašyti laisvos nuo prisirišimų, atviros Dievo valiai širdies

Prisėsiu šalia Jėzaus, kuris verkia dėl Jeruzalės. Prisiglausiu prie Jo. Įsiklausysiu į Jo žodžius ir dejonę. Jeruzalė, kuri turi nuostabią šventyklą, neatpažįsta Jėzaus atėjimo.

*

Galima gyventi šalia šventovės, kasdieną joje melstis, aukoti aukas ir neatpažinti ateinančio Dievo artumo. Prisirišimai ir „religinės gyvenimo schemos” gali užverti man akis prieš gyvąjį Dievą.

*

Jėzus perspėja mane, kad kas neatpažįsta kasdien ateinančio Dievo, tampa kaip apgulta šventykla, apsiausta iš visų pusių, pasmerkta sugriovimui. Dievas nenori šventyklų, kuriose žmogus Jį uždaro ir izoliuoja nuo kasdienybės.

*

Tikėjimas žmogaus, kuris negyvena Dievu kiekvieną dieną ir neleidžia jam ateiti pas save taip, kaip Jis pats nori, yra kaip šventovė paversta griuvėsiais. Religingumas, susikurtas pagal savąjį įvaizdį, o ne pagal Dievo valią, sugrius ir pavirs griuvėsiais.

*

„Atpažinti Jo aplankymo metą” – raktiniai Jėzaus žodžiai. Tam, kad tai įvyktų, reikia išmokti atpažinti Jo valią Žodyje ir įžvelgti ją laiko ženkluose.

*

Ką galiu pasakyti apie savo dvasinį pastabumą dėl Jėzaus atėjimo? Ar atpažįstu Jo aplankymo laiką? Kokie Jėzaus aplankymai mano gyvenime buvo ypatingai svarbūs? Ar atpažinau juos tuo metu? Ar į juos atsiliepiau?

*

Jau dabar atiduosiu Jėzui savo ateitį, kurioje Jis lankys mane ir apreikš savo valią. Karštai prašysiu:

„Duok man širdies akis, pajėgias atpažinti Tave kiekvienu metu”.

Kasdienapmastau.lt

Popiežius Pranciškus       2020-11-19 10:04

Katechezė
I.  Mergelės Marijos malda

„Kai pasaulis dar nieko apie ją nežino, Marija, paprasta mergaitė, pažadėtoji vyro iš Dovydo namų sužadėtinė, meldžiasi. Galime įsivaizduoti jaunąją merginą iš Nazareto susikaupusią maldoje, nuolatos besikalbančią su Dievu, kuris netrukus jai patikės savo misiją. Nuo pat prasidėjimo ji yra pilna malonės ir nekalta, tačiau dar nieko nežino apie savo stebinantį ir nepaprastą pašaukimą, apie audringą jūrą, kurią turės perplaukti. Viena tikra: Marija priklauso didelei nuolankios širdies žmonių miniai. Oficialieji istorikai jų nesurašo į savo knygas, tačiau su jais Dievas parengė savo Sūnaus atėjimą“, – sakė popiežius Pranciškus. Marija buvo klusni ir pasirengusi priimti Dievo valią, leisti Jam kreipti gyvenimą taip, kaip Jis nori: tai paruošė kelią vėlesniems didiesiems įvykiams.
Marija meldėsi, kai archangelas Gabrielius atnešė jai žinią. Pirma jos atsakymo „štai aš“, mažo ir tuo pat metu didžiulio, dėl kurio iš džiaugsmo pašoko visa kūrinija, išganymo istorijoje buvo daug kitų „štai aš“, daug pasitikinčio klusnumo, daug pasirengimo vykdyti Dievo valią.
Nėra geresnio būdo melstis, nei atsiverti taip, kaip Marija: „Viešpatie, ko Tu nori, kada Tu nori, kaip Tu nori“. Daug tikinčiųjų taip meldžiasi. Jie nepyksta dėl to, kad jų dienos kupinos problemų, tačiau priima tikrovę žinodami, kad nuolankiai mylėdami kiekvienoje situacijoje tampame Dievo įrankiais.
„Viešpatie, ko Tu nori, kada Tu nori, kaip Tu nori“, – pakartojo Pranciškus. – „Tai paprasta malda, tačiau ja įdedame savo gyvenimą į Viešpaties rankas, kad tai Jis mus vestų. Visi galime taip melstis, beveik be žodžių.“
Malda prijaukina nerimą ir paverčia jį atvirumu. Mes nerimstame, visada kažko norime dar prieš paprašydami ir norime tuoj pat. Tačiau gyvenimas ne toks. Šis neramumas mus apsunkina, o malda prijaukina nerimą. „Aš nerimstu, meldžiuosi, o malda atveria mano širdį ir parengia mane Dievo valiai“, – sakė Pranciškus.
Vos per kelias Angelo apsireiškimo akimirkas Mergelė Marija įveikė baimę, nors ir galėjo nujausti, kad jos „Taip“ suteiks sunkių išmėginimų. Jei maldoje suprantame, kad kiekviena Dievo dovanota diena yra pašaukimas, tada mūsų širdis tampa didesnė ir viską sugeria. Išmokstama pasakyti: „Taip, kaip Tu nori, Viešpatie. Pažadėk tik, kad būsi kartu kiekviename mano kelio žingsnyje“.
„Tai yra svarbu: prašyti, kad Viešpats būtų kartu kiekviename mūsų kelio žingsnyje, kad nepaliktų vienų, neapleistų pagundoje, kad neapleistų sunkiais momentais. Prašyti tokios malonės pats Jėzus mus mokė „Tėve mūsų“ maldos pabaigoje“, – pažymėjo Šventasis Tėvas.

Popiežius Pranciškus       2020-11-19 10:03

Katechezė
II.  Mergelės Marijos malda

Savo malda Marija lydi visą Jėzaus gyvenimą, iki pat mirties ir Jo prisikėlimo, galiausiai lydi pirmuosius gimstančios Bažnyčios žingsnius. Ji meldžiasi su mokiniais, sukrėstais ir nesuprantančiais nukryžiavimo. Meldžiasi su Petru, kuris grauždamasis verkia, kad pasidavė baimei. Marija yra ten, tarp tų vyrų ir moterų, kuriuos jos Sūnus pakvietė susiburti į Jo bendruomenę. Ji meldžiasi su jais ir už juos. Ir dar kartą jos malda aplenkia vėliau išsipildysiančią ateitį: Šventosios Dvasios veikimu ji tampa Dievo Motina, Šventosios Dvasios veikimu ji tampa Bažnyčios Motina.
Melsdamasi su gimstančia Bažnyčia Marija tampa Bažnyčios Motina, lydi mokinius ir pirmuosius Bažnyčios žingsnius, laukdama Šventosios Dvasios. „Tyloje, visada tyloje. Marijos malda yra tyli“, – sakė Pranciškus.
Pasak Pranciškaus, dėl Mergelės Marijos išskirtinės vienybės su Dievu maldoje, joje natūrali moteriška intuicija dar labiau išryškėjo. Todėl skaitydami Evangeliją pastebime, kad kartais ji tarsi išnyksta, bet lemtingais momentais vėl pasirodo: Dievo balsas veda jos širdį ir jos žingsnius ten, kur jos reikia. Marija tyli, tačiau visada šalia, kaip motina ir pirmoji mokinė, geriau už visus išmokusi to, ko mokė Jėzus. Marija sako ne: „Ateikite ir aš viską išspręsiu“, tačiau – „Darykite tai, ką Jis jums lieps“, visada rodydama į Jėzų. 
„Marija dėmėjosi visus šiuos dalykus ir svarstė juos savo širdyje“: taip evangelistas Lukas aprašė Viešpaties Motiną Jėzaus vaikystėje. Viskas, kas dedasi aplink, atsispindi jos širdies gelmėje: kartais tai džiaugsmo dienos, kartais tamsios akimirkos, kai sunku suprasti, koks yra išganymo kelias. Viskas atsiduria Marijos širdyje, yra perkošiama per maldą ir jos perkeičiama: trijų išminčių dovanos, pabėgimas į Egiptą, baisusis Kančios penktadienis. Visa tai Marija įsimena ir svarsto pokalbyje su Dievu.
„Kažkas palygino Marijos širdį su neprilygstamo spindėjimo perlu, apdirbtu ir nugludintu kantraus Dievo valios priėmimo, maldoje svarstant Jėzaus slėpinius. Kaip būtų gražu, jei ir mes galėtume šiek tiek būti panašūs į savo Motiną. Dievo Žodžiui atvira širdimi, tylia širdimi, paklusnia širdimi, mokančia priimti Dievo Žodį ir leidžiančia jam augti“, – sakė Pranciškus. (RK / Vatican News) 

Evangelijos komentaras       2020-11-19 5:53

Evangelijos skaitinį komentuoja Vincas Kolyčius (1922-2013)
„Prisiartinęs prie Jeruzalės ir išvydęs miestą, Jėzus verkė jo“.
Evangelijose užrašyti du atvejai, kai Jėzus verkė: prie Lozoriaus kapo ir išvydęs šventąjį miestą - Jeruzalę. Kodėl Jėzus žvelgdamas į ją verkė? Ašaros nėra tik liūdesio išraiška, bet yra ir didelės meilės ženklas. Jis atėjo į Jeruzalę, kaip Mesijas ir Karalius, siūlydamas jos žmonėms laisvę ir ramybę, kurių nė vienas žemiškas valdovas negali suteikti: atleisti jiems nuodėmes ir sutaikyti su Dievu
Deja, šis miestas nebuvo pasirengęs Jo priimti. Užuot priėmę su džiaugsmu ir dėkingumu, Jeruzalės žmonės Jėzų sutiko šaltai ir be tikėjimo. Jėzus tarsi iš naujo išgyveno šio miesto šešių šimtų metų senumo įvykį: Jeremijo laikus, kai Jeruzalę sugriovė bei nusiaubė Babilonijos kariuomenė. Jeremijas tada, kaip ir Jėzus, verkė, kad Viešpats dėl tautos netikėjimo apleido Jeruzalę ir leido priešui ją sunaikinti (Jer 14,17-19).
Liūdna Jėzaus pranašystė apie Jeruzalės sunaikinimą išsipildė 70-aisiais metais romėnų kariuomenei sugriovus miestą ir sulyginus su žeme šventyklą. Tačiau net apverkdamas miesto lemtį Jėzus neprarado vilties: „O kad tu šiandien suprastum, kas tau atneša ramybę!“ Jėzaus teikiama ramybė yra kur kas daugiau nei konfliktų ar karo nebuvimas. Tai išsivadavimas iš baimės, noro teisti kitus, neapykantos, keršto bei nuodėmės pančių.
Tikra ramybė įmanoma tik tada, jei leisime Jėzui vadovauti mūsų širdims, protams, mūsų šeimoms. Jo Žodis bei Dvasia pašalina visas klūtis. Tad, kai atrodys, kad nerimas bei rūpesčiai jau nepakeliami, gręžkimės į Jėzų, ir Jis padės mums. Tikėkim ir pasitikėkim Juo.
Gal ir šiandien Jėzus verkia, matydamas žmones, už kuriuos Jis paaukojo savo gyvybę , nusisukusius nuo Jo ir neprimančius Jo kryžiaus aukos?
Bernardinai.lt archyvas

