Dienos aktualija, Geroji Naujiena

Geroji Naujiena. Kad apsčiai turėtume Gyvenimo

Tiesos.lt redakcija   2020 m. gegužės 3 d. 7:33

48     

    

Geroji Naujiena. Kad apsčiai turėtume Gyvenimo

Dievas jį padarė Viešpačiu ir Mesiju

Sekminių dieną stojo Petras su Vienuolika ir, pakėlęs balsą, prabilo: „Tegu tvirtai įsitikina visi Izraelio namai: Dievas padarė Viešpačiu ir Mesiju tą Jėzų, kurį jūs nukryžiavote“.
Tai išgirdę, žmonės susigraudino ir ėmė klausinėti Petrą bei kitus apaštalus: „Ką mums daryti, broliai?“
Petras jiems atsakė: „Atsiverskite, ir kiekvienas tepasikrikštija vardan Jėzaus Kristaus, kad būtų atleistos jums nuodėmės, tada gausite Šventosios Dvasios dovaną. Juk jums skirtas pažadas, taipogi jūsų vaikams ir visiems toli esantiems, kuriuos tik pasišauks Viešpats, mūsų Dievas“.
Dar daugeliu kitų žodžių jis primygtinai ragino juos ir sakė: „Gelbėkitės iš šitos iškrypusios padermės!“
Kurie priėmė jo žodį, buvo pakrikštyti, ir tą dieną prisidėjo prie jų apie trys tūkstančiai. (Apd 2, 14a. 36–41)

* * *

Mane Viešpats gano; man nieko nestinga

Jis mane veda, kur vešlios ganyklos žaliuoja,
leidžia man atilsėti paversmy;
manąją sielą gaivina,
veda mane teisingais takais savo garbei. –

Nė keliaudamas slėniu tamsiausiu,
aš nebijosiu, nes tu drauge būsi,
Tavo lazda, vėzdas galingas,
drąsą man duoda. –

Tu man keli vaišes,
o priešai sugėdinti žiūri.
Kvepalais man patepi galvą,
pili man sklidiną taurę. –

Tavoji malonė ir meilė palydi
kiekvieną mano gyvenimo dieną.
Aš Viešpaties būste gyvensiu
per amžius ilgiausius. – (Ps 22, 1–6)

* * *

Jūs sugrįžote pas savo sielų ganytoją

Mylimieji! Kai esate kantrūs, darydami gera ir kentėdami, tuomet jums nuopelnas Dievo akyse. Juk jūs tam pašaukti; ir Kristus kentėjo už jus, palikdamas jums pavyzdį, kad eitumėte jo pėdomis. Jis nepadarė nuodėmės, ir jo lūpose nerasta klastos. Šmeižiamas jis neatsikirtinėjo, kentėdamas negrasino, bet visa pavedė teisingajam Teisėjui. Jis pats savo kūne užnešė mūsų nuodėmes ant kryžiaus, kad, numirę nuodėmėms, gyventume teisumui. Jūs esate išgydyti jo žaizdomis. Jūs buvote tarsi paklydusios avys, o dabar sugrįžote pas savo sielų ganytoją ir sargą. (1 Pt 2, 20b–25)

 

* * *

Aš – avių vartai

Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas neina pro vartus į avių gardą, bet įkopia pro kur kitur, tas vagis ir plėšikas. O kas pro vartus ateina, tas avių ganytojas. Jam sargas atkelia vartus, ir avys klauso jo balso. Jis šaukia savąsias avis vardais ir jas išsiveda. Išsivaręs visas saviškes, jis eina priešakyje, o avys jį seka, nes pažįsta jo balsą. Paskui svetimą jos neseks, bet nuo jo bėgs, nes nepažįsta svetimųjų balso“. Jėzus pasakė jiems tą palyginimą, bet jie nesuprato, ką tai reiškia. O Jėzus kalbėjo toliau: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: aš – avių vartai. Visi, kurie pirma manęs atėjo, buvo vagys, plėšikai, todėl neklausė jų avys. Aš esu vartai. Jei kas eis per mane, bus išgelbėtas. Jis įeis ir išeis ir ganyklą sau ras. Vagis ateina vien tik vogti, žudyti, naikinti. Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, – kad apsčiai jo turėtų“. (Jn 10, 1–10)

 

* * *

Kreipdamiesi į Ganytoją, kuris kiekvieną šaukia vardu, prašykime malonės išgirsti Jo balsą ir sekti Juo, kad Jo žaizdomis išgydyti turėtume apsčiai Gyvenimo. Užtarimo maldoje kiekvienas asmeniškai ir/ar bendruomenėje prisiminkime ir tuos, kurie Jo dar nepažįsta – teprisibeldžia Viešpats ir į jų širdis, ir tautas, verčiamas gyventi pagal žmonių primestą tvarką, Dievo įstatymą paniekinančią: teatgaivina Viešpats ir jų tikėjimą, viltį ir meilę. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.  

 

* * *

Sigitas Tamkevičius. Vartai į gyvenimą 4 Velykų sekmadienio homiija

Skaitantieji šią Gerojo Ganytojo sekmadienio homiliją tikriausiai avių neganėte. Man piemeniu teko būti keturias vasaras; ganiau karves ir avis. Avys ne visada būdavo klusnios, ir jos man primena dažnai pasitaikantį mūsų neklusnumą Gerajam Ganytojui – Jėzui.

Evangelijoje pagal Joną randame Jėzaus pasakojimą apie gerąjį ganytoją ir jo saugojamas avis. Jėzus pasinaudojo žmonėms dažnai matomu vaizdu ir pasakė svarbią tikėjimo tiesą.

Jei šiandien nuvyksite į Šventąją Žemę, Judėjos dykumoje taip pat matysite piemenis, ganančius savo avis. Su avimis jie praleidžia visą gyvenimą; dalinasi su jomis saulės kaitra ir nakties šalčiu.

Anuomet Palestinoje avių auginimas buvo labiausiai paplitęs verslas. Naktį avys būdavo saugojamos garduose, o rytą piemuo savąsias avis išsivesdavo į ganyklas. Piemuo eidavo priekyje, o avys sekdavo paskui savo šeimininką.

Jėzus save pavadino geruoju ganytoju ir avių vartais: „Aš – gerasis ganytojas, aš pažįstu savąsias avis, ir manosios pažįsta mane“ (Jn 10, 14). „Aš esu vartai. Jei kas eis per mane, bus išgelbėtas.

<...>

Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, – kad apsčiai jo turėtų“ (Jn 10, 9–10).

Jėzus neatsitiktinai pasivadino geruoju ganytoju ir vartais, vedančiais į gyvenimą. Apaštalas Petras paaiškina: „Jis (Jėzus) pats savo kūne užnešė mūsų nuodėmes ant kryžiaus, kad, numirę nuodėmėms, gyventume teisumui. Jūs esate pagydyti jo žaizdomis. Jūs buvote tarsi paklydusios avys, o dabar sugrįžote pas savo sielų ganytoją ir sargą“ (1 Pt 2, 24–25).

Gerojo Ganytojo sekmadienį esame kviečiami pamąstyti, kiek esame klusnūs už mus ant kryžiaus kentėjusio Ganytojo balsui, ar kartais neklausome tų, kuriuos Jėzus pavadino vagimi ir plėšikais.

Sekminių dieną apaštalas Petras kalbėjo susirinkusiems žmonėms: „Dievas padarė Viešpačiu ir Mesiju tą Jėzų, kurį jūs nukryžiavote“ (Apd 2, 36). Tuomet žmonės klausė: ką jie dabar turėtų daryti? Petras atsakė: „Atsiverskite ir kiekvienas tepasikrikštija vardan Jėzaus Kristaus, kad būtų atleistos jums nuodėmės, tada gausite Šventosios Dvasios dovaną“ (Apd 2, 38).

Visi esame pakrikštyti, tačiau visi esame nuolat reikalingi atsivertimo malonės. Vieniems, galbūt, reikia palikti nuodėmės kelią, kitiems susiorientuoti, ar tikrai savo ganytoju ir vadu yra pasirinkę Jėzų, o ne kokį nors suvedžiotoją, tretiems – galbūt, reikia pakurstyti atšalusią meilę.

Per trisdešimt Nepriklausomybės metų mes matėme daug gelbėtojų bei ganytojų, kurie kvietė žmones jų klausyti ir sekti paskui juos, – daugeliu jų ne kartą nusivildavome.

Tačiau svarbiausia ne tai, kam patikime savo laikinąjį gyvenimą, bet kam patikime amžinąjį likimą. Apie tai ir kalba Gerojo Ganytojo sekmadienio Dievo žodis. Jeigu Jėzus būtų tik kalbėjęs ir tik kvietęs sekti paskui jį, bet nebūtų už mus miręs ant kryžiaus, mes jį galėtume statyti šalia daugelio kitų, siekusių žmonėms gėrio. Dabar gi mes turime jį vienintelį, kuriuo galime tikėti ir pasitikėti.

Šį sekmadienį esame kviečiami pasitikrinti, kam mes esame patikėję savo amžinąjį likimą. Jeigu per Krikštą savo gyvenimą patikėjome Jėzui, tuomet privalome būti nuoseklūs – gyventi taip, kaip jis mokė, o kai per silpnumą suklystame, tuomet kuo skubiau sugrįžti pas savo sielų ganytoją ir sargą.

Atsivertimas yra mūsų visų kelias, kuriuo turime eiti, kad vis labiau taptume ištikimi Gerajam Ganytojui.

Šį sekmadienį padėkokime Dievui už visus žmones, ypač už tėvus, kunigus, tikybos mokytojus ir kitus, buvusius mūsų geraisiais ganytojais ir parodžiusius vartus, per kuriuos einama į amžinąjį gyvenimą. Melskimės už pašaukimus į kunigystę bei Dievui pašvęstąjį gyvenimą, kad niekuomet nepritrūktume gerų ganytojų.

Kardinolas Sigitas Tamkevičius

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Katalikas       2020-05-9 12:52

Man labai patinka, kad čia randu popiežiaus homilijas, nes jos visada atspindi Evangelijos pagrindinę mintį ir ją pateikia paprastai ir aiškiai.” Šventoji Dvasia kuria Bažnyčios darną, o blogio dvasia ją ardo, iki pat mūsų laikų.” Tik būdami su Bažnyčia mes galime įveikti blogį.

Popiežius Pranciškus       2020-05-9 10:50

Šv. Mišių homilijoje kalbėjo apie Šventąją Dvasią, kurios dėka Bažnyčia auga, bet taip pat veikia blogio dvasia, kuri stengiasi ją sugriauti. Velnias pavydi, siekdamas ją sugriauti pasitelkdamas pasaulio galią ir pinigą. Krikščionys nepasiduoda, bet pasitiki Jėzumi Kristumi ir Šventąja Dvasia, sakė Pranciškus.

Popiežius aptarė pirmąjį skaitinį iš Apaštalų darbų, kuriame pavydo apimti Antiochijos žydai piktžodžiaudami prieštarauja Pauliaus kalbai apie Jėzų, paskui sukursto pamaldžias kilmingas moteris ir įtakingus miesto piliečius, kurie sukėlė Pauliaus ir Barnabo persekiojimą ir išvijo juos iš savo žemių.

Bažnyčia auga Šventosios Dvasios dėka, bet iš kitos pusės veikia blogio dvasia, kuri stengiasi ją sugriauti. Visuomet taip buvo: žengiame pirmyn, o atėjęs priešas griauna. Kiek daug pastangų sudedama į šį augimą, kiek daug jame kankinystės. Visą laiką vyksta kova: iš vienos pusės Dievo žodis, kuris augina, o iš kitos – persekiojimai. Velnio ginklas, kuriuo jis siekia sustabdyti Evangelijos skelbimą, yra pavydas, velniškas pavydas. Velnio pyktis griauna, jis visą laiką siekia griauti. Matydami šią kovą prisiminkime gražų posakį: Bažnyčia žengia į priekį Dievo guodžiama ir pasaulio persekiojama. Taip yra. Nuolat vyksta kova. Šventoji Dvasia kuria Bažnyčios darną, o blogio dvasia ją ardo, iki pat mūsų laikų. Pasaulio galia yra šio pavydo įrankis: pasaulio galia prieš Dievo galią. Už galios yra pinigas. Nuo pat Prisikėlimo ryto pasaulio galia ir pinigas tildo tiesą. Krikščionis pasitiki Kristumi ir Šventąja Dvasia, ne pasaulio galia ir pinigu. (SAK / Vatican News)

Mąstymas       2020-05-9 5:00

Prašyti artimo ryšio su Jėzumi bei Tėvu ir nesutvarkytų santykių išgydymo

Atsisėsiu prie Jėzaus kaip draugas prie Draugo. Pradėsiu nuo tikėjimo išpažinimo: „Tu esi man kelias, tiesa ir gyvenimas”. Su kokiu įsitikinimu tariu šiuos žodžius? Kaip į tai reaguoja mano širdis?

