Geroji Naujiena

Geroji Naujiena: Žmogus gyvas ne vien duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų (Mt 4, 4b)

Tiesos.lt redakcija   2019 m. kovo 10 d. 8:32

11     

    

Geroji Naujiena: Žmogus gyvas ne vien duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų (Mt 4, 4b)

Išrinktosios tautos tikėjimo išpažinimas

Mozė paskelbė visam Izraeliui:

„Klausyk, Izraeli! Kai gyvensi šalyje, kurią Viešpats, tavo Dievas, tau atiduoda kaip paveldėjimą, tu pridėsi pintinę pirmųjų visų lauko vaisių. Priėmęs iš tavo rankų pintinę, kunigas ją pastatys prie Viešpaties, tavo Dievo, altoriaus. O tu sukalbėsi Viešpaties, savo Dievo, akivaizdoje, išpažinimą:

‘Mano tėvas buvo klajoklis aramėjas. Jisai nukeliavo Egiptan, gyveno tenai kaip ateivis su maža šeimyna ir išaugo į didelę, stiprią ir skaitingą gentį.

Egiptiečiai pradėjo mus engti, spausti – užkrovė mums sunkų lažą. Mes šaukėmės Viešpaties, savo tėvų Dievo. Viešpats išgirdo mūsų šauksmą ir išvydo mūsų vargą, sunkaus darbo naštą bei priespaudą. Jis išvedė mus iš Egipto savo tvirta ranka ir iškeltu žastu, įvarydamas siaubą stebuklingais ženklais. Jis atvedė mus į šią vietą, atidavė mums šitą šalį – pienu ir medum plūstančią žemę.

Ir štai aš dabar atnašauju pirmavaisius žemės, kurią man atidavei, Viešpatie!’“ (Įst 26, 4–10)

* * *

Viešpatie, sielvarte su manim drauge būki

Žmogau, kurį Aukščiausias globoja,
kuris gyveni Visagalio pavėsy,
Viešpačiui tarki: „O mano Dieve,
prieglobsti mano, tvirtove, tavim aš viliuosi“. –

Tau neatsitiks nieko pikto,
prie tavo namų neprisiartins jokia nelaimė,
nes angelams Dievas liepia
sergėt kiekvieną tavo gyvenimo žingsnį. –

Nešios tave jie ant rankų,
kad kartais kojos į akmenį neužsigautum.
Angis tu mindžiosi, žalčius, slibiną, liūtą sutrypsi. –

„Kad glaudžias žmogus prie manęs, tai jį išvaduoju,
aš apginu jį, kad jis mano vardą pažįsta.
Kai jis manęs šauksis, aš jį išklausysiu,
sielvarte su juo drauge būsiu,
išgelbėsiu jį ir jam garbę suteiksiu“ (Ps 90, 1–2. 10–15).

 

* * *

Tikinčio Kristų tikėjimo išpažinimas

Broliai!

Ką sako raštas? – „Arti tavęs žodis: jis tavo burnoje ir tavo širdyje“, – tai reiškia mūsų skelbiamą tikėjimo žodį. Jeigu lūpomis išpažinsi Viešpatį Jėzų ir širdimi tikėsi, kad Dievas jį prikėlė iš numirusių, būsi išgelbėtas. Širdimi priimtas tikėjimas veda į teisumą, o lūpomis išpažintas – į išganymą. Raštas juk sako: „Kiekvienas, kuris jį tiki, neliks sugėdintas“.

Nėra skirtumo tarp žydo ir graiko, nes tas pats visų Viešpats, turtingas visiems, kurie jo šaukiasi: „Kiekvienas, kuris šaukiasi Viešpaties vardo, bus išgelbėtas“ (Rom 10, 8–13).

