Geroji Naujiena

Geroji Naujiena. „Laiminga įtikėjusi, jog išsipildys, kas Viešpaties jai pasakyta“

Tiesos.lt redakcija   2015 m. gruodžio 20 d. 3:01

2     

    

Geroji Naujiena. „Laiminga įtikėjusi, jog išsipildys, kas Viešpaties jai pasakyta“

Tomis dienomis Marija susiruošusi skubiai iškeliavo į Judėjos kalnyno miestą. Ji nuėjo į Zacharijo namus ir pasveikino Elzbietą.

Vos tik Elzbieta išgirdo Marijos sveikinimą, jos įsčiose šoktelėjo kūdikis, o pati Elzbieta pasidarė kupina Šventosios Dvasios.

Ji balsiai sušuko: „Tu labiausiai palaiminta iš visų moterų ir palaimintas tavo įsčių vaisius! Iš kur man ta garbė, kad mano Viešpaties motina aplanko mane?! Štai vos tik tavo pasveikinimo garsas pasiekė mano ausis, šoktelėjo iš džiaugsmo kūdikis mano įsčiose. Laiminga įtikėjusi, jog išsipildys, kas Viešpaties jai pasakyta“. (Lk 1, 39–45)

Paskutinį Advento sekmadienį melskimės už Lietuvą Tiesoje, kad su pasitikėjimu ir tikėjimu priimtume Jėzų – įsikūnijusį Dievo gailestingumą, visokios palaimos šaltinį, mūsų gyvenimus perkeičiantį amžinojo gyvenimo pažadą. Džiaugsmingai, sklidina vilties širdimi išpažinkime: laimingi įtikėję, jog išsipildys, kas Viešpaties jiems pasakyta.

Federico Suárez. Marija iš Nazareto

Išgirdus kvietimą priimti pašaukimą, beprasmiška tikėtis ženklo, apčiuopiamo įrodymo, kuris žmogišku požiūriu aiškiai atskleistų antgamtišką pašaukimo prigimtį. Viskam, kas susiję su aukštesniuoju, antgamtiniu pasauliu, reikia tikėjimo. Priartėję prie šios subtilios ribos, skiriančios laikinąjį pasaulį nuo amžinybės, prigimtį nuo Dievo malonės, žmogiškumą nuo antgamtiškumo, visada galime jei ne priešintis, tai dvejoti. Nuolankumas glaudžiai susijęs su tikėjimu, puikybė – su skepticizmu. Viską paprastai nulemia ne objektyvūs veiksniai ir sausas racionalumas, o malonė.

Galbūt mano žodžius geriau paaiškins turtuolio ir Lozoriaus palyginimas. Turtuoliui paprašius Abraomą nusiųsti į jo tėvo namus Lozorių, kad šis įspėtų penkis jo brolius keisti elgesį ir gyvenimą, Abraomas jam atsako: „Jie turi Mozę bei pranašus, tegu jų klauso!“ O anas atsakė: „Ne, tėve Abraomai! Bet jei kas iš numirusių nueitų pas juos, jie atgailautų.“ Abraomas tarė: „Jeigu jie neklauso Mozės ir pranašų, tai nepatikės, jei kas ir iš numirusių prisikeltų“ (Lk 16, 27–31).

Pastarieji žodžiai pasako viską. Tam, kuris nori abejoti, tam, kuris atsisako tikėti, nors priežasčių tikėti yra užtektinai ir net su kaupu, niekaip nieko neįrodysi. Prašę ženklo ir jo sulaukę, ne visi patiki kaip Zacharijas, sulaukęs žinią patvirtinančio įrodymo, nes gavę prašytą ženklą, ims abejoti, ar tas ženklas vertas ir tikras. Ši būtinybė tikėti, begalinė svarba tikėti Dievą, vos įžvelgiama Elžbietos pagyrime, pabrėžiama visoje Evangelijoje.

Nedaug ką Viešpats iškelia taip, kaip tikėjimą. Nuolatinis, netylantis ir atkaklus raginimas skatina apmąstyti daugybę Evangelijos tekstų, kurie yra tokie pamokomi ir aiškūs, kad belieka tik stebėtis, kaip mes, krikščionys, taip retai į juos atkreipiam dėmesį. Saujelė paprastų, neturtingų ir neišsilavinusių vyrų, neturėjusių įtakingų pažinčių, pakeitė pasaulį turėdami vien šį galingą ginklą – tikėjimą į Kristų.