*

Jėzus kalba man apie giliausią savo širdies paslaptį – apie savo ryšį su Tėvu. Tik Jis gali atvesti mane pas Tėvą. Ką galiu pasakyti Jėzui apie savo santykį su Dievu Tėvu? Ar jis yra artimas, glaudus, ar abejingas, šaltas? Ko norėčiau dabar Jėzaus paprašyti?

*

Įsiklausysiu į Pilypo žodžius: „Viešpatie, parodyk mums Tėvą ir bus mums gana“. Ar noriu artimo ryšio su Dievu Tėvu? Ar man užtenka vien Dievo?

*

Ar yra mano gyvenime tokių santykių su asmenimis, daiktais, kurie silpnina mano ryšį su Dievu? Pabandysiu melstis Pilypo žodžiais, prašydamas, kad Jėzus uždegtų manyje Tėvo troškimą ir išlaisvintų mane iš mano prisirišimų.

*

„Aš esu Tėve ir Tėvas manyje“. Jautrioje maldoje kreipsiuosi į Jėzų, kad pripildytų mane savo meilingo santykio su Tėvu. Prašysiu Šventosios Dvasios, kad duotų man malonę būti su Tėvu ir Jėzumi ir kad išgydytų mano „ligotus“ santykius su artimaisiais.

*

Jėzus duoda man pažadą, kad jeigu aš Juo tikėsiu, darysiu didžius dalykus. Atkreipsiu dėmesį į savo planus, užsiėmimus ir tarnystes. Kuo remiuosi tose situacijose: Jėzumi, savimi, ar kitais? Kas yra didžiausia mano apsauga? Apie tai pakalbėsiu su Jėzumi.

*

Jėzus ragina mane, kad prašyčiau „ko tik noriu“ Jo vardu. Koks yra mano didžiausias troškimas, didžiausias gyvenimo prašymas? „Belsiu“ į dangų Jėzaus vardu:

„Jėzaus vardu prašau…“

(su tikėjimu išreikšiu savo prašymą).

Kasdienapmastau.lt

Evangelijos komentaras       2020-05-9 4:59

Viešpatie, parodyk Tėvą (Jn 14, 8).

(…) Evangelija pagal Joną pateikia keletą įdomių įžvalgų apie apaštalą Pilypą. Jam kelis kartus pavyko žodžiais nusakyti tai, ką kiti mintijo ar norėjo sužinoti. Tikėtina, kad Jėzaus atsakymai sustiprino visų jų, o ypač Pilypo, turėjusį drąsos uždavinėti klausimus, tikėjimą.

Pačioje Jėzaus tarnystės pradžioje ne kas kitas kaip Pilypas papasakoja savo draugui Natanaeliui apie rabį iš Nazareto (plg. Jn 1, 43–46). Užuot vėlęsis į teologinį ginčą su abejojančiu Natanaeliui, Pilypas jį pakviečia ateiti ir pačiam įsitikinti. O Jėzus, kiaurai permatantis Natanaelį, padaro visa kita.

Jėzus, prieš pamaitindamas tūkstantinę minią, teiraujasi Pilypo, kur reikės imti duonos žmonėms pavalgydinti (plg. Jn 6, 5–7). Pilypo atsakymas rodo, kad mokiniai dėl to suko galvą. Jų akimis, nebuvo jokios išeities. Bet laikydamasis Jėzaus nurodymų Pilypas drauge su kitais tampa stebuklo liudininku. Iš jo paaiškėja, kad Jėzus duoda tokį maistą, kokio nepristigsime per amžius. Pagonims panorus pamatyti Jėzų, Pilypas perdavė Jėzui jų prašymą (plg. Jn 12, 20–22). O šiandienos skaitinyje būtent Pilypas pasakė tai, ko visi norėjo: „parodyk Tėvą“.

Jėzus retai kada tiesmukai atsako į Pilypo klausimus. Pilypas turi įdėmiai klausytis ir vis permąstyti Jėzaus žodžius, kad juos geriau suprastų. Nežinome, kaip toliau susiklostė graikų ir daugumos kalbos šlaituose sėdėjusių žmonių gyvenimas, bet Pilypas įsitikino – verta atiduoti savo gyvenimą ir gyvybę už Jėzų. Galbūt ir tu gali naudotis tokia dovana kaip Pilypo – užduoti Viešpačiui klausimus. Kartais naudojimasis tokia dovana reiškia ištvermingai melstis, kol išgirsi Viešpatį atsakant į giliausius tavo širdies apmąstymus. Kartais tai reiškia užtarti kurį nors žmogų savo širdies tyloje, kartkartėmis tai reiškia gilintis į Raštą, norint pagrįsti savo įsitikinimus. O kartais tai reikš pasiteirauti draugo, ar negalime kokia nors intencija pasimelsti drauge? Svarbiausia kviesti Viešpatį būti drauge ir akylai stebėti, ką Jis daro.

Jėzau, išmokyk mane būti tikru draugu, koks buvo Pilypas.

„ŽODIS tarp mūsų“,Bernardinai.lt

IV Velykų savaitės šeštadienio Evangelija       2020-05-9 4:57

(Jn 8, 31–32)

P. – Aleliuja. – Jei laikysitės mano mokslo, jūs iš tikro būsite mano mokiniai, – sako Viešpats. – P. Aleliuja.

Evangelija (Jn 14, 7–14)

  Jėzus kalbėjo mokiniams:
  „Jei pažinote mane, tai pažinsite ir mano Tėvą. Jau dabar jį pažįstate ir esate matę“.
  Pilypas jam sako: „Viešpatie, parodyk Tėvą, ir bus mums gana“.
  Jėzus taria: „Jau tiek laiko esu su jumis, ir tu, Pilypai, vis dar manęs nepažįsti! Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą! Tad kaip tu gali sakyti: ‘Parodyk mums Tėvą’? Nejau netiki, kad aš esu Tėve ir Tėvas yra manyje?! Žodžius, kuriuos jums kalbu, ne iš savęs kalbu. Manyje esantis Tėvas daro savuosius darbus. Tikėkite manimi, kad aš esu Tėve ir Tėvas manyje. Tikėkite bent dėl pačių darbų!
  Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas mane tiki, darys darbus, kuriuos aš darau, ir dar už juos didesnių, nes aš keliauju pas Tėvą. Ir ko tik prašysite dėl mano vardo, aš padarysiu, kad Tėvas būtų pašlovintas Sūnuje. Ko tik prašysite mane dėl mano vardo, aš padarysiu“.
  Katalikai.lt

IV Velykų savaitės šeštadienio Dievo Žodis       2020-05-9 4:57

Psalmė (Ps 97, 1–4)

P. – Mato visas pasaulis išganingąjį Dievo veikimą.
A r b a: Aleliuja.

  Naują giesmę giedokite Viešpačiui:
  nuostabius darbus jis daro!
  Jo dešinė visagalė,
  jo šventoji ranka pergales skina. – P.

  Savo išganymą Viešpats apreiškė,
  jo teisingumas šviečia pagonims.
  Atsimena savo gerumą, ištikimumą,
  Izraelio šeimai žadėtą. – P.

  Ir mato visas pasaulis
  išganingąjį Dievo veikimą.
  Žavėkitės Viešpačiu, šalys,
  šūkaukit, džiūgaukit, grokit! – P.

IV Velykų savaitės šeštadienio Dievo Žodis       2020-05-9 4:56

Skaitinys (Apd 13, 44–52)

  Šeštadienį kone visas miestas susirinko pasiklausyti Dievo žodžio. Išvydus tokias minias, žydus apėmė pavydas ir jie
piktžodžiaudami ėmė prieštarauti Pauliaus kalbai. Tuomet Paulius ir Barnabas ryžtingai pasakė:
  „Pirmiausia jums turėjo būti skelbiama Dievo žodis, bet kadangi jūs jį atmėtėte ir patys laikote save nevertais amžinojo
gyvenimo, tai mes kreipiamės į pagonis. Taip mums liepė Viešpats: ‘Paskyriau tave, kad būtum šviesa pagonims,kad gelbėtum
juos iki pat žemės pakraščių’“.
  Tai girdėdami, pagonys džiaugėsi ir šlovino Dievo žodį, ir įtikėjo visi paskirtieji amžinajam gyvenimui. Taip Viešpaties žodis išplito po visą kraštą.
  Tuo tarpu žydai sukurstė maldingas ir kilmingas moteris ir įtakingus miesto piliečius. Jie sukėlė Pauliaus ir Barnabo
persekiojimą ir išvijo juos iš savo žemių. O tie, nusikratę prieš juos nuo kojų dulkes, atvyko į Ikoniją. Mokiniai buvo pilni
džiaugsmo ir Šventosios Dvasios.

Popiežius Pranciškus       2020-05-8 20:22

„Šiandien minime Pasaulinę Raudonojo Kryžiaus ir Raudonojo Pusmėnulio dieną. Melskimės už žmones, kurie dirba šiose pagarbos nusipelniusiose organizacijose. Viešpats telaimina jų darbą, kuris atneša tiek daug gero.“

1863 m. Ženevoje buvo įkurta Tarptautinė sužeistųjų gelbėjimo tarnyba, kuri vėliau buvo pavadinta Raudonojo kryžiaus draugija ir savo simboliu pasirinko raudoną kryžių baltame fone. Musulmonų šalyse analogiška organizacija naudoja raudono pusmėnulio simbolį.

„Tegul neišsigąsta jūsų širdys!“, – sako Jėzus penktadienio Mišių Evangelijoje. Šiuos žodžius popiežius Pranciškus komentavo Šv. Mortos namų koplyčioje aukotų Mišių homilijoje. Viešpats guodžia savo mokinius, sakė Pranciškus. Jo paguoda kitokia, negu žmonių paguoda. Mes guodžiame kitus įvairiais būdais, guodžiame nuoširdžiai ir guodžiame tik formaliai, pasiunčiame užuojautos laišką. Viešpats mus guodžia savo artumu, savo buvimu su mumis, savo tiesa ir viltimi. „Aš esu su jumis“, – sako mums Viešpats. Labai dažnai mes girdime tik tylą, tačiau žinokime, kad jis yra su mumis, sakė Pranciškus. Artumas – tai Dievo stilius.

Jėzus mus guodžia tiesa. Iš jo neišgirsime formalių paguodos žodžių, jis sako visą tiesą, nieko neslepia, nes jis pats yra tiesa. Evangelijoje jis savo mokiniams atvirai kalba apie jo laukiančią kančią ir mirtį. Jis guodžia viltimi. Jis prašo savo mokinius nebijoti, nes, nors ir teks jam laikinai nuo jų pasitraukti, jis paruoš jiems vietą, kad visi būtų su juo.

„Nelengva būti Viešpaties guodžiamiems“, – sakė popiežius. „Kai mums sunku, mes kartais supykstame ir neleidžiame Viešpačiui mūsų guosti. Prašykime malonės, kad Viešpats visada mus guostų. Jo paguoda neapgauna. Jo paguoda – tai ne laikinas nuskausminimas, bet artumas, tiesa ir viltis.“ (JM/ Vatican News)

Jan       2020-05-8 8:39

Svatbiausia, jei Jėzus pirmoje vietoje, tai viskas savo vietoje. Nebijokime ir darykime herus darbus.

Mąstymas       2020-05-8 4:50

Prašyti gilaus ryšio su Jėzumi ir Tėvu

Atsisėsiu kartu su mokiniais prie Jėzaus. Pamatysiu Jo degančias akis. Jėzus nori man pasakyti kažką labai svarbaus. Jis kalba man apie namus, kurie laukia manęs pas Tėvą. Paprašysiu Jėzaus, kad padėtų man atsiverti Jo žodžiui.

*

Jėzus žvelgia giliai į mano širdį ir sako: „Neišsigąsk, tik tikėk manimi“. Atvirai pasakysiu Jam apie savo baimes ir abejones, kurios neleidžia džiaugtis Jo artumu.

*

Jėzus ruošia man asmeniškai vietą pas Tėvą. Ar tuo tikiu? Įsisąmoninsiu, kiek daug gaunu iš Jo maldoje, Jo žodyje, sakramentuose ir per žmones. Jis yra visada su manimi. Jis nori būti mano „buveinė“.

*

Atkreipsiu dėmesį į Tomo reakciją. Ką galiu pasakyti apie savo santykį Jėzumi po tiek metų buvimo su Juo? Ar labiau Jį pažinau ir pamilau? Ar einu Jėzaus keliais?

*

Įsivaizduosiu Jėzų, kuris ateina pas mane, paima už rankos ir taria: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas“. Ar pasitikiu Juo? Ar stengiuosi priglusti prie Jo? Kas labiausiai trukdo man tai padaryti?

*

Didžiausias Jėzaus troškimas yra atvesti mane pas Tėvą. Kas labiausiai apsunkina mano santykį su Tėvu, o kas jį  stiprina? Ko norėčiau Jėzaus paprašyti?

*

Paprašysiu Jėzaus, kad padėtų man nuoširdžiai pasikalbėti su Tėvu. Kartosiu:

„Noriu mylėti Tėvą Tavąja meile“.
Kasdienapmastau.lt

Evangelijos komentaras       2020-05-8 4:49

Ir mes jums skelbiame Gerą Naujieną apie protėviams duotąjį pažadą: jį Dievas įvykdė mums, jų vaikams, prikeldamas Jėzų (Apd 13, 32–33).

