Dienos aktualija, Geroji Naujiena

Geroji Naujiena. Gyvąja duona sotinami

Tiesos.lt redakcija   2021 m. rugpjūčio 8 d. 0:07

39     

    

Geroji Naujiena. Gyvąja duona sotinami

Šituo valgiu pasistiprinęs, Elijas keliavo iki Dievo kalno

Elijas nuėjo dienos kelią į dykumą.
Tenai, atsisėdęs po prožirnio krūmu, panoro numirti.
Jis sakė: „Gana man, Viešpatie! Atimk man gyvybę; juk aš ne geresnis už savo tėvus“.
Paskui, atsigulęs po prožirnio krūmu, užmigo.
Staiga jį palietė angelas ir tarė: „Kelkis ir valgyk!“
Apsidairęs Elijas pamatė galvūgaly kepalą duonos, keptos ant karštų pelenų, ir ąsotį vandens.
Užkando, pagėrė ir vėlei atsigulė miego.
Bet Viešpaties angelas darkart atėjo, palietė jį ir tarė: „Kelkis ir valgyk! Antraip prailgs tau kelionė“.
Tasai atsikėlė, pavalgė, pagėrė ir, šituo valgiu pasistiprinęs, keliavo keturiasdešimt dienų ir naktų – iki Dievo kalno Horebo (1 Kar 19, 4–8).

* * *

Patyrinėkit ir pamatysit, koksai Viešpats geras

Aš visuomet Viešpatį gerbsiu,
mano burna šlovins jį nuolat.
Tuo mano siela didžiuojas.
Tegu nuskriaustieji tai girdi ir džiaugias.
Su manimi visi šlovinkit Dievą,
aukštinkim Viešpaties vardą, kaip vienas.
Viešpaties ieškau, jis atsiliepia
ir išvaduoja mane iš baisybių.
Žvelkit į jį, ir jums nušvis veidas,
nebeteks rausti iš gėdos.
Štai vargšas šaukės, ir Viešpats išgirdo,
iš visų bėdų išvadavo.
Viešpaties angelas pylimu apjuosia
dievobaimingus žmones,
juos iš nelaimės vaduoja.
Patyrinėkit ir pamatysit, koksai Viešpats geras;
laimė tam žmogui, kuris jo parama tiki (Ps 33, 2–9).

* * *

Gyvenkite meile, nes ir Kristus pamilo jus

Broliai! Neliūdinkite Šventosios Dievo Dvasios, kuria esate paženklinti atpirkimo dienai.
Tebūna toli nuo jūsų visokie užsigavimai, piktumai, rūstybės, riksmai ir piktžodžiavimai su visomis piktybėmis.
Verčiau būkite malonūs, gailestingi, atlaidūs vieni kitiems, kaip ir Dievas Kristuje jums buvo atlaidus.
Būkite Dievo sekėjai, kaip jo mylimi vaikai, ir gyvenkite meile, nes ir Kristus pamilo jus ir atidavė už mus save kaip atnašą ir kvapią auką Dievui (Ef 4, 30–5, 2).

* * *

Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus

Žydai ėmė murmėti, kad Jėzus pasakęs: „Aš duona, nužengusi iš dangaus“.
Jie sakė: „Argi jis ne Jėzus, Juozapo sūnus?! Argi mes nepažįstame jo tėvo ir motinos? Kaip jis gali sakyti: ‘Aš esu nužengęs iš dangaus’?“
Jėzus jiems atsakė: „Liaukitės tarpusavyje murmėję! Niekas neateis pas mane, jei mane pasiuntęs Tėvas jo nepatrauks; ir tą aš prikelsiu paskutiniąją dieną.
Pranašų parašyta: ‘Ir bus visi mokomi Dievo’.
Kas išgirdo iš Tėvo ir pasimokė, ateina pas mane. Bet tai nereiškia, jog kas nors būtų Tėvą regėjęs; tiktai kuris iš Dievo yra, tas jį regėjo.
Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas tiki, tas turi amžinąjį gyvenimą.
Aš esu gyvenimo duona. Jūsų tėvai dykumoje valgė maną ir mirė.
O štai ši duona yra nužengusi iš dangaus, kad, kas ją valgys, nemirtų.
Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys tą duoną – gyvens per amžius.
Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę“ (Jn 6, 41–52).

* * *

Ir šį sekmadienį Evangelija kviečia priimti Jėzų kaip „tikrąją dangaus duoną“ – Tėvo dovanojamo amžinojo gyvenimo šaltinį: tik ji numalšins visokį alkį ir suteiks stiprybės išbandymų ar nuovargio valandomis, tik ji išraus mirties geluonį ir suteiks ramybę, tik ji išmokys gyventi meile ir tikėjimu.
Kiekvienas asmeniškai ir bendruomenėje melskimės ir už Lietuvą Tiesoje: Viešpatie, pasotink savo Tiesa jos alkstančius, priglobk teisingumo ieškančius, suramink vienatvę ir neviltį išgyvenančius, išvaduok persekiojamus, suteik uolumo Tavo Žodį skelbiantiems ir drąsos Tave liudijantiems, kad įsišaknydinę Tavo Tiesoje ryžtumės priešintis blogiui ir augtume artimo meilės darbais.
Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

 

* * *

Sigitas Tamkevičius. Tremtinių keliais 
Ariogala, 2021 08 07

Antrojoje Karalių knygoje pasakojama apie Izraelio tautą ištikusias dvi tremtis. Babilono karalius Nebukadnezaras sugriovė net Jeruzalės šventyklą ir per du kartus daug izraelitų išvarė į tremtį. Ši tremtis tęsėsi šešiasdešimt metų – iki to laiko, kai persų karalius Kyras užėmė Babiloną, leido izraelitams grįžti į tėvynę ir padėjo atstatyti Jeruzalės šventyklą.

Prieš aštuoniasdešimt metų panašus likimas ištiko ir mus, lietuvius. Raudonajai armijai užėmus Lietuvą 1941 m. birželio 14–19 d. vyko pirmoji tremtis. Per 17.000 tūkst. žmonių buvo sugrūsti į gyvulinius vagonus; vyrai atskirti nuo šeimų – išvežti į lagerius, o moterys su vaikais nutremtos į Altajaus kraštą ir iš ten nuplukdytos į Lenos upės žiotis, kad mirtų nuo bado ir šalčio. Prasidėjęs karas tremtis sutrukdė, bet jam pasibaigus trėmimai buvo atnaujinti.

Masiškiausios pokarinės tremtys buvo trys – 1948, 1949 ir 1951 metais; iš viso jų buvo net dvidešimt; ištremta per 129.475 tūkst. lietuvių. Trėmimais okupantas siekė palaužti žmonių dvasią. Vieni buvo pavadinti liaudies priešais ir ištremti, o likusieji Lietuvoje apiplėšti – nusavinta žemė, ūkiniai pastatai, padargai, arkliai ir žmonės prievarta suvaryti į kolūkius. Tik po Stalino mirties likę gyvi tremtiniai – apie 80 tūkst. – sugrįžo į Lietuvą; paskutinieji sugrįžo tik 1963 m.

Mūsų tremtiniai patyrė be galo daug kančios, daugelis jų mirė nepakėlę nežmoniškų tremties sąlygų, bet vargo keliuose jie išsaugojo žmogiškąjį orumą, tikėjimą į Dievą ir meilę Tėvynei. Dauguma tremtinių buvo nuoširdžiai tikintys žmonės, todėl juos lydėjo viltis, kad Dievas parves į Tėvynę, o jei mirtų – priims į amžinąsias padangtes.

Paviršutiniškai žvelgiant atrodytų, kad neištremtieji buvo laimingesni; deja, ne visuomet taip buvo. Likusiems Tėvynėje buvo didelis gundymas kolaboruoti su pavergėju; moksleiviai ir studentai buvo gundomi stoti į komjaunimą, vėliau – į komunistų partiją; dar kiti net tapdavo tiesioginiais KGB kolaborantais – už gaunamas privilegijas turėjo daryti kompromisus su savo sąžine. Lietuvai atgavus laisvę kai kurie iš jų padarė atgailą, o kiti tarsi sunkų akmenį nešasi anuomet žengtus klaidos žingsnius. Belieka tik melstis, kad tos naštos nenusineštų į Dievo teismą.

Šiandien gyvename laisvoje Lietuvoje, bet būti visiškai laisviems nelengva. Labai panašiai, kaip anuomet per sovietmetį, taip ir dabar esame gundomi prisitaikyti prie naujų ideologinių vėjų, kurie anaiptol nėra krikščioniški. Jau popiežius Benediktas XVI kalbėjo apie reliatyvizmo ideologijos grėsmę. Juo toliau, juo labiau krikščioniškasis suvokimas apie žmogaus prigimtį, lytiškumą, vyro ir moters kuriamą šeimą yra stumiamas į užribį ir uždegama žalia šviesa genderizmo diktatūrai. Būsi laikomas pažangiu ir šiuolaikišku, jei prisiderinsi prie naujų vėjų, antraip būsi nurašytas kaip atsilikęs ir vakarykštės dienos žmogus.

Neatsitiktinai šiuo metu Lietuvoje verda kova dėl Stambulo konvencijos ir vienalyčių partnerystės įteisinimo. Ši nauja genderistinė ideologija yra pavojingesnė už marksistinę ideologiją, nes anuomet buvo lengviau susiorientuoti, kas yra kas, o dabar laisvės vardu mums tiesiog jėga yra brukamas normaliam, į Dievą tikinčiam žmogui visiškai nepriimtinas laisvės, tiesos ir moralės supratimas. Ką reiškia laisvė be tiesos, tiesa – be Dievo, moralė – be Dekalogo? Tai akligatvis, į kurį esame varyte varomi, ir reikėtų būti dvasiškai akliems, kad šito nematytume. Šiandien gresia pavojus tapti tremtiniais savo Tėvynėje.

Ačiū Dievui, yra vilties, kad atsilaikę prieš prievarta bruktą marksizmą atsilaikysime ir šiandien, bet kad taip įvyktų, reikia ruoštis. Pirmasis pasiruošimo žingsnis – ne viską priimti už gryną pinigą, kas yra skelbiama iš aukštų tribūnų, iš oficialių žiniasklaidos kanalų ir pristatoma kaip neginčijama tiesa.