 

* * *

Dvasia Jėzų vedžiojo po dykumą, ir jis buvo gundomas

Kupinas Šventosios Dvasios, Jėzus grįžo nuo Jordano, ir Dvasia jį vedžiojo po dykumą keturiasdešimt dienų, ir jis buvo velnio gundomas. Jis nieko nevalgė per tas dienas ir, joms pasibaigus, buvo labai alkanas. Tuomet velnias jam tarė: „Jei tu Dievo Sūnus, liepk šitam akmeniui pavirsti duona“. Jėzus jam atsakė: „Parašyta: ‘Žmogus gyvas ne viena duona!’“

Tada velnias, pavėdėjęs jį aukščiau, viena akimirka parodė jam visas pasaulio karalystes ir tarė: „Duosiu tau visą šių karalysčių valdžią ir didingumą; jos man atiduotos, ir kam noriu, tam jas dovanoju. Taigi, jei, parpuolęs ant žemės, pagarbinsi mane, visa bus tavo“.

O Jėzus jam atsakė: „Parašyta: ‘Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir jam vienam tetarnauk!’“

Dar nusivedė jį velnias į Jeruzalę, pastatė ant šventyklos šelmens ir tarė: „Jei tu Dievo Sūnus, pulk nuo čia žemyn, nes parašyta: ‘Jis palieps savo angelams sergėti tave’ ir dar: ‘Jie nešios tave ant rankų, kad neužsigautum kojų į akmenis’“.

Jėzus jam atkirto: „Pasakyta: ‘Negundyk Viešpaties, savo Dievo!“

Visiems gundymams pasibaigus, velnias atsitraukė nuo jo iki laiko. (Lk 4, 1–13)

 

* * *

Jėzau, parodęs mums nuolankumo pavyzdį ir pamokęs, kaip įveikti pagundas, sutvirtink mūsų tikėjimą ir pasitikėjimą, kad klaidžiodami po savo gyvenimo dykumas nepaliautume Tavęs alkti – sotink mus savo Žodžiu ir sutvirtink, stiprink dvejojančius ir vilties netekusius, leisk atsitokėti į puikybę kritusiems. Melskimės už visus demono gundomus ir sugundytus – teišgelbsti mus visus Kristaus pergalė.

Kiekvienas asmeniškai ar bendruomenėje melskimės ir už Lietuvą Tiesoje – gaivink, Viešpatie,  mūsų tautos tikėjimą, ugdyk negęstančią viltį ir uždek meilę Tiesai. Išmokyk mus visada Tavęs ilgėtis ir gyventi kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Tavo lūpų. Tegul pasninkas, atgaila ir nuoširdus atsivertimas subrandina visų krikščionių vienybės vaisių. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

 

* * *

Šv. Grigalius Nazianzietis († 390). Jeigu tave puola velnias…

Jeigu tave po pasikrikštijimo puola šviesos persekiotojas ir gundytojas – o jis puls, nes jis puolė ir Žodį, manąjį Dievą, dėl kūno apdangalo, jis puolė slaptoje esančią šviesą dėl to, kas regima – tu gali jį įveikti, nesibaimink kovos. Atkišk priešais jį vandenį, atkišk priešais jį Dvasią, kurios dėka užgesinamos visos liepsningos Piktojo strėlės. Nors tai ir Dvasia, tačiau ji tirpdo kalnus (plg, Ps 96 (97), 5), nors tai tik vanduo, tačiau jis užgesina ugnį. Jeigu tau prikiša nepriteklių – nes ir Kristui tai išdrįso padaryti – ir sieks, kad akmenys pavirstų duona, primesdamas alkį, tegul tau nebus nežinomos jo mintys. Pamokyk jį to, ko jis nėra išmokęs: atkirsk išganingu žodžiu, kuris yra iš dangaus nužengusi duona, duodanti pasauliui gyvybę (plg. Jn 6, 33).

