Dienos aktualija, Geroji Naujiena

Geroji Naujiena: „Žmogus gyvas ne vien duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų“ (Mt 4, 4b)

Tiesos.lt redakcija   2020 m. kovo 1 d. 10:30

43     

    

Geroji Naujiena: „Žmogus gyvas ne vien duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų“ (Mt 4, 4b)

Pirmųjų tėvų sutvėrimas ir nupuolimas

Viešpats Dievas iš dirvos žemių nulipdė žmogų ir įkvėpė jam į šnerves gyvybės kvapą. Taip žmogus tapo gyva būtybe. Paskui Viešpats Dievas Edene, rytuose, įveisė sodą ir jame apgyvendino žmogų, kurį buvo sutvėręs. Viešpats Dievas augino dirvoje visokių medžių, patraukliai atrodančių, su valgomais vaisiais, o sodo viduryje – gyvybės medį bei gero ir pikto pažinimo medį.

Angis buvo suktesnė už visus lauko žvėris, kuriuos Viešpats Dievas buvo sutvėręs. Ji užkalbino moterį: „Ar Dievas iš tikro pasakė: ‘Jums nevalia valgyti nė nuo vieno sodo medžio’?“ Moteriškė angiai atkirto: „Mes galime valgyti sodo medžių vaisius. Tik apie vaisius medžio, kuris stovi sodo viduryje, Dievas pasakė: ‘Jų nevalia jums valgyti, nei liesti, kitaip jūs numirsite’“. Į tai angis atsiliepė moteriai: „O, ne! Jūs nenumirsite. Dievas mat žino, kad, jų užvalgius, atsivers jums akys; jūs tapsite kaip Dievas: pažinsite gera ir pikta!“ Ir moteris matė, kad būtų puiku paragauti nuo medžio, kad medis gražus pažiūrėti ir viliojo tapti gudriai. Ji ėmė ir nuskynė jo vaisių, ir valgė; davė ir vyrui, kuris buvo prie jos; tas irgi valgė. Tuomet atsivėrė jiems akys, ir jie pamatė esą nuogi. Todėl iš figos lapų jie nusipynė prijuoste (Pr 2, 7–9; 3, 1–7a).

* * *

Pasigailėk mūsų, Viešpatie: mes esame tau nusidėję

Pasigailėk manęs, Dieve: tu didžiai gailestingas.

Gerumas tavo beribis, – naikinki mano kaltybę.
Grynai nuplauk mano dėmę,
numazgok mano kaltę! –
Aš savo kaltybę pažįstu,

man vis akyse mana nedorybė.
Aš tau, tiktai tau esu nusidėjęs:
dariau, ką laikai tu piktybe. –
Sutverk širdį man tyrą, o Dieve,

many nepalaužiamą dvasią atnaujink.
Vai, neatstumki manęs nuo savojo veido,
prarast tavo šventąją dvasią neleiski! –
Išgelbėk mane, ir būsiu laimingas.

Padaryk mane didžiadvasį!
Tu mano lūpose, Viešpatie, būsi,
manoji burna tave šlovins. (Ps 50, 3–6a. 12–14. 17)

 

* * *

Kur buvo pilna nuodėmės, ten dar apstesnė tapo malonė

Broliai! Kaip per vieną žmogų nuodėmė įėjo į pasaulį, o per nuodėmę mirtis, ir taip mirtis prasiskverbė į visus žmones, nes visi nusidėjo.

Nuodėmė buvo pasaulyje ir iki įstatymo, bet, nesant įstatymo, nuodėmė negalėjo būti įskaitoma. Vis dėlto nuo Adomo iki Mozės viešpatavo mirtis, netgi tiems, kurie nebuvo padarę nuodėmių, panašių į nusikaltimą Adomo, kuris buvo Būsimojo pirmavaizdis. – Bet ne taip yra su dovana, kaip su kalte. Jei dėl vieno žmogaus nusidėjimo turėjo mirti daugelis, tai dar labiau Dievo malonė ir vieno žmogaus, Jėzaus Kristaus, malonės dovana su kaupu atiteko daugybei. Ir ne taip yra su dovana, kaip su vieno žmogaus nusikaltimu. Juk teismas iš vieno nusikaltimo priėjo iki pasmerkimo, o malonė, iš daugybės nusikaltimų atvedė iki nuteisinimo.