XXXIII eilinės savaitės ketvirtadienio Dievo Žodis       2020-11-19 5:51

Evangelija (Lk 19, 41–44)

  Prisiartinęs prie Jeruzalės ir išvydęs miestą, Jėzus verkė jo ir sakė: „O, kad tu šiandien suprastum, kas tau neša ramybę! Deja, tai paslėpta nuo tavo akių.
  Tu sulauksi dienų, kai tavo priešai apjuos tave pylimu, apguls iš visų pusių ir suspaus tave; jie parblokš ant žemės tave ir tavo vaikus su tavim ir nepaliks tavyje akmens ant akmens, nes tu nepažinai savo aplankymo meto“.
Katalikai.lt

XXXIII eilinės savaitės ketvirtadienio Dievo Žodis       2020-11-19 5:50

Psalmė (Ps 149, 1–6. 9)

P.  Iš jų padarei mūsų Dievui karalystę bei kunigus.

  Viešpačiui naują giesmę giedokit,
  garbinkit jį, susibūrę šventieji!
  Savo Kūrėju, Izraeli, žavėkis,
  džiūgaukit, Jeruzalės sūnūs, turėdami tokį valdovą. – P.

  Šlovinkit Viešpatį, susibūrę ratelin,
  muškite būgnais, kankliuokit!
  Myli jisai savo tautą,
  pergale puošia silpnuosius. – P.

  Džiaugsmas, garbė jums, šventieji,
  linksmybė jūsų buveinėj.
  Valiuodami garbinkit Dievą.
  Tai jums garbė bus, Dievo šventieji. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Ps 94, 8)

P.  Aleliuja. – O, kad išgirstumėt šiandien, ką jums Viešpats byloja:
              „Tegul jūsų širdys nebūna storžievės“. – P. Aleliuja.

XXXIII eilinės savaitės ketvirtadienio Dievo Žodis       2020-11-19 5:49

Skaitinys (Apr 5, 1–10)

  Aš, Jonas, regėjau soste Sėdinčiojo dešinėje knygos ritinį, prirašytą iš vidaus ir iš lauko, užantspauduotą septyniais antspaudais.
  Ir pamačiau didingą angelą, skelbiantį skardžiu balsu: „Kas bus vertas atverti knygą ir nuplėšti nuo jos antspaudus?!“ Bet niekas nei danguje, nei žemėje, nei po žeme, negalėjo atverti knygos nei pažiūrėti į ją. Aš graudžiai pravirkau, kad neatsirado verto atverti knygą ir pasižiūrėti.
  Tuomet vienas vyresnysis man tarė: „Neverk! Štai nugalėjo liūtas iš Dovydo giminės, Dovydo atžala. Jis atvers knygą ir nuplėš septynis jos antspaudus.
  Aš išvydau sosto ir keturių būtybių bei vyresniųjų viduryje Avinėlį. Jis buvo tarytum užmuštas ir turėjo septynis ragus ir septynias akis, kurios yra Dievo dvasios, siųstos į visą žemę. Jis priėjo ir paėmė knygą, keturios būtybės ir dvidešimt keturi vyresnieji parpuolė prieš Avinėlį, kiekvienas laikydamas rankose arfą ir aukso indus, pilnus smilkalų, – o tai buvo šventųjų maldos. Jie giedojo naują giesmę, skelbdami: „Vertas esi paimti knygą ir atverti jos antspaudus, nes buvai užmuštas ir nupirkai Dievui savo krauju žmones iš visų genčių, kalbų, tautų ir giminių. Iš jų tu padarei mūsų Dievui karalystę bei kunigus, ir jie viešpataus žemėje“.

Evangelijos komentaras       2020-11-18 5:55

Komentuoja Vincas Kolyčius (1922–2013)
Šiame palyginime Jėzus kalba apie pinigus – dešimt minų, bet jis yra panašus, kaip į duodamus talentus.  Vienas didžiūnas iškeliauja gauti karalystės, pašaukia dešimt tarnų, išdalija visiems po miną ir pasako: „Verskitės, kol sugrįšiu“.
Pirmiausia matome, kad jis savo tarnais pasitiki. Neduoda jokių nurodymų, ką jie turi daryti, viską palieka jų pačių iniciatyvai. Mums tai primena, kad Dievas pasitiki ir mumis, kiekvienu iš mūsų. Toliau galime pastebėti, kad tai yra lyg koks išbandymas. Jis nori matyti ar mes būsime ištikimi ir mažuose dalykuose, kad vėliau galėtų patikėti dar didesnius.
Kas toliau? Matome, kad karaliui sugrįžus, kiekvienam yra atlyginama. Bet ne vienodai. Pirmajam, kuris sakė, kad jo duota mina uždirbo dešimt minų, karalius tarė: „Gerai, stropusis tarne! Kadangi pasirodei patikimas mažuose dalykuose, tu gausi valdyti dešimt miestų“. Antrajam, kurio mina uždirbo kitas penkias, karalius pavedė valdyti penkis miestus. Trečiajam, kuris atnešė tą pačią vieną miną, kurią laikė suvyniojęs į skepetą,  karalius tarė: „Netikęs tarne! Kodėl neleidai mano pinigų apyvarton?“ Iš jo atėmė ir atidavė tam, kurio mina uždirbo dar dešimt.
Ko šitas palyginima mus pamoko? Visi mes esame gavę iš Dievo įvairių dovanų, įvairių talentų. Teisybę pasakius, viskas, ką turime, yra Jo dovana.  Ką mes darome su Jo duotomis dovanomis? Ar naudojame Jo garbei, Jo karalystės plėtimui, o gal „surišame į skepetą“ ir laukiame, kol Jis sugrįš? Krikščioniškame gyvenime nėra neutralios pozicijos: arba einame į priekį, arba, jeigu tik stovime vietoje, einame atgal.  Prarandame ir tai, ką esame gavę.
Viešpatie Jėzau,  suteik man malonę šiandien gyventi Tavo tiesa ir naudoti Tavo man duotas dovanas. Padėk mano širdžiai paklusti Tavo žodžiams, kad savo kasdieniu gyvenimu džiuginčiau Tave.
Bernardinai.lt archyvas

XXXIII eilinės savaitės trečiadienio       2020-11-18 5:51

Evangelijos Mąstymas
Prašyti išminties ir valios jėgų pagausinant gautąjį gėrį

Artėja liturginių metų pabaiga. Bažnyčia pateikia man Jėzaus žodį tam, kad širdyje apžvelgčiau, kaip panaudojau per visus metus gautąjį gėrį. Palyginimo apie minas šviesoje pabandysiu įvertinti savo dabartinę gyvenimo situaciją.

*

„Padalijo jiems dešimt minų”. Grįšiu prie svarbiausių momentų, įvykusių pastaruoju gyvenimo laikotarpiu. Kokias dovanas, talentus matau savyje? Kokie geri įkvėpimai kilo mano širdyje? Ką atpažįstu kaip didžiausią paskutinio laikotarpio apdovanojimą?

*

„Verskitės kol sugrįšiu”. Jėzus ragina mane įsisąmoninti, kad kiekvienas gėris yra Jo dovana. Jis patikėjo jį man. Jėzus pasitiki manimi, laukia iš manęs dosnumo, užsiangažavimo gyvenime. Kaip „investavau” šiemetinį gėrį?

*

„Liepė pašaukti tarnus […], norėdamas sužinoti, kiek kuris uždirbo”. Jėzus klausia manęs, ką pelniau kaip žmogus, kaip krikščionis; ką „uždirbau“ savo pašaukime?

*

„Gerai, stropusis tarne”. Jėzus džiaugiasi kiekvienu gėriu, kurį padauginau. Kada suteikiau Jam didžiausią džiaugsmą? Ar žvelgdamas į save jaučiuosi „geras tarnas”?

*

„Netikęs tarne…”. Kokie jausmai bunda manyje, kada klausausi pokalbio su blogu tarnu? Ką atpažįstu kaip savo didžiausią praėjusio laiko apsileidimą?

*

„Bijojau…”. Ar nėra manyje baimių, kurios stabdo gėrio plėtojimąsi manyje? Kokia baimė trukdo man labiausiai? Išsakysiu ją ir atiduosiu Jėzui.

*

Atnešiu Jėzui per šį laikotarpį manyje užderėjusį gėrį. Prašysiu Jo, kad jį laimintų ir padaugintų. Su meile išpažinsiu:

„Tu esi visokio gėrio šaltinis!”