Žmogų laisvą padaro ne demokratiškai kur nors Seime ar kitose valdžios viršūnėse paskelbta, bet dieviškoji – prigimtinė tiesa. Juk sovietiniais laikais marksizmas buvo taip pat pristatomas kaip absoliuti žmogų išlaisvinanti tiesa, nors iš tikrųjų buvo absoliutus melas.

Mūsų Viešpats Jėzus vos gimęs prisiėmė tremtinio dalią. Juozapas, gelbėdamas Kūdikio gyvybę, turėjo palikti savo šalį ir kurį laiką gyventi tremtyje, kol buvo gyvas tironas karalius Erodas. Teduoda Viešpats ir mums drąsos nebijoti, nesigėdyti būti tuo, kuo esame, nebijoti būti ištremtiems į visuomenės paribius. Visi tironai anksčiau ar vėliau miršta; melagingos, prievarta peršamos ideologijos taip pat yra pasmerktos žlugti. Tik į mūsų prigimtį įspausta ir Dievo Sūnaus Jėzaus Kristaus apreikšta dieviškoji tiesa yra amžina. Ji vienintelė gali atsilaikyti prieš bet kokią tironiją, tame tarpe ir prieš mūsų dienomis šlovinamą genderizmą, bandantį perkurti žmogaus prigimtį bei prigimtinę šeimą.

Dėkokime Dievui už laisvę ir tėvynę Lietuvą!

Kardinolas Sigitas Tamkevičius

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

XIX eilinės savaitės ketvirtadienio Evangelijos       2021-08-12 5:00

Komentaro autorius – Aurimas M. Juozaitis
Šiandien toliau skaitome apie tai, kokia turi būti etika Jėzaus steigiamoje Bendruomenėje. Labai jau „matematinė“ ši ištrauka, nors stebėtis, matyt, nereikia, juk buvusiam muitininkui etiką aiškinti skaičiais, ko gero, buvo paprasčiau, nei kitomis kategorijomis. Taigi, pradžioje girdime Petro klausimą apie tai, kiek kartų reikia atleisti broliui, į kurį atsakęs Jėzus papasakoja palyginimą apie skolų mastą ir kaip su jomis reikia elgtis.
Tad, septyni prasikaltimo ir atleidimo kartai. Daug ar mažai? 7 Biblijoje yra labai reikšmingas skaičius, turintis daug pozityvių reikšmių, bet šiame kontekste įdomiausia reikšmė yra ta, kad Rašte šis skaičius siejamas su nuolankumu ir atsiprašymu (Pr 33,3 ir Įst 15). Greta to, 7 reiškia ir tobulumą. Tad galima būtų suprasti – jei septynis kartus atleidi ar atsiprašai, tai jau esi arti tobulumo. Kur čia neprisiminsi Jėzaus šiek tiek bauginantį raginimą: „Būkite tokie tobuli kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas!“ (Mt 5,48). Iš tiesų Jėzus kviečia ne paprastam tobulumui, bet tiesiog nesuskaičiuojamam – atleisk net 77 kartus! O šis skaičius anuomet reiškė nesuskaitomybę.
Kita vertus, įdomu yra tai, kad šiandien skaitomame epizode, kuris Petrui aiškiai kalbėjo apie gerai žinomą Kaino palikuonio Lamecho priesaiką: „Jei už Kainą atkeršijama septyngubai, tai už Lamechą septyniasdešimt kartų septyngubai“ (Pr 4,24), Jėzus apverčia šios priesaikos skaičių reikšmę, kerštui tarnaujančius skaičius paverčia atlaidumo matu. Dar viena aiški nuoroda – begalinis kerštas ir pyktis turi virsti begaliniu atlaidumu ir meile. Kur čia neprisiminsi apaštalo Pauliaus: „Nesiduok pikto nugalimas, bet nugalėk pikta gerumu“ (Rom 12,21).
Ir, matyt, tam, kad Dievo gailestingumo beribiškumą dar geriau suvoktų besiklausantieji, Jėzus papasakoja palyginimą apie skolų mastą. Jo minima žmogaus skola karaliui buvo neįsivaizduojamo dydžio – 10 000 talentų! Tai turėjo daryti milžinišką įspūdį Jo klausytojams, nes visi žinojo, kad vieno talento vertė svyravo tarp 6 ir 10 tūkstančių denarų, o denaras anuomet buvo vienos darbo dienos užmokestis. Išeina, kad žmogus buvo skolingas 100 milijonų darbadienių, t.y. sumą, kurios negalėtų grąžinti nei jis, nei jo palikuonių palikuonys. Na, toliau sekančiame pasakojime sužinome, kad karalius pasigailėjo skolininko ir dovanojo jam visą skolą – koks mielaširdingumas! Kur čia vėl neprisiminsi apaštalo Pauliaus: „Bet kur buvo apstu nuodėmės, ten dar apstesnė tapo malonė“ (Rom 5,20b). Pastarąjį vėliau gražiai pratęsė mokytojas Eckhartas (1260-1328): „Kuo didesnė žmogaus nuodėmė, tuo Viešpats greičiau stengiasi jam ją dovanoti.“
Tačiau šiame palyginime yra dar pora svarbių detalių. 23-ojoje eilutėje jau skaitėme, kad karalius „sumanė suvesti sąskaitas su savo vergais“, o štai 28-ojoje eilutėje skaitome, kad vergas, kurio pasigailėjo karalius, „išėjęs […] surado vieną savo bendravergį“ (D. Dikievičiaus ir I. Gudauskienės vertimas. Vertimo komentare jie ir atkreipia dėmesį į tai, kad šioje eilutėje yra naudojamas gr. heurisko – ieškoti, surasti, aptikti). Tad paleistas žmogus ne atsitiktinai susitinka savo skolininką, bet tikslingai jo ieško, o štai karalius buvo tiesiog sumanęs profilaktiškai pasitikrinti, kaip vykdomi įsipareigojimai jam. Tikiuosi, niuansai patys kalba už save.
Antra įdomi detalė 23-ojoje eilutėje yra tai, kad žodžiui „suvesti“ autorius vartoja žodį „logos“, kuris, kaip žinome, turi milžinišką svarbą visame Naujajame Testamente (gr. Logos – žodis; ištarmė; mąstymas; svarstymas, čia Mato yra panaudotas „suvesti“ reikšme). Tad Dievo „logika“ paprasta – turi būti tvarka, kurią Dievas prižiūri, bet jis žvelgia į ją gailestingai, ne kaip žiaurus teisėjas, bet kaip mylintis Tėvas.

XIX eilinės savaitės ketvirtadienio       2021-08-12 4:54

Evangelijos
Mąstymas
Prašyti laisvos nuo priekaištų ir pykčio bei sugebančios kiekvienam atleisti širdies

Pabandysiu įsijausti į Petro dvasios stovį, kai jis klausia Jėzaus: „Kiek kartų turiu atleisti?“ Jo klausimas gali reikšti, kad jis jau daug kartų kažkam atleido, ir niekas nepasikeitė.

*

Prisiminsiu situacijas, kuriose praradęs kantrybę klausiau: „Kiek kartų dar turiu atleisti?“ Jėzus sako man: „Visada“. Pasakysiu Jam apie savo sunkiausius santykius, kuriuose bijau eilinio sužeidimo, bijausi, kad mano geri norai bus atmesti.

*

Jėzus pasako palyginimą, kad padėtų man priimti sunkius žodžius apie atleidimą. Tai pasakojimas apie mane ir mano gyvenimą, apie mano „skolas“ ir mano „skolintojus“. Prašysiu, Jėzaus, kad savo žodžiais išgydytų mane ir mano mąstyseną.

*

„Turėk man kantrybės…“. Prisiminsiu savo didžiausias klaidas, nuopuolius, nuodėmes, kurių pats sau nesugebėjau atleisti. Pamatysiu kenčiantį Jėzų, kuris kantriai laukė mano atsivertimo.

*

„Valdovas pasigailėjęs…“. Prisiminsiu situacijas, kuriose giliai patyriau Dievo kantrybę, jautrumą, atleidimą ir gailestingumą. Mintimis sugrįšiu į konkrečius įvykius. Pasakysiu apie juos Jėzui. Pašlovinsiu Jį.

*

„Argi nereikėjo ir tau pasigailėti…“. Gailestingas Jėzus žvelgia ne tik į mane, bet ir į žmones, kurie mane žeidžia. Prašysiu, kad išmokintų mane žvelgti į savo įžeidėjus Jo akimis.

*

Tėvas negali išgydyti mano širdies, jeigu atmetu troškimą atleisti kitiems. Prašysiu:

„Tėve, duok man širdį, sugebančią atleisti nežiūrint visko“.