Jei dėl vieno žmogaus nusikaltimo mirtis įsiviešpatavo per tą vieną, tai nepalyginti labiau tie, kurie su perteklium gauna malonės bei teisumo dovaną, viešpataus gyvenime per vieną Jėzų Kristų. Taigi, kaip vieno žmogaus nusikaltimas visiems žmonėms užtraukė pasmerkimą, taip vieno teisus darbas visiems laimėjo nuteisinimą, kad gyventų. Kaip vieno žmogaus neklusnumu daugelis tapo nusidėjėliai, taip ir vieno klusnumu daugelis taps teisūs (Rom 5, 12–19).

* * *

Jėzaus gundymas

Jėzus buvo Dvasios nuvestas į dykumą, kad ten būtų velnio gundomas. Išpasninkavęs keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų, jis buvo labai alkanas. Prie jo prisiartino gundytojas ir tarė: „Jei tu Dievo Sūnus, liepk, kad šie akmenys pavirstų duona“. Bet Jėzus atsakė: „Parašyta: ‘Žmogus gyvas ne vien duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų’“.

Tada velnias jį paima į šventąjį miestą, pastato ant šventyklos šelmens ir sako: „Jei tu Dievo Sūnus, pulk žemyn, nes parašyta: ‘Jis lieps savo angelams globoti tave, ir jie nešios tave ant rankų, kad neužsigautum kojos į akmenis’“. Jėzus jam atsako: „Taipogi parašyta: ‘Negundyk Viešpaties, savo Dievo’“.

Velnias vėl paima jį į labai aukštą kalną ir, rodydamas viso pasaulio karalystes bei jų didingumą, taria: „Visa tai aš tau atiduosiu, jei, parpuolęs ant žemės, pagarbinsi mane“. Tada Jėzus atsako: „Eik šalin, šėtone! Juk parašyta: ‘Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir jam vienam tetarnauk!’“ Tuomet velnias nuo jo atsitraukė; štai angelai prisiartino ir jam tarnavo (Mt 4, 1–11).

* * *

Su pasitikėjimu gręžiamės į Tave, mūsų Viešpatie ir Kūrėjau, ir prašome išminties malonės atmesti bet kokį gundymą patiems tapti dievais. Meldžiamės ir už kiekvieną piktojo gundomą žmogų, už visus Tau nusidedančius Adomo ir Ievos vaikus: Tavo Sūnaus klusnumas tesuteikia jėgų siekti vien Tavo malonių. Šiandien, maldos už lietuvius pasaulyje sekmadienį, kiekvienas asmeniškai ar bendruomenėje melskimės ir už Lietuvą Tiesoje: teišgirsta ir mūsų tauta, kur ji begyventų,  kvietimą atgailauti, pasninku ir malda tesutramdo savo puikybę ir stabams nebvergauja, tesugrįžta į savo tėvų žemę ir čia, Tavo žodžiu atgaivinti ir Dangaus duona sustiprinti, pelno Tavo malonę – amžinąsias Velykas. Prašome per Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

 

* * *

Arnoldas Valkauskas. Mintys pamąstymui: manipuliacijos, gundymai, abejonės

 

* * *

Kardinolas Sigitas Tamkevičius. Gundytojo klasta
Gavėnios 1 sekmadienio homilija

Gavėnios metas yra skirtas pasirengti Jėzaus Kristaus Prisikėlimo šventei, taip pat apmąstyti, kas mus veda į prisikėlimą ir kokias kliūtis šiame kelyje turime nugalėti. Pagrindinė kliūtis yra nuodėmė, todėl pirmąjį Gavėnios sekmadienį apmąstome, kokiu keliu ji ateina į mūsų gyvenimą.

Evangelijoje pagal Matą (Mt 4, 1–11) yra pasakojimas apie Jėzaus gundymą, įvykusį po jo krikšto ir keturiasdešimties dienų pasninko. Gundytojui rūpėjo sužinoti, kas yra Jėzus – Dievo Sūnus ar tik žmogus, Dievo pašauktas griauti jo darbus. Velnias norėjo susiorientuoti, ar šis vyras, kurį Jonas Krikštytojas pavadino „Dievo Avinėliu, naikinančiu pasaulio nuodėmę“, nepridarys jam didelių bėdų.