Kasdienapmastau.lt

XXXIII eilinės savaitės trečiadienio       2020-11-18 5:50

Evangelija(Apr 4, 1–11)

  Aš, Jonas, turėjau regėjimą. Štai atsivėrė vartai danguje, ir pirmasis balsas, kurį buvau girdėjęs gaudžiant man tarsi trimitą, kalbėjo: „Užženk čionai, aš tau parodysiu, kas toliau turi įvykti“. Bematant mane ištiko dvasios pagava. Ir štai danguje stovėjo sostas, o soste buvo Sėdintysis.
  Jis savo išvaizda buvo panašus į jaspio ir sardžio brangakmenius, o vaivorykštė, juosianti sostą, buvo panaši į smaragdą. Aplinkui sostą regėjau dvidešimt keturis sostus ir tuose sostuose sėdinčius dvidešimt keturis vyresniuosius baltais drabužiais, o jų galvas puošė aukso vainikai. Nuo sosto skriejo žaibai, aidėjo balsai ir griaustiniai; septyni deglai liepsnojo prieš sostą, o tai yra septynios Dievo dvasios.
  Prieš sostą tviskėjo tarsi stiklo jūra, panaši į krištolą; sosto viduryje ir aplinkui sostą buvo keturios būtybės, pilnos akių iš priekio ir iš užpakalio. Pirmoji būtybė buvo panaši į liūtą, antroji būtybė panaši į veršį, trečioji būtybė turinti tarytum žmogaus veidą, ketvirtoji būtybė panaši į skrendantį erelį.
  Kiekviena iš keturių būtybių turėjo po šešis sparnus; aplinkui ir viduje jos buvo pilnos akių. Ir be perstojo, dieną ir naktį, jos šaukė: „Šventas, šventas, šventas Viešpats, visagalis Dievas, kuris buvo, kuris yra ir kuris ateis!“ Ir kiekvieną kartą, kai būtybės teikė Sėdinčiajam soste, Gyvajam per amžių amžius, šlovę, pagarbą ir dėką, dvidešimt keturi vyresnieji parpuldavo prieš Sėdintįjį soste, pagarbindavo Gyvąjį per amžius ir numesdavo savo vainikus priešais sostą, kartodami; „Vertas esi, mūsų Viešpatie ir Dieve, priimti šlovę, pagarbą ir valdžią, nes tu visa sutvėrei – tavo valia visa yra ir buvo sutverta“.
Katalikai.lt

XXXIII eilinės savaitės trečiadienio       2020-11-18 5:49

Psalmė (Ps 150, 1–6)

P.  Šventas, šventas, šventas Viešpats, visagalis Dievas.

  Šlovinkit Dievą šventovėj,
  šlovinkit jį dangaus skliauto aukštybėj.
  Šlovinkit jį dėl jo didžių žygių,
  šlovinkit jo begalinę didybę. – P.

  Šlovinkit Viešpatį, gaudūs trimitai,
  šlovinkit, arfos ir kankliai.
  Šlovinkit Viešpatį, būgnai ir chorai,
  šlovinkit stygos, šlovinkit vamzdžiai! – P.

  Šlovinkit Viešpatį, cimbolai skambieji,
  šlovinkit Dievą, cimbolai žvangieji!
  Tešlovina Viešpatį visa, kas gyva! – P.

Posmelis prieš evangeliją (Jn 15, 16)

P.  Aleliuja. – Aš jus išsirinkau ir paskyriau, kad eitumėte, duotumėte vaisių
            ir jūsų vaisiai išliktų, – sako Viešpats.  – P. Aleliuja.

XXXIII eilinės savaitės trečiadienio       2020-11-18 5:49

Skaitinys (Apr 4, 1–11)

  Aš, Jonas, turėjau regėjimą. Štai atsivėrė vartai danguje, ir pirmasis balsas, kurį buvau girdėjęs gaudžiant man tarsi trimitą, kalbėjo: „Užženk čionai, aš tau parodysiu, kas toliau turi įvykti“. Bematant mane ištiko dvasios pagava. Ir štai danguje stovėjo sostas, o soste buvo Sėdintysis.
  Jis savo išvaizda buvo panašus į jaspio ir sardžio brangakmenius, o vaivorykštė, juosianti sostą, buvo panaši į smaragdą. Aplinkui sostą regėjau dvidešimt keturis sostus ir tuose sostuose sėdinčius dvidešimt keturis vyresniuosius baltais drabužiais, o jų galvas puošė aukso vainikai. Nuo sosto skriejo žaibai, aidėjo balsai ir griaustiniai; septyni deglai liepsnojo prieš sostą, o tai yra septynios Dievo dvasios.
  Prieš sostą tviskėjo tarsi stiklo jūra, panaši į krištolą; sosto viduryje ir aplinkui sostą buvo keturios būtybės, pilnos akių iš priekio ir iš užpakalio. Pirmoji būtybė buvo panaši į liūtą, antroji būtybė panaši į veršį, trečioji būtybė turinti tarytum žmogaus veidą, ketvirtoji būtybė panaši į skrendantį erelį.
  Kiekviena iš keturių būtybių turėjo po šešis sparnus; aplinkui ir viduje jos buvo pilnos akių. Ir be perstojo, dieną ir naktį, jos šaukė: „Šventas, šventas, šventas Viešpats, visagalis Dievas, kuris buvo, kuris yra ir kuris ateis!“ Ir kiekvieną kartą, kai būtybės teikė Sėdinčiajam soste, Gyvajam per amžių amžius, šlovę, pagarbą ir dėką, dvidešimt keturi vyresnieji parpuldavo prieš Sėdintįjį soste, pagarbindavo Gyvąjį per amžius ir numesdavo savo vainikus priešais sostą, kartodami; „Vertas esi, mūsų Viešpatie ir Dieve, priimti šlovę, pagarbą ir valdžią, nes tu visa sutvėrei – tavo valia visa yra ir buvo sutverta“.

Šiaip,       2020-11-17 21:06

Labai aktuali laida buvo transliuojama, šį rytą per “Marijos”  radiją - “Atsiliepiant į popiežiaus paskelbtą spalio mėnesio intenciją, laidoje su dr. Irena Egle Laumenskaite kalbamasi apie moterų tarnystę Bažnyčioje. Laidą veda Rimas Macevičius.”
http://www.marijosradijas.lt/transliacijos/184072-2020-11-17-08-00-aktualijos.html

Jan       2020-11-17 13:42

Šią sutartį turės ne tik pasirašyti, bet ir vykdyti visi dvasininkai, nes nebebus kitos išeities.

Tai bent,       2020-11-17 13:34

net negirdėjau apie tokią egzistuojančią sutartį. Manau, kad tai iš fantazijų pasaulio
Sutarties signatarai įsipareigojo gyventi taip, kaip gyvena jų vyskupijų tikinčiųjų dauguma, negyventi prabangiuose būstuose, nesirinkti brangių automobilių, maisto, aprangos, nenaudoti iš brangiųjų metalų – aukso ar sidabro – pagamintų vyskupiškųjų insignijų. Vyskupai pasiryžo atisakyti asmeninės kilnojamosios ir nekilnojamosios nuosavybės, netgi asmeninių banko sąskaitų, o visos bažnytinės nuosavybės valdymą patikėti kompetentingiems tikintiesiems pasauliečiams.

Vyskupai taip pat paprašė, kad nebūtų į juos žodžiu ar raštu kreipiamasi didybę ir galią išreiškiančiais eminencijos, ekscelencijos ar monsinjoro titulais, bet kad jie būtų vadinami evangeliniu tėvo vardu.

Sutartį pasirašiusieji taip pat įsipareigojo savo elgesyje ir bendravime su kitais vengti visko, kas atrodytų kaip privilegijų ir pirmenybės teikimas turtingiesiems ir galingiesiems, vengti pataikauti kitų tuštybei.

JT/VaticanNews       2020-11-17 13:19

Prieš 55 metus pasirašyta Katakombų sutartis
1965 m. lapkričio 16 d., likus trims savaitėms iki Vatikano II Susirinkimo uždarymo, kelios dešimtys jame dalyvavusių vyskupų nuvyko į Romos Domitilos katakombas, aukojo Mišias ir, joms pasibaigus, ant altoriaus pasirašė vadinamąją Katakombų sutartį – įsipareigojimą būti neturtinga ir tarnaujančia Bažnyčia, savo asmeniniame gyvenime ir ganytojų tarnystėje liudyti evangelinį neturtą.

Prieš penkis su puse dešimtmečio Romos katakombose pasirašytos sutarties preambulėje sakoma, kad Bažnyčios ganytojai nepakankamai laikosi evangelinio neturto, tad sutartį pasirašiusieji įsipareigojo keisti savo tarnystės stilių ir paragino tą patį daryti visus vyskupus ir kunigus.

Sutarties signatarai įsipareigojo gyventi taip, kaip gyvena jų vyskupijų tikinčiųjų dauguma, negyventi prabangiuose būstuose, nesirinkti brangių automobilių, maisto, aprangos, nenaudoti iš brangiųjų metalų – aukso ar sidabro – pagamintų vyskupiškųjų insignijų. Vyskupai pasiryžo atisakyti asmeninės kilnojamosios ir nekilnojamosios nuosavybės, netgi asmeninių banko sąskaitų, o visos bažnytinės nuosavybės valdymą patikėti kompetentingiems tikintiesiems pasauliečiams.

Vyskupai taip pat paprašė, kad nebūtų į juos žodžiu ar raštu kreipiamasi didybę ir galią išreiškiančiais eminencijos, ekscelencijos ar monsinjoro titulais, bet kad jie būtų vadinami evangeliniu tėvo vardu.

Sutartį pasirašiusieji taip pat įsipareigojo savo elgesyje ir bendravime su kitais vengti visko, kas atrodytų kaip privilegijų ir pirmenybės teikimas turtingiesiems ir galingiesiems, vengti pataikauti kitų tuštybei. Pasižadėjo visą savo laiką, protą, širdį ir visus savo sugebėjimus skirti ganytojiškai tarnystei žmonėms, ypatingai palaikyti pasauliečius, vienuolius, kunigus ir diakonus, kurie tarnauja vargstantiems žmonėms, remti labdaros organizacijas, siekti, kad turintieji politinę valdžią tarnautų teisingumui, lygybei ir harmoningam žmogaus ir visuomenės vystymuisi. Katakombų sutarties signatarai vyskupų kolegialumo dvasioje taip pat įsipareigojo, kad turtingesnių šalių vyskupijos rems neturtingų šalių bendruomenes.

Katakombų sutartis užbaigta pasižadėjimu grįžus į savo vyskupijas informuoti apie ją savo vyskupijų kunigus ir pasauliečius, raginti kunigus gyventi evangelinio neturto dvasia ir visų tikinčiųjų prašyti melstis, kad Bažnyčia būtų neturtinga ir tarnaujanti.

Sutartį pasirašė 40 vyskupų, kurių dauguma buvo Lotynų Amerikos vyskupijų ganytojai ir vyskupai misionieriai Pietų Amerikoje, Afrikoje ir Azijoje. Tarp signatarų buvo devyni Europos vyskupai (iš Belgijos, Graikijos, Ispanijos, Italijos, Kroatijos ir Prancūzijos).