Kasdienapmastau.lt

XIX eilinės savaitės ketvirtadienio       2021-08-12 4:53

Evangelija (Mt 18, 21 – 19, 1)

  Petras, priėjęs prie Jėzaus, paklausė: „Viešpatie, kiek kartų turiu atleisti savo broliui, kai jis man nusikalsta? Ar iki septynių kartų?“
    Jėzus jam atsakė: „Aš nesakau tau – iki septynių, bet iki septyniasdešimt septynių kartų“.
  „Todėl su dangaus karalyste yra panašiai kaip su karaliumi, kuris sumanė atsiskaityti su savo tarnais. Jam pradėjus apyskaitą, atvedė pas jį vieną, kuris buvo jam skolingas dešimt tūkstančių talentų. Kadangi šis neturėjo iš ko grąžinti, valdovas įsakė parduoti jį kartu su žmona ir vaikais bei su visa nuosavybe, kad būtų sumokėta. Tuomet, puolęs jam po kojų, tarnas maldavo: ‘Turėk man kantrybės! Aš viską atiduosiu’. Pasigailėjęs ano tarno, valdovas paleido jį ir dovanojo skolą.
  Vos išėjęs, tas tarnas susitiko vieną savo tarnybos draugą, kuris buvo jam skolingas šimtą denarų, ir nutvėręs smaugė jį, sakydamas: ‘Atiduok skolą!’ Puolęs ant kelių, draugas maldavo: ‘Turėk man kantrybės! Aš tau viską atiduosiu’. Bet tas nesutiko, ėmė ir įmesdino jį į kalėjimą, iki atiduos skolą.
  Matydami, kas nutiko, kiti tarnai labai nuliūdo. Jie nuėjo ir papasakojo valdovui, kas buvo įvykę. Tuomet, pasišaukęs jį, valdovas tarė: ‘Nedorasis tarne, visą aną skolą aš tau dovanojau, nes mane maldavai. Argi nereikėjo ir tau pasigailėti savo draugo, kaip aš pasigailėjau tavęs?!’ Užsirūstinęs valdovas atidavė jį budeliams, iki atiduos visą skolą.
  Taip ir mano dangiškasis Tėvas padarys jums, jeigu kiekvienas iš tikros širdies neatleisite savo broliui“.
    Pabaigęs šias kalbas, Jėzus pasitraukė iš Galilėjos ir atėjo į Judėjos sritį, anapus Jordano. Paskui jį sekė gausūs žmonių būriai. Jis ten juos gydė.
  Katalikai.lt

XIX eilinės savaitės ketvirtadienio       2021-08-12 4:52

Dievo Žodis
Atliepiamoji psalmė (Ps 113, 1–6)

P. Aleliuja.

  Kai Dievo tauta iš Egipto išėjo,
  kai Jokūbo ainiai pagonių tautą paliko,
  tada Judo šeima tapo Dievo šventove,
  Izraelis karalystė jo pasidarė. – P.

  Pamatė juos jūra, ir pasitraukė,
  atgal pasisuko Jordanas.
  Kalnai šokinėjo kaip išgąsdintos avys,
  kauburiai – tarsi ėriukai. – P.

  Kas gi tau, jūra, ko gi tu bėgi?
  Ko atgal traukies, Jordane?
  Ko, kalnai, būgštaujate kaip avys?
  ir jūs, kauburiai, tarsi ėriukai? – P.

Posmelis prieš evangeliją (Ps 118, 135)

P.  Aleliuja. – Pažvelk, Viešpatie, giedru veidu į savo tarną,
              išmokyki mane savo mokslo. – P. Aleliuja.

XIX eilinės savaitės ketvirtadienio       2021-08-12 4:51

Dievo Žodis
Pirmasis skaitinys (Joz 3, 7–10a. 11, 13–17) [knygoje: Joz 4 – klaida)]

  Jozuei Viešpats tarė: „Nuo šios dienos aš pradėsiu tave garsinti viso Izraelio akyse, kad jie pamatytų, jog aš būsiu su tavimi, kaip buvau su Moze. O tu įsakyk kunigams, kurie neša sandoros skrynią: „Įbridę Jordano upėn, sustokite“.
  Ir Jozuė kreipėsi į izraelitus: Eikšenkit ir pasiklausykite Viešpaties, savo Dievo, žodžių!“ Jis tęsė: „Iš to jūs pažinsite, kad su jumis yra gyvasis Dievas: štai Viešpaties, visos žemės Valdovo, skrynia eis per Jordaną pirm jūsų. Kai kojos kunigų, kurie neša Viešpaties, visos žemės Valdovo, skrynią, įbris į Jordano vandenį, vanduo, atitekąs iš aukščiau, bus tarsi užtvertas, stovės tartum siena“.
  Tautai pakilus iš stovyklos, kad žengtų per Jordaną, jos priešakyje kunigai nešė sandoros skrynią. Nešėjams įbridus Jordanan, jų kojoms palietus jo vandenį, – o visą derliaus nuėmimo laiką Jordanas buvo patvinęs ligi pakraščių, – vanduo, atitekąs iš aukščiau, sustojo ir ėmė tvinti į šonus plačiai iki Cartano; tuo tarpu vanduo, tekąs į Arabų, arba Druskos, jūrą, visai nuseko. Tauta žengė per upę priešais Jerichą. Viešpaties sandoros skrynią nešą kunigai stovėjo ant sauso Jordano dugno, ir visas Izraelis žygiavo sausuma, kol visi perėjo į kitą Jordano pusę.

Mons. Adolfas Grušas       2021-08-11 5:10

NEĮMANOMA VIENYBĖ

Kurti vienybę nepaprastai sunku, kartais, atrodo, net neįmanoma, tačiau drauge negalime atmesti to fakto, kad kiekviena, didelė ar maža, bendruomenė yra pagrįsta solidarumo jausmu. Dievo Žodis šiuo klausimu irgi yra labai aiškus: mes esame atsakingi vieni už kitus. Mes, matydami blogą kito žmogaus elgesį, niekuomet negalime sakyti: „Tai jo reikalas!“ Mums nepriimtinas tvirtinimas: „Ką tai turi bendro su manimi?!“ Mes visi esame vieno Kūno nariai, visi vienaip ar kitaip darome įtaką kitiems. Mūsų gerovė tampa kitų gerove, nevykę mūsų pasirinkimai daro nuostolį visiems.

Taip būna žmonių tarpusavio santykiuose, taip atsitinka ir žmogaus elgesyje su jį supančia gamta. Visi, kurie mano esą pakankamai apsukrūs, kad išvengtų tokio elgesio pasekmių, iš tiesų tik apgaudinėja patys save.

Kiekvienas civilizuotas ir meile pagrįstas veiksmas pakylėja žmogų ir aplink jį esančius asmenis. Lygiai ir kiekvienas egoistinis pasirinkimas daro neigiamą įtaką pasauliui bei žmogaus aplinkai, šeimos narių meilei, tėvų ir vaikų santykiams. Dievas niekada nesakė ir nepasakys: „Galvok tik apie save ir nesidomėk kitais“. Šiandien liturgijoje girdimas Dievo Žodis aiškiai parodo, kaip turime elgtis, stengdamiesi pašalinti atsiradusią mūsų tarpe klaidą.

Išganytojas moko mus, kad turime padaryti viską, stengdamiesi pagelbėti nusikaltusiam žmogui. Tik tada, kai jis, nekreipdamas į nieką dėmesio, toliau nori keliauti pasirinktu keliu, visa atsakomybė kris ant jo pečių. Dievui reikalingos mūsų pastangos padėti, pataisyti, parodyti meilę…

Jėzus mums pateikia taisykles, kaip reikia kurti meilės santykį. Jis sako: „Jei tavo brolis tau nusikalstų, eik ir bark jį prie keturių akių“. Šis nurodymas savyje slepia neįtikėtiną diskretiškumą, kurio būtinai privalome laikytis. Mums nusikaltęs žmogus vadinamas „broliu“, ir jo kaltės neturi būti tuojau pat iškeliamos viešumon. Tai žmogus, kuriam labiau už kitus reikia pagalbos. Jam reikia mūsų pastangų suteikti brolišką paramą ir poelgių, kurias būtų mėginama užgesinti konfliktą. „Jeigu jis paklausys, tu laimėjai savo brolį“, – sako Viešpats.

Žinoma, vyraujanti visuomenėje nuomonė tokį elgesį laiko prisitaikėlišku, demonstruojančiu žmogaus silpnumą, skatinantį kitų prievartą, tačiau iš tikrųjų čia ir galime pastebėti skirtumą: viešoji opinija kalba apie priešus, o Jėzus kalba apie brolius, apie taiką ir ramybę…

Žinoma, brolis mūsų gali ir nepaklausyti, tačiau Viešpats tvirtina, kad ir tada negalime pasiduoti. Reikia apie tai kalbėti dar su dviem ar trimis asmenimis, kurie galėtų patvirtinti, kad buvo mėginama siekti dialogo ir santarvės.

Na, o jeigu nepakanka ir to, tada reikia kreiptis į bendruomenę…

Ir čia susiduriame su dar vienu klausimu. Kokios bendruomenės tam reikia? Kokia turi būti tos bendruomenės branda? Kas, jeigu gyvename tokioje bendruomenėje, kuri, vietoje to, kad siektų vienybės, pati dalijasi į partijas ir sroves, savo egzistencijos prasmę atrandančias tarpusavio kovose?

Iš tikrųjų, neretai mes patys nesame vieningi, kaip bendruomenė, netgi ir Bažnyčia ne kartą būna draskoma nesutarimų…

Tik bendruomenė, kuri diena iš dienos priima Jėzaus pasiūlytą gyvenimo stilių, gali atrišti ir surišti.

Apmąstant šiuos Dievo Žodžio tekstus norėtųsi pasakyti: „Toks būdas mums neįmanomas. Mes nepajėgsime taip elgtis. Kur kas dažniau mums sekasi išskirti negu sujungti“.

Jėzus nurodo kelią, kaip galėtume įveikti šią kliūtį, primindamas, kad tai, ko savo žmogiškomis jėgomis nepajėgiame nuveikti mes, gali padaryti Dievas. Reikia tik mokėti nusižeminti, pripažinti savo klaidas ir melstis: drauge, ištikimai, su pasitikėjimu. Dievas yra meilė, bendrystė, broliškumas, solidarumas, užuojauta. Jis išklauso ir užtikrina, jog visada yra su mumis.

Svarbu, kad mes būtume drauge…

XIX eilinės savaitės trečiadienio       2021-08-11 5:07

Evangelijos
Mąstymas
Prašyti nuodėmingų santykių išgydymo ir sugebėjimo atleisti

Jėzus Evangelijoje paliko svarbius žodžius, kurie gali būti man šviesa ir atrama broliškų santykių atkūrimui, ypač konfliktinėse situacijose. Jis kviečia mane, kad dėčiau pastangas sužeistų ryšių išgydymui.

*

Jėzus pastato prieš mane brolį, kuris man nusidėjo. Visas Jėzaus rūpestis yra nukreiptas į brolio susigrąžinimą. Jėzus nori, kad užsiimčiau broliu, kuris mane sužeidė, o ne žaizdomis, kurias jis man padarė.

*

Prisiminsiu asmenis, kurie mane sužeidė. Ar sugebu prisipažinti, kas man labiausiai skauda? Ar šiandien esu laisvas nuo galvojimo apie padarytas man skriaudas? Pakviesiu Jėzų į sunkiausius savo santykius. Paprašysiu Jo, kad mane išlaisvintų nuo prisirišimo prie skausmo ir nuoskaudų.