Nutaikęs progą, kai Jėzus buvo labai alkanas, velnias kalbėjo: „Jei tu Dievo Sūnus, sakyk, kad šie akmenys pavirstų duona.“ Negavęs aiškaus atsakymo, velnias paliepė Jėzui pulti nuo šventyklos šelmens žemyn – jei jis Dievo Sūnus, tuomet angelai nuneš jį ant savo rankų, o žemai prie šventyklos susirinkę žmonės pagerbs jį kaip Dievo Sūnų. Kai ir antras Jėzaus atsakymas nesuteikė velniui aiškumo, tuomet jis, melagingai teigdamas, kad pasaulio karalystės priklauso jam, pažadėjo jas atiduoti Jėzui, jei šis parpuolęs ant kelių nusilenks jam, gundytojui. Velnias dar viliasi, kad Jėzus susižavės valdžia ir nesirūpins, kokiam tikslui yra Dievo pašauktas.

Šis Šventojo Rašto pasakojimas yra aktualus visiems žmonėms, ypač pažymėtiems Krikšto ženklu. Velniui labiausiai rūpi tie, kurie per Krikštą yra tapę Jėzaus broliais ir seserimis.

Gundytojas žino, kad žmogus gali alkti ne tik maisto, bet ir turto, malonumų, garbės, ir gundo tą alkį malšinti nesiskaitant su priemonėmis. Apgailėtina, bet žmonės dažnai gundytojo paklauso. Norėdami sutaupyti pinigų, nuotekomis nuodija upes ir ežerus, vaikydamiesi geresnio gyvenimo emigruoja iš Lietuvos, alkdami malonumų griauna savo šeimas etc. Būtų galima daug vardinti, kokių nusikaltimų padaro žmonės, kai, paklausę gundytojo, bet kokia kaina siekia malšinti savo alkį. Daug kas atsiduria alkoholizmo, narkomanijos ir kitokių priklausomybių duobėse. Dievo žodis primena, kad paklausyti velnio visuomet yra pražūtinga.

Kartais žmonės mąsto: jei Dievas egzistuoja, tai jis privalo tikintį žmogų saugoti nuo bet kokios kančios. Jie norėtų, kad angelai neštų juos ant savo rankų, o jeigu taip nenutinka, tuomet Dievu nusivilia, o kartais net pasako, gal ir Dievo nebėra, jei leidžia tiek daug kentėti.

Iš tikrųjų Dievas nuo kryžiaus neapsaugojo net savo Sūnaus, nes be jo kryžiaus nebūtų sunaikinta nuodėmė. Tačiau po kruvinojo Penktadienio išaušo Velykų rytas, kai Jėzus kėlėsi iš kapo. Jėzus skaudžiai subarė Petrą, kai šis įkalbinėjo jį atsisakyti kančios kelio: „Eik šalin, šėtone, nes mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis!“ (Mk 8, 33). Šventasis Raštas moko, kad Dievas lydi mus kančioje ir veda į prisikėlimo garbę, bet tikrai neapsaugoja mūsų nuo bet kokio kryžiaus, nes kur yra nuodėmė, ten tik per kryžių einama į prisikėlimą.

Labai stiprus yra gundymas valdžia. Turėdamas valdžią, žmogus gali padaryti daug gero, tačiau gundytojas gali įkalbėti ja naudoti savanaudiškai. Pasiduodantieji šiam gundymui dažniausiai kalba, jog, siekdami valdžios, nori pasitarnauti Lietuvai bei jos žmonėms, tačiau įgiję valdžią pradeda rūpintis ne tiek kitais, kiek savimi. Šiam gundymui nepasiduoda tik morališkai labai tvirti žmonės.

Valdžios turėjimas ne kartą būna net nusikalstamas. Tai liudija ir skaudi mūsų praeitis, kai valdžią turintieji nežmoniškai engė mylinčius Lietuvą ir į Dievą tikinčius žmones. Engėjai siekė, kad visi besąlygiškai laikytųsi ne Dekalogo, bet komunizmo statytojo kodekso.

Dabartinė kultūra, garbinanti tik tai, kas apčiuopiama, neša medžiaginę gerovę ar teikia malonumų, antgamtinę sritį tiesiog ignoruoja. Taip gundytojui sudaromos palankiausios sąlygos veikti. Velnias triumfuoja, kai juo netikima, nes jam veikliai pasipriešinti galima tik tuomet, kai pripažįstama jo egzistencija.

Maldos tyloje pasvarstykime, kaip mes elgiamės gundomi: deramės su gundytoju, pasiduodame jam ar tvirtai pasakome: „Eik šalin, šėtone! Juk parašyta: Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir jam vienam tetarnauk!“ (Mt 4,10).