Katakombų sutartis buvo simboliškai atnaujinta pernai Romoje vykstant Amazonijai skirtam Vyskupų sinodui. Dalis Sinodo tėvų sekmadienį, 2019 m. spalio 20 d., aukojo Mišias tose pačiose Romos Domitilos katakombose ir, kartodami Vatikano II Susirinkimo tėvų gestą, atnaujino įsipareigojimą ginti vargstančiuosius ir visada būti jų pusėje.

Mons. Artūras Jagelavičius       2020-11-17 13:15

Palaimintas šilkmedis
Šios dienos Evangelija mus moko pasitikėjimo ir vilties. Kad ir kaip būtume nusidėję ir puolę, niekada nepraraskime vilties. Šv. Augustinas sako: „Kas myli – niekada nepraranda vilties!“ Jėzus gerbia mūsų laisvę, mūsų pastangas kopti savo dvasia aukščiau, lyg Zachiejui į medį. Jėzus nepaliaujamai beldžia į mūsų širdį per sąžinę. Meilė niekada nesiduoda nugalima. Antroji pamoka mus moko tarpusavio broliškumo. Su savo broliais ir seserimis, su savo artimaisiais taip turime elgtis, kaip Dievas elgiasi su mumis. Ne teisti, ne smerkti, bet stengtis suprasti kitą žmogų, jam pagelbėti, atleisti be jokių išlygų. Užmirškime blogį be jokio kartėlio. Kaip mirusių žmonių kūnai turi savo kapus, taip ir blogis palaidojamas atleidžiant. Tik tuomet būsime tikri Kristaus mokiniai.
Zachiejus, turtingas žmogus, visame miestelyje žinomas muitininkų viršininkas, vidury baltos dienos ropščiasi į medį. Jo padėties visuomenėje ir jo turtų šiandien daug kas pavydėtų. Tad ko jam dar trūko, kad jis kaip vaikas lipo į medį? Ten kabarotis tokį turtingą žmogų privertė širdies nerimas, kilęs dėl nepaaiškinamos tuštumos, kurią jis jautė širdyje. Kažkoks rūpestis, kažkoks neatsakytas klausimas nuo ryto iki vakaro graužė jo širdį. Šis širdies nerimas daugeliui yra gerai pažįstamas – prasmės, teisingumo ar svarbaus veikimo trūksta mūsų gyvenimui. Tai nerimas dėl gyvenimo klaidų ir nuodėmių. Širdies nerimas daugelį šeimų skatina ieškoti tauresnės gyvenimo prasmės ir gerovės nei turtai, prabanga ir garbė. Tai nerimas, kylantis dėl vienatvės ir gyvenimo be meilės.
Ne vienas iš mūsų ašarodamas kartu su šv. Pranciškumi Asyžiečiu atsidustų: „Meilė nemylima!“
Šv. Justinas, 166 m. miręs kankinio mirtimi, pirmiau buvo žymus pagonių mąstytojas. Jis daug skaitė, mokėsi, tyrinėjo, bet niekur nerado nusiraminimo. Kartą vaikštinėjo Romoje Tiberio upės krantine. Iš kažkur šalia jo atsirado senelis ir paklausė, apie ką taip mąstąs. Justinas atsakė ieškąs tiesos. Senelis nurodė, kad tikroji tiesa esanti Šventajame Rašte. Mąstytoją sudomino naujoji knyga ir jis pradėjo ją atidžiai skaityti. Skaitydamas atsivertė ir tapo uoliu krikščionimi, Kristaus mokslo platintoju ir gynėju nuo pagonių. Yra išlikę šv. Justino knygų, vadinamų apologijomis, t. y. tikėjimo apgynimais. Savo raštus Justinas siųsdavo daugiausia Romos imperatoriams. Pagonių filosofo Krescencijaus apskųstas, buvo suimtas ir, jam nesutikus grįžti į pagonybę, žiauriai nukankintas.
Tad mūsų gyvenime auga tas palaimintas šilkmedis, kurį mūsų širdin Viešpats jau seniai pasodino. Tai Viešpaties ilgesys. Ir visų galingiausias ir aukščiausias šilkmedis yra Kristaus Kryžius, pasodintas žmonijos išganymo istorijoje. Jėzus punktualiai ateina į susitikimą. Pakelia aukštyn neramų savo žvilgsnį, ar suras mus ten aukštai, ar mes jau įkopėme į Kryžiaus medį? Galiausiai Jo akys nušvinta džiaugsmu, jis pamato žmogų, laukiantį susitikimo su Viešpačiu. Pamato žmogų, kurį kančios, nelaimės, ašaros, išlietos dėl klaidų ir nuodėmių, užkėlė ant šilkmedžio. „Zachiejau, greit lipk žemyn! Man reikia šiandien apsilankyti tavo namuose“ (Lk 19, 5). Ir Zachiejus po šitiek metų vienatvės pasijuto Viešpaties išklausytas ir mylimas, jis priima Jėzų taip džiaugsmingai, lyg būtų gimęs iš naujo.
Išganymas yra Viešpaties dovana, suteikiama nusidėjėliui nemokamai, tai dovana, kurios Zachiejus neprašė, bet jam užteko išminties jos neatmesti ir priimti su meile. Šiandien Viešpats gali sustoti ir prie tavo namų: jei tu nori priimti Jėzų. Jis eina mūsų miesto gatvėmis, eina mūsų istorijoje ir beldžia į širdies duris. Ieškokime, brangieji, susitikimo su juo.

Kun. Vladimir Solovej       2020-11-17 6:06

Įdarbinkime vaizduotę. Žmogaus, miesto ir medžio vardai supina vieną iš pačių įstabiausių evangelijose aprašytų susitikimų.

Jerichas. Tai žinomas ano meto pasaulinio masto kurortas. Jerichas šiandien galėtų būti drąsiai lyginamas su Nica. Jerichą lankė ano meto politikos ir verslo garsenybės. Karalius Erodas Jeriche praleisdavo žiemas pasakiško grožio rūmuose (ten ir mirė).

Jerichas reiškia „kvepiančioji“. Tačiau sklandantis Jeriche kvapas – nebūtinai dorybės aromatas. Jeriche taip pat buvo apsigyvenusios ir prabangios prostitutės – anaiptol ne atgailos tikslais.

Šilkmedis. Šilkmedžio šaknys iškyla į išorę ir pinasi palei kamieną, sudarydamos atramas. Todėl įlipti į šilkmedį nėra sunku net ir šio pasakojimo pagrindiniam veikėjui, kuris greičiausiai turėjo sėdimą darbo vietą.

Zachiejus – tai silpno žmogaus tipas. Jau pats vardas dvelkia ironija – reiškia „švarus“, ir greičiausiai buvo jam duotas tam, kad dar labiau skatintų piktas žmonių apkalbas. Zachiejus, būdamas muitininkų viršininkas, nepaprastai turtingame prekybos mieste turėjo būti ypatingai nekenčiamas žmogus. Jis negalėjo būti neturtingas ir pats pripažįsta, kad jo turtas atėjo pas jį ne visai sąžiningu keliu, jis sako: „Jei ką nors nuskriaudžiau…“

Šioje mūsų maldoje įsižiūrėkime į Zachiejų, pasistenkime atsispirti pagundai žvelgti į jį vien karikatūriškai, kaip tai pateikia daugelis Evangelijos komentatorių. Galbūt tokiu būdu atskleisime jo elgesio, laikysenos ir sprendimų bruožus, kurie mums bus labai nepatogūs.

Zachiejus yra užsispyręs. Jis įsikalė į galvą būtinai pamatyti Jėzų. „Jis troško pamatyti Jėzų, koks jis esąs.“ Greičiausiai Zachiejus jau buvo girdėjęs apie Jėzų, apie Jo mokslą, apie Jo požiūrį į nusidėjėlius, galbūt jis girdėjo ir tai, ką Jėzus mano apie turtuolius, girdėjo kupranugario ir adatos palyginimą. Nepaisant visų šių žinių, Zachiejus nori pamatyti Jėzų, koks jis yra. Pažvelgsime į Zachiejų tris kartus: tuomet, kai jis įlipa į medį, kada nuo jo nulipa ir kada dalija savo turtą.

Kun. Vladimiras Solovej       2020-11-17 6:01

Išbėgti į priekį

„Zachiejus užbėgo priekin ir įlipo į šilkmedį, kad galėtų jį pamatyti, nes turėjo tenai praeiti.“ Jėzų supanti minia ir dvylika apaštalų trukdo Jį pamatyti. Zachiejus buvo žemo ūgio, todėl jam ypač sunku per minią ir artimiausią Jėzaus mokinių palydą pamatyti Jėzų. Iš tiesų tie, kurie fiziškai, juridiškai, bažnytiškai ar dar kaip nors kitaip yra arčiausiai Jėzaus, dažnai stipriai apsunkina tokių moralinių, dvasinių žemaūgių kaip Zachiejus artėjimą prie Dievo.

Lengva pasakyti „įlipo į šilkmedį“. Prieš įlipdamas į medį, Zachiejus turėjo sulaužyti daugybę socialinių standartų, turėjo išsivaduoti iš visuomeninių „korsetų“: ką kiti apie mane pagalvos, ką pasakys? Jis nepaisydamas visuomenės nuomonės įsitaisė šilkmedyje kaip vaikas. Įsitaisyti kaip vaikui – tai yra ideali padėtis pamatyti Jėzų: „Jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į Dangaus Karalystę.“ (Mt 18, 3)

Tas, kas nori pamatyti Jėzų, turi ištrūkti iš minios, turi pralaužti davatkų (taip pat ir pašventintųjų) užkardas, išbėgti į priekį, nebijoti apsijuokti, prarasti savo socialinę poziciją, visuomenės pagarbą. Didžiausias krikščionies pavojus yra susivienodinti, susiniveliuoti – gyventi pagal maksimą – „kaip visi“. Toks krikščionis nieko nestebina, nieko nepiktina, nieko neužgauna: Evangelijos šviesa jame yra pritemdyta, kad neakintų, jo Evangelijos druska praskiesta sveiku protu, parakas suvilgytas, kad kartais neįžiebtų Šv. Dvasios ugnies, Evangelijos paradoksai nuginkluoti, kad nieko nenustebintų ir nepatrauktų, Dangaus Karalystės raugas pakeistas vanile.