Ką manai apie pranašavimą? Šiandienos Mišių skaitiniai yra tarsi du žibintai, nušviečiantys šią paslaptingą dovaną. Pirmuoju žibintu galime laikyti Apaštalų darbų skaitinį. Jame pasakojama, kad Paulius Pisidijos Antiochijoje skelbė Evangeliją žydams. Remdamasis tradicinėmis pranašystėmis apie Mesiją, surašytomis žydų Šventajame Rašte, Paulius atskleidžia, kad Jėzus yra jų išsipildymas. Pauliaus pamokslas apima netgi eilutę iš šiandienos psalmės, kurioje pranašaujama apie Kristaus dieviškąją sūnystę. Šio pirmojo žibinto šviesoje atpažįstame, kad pranašystė apreiškia Jėzų ir nukreipia žmones į Jį! Kitos Šventojo Rašto vietos tai patvirtina: „Jėzaus liudijimas yra pranašystės dvasia“ (Apr 19, 10).

Na, o dabar pažvelkime į šiandienos Evangelijos skaitinį. Jėzus mokiniams sako, kad Jis turėsiąs išeiti, bet sugrįšiąs jų ir priimsiantis juos į savo Tėvo namus. Šio antrojo žiburio apšviesti matome, kad pranašystė turi ir kitą tikslą – padrąsinti žmones. Nors kartais pranašystės nuskamba kaip griežti ir atšiaurūs žodžiai, jomis norima padėti Dievo tautai žengti teisingu keliu.

Pranašystė Šventajame Rašte iš esmės yra tiesiog Dievo žinios perdavimas. Šia prasme visi mes galime pranašauti: perteikti žmonėms žinią, kuri jiems padės priartėti prie Viešpaties ir padrąsins eiti Jo keliu!

Ar gali Dievas tau suteikti ypatingą, pakylintį žodį, sujudinantį kitų širdis? Žinoma! Ypač jei tu dienai bėgant vis stengiesi klausytis Jo balso. Tada netgi negavęs ypatingos žinios turėsi ką pasakyti. Galėsi papasakoti savo istoriją – netikėtus šuolius ir posūkius tavo gyvenime, įvykius, per kuriuos Dievas tau atsiskleidė.

Šiandien ateik pas Jėzų atvira širdimi ir atviru protu. Atkreipk dėmesį į mintis, kurios tau ateina į galvą meldžiantis. Mintis apie šeimą, draugus ar kaimynus. Galbūt Dievas tau perduoda žinią apie Jo malonę, kuria turėtum pasidalyti su kitais?

Štai aš, Viešpatie! Suteik man pranašo širdį!

„ŽODIS tarp mūsų“ Bernardinai.lt

IV Velykų savaitės Evangelija        2020-05-8 4:47

(Jn 14, 6)

P. – Aleliuja. – Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas, – sako Viešpats.– Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane. – P. Aleliuja.

Evangelija (Jn 14, 1–6)

  „Tegul neišsigąsta jūsų širdys! Tikite Dievą – tikėkite ir mane! Mano Tėvo namuose daug buveinių. Jeigu taip nebūtų, argi būčiau pasakęs: ‘Einu jums vietos paruošti!?’ Kai nuėjęs paruošiu, vėl sugrįšiu ir jus pas save pasiimsiu, kad jūs būtumėte ten, kur ir aš. Kur aš einu, jūs žinote kelią“.
  Tomas jam sako:„Viešpatie, mes nežinome, kur tu eini, tai iš kur žinosime kelią?“
  Jėzus jam sako:„Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane“.

  Katalikai.lt

IV Velykų savaitės Dievo Žodis       2020-05-8 4:47

Psalmė (Ps 2, 6–11)

P. – Tu mano Sūnus, pagimdęs esu tave šiandien.
A r b a: Aleliuja.

  „Argi ne aš pastačiau savo šventą valdovą
  ant Siono – savo šventojo kalno?!“ –
  Aš paskelbsiu Viešpaties nuosprendį.
  Jis man pasakė:„Tu mano Sūnus, pagimdęs esu tave šiandien. – P.

  Tik paprašyk ir kaip paveldą tautas
  tau atiduosiu, tau pavesiu visus pakraščius žemės;
  tavo lazda geležinė juos tramdys,
  kaip molio indus juos daužysi“. – P.

  Taigi dabar, karaliai, supraskit,
  taisykitės žemės valdovai!
  Tarnaukite Dievui baimingai,
  drebėdami bučiuokit jam kojas. – P.

IV Velykų savaitės Dievo Žodis       2020-05-8 4:46

Skaitinys (Apd 13, 26–33)

  Pizidijos Antiochijos sinagogoje Paulius bylojo:
  „Broliai, Abraomo giminės sūnūs ir čia esantys dievobaimingieji žmonės! Tai jums atsiųstas šis išganymo žodis. Jeruzalės gyventojai ir vyresnieji nepažino Jėzaus ir, jį pasmerkdami, įvykdė pranašų žodžius, skaitomus kiekvieną šeštadienį. Nors nerado jame jokios mirties vertos kaltės, jie reikalavo iš Piloto, kas jis būtų nužudytas. Išpildę visa, kas buvo apie jį parašyta, nuėmė jį nuo kryžiaus medžio ir paguldė į kapą.
  Bet Dievas jį prikėlė iš numirusių. Jis per daugelį dienų rodėsi tiems, kurie jį buvo atlydėję iš Galilėjos į Jeruzalę. Dabar jie yra jo liudytojai žmonėms.
  Ir mes jums skelbiame gerą naujieną apie protėviams duotąjį pažadą: jį Dievas įvykdė mums, jų vaikams, prikeldamas Jėzų, kaip parašyta antrojoje psalmėje:„Tu esi mano sūnus, šiandien aš pagimdžiau tave!“

Popiežius Pranciškus       2020-05-7 14:06

Atsiminkime, kad esame Dievo tauta

„Vakar gavau menininkų grupės laišką. Jie man padėkojo, kad už juos meldėmės. Norėčiau prašyti Viešpatį, kad laimintų menininkus. Jie mums padeda suprasti grožį, be kurio neįmanoma suprasti Evangelijos. Dar kartą melskimės už menininkus.“

Homilijoje popiežius komentavo šios dienos pirmąjį skaitinį iš Apaštalų darbų (Apd 13, 13–25). Paulius, skelbdamas Kristų Mažosios Azijos gyventojams, pirmiausiai diasporoje gyvenančių žydų bendruomenių nariams, atvyko į Pisidijos Antiochiją. Sinagogoje susitikęs su savo tautiečiais Paulius jiems skelbia, kad Jėzus yra Dievo atsiųstas Gelbėtojas, kurio Izraelio tauta laukė per visą savo istoriją. Skelbdamas Jėzų, Paulius kalba apie visą išganymo istoriją. Prieš Jėzaus atėjimą buvo ilga malonės, išrinkimo, pažadų istorija. Dievo ir jo tautos istorija. Paulius nepradeda nuo Jėzaus, pradeda nuo istorijos, sakė Pranciškus. Krikščionybė – tai ne tik mokymas, ne tik etika, bet ir istorija, kuri veda į krikščioniškąjį skelbimą.

Krikščionys – tai ne elitinė žmonių grupė, kuri gyvena pagal tam tikrą tiesą. Kur elitiškumas – ten nėra Bažnyčios. Krikščionys – tai tauta, kurią Dievas išsirinko be jokių jos nuopelnų. Jei mes nesijausime Dievo tauta, būsime tik žmonių grupė, kuri vadovaujasi tam tikra doktrina, tam tikra ideologija ar etika, kurie mano, kad tik jie yra išrinktieji, o kiti eis į pragarą. Dažnai susigundome tokiu šališku, daliniu suvokimu, sakė popiežius, užmirštame, kad priklausome šventai Dievo tautai.

„Kokia pavojingiausia krikščionių klaida? Aš nė kiek neabejodamas atsakyčiau, kad tai priklausymo Dievo tautai suvokimo stoka. Iš to kyla visi dogmatizmai, moralizmai, elitiniai judėjimai, bet juose nėra Dievo tautos. Dievo tautą sudaro nusidėjėliai žmonės – visi esame nusidėjėliai – tačiau Dievo tauta neklysta, ji keliauja, sekdama pažadu, žinodama, kad su ja Dievas sudarė sandorą“, – kalbėjo popiežius. Krikščionis – tai žmogus, kuris priklauso šventai Dievo tautai. (JM / Vatican News)

Mąstymas       2020-05-7 5:02

Prašyti ištikimybės ir pastovumo, gilinantis į Dievo žodį

Įeisiu į Paskutinės Vakarienės kambarį. Atsisėsiu kartu su Jėzumi ir mokiniais už stalo. Įsižiūrėsiu į susijaudinusį Jėzaus veidą, į Jo susirūpinusias ir mylinčias akis. Jo kiekvienas žodis skamba kaip testamentas. Sustosiu ties šiais žodžiais, kad kaip tikras Jėzaus mokinys galėčiau į juos įsigilinti.

*

„Tarnas ne didesnis už savo šeimininką...“. Tik tada, kai iš tikrųjų pripažinsiu Jėzų, kaip savo Viešpatį, nenorėsiu eiti pirma Jo, neprimesiu Jam savo planų, neužstosiu Jo savimi, nenorėsiu būti aukščiau už Jį. Ar jau padariau tokį pasirinkimą?

*

„Aš žinau, ką esu išsirinkęs…“. Jėzus mane pažįsta kiaurai. Jis tobulai žinojo, kokį mane pašaukė. Pašaukė mane su mano talentais ir trūkumais, su mano dvasiniu turtu ir mano silpnybėmis. Jeigu pasiduosiu Jo vedimui, tai mokys mane kaip būti Jo mokiniu. Visiškai atsiduosiu Jo vedimui.

*

„AŠ ESU“. Šie žodžiai, kurie gali būti man paguoda didžiausių suspaudimų momentu, yra ne tik pažadas. Jo žodžiai įvykdo tai, ką sako. Įsileisiu juos giliai į savo širdį, stengsiuos jais pasisotinti, ieškodamas juose stiprybės ir ramybės.

*

„Kas priima mano pasiuntinį...“. Įsisąmoninsiu, kad Jėzus man kalba per mano artimuosius, su kuriais gyvenu kasdienybėje. Ar sugebu klausytis kitų? Kaip priimu jų žodžius, patarimus, įspėjimus?

*

„Kas mane priima…“. Kiekvienas Jėzaus žodis Evangelijoje ateina iš Tėvo. Prašysiu Jėzaus, kad padėtų man atrasti Tėvą per susitikimą su Jo žodžiu.

*

Įsivaizduosiu Jėzų, kuris ateina pas mane ir kviečia, kad sekčiau Jį.

Tvirtai įsikibsiu į Jėzaus ranką ir karštai prašysiu:

„Vesk mane pas Tėvą ir išmokyk priimti Jį taip, kaip Tu Jį priimi“.

Kasdienapmastau.lt

Evangelijos komentaras       2020-05-7 5:00

Ar jūsų diena kada nors buvo tokia? Atsikėlėte iš ryto, nusprendę gyventi Kristui, būti nuolankus Jo tarnas ir taip keisti savo aplinką. Pašokote iš lovos, trokšdamas būti Jo meilės pasiuntinys – toks, apie kurį Jėzus sakė: „Kas priima mano pasiuntinį, tas priima mane“ (Jn 13, 20). Tačiau vakare šis uolumas jau buvo dingęs, todėl svarstėte kodėl. Juk iš visų jėgų stengėtės gyventi kaip Kristaus pasiuntinys ir iš tiesų norėjote, kad žmonės žinotų, jog Jėzus yra jūsų džiaugsmo šaltinis. Tačiau, žvelgdamas į praėjusią dieną, jautėte, kad kažkas ne taip. Jums atrodė, kad jūsų pastangos buvo nepakankamai įtikinamos, trūko ryžtingumo ar net meilės.

Kartais pasitaiko tokių dienų kaip ši, tačiau į jas turėtume žvelgti kaip į ypatingas Dievo dovanas. Jos mums primena, kad mūsų žmogiškųjų pastangų nepakanka. Kaip Petras ir kiti apaštalai turėjo leisti Jėzui nuplauti jiems kojas, taip turime elgtis ir mes (plg. Jn 13, 3–12). Tik leidę Jėzui tarnauti mums, būsime tinkami kitų tarnai.

Įsivaizduokite save stovintį didžiulių laiptų apačioje ir matantį jų viršuje Jėzų. Jo garbės spindesys bei iš Jo širdies sklindanti meilė tiesiog pavergia jus, todėl trokštate būti su Juo. Tačiau vos tik pabandęs žengti žingsnį, nuslystate žemyn. Pagaliau, visiškai nusivylęs ir nusibalnojęs kelius, imatės šauktis pagalbos. Tą akimirką Jėzus nulipa, paima jus į savo glėbį ir užneša viršun.