Kardinolas Sigitas Tamkevičius

* * *

Šv. Leonas Didysis († 461). Tikras žmogus ir tikras Dievas

Tikrai, kurio gundyti nedrįso, tas, kuris nesusilaikė mėgindamas apgauti patį Viešpatį Jėzų Kristų? Nes iš evangelijos pasakojimo (Mt 4, 1–11) žinome, kad mūsų Gelbėtojas, kuris buvo tikras Dievas, jog pasirodytų taip pat esąs ir tikras žmogus, ir visas bedieviškas klaidingas pažiūras pašalintų, po keturiasdešimties dienų ir naktų pasninko, kai pats patyrė mūsų silpnumui būdingą alkį, džiaugėsi velnias, aptikęs šį jo trapios ir mirtingos prigimties ženklą; ir kad ištirtų galią, kurios bijojo, jis tarė: „Jei tu Dievo Sūnus, liepk, kad šie akmenys pavirstų duona“.

Galėjo tai padaryti Visagalis, ir lengva buvo, kad Kūrėjo įsakymu, bet koks kūrinys pavirstų liepiama rūšimi. Kaip, pavyzdžiui, kai panorėjo, vestuvių pokylyje vandenį pavertė vynu (plg. Jn 2, 1–10). Tačiau tai labiau derėjo su išganinga nuostata, kad visų labiausiai pasipūtusio priešo klastą, Viešpats būtų nugalėjęs ne Dievybės galia, bet nusižeminimo slėpiniu. Galop, kai nuvijo velnią ir pavertė niekais visas gundytojo suktybes, prie Viešpaties prisiartino angelai ir jam tarnavo; tada atsiskleidė tikro žmogaus ir tikro Dievo klastingu klausinėjimu nepaveiktas žmogiškumas ir per angelų paslaugumą – akivaizdus dieviškumas. Taigi tebūna sugėdinti velnio sūnūs ir mokiniai, esantys pilni nuodingo įkvėpimo, kurie kiekvieną naivųjį apgauna, neigdami, kad Kristus tikrai turi abi prigimtis, kai jie arba nuo žmogaus nuvelka dieviškumą, arba nuo dieviškumo atskiria žmogų. Nes vienu užmoju dvejopu įrodymu sugriaunamas dvejopas melas ir per kūno alkį įrodomas tobulas žmogiškumas, o per tarnaujančius angelus – tobulas dieviškumas.

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Mons. Adolfas Grušas       2020-03-8 10:08

„KLAUSYKITE JO!“
Gavėnios kelionė, jei tik ji yra tinkamai suvokta, – tai autentiškas žmogaus liudijimas apie save. Toje kelionėje nubyra visos apnašos, kuriomis gyvenimas, pasaulis, meilė ir mirtis neišvengiamai apibėrė mūsų sielas. Po griuvėsiais, prislegiančiais mūsų širdis, atsiskleidžia Dievo Sūnaus atvaizdas, raginantis mus tapti nauju žmogumi, kuris nori būti savo gyvenimo viešpačiu ir trokšta šviesos ginklais įveikti savyje senąjį žmogų, kuris patogiai sėdi nuodėmės krėsle. Gavėnia – tai atgaivos, išsilaisvinimo ir grožio kelias.
Šį, antrąjį gavėnios sekmadienį, Bažnyčia rodo mums, kaip reikia išgyventi šį gavėninį pasikeitimą. Iš gundymų dykumos mes su atsiduriame ant Taboro, Atsimainymo kalno. Jėzus čia jau nebėra vienas, kaip gundymo metu. Jį lydi apaštalai: Petras, Jokūbas ir Jonas. Tai jiems Mokytojas parodys visą savo šlovę ir grožį. Mokiniams, nesugebėjusiems priimti žinios apie laukiantį kryžių, Jėzus parodo savo egzistencijos tikslą. Viešpats leidžia pažvelgti į savo šlovę, tačiau mokiniai pajėgs šią malonę suprasti tik priėmę kryžiaus slėpinį.
Šalia mokinių vizijos susiduriame ir su dangaus Tėvo žodžiais: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi. Klausykite jo!“ Evangelijoje pagal Matą tik du kartus minimas pasigirdęs Tėvo balsas: dabar, ant Taboro kalno, ir prieš tai prie Jordano, Jėzaus krikšto metu. Abu kartus skelbiama, kad Jėzus yra mylimas Tėvo Sūnus, tačiau Atsimainymo metu dar pridedama :“Klausykite jo!“
Dangaus Tėvas apaštalams įduoda patį svarbiausią ginklą, kuriuo įmanoma nugalėti blogį: klausyti Jo Sūnaus. Tai esminis mūsų gavėnios atsimanymo elementas: perkelti savo gyvenimo centrą nuo savęs paties į Jėzų. Mūsų atsimanymas prasideda tada, kai nustojame klausyti savęs pačių, savo baimių, nerimo ir pradedame įsiklausyti į balsą, kviečiantį eiti pirmyn, išdrįsti svajoti ir visiems laikams atsikratyti baimės.
Tik tada galime tikėtis, kad Velykų rytą pajusime naujo gyvenimo dvelksmą…