Zachiejus medyje kviečia mus iš naujo atrasti krikščionybę, jos paradoksalumą. Kviečia nebijoti nusvilti, prarasti, susižeisti, kentėti, netgi numirti. Viskas vardan to, kad gyventume.

Kun. Vladimiras Solovej       2020-11-17 6:00

Kur yra Viešpaties namai?

„Atėjęs į tą vietą ir pažvelgęs aukštyn, Jėzus tarė: ‚Zachiejau, greit lipk žemyn! Man reikia šiandien apsilankyti tavo namuose.‘.“ Jėzus nutraukia Zachiejaus reginį ir pasiūlo jam kai ką, kas nebuvo numatyta programoje. Jis ištraukia Zachiejų iš jo slaptavietės. Visuose Dievo susitikimuose su žmogumi pastebime, kaip Dievas atkakliai siekia pakeisti žmogaus vietą. Zachiejus praktiškai buvo ištrauktas iš savo slėptuvės.

Dievas skuba: „Greit lipk žemyn!“ Dievas yra kantrus, Jis gali laukti ilgus tūkstantmečius, tačiau kai pastebi, kad bręsta mano išganymas, labai skuba.

Daugelis, matydami nueinančius Jėzų ir Zachiejų, greičiausiai labai nusivylė: galbūt tikėjosi, kad jie nueis į sinagogą. Žmogus yra puikus organizatorius, ypač tada, kai planuoja Dievo keliones. Žmogus, užuot mokęsis sekti Dievo keliais, imasi įprastinio savo ceremonijų meistro amato. Mes dažnai pamirštame, kad „vėjas pučia kur nori…“ – dvasia dvelkia kur nori… Mes galime prisiminti, kur sutikome Jėzų, tačiau kurlink Jis mus nusives, negalime numatyti. Dievo kelionių geografija yra be galo originali, netgi mistikos tomai nepateikia žemėlapių.

„…tavo namuose.“ Kur yra Viešpaties namai? Zachiejus su nuostaba atranda, kad Viešpaties namai yra jo – nusidėjėlio – namas. Jėzus neturėjo ir neturi savo namų, jo namais tampa mano ir tavo namai – su sąlyga, kad aš ir tu juose gyvename. Viešpats ateina ir apsigyvena mano namuose; ten, kur aš gyvenu, dirbu, kenčiu, miegu, valgau, myliu, t. y. ten, kur aš esu savo siela ir širdimi. Jėzus ir man gali pasakyti: „Greit lipk žemyn! Sek paskui mane, ir aš tave nuvesiu į savo namus. Tu juos jau pažįsti – tai yra tavo namai.“

Kun. Vladimiras Solovej       2020-11-17 5:59

Zachiejaus testamentas

„Štai, Viešpatie, pusę savo turto atiduodu vargšams ir, jei ką nors nuskriaudžiau, grąžinsiu keturgubai.“ Tai yra Zachiejaus testamentas, kurį jis tuoj pat įvykdo.

Mes savo testamentus įprastai pradedame žodžiu: „palieku…“, nors tiksliau būtų pasakyti: „Esu priverstas palikti…“ Tuo tarpu Zachiejus tuoj pat pusę savo turto atiduoda vargšams, nors to iš jo niekas nereikalauja, jis dar nesiruošia mirti, nė sunki liga jo negąsdina.

Dievas Mozei kalbėjo, kad žmogus, pamatęs Dievą, negali likti gyvas. Jėzui įžengus į Zachiejaus namus, jis ne tik pasijuto nepatogiai. Sveiko proto akimis žvelgiant, jam pasidarė visai blogai – jis tiesiog išprotėjo. Žmogus, kuris tikrai sutiko Dievą, negali likti toks pats, pasauliui jis tampa tarsi miręs ar beprotis.

Mūsų drama glūdi tame, kad mes po susitikimo su Kristumi tapome labai „protingi“. Mes pamiršome pagrindinį beprotystės dėsnį: „Tegul niekas savęs neapgaudinėja. Jei kas iš jūsų tariasi esąs išmintingas šiame pasaulyje, tepasidaro kvailas, kad būtų išmintingas.“ (1 Kor 3, 18) Jei krikščionybė, žvelgiant šio pasaulio akimis, atrodo kaip išmintis, protingumas, gudrumas, sumanumas, vadinasi, Kristaus dvasios šioje krikščionybėje jau nebeliko.

Maldos pabaigoje pasikalbėk su Jėzumi apie Zachiejaus išmestą į krūmus išdidumą; apie Dievą, įžengiantį į nusidėjėlio namus ir atnešantį jam išganymą, apie priešlaikinį testamentą ir jo įvykdymą. Žmonės Zachiejų palaikė pamišusiu, o jis atrado išganymą ir gyvenimo džiaugsmą.

XXXIII eilinės savaitės antradienio Dievo Žodžio       2020-11-17 5:56

Mąstymas
Prašyti gilaus troškimo kiekvieną dieną susitikti su Jėzumi

Prisijungsiu prie minios, kuri Jericho mieste sveikina Jėzų. Aplink jį spūstis. Žmonės vienas per kitą stengiasi pamatyti ir paliesti Jėzų. Sutelksiu žvilgsnį į Zachiejų, kuris įsiropščia į medį, norėdamas pamatyti Mokytoją.

*

Apmąstysiu savo susitikimus su Jėzumi. Išvysiu save šventose Mišiose, išpažintyje, asmeninėje maldoje. Ar Jėzus man yra gyvas, mylimas Asmuo, su kuriuo trokštu susitikti?

*

Nukreipsiu žvilgsnį į Jėzų, kuris minioje pastebi Zachiejų, viešą nusidėjėlį, nemėgstamą mieste muitininką. Stebėsiu, kaip Jėzus su meile žvelgia į jį ir visų akivaizdoje sako, kad nori svečiuotis jo namuose.

*

Žiūrėsiu į Zachiejų, į jo skubėjimą ir džiaugsmą, su kuriuo priima Jėzų. Matysiu nustebusius žmones, kurie nepajėgia priimti Jėzaus poelgio.

*

Jėzus kasdieną žvelgia su meile į mane. Myli mane tokį, koks esu. Galiu, kaip Zachiejus, patirti susitikimo su Juo džiaugsmą. Pakviesiu Jį, kad ateitų pas mane, į mano kasdienius reikalus.

*

Zachiejus iki gelmių yra sujaudintas Jėzaus meilės. Tas susijaudinimas suminkština jo suakmenėjusią širdį. Jame gimsta troškimas pakeisti savo gyvenimą. Savo troškimą Zachiejus paverčia konkrečiais veiksmais.

*

Jėzus trokšta, kad, panašiai kaip Zachiejus, leisčiau Jam mylėti mane tokį, koks esu. Karštai prašysiu Jėzaus perkeičiančios meilės gilaus patyrimo. Paprastais žodžiais kartosiu:

„Tegul Tavo meilė keičia mano gyvenimą.”

Kasdienapmastau.lt

XXXIII eilinės savaitės antradienio Dievo Žodis       2020-11-17 5:55

Evangelija (Lk 19, 1–10)

  Atvykęs į Jerichą, Jėzus ėjo per miestą. Ten buvo žmogus, vardu Zachiejus, muitininkų viršininkas ir turtuolis. Jis troško pamatyti Jėzų, koks jis esąs, bet negalėjo per minią, nes pats buvo žemo ūgio. Zachiejus užbėgo priekin ir įlipo į šilkmedį, kad galėtų jį pamatyti, nes jis turėjo praeiti pro tą medį.
  Atėjęs į tą vietą ir pažvelgęs aukštyn, Jėzus tarė: „Zachiejau, greit lipk žemyn! Man reikia šiandien apsilankyti tavo namuose“. Šis skubiai nulipo ir su džiaugsmu priėmė jį. Tai matydami, visi murmėjo: „Pas nusidėjėlį nuėjo į svečius!“
  O Zachiejus atsistojęs prabilo į Viešpatį: „Štai, Viešpatie, pusę savo turto aš atiduosiu vargšams ir, jei ką nors nuskriaudžiau, grąžinsiu keturgubai“.
  Jėzus tarė: „Į šiuos namus šiandien atėjo išganymas, nes jis yra Abraomo palikuonis. Žmogaus Sūnus atėjo ieškoti ir gelbėti, kas buvo pražuvę“.
Katalikai.lt

XXXIII eilinės savaitės antradienio Dievo Žodis       2020-11-17 5:54

Psalmė (Ps 14, 2–5)

P.  Nugalėtojui aš leisiu atsisėsti šalia savęs, savo soste.

  Tasai, kas nesuteptas vaikšto,
  kas elgias teisingai,
  kas iš širdies kalba tiesą,
  kas liežuviu nė vieno nešmeižia. – P.

  Kas kitam nieko pikta nedaro,
  neužgaulioja kaimyno;
  kas griežtai nedorėlį smerkia,
  o Viešpaties bijančius gerbia. – P.

  Kas be palūkanų skolina,
  nepriima kyšių prieš žmogų nekaltą.
  Kas šitaipos elgias,
  bus tvirtas per amžius. – P.

Posmelis prieš evangeliją (1 Jn 4, 10b)

P.  Aleliuja. – Dievas mus pamilo ir atsiuntė savo Sūnų,
              kaip permaldavimą už mūsų nuodėmes. – P. Aleliuja.