Jeigu tau regs tuščios garbės pinkles – nes ir Kristui taip padarė, kai Jį pastatė ant šventyklos šelmens ir tarė: „Pulk žemyn“, idant Jis parodytų savo dieviškumą – tu nenupulk dėl puikavimosi. Jeigu tu šiuo atveju turėsi viršaus, jis nesustos ir nenuleis rankų: jis yra nepasotinamas, jis visko imasi. Iš pradžių vilioja pravarčiais dalykais, bet užbaigia piktuoju. Toks yra jo kovos būdas. Jeigu jis prieš tave pradėtų kovą gundydamas nepasotinamumu, vienu akimirksniu ir akies krašteliu parodydamas visas karalystes, tarsi jam priklausančias, reikalaudamas parpuolimo ant žemės ir pagarbinimo, paniekink jį – jis yra elgeta. Pasikliaudamas Krikšto paženklinimu, tark: „Aš ir pats esu Dievo atvaizdas, aš dar dėl puikybės nepraradau dangiškosios garbės kaip tu; aš esu apsivilkęs Kristumi, Krikšto dėka aš esu perkeistas į Kristų, tai tu mane parpuolęs pagarbink!“ Aš puikiai žinau, kad jis pasišalins, šių žodžių nugalėtas ir sugėdintas, kaip ir nuo Kristaus – pirmosios šviesos, taip ir nuo tų, kurie yra Jo apšviesti. Tokius pranašumus Krikšto apsiplovimas suteikia tiems, kurie jį suvokia, tokias gausias vaišes jis paruošia tiems, kurie kilniai alksta.

 

* * *

Šv. Alfonsas Liguoris. Apsimarinimas

„Kas nekenčia savo gyvybės šiame pasaulyje, išsaugos ją amžinajam gyvenimui.“ (Jn 12, 25)

Apsimarinimo dorybė būna dvejopa: išorinė ir vidinė. Išoriškai apsimariname tada, kai laisvu noru kenčiame ar darome tai, kas nepatinka mūsų kūniškoms juslėms, ir atsisakome to, kas joms patinka. Kiek tai būtina nuodėmei išvengti, kiekvienas krikščionis privalo apsimarinti. Kalbant apie dalykus, kuriais galime teisėtai mėgautis, apsimarinimas nėra būtinas, o tik labai naudingas ir nuopelningas. Vis dėlto jei norime pasiekti tobulumą, apsimarinimas, netgi teisėtų dalykų atžvilgiu, yra absoliučiai reikalingas. Kadangi esame vargšai Adomo palikuonys, turime kovoti iki paskutinės savo gyvenimo dienos: „Mat kūno geismai priešingi dvasiai, o dvasios – kūnui; jie vienas kitam priešingi, todėl jūs nedarote, kaip norėtumėte.“ (Gal 5, 17)

Gyvūnams natūralu tenkinti savo instinktus; angelams būdinga vykdyti Dievo valią. Todėl vienas mokytas rašytojas daro išvadą, kad mes tampame panašūs į angelus, kai klausome Dievo, ir, atvirkščiai, supanašėjame su gyvuliais, kai siekiame tenkinti savo geismus. Jei siela nepriverčia kūno paklusti, šis paverčia ją savo verge. Todėl su savo kūnu turime elgtis taip, kaip patyręs raitelis elgiasi su laukiniu žirgu: jis stipriai įtempia vadžias, kad nebūtų išmestas iš balno. Gydytojas kartais išrašo ligoniui karčius vaistus ir griežtai uždraudžia tam tikrus jam patinkančius valgius ir gėrimus, kurie galėtų pakenkti jo sveikatai. Gydytojas būtų žiaurus, jei neskirtų ligoniui reikalingų vaistų vien todėl, kad šie jam kartūs, arba leistų jam valgyti ir gerti visa, ko tik šis užsimano. Dar žiauresnis yra žmogus, iš visų jėgų besistengiantis šiame pasaulyje išvengti visko, kas nepatinka ar yra nemalonu jo kūnui. Šitaip jis tiek savo kūną, tiek savo sielą stato į didžiulį pavojų kentėti nepalyginamai baisesnes kančias amžinybėje. „Ši iškreipta meilė sunaikina tikrąją meilę, kurią turėtume jausti savo kūnui“, – sako šv. Bernardas.