*

Jėzus moko mane, kaip duoti kitiems pastabas. Įsiklausysiu į Jo žodžius. Kokia reakcija kyla mano širdyje? Ar esu pasiruošęs pradėti kelią, kurį man rodo Jėzus?

*

Kas yra man sunkiausia, kai reikia įspėti kitus? Ar įspėdamas sugebu neįžeisti asmenų? O gal atstumiu juos nuo savęs?

*

Įsisąmoninsiu, kokią didelę dovaną gaunu Sutaikinimo sakramente. Jėzus nori išlaisvinti mane iš mano nuodėmingų santykių. Ką turiu jam atiduoti išpažinties metu?

*

Jėzus primena man apie didelę galią, kuri plaukia iš bendros maldos. Jis ragina mane, kad savo sunkiausius reikalus aš pasakyčiau savo šeimai, bendruomenei. Už ką dabar kartu su bendruomene norėčiau melstis?

Kasdienapmastau.lt

XIX eilinės savaitės trečiadienio       2021-08-11 5:06

Evangelija (Mt 18, 15–20)

  Jėzus kalbėjo savo mokiniams:
  „Jei tavo brolis tau nusikalstų, eik ir bark jį prie keturių akių. Jeigu jis paklausys, tu laimėjai savo brolį. O jei nepaklausytų, pasiimk su savimi dar vieną ar du, kad visa byla remtųsi dviejų ar trijų liudytojų parodymais. Jeigu jis ir jų nepaklausytų, pranešk bažnyčiai. O jei nepaklus nė bažnyčiai, tebūnie jis tau kaip pagonis ir muitininkas.
  Iš tiesų sakau jums: ką tik jūs surišite žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką tik atrišite žemėje, bus atrišta ir danguje.
  Ir dar sakau jums: jeigu kas iš jūsų susitars žemėje dviese melsti kokio dalyko, jiems mano dangiškasis Tėvas jį suteiks. Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų“.
  Katalikai.lt

XIX eilinės savaitės trečiadienio       2021-08-11 5:05

Dievo Žodis
Atliepiamoji psalmė (Ps 65, 1–3a. 5 ir 8. 16–17)

P. Dievui šlovė! Jis mums gyvybę grąžina.

  Visi pasaulio kraštai, sveikinkit Dievą,
  apie jo vardo didybę giedokit,
  iškilmingai teikit jam šlovę!
  Dievui kartokit: „O, kokie tavo darbai stebuklingi!“ – P.

  Eikit ir žvelkit, į Dievo darbus: –
  kiek nuostabiausių dalykų žmonėms jis padarė!
  O tautos, imkite garbinti Dievą,
  skelbkite jo garsiąją šlovę.– P.

  Ateikit, visi, kurie gerbiate Dievą, pasiklausykit:
  aš jums apsakysiu,
  kokių didingų dalykų man jis padarė.
  Šaukiausi jo aš savo burna,
  mano liežuvis teikė jam šlovę. – P.

Posmelis prieš evangeliją (2 Kor 5, 19)

P.  Aleliuja. – Dievas Kristuje sutaikino su savimi žmones
              ir patikėjo mums sutaikinimo žinią. – P. Aleliuja.

XIX eilinės savaitės trečiadienio       2021-08-11 5:05

Dievo Žodis
Pirmasis skaitinys (Įst 34, 1–12)

  Iš Moabo tyrų Mozė užlipo ant Nebo kalno, ant priešais Jerichą tįsančio Pisgos kalnyno viršūnės, ir Viešpats aprodė jam visą tą kraštą: Gileadą lig Dano, visą Naftalį, Efraimo ir Manaso sritį, visą Judą iki vakarinės jūros, pietinę žemę (Negebą) ir (Jordano) apygardą, palmių miesto Jericho lygumą iki Coaro. Ir Viešpats jam tarė: „Štai va tasai kraštas, apie kurį Abraomui, Izaokui ir Jokūbui esu pasakęs su priesaika: ‘Aš tavo palikuonims jį atiduosiu’. Aš leidau, kad jį pamatytumei savo akimis, bet pats į jį neįžengsi“.
  Tenai, Moabo krašte, ir mirė Viešpaties tarnas Mozė, kaip Viešpats buvo nusprendęs. Jis buvo palaidotas Moabo žemėje – slėnyje prieš Bet–Peorą, bet ir po šiai dienai niekas nežino jo kapo. Jis mirė sulaukęs šimto dvidešimt metų. Akis tebeturėjo dar aiškias, ir pats dar žvaliai atrodė. Moabo tyruose trisdešimt dienų izraelitai gedėjo Mozės. Po to tik pasibaigė jo apraudojimo laikas.
  Nuno sūnus Jozuė buvo pripildytas išminties dvasios, nes Mozė rankas ant jo buvo uždėjęs. Dabar izraelitai klausė Jozuės ir elgėsi taip, kaip Viešpats Mozei buvo įsakęs.
  Nuo šiol Izraelyje nebeatsirado pranašo, tokio kaip Mozė. Su juo mat Viešpats kalbėjo akis į akį. Nė vienas jam neprilygo visais tais ženklais ir stebuklais, kuriuos jis Egipte, Viešpaties siųstas, padarė faraonui, visiems jo tarnams ir visam jo kraštui; neprilygo jo rankos galybe ir visais nuogąstingais, didingais darbais, kuriuos nuveikė Mozė, matant visam Izraeliui.

Rugpjūčio 10 d. Šv. Laurynas       2021-08-10 5:00

Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Kęstutis Dvareckas

Kas nori man tarnauti?

O kiek daug norinčiųjų Tau šiandien tarnauti – kad ir kur pažvelgsi – vien Tavo tarnai ir tarnaitės, skelbiantys Tavo dieviškąsias paslaptis, kalbantys, gydantys Tavuoju vardu… Kiekvienas bent kiek žinomesnis astrologas, ekstrasensas ar šiaip būrėjas atkakliai tvirtina turį dieviškųjų galių, tarnaują Tau… Daug pasiryžusių Tavuoju vardu padėti man nebekentėti, išsivaduoti iš ligų, sunkumų ir kitų kryžių… gyvenimas be kryžiaus?..

Kas nori man tarnauti, tegul seka paskui mane

Ir pats dažnai noriu Tau tarnauti, sekti paskui Tave, ypač kai Tu gydai, laimini, pamokslauji, kai prikeli mirusiuosius ir valgydini didžiules minias… Bet kai kreipi žingsnius Jeruzalės, Kryžiaus link, jaučiu, kad dažniausiai Tu seki paskui mane, eini ieškoti manęs, nes aš bėgu, seku paskui bet ką, kas padėtų išvengti, ar bent jau palengvintų kančią…

kur aš esu, ten bus ir mano tarnas…

Kur Tu esi, Viešpatie? Gal bažnyčių vėsoj, kaitrią vasaros dieną? „Specialistų“ salonuose? Kur esi, Viešpatie, kai blaškausi neviltyje, kai miršta naujagimiai, kai kyla karai, kai mes, Tavo tarnai ir tarnaitės, klaidžiojame šalyje protą pametę?

Būti kryžiuje…

Jei mirs, jis duos gausių vaisių…

Esu, esame pašaukti mirti… nuodėmei, savigailai, iliuzijoms apie prisikėlimą be kryžiaus, pašaukti mirti visagalybės troškimui ir netikėjimu nebetrukdyti Tavo meilei tarnauti man, mums, o per mus ir šalia esantiems…

Esame pašauktieji mirti sau, kad gyventume amžinai…

Bernardinai.lt

Rugpjūčio 10 d. Šv. Laurynas       2021-08-10 4:59

Evangelijos
Mąstymas
Prašyti drąsos dalintis savimi savęs išsižadėjimo kaina

Įsivaizduosiu save mokinių tarpe. Atsistosiu arti Jėzaus. Jis trokšta pasakyti man kažką svarbaus, kas liečia mano gyvenimo giliausią prasmę.

*

Jėzus palygina mano gyvenimą su grūdu. Tas pats grūdas gali duoti gausų derlių ir gali likti vienas. Viskas priklauso nuo to, ar apmirs. Apmirimas yra mano meilė kitiems, gyvenimas dėl kitų. To nebuvimas padaro mane vienišą, „sudžiovina“ mano gyvenimą egoizmo kiaute.

*

Prisiminsiu situacijas, kuriose kitų paprašytas arba savo noru degiau dėl kitų, aukojau jiems savo laiką, materialines gėrybes. Koks tada buvo mano gyvenimas? Kokia tada buvo mano dvasinė būsena?

*

Jėzus sako man, kad mano meilė mano paties gyvenimui pasireikš per tai, kad nebijosiu jo prarasti. Dar daugiau: išlaikysiu jį amžinai jeigu šiandien jo „neapkęsiu“, kas semitų kalboje reiškia: išsižadėsiu savo gyvenimo ir jį atiduosiu dėl kitų.

*

Jėzus ragina mane, kad nebijočiau eiti prieš egoistinių nusiteikimų srovę. Tik meilė yra amžina, todėl tik meile pripildytas gyvenimas tampa amžinas.

*

Prašysiu Jėzaus, kad padėtų man pažvelgti į dabartinį mano gyvenimą. Paklausiu savęs: kiek jame rūpinimosi savimi, o kiek kitais? Ko yra daugiau jame: praradimo dėl kitų, ar kaupimo dėl savęs? Ką man yra sunkiausia prarasti?

*

Paklausiu apie savo meilę Jėzui. Ar galiu pasakyti, kad Jam esu kaip tarnas: kur Jis ten ir aš? Pakviesiu šv. Lauryną į savo širdies maldą, kurią kartosiu per dieną:

„Tėve, padėk man apmirti dėl Jėzaus ir kitų žmonių“.