Tad tenebūna ši diena panaši į „vieną tų dienų“! Jai prasidedant, maldoje stokime Viešpaties akivaizdon ir būkime atviri Jam. Leiskite Jam jus apkabinti ir nuplauti jums kojas. Tiesa, vien savo pastangomis niekuomet netapsite Dievo meilės pasiuntiniu. Tačiau Dievas niekada to iš jūsų ir nereikalavo. Tepripildo ši tiesa mūsų širdis džiaugsmo ir tedrąsina mus!

Jėzau, Tu mane labai myli, todėl siunti dalytis Tavimi su kitais. Pripildyk mano širdį ramybės bei nuolankumo, kad galėčiau tarnauti kitiems, kaip Tu tarnavai.

„ŽODIS tarp mūsų“,
Bernardinai.lt

IV Velykų savaitės ketvirtadienio Evangelija       2020-05-7 4:59

(plg. Apr 1, 5ab)

P. – Aleliuja. – Jėzau Kristau, ištikimasis liudytojau, pirmutinis prisikėlęs iš numirusių, tu myli mus ir nuplovei savo krauju mūsų nuodėmes. – P. Aleliuja.

Evangelija (Jn 13, 16–20)

  Numazgojęs mokiniams kojas, Jėzus kalbėjo:
  „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: tarnas ne didesnis už savo šeimininką ir pasiuntinys ne didesnis už savo siuntėją. – Jeigu tai suprantate, būsite laimingi taip elgdamiesi.
  Deja, aš tai sakau ne apie visus. Aš žinau, ką esu išrinkęs, bet turi išsipildyti Rašto žodžiai: „Tas, kuris valgė mano duoną, taikėsi man įspirti“. Sakau jums jau dabar, prieš įvykstant, kad įvykus tikėtumėte, jog Aš Esu.
  Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas priima mano pasiuntinį, tas priima mane, o kas mane priima, priima tą, kuris yra mane siuntęs“.
  Katalikai.lt

IV Velykų savaitės ketvirtadienio Dievo Žodžio       2020-05-7 4:58

Psalmė (Ps 88, 2–3. 21–22. 25. 27)

P. – Viešpatie, tavo malones giedosiu per amžius.
A r b a: Aleliuja.

  Aš, Viešpatie, tavo malones giedosiu per amžius,
  kartų kartoms savo burna garsinsiu tavo ištikimybę.
  Juk pasakyta: „Santarvės malonė užtikrinta amžiams“.
  Tvirta kaip dangus tavo, Dieve, ištikimybė. – P.

  „Aš Dovydą, savo pasirinktą tarną,
  pašventinau savo šventuoju aliejum.
  Mano ranka visuomet su juo bus,
  jį stiprins mano galybė. – P.

  Jam rodysiu savo ištikimybę, malonę,
  pakils per mane jo galybė.
  Jisai man sakys : „Tu mano Tėvas, tu mano Dievas
  ir priebėga man išsigelbėt“. – P.

IV Velykų savaitės ketvirtadienio Dievo Žodžio       2020-05-7 4:57

Skaitinys (Apd 13, 13–25)

  Iš Pafo Paulius ir jo palydovai atplaukė į Pergę, Pamfilijoje. Čia Jonas pasitraukė nuo jų ir sugrįžo į Jeruzalę.
  O jie iš Pergės leidosi toliau ir pasiekė Pizidijos Antiochiją. Šeštadienį jie nuėjo į sinagogą ir ten susėdo. Po įstatymo ir pranašų skaitymo sinagogos vadovai kreipėsi į juos: „Broliai, jei turite paskatinimo žodį tautiečiams – tarkite!“
  Tada Paulius atsistojo ir, davęs ženklą nutilti, prabilo:
  „Izraelio vyrai ir kiti dievobaimingieji žmonės, paklausykite! Šios Izraelio tautos Dievas išsirinko mūsų protėvius ir išaukštino juos, gyvenančius išeivijoje, Egipto šalyje. Rodydamas savo rankos galybę, išvedė juos iš Egipto ir per keturiasdešimt metų rūpinosi jais tyruose. Vėliau, išnaikinęs septynias tautas Kanaane, leido jiems paveldėti anų žemes beveik po keturių šimtų penkiasdešimties metų. Paskui davė teisėjus iki pranašo Samuelio.
  Tuo laiku jie ėmė reikalauti karaliaus, ir Dievas jiems davė Saulių, Kišo sūnų, Benjamino giminės vyrą, keturiasdešimčiai metų. Pašalinęs Saulių, jis pakėlė jiems karaliumi Dovydą, apie kurį pasakė: „Radau Dovydą, Jesės sūnų, vyrą pagal savo širdį, kuris įvykdys visus mano norus“.
  Iš jo palikuonių, kaip buvo žadėjęs, Dievas išvedė Izraeliui gelbėtoją Jėzų. Prieš jam ateinant, Jonas paskelbė atsivertimo krikštą visai Izraelio tautai. Baigdamas gyvenimo kelionę, Jonas pareiškė: „Aš nesu tas, kuo mane laikote. Štai po manęs ateina tasai, kuriam aš nevertas atrišti kurpių dirželio“.

Popiežius Pranciškus       2020-05-6 14:51

Malda yra tikėjimo kvėpavimas


Katechezės pradžioje buvo perskaityta ištrauka iš Evangelijos pagal Morkų, kur pasakojama apie Jericho neregio Bartimiejaus išgydymą. Šis, išgirdęs, kad pro šalį eina Jėzus, pradėjo garsiai šaukti ir melsti pasigailėjimo, nesileido nutildomas, kol galiausiai Jėzus liepė jį pakviesti (žr. Mk 10, 46–52).

Neregys nemato Jėzaus, nežino kur Jis, iš minios keliamo triukšmo supranta, kad Jėzus prisiartino. Nepaisant, jog aplink daug žmonių, Bartimiejus yra vienas – jis niekam nerūpi. Tad jis pasinaudoja vieninteliu ginklu, kurį turi, – balsu: „Dovydo Sūnau, Jėzau, pasigailėk manęs!“ Kai suerzinti aplinkiniai prašė nutilti, jis užsispyręs rėkė dar garsiau.

Reikia atkreipti dėmesį į žodžius „Dovydo sūnau“: tai yra tikėjimo išpažinimas, jog Jėzus yra Mesijas.

Jėzus išgirdo jo riksmą, Bartimiejaus malda palietė Dievo širdį ir atvėrė išgelbėjimo duris. Jėzus paliepė atvesti neregį, paliepė tiems, kurie pirma norėjo jį užtildyti. Jėzus kreipėsi į neregį ir paklausė, koks jo troškimas. Tada šauksmas tampa prašymu: „Kad praregėčiau!“.

„Eik, tavo tikėjimas išgelbėjo tave“, – atsakė jam Jėzus, kuris tame skurdžiame, niekinamame, suvargusiame žmoguje pamatė jo tikėjimo galybę, pritraukusią Dievo galybę ir gailestingumą.

Tikėjimas yra iškeltos rankos ir balsas, kuris garsiai prašo išgelbėjimo dovanos. Nuolankumas yra maldos pamatas, rašoma Katekizme. 

Tikėjimas, kaip matome Bartimiejaus epizode, yra šauksmas. Netikėjimas yra šauksmo užtildymas. Ne Bartimiejų užtildyti bandę aplinkiniai, o jis buvo tikėjimo žmogus. Tikėjimas protestuoja prieš vargingą būseną, kurios nesuprantame. Netikėjimas tenkinasi prisitaikymu ir pakentimu. Tikėjimas yra viltis būti išgelbėtam, netikėjimas yra pripratimas prie slegiančio blogio.

„Brangūs broliai ir seserys, pradedame šį katechezių ciklą Bartimiejaus šauksmu, nes galbūt pasakojime apie jį jau yra viskas pasakyta. Bartimiejus yra atkaklus žmogus. Aplinkui buvę žmonės tvirtino, kad melsti nenaudinga, kad jis tėra tik triukšmas be atsakymo, trikdantis garsas ir būtų gerai, kad kuo greičiau nutiltų. Tačiau jis netylėjo ir galiausiai gavo tai, ko troško“, – sakė popiežius Pranciškus.

Iš širdies gimstantis balsas yra stipresnis už visus priešingus argumentus. „Mes visi turime tokį balsą“, – pridūrė popiežius. Šis balsas klausia apie mūsų kelio prasmę, ypač kai atsiduriame tamsybėse, jis virsta gražia malda: „Jėzaus, pasigailėk manęs!“.

Dar daugiau, šie žodžiai, atrodo, yra įrašyti visoje kūrinijoje. „Visa kūrinija iki šiol tebedūsauja ir tebesikankina“, – rašo apaštalas Paulius. Menininkai dažnai sugeba išreikšti tylų kūrinijos šauksmą, kuriuo dalijasi kiekvienas kūrinys, ypač žmogaus širdis. Viskas trokšta ir meldžia, kad išsipildytų gailestingumo slėpinys. Ne vien krikščionys meldžiasi: jie dalijasi visų vyrų ir moterų maldos riksmu. Prieš Dievą žmogus yra išmaldos prašytojas (KBK 2559).

Po katechezės popiežius Pranciškus sveikino tikinčiuosius, kurie ją stebėjo interneto, radijo ir televizijos kanalais, ir pasinaudojo proga priminti ir pridurti keletą svarbių dalykų. Visų pirma apie asmens orumą ir samdomų žemės ūkio darbininkų teises.

„Gegužės 1 dienos proga gavau daug žinių apie darbo pasaulį ir jo problemas. Ypač mane sukrėtė Italijos laukuose dirbančių samdomų darbininkų, tarp kurių daug migrantų, padėtis. Deja, dažnai jie labai išnaudojami. Tiesa, kad krizę patiria visi, tačiau asmenų orumas visada turi būti gerbiamas. Priimu šių darbininkų ir visų išnaudojamų darbininkų kreipimąsi, kviečiu krizę paversti galimybe į centrą iškelti asmens orumą ir darbo orumą“, –  sakė popiežius Pranciškus.

Šventasis Tėvas priminė, jog gegužės 8 dieną garsiojoje Pompėjos Marijos šventovėje specialia malda bus kreipiamasi į Rožinio Dievo Motiną.

„Raginu visus dvasiškai vienytis [...], kad Švenčiausiosios Mergelės užtarimu Viešpats Bažnyčiai ir pasauliui suteiktų gailestingumą ir taiką.“ 

Popiežius dar kartą visus pakvietė pasitikėti ir pavesti save Dievo Motinai dabartinį gegužės mėnesį, kuris krikščioniškojo pamaldumo tradicijoje yra ypatingai skiriamas Marijai.

„Ypač galvoju apie jaunuolius, senelius, ligonius ir jaunavedžius. Pasitikėdami paveskite save Marijai ir būkite tikri, kad išbandymo valandą nepritrūks jos paguodos. Viešpats jus telaimina, Dievo Motina tesaugo“, – sakė popiežius. (RK / Vatican News)

Popiežius Pranciškus       2020-05-6 14:48

Už žiniasklaidos darbuotojus.

„Šiandien melskimės už vyrus ir moteris, komunikacijos priemonių darbuotojus. Dabartiniu pandemijos metu jie daug rizikuoja ir daug dirba. Viešpats jiems tepadeda savo darbu visada skleisti tiesą.“

Šios dienos Evangelijoje Jėzus sako: „Aš atėjau į pasaulį kaip šviesa, kad visi, kurie mane tiki, neliktų patamsyje“ (Jn 12, 46). Jėzus yra šviesa. Jėzaus misija – šviesti, pradėjo Pranciškus trečiadienio Mišių homiliją. Žinome ir apie Jėzaus šviesos dramą – žmonės jos nepriėmė. „Pas savuosius atėjo, o savieji jo nepriėmė“ (Jn 1, 11), – sakoma Evangelijos pagal Joną prologe.

Žmonėms, įpratusiems gyventi tamsoje, sunku priimt šviesą. Tamsoje gyvenančio žmogaus akys negali žiūrėti į šviesą. Nuodėmė susargdina mūsų akis. Nesveikos akys vengia šviesos. Kas gi padaro mūsų akis nesveikas? Mūsų ydos, pasaulio dvasia, išdidumas. Dėl šių dalykų tamsoje mes jaučiamės saugiau, nenorime kelti akių į šviesą. Žinome, kad laukia skausmas, jei savo nesveikomis akimis žiūrėsime į šviesą.

Nelengva gyventi šviesoje, nes šviesa parodo visą bjaurastį, su kuria esame apsipratę, ydas, nuodėmes. Tačiau turime žinoti, sakė popiežius, kad jei įsileisime šviesą į savo gyvenimą ir pamatysime jį tokį, koks jis yra, mes neatsidursime prieš neįveikiamą sieną, bet rasime išeitį. Išeitis yra Jėzus, kuris atėjo į pasaulį ne smerkti, bet gelbėti. Jėzus, mūsų šviesa, mums sako: „Drąsos, nebijok šviesos, nebijok pamatyti tai, kas tavo viduje, aš tavęs nesmerkiu, aš atėjau tavęs gelbėti“.

