Geroji Naujiena

Geroji Naujiena. „Išvydę žvaigždę, jie be galo džiaugėsi“

Tiesos.lt redakcija   2016 m. sausio 3 d. 5:50

21     

    

Geroji Naujiena. „Išvydę žvaigždę, jie be galo džiaugėsi“

Jėzui gimus Judėjos Betliejuje karaliaus Erodo dienomis, štai atkeliavo į Jeruzalę išminčiai iš Rytų šalies ir klausinėjo: „Kur yra gimusis Žydų karalius? Mes matėme užtekant jo žvaigždę ir atvykome jo pagarbinti“. Tai išgirdęs, karalius Erodas sunerimo, o su juo ir visa Jeruzalė. Jis susikvietė visus tautos aukštuosius kunigus bei Rašto aiškintojus ir teiravosi, kur turėjęs gimti Mesijas. Tie jam atsakė: „Judėjos Betliejuje, nes pranašas yra parašęs: „Ir tu, Judo žemės Betliejau, anaiptol nesi menkiausias tarp žymiųjų Judo miestų, nes iš tavęs išeis vadas, kuris ganys mano tautą – Izraelį“.

Tuomet Erodas, slapčia pasikvietęs išminčius, smulkiai juos išklausinėjo apie žvaigždės pasirodymo metą ir, siųsdamas į Betliejų, tarė: „Keliaukite ir viską sužinokite apie kūdikį. Radę praneškite man, kad ir aš nuvykęs jį pagarbinčiau“. Išklausę karaliaus, išminčiai leidosi kelionėn. Ir štai žvaigždė, kurią jie buvo matę užtekant, traukė pirma, kol sustojo ties ta vieta, kur buvo kūdikis. Išvydę žvaigždę, jie be galo džiaugėsi. Įžengę į namus, pamatė kūdikį su motina Marija ir, parpuolę ant žemės, jį pagarbino. Paskui jie atidengė savo brangenybių dėžutes ir davė jam dovanų: aukso, smilkalų ir miros. Sapne įspėti nebegrįžti pas Erodą, kitu keliu pasuko į savo kraštą. (Mt 2,1–12)

Kristaus Apsireiškimo iškilmė („Epifanija“, gr. epiphaneia – apsireiškimas), arba Trijų karalių, perskaičiusių Dievo Apsireiškimo ženklus, kuriems buvo akli Raštų aiškintojai, šventė – tai geroji žinia tiems, kurie nebuvo laikomi vertais Dievo išgelbėjimo.

Šiais, Gailestingumo metais, melsdamiesi už Lietuvą Tiesoje raskime drąsos ir pasitikėjimo leistis į tikėjimo kelionę, kad savo gyvenimuose patirtume Dievo vaikų malonę.

Mons. Artūras Jagelavičius. „Neišmintingi“ išminčiai

„Bažnyčios žinios“ | 2015 Nr. 12 (426)

Kūdikystėje mes visi esame lygūs. Vėliau gauname pilietybę, perimame papročius ir tradicijas. Tačiau kūdikiai yra vienodi. Tas pats galioja kančiai ir mirčiai. Skausmą jaučiame vienodai visi, nepaisant rasės ir tautybės. Ir mirtis užmerkia akis visiems, kad ir kas tu būtum.

Mesijinė Kristaus karalystė apsireiškia karaliaus Erodo valdose. Kristus apie savo karaliavimą kalba kančios akivaizdoje. Erodas karaliauja rodydamas savo turtus ir valdžią. Trys išminčiai iš Rytų įvaro baimės šio pasaulio karaliui drąsiai klausdami: „Kur yra gimusis žydų karalius?“ „Kas tas kūdikis, kuris atrodo lygiai kaip ir visi kiti kūdikiai?“