Kūno geismų tenkinimas iš tiesų yra didžiausias žiaurumas, nes mėgindami išsaugoti kūną mes nužudome savo sielą. Minėtas šventasis, kreipdamasis į supasaulėjusius žmones, besišaipančius iš save marinančių ir atgailaujančių Dievo tarnų, sako: „Taip, galbūt mes būname žiaurūs savo kūnui bausdami jį atgaila. Tačiau jūs būnate daug žiauresni sau, kai tenkinate visus kūniškus geismus, nes šitaip pasmerkiate savo kūną ir sielą amžinoms kančioms.“ Kartą mūsų Viešpats šv. Pranciškui Asyžiečiui pasakė: „Jei trokšti manęs, laikyk karčius šio gyvenimo dalykus saldžiais, o saldžius – karčiais.“ Kai kurie prieštaraudami teigia, kad krikščioniškas tobulumas labiau susijęs ne su kūno baudimu, o su valios apmarinimu. Į tai tėvas Pinamontis atsako: „Jei gyvatvorės supamas vynuogynas neneša naujų vaisių, nereiškia, kad gyvatvorė nereikalinga. Ji bent jau apsaugo esamus vaisius.“ Ir Šv. Raštas sako: „Vynuogynas be tvoros būna išmindytas.“ (Koh 36, 25)

Nors šv. Aloyzas Gonzaga buvo labai silpnos sveikatos, jis taip troško nukryžiuoti savo kūną, kad neieškojo nieko kito, kaip tik apsimarinimo ir atgailos darbų. Vieną dieną jam kažkas papriekaištavo, kad šventumas reiškia ne kūno baudimą, bet savimeilės atsisakymą. Aloyzas romiai atsakė Evangelijos žodžiais: „Reikia tai daryti ir ano neapleisti“ (Mt 23, 23) Tuo jis norėjo pasakyti, kad nors būtina apmarinti savimeilę, reikia apmarinti ir kūną, kad išlaikytume jį paklusnų protui. Dėl to Apaštalas sako: „Tramdau savo kūną ir darau jį klusnų.“ (1 Kor 9, 27) Neapmarinus kūno būna labai sunku paklusti Dievo įstatymui.

Didžiausias mūsų priešas esame mes patys

Pasaulis ir velnias yra didžiuliai mūsų išganymo priešai; tačiau pats didžiausias priešas yra mūsų kūnas, nes jis visada su mumis. „Priešas, gyvenantis su mumis tuose pačiuose namuose, kenkia mums labiausiai“, – sako šv. Bernardas. Tvirtovei nėra pavojingesnių priešų nei tie, kurie gyvena jos viduje, nes nuo jų sunkiau apsiginti negu nuo išorinių priešų. Jei pasauliui atsidavusiems žmonėms terūpi tik tai, kaip išsaugoti ir vis maloniau palepinti savo kūną, Dievą mylinčios sielos stengiasi apsimarinti kiek tiktai gali. Šv. Petras Alkantarietis savo kūnui kartą tarė: „Būk tikras, kad šiame gyvenime neduosiu tau jokio atokvėpio. Sunkumai ir skausmas bus tavo dalia. Tačiau danguje abu galėsime mėgautis poilsiu be pabaigos.“ Panašiai mąstė ir šv. Marija Magdalena de Paci. Prieš mirdama ji prisipažino neprisimenanti, jog kada nors būtų mėgavusi kuo nors kitu nei mūsų Viešpačiu.