Viešpats mus vaduoja iš mūsų viduje esančios tamsos. Jis mus vaduoja iš tamsos, kuri gaubia mūsų kasdieninį, visuomeninį, politinį, nacionalinį ir tarptautinį gyvenimą. Viešpats vaduoja iš visų sutemų. Tačiau jis prašo, kad mes turėtume drąsos pažvelgti į savo vidų. Turime pamatyti, kokie mes iš tikrųjų esame, kad Viešpats mus išgelbėtų. Nebijokime Viešpaties, sakė popiežius baigdamas homiliją. Jis yra labai geras, romus. Jis yra mums artimas. Jis atėjo mūsų gelbėti. Nebijokime Jėzaus šviesos. (JM / Vatican News)

Mąstymas       2020-05-6 4:55

Prašyti malonės giliai priimti Jėzaus žodžius ir atsiverti Tėvo meilei

Pirmieji šios dienos Evangelijos žodžiai atkreipia dėmesį į tai, kad Jėzaus kalba virsta šauksmu. Jėzus šaukia: „Man rūpi, kad išgirstum, ką noriu dabar pasakyti!“ Prašysiu Šv. Dvasios, kad atvertų mano ausis ir padarytų mane jautrų Jėzaus šauksmui.

*

Jėzus stengiasi sutelkti mano dėmesį į Tėvą. Taip yra visoje Evangelijoje. Jis atėjo, kad apreikštų man Tėvą. Kiekvienas Jo gestas, žodis ir veiksmas – viskas kalba man apie Tėvo gerumą. Priglusti prie Jėzaus – reiškia priglusti prie Tėvo.

*

Jėzus yra šviesa, kurios man reikia nuolat. Ką galiu pasakyti apie dabartinę savo sielos būseną? Ko manyje yra daugiau: šviesos ar tamsos? Prisiglausiu prie Jėzaus ir pasakysiu jam apie save visą tiesą, kurią pajėgiu atpažinti ir pastebėti.

*

Jėzui galiu atskleisti didžiausias savo tamsybes. Jis atėjo ne teisti, bet gelbėti. Piktasis pasinaudoja baime ir gundo užsisklęsti nuo Jėzaus žvilgsnio. Atiduosiu Jėzui savo baimes, kurios neleidžia man atsistoti prieš Jį tiesoje.

*

Žodis yra mano teisėjas. Tai reiškia, kad jeigu gilinsiuos į jį, jis padės man jau šiandien atskirti gėrį nuo blogio, tiesą nuo klastos. Negalima pabėgti nuo Žodžio. Jis visada yra priešais mane. Taip bus ir paskutiniąją dieną.

*

Tėvas atsiuntė Sūnų, Įsikūnijusį Žodį, kad parodytų man kelią į Jo tėvišką glėbį. Iš tikrųjų visą gyvenimą mes ieškome Tėvo glėbio – nuo pirmojo priglaudimo, nuo gimimo momento. Mano gyvenimas yra grįžimas į Tėvo glėbį, Tėvo, kuris pamilo mane pirmiau, nei atsiradau po motinos širdim.

*

Kurie Jėzaus žodžiai iš Evangelijos labiausiai padeda man priartėti prie Tėvo? Surasiu juos Biblijoje. Kokie tai žodžiai? Su tais žodžiais melsiuosi visą dieną.
Kasdienapmastau.lt

Evangelijos komentaras       2020-05-6 4:54

Priekyje vingiuojantis kelias kartais atrodo tamsus. Mums kyla įvairiausių iššūkių: gresia nedarbas, prarandame mylimą žmogų, nutrūksta santykiai. Galbūt jaučiamės taip, tartum Dievas mūsų nesiklauso ar net negali mūsų mylėti. O gal įsivaizduojame daugybę ateityje nutiksiančių nelaimių ir išleidžiame iš akių amžinąjį savo gyvenimo tikslą. Šiandienos Evangelijos pastraipoje Jėzus siūlo raktą. Pasinaudoję juo, atpažinsime Jėzaus šviesą, kad ir kokios tamsumos tvyrotų mūsų mintyse ar širdyse: „Atėjau ne teisti pasaulio, bet gelbėti“ (Jn 12, 47).

Nieko nebus. Per vėlu atkurti tuos santykius. Smerkimas. Tamsa. Verčiau paisykime tiesos: Dievas rodo kelią į susitaikinimą (plg. 2 Kor 5, 17–20).

Dievas tikriausiai manimi nesirūpina. Vėl smerkimas ir tamsa. Bet verčiau rinkimės tiesą: Jėzus atėjo į pasaulį išgelbėti nusidėjėlių, ypač manęs (plg. 1 Tim 1, 15).

Dievas taip toli, Jis abejingas. Ir vėl smerkiame, panyrame į tamsą. O štai tiesa: Jėzus pažadėjo visada būti su manimi (plg. Mt 28, 20). Aš Jį realiai turiu savyje priimdamas šventąją Komuniją.

Neverta su tuo žmogumi nė prasidėti. Vėl smerkiame ir skendime tamsoje. Bet verčiau pažvelkime, kokia yra tiesa: tas žmogus yra Dievo mylimas sūnus ar dukra. Jėzus gali padėti man išmokti, kaip imti tą žmogų gerbti. Jei kuri nors iš šių minčių šiandien kankina tave, pakelk akis! Prisikėlęs mūsų Viešpats ateina pas tave ištiesęs rankas. Ženk žingsnį ir pulk į Jo glėbį. Jis žino kelią ir pažadėjo, kad nepaliks mūsų našlaičiais. Galutinis tikslas – būti amžiams su Juo suvienytiems – yra kur kas šlovingesnis, nei mes pajėgiame įsivaizduoti, bet kelionė irgi gali būti šviesi. Jau dabar Jėzus trokšta, kad gyventum Jo artumo šviesoje. Jau dabar Jis tave kviečia leisti Jo meilei perkeisti Tavo žiūrą.

Jėzau, Tu esi mano gyvenimo šviesa. Tavo išganymo šviesa teišlaisvina ir teperkeičia mane.„ŽODIS tarp mūsų“.
Bernardinai.lt

IV Velykų savaitės trečiadienio Evangelija       2020-05-6 4:52

(Jn 8, 12)

P. – Aleliuja. – Aš – pasaulio šviesa, – sako Viešpats. – Kas seka manimi, turės gyvenimo šviesą. – P. Aleliuja.

Evangelija (Jn 12, 44–50)

  Jėzus garsiai šaukė:
  „Kas mane tiki, tiki ne mane, bet tą, kuris mane siuntė. Ir kas mane mato, mato tą, kuris mane siuntė.
  Aš atėjau į pasaulį kaip šviesa, kad visi, kurie mane tiki, neliktų patamsyje. Kas klausys mano žodžių, bet jų nesilaikys, tai aš jo neteisiu, nes atėjau ne teisti pasaulio, bet gelbėti.
  Kas mane niekina ir mano žodžių nepriima, tas jau turi savo teisėją: pats žodis, kurį aš kalbėjau, nuteis jį paskutiniąją dieną. Aš juk kalbėjau ne iš savęs, – Tėvas, kuris mane siuntė, davė man priesaką, ką aš turiu sakyti, ką skelbti. Ir aš žinau, kad jo priesakas – tai amžinasis gyvenimas. Tad ką aš kalbu, skelbiu taip, kaip Tėvas man yra sakęs“.
  Katalikai.lt

IV Velykų savaitės trečiadienio Dievo Žodžio       2020-05-6 4:51

Psalmė (Ps 66, 2–3. 5–6. 8)

P. – O Dieve, tave tegarbina tautos, tešlovina visos tautelės.
A r b a: Aleliuja.

  Tebūna mums Dievas didžiai maloningas,
  telaimina mus, giedru veidu težvelgia.
  Tegul jo žygius pažįsta pasaulis,
  visų tautų žmonės – jo išganingąjį darbą. – P.

  Visa žmonija tegu linksminas, džiaugias,
  kad tu tautose viešpatauji teisingai,
  pasauly tautoms vadovauji. – P.

  O Dieve, tave tegarbina tautos,
  tešlovina visos tautelės.
  Tegu mus laimina Dievas,
  pasaulio kraštai tegu jį pagerbia. – P.

IV Velykų savaitės trečiadienio Dievo Žodžio       2020-05-6 4:51

Skaitinys (Apd 12, 24–13, 5)

  Viešpaties žodis augo ir plito. Barnabas ir Saulius, baigę savo uždavinį ir paėmę su savimi Joną, vadinamą Morkumi, sugrįžo iš Jeruzalės.
  Antiochijos Bažnyčioje buvo pranašų ir mokytojų: Barnabas, Simonas, pravarde Juodasis. Liucijus Kirenietis, Manaenas, augęs kartu su tetrarchu Erodu, ir Saulius. Kartą, kai jie laikė pamaldas Viešpaties garbei ir pasninkavo, Šventoji Dvasia pasakė: „Išskirkite man Barnabą ir Saulių darbui, kuriam aš juos šaukiau“.
  Šventosios Dvasios siunčiami, jie nukeliavo į Seleukiją, o iš ten laivu pasiekė Kiprą. Atvykę į Salaminą, jie ėmė skelbti Dievo žodį žydų sinagogose.

Popiežius Pranciškus       2020-05-5 20:20

Mišių homilijoje popiežius komentavo šios dienos Evangeliją (Jn 10, 22–30). Jeruzalės šventyklos Saliamono stoginėje Jėzų apspito žmonės ir kreipėsi į jį: „Jeigu esi Mesijas, pasakyk mums atvirai!“ Jėzus jiems atsakė: „Aš jums pasakiau, tik jūs netikite. Mano darbai, kuriuos aš darau savo Tėvo vardu, liudija apie mane. Bet jūs netikite, nes jūs – ne manosios avys“. Pasak popiežiaus, išklausę šį evangelisto Jono pasakojimą turėtume savęs klausti: ar aš tikiu? Kas man trukdo labiau priartėti prie Jėzaus?

Pagrindinė ir dažniausiai pasitaikanti kliūtis, dėl kurios žmonės nesiryžta galutinai apsispręsti sekti Jėzų, yra turtai, pinigai, prisirišimas prie materialinių gėrybių. Tai nereiškia, kad turime visko išsižadėti. Tačiau kalbėdamas apie turtus Viešpats aiškiai pasakė, kad neįmanoma tarnauti dviems šeimininkams. Kas nori tarnauti Dievui, negali būti pinigo vergas.

Kita rimta kliūtis, dėl kurios žmogui sunku būti arčiau Jėzaus, yra širdies kietumas. Dėl to Jėzus labai dažnai priekaištauja fariziejams ir Rašto aiškintojams, kurie griežtai laikosi įstatymo, bet jų širdys kietos. Ištikimybė ir griežtas taisyklių laikymasis – tai du skirtingi dalykai. Ištikimybė – tai Dievo dovana. Kieno širdis kieta – tas negali būti ištikimas.

Popiežius paminėjo dar vieną kliūtį, kuri neleidžia žmogui sekti Jėzumi, – tingumą. Drungnumas, apatija, atsipalaidavimas neleidžia žmogui ryžtingai žengti pirmyn.

Žmonėms sekti Jėzų trukdo ir klerikalizmas, nurodinėjimai, ką žmogus gali daryti ir ko negali. Kas mano galįs Jėzaus vardu nurodinėti kitiems, tas iš tiesų tik atima iš tikinčiųjų laisvę. Klerikalizmas – tai bjauri liga, sakė Pranciškus. Ne mažiau kenksminga yra ir į tikinčiųjų gyvenimą įsiskverbianti pasaulio dvasia. Pasižiūrėkime, kaip mūsų parapijose kartais švenčiami sakramentai. Kiek supasaulėjimo. Kiek nepagarbos su mumis esančiam Jėzui, jo malonei.

Visos šios kliūtys, sakė popiežius baigdamas homiliją, – tai ne kas kita, kaip tikros laisvės stokos pasekmės. Neįmanoma būti su Jėzumi nesant laisviems. Žinoma, naudodamasis laisve kartais žmogus gali per toli nueiti ir paslysti, suklupti, tačiau dar blogiau, jei žmogus suklumpa dar nepradėjęs artėti prie Jėzaus. Prašykime Viešpatį šviesos, kad suprasdami, kas yra tikra laisvė, būtume Jėzaus ganomos kaimenės avys. (JM / Vatican News)

Evangelijos komentaras       2020-05-5 4:57

Prašyti pasitikėjimo Jėzumi ir atsidavimo Jam malonės

Pamėginsiu įsivaizduoti ganytoją, kuris yra apsuptas didelės avių bandos ir laiko glėbyje silpną, sužeistą avį. Gal vaikščiodamas kalnų slėniais esu matęs tokį vaizdą gyvai. Tas paveikslas padės man lengviau suprasti ir išgyventi Jėzaus žodžius, kuriais Jis kalba apie save, kaip apie gerąjį Ganytoją.