Mums, XXI amžiaus žmonėms, atrodo labai keista: kaip galima garbinti vos gimusį vaiką kaip Dievą? Štai čia ir yra visa krikščionybės esmė, tikėjimo slėpinys – Dievo įsikūnijimas. Būti krikščioniu reiškia pripažinti Dievu Betliejaus kūdikį, kartu pripažįstant Jį žmogumi, kuris miršta ant kryžius. Nusilenkdami ir pagarbindami dangiškąjį Kūdikėlį Jėzų, trys išminčiai nusilenkė ir žmogiškosios prigimties kūdikiui – tuo pažymėdami žmogaus gyvybės šventumą ir neliečiamumą. Kai išminčiai iš Rašto mokytojų sužinojo, kur gimęs Atpirkėjas, jie iš Jeruzalės iškeliavo į Betliejų. Po daugybės jų tikėjimo bei pasitikėjimo bandymų atėjo pagaliau didžiausias – jie išvydo tą menką namą ir silpną Vaikelį. Vadinasi, štai toks Mesijas? Argi negalėjo kilti pagunda nusivylus grįžti namo, net nepagarbinus tokio mesijo? Be ypatingo Dievo apšvietimo taip ir būtų buvę; todėl šv. Bernardas kreipiasi į tris karalius klausdamas: „Ką jūs darot, magai, ką darot? Jūs lenkiatės Kūdikiui; Kūdikiui prastoj lūšnoj; Kūdikiui, suvystytam suplyšusiais vystyklais? Gal tai – Dievas? Bet juk Dievas gyvena savo šventykloje; Viešpats turi savo sostą danguje, o jūs ieškote Jo menkame tvartely, motinos prieglobsty? – Ką jūs darot, kad aukso atnešėt? Vadinasi, tas Vaikelis yra Karalius? Betgi kur yra Jo pilis, sostas? Kur dvariškiai? O gal tas tvartas – Jo karališka pilis, prakartėlis – sostas, Juozapas su Marija – dvariškiai? Kokie neišmintingi besą tie išminčiai, kad jie lenkiasi vaikui, tokiam mažam, silpnam ir neturtingam!.. Taip, jie pasidarė kvailiai, kad būtų tikrai išmintingi.“

Panašų, kaip aniems išminčiams, bandymą mums Viešpats pateikia Eucharistijos sakramente. Čia irgi iš pažiūros nė žymės, kad galėtų būti Dievo didybė. Bet Dievas apšviečia mūsų tamsybę ir paveikia atkaklią mūsų valią taip, kad mes nuolankiai ir mielai tikime. Taigi, jei užpuola abejonės, ar Kristus yra Dievas ir ar jis yra Eucharistijoje, bėk pas Dievą ir melsk: „Dieve, sustiprink mano tikėjimą!“

Kokios įdomios dvi Kūdikėlį Jėzų lankančių asmenų grupės: piemenys ir išminčiai. Kas yra bendro tarp šių, iš pirmo žvilgsnio labai priešingų žmonių grupių? Piemenys: nemokyti, paprasti, neturtingi pamaldūs visuomenės žemiausio sluoksnio žmonės. Išminčiai: mokyti, apsiskaitę, turtingi visuomenės viršūnių atstovai. Bendra tarp jų yra nusižeminimas, nuoširdus tiesos ieškojimas. Tai geros valios žmonės. Jie visi nusilenkę pagarbino Dangaus Kūdikį. Bendra paprastumui ir išmintingumui yra nusižeminimas ir kuklumas. Tikras išminčius yra tas, kuris nusižeminęs supranta, kad nepriklausomai nuo visų jo žinių Dieviškoji Išmintis lieka neišsemiama paslaptis. Jei netikiu Dievo buvimu, esu tik mažytis, bereikšmis ratelis milžiniškoje pasaulio mašinoje, tik menkutė atomų sankaupa visatoje. Žmogus yra sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą. Todėl atitrūkti nuo Dievo – tai atsiriboti nuo savo pirmavaizdžio. Mūsų gyvenime yra daug ženklų, liudijančių Dievo buvimą. Tai lyg žvaigždės tamsioje naktyje, padedančios mums surasti tikėjimą.