Bet, pasakysi, esu silpnos sveikatos, ir mano nuodėmklausys draudžia man sunkiai atgailauti. Ką gi, paklusk jam, tačiau bent jau kantriai pakelk nuovargį ir nepatogumus, kuriuos patiri dėl savo blogos sveikatos. Pasistenk nesiskųsti prastu oru; nemurmėk, kai tenka kęsti karštį ar šaltį. Jei negali prisiimti atgailos darbų, atsisakyk retkarčiais kokio nors teisėto malonumo. Kai šv. Pranciškus Bordžija turėdavo dalyvauti medžioklėje, jis užsimerkdavo tą akimirką, kai sakalas pagriebdavo auką. Šitaip jis atsisakydavo malonumo, kurį toks reginys jam būtų galėjęs suteikti. Jei dažnai drausi savo kūnui teisėtus malonumus, jis nebus linkęs ieškoti nuodėmingų; tačiau jei leisi jam be saiko mėgautis teisėtais malonumais, greitai kirsi ribą ir įžengsi į uždraustą teritoriją. Garbingasis Dievo tarnas Vincentas Karafa S.J. sakydavo, kad Viešpats davė mums šio pasaulio džiaugsmus ir malonumus ne tik tam, kad jais mėgautumės, bet ir tam, kad turėtume ką paaukoti Dievui, iš meilės Jam jų atsisakydami. Tinkamai sumaišyti ir mažais kiekiais vartojami nuodai kartais gali sustiprinti kūno sveikatą, bet jie visada lieka nuodais. Taip yra ir su malonumais: jais reikia mėgautis labai saikingai bei atsargiai, ir vien tik tam, kad galėtume ištikimiau tarnauti Dievui.

Turime saugotis, kad rūpestis kūniška gerove nepakenktų mūsų dvasinei sveikatai. „Kūno liga kelia man gailestį, – sako šv. Bernardas, – tačiau dar didesnę užuojautą man kelia sielos liga, nes ji daug pavojingesnė.“ Mes būname labai linkę kūno negalavimais pasinaudoti kaip dingstimi išvengti dvasinių pareigų. „Šiandien mes apleidžiame maldą, nes mums skauda galvą, – sako šv. Teresė. – Rytoj ją apleisime teisindamiesi, kad mums vakar skaudėjo galvą. Poryt ją apleisime bijodami, kad mums vėl suskaus galvą.“

Apsimarinimo nauda

Naudinga apmąstyti apsimarinimo teikiamą naudą, nes tokie svarstymai gali įkvėpti mums daugiau drąsos bei uolumo. Apsimarindami galime išpirkti laikiną bausmę už savo nuodėmes. Dera atminti, kad nors nuodėmės kaltė atleidžiama nuoširdžia išpažintimi, dar lieka laikina bausmė už ją. Jei šiame gyvenime jos neatliksime, turėsime kentėti skaistyklos liepsnas. „Jei nedarys atgailos už savo darbus, paklius į didelį vargą.“ (Apr 2, 22) Šv. Antoninas iš Florencijos pasakoja, kad vienam sunkiam ligoniui jo Angelas Sargas leido pasirinkti: tris dienas kentėti skaistykloje ar dar du metus pasilikti ligos patale. Žmogus pasirinko tris dienas skaistykloje. Neprabuvęs ten nė valandos, jis ėmė skųstis savo Angelui, kad vietoje žadėtų trijų dienų jis jau praleido kelerius metus siaubingose kančiose. „Kaip tai? – atsakė Angelas. – Tavo kūnas dar neatšalo, o tu kalbi apie metus?“ Todėl jei tau, krikščioni, teks ką nors kentėti, sakyk sau: „Tai bus mano skaistykla. Aš kantriai kentėsiu šią kančią, kad atsilyginčiau už savo nuodėmes ir pelnyčiau amžinąjį gyvenimą.“

Apsimarinimas taip pat pakelia sielą prie Dievo. Šv. Pranciškus Salezas sako: „Siela niekada negalės pakilti prie Dievo, jei kūnas nebus pajungtas atgaila.“ „Dievą tikrai mylinčios sielos netrokšta kūniško poilsio ir malonumų“, – sako šv. Teresė.