Kasdienapmastau.lt

Rugpjūčio 10 d. Šv. Laurynas       2021-08-10 4:58

Evangelija (Jn 12, 24–26)

    Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei kviečių grūdas nekris į žemę ir neapmirs, jis pasiliks vienas, o jei apmirs, jis duos gausių vaisių.
    Kas myli savo gyvybę, – ją pražudys, o kas nekenčia savo gyvybės šiame pasaulyje, išsaugos ją amžinajam gyvenimui.
    Kas nori man tarnauti, tegul seka manimi: kur aš esu, ten bus ir mano tarnas. Kas man tarnaus, tą pagerbs mano Tėvas“.
  Katalikai.lt

Rugpjūčio 10 d. Šv. Laurynas       2021-08-10 4:57

Atliepiamoji psalmė (Ps 111, 1–2. 5–9)

P. Laimingas, kas kito gailisi, paskolą duoda.

  Laimingas, kas Viešpaties bijo,
  kas jo įsakymus myli.
  Jo ainiai bus žemėj galingi.
  Teisingųjų kartai – palaima. – P.

  Laimingas, kas kito gailis, paskolą duoda,
  kas reikalus tvarko teisingai,
  jam niekad netenka drebėti,
  minimas teisuolio vardas per amžius. – P.

  Liūdna žinia jo negąsdins.
  Širdis jo drąsi, nes Viešpačiu vilias.
  Širdis jo rami, nebijanti nieko,
  atsainiai jis žvelgia į savo engėjus. – P.

  Jis vargšams dovanas duoda, dalija,
  jo teisingumas amžiais nežūsta.
  Jo didybė skaidriai nušvinta. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Jn 8, 12b)

P.  Aleliuja. – Kas seka manimi, nebevaikščios tamsybėse,
              bet turės gyvenimo šviesą, – sako Viešpats. – P. Aleliuja.

Rugpjūčio 10 d. Šv. Laurynas       2021-08-10 4:57

Pirmasis skaitinys (2 Kor 9, 6–10)

  Broliai!
  Kas šykščiai sėja, šykščiai ir pjaus, o kas dosniai sėja, dosniai ir pjaus. Kiekvienas tegul aukoja, kaip yra širdyje nutaręs, ne gailėdamas ar tarsi verčiamas, nes Dievas myli linksmą davėją.
  O Dievas gali jus gausiai apdovanoti įvairiomis malonėmis, kad visuomet ir visais atžvilgiais būtumėte aprūpinti ir galėtumėte dosniai imtis bet kokio gero darbo, kaip parašyta: „Jis pažėrė, padalijo vargdieniams; jo teisumas amžiais išlieka“.
  Tasai, kuris parūpina sėklos sėjėjui ir duonos valgytojui, parūpins jums sėklos, padaugins ją ir padės subręsti jūsų geradarybės vaisiams. Jūs visais atžvilgiais tapsite pasiturintys ir galėsite būti dosnūs, kad mes turėtume už ką dėkoti Dievui.

Rugpjūčio 9 d. Šv. Kryžiaus Teresė Benedikta       2021-08-9 6:00

Iš šventosios mergelės ir kankinės Kryžiaus Teresės Benediktos veikalo Kryžiaus mokslas
Tikintiems Nukryžiuotąjį atsiveria dangaus vartai

Kristus priėmė įstatymo jungą, visiškai įvykdydamas įstatymą ir mirdamas dėl įstatymo ir per įstatymą. Todėl jis išlaisvino tuos, kurie per jį nori gauti gyvenimą. Tačiau jie negali jo atgauti, jei nepaaukoja savo gyvenimo. Pakrikštytieji Kristuje Jėzuje yra pakrikštyti jo mirtyje. Jie panardinami į jo gyvenimą, idant taptų jo kūno nariais ir tarsi jo nariai kartu su juo kentėtų ir mirtų. Šis gyvenimas apsčiau ateis garbės dieną, bet jeigu tikime, juo dalijamės jau dabar, gyvendami kūne; jei tikime, jog Kristus už mus mirė, kad mums atneštų gyvenimą. Šiuo tikėjimu esame su juo suvienijami tarsi nariai su galva; šis tikėjimas leidžia mums priimti gyvenimą iš jo – Gyvenimo šaltinio. Tad tikėjimas į Nukryžiuotąjį, būtent gyvas tikėjimas, sujungtas su ištikima meile, mums yra gyvenimo vartai ir būsimosios garbės pradžia. Todėl kryžius yra vienintelis mūsų pasididžiavimas: Bet aš niekuo nesigirsiu, nebent mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kryžiumi, dėl kurio pasaulis man yra nukryžiuotas ir aš – pasauliui.

Tas, kuris išsirinko Kristų, yra miręs pasauliui, o pasaulis – jam. Jis savo kūne nešioja Kristaus žaizdas, yra silpnas ir paniekintas žmonių, tačiau dėl tos pačios priežasties yra stiprus, nes Dievo galybė pasireiškia silpnume. Tai pripažindamas Jėzaus mokinys ne tik priima jam uždėtą kryžių, bet ir nukryžiuoja pats save: kurie yra Kristaus Jėzaus, tie nukryžiavo savo kūnus su aistromis ir geismais. Jie kovojo sunkią kovą su savo prigimtimi, idant juose nuodėmės gyvenimas mirtų ir būtų padaryta vietos Dvasios gyvenimui. Ši kova reikalauja didžiausio tvirtumo. Tačiau kryžius nėra pabaiga; kryžius išaukštinamas, kad parodytų dangų. Jis yra ne tik ženklas, bet ir nenugalima Kristaus ginkluotė – ganytojo lazda; ją pasitelkdamas dieviškasis Dovydas grumiasi su siaubinguoju Galijotu, ja Kristus drąsiai beldžia į dangaus vartus ir juos atveria. Kai tai įvyks, pasklis dieviška šviesa ir užlies visus, sekančius Nukryžiuotąjį.

Kun. Vladimir Solovej        2021-08-9 5:10

I. Evangelijos komentaras
Palyginimas apie dešimt mergaičių yra įterptas į klausytojams gerai žinomą Jėzaus laikų vestuvių sceną. Santuoka anuo metu vykdavo dviem etapais. Pirmiausia jaunosios tėvas susitardavo su būsimu žentu dėl sumos, kurią gaus už savo dukrą. Tada, kai transakcija pasibaigdavo, buvo parengiamas viešas teisinis aktas, kartu reiškęs įvykusias sužadėtuves. Nuo to momento jaunieji jau tapdavo vyru ir žmona, tačiau dar neturėjo teisės kartu gyventi. Tik maždaug po metų įvykdavo vestuvės, apie kokias ir žinome iš pasakojimo apie Jėzaus padarytą ženklą Galilėjos Kanoje. Vestuvės prasidėdavo jaunosios paėmimu iš tėvo namų ir jos įvedimu į jaunikio namus, kur ir vykdavo pokylis. Jaunosios paėmimas būdavo labai iškilmingas. Jaunikis atvykdavo į jaunosios namus lydimas pabrolių, savo ruožtu pamergės išsirikiuodavo į procesiją su alyvų žibintais rankose nušviesdamos jauniesiems kelią. Deja, šiame palyginime jaunikis vėluoja. Žydų tradicijoje tai buvo priimtina ir netgi laikoma geru tonu. Jaunikio vėlavimas turėjo sužadinti dar intensyvesnį laukimą, dar didesnį mylimojo ilgesį. Atrodo, kad šiuo atveju jaunikio vėlavimas buvo pernelyg didelis ir visos mergaitės, tiek paikos, tiek protingos, belaukdamos pavargo ir užmigo. Jaunikis atvyksta tik vidurnaktį ir pažadina visas mergaites.
Įdomu pastebėti, kad šis palyginimas kalba apie jaunikį, apie mergaites, tačiau nieko nesako apie jaunąją sužadėtinę. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad palyginimas ragina budėti ir laukti, tačiau matome, kad visos mergaitės užmigo. Šį palyginimą galima nagrinėti dviem plotmėmis: Jėzaus ir evangelisto Mato. Jėzus kalba savo tautai – Izraeliui. Evangelistas Matas kreipiasi į krikščionių bendruomenę. Jėzus kalba apie išrinktosios tautos Mesijo priėmimą ir atmetimą. Išrinktoji tauta yra pasidalijusi. Mergaičių yra dešimt – tai yra visuotinumo simbolis. Tačiau ši visuma yra pasidalijusi – vieni priima Jėzų kaip Mesiją, kiti Jį atmeta. Pildosi Marijai – Jėzaus Motinai – Simeono ištarta pranašystė: Štai šis skirtas daugelio Izraelyje nupuolimui ir atsikėlimui. Jis bus prieštaravimo ženklas, – ir tavo pačios sielą pervers kalavijas, – kad būtų atskleistos daugelio širdžių mintys. Išrinktosios tautos sielą yra pervėręs kalavijas. Tauta Izraelis – išrinktoji Dievo sužadėtinė – yra suskilusi. Tuo tarpu evangelisto Mato krikščionių bendruomenė, gyvenanti 50 metų po Kristaus įvykio, yra pavargusi nuo laukimo. Pirmykštis entuziazmas blėsta. Krikščionys tikėjosi, kad Viešpaties Dvasia, išlieta ant kryžiaus, greitai transformuos visą žemę į Dangaus Karalystę, tačiau taip neįvyksta. Nežymūs pasikeitimai yra stebimi atskirose bendruomenėse, bet visuotinio Kristaus evangelijos priėmimo nėra. Todėl dalis krikščionių bendruomenės narių buvo apimta nusivylimo. Jų tikėjimo žibintai beviltiškai blėsta.