*

Jėzus „savosiomis“ pavadina tas avis, kurios klauso Jo balso ir seka Jį. Bandos avys, būdamos su ganytoju, jaučiasi saugiai. Jėzus kalba apie „savąsias“, kuriuos nežus per amžius. Ką galiu pasakyti apie savo ryšį su Jėzumi? Ar jis yra persisunkęs meile ir pasitikėjimu, o gal tai tik formalus ryšys? Ar jaučiu širdyje, kad priklausau Jam? Ar saugiai jaučiuosi būdamas su Juo?

*

Jėzus nori, kad priglusčiau ir pasitikėčiau Juo. Iš Jo rankų niekas ir niekada manęs neišplėš. Papasakosiu Jam apie savo rūpesčius ir neramumus, apie vietas ir situacijas, kuriose jaučiuosi nesaugiai. Įsivaizduosiu širdyje, kad Jėzus pasilenkia prie manęs, paima ant rankų ir rūpinasi, kad niekas neatimtų manęs iš Jo glėbio.

*

Jėzus išpažįsta, kad Dievas Tėvas pirmas laikė mane savo glėbyje. Tai Dievas Tėvas mane asmeniškai atidavė į Jėzaus rankas. Klausydamasis Jėzaus žodžių, pabandysiu įsivaizduoti susirūpinusį Tėvą, kuris paima mano trapų gyvenimą į savo rankas ir perduoda Jėzui.

*

Kokie jausmai kyla manyje? Pasikalbėsiu apie juos su Dievu Tėvu ir Jėzumi, Jo Sūnumi.

*

Padėkosiu Tėvui ir Jėzui už Jų rūpestingą meilę. Patikėsiu Tėvui per Jėzų visą savo gyvenimą, ypač tai, kas jame yra silpniausia ir trapiausia. Prašysiu, kad niekas ir niekada neištrauktų manęs iš Jų rankų.

Kasdienapmastau.lt

Evangelijos komentaras       2020-05-5 4:56

Įsivaizduokite stovįs tarp žydų vyresniųjų, besiklausančių Jėzaus. Ar būtumėte toks pat skeptiškas kaip jie? Be abejo, suvokdami, ką matote ir kieno klausotės, būtumėte apimti dėkingumo, kad savo akimis regite Viešpatį ir savo ausimis girdite Jį kalbantį. Net mintis nekiltų abejoti Jo teisingumu ar Juo dėl ko nors nusivilti. Bet jei būtumėte vienas iš šių vyresniųjų, išpažįstantis žydų tikėjimą? Turbūt sudvejotumėte. Tikriausiai kiltų daug klausimų.

Neužmirškite, kad žydui net nebuvo leidžiama ištarti Dievo vardą. Dievas buvo gaubiamas paslapties ir pagarbios baimės, o štai čia paprastas dailidės sūnus iš menkai žinomo kaimo daro stebuklus ir sakosi esąs lygus Tėvui (plg. Jn 10, 30). Tad nemanykime, kad Juo abejojantys žydai nemylėjo Dievo. Jie buvo priblokšti, kad Mesijas gali būti toks žmogus kaip Jėzus, toks kuklus ir kartu dieviškas. Žydai tiesiog nebuvo pasirengę tokiam Dievo paprastumui.

Galbūt stengdamiesi suprasti žydų sumišimą susidarysime aiškesnį savo tikėjimo gyvenimo vaizdą. Net jei ilgesnį laiką pažįstame Viešpatį, tikriausiai kai kurie Jo mokymo aspektai vis tiek mums sunkiai priimtini. Pavyzdžiui, ar esate pasirengę atleisti žmogui, nepaprastai įskaudinusiam jus ar jūsų artimą? O gal dėl jus praeityje nuvylusių draugų menkiau pasikliaujate Jėzumi, savo artimiausiu draugu? Gal jūs mąstote labai racionaliai, visa kur remiatės įrodymais ir mintis apie tikrą Jėzaus buvimą Švenčiausiajame Sakramente tiesiog netelpa jūsų galvoje?

Tai ne silpno tikėjimo ar netikėjimo pavyzdžiai. Jie veikiau parodo, kad visi mes tebesame piligrimai, keliaujantys į dangų. Kai kurie gal nukeliavo toliau nei kiti, bet nė vienas dar nepasiekėme kelionės tikslo! Svarbiausia, kad visi mes einame pirmyn, įsmeigę akis į tą tikslą ir noriai atsisakydami visko, kas mus tempia atgal.

Viešpatie, Tu žinai, kad man dar reikia daug kovoti. Tad suteik malonę vis labiau stengtis Tave pažinti ir Tau atsiduoti. Viešpatie, aš tikiu, padėk mano netikėjime!

„ŽODIS tarp mūsų“,

IV Velykų savaitės antradienio Evangelija       2020-05-5 4:55

(Jn 10, 27)

P. Aleliuja. – Manosios avys klauso mano balso, – sako Viešpats; – aš jas pažįstu, ir jos seka paskui mane. – P. Aleliuja.

Evangelija (Jn 10, 22–30)

  Jeruzalėje buvo Šventyklos pašventinimo iškilmės. Buvo žiema. Jėzus vaikščiojo šventykloje, Saliamono stoginėje. Ten jį apspito žydai ir ėmė klausinėti: “Kaip ilgai mus laikysi abejonėse? Jeigu esi Mesijas, pasakyk mums atvirai!”
  Jėzus jiems atsakė: “Aš jums pasakiau, tik jūs netikite. Mano darbai, kuriuos aš darau savo Tėvo vardu, liudija apie mane. Bet jūs netikite, nes jūs – ne manosios avys.
  Manosios avys klauso mano balso; aš jas pažįstu, ir jos seka paskui mane. Aš joms duodu amžinąjį gyvenimą: jos nežus per amžius, ir niekas jų nepagrobs iš mano rankos.
  Tėvas, kuris man jas davė, yra aukščiau už viską, ir niekas jų neišplėš iš Tėvo rankos. Aš ir Tėvas esame viena”.
  Katalikai.lt

IV Velykų savaitės antradienio Dievo Žodžio       2020-05-5 4:54

Psalmė (Ps 86, 2–7)

P. – Garbinkit Viešpatį, visos tautos!
A r b a: Aleliuja.

  Šventuose kalnuose Siono miestas įkurtas.
  Viešpats jį labiausiai brangina
  iš visų Jokūbo žemės vietovių.
  Skelbiami garbingi dalykai
  apie tave, Dievo mieste. – P.

  Rahabą, Babelį garbintojais savo laikysiu;
  štai Filistėjos ir Tyro, taipogi Etiopijos žmonės, –
  ir jie bus laikomi kaip čia gimę.
  Ir kalbės apie Siono kalną:
  “Motin! Jam yra čiagimiai visi aliai vieno,
  jį pats Aukščiausiasis laiko”. – P.

  Viešpats rašys tautų sąrašo knygoj:
  “Tautų čia gimtinė”.
  O jos sau giedos, šokdamos šokį:
  “Visos manosios versmės iš tavęs trykšta”. – P.

IV Velykų savaitės antradienio Dievo Žodžio       2020-05-5 4:54

Skaitinys (Apd 11, 19–26)

  Išblaškytieji persekiojimo, kuris buvo kilęs dėl Stepono, nukeliavo į Fenikiją, Kiprą ir Antiochiją. Jie skelbė žodį vien tiktai žydams. Kai kurie iš jų, būtent kipriečiai ir kirėniečiai, atvykę į Antiochiją, kreipėsi ir į graikus, skelbdami gerąją naujieną apie Viešpatį Jėzų. Viešpaties ranka buvo su jais: gausus žmonių skaičius įtikėjo ir atsivertė į Viešpatį.
  Žinia apie juos pasiekė Jeruzalės bažnyčios ausis, ir ji išsiuntė Barnabą į Antiochiją. Atvykęs ir pamatęs Dievo malonę, jis apsidžiaugė ir ragino visus likti ištikimus Viešpačiui savo širdies nusistatymu. Mat, jis buvo geras vyras, kupinas Šventosios Dvasios ir tikėjimo. Tuo būdu Viešpačiui prisidėjo nemažas būrys.
  Barnabas dar nukeliavo į Tarsą ieškoti Sauliaus. Radęs atsivedė jį Antiochijon. Jiedu abu ištisus metus darbavosi Bažnyčioje ir išmokė gausų būrį. Antiochijoje pirmą kartą imta vadinti mokinius “krikščionimis”.

Kun. Vytenis Vaškelis       2020-05-4 19:30

Kiekvienam skirta žengti pro tam tikrus penkerius vartus – Kūrėjo širdies, Jėzaus išganymo, savo motinos įsčių, mirties ir ateinančio gyvenimo. Pirmi treji nuo mūsų nepriklausė, bet kiti dveji netolimoje ateityje lems esminius mūsų egzistencijos virsmus. Kai Dievas iš nebūties per mūsų motinas mus pašaukė į buvimą, o Kristus paaukojo save už visus žmones, čia mūsų asmeninio nuopelno nebuvo ir negalėjo būti, nes gimėme bejėgiais kūdikiais, „įvyniotais“ į nuolatinio gimdytojų mumis rūpinimosi „vystyklus“.
Bėgant metams, formavosi mūsų sąmonė, ir, tikėjimo apšviesti, suvokėme, kad mūsų pašaukimas – viskuo panašėti į Tą, kuris yra vieninteliai vartai, pro kuriuos mums skirta eiti… Tačiau žengti pro siaurus Kristaus vartus galime tik kasdien „plonėdami“ – tirpdydami dažnai nuo kitų akių kruopščiai slepiamus savo dvasinio gyvenimo trūkumų riebalus. Jo vartai – apmirimo sau vartai, kai atsisakydami rafinuotų prieraišumų ir netikrumo beprasmybei skirtų net ir mažų neklusnumo Dievo valiai apraiškų, nors kartais ir nelengvu būdu, bet vis tiek rinktumės tiesą.
Ar visada klausome savo Ganytojo balso, kai Jis mus kviečia vardais (žr. Jn 10, 3)? Beje, Jo balsas švelnus, ramus, įtaigus, ir šio balso gražiausios intonacijų dvasinės subtilybės išgirstamos maldingoje tyloje, nes, nutilus pasaulio skleidžiamam chaoso triukšmui, virpina, pakelia bei uždega klausančiųjų bei Jam paklūstančiųjų širdis…
Kartą išminčius pakvietė gubernatorių į meditacijos pamokas, o šis teisinosi esąs labai užsiėmęs. Tai išgirdęs senolis tarė: „Jūs man primenate žmogų, kuris užrištomis akimis vaikščioja po džiungles ir neranda laiko nusirišti raištį“. Gubernatoriui nesiliaujant skųstis išminčius pridūrė: „Klaidinga manyti, kad nemedituojame dėl laiko stokos. Tikroji priežastis – proto sumaištis.“
Kai pernelyg susifokusuojame į materialius dalykus, mūsų regėjimo laukas taip susiaurėja, kad pradeda blokuoti vidinį žvilgsnį, per kurį malonė galėtų atskleisti neregimųjų vertybių prasmę ir padėtų apsispręsti joms suteikti esminį prioritetą. Geriausias proto sumaišties priešnuodis yra susikaupimas.
Anselmas Grunas rašė: „Jėzus apie save sako, kad Jis yra durys. Savo būtimi Jis įgyvendina tai, ką patiria susikaupęs žmogus, žengdamas pro duris: durys mane įleidžia į mano sielos buveinę, į vidinę mano širdies erdvę. Gyvenime perlipu per daugybę slenksčių. (...) Kai po darbo susikaupęs žengiu pro darbovietės pastato duris, sąmoningai jas uždarau, kad atverčiau duris į šeimą, kad vos tik parėjęs namo visiškai į ją įsiliečiau. Tačiau daugelis grįžta namo su darbo problemomis. Jie vis dar yra kažkur kitur. Sąmoningai žengti pro duris reiškia viską palikti už savęs ir visiškai įžengti į erdvę, kuri pasirodys durims atsivėrus.“

Popiežius Pranciškus       2020-05-4 12:33

Malda už šeimų santarvę ir kad nebūtų namų smurto.

„Melskimės už šeimas. Dabartinio karantino metu šeimos, uždarytos namuose, mėgina daryti daug naujų dalykų labai kūrybingai. Su vaikais, su visais stengiasi eiti pirmyn. Taip pat pasitaiko kitko – kartais yra smurto namų aplinkoje. Melskimės už šeimas, kad gyventų santarvėje, kūrybingai ir kantriai dabartinėmis karantino sąlygomis“, – sakė popiežius šv. Mišių intencijoje.

Homilijoje Pranciškus visų pirmą komentavo Mišių pradžioje perskaitytą epizodą iš Apaštalų darbų: tikintieji priekaištauja apaštalui Petrui dėl to, kad jis valgė su neapipjaustytais vyrais, nesilaikė įstatymo priesakų, susitepė ir nusidėjo. O Petras taip darė, nes Šventoji Dvasia jį ten nuvedė.