Apsimarinimu mes galime įgyti didesnę šlovę danguje. „Kiekvienas varžybų dalyvis nuo visko susilaiko; jie taip daro norėdami gauti vystantį vainiką, o mes – nevystantį. Todėl aš [...] tramdau savo kūną ir darau jį klusnų.“ (1 Kor 9, 25–27) Šv. Jonas matė palaimintuosius danguje su palmių šakomis rankose. Tai reiškia, kad norėdami patekti tarp išrinktųjų, turime tapti kankiniais – jei ne nuo kardo, tai apsimarinimu. „Šio laiko kentėjimai negali lygintis su būsimąja garbe, kuri mumyse bus apreikšta.“ (Rom 8, 18) Dabartiniai mūsų vargai yra laikini ir nesunkūs, bet jie „ruošia mums neapsakomą, visa pranokstančią amžinąją garbę“ (2 Kor 4, 17). Taigi atnaujinkime savo tikėjimą. Mes šioje žemėje gyvensime tik trumpą laiką. Mūsų tikrieji namai ir tikrasis poilsis bus anapus. Šv. Petras sako, kad palaimintieji yra tarsi gyvi akmenys, iš kurių pastatyta Dangiškoji Jeruzalė. Tačiau, kaip brevijoriuje gieda Bažnyčia, šie akmenys turi būti aptašyti ir apdailinti apsimarinimo kaltu.

Šaltinis: fsspx.lt

 

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

ah1> Laumėjančiam       2019-03-11 15:58

į pirmą klausimą : niekas niekam nieko neatidavė - vyksta kova tarp Elohimų/dievų sukurtų žmonių ir JAHVĖS adomitų.
į antrą klausimą : baveik. Baveik baigiamas įvykdyti JAHVĖS planas tautų valdymas per pinigų skolinimo už palūkanas sisitemą - baveik visos valstybės skolingos, tame tarpe ir JAV, didžiausias JAHVĖS plano priešas- Koranas, draudžiantis pinigų skolinimą už palūkanas

Kas yra kančia?       2019-03-11 14:48

Kančia yra išganinga tik tada, kai ją nuolankiai priimi ir visiškai pasitikėdamas atsiduodi į Dievo rankas, nes Jis žino kas ir kodėl taip vyksta. Šv. Rašte yra pasakyta, kad reikia priimti ne tik kas yra gerą, bet ir blogą, nes ir tai yra Dievo dovana. Tik taip perėjęs visus išbandymus gali tikėtis Šv. Dvasios malonių.

Kančią garbinti?       2019-03-11 14:35

O taip, KANČIA yra išganinga, kančia yra palaiminga, tik ji padaro, aišku tikintį žmogų, dvasios galiūnu. Tai įrodo daugelis rezistencinės kovos dalyviai ir kt. . Tik dvasios galiūnas gali žiūrėti mirčiai į akis. O šią stiprybę teikia tik Dievas.

Laumėjančiam iliuminatui 15:34, ah1 03-11 12:14        2019-03-11 14:00

trijuose komentaruose 16:03, 16:10, 16:28 atsakė teologiškai išprusęs
ir geros valios žmogus.
Padėk, Viešpatie, neišprususiems atsiversti,
kad išvystų bent savo dalykinį neišmanėliškumą.

ah1       2019-03-11 13:14

tik… kad dievas lūpomis nekalba ir dievo niekas nematė pagal Bibliją.  Na o kančią garbinti tai jau degeneratiniai iškrypimai - sadistiniai ir savamazochistiniai polinkiai…

Šios dienos       2019-03-10 17:28

Evangelijoje rašoma, kad “Kupinas Šventosios Dvasios, Jėzus grįžo nuo Jordano, ir Dvasia jį vedžiojo po dykumą keturiasdešimt dienų, ir jis buvo velnio gundomas.” Pati Šventoji Dvasia vedžiojo Jėzų po dykumą ir leido Jį gundyti. Tai reiškia, kad ir mus Dievo Dvasia išveda iš mums palankios aplinkos į “dykumą”, kur piktasis mus gundo, t.y. mes patiriame išbandymus. Ir taip vyksta su kiekvienu iš mūsų. Atsiduriame įvairiose, neįprastose situacijose, susiduriame su įvairiausiomis pagundomis ir štai, per pažinimo išbandymą, turime atsirinkti kuriuo keliu eiti. Jėzus visus išbandymus įveikė, nes turi MEILĘ, patį Dievą širdyje, kuri niekada neleis paklysti.