Kun. Vladimir Solovej        2021-08-9 5:09

II. Evangelijos komentaras
. Šiame palyginime atsispindi evangelistui Matui brangi mintis apie krikščionių bendruomenėje nuolat pasitaikančius kvailius ir išmintingus narius, o taip pat ir apie pačiame žmoguje nuolat kovojančius priešingus polinkius: sekti paskui Jėzų arba gyventi pagal šio pasaulio vertybes, priešingas Evangelijai. Tai matome daugelyje jo Evangelijos palyginimų: apie sėjėją ir įvairius žemės tipus, apie rauges ir kviečius, apie tinklą su geromis ir blogomis žuvimis, apie du sūnus, nevienodai žvelgiančius į tėvo jiems pavestas pareigas ir skirtingai jas vykdančius. Žmoguje nuolat grumiasi du priešingi poliai. Panašiai yra ir šiame palyginime apie mergaites. Krikščionių bendruomenėje visada atsiras kokia kvaila mergaitė, kuri paėmusi mus už rankos siūlys lengvo ir nerūpestingo gyvenimo modelį – niekada nepaleisti iš akių savo naudos, niekuo nerizikuoti, visada eiti į kompromisus su šio pasaulio galingaisiais ir t. t. Mes nuolat esame gundomi elgtis kvailai, gyventi be Jėzaus, nesivadovauti Jo evangelija – tai reiškia pamiršti apie alyvą, reikalingą mūsų tikėjimo žibintams, kurie nušviečia mums kelią į gyvenimą. Tačiau mumyse gyvena ir protinga mergaitė, kuri pasiėmusi į savo indą alyvos kiekvieną dieną turi akimirką prisiminti tai, ką yra perskaičiusi, supratusi, išmokusi, patyrusi savo santykyje su Jėzumi. To neprivalo būti daug, bet pakankamai tam, kad galėtume uždegti mūsų gyvenimo žibintus, net ir tada, kai dėl kokio nors kvailo pokalbio su neprotingais žmonėmis, dėl beprasmiškos televizijos ar radijo laidos, jie būtų užgesę. Daugelio iš mūsų gyvenimas yra labai intensyvus. Įvairiausi degantys terminai, užduotys, kurias reikia žūtbūt laiku atlikti, atima iš mūsų brangų refleksijos ir tylos laiką. Nors išoriškai mes atrodome labai budrūs, viską žinantys ir visur esantys, tačiau viduje beviltiškai nyrame į gilų dvasinį letargą. Mums trūksta harmonijos, pusiausvyros, situacijos supratimo, atradimo to, kas yra svarbiausia, todėl elgiamės kaip paikos mergaitės. Nors fiziškai visos mergaitės užmigo, tačiau penkios iš jų dvasine prasme niekada nebuvo atsibudusios, todėl, nors ir buvo pasiėmusios žibintus, nesugebėjo pasiimti alyvos. Palyginime yra naudojami tie patys žodžiai, kokius aptinkame Jėzaus Kalno pamokslo pabaigoje pateiktame palyginime apie išmintingą žmogų, pasistačiusį namą ant uolos, ir apie paiką žmogų, pasistačiusį namą ant smėlio. Palyginimas apie dešimtį mergaičių ne tiek kviečia budėti, kiek peržiūrėti mūsų pagrindinę gyvenimo nuostatą: kokia mergaitė – kvaila ar protinga – veda mus už rankos per gyvenimą. Šio palyginimo pabaigoje yra pateikiamas galutinis kvailo žmogaus gyvenimo nuostatų įvertinimas: Iš tiesų sakau Jums: aš jūsų nepažįstu!

Kun. Vladimir Solovej        2021-08-9 5:08

III. Evangelijos komentaras
Jėzus daugybę kartų buvo perspėjęs savo klausytojus apie kvailystės pavojus, kurie glūdi pasitikėjime vien savimi, vien savo pažintimis, vien savo ar savo draugų daroma įtaka. Net danguje pažintys negelbsti, dar reikia pažinti ir vykdyti Tėvo, kuris yra Danguje, valią: Ne kiekvienas, kuris man šaukia: ‘Viešpatie, Viešpatie!’, įeis į Dangaus Karalystę, bet tik tas, kuris vykdo mano dangiškojo Tėvo valią. Daugelis man sakys, anai dienai atėjus: ‘Viešpatie, Viešpatie, argi mes nepranašavome tavo vardu, argi neišvarinėjome demonų tavo vardu, argi nedarėme daugybės stebuklų tavo vardu?!’ Tuomet jiems pareikšiu: ‘Aš niekuomet jūsų nepažinojau. Šalin nuo manęs, jūs nedorėliai!’ Daugelis krikščionių šiandien vadovaujasi logika paikų mergaičių, kurioms pritrūko alyvos, ir prašo protingų pagalbos: duokite mums alyvos, nes mūsų žibintai gęsta. Jie visiškai nesirūpina savo dvasiniu augimu. Galbūt kai kuriems atrodo, kad jų pažįstami, giminės galės jiems garantuoti vietą vestuvių pokylyje. Tačiau į Dangų neįmanoma pakliūti keliaujant svetimo automobilio priekaboje. Kiekvienas yra nepakeičiamu savo istorijos lokomotyvu, kiekvienas pats atsako už savo pasirinkimą. Kiekvienas pats privalo atsakyti į Kristaus kvietimą.
Palyginimas apie mergaites ragina atrasti savo krikščionišką tapatybę. Mergaičių tapatybė atsiskleidžia jų santykyje su Jaunikiu. Jos yra pamergės, jų užduotis yra pasitikti ateinantį Jaunikį. Krikščionies tapatybė išryškėja jo santykyje su Kristumi. Krikščionys (christianoi) tai žmonės, giliai surišti su Kristumi, tai žmonės, kurie nuolat išeina pasitikti Viešpaties. Šv. Ignacas Lojola savo fundamentalioje gyvenimo taisyklėje skelbia, kad žmogus yra sukurtas tam, kad Viešpatį Dievą šlovintų, Jį garbintų ir Jam tarnautų. Krikščionis yra žmogus, kuris tarnauja Kristui ir tarnaudamas Jam atranda savo tapatybę.

Kun. Vladimir Solovej        2021-08-9 5:07

IV. Evangelijos komentaras
Paikos mergaitės ne tik nesugebėjo atlikti savo vaidmens, bet dar mėgino sukeisti Jaunikio ir savo tapatybės vaidmenis vietomis. Tai išreiškia jų prašymas: Gerbiamasis, atidaryk, čia mes! Tai reiškia, kad Jaunikis turi tapti kvailų mergaičių tarnu, turi joms patarnauti, atidarinėti duris, tuo tarpu Jo tapatybė yra būti Viešpačiu, kuriam reikia tarnauti. Kai kurie krikščionys šiandien mėgina sukeisti vaidmenis, paversdami Dievą savo tarnu. Daug kam norisi užimti Dievo vietą ir veikti Jo vardu, prisidengiant Jo valia leisti savo įstatymus, nustatinėti gyvenimo taisykles, vertinti pagal savo kriterijus. Dievas jiems yra reikalingas vien savo egoistinių įgeidžių tenkinimui, o kai juos patenkina, Jis privalo vėl atsistoti už durų ir nuolankiai laukti, kol bus pakviestas. Tai yra didžiausia žmogaus kvailystė: troškimas būti kažkuo kitu, užimti kito vietą, iš esmės užimti Dievo vietą.
Krikščionis atranda savo tapatybę tik susitikęs su Kristumi. Pirmieji vienuoliai atsiskyrėliai manė, kad susitikimo su Dievu sąlyga yra susitikimas su savimi pačiu, savojo aš pažinimas. Kas savęs nepažįsta, tas nesąmoningai projektuoja į Dievą savo paties troškimus, lūkesčius ir išsižadėtus poreikius. Toks žmogus sudievina savo aš įvaizdžius ir neprisiliečia prie tikrojo Dievo esmės. Jis tiesiog gyvena iliuzijoje. Jis pats tampa sau dievu. Tas, kas save tikrai pažįsta, suvokia savo vietą santykyje su Dievu.
Mergaičių kvailystė glūdi taip pat ir tame, kad jos pačios nori spręsti apie susitikimą su Jaunikiu. Jos yra pasiruošusios susitikimui tik tada, kai joms tai tinka, o ne tada, kai Jaunikis ateina. Jos klaidingai mano, kad tai jos nustato veiksmų seką. Tuo tarpu apie tai sprendžia Jaunikis, kadangi tai Jis yra puotos šeimininkas. Jo atvykimo laikas priklauso tik nuo Jo paties, o ne nuo tų, kurie išeina jo pasitikti. Mergaitės klydo, nes nelaukė Jaunikio kaip to, kuris turi ateiti. Jos manė, kad jos pačios gali spręsti apie Jo atvykimo laiką. Joms atrodė, kad jos žino, kada Jaunikis ateis: jos buvo pasiruošusios tada, kada, jų manymu, Jis turėjo ateiti, o ne tada, kada Jis iš tiesų atėjo.
Neretai susitikimuose su Dievu mes mėginame nustatyti Jam tokį laiką, kuris mums atrodo pats tinkamiausias. Mes paskelbiame Dievui apie savo pasirengimą žvelgdami į savo darbų kalendorių ir nusprendžiame, kurią dieną ir valandą Dievas privalo ateiti ir kada išeiti. Vis dėlto apie savo atėjimo laiką sprendžia tik Dievas. Jis mėgsta užklupti netikėtai, Jis nesivadovauja jokiomis schemomis, o Jo kalendorius gerokai skiriasi nuo mūsų.

Rugpjūčio 9 d. Šv. Kryžiaus Teresė Benedikta       2021-08-9 4:56

Evangelijos
Mąstymas
Prašyti širdies dosnumo ir išminties darant pasirinkimus

Įsisąmoninsiu, kad mano gyvenimas nesustabdomai skuba į amžinybę. Ten bus arba amžinas gyvenimas su Jėzumi, arba amžinas atmetimas. Tai patvirtina pasakojimas apie dešimtį mergaičių.

*

Ar atsimenu, kad mano angažavimasis kasdieniuose dalykuose, užimamos pareigos, pašaukimas, turi reliatyvią, laikiną vertę? Ar sugebu į savo gyvenimą pažvelgti iš amžinybės perspektyvos? Pabandysiu tai padaryti šiuo momentu. Kokie jausmai gimsta manyje?

*

„Vidurnaktį pasigirdo balsai…“. Vidurnaktis yra mažiausios tikimybės laikas. Kada visi išvarginti budėjimo užmigo, atėjo Viešpats. Mano paskutinio susitikimo su Viešpačiu laikas yra nežinomas. Jis bus mano mirties valandą arba laikų pabaigoje.