Jonas Paulius II savo enciklikoje Fides et ratio rašo: „Žmogus iš prigimties ieško tiesos. Jo ieškojimai krypsta į gilesnę tiesą, kuri galėtų jam nurodyti gyvenimo prasmę; žmogus yra ieškojimo kelyje. Ieško tiesos arba asmens, į kurio rankas galėtų atsiduoti.“ Kiekvienos kartos žmonės ieško amžinųjų tiesų. Todėl svarsto, kokia žvaigžde sekti. Šiandieniam žmogui tikėjimo žvaigždė yra Evangelija. Kiekvienas krikščionis, kuris evangelizuoja ir savo gyvenimu liudija Jėzaus meilę, yra žvaigždė Dievo ieškantiems žmonėms. Kiek žmonių gyvena dvasinėje naktyje. Ar Dievas egzistuoja? Jeigu egzistuoja, tai kokiu būdu? Kokią reikšmę aš skiriu Dievui? Nuo tos dienos, kai kunigas į mūsų rankas įdėjo Krikšto žvakę, gavome pareigą virsti Kalėdų žvaigžde, rodančia tikėjimą artimiesiems, draugams, kaimynams, kolegoms.

Tačiau išpuikę žmonės mano, kad jie viską žino, viską moka. Jie Dievo neieško, jiems Jo nereikia. „Dievas išpuikėliams priešinasi, o nuolankiesiems duoda malonę“, – sako apaštalas Petras (1 Pt 5, 5). Į ką mes labiau panašūs? Į piemenis, išminčius ar į Erodą? Iš išminčių mokomės uolaus tiesos bei prasmės ieškojimo. Svarbiausia, kad žmonės trokštų sutikti Kristų, kaip Trys Karaliai ieškoti Tiesos ir To, kuris padaro žmogaus gyvenimą prasmingą, To, kuris pats yra Kelias, Tiesa ir Gyvenimas. Nors Kristus atėjo į žemę nusižeminęs ir slapčia, mažame Betliejaus tvartelyje, karalius Erodas tai išgirdęs apstulbo, o su juo ir visa Jeruzalė. Erodas susijaudino ir išsigando, kadangi Betliejaus kūdikis, kurio ieško išminčiai, jam yra konkurentas. Žydų vyresniesiems ir Jeruzalės gyventojams, pamiršusiems tikrąją pranašysčių apie Mesiją prasmę, Jėzus yra jų stabilaus gyvenimo drumstėjas. Teisus buvo apaštalas Jonas apie Jėzų sakydamas: „Pas savuosius atėjo, o savieji jo nepriėmė“ (Jn 1, 11). Ne be reikalo Jėzus verkė Jeruzalės: „O kad tu šiandien suprastum, kas tau atneša ramybę!“ (Lk 19, 44). Visoje žmonijos istorijoje šis priešiškumas, dviveidiškumas ir paviršutiniškumas atskleidžia pasaulio reakciją į dvasinius dalykus ir tikrąsias vertybes. Mes patys neretai būname religijos praktikavimo atžvilgiu lyg apstulbusi Jeruzalė: neryžtingi ir priešiški. Kažkas labai subtiliai pastebėjo: „Visuomet taip buvo ir bus. Pasaulio galiūnai pakenčia religijas ir jų atstovus tol, kol jie pamaldžiai atlieka savo kulto apeigas, palaikydami visuomenėje gerus papročius. Bet pamėgintų jie kištis į esamą visuomeninę santvarką, pamėgintų imtis opių socialinių klausimų sprendimo…“

Rytų išminčiai – Kasparas, Melchijoras ir Baltazaras – gimusiam Karaliui padovanojo aukso, brangiausio anų laikų metalo, kuris reiškia karališką valdžią. Mūsų meilė jam teatstoja karališkąjį auksą. Jų smilkalai buvo vartojami dieviškai pagarbai išreikšti ir simbolizavo Jėzaus Kristaus dievybę. Mūsų maldos, plaukiančios iš gyvo tikėjimo, tekyla aukštyn jo garbei kaip kvapus smilkalas. Mira vartota žmogaus kūnui balzamuoti, apsaugoti nuo suirimo. Ji simbolizavo Kristaus žmogiškąją prigimtį. Mūsų mira tebūna mūsų vargai, darbas ir kančios, ištikimai žengiant Dievo ir Bažnyčios įsakymų keliais.