Bažnyčioje visada buvo, kaip ir pirmojoje bendruomenėje, nusiteikimo, jog „mes – teisuoliai, o kiti – nusidėjėliai“. „Mes ir kiti, mes ir kiti, pasidalijimai: mes – tai tie, kurių elgesys Dievo akyse teisus“, – pastebėjo popiežius. O kiti –nusidėjėliai, dar priduriama – „pasmerktieji“. „Tai Bažnyčios liga, kuri gimsta iš ideologijų arba religinių partijų“, – pridūrė popiežius. Jis priminė, jog ir Jėzaus laikais egzistavo bent keturios – fariziejų, sadukiejų, zelotų ir esenų – partijos, kiekviena interpretavo įstatymą pagal savo idėją. Tačiau, kai pastaroji supasaulėja, pati išeina iš įstatymo ribų.

Ir Jėzui buvo priekaištaujama, kad lankėsi viešų nusidėjėlių namuose, valgė su jais, pažeidė ritualinės švaros taisykles. Šitokie priekaištai skaldo. Svarbu į tai atkreipti dėmesį. Yra tokių idėjų ir nuostatų, kurios skaldo, kurioms pasidalijimas tampa svarbesnis už vienybę: svarbiau savoji idėja, o ne Šventosios Dvasios vedimas.

Popiežius Pranciškus prisiminė vieno seno kardinolo ir šaunaus ganytojo palyginimą, jog Bažnyčia yra tarsi plati upė. Vieni labiau ten, kiti labiau čia, tačiau svarbiausia, kad visi yra toje pačioje upėje. Tai yra Bažnyčios vienybė: visi viduje, nei vieno išorėje. Visi yra saviti, tai ne ideologija ir tai neskaldo. Kodėl Bažnyčia yra plati kaip upė? Nes tai atitinka Viešpaties valią.

Popiežius vėl atvertė Šventojo Rašto puslapį ir pakartojo Evangelijos pagal Joną 10 skyriaus žodžius: „Ir kitų avių dar turiu, kurios ne iš šios avidės. ir jas man reikia atvesti. jos klausys mano balso, ir bus viena kaimenė, vienas ganytojas.“

„Jėzus sako: „turiu avių visur ir esu visų ganytojas“. Šis „visų“ Jėzui yra labai svarbus“, – sakė Šventasis Tėvas, priminęs dar vieną palyginimą apie vestuves, į kurias pakviestieji nenorėjo ateiti, kiekvienas dėl savų motyvų. Tada vestuves rengęs šeimininkas paliepė tarnams eiti į kryžkeles ir pakviesti visus.

„Visus. Didelius ir mažus, turtingus ir vargšus, gerus ir blogus. Visus. Šitas „visi“ yra tarsi Viešpaties perspektyva. Jis atėjo dėl visų ir mirė dėl visų“, – sakė popiežius Pranciškus. – „Mirė ir už tą nenaudėlį, kuris mano gyvenimą pavertė nepakenčiamu? Ir už tą. Ir už tą plėšiką? Ir už tą.“

Popiežius priminė savo pažinotos Bažnyčios istorijos profesorės žodžius, kuriuos ji pasakydavo, kai susidurdavo su sunkumais, su partijomis: „Kristus mirė už visus, eikime pirmyn!“

Tai konstruktyvi vienybė: turime vieną Išganytoją, esame viena. Tai priešingas dalykas tai pagundai, kurios pasekmes jautė ir apaštalas Paulius, kai perspėjo tikinčiuosius neskirstyti, kas Pauliaus, kas Apolo, kas dar kažkieno. Panašiai buvo kalbama po Vatikano II Susirinkimo. Yra teisėta galvoti skirtingai, tačiau reikia išlikti Bažnyčios vienybėje, klausyti to paties Ganytojo Jėzaus.

„Tegu Viešpats mus išlaisvina iš pasidalijimo, skaldymo psichologijos ir padeda suprasti Jėzų, Jėzaus didumą: jame visi esame broliai, Jis yra visų ganytojas. Tegu šis žodis – „Visi, visi!“ – mus lydi visą šiandienos dieną“, – meldė popiežius. (RK / Vatican News)

>>>       2020-05-4 12:31

Gal ne laukinės avys, o ožiai?

Dviejų šeimininkų tarnas       2020-05-4 11:41

Laukinės avys kuo puikiausiai gyvena be jokių piemenų. O naminės avys ganomos ir jomis rūpinamasi tam, kad jos paskui būtų suvalgytos.

Mąstymas       2020-05-4 5:11

Prašyti džiaugsmo dėl Jėzaus ir Tėvo rūpesčio manimi

„Aš esu gerasis Ganytojas“. Kontempliuosiu Jėzaus gerumą ir jautrumą. Prisiminsiu praėjusio savo gyvenimo įvykius, kuriuose labai stipriai pajaučiau Jo gerumą. Kada tai buvo ir kokiose aplinkybėse?

*

Ką galiu pasakyti apie savo santykį su Jėzumi? Ar tikiu Jėzaus gerumu ir jautrumu? Ar tikiu, kad Jis yra geras ne tik kitiems, bet ir man? Atskleisiu Jėzui savo jausmus.

*

Pastebėsiu, kad Jėzus net penkis kartus kalba apie savo gyvybės atidavimą už avis – taigi, ir už mane. Trumpam pasinersiu į Jėzaus kančios ir mirties apmąstymą. Prisiartinsiu prie Jo ir, būdamas tokioje dvasios laikysenoje, įsisąmoninsiu, kad Jis miršta už mane.

*

Sąžiningai savęs paklausiu, ar tikiu, kad Jėzus asmeniškai mirė už mane ir kad kasdieną miršta už mane šventose Mišiose? Ar nesijaučiu mažiau mylimas negu kiti?

*

Ar atsimenu savo gyvenime tokius momentus, kuriuose jaučiausi labai pasimetęs? Ar išgyvenau nusivylimo skausmą dėl kito žmogaus, kuris pasirodė „samdiniu“, palikdamas mane vieną nelaimėje? Kokiu būdu buvau tada „išgelbėtas“? Už ką norėčiau Jėzui padėkoti?

*

„Aš pažįstu savąsias…“. Kiek kartų atsistoju maldai prieš Jėzų, tiek kartų galiu būti tikras, kad Jis viską žino apie mane. Ar yra kas nors, ko Jam nesakau apie save? Ar jaučiuosi saugiai būdamas su Juo?

*

Jėzus daug kartų kalba man apie Tėvą ir Jo meilę man. Visa, ką Jėzus daro man, daro todėl, kad tokį įsakymą gavo iš Tėvo. Tėvo paliepimu Jis saugo mane kaip akies lėlytę. 

*

Įsisąmoninsiu, jog Tėvas kasdien siunčia man Jėzų, kad Jis mane globotų ir numirtų už mane. Nuoširdžiame pokalbyje su Tėvu pašlovinsiu Jo meilę, kartodamas:

„Tėve, dėkoju Tau už rūpestį manimi.“ 
Kasdienapmastau.lt

Evangelijos komentaras       2020-05-4 5:10

Kai kuriems žmonėms atrodo kone įžeidu, kad Jėzus lygina mus su avimis. Juk avys dažniausiai laikomos kvailokais gyvulėliais, galų gale atsiduriančiais ant pietų stalo. Bet Jėzus sako, kad avys gali būti protingos. Jos neseka svetimojo, savąjį atpažįsta iš balso. Anaiptol ne visi žmonės geba atpažinti saviškį iš balso! O avys įpratusios klausyti savo piemens balso, tad nepažinusios balso paskui neseks.

To Dievas tikisi ir iš mūsų. Esame Jo vaikai, tad Dievas mums davė gebėjimą klausytis Jo balso ir Jį atpažinti, taip pat būti Jo žodžio ugdomiems. Jis mums davė sąžinės dovaną. Ją Bažnyčia vadina mūsų slapčiausiu branduoliu ir šventove, kurioje žmogus „esti vienas su Dievu, kalbančiu jo viduje“ (Katalikų Bažnyčios katekizmas, 1776). Mūsų sąžinė yra ne tik nuodėmės „matuoklis“, pasakantis, ar tam tikras veiksmas yra blogas ar geras. Sąžinė – tai vieta, kurioje aiškiausiai ir intymiausiai girdime Viešpatį. Tai mūsų vidinis „aš“, vieta, kurioje daugiausia sužinome apie save. Tai sykiu yra vieta, kurioje girdime Tėvą, mums sakantį, kas mes iš tiesų esame.

Savaime aišku, kad sąžinė mums padeda kur kas labiau, nei vien išvengti blogų darbų ar pasirinkimų. Ji taip pat pataria, ką gero turėtume padaryti. Pavyzdžiui, kartais pasijuntame raginami susiieškoti mus įžeidusį žmogų arba paprieštarauti daromam blogiui. Tie raginimai yra primygtiniai. Jie yra Dievo kvietimas savo nepakartojamomis dovanomis skleisti Jo malonę ir meilę.

Daugelis mūsų kasdien tikrinasi savo elektroninį paštą ir netgi ne vieną kartą per dieną. Tad šiandien, leisdamas laiką su Viešpačiu, pasitikrink savo „dvasinį paštą“. Dievas tikrai tau atsiuntė laišką, o gal net ne vieną, gal kelis ar keliolika. Nenumok į juos ranka, nors jie atrodytų niekuo neypatingi, pavyzdžiui: „pasimelsk už darbo netekusį draugą“ arba „paskambink dukrai ir pasakyk, kad ją myli“. Į šiuos laiškelius atsakyti labai svarbu. Į juos atsakydami kuriame Dievo Karalystę žemėje!

Viešpatie, mane taip lengvai išblaško kiti balsai. Padėk man susikaupti ir klausytis Tavęs. O kad aš visada klausyčiausi Tavo ramaus, švelnaus balso ir vaikščiočiau Tavo meilėje ir malonėje.”Žodis tarp mūsų”.

IV Velykų savaitės pirmadienio Evangelija       2020-05-4 5:08

(Jn 10, 14)

P. Aleliuja. – Aš – gerasis ganytojas, – sako Viešpats: – aš pažįstu savąsias avis, ir manosios pažįsta mane. – P. Aleliuja.

Evangelija (Jn 10, 11–18)

A metams

  Jėzus kalbėjo:
  „Aš – gerasis ganytojas. Geras ganytojas už avis guldo gyvybę. Samdinys, ne ganytojas, kuriam avys ne savos, pamatęs sėlinantį vilką, palieka avis ir pabėga, o vilkas puola jas ir išvaiko. Samdinys pabėga, nes jis samdinys, jam avys nerūpi.
  Aš – gerasis ganytojas: aš pažįstu savąsias, ir manosios pažįsta mane, kaip mane pažįsta Tėvas ir aš pažįstu Tėvą. Už avis aš guldau savo gyvybę. Ir kitų avių dar turiu, kurios ne iš šios avidės; ir jas man reikia atvesti; jos klausys mano balso, ir bus viena kaimenė, vienas ganytojas.
  Tėvas myli mane, nes aš guldau savo gyvybę, kad ir vėl ją pasiimčiau. Niekas neatima jos iš manęs, bet aš pats ją laisvai atiduodu. Aš turiu galią ją atiduoti ir turiu galią vėl ją atsiimti; tokį priesaką aš esu gavęs iš savojo Tėvo“.
Katalikai.lt

IV Velykų savaitės pirmadienio Dievo Žodžio       2020-05-4 5:03

Psalmė (Ps 41, 2–3; Ps 42, 3–4)

P. – Mano siela ištroškusi tavęs, gyvasis Dieve!
A r b a: Aleliuja.

  Kaip ištroškusi elnė uodžia upelio,
  taip mano širdis tavęs ilgisi, Dieve.
  Mano siela ištroškusi Dievo – gyvojo Dievo:
  vai kada nukeliausiu ir Dievo veidą išvysiu? – P.

  Atsiųsk mano savo šviesą ir tiesą,
  tegu man jos vadovauja
  ir mane veda į tavo šventąjį kalną,
  į tavo padangtę. – P.

  Tenai prie Dievo aukuro žengsiu,
  pas savo linksmybės džiugesio Dievą.
  Ten tave šlovinsiu kankliais,
  o Dieve, o mano Dieve! – P.