Apaštalai nieko kito ir neturėjo. Visas šventojo Pauliaus mokymas paremtas tikėjimu. Jis buvo įtaigus ne todėl, kad buvo išmintingas ar iškalbingas, o todėl, kad buvo tikintis žmogus. Šventasis Jonas švelniai, bet kartu ir itin ryžtingai skelbia: „Juk, kas gimė iš Dievo, nugali pasaulį; ir štai pergalė, nugalinti pasaulį – mūsų tikėjimas!“ (1 Jn 5, 4). Jokūbas Mažesnysis savo laiške mums kalba dar tiesiau, tarsi būtų nujautęs šiuolaikinio žmogaus silpnybę: „Bet tegul prašo [išminties] tikėdamas, nė kiek neabejodamas, nes abejojantis panašus į jūros bangą, varinėjamą ir blaškomą vėjo“ (Jok 1,6). „Jei gali tikėti, – sako Jėzus apsėsto berniuko tėvui, – viskas įmanoma tikinčiam!“ (Mk 9, 22).

* * *

„Aš ten buvau, kai jis dėjo dangaus skliautą į vietą, kai nubrėžė ratą ant bedugnės paviršiaus; kai tvirtino aukštai dangaus skliautą, kai jis įrengė bedugnės šaltinius; kai paskyrė jūrai ribas, kad jos vandenys niekad neperžengtų jo įsakymo, kai jis nustatė žemės pamatus. Tuomet aš buvau jo talkininkė, kasdienis jo džiaugsmas, visada džiūgaudama jo akivaizdoje, džiūgaudama jo gyvenamame pasaulyje, rasdama džiaugsmo žmonijoje. Tad dabar, mano vaikai, paklausykite manęs. Laimingi yra tie, kurie laikosi mano kelių! Klausykitės pamokymo, būkite išmintingi ir neatmeskite jo! Laimingas žmogus, kuris manęs klauso, ateidamas kasdien anksti prie mano vartų, budėdamas prie mano durų. Juk kas randa mane, randa gyvenimą ir gauna malonę iš Viešpaties“ (Pat 8, 27–35).

Šiuos Patarlių knygos žodžius Bažnyčia priskiria Mūsų Motinai. Jie nėra perdėti, nes, kaip rašo Hugonas Senviktorietis, „visos šventųjų knygų ir žmonių pagyros bei padėkos tinka šlovinti Marijai“. Tačiau, be kita ko, ši ištrauka labai tinka ir kiekvienam iš mūsų. „Kas randa mane, randa gyvenimą ir įgis Viešpaties palankumą.“ Dievo malonė yra jau amžinojo gyvenimo pradžia, o Mergelė jį išgyveno iki galo, nes buvo gratia plena. Ją suradęs surandi gyvenimą, Dievo malonę, Gyvenimą, kurį Ji nešiojo savo įsčiose.

Viešpats pažadėjo savo mokiniams, kad nepaliks jų našlaičių (Jn 14, 18); jiems kaip Motiną paliko Mergelę. Motina namams suteikia moteriško širdingumo ir šilumos, Ji globoja ir visokeriopai padeda, ir gyvenimas namuose tampa malonus. Ji yra namų vienybė ir širdis. Jei susidaro įspūdis, kad protestantizmas yra šaltas ir sterilus, tai greičiausia todėl, kad jis yra tarsi namai be motinos: jame nėra Mūsų Motinos, todėl ir vienybės ryšiai tokie silpni.

Bet svarbiausia, kad Ji savo pavyzdžiu mums parodė kelią, gyvenimą vienybėje su Jėzumi Kristumi. Tai Ji savo kasdieniu santūriu gyvenimu ir išskirtiniais jo įvykiais mums paliko paprastą pamoką, lengvai suprantamą ir lengvai sektiną. Ji mums parodė, kad pasaulyje, namuose, kasdienėje veikloje, darbe kiekvieną akimirką galima siekti tobulumo ir šventumo; Ji mums atskleidžia pašaukimo paslaptį ir parodo, kad tie, kurie ją suvokia, atranda gyvenimo prasmę, sugeba mažus darbus paversti didingais, paprastus – didvyriškais, kasdienius – išskirtiniais. „Tie, kurie apmąsto šlovingą Marijos pavyzdį, – rašo Pijus XII, – vis giliau suvokia, koks vertingas yra žmogaus gyvenimas, jei jis besąlygiškai pašvęstas dangiškojo Tėvo valios vykdymui ir artimo gėriui.“ Kiekvienas atsiduodamas Tėvo valia skirtam pašaukimui, įprasmina savąjį.