XXXIII eilinės savaitės antradienio Dievo Žodis       2020-11-17 5:54

Skaitinys (Apr 3, 1–6. 14–22)

  Aš, Jonas, girdėjau man bylojantį Viešpatį:
  „Sardų bažnyčios angelui rašyk: ‘Tai sako tas, kuris laiko septynias Dievo dvasias ir septynias žvaigždes. Aš žinau tavo darbus: tave vadina gyvu, o tu esi lavonas. Prabusk ir stiprink, kas dar nenumirę! Aš nerandu tavo darbų, kurie būtų atlikti mano Dievo akivaizdoje. Todėl prisimink, kaip esi priėmęs ir išgirdęs; laikykis to ir atsiversk! Jeigu nebudėsi, aš ateisiu kaip vagis, ir tu nežinosi, kurią valandą tave užklupsiu.
  Vis dėlto tu Sarduose turi tegul ir nedaugelį žmonių, kurie nėra susitepę drabužių. Jie vaikščios su manimi, apsirengę baltai, nes jie šito verti.
  Taigi nugalėtojas bus aprengtas baltais drabužiais, ir jo vardo aš neištrinsiu iš gyvenimo knygos. Aš išpažinsiu jo vardą savo Tėvo ir jo angelų akivaizdoje’.
  Kas turi ausis, teklauso, ką Dvasia kalba bažnyčioms.
  Laodikėjos bažnyčios angelui rašyk: ‘Tai skelbia Amen, ištikimasis bei tiesiakalbis Liudytojas, Dievo kūrybos Pradžia. Žinau tavo darbus, jog nesi nei šaltas, nei karštas. O, kad būtum arba šaltas, arba karštas! Bet kadangi esi drungnas ir nei karštas, nei šaltas, aš išspjausiu tave iš savo burnos.
  Tu gi sakai: „Aš esu turtingas ir pralobęs, ir nieko man nebereikia“, – o nežinai, kad esi skurdžius, apgailėtinas, beturtis, aklas ir plikas. Aš tau patariu pirkti iš manęs nuskaidrinto ugnyje aukso, kad pralobtum, baltus drabužius, kad apsirengtum ir nebūtų matoma tavo nuogumo gėda, ir tepalo pasitepti akims, kad praregėtum.
  Aš baru ir tramdau tuos, kuriuos myliu; būk tad uolus ir atsiversk!
  Štai aš stoviu prie durų ir beldžiu: jei kas išgirs mano balsą ir atvers duris, aš pas jį užeisiu ir vakarieniausiu su juo, o jis su manimi. Nugalėtojui aš leisiu atsisėsti šalia savęs, savo soste, panašiai kaip aš nugalėjau ir atsisėdau šalia savo Tėvo jo soste’.
  Kas turi ausis, teklauso, ką Dvasia skelbia bažnyčioms!“

Popiežius Pranciškus       2020-11-16 8:37

Naudokime Dievo dovanas darydami gera
„Šis palyginimas galioja visiems, bet ypač krikščionims. Jis labai aktualus šiandien, kai minime Pasaulinę vargstančiųjų diena“, – sakė Pranciškus. „Mes visi esame Dievo apdovanoti. Būdami Kristaus mokiniai, mes gavome tikėjimą, Evangeliją, Šventąją Dvasią, sakramentus… Šias dovanas turime naudoti darydami gyvenime gera, tarnaudami Dievui ir broliams bei seserims. Šiandien Bažnyčia mums sako: „Naudok tai, ką esi iš Dievo gavęs, tarnaudamas vargstantiesiems“. Kartais mes manome, kad būti krikščioniu – tai tik nedaryti nieko bloga. Nedaryti nieko bloga yra gerai. Bet nedaryti gera nėra gerai.“

„Brangūs broliai ir seserys, kiekvienas savo širdyje pakartokime, ką šiandien mums sako Jėzus: „Vargšui ranką ištiesk“. Jėzus šiandien mums sako: „Vargšas – tai aš“.

Baigdamas popiežius prašė melsti Mergelės Marijos užtarimo. Ji, gavusi didžiąją dovaną – Jėzų, jo nesisavino, bet atidavė pasauliui, Dievo tautai.  Iš jos mokykimės ištiesti ranką vargstantiesiems.

Popiežius Pranciškus       2020-11-16 8:35

Pasaulinė vargstančiųjų diena. Kitiems padovanota meilė yra tikrasis mūsų turtas


Mišių homilijoje Šventasis Tėvas komentavo šio sekmadienio Evangelijoje skambantį Jėzaus palyginimą apie šeimininką, kuris pavedė tarnams valdyti visą savo turtą: vienam davė penkis talentus, kitam – du, trečiam – vieną. Pasak popiežiaus, šis palyginimas kalba apie mūsų gyvenimą, apie tris esminius jo etapus – pradžią, vidurį ir pabaigą.

Viskas prasideda nuo didelio gėrio: šeimininkas nepasilaiko savo turtų sau, bet išdalina juos tarnams, kiekvienam pagal galimybes (plg. Mt 25, 15). Paskaičiuota, pastebėjo Pranciškus, kad vienas talentas atitiko maždaug dvidešimties metų darbo užmokestį, tad čia kalbama apie didžiulį turtą. Panašiai yra ir mūsų gyvenime: viskas prasidėjo nuo Dievo malonės. Tėvas atidavė į mūsų rankas daug brangių dalykų, patikėjo mums skirtingus talentus. Dievas atidavė į mūsų rankas savo brangenybes, nes jis pažįsta mus kiekvieną ir žino, ką sugebame. Jis mumis pasitiki, nepaisant mūsų silpnumo.

Palyginimo centre – tarnavimas. Mes esame tarnai. Esame pašaukti tarnauti, tai yra taip panaudoti gautus talentus, kad mūsų gyvenimas būtų prasmingas, sakė popiežius. Koks gi turėtų būti tarnavimo stilius? Evangelijoje geri tarnai yra tie, kurie rizikuoja. Jie nėra atsargūs ir baikštūs, nepasilaiko sau to, ką gavo, bet leidžia į apyvartą. Jei mūsų turimo gėrio neinvestuojame – jį prarandame. Mūsų gyvenimo didybė priklauso ne nuo to, kiek sutaupome, bet nuo to, kiek vaisių duodame. Evangelija moko, kad nėra ištikimybės be rizikos. Būti ištikimam Dievui reiškia paaukoti savo gyvenimą, leisti, kad tarnavimas būtų svarbiau už visa kita. Liūdna, kai krikščionys tik teisinasi, įsikibę taisyklių ir įsakymų. To nepakanka. Būti ištikimiems Jėzui – tai daugiau negu vien tik nedaryti klaidų.

Tad kaip tarnauti pagal Dievo valią? Šeimininkas paaiškina neištikimam tarnui: „Tau reikėjo leisti mano pinigus į apyvartą, ir sugrįžęs aš būčiau gavęs juos su palūkanomis“ (Mt 25, 27). Pasak Pranciškaus, vargstantys žmonės yra tarsi bankininkai, kurie gali duoti ilgalaikių palūkanų. Jie garantuoja mums amžinąsias pajamas ir jau dabar leidžia mums praturtėti meile. Didžiausias skurdas, su kuriuo turime kovoti, yra meilės stoka.

Ką mums sako palyginimo pabaiga? Bus tokių, kurie turės daug, ir tokių, kurie, iššvaistę savo gyvenimą, liks be nieko. Gyvenimo pabaigoje bus atskleista visa tiesa: baigsis apgaulingas įsivaizdavimas, kad sėkmė, valdžia ir pinigai padaro gyvenimą prasmingą, suvoksime, kad tik dovanojama meilė yra tikrasis turtas, sakė Pranciškus. (JM / Vatican News)

Evangelijos komentaras       2020-11-16 5:59

Komentaro autorius – kun. Vladimiras Solovej
Tik evangelistas Jonas stovėjusias po Jėzaus kryžiumi moteris išvardija vardais, tarp jų ir Jėzaus motiną Mariją. Rytų Bažnyčiose šv. Jonas yra pagrįstai vadinamas Teologu – jis ne tik aprašo Išganymo įvykius, bet juos ir paaiškina. Jis giliai prasiskverbia pro pirmąjį paviršutinį įvykių sluoksnį į jų gelmę. Ne tiek svarbu, kad jis pastebėjo Mariją po Jėzaus kryžiumi, svarbu yra, kaip jis ją matė, kokiu būdu aprašė ir paaiškino jos slėpinį.
Mes vadiname Mariją Skausmingąja Motina. Apie kokį Marijos skausmą rašo evangelistas Jonas? Tai buvo gimdymo skausmas: Moterie, štai tavo sūnus! Ir tuojau po to: Štai tavo motina! Ar galėjo mylimas Jėzaus mokinys būtent tą akimirką suprasti šiuos žodžius, atpažinti savyje gyvenimą, kurio Jo žemiškoji motina negalėjo Jam suteikti, gyvenimą, kokį gali dovanoti tik Dievas – ne iš kraujo ir ne iš kūno ? Šio gyvenimo sėkla buvo Jėzaus ant kryžiaus atiduota Dvasia, o atvertomis jos priėmimui ir perdavimui įsčiomis – Marijos tikėjimas. Todėl Marija ant Golgotos kalno yra visos Bažnyčios sintezė ir paveikslas.
Skausmingoji Motina, kenčianti gimdymo skausmus… Mes nekalbame apie sentimentalią užuojautą jos kančiai. Svarbu yra leisti Jai mus pagimdyti ir kartu su Ja kaip Bažnyčiai dalyvauti (neretai skausmingame) gyvybės, kuri kyla iš Tėvo (Dievo) – per Jėzų – Šventojoje Dvasioje, perdavime.

 

Evangelijos mąstymas       2020-11-16 5:57

Prašyti malonės mylėti Jėzų taip, kaip Jį mylėjo Marija

Jonas – vienintelis evangelistas, aprašantis ypatingą Jėzaus susitikimą su Motina ant Golgotos kalno. Atsistosiu po kryžiumi kartu su sielvartaujančia Marija ir mylimuoju mokiniu. Prašysiu šv. Jono, kad išmelstų man malonę kontempliuoti tą įvykį.

*

Jonas pirmiausia atkreipia mano dėmesį į Jėzaus žvilgsnį. Įsivaizduosiu Jo alpstantį veidą, pasruvusį krauju, ir kupiną meilės žvilgsnį, persmelkiantį iki gelmių. Jėzus žvelgia į savo Motiną ir į mokinį. Žvelgia taip pat ir į mane. Apglėbia savo žvilgsniu kiekvieną be išimties.

*

Kontempliuosiu Jėzaus žvilgsnį. Kiekvieną kartą, kai matau Nukryžiuotąjį, galiu pasakyti, kad Jis žvelgia į mane. Esu Jo mylimasis mokinys. Jis nori, kad patikėčiau, jog miršta dėl manęs ir už mane. Ar tuo tikiu?

*

Jėzus ant kryžiaus kalba Motinai apie mane. Rodo į mane ir sako: „Štai tavo sūnus.“ Nukryžiuotasis atiduoda už mane savo gyvybę ir savo Motiną. Iki paskutinio akimirksnio Jis galvoja apie mane.