baznycioszinios.lt

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

tomysticum 2016-01-4 11:00       2016-01-7 2:55

to mysticum 2016-01-4 11:00 ar skaitei kad Jėzus atėjo nešti ne taikos o kalavijo, pats taip sakė : “34 Nemanykite, jog aš atėjęs nešti žemei ramybės. aš atėjau nešti ne ramybės o kalavijo.35 Atėjau sukiršinti sūnaus prieš tėvą,dukters prieš motiną ir marčios prieš anytą. 36 Žmogaus namiškiai taps jam priešu”- 10:34-36 ev. pagal Matą.
Tai kodėl reikėtų tikėti tavimi, o ne Jėzum Kristum? Toks ir Dievas koks vaisius Kristus - iš vaisių pažinsite juos - ar ne taip sakė Kristus?

mysticum       2016-01-4 11:00

Paprasčiausias būdas mokinti šios paprastos pamokos būtų toks: nekaltumas/šventumas yra ir NEPAŽEIDŽIAMUMAS. Tą Jėzus įrodė PRISIKĖLIMU. Atrask Dievo Sūnų savyje ir padaryk savo nesužeidžiamumą manifestu kiekvienam bei mokink jį, kad ką tik jis bandytų tau padaryti, tavo tobula laisvė nuo tikėjimo, kad tu gali būti sužeistas, parodys jam, kad jis nekaltas. Jis nieko negali padaryti, kas galėtų tave sužeisti, ir neleisdamas jam galvoti, kad jis gali,tu mokai jį, kad Susitaikymas su Tėvu, kurį tu esi priėmęs sau, yra taip pat ir jojo. Tiesiog nėra ką atleisti.  Niekas negali užgauti Dievo sūnaus. Jo kaltė yra PILNAI be priežasties, o būdama be priežasties, ji tiesiog neegzistuoja.

Dievas yra VIENINTELĖ visa ko PRIEŽASTIS, o kaltė nėra iš Jo kilusi. Nemokink anei vieno, kad jis yra tave sužeidęs. Nes jei taip darai, tu mokini save, kad tai, kas nėra nuo Dievo, TURI GALIĄ TAU. Be priežasties nieko negali būti. Visuomet prisimink - PROTAS YRA VIENAS IR PRIEŽASTIS YRA VIENA. Tu išmoksi bendraut su šiuo VIENIU tiktai kai tu išmoksi atmesti bepriežastinius dlykus, iliuzijas ir priimti Priežastį nuo Dievo kaip savą. Galia, kurią Dievas yra davęs savo Sūnui YRA Jo galia, ir nieko kito Jo sūnūs negali matyti… be užsitraukimo sau kaltės ir bausmės vietoj laimingo mokymo, kurį Šv.Dvasia teikia.
Jėzus žemėje buvo žmogus, kaip ir mes visi. Tik savo prote neturėjo nieko, kas būtų ne nuo Dievo - iliuzinio ego mąstymo. Jėzus mirė, nes prisiėmė mūsų kaltes, kurios yra tokio mąstymo pesekmė. Bet prisikėlė įrodydamas visiems, kad neikas negali pakenkti Dievo Sūnui. Šventyklos uždanga perplyšo pusiau, nes užgimė nauja, nuo kaltės ir kaltinimų išlaisvinta, Susitaikymo su Tėvu Dievo Sūnaus bažnyčia. Adomo sapnas baigėsi Prabudimu.
AMEN. 

mysticum       2016-01-4 10:32

Niekas niekada nebaus Dievo sūnaus išskyrus jį patį ir per jį patį. Kiekvienas šansas duotas jam kad gydytų net tą, kurį laiko savo priešu yra dar viena galimybė pakeisti tamsą į šviesą, baimę į meilę. Jei jis tam priešinasi, jis gramzdina save tamson, nes jis nepasirinko išlaisvinti brolį ir žengt švieson su juo. Atiduodamas savas galias “niekui”, jis išmeta lauk džiaugsmingą galimybę išmokti, kad “niekas” neturi galios. Ir neišsklaidydamas tamsos, jis ima bijoti tiek tamsos, tiek šviesos.  Džiaugsmas išmokti, kad tamsa neturi galios prieš Dievo sūnų,  yra ta laiminga pamoka, kurios moko Šv.Dvasia, ir norėtų, kad tu mokintum kartu su ja. Jos džiaugsmas mokinti būtų tavo džiaugsmas. Amen.