Jausmas, kad esi tokios Motinos vaikas, be abejo, teikia neišsenkantį džiaugsmą. Mums Ją dovanodamas ir leisdamas pažinti Dievas, be abejonės, įrodo tokią didžią meilę, kad tik per savo įprastą tingumą mąstyti mes Jam neatsidėkojame taip, kiek Jis yra vertas. Juk „turime Užtarėją pas Tėvą, teisųjį Jėzų Kristų“ (1 Jn 2, 1), bet Dievas, puikiai žinodamas, kokie mes vargani, ir būdamas be galo geras, mums kaip tarpininkę dovanojo Motiną. Ji, Virgo fidelis, mums padeda suprasti vienintelį būtiną dalyką: ištikimybę pašaukimo pilnatvės siekiui.

Šaltinis: Federico Suárez, Marija iš Nazareto, Vilnius; „Tikroji moneta“, 2010.

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

pienė       2015-12-24 7:52

Tik šiandien pirmakart atsiverčiau Tiesos.lt. Ir labai dėkoju už  Federico Suárez mintis.

nuu       2015-12-21 22:34

Nebereikalo Norvegija vaikus iš lietuvių krikščionių atiminėja, kad šie netraumuotų vaikų tikėjimu.


Rekomenduojame

Verta prisiminti. Kazys Škirpa: mintys apie valstybę

Kroatijos teismas pripažino tos pačios lyties šeimoms teisę tapti vaiko globėjais

Algimantas Rusteika. O ką daryti, jei šeimos neturi, bet susirgai?

Neringa Venckienė. Apie teismų ir jų sprendimų nešališkumą

Kardinolas V. Sladkevičius siunčiamas į užmarštį?

Andrius Švarplys. Kaip artes liberales galėtų būti salele?

Ramūnas Aušrotas. Statistika kalba už save

SAS antiskandinaviška reklama sulaukė atoveiksmio: ar perlenkta lazda gali virsti bumerangu?

Kun. Robertas Skrinskas. Kremliaus troliai šeimininkauja ir lietuviškoje Vikipedijoje

Nida Vasiliauskaitė. Valstybė, kurios tarakonai nekokybiškai pakasyti – valstybė be ateities

Rasa Čepaitienė. Pakelk galvą, lietuvi!

Kun. Roberto Grigo replika: O, kad taip būtų!

Algimantas Rusteika. Nespirgėkit, čia ne apie visas

Rusų kalbos pamoka 30-taisiais atkurtos Nepriklausomybės metais: liaupsės sovietmečiui ir jį reanimuojančiam Putinui

Vytautas Rubavičius. Su kaimu prarandame gimtinės nuovoką

Rūta Janutienė „Iš savo varpinės“: Ar Dalia Grybauskaitė galėjo būti šantažuojama?

Liudvikas Jakimavičius. Šėpos jubiliejų pasitinkant

Geroji Naujiena: Kaip nenustoti sūrumo

Andrius Švarplys. Šveicarai uždraudė diskriminuoti gėjus kalboje ir viešumoje. Ką tai reiškia?

LR žvalgyba informuoja: kaip viešai vertintinos Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui kylančios grėsmės ir pastebėti rizikos veiksniai

Nijolė Aleinikova. Apie dvasingumą – nusibodusi, bet taip ir nesuprasta tema

Apie meilę, kuri niekada nesibaigia – minint kun. Juozo Zdebskio 34-ąsias žūties metines

Algimantas Rusteika. Šeimininko belaukiant

Vytautas Radžvilas. Klausimas „Lietuvos Sąrašo“ partijai

Audrius Bačiulis. Sunkus tas LRT leftistinių propagandistų gyvenimas

Laimonas Kairiūkštis. Kiekybė ar kokybė, arba Kiek iš jūsų perskaitote 600 romanų per metus?

„Northwest Herald“: „Gyvenimas po ekstradicijos“ – Karolio Venckaus apžvalga

Romualdas Žekas. Sveikatos reforma – kodėl nesusikalbame?

Robert P. George. Drąsa, meilė ir pasiaukojimas kovoje už santuoką

Mark Regnerus. Silpni duomenys, maža imtis ir politizuotos išvados dėl LGBT asmenų diskriminacijos

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.