*

Kartu su Motina priglusiu prie Jėzaus kojų ir kontempliuosiu Jo meilę, dėkosiu Jam už Motiną Mariją. Jos motiniškame žvilgsnyje visada galiu įžvelgti jautrų, mylintį Jėzaus žvilgsnį.

*

Jėzui trūksta oro, Jis dūsta. Sukaupęs paskutines jėgas Jėzus kreipiasi į mane, nukreipia mano žvilgsnį į Mariją ir sako: „Štai tavo Motina.“ Prieisiu prie Marijos, priglusiu prie Jos sielvartaujančios širdies ir išpažinsiu Jėzaus akivaizdoje: „Tu esi mano MAMA.“

*

Pasiimsiu Mariją pas save, į savo kasdienybę. Parodysiu Jai vietas ir asmenis, kuriuos labiausiai myliu, ir tuos, kurie suteikia man daugiausia skausmo. Kaip vaikas kartosiu:

„Išmokyk mane mylėti Jėzų ir tuos, su kuriais gyvenu.“

Kasdienapmastau.lt

Švč. Mergelė Marija, Gailestingumo Motina       2020-11-16 5:55

Šventė. Evangelija (Jn 19, 25–27)

  Prie Jėzaus kryžiaus stovėjo jo motina, jo motinos sesuo, Marija Kleopienė, ir Marija Magdalietė.
  Pamatęs stovinčius motiną ir mylimąjį mokinį, Jėzus tarė motinai: „Moterie, štai tavo sūnus!“ Paskui tarė mokiniui: „Štai tavo motina!“ Ir nuo tos valandos mokinys pasiėmė ją pas save.
  Katalikai.lt

Švč. Mergelė Marija, Gailestingumo Motina       2020-11-16 5:54

<B> Šventė II. Skaitinys (Gal 4, 4–7)

  Broliai!
  Atėjus laiko pilnatvei, Dievas atsiuntė savo Sūnų, gimusį iš moters, pavaldų įstatymui, kad atpirktų esančius įstatymo valdžioje ir kad mes įgytume įsūnyste.
  O kadangi esate įsūniai, Dievas atsiuntė į mūsų širdis savo Sūnaus Dvasią, kuri šaukia: „Aba, Tėve!“ Taigi tu jau nebe vergas, bet įsūnis; o jeigu įsūnis, tai Dievo valia ir paveldėtojas.

Posmelis prieš evangeliją

P.  Aleliuja. – Laiminga Mergelė Marija:
              ji ir nemirusi pelnė kankinystės palmę
              po Viešpaties kryžiumi. – P. Aleliuja.

Švč. Mergelė Marija, Gailestingumo Motina       2020-11-16 5:53

Šventė.  Psalmė (Ps 112, 1–8)

P.  Viešpaties vardui šlovė per amžius!

  Dievo tarnai, giedokit,
  garbinkit Viešpaties vardą!
  Šlovė Viešpaties vardui
  dabar ir per amžius! – P.

  Nuo pat saulėtekio iki saulėlydžio
  tebus šlovinamas Viešpaties vardas.
  Aukštai virš tautų yra Viešpats,
  garbė jo aukštesnė už dangų. – P.

  Kas toks, kaip mūsų Viešpats Dievas?
  Jis aukštybėj gyvena,
  iš ten žvelgia žemyn
  į dangų ir žemę. – P.

  Jis kelia nuo žemės beturtį,
  iš purvo elgetą traukia;
  sodina jį šalia kunigaikščių,
  tautos savosios didžiūnų. – P.

Švč. Mergelė Marija, Gailestingumo Motina       2020-11-16 5:52

Šventė. I. skaitinys
(Iz 9, 1–3. 5–6)

    Tauta, kuri vaikščioja patamsiais, išvys skaisčią šviesą, gyvenantiems tamsos šalyje užtekės šviesybė. Tu sukelsi linksmybę ir didelį džiaugsmą. Jie linksminsis tavo akivaizdoje, kaip linksminasi žmonės pjūties metu, kaip džiūgauja grobį dalijant. Juk tu išardysi juos slėgusį jungą, sulaužysi vergusį vėzdą – gainiotojo lazdą, kaip Midiano dieną.
    Mums kūdikis gimė, sūnus gi mums duotas. Ant jojo pečių viešpatavimas. Vadins jį vardais: „Nuostabusis Patarėjas, Galingasis Dievas, Amžinasis Tėvas, Taikos Kunigaikštis“.
    Didi jo valdžia, ir taika begalinė. Valdys jis Dovydo sostą ir jo karalystę. Jis stiprins ir grįs ją teisybe ir teise nuo šiol ir per amžius. Kareivijų Viešpaties uolumas šitai įvykdys.

Dzeikas       2020-11-16 5:42

laumejanciam:
Posakis “Dievo baime” yra oksimoronas ir ipirstas mums nelabojo, esan Dievas tai kazkas baisaus ko mes esan turime bijoti.
Jeigu Dievas yra meile, kaip mes galime jos bijoti? Galime bijoti meile prarast. “Dievo bausme” tera isvestinis dalykas nuo mineto oksimorono. Nera Dievo bausmes. Yra situacija,kai Dievas palieka. Beje, ir tai nereiskia, kad mums tampa fiziskai ar net ir dvasiskai blogai.
Tiesiog atsiduriame nelabojo valdzioj ir jis netrukdomas elgiasi su mumis kaip nori. Jei paklustame nelabajam , tai siame gyvenyme galime(galime, bet nebutinai turime) turet dideliu bonusu. Bet Dievo, reiskia meiles, mes daugiau nebematysime. Bet, jeigu sauksimes Jo - tai busime su Dievu.Taciau gyvensime sitame gyvenyme po tokio kuliavirscio sunkiai ir neilgai. Nelabaisis siaip sau is savo nagu , uz aciu,- nepaleidzia.
Esame zemeje ir kalbeti reikia zemiska kalba, kaip ta daro zydai. Kad zmones suprastu.

Benas Lyris, kunigas ir poetas:       2020-11-15 17:30

„Visi norime padaryti didelius darbus ir tikime, kad juos padarytume,
bet niekas jų mums neduoda. Tačiau iš tikrųjų dideli darbai prasideda nuo kantriai padarytų mažų dalykų. Labai švelniai ir gražiai yra pasakiusi motina Teresė: „nėra didelių darbų, yra maži darbai, atliekami su labai didele meile“. Taip pat nėra tokio, kuris mylėtų amžinybę, nepamilęs akimirkos.“

Laumėjantis       2020-11-15 15:37

Ir dar dėl Dievo baimės. Baimė yra toks jausmas, kuris negali ilgai tęstis. Jis turi arba praeiti ( praėjus pavojui ) arba išnykti ( kai supranti, kad tai ko, bijojai, nėra taip baisu, kaip atrodė ), arba baimė virsta kompleksu ir žlugdo žmogų, arba žmogus tiesiog ima ignoruoti baimę - gal tiksliau pavojų keliantį dalyką. Taip ir su Dievo baime. Žmogus, bijantis Dievo, laimingas gali būti tiktai tam tikrą laiką. Vėliau toji Dievo baimė žmogų ima žlugdyti, paverčia bjauria davatka. Arba kitas variantas - jeigu žmogaus santykis su Dievu buvo kuriamas per Dievo baimę ir toji baimė išnyksta, tada kas - nelieka ir santykio su  Dievu. Meilė Dievui - gali tęsti amžinai, pagarba Dievui - amžinai, bendrystė su Dievu - amžinai. Bet baimė - ne.

Laumėjantis       2020-11-15 14:34

Dėl Dievo baimės. Kažkada vaikštant miške, beje, netoli Trinapolio vienuolyno, į galvą atėjo tokia mintis: ,,Stop, o kodėl aš turiu bijoti Dievo? Iš tikrųjų - kodėl? Kad nubaus, nusiųs į pragarą? Bet be reikalo tai nebaus. Jeigu būsiu vertas papulti į pragarą, tai papulsiu. Bet gal Dievas pasiūlys kokią išeitį. Va Hitlerio ar Stalino - tai reikėjo bijoti. Iš jų galima laukti bet kokių sprendimų. O iš Dievo ?..”. Taigi nuo tada aš atsikračiau Dievo baimės. Daug vėliau supratau, kad Dievo baimė atėjo iš žydiškos religijos, Va jiems savo Jahvės tai reikėjo bijoti. Juk jisai piktas, kerštingas ir neprognozuojamas, iš jo gali visko tikėtis. Ir dar užsiutęs ant žmogaus, kad tas, jam nežinant, suvalgė tąjį gėrio ir blogio pažinimo medžio ,,obuolį”. Jeigu Dievui neįsiteiksi, jo nepamaloninsi, jeigu tavęs neužtars Mergelė Marija, tada tau bus blogai…

Laumėjantis       2020-11-15 14:08

,,Tas, kuris gavo penkis talentus, tuojau nuėjęs ėmė verstis ir pelnė kitus penkis” - neblogai, neblogai - 100 %-inis pelnas. Ko gero, sąžiningai tokio ir neįmanoma uždirbti. Bet jam pasisekė, kad gautų talentų neinvestavo į ,,Sekundės” banką. Va ką tada šeimininkas butų pasakęs… O aš galvoju, kaip būčiau pasielgęs aš. Ko gero šeimininkui viso pelno tikrai neatiduočiau. Manau, būtų labai sąžininga pusę pelno atiduoti šeimininkui, o pusę - pasilikti sau. Šiaip ar taip suvalkietis esu…

Taip, "Žavumas – praeina, ir grožis – nuvysta"       2020-11-15 13:01

Šiandien per homiliją kunigas pacitavo vaizdingą švento senolio ištarmę:
“Sutikau mieste daugybę vaikščiojančių gražių drabužių,
tačiau nė vieno žmogaus.”
O juk vaikščiojantys gražūs drabužiai perspėti, kad
“Kai žmonės kalbės: „Gyvename ramiai ir saugiai“,
tada juos ir ištiks netikėtas žlugimas…”,
kurių laukia tamsybės, kur “bus verksmas ir dantų griežimas”.
*************************************************************
Rūstūs šiandianos skaitinių žodžiai, bet teisingi,
tad neužsiliūliuokime, broliai seserys, budėkime, nevirskime prisitaikėliais.