irr       2016-01-3 20:40

pagalvokit ir paklauskit kiekvienas savęs kodėl kuriant filmą ” Kristaus Kančia” prodiuseris M. Gibsonas nepanaudojo Biblijoje minimo Zombių maršo ev. pagal Matą 27 : 50-53 - ” 50 Tuomet Jėzus, dar kartą sušukęs skardžiu balsu, atidavė dvasią.51 Ir štai šventyklos uždanga perplyšo pusiau nuo viršaus iki apačios, ir žemė sudrebėjo, ir uolos ėmė  skeldėti.52 atsivėrė kapų rūsiai, ir daug užmigusių šventųjų kūnų prisikėlė iš numirusiųjų. 53 Išėję  iš  kapų po Jėzaus prisikėlimo, jie atėjo į šventąjį miestą ir daug kam pasirodė” - ev pagal Matą 27 : 50-53.
Ar būtų  žmonės tikėję Kristaus kančia filme ” Kristaus kančia”, jei būtų parodytas zombių maršas?

To "Liberastnei padugnei kurios protelis yra pagal       2016-01-3 17:37

“27 Bet jums, kurie klausotės, aš sakau: mylėkite savo priešus, darykite gera tiems, kurie jūsų nekenčia. 28 laiminkite tuos, kurie jus keikia ir melskitės už savo niekintojus. 29 Kas užgauna tave per vieną skruostą, atsuk ir antrąjį; kas atima iš tavęs apsiaustą, negink ir marškinių.” evangelija pagal Luką 6: 27-29.
Krikščionys, save vadinantys krikščionimis - klausykite Kristaus 6 : 27-29, jis Jūsų Dievas ar ne taip ?

kan       2016-01-3 17:27

to “mysticum - liberastinei pdugnei… 2016-01-3 15:31” , skaityk I.Kanto veikalą ” Praktinio proto kritika”

mysticum        2016-01-3 16:09

Kiekvieną dieną, kiekvieną minutę mes apsisprendžiam pasirinkdami tarp nukryžiavimo ir Prisikėlimo; tarp ego ir Šv.Dvasios. Ego yra kaltės pasirinkimas, Šv.Dvasia - pasirinkimas nekaltumo. Visa sprendimo galia yra mūsų. Ką nusprendžiam tarp šių pasirinkimų yra užfiksuota, nes nėra kitų alternatyvų tik tiesa ar iliuzija. Būdami opozicijoje jie abu negali būti tiesa, negali abu buti tikri. Tu arba kaltas arba nekaltas, surakintas arba laisvas, laimingas arba nelaimingas. Džiaugsmas yra natūralus rezultatas teisingo pasirinkimo būti laisvu nuo kaltės,  kurią išpirko Jėzus. Kiekvienas, kuriam teiki išgydymą, gražins tai. Kiekvienas, kurį atakuoji, laiko tai prieš tave. Ar jis panaudos tai prieš tave ar ne - jokio skirtumo.  Tu vis tiek manysi, kad panaudos.  Neįmanoma TEIKTI TAI KO TU PATS NENORI be šios bausmės. Davimo kaina yra priėmimas.
AMEN.

mysticum - liberastinei pdugnei...        2016-01-3 15:31

Suvokdami stimulus, mes elgiamės atitinkamai.
Iš to seka:
kaip tu suvoki, taip tu elgiesi.