Ar Dievas        2019-03-10 17:10

sukūrė Šėtoną?
“Kaip sakoma Šventajame Rašte, Dievas Šėtono nekūrė. Jis sukūrė asmenį, kuris vėliau tapo Šėtonu.  Biblijoje rašoma: Dievo “darbai tobuli, visi jo keliai iš tikrųjų teisingi. Ištikimas Dievas, be apgaulės, teisus ir patikimas!”“ (Pakartoto Įstatymo 32:3–5). Iš to galime daryti išvadą, kad Šėtonas kadaise buvo tobulas ir teisus angelas.
Jono 8:44 Jėzus sakė, kad Šėtonas „“nesilaikė tiesos”“, vadinasi, kažkada toje „tiesoje“ buvo – teisus ir be kaltės.
Kaip ir visi kiti mąstantys Dievo kūriniai, šis angelas turėjo laisvę rinktis, ką nori daryti: gera ar bloga. Pasirinkęs būti Dievo priešu ir įkalbėjęs nusidėti pirmuosius žmones jis tapo Šėtonu, išvertus – „skaldytoju“ (Pradžios 3:1–5; Apreiškimo 12:9)”.

Kur gyvena       2019-03-10 17:03

Šėtonas?
“Šėtonas yra dvasinė butybė, todėl gyvena dvasinėje sferoje.
Ilgą laiką Šėtonas dvasių pasaulyje galėjo būti kur panorėjęs, netgi pasirodydavo Dievo akivaizdoje kartu su ištikimais angelais (Jobo 1:6). Tačiau Biblijoje pranašaujama, kad turi kilti „karas danguje“ ir tada Šėtonas bus iš dangaus „išmestas žemėn“ (Apreiškimo 12:7–9).  Šėtonas dabar gali veikti tik žemėje, t.y. jis buvo nutrenktas žemėn.
Ar tai reiškia, kad Šėtonas gyvena kokioje nors konkrečioje mūsų planetos vietoje? Apie senovės Pergamo miestą Biblijoje pasakyta, kad jis yra „ten, kur Šėtono sostas“ ir „kur gyvena Šėtonas“ (Apreiškimo 2:13). Bet čia tikriausiai kalbama apie tame mieste paplitusį Šėtono garbinimą. Iš Biblijos sužinome, kad Šėtonas valdo „visas gyvenamos žemės karalystes“, taigi jis negyvena kokioje vienoje vietoje, o tiesiog būna kažkur žemės srityje (Luko 4:5, 6),ten, kur yra priimamas.”

Laumėjantis       2019-03-10 16:34

Taigi žydai buvo GUNDOMI persikelti į žemiškąjį rojų - ,,pienu ir medum plūstančią žemę”. Ir kai jie tam gundymui pasidavė, jie turėjo sudalyvauti išžudant egiptiečių pirmagimius. Per tris dienas perėję dykumą, jie pamatė, kad toji ,,pažadėtoji žemė” gyvenama, ir ją teks užkariauti. Žydai buvo sutrikę. Bet po 40 metų karinių mokymų dykumoje, vykdyti komandas: ,,užėmus miestą - išžudyti visus jo gyventojus” - jau buvo nesunku…
O kalbant apie Jėzaus Kristaus ir Šėtono santykius man kyla tokie klausimai:
1) kas kaip kada ir kokiu pagrindu visas žemės karalystes atidavė velniui?
2) Ar visos žemės karalystės velniui ir dabar tebepriklauso?
3) O va Dievo, Jahvės, Jėzaus Kristaus bei Velnio santykiai išties labai įdomus dalykas. Tarp jų priešiškumo nelabai matosi, tiktai viduramžiškoji teologija Šėtoną ėmė vaizduoti kaip absoliutų blogį.