Kun. Vytenis Vaškelis       2020-03-8 10:07

Atsimainymas Kristuje – ištikimybės įprasminimas.
Po šešių dienų Jėzus su artimiausiais savo mokiniais Petru, Jokūbu ir Jonu įkopė į aukštą kalną, kad nuo jo viršūnės antgamtiniai Atsimainančiojo spinduliai ne tik persmelktų trijų apaštalų širdis, bet ir viltingai apšviestų kiekvieną šalia besistiebiantį aukštyn augalėlį, simbolizuojantį florą bei fauną – visą kūriniją, kuriai, laiko pilnatvei atėjus, yra tai pat skirta „Dievo vaikų laisvės“ (Rom 8, 21) dalis. Čia šešios dienos – tarsi mūsų viso gyvenimo tikėjimo darbų laikas, nes, jo limitui išsekus, išauš septintoji amžinųjų Velykų diena, ir tie, kurie pasirodys verti, Danguje išvys Dievo Avinėlį, dar ryškiau meile spindintį nei ant Taboro kalno…

Nuo Jėzaus Įsikūnijimo iki Atsimainymo niekas Žemėje nebuvo matęs Jo veido, sužibusio kaip saulė (Mt 17, 2). Tai – ne ėdžiose gulinčio švelniai besišypsančio Kūdikėlio, o viešpataujančio Dievo Sūnaus veidas, kurio spindesys primena saulėtoje amžinybėje „visu skaistumu“ žibantį Jo veidą (Apr 1, 16). Jėzaus veido šviesa turi atsispindėti tikinčiųjų veiduose, nes jeigu mes dabar nesistengtume panašėti į Kristų, tuomet kaip Jį galėtume regėti tokį, koks Jis iš tiesų yra (žr. 1 Jn 3, 2)? Tikrasis tapatinimasis su Jėzumi prasideda Jo žodžių klausymu ir nesibaigia net Danguje, nes kūriniui panašėti į savo Kūrėją bei Atpirkėją nėra ribų... Transcendentinė šviesa „įelektrino“ ir Jėzaus drabužius. Jo baltai spindintys drabužiai – priminimas, jog esame pašaukti tapti Jo malonių šviesolaidžiais, nes žmonių širdis bei jų likimus keičiame ne mes, o Dievas.

Atsimainiusiojo šviesos sraute netikėtai pasirodė Mozė ir Elijas – vieni iš žinomiausių asmenų, atstovaujantys Senojo Testamento Įstatymui ir pranašams. Jiedu su Jėzumi kalbėjosi apie būsimą Mesijo išėjimą – Jo mirtį, Prisikėlimą ir žengimą į Dangų Jeruzalėje (žr. Lk 9, 31). Apie ką mes dažniausiai mąstome bei kalbame? Apie tai, ką mūsų protas geriausiai pažįsta ir širdis trokšta, tai yra kas mums labiausiai rūpi bei domina, nes kur mūsų lobis, ten ir širdis. Štai apaštalas Paulius, vedamas Šventosios Dvasios, norėjo „nežinoti nieko kito, kaip tik Jėzų Kristų, ir tą nukryžiuotą“ (1 Kor 2, 2). Kodėl jis norėjo atsiriboti nuo visko ir sufokusuoti dėmesį vien į Išganytojo kryžių? Tik dėl to, kad Nukryžiuotasis „yra Dievo galybė ir Dievo išmintis“ (1 Kor 1, 24), turinti tokią perkeičiančią jėgą, kad kiekvienas tikintysis, malonės paliestas, nori savyje ne Atsimainiusiojo šviesos blyksnį išsaugoti, bet kviečia Jėzų į savo širdį, kad vis laisviau Jam leistų vadovauti ir džiaugsmo, ir išbandymų valandomis.