Auksinė taisyklė - elkis su kitais taip, kaip nori, kad kiti su tavim elgtųsi, reiškia, kad abejų suvokimas turi būti teisingas… nes Auksinės Taisyklės tvarka skirta teisingam elgesiui.
Visos savęs įsivaizdavimo formos yra FUNDAMENTALŪS suvokimo iškraipymai. Jie kuria arba savi-panieką arba savi-projekciją, bet paprastai abu.
Kadangi tu ir tavo artimas esate nariai vienos šeimos, kaip tu abu suvoki, taip su abiem ir elgiesi. Pagal Auksinę taisyklę turėtum suvokti savąjį šventumą ir per jį matyti savo artimo šventumą.
.
Tavo liudijimas demonstruoja tavo tikėjimą,  o kartu ir stiprina jį. Jei tiki, kd artimas tvo padugnė, stiprini šią savybę savyje. Bet tu toks nesi, nes Šv.Tiesos Dvasia, kurios nepasikvietei, dar neišmokė tave atpažinti TIESĄ savyje, o tuo pačiu ir savo artime.
Taip, tu palaimitas iš tiesų, bet šiame pasaulyje tu to nežinai.

mysticum        2016-01-3 15:21

Vaikai nepriklauso tėvams, bet vaikams reikia, kad su jais dalintųsi didesniu pertekliumi. Tikras stebuklas yra tėvų laiminimas vaikams: kas turi daugiau duoda tiems, kurie turi mažiau. Jei vaikai atmetami,nušalinami, jų suvokimas iškraipomas.
...
Kiekvienas Dievo šeimos narys turi būti sugrąžintas. Meilės stebuklas atpažįsta kiekvieną žmogų kaip tavo ir Jėzaus brolį, suvokdamas universalią Dievo Žymę jame.
Visumos-VIENIO ŽYMĖ YRA ŠVENTUMAS.
Dėl meilės, kuri visa ką jungia,  trūkumo,  įtikėjęs atskirumu, -  nuo Dievo, nuo kitų žmonių  - pasijunta susimažinusiu fragmentėliu, į kurį įsiskverbia baimė ir tikėjimas mirtim, nes jis save suvokia kaip atskirtą nuo savo Priežasties, nuo Tėvo, nuo visos Gyvybės ir Gyvenimo Šaltinio. Todėl gydymas turėtų prasidėti nuo suvokimo gydymo.

Liberastnei padugnei kurios protelis yra pagal BB(       2016-01-3 15:11

Atsiknisk eretike. Drožk su savo bedieviška propaganda į mėšliną pedrytį pas tokius pat kiaules

mysticus, apie paprastus dalykus       2016-01-3 14:59

Pasmerk, prakeik - ir tu įkalintas.
Atleisk - ir tu išlaisvintas.
Davimas yra gavimo kaina dvasioje.

Klaida/nuodėmė yra meilės trūkumas. Kai žmogus savo kaltę, meilės kitam trūkumą, projektuoja į kitą, jis jį įkalina. Bet kartu įkalina ir save, nes tampa pažeidžiamu   kitų prakeikimui.  Ne to jis ir save pasmerkia/ prakeikia, nes Dvasioje visi esame VIENA.
.
“Imk savo kryžių ir sek mane”, reiškia - atpažink savo klaidas ir pasirink atsikratyt jomis sekdamas paskui Kristų. “ Iš tiesų klaida negali pakenkti tiesai, kuri visada atlaiko jos spaudimą. Tik klaida yra pažeidi. Teisingas atmetimas yra klaidų atmetimas. Jukvaikų neteisiame už jų klaidas, nes “jie nežino ką daro” - tai Jėzaus priešpaskutiniai žodžiai ant kryžiaus.

to komentaruose        2016-01-3 14:42

o kas tie paprasti dalykai, gerbiamasis/-oji?

aaa       2016-01-3 14:39

skaitykit skepticsannotatedbible.com

Komentaruose       2016-01-3 14:31

prirašyta nesąmonių. Kas jums iš tų tuščių filosofijų, jeigu jūs paprastų dalykų nesuvokiat.