*

Neužtenka žinoti, kad Viešpats ateis. Pats žinojimas be rūpinimosi savo gyvenimu ir pastangų yra nenaudingas, kaip tas žibintas be alyvos. Ar mintis apie paskutinį susitikimą su Viešpačiu mobilizuoja mane rūpintis savo dvasiniu gyvenimu? Kuo pasireiškia mano rūpestis ir budėjimas?

*

Mano gyvenimas yra kaip žibintas. Degs jis tik tada, kai rūpinsiuosi savo dvasinio gyvenimo gilumu. Niekas man negali duoti ar paskolinti „alyvos“. Turiu asmeniškai dėl jos dirbti ir ja pasirūpinti. Įsisąmoninsiu, kad mano dvasinis turtingumas ar skurdas pasirodys ir bus visiems matomas, kai ateis Viešpats. Tai yra tik laiko klausimas.

*

Atsisėsiu prie Jėzaus kojų ir prašysiu malonės, kad visada būčiau pasiruošęs susitikti su Juo. Paprašysiu Marijos, kad padėtų man pamilti Jėzų ir nuolat ragintų mane uoliai budėti laukiant Jo atėjimo.

Kasdienapmastau.lt

Rugpjūčio 9 d. Šv. Kryžiaus Teresė Benedikta       2021-08-9 4:54

Evangelija (Mt 25, 1–13)

  Jėzus pasakė savo mokiniams tokį palyginimą:
  „Su dangaus karalyste bus panašiai, kaip su dešimtimi mergaičių, kurios, pasiėmusios žibintus, išėjo pasitikti jaunikio. Penkios iš jų buvo paikos ir penkios protingos. Taigi paikosios pasiėmė žibintus, o nepasiėmė alyvos. Jaunikiui vėluojant, visos ėmė snausti ir užmigo.
  Vidurnaktį pasigirdo balsai: „Štai jaunikis! Išeikite pasitikti!“ Tuomet visos mergaitės atsikėlė ir taisėsi žibintus. Paikosios sakė protingosioms: ‘Duokite mums alyvos, nes mūsų žibintai gęsta’. Protingosios atsakė: ‘Kad kartais nepristigtų ir mums, ir jums, verčiau nueikite pas prekiautojus ir nusipirkite’.
  Joms beeinant pirkti, atėjo jaunikis. Kurios buvo pasiruošusios, įėjo kartu su juo į vestuves, ir durys buvo uždarytos. Vėliau atėjo ir anos mergaitės ir ėmė prašytis: ‘Gerbiamasis, atidaryk, čia mes!’ O jis atsakė: ‘Iš tiesų sakau jums: aš jūsų nepažįstu!’
  Taigi budėkite, nes nežinote nei dienos, nei valandos“.
Katalikai.lt

Rugpjūčio 9 d. Šv. Kryžiaus Teresė Benedikta       2021-08-9 4:53

</B>Atliepiamoji psalmė (Ps 44, 11–12. 14–15. 16–17)</B>

P. Štai jaunikis: išeikite pasitikti Viešpaties Kristaus!

  Pasiklausyki, dukrele, pažvelki čionai, atkreipk savo ausį:
  užmiršk savo tautą ir tėviškę savo.
  Valdovui meili tu, gražuole,
  bet jis tavo viešpats – pagarbink parpuolus. – P.

  Žengia vidun ta karalaitė.
  Apdaras jai – gryno aukso pinikai.
  Brokatu papuošta, ji vedama pas valdovą,
  iš paskos jai merginos – jos draugės,
  pas tave vedamos eina – P.

  Eidamos jos džiūgauja, krykščia:
  į valdovo rūmus mat žengia.
  Tau tėvus atstos tavo sūnūs,
  tu juos kunigaikščiais statysi valdyti visos žemės. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Mt 5, 8)

P.  Aleliuja. – Palaiminti tyraširdžiai: jie regės Dievą. – P. Aleliuja

Rugpjūčio 9 d. Šv. Kryžiaus Teresė Benedikta       2021-08-9 4:53

Pirmasis skaitinys (Oz 2, 16b. 17b. 21–22)

  Štai ką Viešpats kalba:
  „Aš vesiuos savo tautą į dykumą ir piršiuos jos širdžiai. Ji noriai ten eis, kaip jaunystės laikais, kaip tada, kai ji išėjo iš Egipto.
  Sutuoksiu tave su savim visam laikui. Sutuoksiu tave su savim dėl teisės ir teisingumo, dėl malonės ir gailestingumo. Sutuoksiu tave su savim dėl ištikimybės: tada tu suprasi, jog aš esu Viešpats“.

Mons. Adolfas Grušas       2021-08-8 19:43

KARTU SU DIEVU
„Niekas neateis pas mane, jei mane pasiuntęs Tėvas jo nepatrauks,“- tvirtina nepatenkintiems žydams Kristus. Krikščionimis irgi tampama ne dėl kryžiaus karų ar dėl to, kad į pagonišką šalį atkeliavo labai gabūs pamokslininkai. Į tikėjimą ateinama todėl, kad žmogų patraukia Dievo galybė. Kiekvienas mūsų galėtų su visišku įsitikinimu patvirtinti: mes esame krikščionys, nes mus patraukė Dievas, kuris yra geras, kaip duona, nusižeminęs, tarsi duona, Jis yra neišsemiama energija, maitinanti visa, kas gyva. Jis atiduoda save ir pranyksta, tuo pačiu nurodydamas, kad ir Jo vaikai elgtųsi taip pat, taptų duona visiems, sutiktiems gyvenimo kelyje.
Šio sekmadienio Evangelijoje svarbiausias sutinkamas žodis yra „valgyti“. Jis labai paprastas, savotiškai išreiškiantis visą gyvenimą. Juo galima nusakyti daugybę dalykų, tačiau visų pirma tai esminis klausimas – gyventi ar mirti. Nesimaitindamas žmogus miršta. Visa tai galioja ir mūsų santykiams su Dievu. Visas mūsų gyvenimas, didžiausia laikų paslaptis, vedanti į amžinybę, yra gyventi Dievu. Tai reiškia ne vien tik pastangas tapti geresniais, bet daug daugiau: turėti Dievą savyje, Dievą, perkeičiantį mūsų širdį, sielą taip, kad mes taptume Juo. Dar šventasis popiežius Leonas Didysis yra sakęs, kad dalyvavimas Kristaus Kūne ir Kraujyje yra ne kas kita, kaip siekis persikeisti į Tą, kurį priimame.
Dievas manyje… Tai nepaprasta žinia. Mano širdis priima Jį, Jis pasiima mano širdį ir mes tampame su Juo viena. Taip žmoguje vykdoma pasaulio istorija: į žemę atkeliauja dangus, Dievas ateina į žmogų, begalybė telpa mažame gyvenime. Iš tiesų tai, apie ką kalba Viešpats, yra daugiau, negu nuodėmių atleidimas: Dievas atiduoda save patį.
Tačiau Kristaus Kūno ir Kraujo priėmimas neapsiriboja vien tik Mišių apeigomis. Kristaus Kūnas yra ne vien tik ant altoriaus, Jo Dvasios yra pilna žemė. Dievas prisiėmė žmogiškąją prigimtį, todėl visa žmonija yra Dievo kūnas. Mes neveltui Bažnyčią vadiname taip pat ir mistiniu Kristaus Kūnu. Išganytojas save sulygina su menkiausiais ir vargingiausiais, su kiekvienu žmogumi, sakydamas: „Ką padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų, man padarėte“. Valgyti šią duoną reiškia: maitintis Kristumi ir Jo Evangelija, kuri atskleidžia žmogui begalinės meilės horizontus.
Todėl verta klausti savęs: ar mes tikrai maitinamės ta tyra, Viešpaties duona, ar mūsų širdies ir proto maistas yra tai, kas yra tikrai kilnu, gražu ir dvasinga? Ko gero, reiktų pripažinti, kad iš pasaulio neretai pasisemiame nemažai paviršutiniškumo, egoizmo, nepakantumo, beprasmybės… Gal todėl nemaža tikinčiųjų, nustoję ieškoti Dievo artumos, tampa pasaulio menkumo skelbėjais.
Jei maitinamės Evangelija, Evangelija suformuoja mūsų mintis, jausmus, išmoko mylėti iš visos širdies, taip, kaip mus myli Dievas. Tada mes tampame Tuo, kuris gyvena mumyse.
Be abejo, suprantame, kad mes dar nesame ir šioje žemėje nebūsime Kristumi, tačiau mes turime tą nepaprastą galimybę. Žinome, kad mūsų pastangoms tikriausiai nepakaks viso gyvenimo, tačiau taip pat žinome, kad Išganytojas mums tai yra pažadėjęs. Mes tikime tuo ir gaiviname savyje viltį, kad būsime viena su Viešpačiu.

XIX eilinio sekmadienio Evangelijos       2021-08-8 19:25

Mąstymas
Prašyti gilaus suvokimo, kad Jėzus yra duona, nužengusi iš dangaus dėl manęs

Įsiklausysiu į Jėzaus ir žydų pokalbį. Pastebėsiu jų nustebimą ir netikėjimą. Išgirsiu jų murmėjimą, kai Jėzus sako: „Aš esu duona, nužengusi iš dangaus“. Jėzus jiems yra eilinis ir gerai pažįstamas žmogus. Jie netiki Jo žodžiais.

*

Įsisąmoninsiu, kad aš kasdien galiu matyti gyvą Jėzų paprastoje baltoje ostijoje. Galiu su Juo kalbėtis, Jį priimti. Trapioje duonoje yra visagalis Dievas. Kaip aš išgyvenu tą tikėjimo paslaptį?

*

Jėzus girdi žydų murmėjimą. Jis neteisia jų už tai. Jėzus paaiškina jiems, kad be Tėvo pagalbos jie negalės prisiartinti prie Jo ir priimti Jį tokį, koks Jis yra.

*

Jėzus žino viską, kas dedasi mano širdyje. Jis mato mano meilę ir tikėjimą, bet taip pat žino mano murmėjimus, abejones bei apsipratimą, išgyvenant Eucharistiją. Jis leidžia man suprasti, kad aš kiekvieną dieną galiu prašyti Tėvą, kad patrauktų mane prie Jėzaus. Ko norėčiau dabar Tėvo paprašyti?