Kun. Vytenis Vaškelis       2020-03-8 10:05

Ar visuomet stengiamės atmesti savimi besididžiuojančią pasaulio išmintį, kuri yra Dievo akyse kvailystė (žr. 1 Kor 3, 19), nes dažnai pateisina blogio darymą, ar renkamės mus išlaisvinančią Jėzaus tiesą, demaskuojančią net mažiausią dvigubų standartų laikymąsi?
Neseniai mus pasiekė beprecedentė naujiena, kad garsusis Jeanas Vanier, „Arkos“ bendruomenės įkūrėjas, už savo veiklą net daug kartų nominuotas Nobelio taikos premijai, kaip „L’Arche International“ vadovų laiške rašoma, „lytiškai manipuliavo“ moterimis. Ši itin skaudi žinia tikinčiuosius pirmiausia skatina dar kartą tarti: „Amžinąjį atilsį duok mirusiam, Viešpatie, Jeanui, savo gyvenimą aukojusiam žmonėms su negaliomis…“ Bet joje slypi ir pozityvi potekstė: turime dar uoliau maldoje vienytis su Jėzumi, kad, nepaisant įvairių išmėginimų, ištikimybė Jam nustelbtų mūsų silpnybes…

Esame pašaukti būti gyvais Kristaus laiškais (žr. 2 Kor 3, 2), kuriuos ne tik skaito aplinkiniai, kai su jais bendraujame, bet kaskart juos perskaitome ir mes patys, pavyzdžiui, vakare atlikdami maldingą savo poelgių tyrimą, kad eitume ilsėtis visiškai susitaikę su Dievu, savimi ir artimu. Tai – priešnuodis bet kuriai blogio apraiškai, nes kai jis esti aiškiai suvokiamas, mūsų jautri sąžinė dar labiau juo bodisi ir nuo jo šalinasi, nes Viešpaties akivaizdoje norime visada laikytis Jo teisumo kelio.

Kaip dvasiniai autoriai pastebi, viena geriausių priemonių, kovojant su savo netvarkingomis emocijomis bei iškreiptais pageidimais – trumpas pasvarstymas: kokie bus tos paikos emocijos patenkinimo galutiniai rezultatai? Dėl blogo veiksmo ne tik sąžinė apkarsta, malonės veikimas mąžta, bet ir Šventoji Dvasia nuliūdinama… Viešpatie, padėk mums su malda širdyje budėti, kad klastingos nuodėmės kerai neapnuodytų mūsų sielų, kad būtume klusnūs Tau, priešintumės velniui, ir jis bėgtų nuo mūsų – Dievo vaikų (plg. Jok 4, 7). 

Kodėl Jėzus, besileidžiant nuo Atsimainymo kalno, mokiniams įsakė niekam nepasakoti apie regėjimą, kol Jis prisikels iš numirusių? Mokiniai dar negalėjo pažinti esminės Atpirkimo dalies – Kryžiaus, kuris yra galutinės pergalės ženklas. Kai jie matys agonijoje merdintį Dievo Sūnų ir vėliau pamatys mirties Nugalėtoją, atsivers jų vidinės akys ir supras, kad Atsimainymas buvo didžioji Prisikėlimo įžanga.
Bernardinai.lt

II Gavėnios Sekmadienio Evangelija       2020-03-8 5:59

(Plg. Mt 17, 5)

  Iš spindinčio debesies pasigirdo Tėvo balsas: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus; jo klausykite!“

Evangelija (Mt 17, 1–9)

  Jėzus pasiėmė su savimi Petrą, Jokūbą ir jo brolį Joną ir užsivedė juos nuošaliai į aukštą kalną. Ten jis atsimainė jų akivaizdoje. Jo veidas sužibo kaip saulė, o drabužiai tapo balti kaip šviesa. Ir štai jiems pasirodė Mozė ir Elijas, kurie kalbėjosi su juo.
  Tuomet Petras kreipėsi į Jėzų: „Viešpatie, gera mums čia būti! jei nori, aš padarysiu čia tris palapines: vieną tau, kitą Mozei, trečią Elijui“.
  Dar jam tebekalbant, štai šviesus debesis apsiautė juos, ir štai balsas iš debesies prabilo: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo labai gėriuosi; jo klausykite!“ Tai išgirdę, mokiniai parpuolė kniūpsti, labai išsigandę.
  Bet Jėzus priėjo, palietė juos ir tarė: „Kelkitės, nebijokite!“ Pakėlę akis, jie nieko daugiau nebematė, tik vieną Jėzų.
  Besileidžiant nuo kalno, Jėzus jiems įsakė: „Niekam nepasakokite apie regėjimą, kol Žmogaus Sūnus prisikels iš numirusių“.
Katalikai.lt