PagalBB       2016-01-3 14:31

Skaitykit knygą  Brianas Bakeris “Biblija - nesusipratimų šaltinis”,   
  Všį “forSMART” 2015

mysticus, apie apsėdimą       2016-01-3 14:11

Apsėdimas labai artimas proto projekcijai… kažko ko tu nenori ir laikai pavojingu priskiri kitam ... Tai visiška Auksinės taisyklės - daryk kitam tai, ko pats nori, opozicija… kurią aukštyn galva apverstą turėtų atitaisyti stebuklas…

APSĖDIMAS iš tiesų reiškia TIK NE SU KRISTAUS KONTROLE, IR TAI DARO PROTĄ pažeidžiamu/jautriu projekcijai, žemiškų minčių apsėdimui. Tai demono apsėdimas. Tai puolęs angelas, šviesos nešėjas Liucifierius.

mysticus, apie šventumo stebuklą       2016-01-3 14:03

Stebuklas turėtų sukelti dėkingumą, o ne kad ir pagarbią baimę. Žmogus turėtų dėkoti Dievui už tai kas jis yra. Dievo vaikai yra šventi, nes Kūrėjas, kaip priežastis - Tėvas, neapleidžia savo kūrinių, kaip priežastis neapleidžia pasekmės. PASEKMĖ JAU YRA PRIEŽASTYJE Ir atvirksčiai.  Stebuklas pagerbia tą  šventumą, nes tik šventume/nekaltume slypi Dievo galybė. 
.
Dievo vaikai paklydėliai nepraranda savojo šventumo, nors jis gali būti nuo jų paslėptas. Stebuklas jį atidengia ir patalpina šviesoje, kur jam ir priklauso.
.
Realiai šventumas negali būti paslėptas tamsoje, bet žmogus gali pats save dėl to apgauti. Ši iliuzija daro jį bauksčiu, nes širdy jis žino, kad tai iliuzija. Kaip ir kitos iliuzijos jos pareikalauja daug pastangų, kad galiotų. Amžinas galiojimas priklauso tik sielai. Stebuklas pripažįsta tik Tiesą. Jis nušluoja žmogaus susikurtą iliuziją apie save ir pastato jį į komuniją su Dievu.
.
Siela niekada nepraranda komunijos su Dievu. Tik protui ir kūnui reikia šio susitaikymo. Stebuklas pasitinka Kristaus sutaikymą pasukdamas protą tarnauti Dvasiai ir tuo panaikina jo klaidas, iliuzijas apie save, išlaisvina nuo to košmaro, kuriame jis buvo save įkalinęs. Išlaisvintas nuo iliuzijų protas atstato jo sveikumą ir padeda prie Jėzaus kojų.
...
Kristus įkvepia visus stebuklus, kurie pagrindinai yra užtarimas/tarpininkavimas. Jie tapininkauja žmogaus šventumui ir daro jį šventą. Jie stato žmogų už fizinių dėsnių ir prikelia dieviškai tvarkai. Šioje tvarkoje žmogus yra tobulas.

mysticus       2016-01-3 13:50

Žmogus laisvas pasirinkti kuo tikėti. Ką jis daro, atspindi tai, kuom tiki. Pasąmonės gilesniam lygmenį slypi impulsai stebuklui, bet jis laisvas užpildyti supersąmonės lygius impulsais iš šio pasaulio ir su jais identifikuotis. To pasekmėje jis atmeta savo priėjimą prie stebūklų lygmens ir jo tarpasmeninis bendravimas tampa paviršutiniškas ir lėkštas, o stebukliniai impulsai tampa neįmanomi.

Stebuklas - svarbiausias būdas išsivaduojant iš baimės. Ir jis nepriklauso nuo išminties atidengimo. Atidengimas vyksta vizijos lygmeny baimės atmetimo procese.
.
Atidengimas yra intensyviai personalus ir neišverčiamas į sąmonės kalbą.  Atidengimas paskatina religinę  patirtį. Stebuklas, iš kitos pusės, sukelia tarpasmeninį veiksmą, kuris naudingesnis dėl savo tarpasmeninės prigimties. Stebuklas gydo, nes atmeta tapatinimąsi su kūnu ir priima tapatinimąsi su siela. Suvokiant Dvasia jis pertvarko lygmenis patalpindamas Dvasią centre kur sielos gali komunikuot tiesiogiai.