IV Velykų savaitės pirmadienio Dievo Žodžio       2020-05-4 5:03

Skaitinys (Apd 11, 1–18)

  Apaštalai ir broliai, kurie buvo Judėjoje, sužinojo, kad ir pagonys priėmė Dievo žodį. Todėl, kai Petras atvyko į Jeruzalę, žydų kilmės tikintieji ėmė jam prikaišioti: „Tu nuėjai pas neapipjaustytus vyrus ir su jais valgei!“ Tada Petras pradėjo jiems iš eilės aiškinti įvykius:
  „Aš kartą meldžiausi Jopės mieste ir dvasios pagavoje turėjau regėjimą. Iš dangaus prie pat manęs nusileido padėklas, tarsi didžiulė staltiesė, palaikoma už keturių kampų. Atidžiai įsižiūrėjęs pamačiau jame keturkojų žemės gyvių, laukinių žvėrių, roplių ir padangės sparnuočių.
  Taipogi išgirdau balsą, kuris man sakė: „Kelkis, Petrai, pjauk ir valgyk!“ Aš atsakiau: „Jokiu būdu, Viešpatie! Dar niekuomet netikęs ir nešvarus maistas nebuvo mano burnoje“. Bet balsas iš dangaus vėl prabilo antrą kartą: „Ką Dievas laiko švariu, tu nevadink suteptu!“ Taip atsitiko tris kartus, ir vėl viskas pakilo į dangų.
  Ir tuojau prieš namus, kuriuose buvome apsistoję, atsirado trys vyrai. Jie buvo siųsti pas mane iš Cezarėjos. Dvasia man įsakė nesvyruojant keliauti su jais. Mane lydėjo šeši broliai, ir mes kartu nuvykome į vieno žmogaus namus. Jis mums papasakojo, kaip savo namuose regėjęs angelą, kuris jam liepė: „Nusiųsk žmones į Jopę ir išsikviesk Simoną, vadinamą Petru. Jis pamokys tave ir tavo namiškius, kaip išsigelbėti“.
  Kai aš pradėjau kalbėti, Šventoji Dvasia nužengė ant jų, kaip pradžioje yra atsitikę su mumis. Tada prisiminiau Viešpaties žodžius, kaip jis yra sakęs: „Jonas krikštijo vandeniu, o jūs būsite pakrikštyti Šventąja Dvasia“. Jeigu tad Dievas suteikė jiems tokią pačią dovaną, kaip ir mums, įtikėjusiems Viešpatį Jėzų Kristų, tai kas gi aš būčiau, jeigu mėginčiau trukdyti Dievui?!“
  Tai išgirdę, jie nusiramino ir ėmė šlovinti Dievą, sakydami: „Vadinasi, Dievas ir pagonims davė atgailos malonę, kad jie gyventų“.

Manau,       2020-05-3 20:58

Dievas mums taip pat primena, kad mes butume bendruomene, t.y. kaimene per kuria Jis mus gali isganyti. Kai mes kartu, tik tada buname saugus.

Kaip visada       2020-05-3 20:28

Popiežius pažeria labai gerus patarimus. O šiandien, kaip atskirti blogį. Manau, kad labai svarbu pajusti tokį dalyką į kurį atkreipė popiežius Pranciškus: ” Atsiminkime:  blogis niekada nedovanoja ramybės, visų pirma sužadina skubą, o po to palieka kartėlį.”

Popiežius Pranciškus       2020-05-3 20:04

Kaip atskirti Gerojo Ganytojo balsą nuo vagies balso.
„Viešpats mus kviečia vardu, mus kviečia todėl, kad myli. Tačiau, priduria Evangelija, taip pat yra kitų balsų, kurių nereikia klausyti: svetimųjų, vagių, plėšikų, kurie turi blogų ketinimų“, – sakė popiežius Pranciškus.
Mūsų viduje skamba skirtingi balsai. Dievo balsas, kuris subtiliai kalba sąžinei, ir gundantis balsas, kuris kreipia link blogo. Kaip atskirti Gerojo Ganytojo balsą nuo vagies, kaip atskirti Dievo įkvėpimą nuo piktojo įtaigos? To galime išmokti, nes šie du balsai kalba skirtingomis kalbomis, priešingais būdais beldžiasi į mūsų širdis. Dievo balsas niekada neverčia: Dievas siūlo, savęs neprimeta.
Tuo tarpu piktas balsas gundo, puola, verčia: žadina akinančias iliuzijas, stiprias, bet greit praeinančias emocijas. Iš pradžių maloniai įsiteikia, leidžia patikėti, jog esame visagaliai, bet po to palieka vidinę tuštumą ir mus kaltina: „Tu nieko nevertas“.
Dievo balsas, priešingai, mus labai kantriai taiso, visada drąsina, guodžia, visada maitina viltį. 
Šventasis Tėvas pasiūlė vadovautis dar vienu kriterijumi. Priešo balsas visada atitraukia nuo dabarties ir trokšta, kad susitelktume į ateities baimes arba praeities liūdesį: žadina kartėlį, primena patirtas nuoskaudas, kas mus įskaudino. 
Kitaip elgiasi Dievas. Jo balsas kalba apie dabartį: „Dabar gali daryti gera, kūrybingai mylėti, atsisakyti tavo širdį įkalinusių apgailestavimų ir graužaties.“

Taip pat reiktų atkreipti dėmesį į tai, kokius klausimus šie balsai mumyse sužadina. Dievo žadinamas klausimas yra toks: „Koks dalykas man būtų į gera?“ O gundytojas primygtinai siūlys kitą klausimą: „Ką man patiktų daryti?“ Kas patiktų: centre atsiduria ego, jo impulsai, jo poreikiai, viskas ir nedelsiant. Dievo balsas, priešingai, niekada nežada pigaus džiaugsmo, tačiau kviečia matyti toliau už mūsų ego, kad atrastume tikrą gėrį ir tikrą taiką. Atsiminkime:  blogis niekada nedovanoja ramybės, visų pirma sužadina skubą, o po to palieka kartėlį.
Galiausiai, Dievo ir gundytojo balsai prabyla skirtingose aplinkose: priešui patinka tamsybės, suktybės, apkalbos. Viešpats myli saulės šviesą, tiesą, nuoširdų skaidrumą. Priešas mums pasakys: „Užsidaryk savyje, vis tiek niekas tavęs nesupranta ir neklauso, niekuo nepasitikėk!“ Gėris, priešingai, kviečia atsiverti, būti skaidriais, pasitikėti Dievu ir kitais. 
Popiežius kreipėsi į vidudienio maldos dalyvius nuotoliniu būdu ir pakvietė būti dėmesingais šiuo metu, kai mus kausto daug minčių ir rūpesčių: kokie balsai pasiekia mūsų širdį? 
Klauskime, iš kur jie atsklinda? Prašykime malonės atpažinti ir paklusti Gerojo Ganytojo balsui, kuris mus išveda iš egoizmo aptvaro ir veda į tikros laisvės ganyklas. „Telydi ir tepadeda šiame kelyje Dievo Motina, gerų patarimų Motina“, – meldė popiežius, kuris į ją kreipėsi Velykų laikotarpiu kalbama Dangaus Karalienės malda. (RK / Vatican News)

Mons. Adolfas Grušas       2020-05-3 20:00

Šio sekmadienio Mišių Evangelija – tai vienas iš tų Šventojo Rašto fragmentų, kuriuos norisi tyliai, pašnibždomis vis skaityti iš naujo, nes čia kalbama apie labai svarbius ir intymius dalykus, nusakančius Kristaus ir Jo mokinių tarpusavio santykius. Jie atskleidžia mums Jėzaus žodžių grožį ir stebina visąlaik naujai įžvelgiama prasme.
Jėzus kalba apie save, kaip apie ganytoją, apibūdindamas save ir kiekvieną kitą ganytoją penkiais veiksmažodžiais: jis įeina pro vartus, kiekvieną avį šaukia vardu, išsiveda avis, eina jų priešakyje ir joms duoda gyvenimą. Iš tiesų labai gera galvoti apie Dievą kaip tik taip, suvokti, kad Dievas nesislepia nuo mūsų, kad pažįsta kiekvieną, nori, kad būtume laisvi ir autentiški, visuomet palydi ir keliauja kartu su mumis, kad mums visiems dovanotų grožį ir laimę – „kad turėtume gyvenimą“.
Tuo tarpu apie avis Jėzus sako, kad jos pažįsta ganytoją, klausosi jo žodžių ir jį seka. Iš tiesų tai labai gražus apibrėžimas, koks turėtų būti mokinys. Jėzui mes ir esame reikalingi tokie: mokantys išgirsti ir atpažinti Jo Žodį netgi tarp tūkstančių mus supančių ir kurtinančių riksmų, pasiruošę eiti Jo keliais visur, kur tik Jis eina.
Galiausiai Viešpats prabyla apie plėšiką, kuris „vagia, žudo ir naikina“. Jį mes visi gerai pažįstame. Šis plėšikas darbuojasi nuolat. Jis vagia mūsų širdyse pasėtą žodį, žudo ir naikina jį, pasinaudodamas triuškinančia baimės jėga ir klastinga puikybės pagunda.
Atrodytų, pakanka šių kelių eilučių, kad galėtume nusakyti krikščioniško gyvenimo esmę ir patirtį, tačiau tai dar ne viskas, nes visa tai galėtų ir likti tik gražiais žodžiais. Iš tiesų centrinis šios Evangelijos ištraukos įvaizdis yra vartai.
Avys naktį praleidžia aptvare, tačiau, patekėjus saulei, privalo iš jo išeiti. Jėzus pats apie save pasakė: „Aš – pasaulio šviesa“. Jis yra mūsų saulė, kuri nušviečia nakties tamsybes. Jis yra vartai, per kuriuos eidami, galime išeiti iš vergystės tamsos į gyvenimo šviesą. Jis - vartai tarp dangaus ir žemės, vartai, pastatyti ant Golgotos iš kryžiaus medžio, vartai, per kuriuos galima išeiti, pabėgant iš netikrų ganytojų kalėjimo. Jėzus yra visuomet atviri gailestingumo, atleidimo ir meilės vartai.
Mums nereikia belstis į tuos vartus…
Jie visuomet yra atviri…
Jie laukia mūsų…
Reikia tik padaryti pirmą žingsnį

Taip>>> 9:16       2020-05-3 18:37

Tikėjimas yra nuostabus dalykas. Tik, Jėzus kalba apie kaimenę, kuri yra aptvare ir kurią saugo sargas. Kur mūsų aptvaras ir kur mūsų sargas? Tikriausiai, tai turėtų būti Bažnyčios bendruomenė, o sargas, tai kunigas. Ar mes visi turime bendruomenę, ar visi jaučiame savo parapijos kunigą, kaip ištikimą sargą, kuris tikrai neleis įsibrauti vagiui? Laimingi, kurie priklauso bendruomenei su geru sargu.

xxx       2020-05-3 9:16

“Nė keliaudamas slėniu tamsiausiu, aš nebijosiu, nes tu drauge būsi” – mano patys mėgiamiausi žodžiai iš ST.
Kokia malonė turėti tikėjimą!


Rekomenduojame

Dovilas Petkus. Įtakingi veikėjai susirūpino savo tamsia praeitimi

Robertas Grigas. Šv. Jono Pauliaus II šimtmečiui

Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka pristato: knyga „Lietuvos partizanų valstybė“

Andrius Švarplys. Legenda

Vytautas Radžvilas. Apie lietuviškąjį čiukčio sindromą

Skiepų karai. Ramūnas Aušrotas: Klausimas tik toks: ar bus taikoma „grubi prievarta“, ar…

8-tosios Garliavos antpuolio metinės: neabejingi piliečiai ir vėl klausė: „Ar dar gyva Deimantė?“ Papildyta Neringos Venckienės komentaru

Eligijus Dzežulskis-Duonys. Kaip atkurti pašlijusią ES reputaciją?

Per 500 žmonių pasirašė laišką Lietuvos vyskupams dėl Komunijos dalijimo būdo

Liudvikas Jakimavičius. Gyvenimo redaktorius Covidas

Kerouaco vertėja Irena Balčiūnienė – apie Mykolaitį-Putiną ir kiekviena proga jį menkinantį Tomą Venclovą

Neringa Venckienė. Valstybė laikosi ant melo pamatų

Algimantas Rusteika. Gyvename linksmiau ir laisviau

Liudvikas Jakimavičius. Prisiklausėme

Jonas Švagžlys. Apie opozicijos atstovų sekamas sėkmės istorijas

Rasa Čepaitienė. Mažumų valstybė

Vytautas Sinica. Būtina naikinti Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą

Rasa Čepaitienė. Čiukčiai prie Baltijos

Geroji Naujiena: Tiesos Dvasia – mūsų Globėjas

Algimantas Rusteika. Įtampą žūtbūt reikia išlaikyti

Povilas Urbšys. Apie opiumą liaudžiai ir Jo Ekscelenciją

Arūnas Gumuliauskas. Minint Steigiamojo Seimo šimtmetį

Povilas Gylys rekomenduoja. Apie zuikius ir valstybę

Istorikas Artūras Svarauskas apie Steigiamojo Seimo šimtmetį

Vytautas Sinica. Ironiška – nemirtinga neteisingai mąstančiųjų persekiojimo dvasia atgimsta sovietmetį tyrinėjančių galvose

Lietuvos Respublikai – 100! Gabrielės Petkevičaitės-Bitės žodis pirmajame Steigiamojo Seimo posėdyje

Vytautas Sinica. „Ne, vaikas nėra kolektyvinė mūsų visų atsakomybė“

Kaip iš Neringos Venckienės namų buvo pagrobta Deimantė Kedytė – dalijamės vaizdo įrašu ir Karolio Venckaus komentarais (video)

Algimantas Rusteika. Pasislėpti nepavyks niekam

Marijos radijas: Ar esama realių priežasčių pilietiniam judėjimui laisvoje šalyje, demokratinėje santvarkoje?

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.