*

Tėvas kasdien nori man kalbėti apie savo Sūnų. Galiu kaip vaikas ateiti pas Jį ir kalbėtis apie Jėzų. Kiekvienose šventose Mišiose galiu Jo prašyti, kad vis labiau pamilčiau Jėzų. Pažvelgsiu į savo asmeninį ryšį su Dievu Tėvu.

*

Įsiklausysiu į Jėzaus žodžius. Jis keletą kartų man pakartoja, kad jame galiu atrasti amžinąjį gyvenimą. Pagalvosiu, kad tie žodžiai yra sakomi asmeniškai man. Jėzus trokšta, kad būčiau su Juo visą amžinybę.

*

Šiandien adoracijos metu pasistengsiu dar kartą įsigilinti į šios dienos meditaciją. Aplankysiu Jėzų, esantį Švč. Sakramente, ir prašysiu malonės būti su Juo visą amžinybę.

Kasdienapmastau.lt

Cha,       2021-08-8 19:21

Į svečius užsuko Jehovos liudytojai?

Hmm..        2021-08-8 17:38

tai cia gal kaip su tuo DNR?
jei many yra tevo DNR, tai as kartu ir tevas? ir mama? mociute? proseneliai iki pat Adomo?..

eretikas > Jan        2021-08-8 17:32

ar Sunus sutvere pasauli ar Tevas??..

eretikas > Jan        2021-08-8 17:29

Apastalu izdininkas Judas labai mylejo Jėzu ir labai rupinosi tautos vargzais.
Kazin ar godumas buvo jo vedlys. Juk jis tik norejo taupiai panaudot tuos pinigus, (jei parduotu Magdalenos kvepalus) vargsu gerovei…
o ka gavo is Kajafo juk irgi vargsu zemei pirkti… rods joje ir pasikore, kai suprato, ka padares..
manau, kad jis buvo tik patriotas, laikes Jezu Zydu karalium, galesianciu isvaduot tauta nuo Romenu vergoves…
tauta kele auksciau uz Dieva?..kaip ir kiti zudai, kurie pareikalavo sukielius paleisti, o Jezu nukryziuoti… ir bivo pasmerkti diasporai…
cia, manau,  ir musu tautai pamoka..

tereikia prisiint is Apreiskimo Jonui Jezaus zodzius: jie vadins save zydais, bet jie tokie nera..tik setono sinagoga..
idomu, kad devintam amziui Chazaru chanatui priemus judaizma, ir tapus “zydais pagal religija”, tryliktam amziuje ir juos istinka toks pat likmas - diaspora… 

heretic        2021-08-8 17:16

beje, del reliatyvumo..
argi Prisikėlimas ne demonstruoja, kad niekas negali sugriauti tiesos?.

ar neklysta tie katalikai   tikėdami, kad buvo pareikalauta aukos?.. ir kad kitiems butina aukotis?
argi Dievo Sunus nera amzinai saugus?
ar tikrai meilei reikia aukos? ar tik egocebtriskam ekspluatatoriui?..
besiaukojantis irgi gali tiketis grazos: as tau gyvenima paaukojau, o tu man ka?..
tada ima grauztis..  o isikibes i skriauda gerietis ima kaltinti kita…ar tokiais kaltinimais nekala Dievo sunaus prie kryziaus?..

dabar gi, visiski ateistai viliodami jaunima i kitas salis, bando itikint kitas tautas, kad reikia aukotis..
argi ne setonas tokiu budu bando “suvienyt pasauli” suskaldant tautas i “multi-kulti”?.. suteikiant tik ju ego visas laisves, nepaisant sveiko proto kontroles.
Dievas tarsi irgi siekia suvienyt pasauli, tik skirtingais budais ir tikslais.

Jei Setonas meta tinkla ant visu n visu prazidymui, tai jo priesininkas siekia suvienyt dvasioje visu isgelbejimui…
.

Jan...16:41       2021-08-8 17:00

Šėtonas yra realus, kuris per nuodėmę valdo žmogų. Taip buvo ir su Judu, per jo godumą pinigams. Net nepastebėjo, kad šėtonas įėjo į jį ir pavertė Judą savo įrankiu.

Jan       2021-08-8 16:54

Šventoji Trejybė yra vienas Dievas ir visi yra lygūs. Vienybėje yra stiprybė. Dievas Tėvas mums siuntė savo Sūnų, tad tik Juo ir tehalome pasikliauti ir tik per Jį būsime danguje.

heretic >> Jan        2021-08-8 16:41

gal musu ego ir yra tas simbolinis setonas? skaldantis, uzvaldantis, keliantis neramybe prote, o po to veiksmais… kas jau kone politika?:)

heretic       2021-08-8 16:35

manding, Dievo Sunus Kristus yra sąvastis, kuria Jis dalinasi su visa D.Sunija. Taip kaip Dievas dalinasi savaja sąvastimi su Kristumi.
Visgi Šv.Trejybej Sūnus nėra lygus Tėvui.

Tad turėiu pasitiket broliais, kurie yra viena su manimi… dvasioje. 
Faktiškai,  gerbiu tave už tai, kas aš esu, ir už tai kas Jis Yra, kuris myli mus abu kaip vieną.

Jan       2021-08-8 16:01

Šventajame Rašte yra 365 kartus liepiama NEBIJOKITE, t.y. kiekvienai dienai paliepimas. Baimė ateina iš piktosios dvasios, tad tereikia mintis pakeisti į Dievą, t.y. į jo paliepimą DŽIAUKITĖS ir dar kartą džiaukitės. Nori pasikeisti, privalai keisti savo mintis. Bijantis žmogus visada pritraukia tai dėl ko nerimauja. O Jėzus yra pasakęs, kad su mumis per visas dienas iki pat pasaulio pabaigos. Pasirinkime Dievą, o ne velnią ir kurį varykime iš savo minčių. Dar, gerai žinau, kad velnias yra nekantrus, po 5 minučių jis apleidžia, t.y. nebe atakuoja per mintį, bet… jis tuoj per telike rodomus vaizdus ar pokalbius su negatyviu žmogumi bandys ir bandys žmogų gniuždyti. Tačiau, jei labai norėsite, galima jį nuvaryti ilgam. Svarbiausia labai norėti džiaugtis ir pasitikėti Jėzumi, kad Jis yra šalia ir aš esu pats svarbiausias dėl Jo.

parapijiete       2021-08-8 13:48

kaip niekad reikia tikejimo stebuklu…

Juozapas       2021-08-8 12:54

Paveskime Dievo gerumui amžiną atilsį visus mūsų LIETUVOS tremtinius, kurie tyliai, kantriai, ryžtingai dirbo reikalingus darbus!!!

– mes lig šiol dar ir esame Lietuva, kalbame lietuviškai, esame kaip tauta ir valstybė. Dažniau į tokias asmenybes įsižiūrėti!!!

Is Kęstučio Genio eilių :

„…Negi nieks neprisimins, nepagalvos – /
Žuvo jie, kovodami už mūsų laisvę /
Jei ne jų auka, nebūtų Lietuvos –
Netgi tos, kurią šiandieną ašaromis laistom…“

Marija       2021-08-8 12:24

Dėkokime Dievui už laisvę ir tėvynę Lietuvą!
Su Kardinolu Sigitu Tamkevičiumi
Laban aciu!
Amen

Rekomenduojame

Kardinolas R. Sarah: Europa gali išvengti savidestrukcijos vystydama Afriką

Prof. Arūnas Gumuliauskas. Lapkričio įvykių apžvalga

Linas Karpavičius. Skiepo vaidmuo yra „botago“ vaidmuo skaitmenizuojant mūsų visų gyvenimą

Sės ar nesės? Galingos teisėsaugos pajėgos kasasi po Remigijumi Šimašiumi

Pasaulio Ekonomikos forumas atšaukia visus viešus renginius dėl grasinimų susidoroti

Asta Višinskaitė-Katutė. Šiandien pasaulinė AIDS diena: kol dar galime apie tai kalbėtis, netylėkime

Vytautas Sinica. Iš anksto aiškus pinigų išmetimas

Ursula von der Leyen. ES turi svarstyti apie privalomą vakcinaciją visoje Bendrijoje

Džiaugsmingų velniai žino, ko! Arba kuo pavojingi kvailiai su iniciatyva

Vengrų parlamentas pritarė siūlymui rengti referendumą LGBT klausimais

Edvardas Čiuldė. Kaip kaunietis pardavinėjo žemę Plungės rajone

Prancūzija: ar tikrai Éric Zemmour yra antisemitas?

Justas Sakavičius. Pamirštami ilgus metus ir net dešimtmečius galiojantys teisės aktai

„Migruojantys“ per vielą vertinami palankiau, nei sąžiningi?

Eric Zemmour: Prancūzijai reformų nebereikia, Prancūzijai reikia išlikti

Dominykas Vanhara. Kelios įdomybės iš politinės korupcijos bylos

Darius Alekna. Norintiems pažinti homoseksualumo reiškinį

Vytautas Sinica. Europą integruos… islamas

Europos Komisija užsimojo cenzūruoti Kalėdas

Popiežius Pranciškus gali atvežti 50 migrantų iš Kipro į Italiją

Aleksandras Nemunaitis. Šios valdžios neįmanoma gerbti

Tyrėja praneša apie duomenų problemas Pfizer vakcinos bandyme

Nauja valdžia Vokietijoje – sunkūs laikai V. Orbanui ir J. Kačynskiui?

Australija ruošiasi uždrausti anonimiškumą internete, norėdama sustabdyti „užgauliojimus“

Norvegai nesutaria, ar transvestitai gali kalbėti bažnyčioje

Lietuvos tėvų forumas ragina atšaukti galimybių pasą vaikams nuo 12 metų amžiaus

Vengrijos šeimų ministrė K.Novak: daugiau nei 70 tūkst. šeimų suteiksime paramą būsto renovacijai

Ramūnas Aušrotas. Reikia panaikinti Valstybinę vaiko teisių apsaugos tarnybą

JAV mažėja gyventojų parama griežtesnei ginklų kontrolei

Lenkijos vyriausybė mažins mokesčius kurui, dujoms ir elektrai

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.