internauts        2016-01-3 13:34

kai ką mūsų  katalikų kunigai nuolat painioja.
NUOLANKUMAS DIEVUI nėra joks NUSIŽEMINIMAS. Tai DIDINGUMAS, IŠMINTIS..
NUOLANKUMAS šios žemės viešpačiams, mamonos kultui - tai tikrasis nusižeminimas. Kitaip tariant, susimažinimas iki bailaus menkystos lygio.
Kol šio dalyko katalikai nesupras, tol pralaimės šiame ego negailestingai valdomam pasauly.

arrr       2016-01-3 12:49

ar ne Koranas paaiškina kokiu tikslu atvyko atvykėliai -  66: 12 Koranas?

vertinimas       2016-01-3 12:35

na jei Kristus buvo iš karaliaus Dovydo giminės, tai nenuostabu kad turtingieji giminaičiai atvyko pasveikinti naujagimį,  o karališkos giminės vyrų karališkos dovanos


Rekomenduojame

Liudvikas Jakimavičius. Papolitikuokim

Tikėjimo mokymo kongregacija: Tikintieji turi žinoti – ant kortos statoma moralinės tvarkos esmė, susijusi su visapusiška žmogaus gerove

Geroji Naujiena: būti Jo

Andrius Martinkus. 1/10, arba Mintys po rinkimų

Nacionalinis susivienijimas: dėl kandidatų parėmimo antrajame Seimo rinkimų ture

Vytautas Radžvilas. Apie valdomą ir tikrąjį antisistemiškumą

Algimantas Rusteika. Praradom balsą

Agnė Širinskienė. #MeloKojosTrumpos

Andrius Švarplys. Apie rinkimų rezultatus trumpai

Audrius Bačiulis. Geras švogeris ir už giminę geresnis

Vytautas Sinica. Apie neva politizuotą Genocido ir rezistencijos tyrimų centro darbą

Andrius Švarplys. Žlunga kitas didelis mitas: kad islamas nekelia didelių problemų

Irena Vasinauskaitė. Rinkimai ar pilietinės visuomenės koma?

Ramūnas Aušrotas. Išgyvenom dar vieną dieną?

Rasa Čepaitienė. Kelios pastabos apie rinkimus ir NS pasirodymą juose

Almantas Stankūnas. Liberalusis mitas apie laisvę

Svainio džiaugsmai: „Sveiki atvykę į naują Lietuvą“, arba „Pagaliau galime tikėtis vienalyčių santuokų įteisinimo, pasipriešinimo išmokoms ir paša…“

Robertas Grigas. Ir taip dabar 4 metus?! Kaip iškęsti…

Vytautas. Radžvilas. Ir vis dėlto mes gimėme ir subręsime Laisvei ir Lietuvai!

Andrius Švarplys. Draudimas agituoti neatitinka Konstitucijos

Algimantas Rusteika. Jau galiu kalbėti

Tomas Viluckas. Kokių žingsnių vertėtų imtis, kad iškiltų NS pagrindu jėga, kuri 2024 m. peržengtų 5 proc. barjerą?

Nida Vasiliauskaitė. Už ką balsuoji, o kas iš to išeina, arba Kas vadinama „laisvai demokratiškai išrinktos valdžios legitimumu“?

Vytautas Sinica. Mintys po rinkimų

Vytautas Radžvilas. Porinkiminė Nacionalinio susivienijimo spaudos konferencija Valdovų rūmuose: kodėl vertėjo?

Rinkimų rezultatai ir porinkiminės replikos: Ramūnas Aušrotas, Audrius Bačiulis (papildyta)

Algimantas Rusteika. Tai buvo tiesioginė provaldiška agitacija už valdžios partijas

„XXI amžiaus“ klausimai kardinolui Sigitui Tamkevičiui apie artėjančius Seimo rinkimus

Geroji Naujiena: Ir mes visa galime Tame, kuris mus stiprina

Tariasi peliukai prieš rinkimus…

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.