Šv. Grigalius Nisietis († 395)       2019-03-10 8:53

„Kas kopia aukštyn, tam kiekvienas žingsnis yra pradžia
– niekada nesibaigiančios pradžios pradžia.
Kas kopia aukštyn, niekada nesiliauja trokšti to, ką jau yra pažinęs.“

Šv. Jonas Auksaburnis († 407)        2019-03-10 8:51

„Kadangi Viešpats visa darė, kad mus pamokytų, jis panorėjo, kad būtų nuvestas į dykumą ir čia įsiveltų į kovą su demonu, turėdamas tikslą, kad pakrikštytieji, jei po krikšto patiria didesnių gundymų, dėl to nesutriktų, tarsi to nereikėjo tikėtis.“


Rekomenduojame

Rasa Čepaitienė. Pasaka apie vieną mažą raidelę

Robertas Grigas: „Quo vadis, Lietuva?“

Simonas Jazavita. Apie Prezidentus ir Antano Smetonos paminklą Vilniuje

Darius Alekna. Tai kas ten sakė, kad ne vieta buvo pagrindinis LEU sunaikinimo motyvas?

Andrius Švarplys. Politinis sentimentalumas yra amoralus ir antidemokratinis – jis išreiškia ne užuojautą, o politinį interesą

Geroji Naujiena. Palaiminti, kurie Jam sugrįžtant budės

Popiežiaus interviu italų dienraščiui: Europa, migracija, ekologija

Povilas Urbšys. Tai – elementarus vaivorykštinis fašizmas

Vykintas Vaitkevičius. Iš miego pakilusi Gedimino pilies kalno kariuomenė

Vidmantas Valiušaitis. Nėra to blogo, kas neišeitų į gera

Į laisvę“ studijų savaitgalis „Quo vadis, Lietuva?“

Robertas Grigas. Ar esame gėlininkų tauta?

Dalius Stancikas. Kaip išnarplioti Šimašiaus mazgą

Reportažas iš 5-ųjų Monsinjoro Alfonso Svarinsko mirties metinių paminėjimo Partizanų parke

Tomas Baranauskas. Manote, kad bent A. Ramanauską-Vanagą jau paliko ramybėje? Manykite iš naujo…

Tiesos.lt žinia skaitytojams, kuriems šiuo metu esame nepasiekiami: mes veikiame, kliūtis žadame įveikti, lauksime Jūsų sugrįžtant

Algimantas Rusteika. Laisvės dykai niekas nedalina

Dar vienas reportažas iš mitingo „Apginkime Lietuvos Didvyrius!“ (Šarūno Valentinavičiaus vaizdo įrašas)

Prof. Alfonsas Vaišvila. Nuo „tautos suvereniteto“ praktikoje slaptai pereinama prie valdžios suvereniteto

Nuo bačkos. Aplinkos ministerija: „Nevykdant pagrindinių miškų kirtimų, miškai prarastų tvarumą“

Nuo bačkos. Nerijus Mačiulis: Naujausia skurdo statistika neleidžia abejoti – Lietuvoje jau sėkmingai kuriame gerovės valstybę

Lietuvos žydų bendruomenių viešas pareiškimas dėl LŽB pirmininkės Fainos Kukliansky veiksmų

Raimondas Navickas. Įspūdžiai iš mitingo

Mitingas „Apginkime Lietuvos Didvyrius!“ (Juozo Valiušaičio vaizdo įrašas)

Arūnas Gumuliauskas: „Istorinės atminties politikoje negalima įsivelti į „paminklų mainus“

Valdas Vasiliauskas. Žvelkite giliau ir plačiau

Protesto koncertas „In memoriam Jonui Noreikai-Generolui Vėtrai“

Prof. Alfonsas Vaišvila. Visuomenės perkeitimas: daiktus vadinti netikrais vardais, dezorientuojant ir demoralizuojant ją

Andrejus Gaidamavičius. Punios šilas – padėkite gelbėti!

Gintautas Kniukšta. Ne, prezidente, jūs Lietuvos miškų neparduosite

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.