Dzeikas       2020-11-15 10:04

Apie moterin gerai parasyta. Cia berods Ekleziastas ar Patarliu knyga…
Palaimintas tas, kuris gauna tokia zmona.

Evangelijos komentaras       2020-11-15 9:02

Mons. Adolfas Grušas
TAI, KĄ TURIME

Šio sekmadienio liturgija ragina mus pažvelgti į Dievo dovanas. Mūsų Dievas mus sukūrė, rūpinasi mumis, myli ir amžinai mylės. Iš Dievo pusės mūsų atžvilgiu nėra jokių sąlygų: esame Jo kūriniai ir jais būsime amžinai. Kaip tik todėl ir iš mūsų pusės reikia noro bei pastangų vertinti savo gyvenimą be pykčio ir tuščių vilčių, ne taip, kaip kartais padaro vien tik savo naudos ieškantys žmonės, dejuojantys, kad „negavo dovanų“, „gavo per mažai“ ar „gavo ne tai, kas patinka“.

Dievas yra vertas, kad mes žvelgtume į Jį su nuostaba ir dėkingumu, be pavydo dėl dovanų, kurios, atrodytų, atiteko kitiems.

Tikintis žmogus kontempliuoja Dievą ir dėkoja Jam už tai, ką turi: kojas, rankas, akių šviesą, mylinčią širdį. Nesvarbu, jei kojos kartais gal kiek ir raišuoja, tačiau sugeba nueiti ten, kur reikia, gal rankos ir skauda, bet jos vis tiek sugeba glostyti, o akys, kad ir kiek apsiblaususios, pamato mylimą veidą, o širdis pradeda smarkiau plakti, išgirdus pažįstamus balsus…

Dievas mums davė savo dovanų: gal daug, o gal mažiau, tačiau tai yra dovanos, vedančios mus į dangaus Tėvo glėbį. Dovanos, skirtos mums.

Kiekvienam mūsų skirtos Dievo dovanos yra skirtingos. Jos ypatingos ir unikalios. Jų niekada neturės niekas kitas pasaulyje. Niekada nebus kito „manęs“, nes Dievas nekuria žmonių serijomis.

Tos dovanos skirtos mūsų ir visų kitų žmonių augimui. Jos yra tai, kas reikalinga ir naudinga mūsų žmogiškumo suklestėjimui, pradedant nuo pačių artimiausiųjų.

Vienam penki talentai. Kitam – du. Tau – tik vienas. Viskas pagal sugebėjimus…

Šiuo atveju svarbiausia yra suprasti, jog Dievas savo malones atiduoda į mūsų rankas tam, kad atneštume vaisių. Nuo tos akimirkos prasideda mūsų atsakomybė.

Jei gavome penkis talentus, galime padaryti, kad jų būtų dešimt, jei gavome du, įmanoma, kad jų būtų keturi. Įmanoma, ir turint vieną talentą, pasirūpinti, kad galiausiai jų būtų du.

Problema atsiranda tada, kai žmogus, gavęs tą vieną talentą, jį užkasa, bijodamas iš tolimos kelionės turinčio grįžti šeimininko. Tokiu atveju mes tiesiog nesuprantame paprastos ir esminės tiesos, apie kurią kalba Jėzus: „Kas praranda savo gyvybę (t.y. ją atiduoda), ją atras dar nuostabesnę, spindinčią nauja šviesa ir naujomis galimybėmis, o kas išsaugo savo gyvybę (šiuo atveju: užkasa gautas dovanas, sugebėjimus, žmogiškus santykius), praras ją“.

Kam reikalingas lobis ir gautos dovanos, jei jos yra paslėptos ten, kur jų niekas negali atrasti? Tokios malonės yra nenaudingos, jų paprasčiausiai, tarsi nė nebūtų. Jos netarnauja kitiems, o svarbiausias nusivylimas slypi tame, kad jos nepatarnauja nė pačiam žmogui. Baimė viršija viską ir sugriauna bet kokį entuziazmą, bent menkiausią norą surizikuoti, bet kokį drąsos spindulėlį.

Visiems, įvertinantiems iš Dievo gautas dovanas, tegul ir sergantiems, neįgaliems ar vargšams, Dievas skiria paguodos kupinus žodžius: „Gerai, šaunusis ir ištikimasis tarne! Kadangi buvai ištikimas mažuose dalykuose, aš tau pavesiu didelius. Eikš į savo šeimininko džiaugsmą!“

Tuo tarpu, jei iš baimės ar tingumo mums duotos dovanos liko nevaisingos, pradedant mumis pačiais, Viešpats pateikia nepermaldaujamą ištarmę: „Blogasis tarne, tinginy! Tu žinojai, kad aš pjaunu, kur nesėjau, renku, kur nebarsčiau. Tu supratai, jog laikaisi klaidingos nuomonės apie mane, ir ji privertė tave gyventi baimėje. Tu nesugebėjai panaudoti gauto talento, todėl jį atimu iš tavęs ir atiduodu tam, kuris sugebės jį panaudoti visų gerovei. Tau gi skirtas verksmas ir dantų griežimas, be idealų, be ateities, pragaras, kurį kiekvieną dieną kuri savo rankomis“.

Viešpaties sprendimas suprantamas. Baisu yra kitkas: tuštuma, kurioje kartais apsisprendžia gyventi žmonės…

Evangelijos        2020-11-15 9:01

Mąstymas
Prašyti išminties ir dosnumo ugdant savo talentus

„Pasišaukė tarnus ir pavedė jiems savo turtą...“. Įsisąmoninsiu, kad Dievas, pašaukdamas mane į gyvenimą, pavedė man savo turtą. Tas turtas – tai mano gyvenimas ir mano talentai, kuriuos man davė. Dievui aš esu labai svarbus.

*

Kaip giliai tikiu ta tiesa, kad Dievo akyse aš esu labai svarbus ir kad Jis mane labai myli? Koks yra mano savivertės jausmas? Ar savo gyvenimą ir pašaukimą išgyvenu kaip dovaną? Ar tai man yra džiaugsmo šaltinis?

*

„Davė kiekvienam pagal jo gabumus“. Nėra žmogaus, kurio Dievas nebūtų apdovanojęs. Kiekvienas gauna dovanų pilnatvę pagal Kūrėjo planą. Kokie yra mano didžiausi talentai?

*

Už kokius talentus norėčiau Viešpačiui ypatingai padėkoti? Ar sugebu priimti savo trūkumus? Ar nepasiduodu pavydo jausmui, ar nekompleksuoju?

*

Iš Dievo gauti talentai slepia savyje augimo, savęs ugdymo jėgą. Jie man yra lyg iššūkis, reikalaujantis bendradarbiavimo. Kuriuos iš gautųjų talentų labiausiai ugdau (daugiausiai panaudoju), o kuriuos „užkasu“? 

*

Pastebėsiu, kad Jėzus palyginime apie talentus akcentuoja „ištikimybę mažuose dalykuose“. Dievui nėra svarbiausi dideli dalykai, bet ištikimybė, su kuria atlieku paprasčiausias pareigas. Ką galiu pasakyti Dievui apie savo ištikimybę mažuose dalykuose?

*

Maldoje pavesiu Viešpačiui visus savo talentus. Paprašysiu, kad Jis būtų visų mano turtų šeimininkas, saugotų juos ir padėtų daugiau pelnyti. Pavesiu Jam save tardamas:

„Viešpatie, tvarkyk mano gyvenimą pagal savo valią“.

Kasdienapmastau.lt


Rekomenduojame

Karolis Venckus. Apie cenzūrą LRT

Andrius Švarplys. Visuomeninis transliuotojas neatstovauja nei Lietuvos konstitucinėms vertybėms, nei piliečiams

Vidas Rachlevičius. Visiškai nesvarbu, kas bus kultūros ministras, nes tai NIEKO nekeičia ir nekeis

Zigmas Tamakauskas. Žmogus, Lietuvai atidavęs savo sielą ir širdį...

Audriaus Bačiulio pastebėjimas: konservatoriai nutarė pradėti atvirą karą su Prezidentūra

Joana Noreikaitė ir Vincas Kubilius. Šimtoji „Tie-SOS!“ akcija

Jei dar negirdėjote. Vytautas Bakas klausė. „Gabrieliau, Ingrida: kas Jums yra aukšta politinės kultūros ir etikos kartelė?“

Andrius Švarplys. Facebookas ir Twitteris bendradarbiauja su Vietnamo, Turkijos, Rusijos ir Kinijos režimais

Andrius Švarplys. Čia tas pats, kas mokinių parlamentui suteikti tikrojo parlamento statusą

Algimantas Rusteika. Jie niekada nesikauna iki paskutinio šovinio

Papunkčiui su Vytautu Sinica. Naujosios koalicijos susitarimas: ko tikėtis?

Nacionalinis susivienijimas: pareiškimas dėl solidarumo su Lenkijos valdžia

Robertas Grigas. Atmintinė lenkų „abortų teisių“ gynėjoms

Vytautas Radžvilas. Konvergencijos svajonė ir tikrovė

Audrius Bačiulis. Tikriausiai vienas labiausiai viešumoje nematomų Lietuvos ministrų

Algimantas Rusteika. Tegyvuoja Didžiosios Tolerancijos Revoliucijos metinės!

Andrius Švarplys. Žinios iš paralelinės visatos

Ramūnas Trimakas. Totalitarizmas grąžinamas septinmyliais žingsniais

Algimantas Rusteika. Apie bukumą ir lavonus

Raimondas Navickas. Nusprendžiau pats pasižiūrėti, ko tie respublikonai nerimsta

Andrius Švarplys. Pagaliau Facebookas bus paduotas į teismą dėl cenzūros

Geroji Naujiena. Mes nepriklausome tamsai

Rasa Čepaitienė. Parazitai

Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas paragino naujojo Seimo narius atpažinti Dievo balsą, Tiesos balsą savyje ir jo klausytis

Algimantas Rusteika. Labanakt

Paskelbtas partizanų žinynas

Almantas Stankūnas. Apie JAV demokratiją

Algis Avižienis. D.Trampo pralaimėjimo priežastys

Algirdas Endriukaitis. Kursas prieš valstybę asfaltuojamas (I)

Ramūnas Aušrotas. Homoseksualumas įveikiamas

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.