II Gavėnios Sekmadienio DievoŽodžio       2020-03-8 5:58

II skaitinys. (2 Tim 1, 8b–10)

  Mylimasis!
  Drauge su manimi kentėk Evangelijos labui jėga Dievo, kuris mus išgelbėjo bei pašaukė į šventąjį pašaukimą, ne atsižvelgdamas į mūsų darbus, bet savo laisvu nutarimu bei malone, kuri dovanota mums Kristuje Jėzuje prieš amžinuosius laikus.
  Ji dabar tapo regima, pasirodžius mūsų Išganytojui Kristui Jėzui, kuris sunaikino mirtį ir nušvietė gyvenimą bei nemirtingumą savo Evangelija.

II Gavėnios Sekmadienio DievoŽodžio       2020-03-8 5:57

I skaitinys. (Pr 12, 1–4a)

  Viešpats bylojo Abramui:
  „Išeik iš savojo krašto, iš savo gimtinės, iš tėvo namų, ir kelkis į šalį, kurią tau parodysiu! Iš tavęs padarysiu aš didelę tautą. Aš laiminsiu tave ir išaukštinsiu tavąjį vardą. Tu būsi palaima. Aš laiminsiu tuos, kurie tave laimins, o kas tave keiks, tą aš prakeiksiu. Per tave bus palaimintos visos žemės giminės“.
  Ir Abramas iškeliavo, kaip Viešpats jam buvo paliepęs.

Atliepiamoji psalmė (Ps 32, 4–5. 18–20. 22)

P.  Viešpatie, būki tu mums gailestingas, mes gi taip tavim tikim.

  Viešpaties žodis teisingas,
  tikras jo darbas kiekvienas.
  Brangi jam teisė ir teisingumas,
  o jo malonių pilna yra žemė. – P.

  Viešpaties akys žvelgia į tuos, kur jo bijo,
  kurie tikis jojo malonės.
  Jis jų gyvybę nuo mirties saugo
  ir bado metu pamaitina. – P.

  Mes jo didžiai išsiilgę,
  jis mūsų rėmėjas ir skydas.
  Viešpatie, būki tu mums gailestingas,
  mes gi taip tavim tikim. – P.

Jan       2020-03-7 20:39

Tikras krikščionis yra tas, kuris nebijo pasakyti tiesos, t.y. nesirenka patogesnio sau kelio, tipo, geriau patylėti, jei manes tai neliečia. Tiesa yra
ne visada patogi. Tad norint tikrai mylėti, privalai sakyti tiesą, kad ir nepatogią. Meilė nesiderina su veidmainyste.

Manau,       2020-03-7 13:16

kad tobula meilė yra tik Dievo meilė - AGAPĖ. Meilė, kurią, esantis Dievas mumyse, duoda kiekvienam, kad mes dalintume ją kitiems.
Pirmasis laiškas korintiečiams     1 Kor 13

Himnas meilei
Aš trokštu jums nurodyti
dar prakilnesnį kelią:
Jei kalbėčiau žmonių ir angelų kalbomis,
bet neturėčiau meilės, aš tebūčiau
žvangantis varis ir skambantys cimbolai.
Ir jei turėčiau pranašystės dovaną
ir pažinčiau visas paslaptis ir visą mokslą;
jei turėčiau visą tikėjimą, kad galėčiau net kalnus kilnoti,
tačiau neturėčiau meilės, aš būčiau niekas.
Ir jei išdalyčiau vargšams visa, ką turiu,
jeigu atiduočiau savo kūną sudeginti,
bet neturėčiau meilės, – nieko nelaimėčiau.
Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi;
meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta.
Ji nesielgia netinkamai, neieško savo naudos,
nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga,
nesidžiaugia neteisybe,
su džiaugsmu pritaria tiesai.
Ji visa pakelia, visa tiki,
viskuo viliasi ir visa ištveria.
Meilė niekada nesibaigia.
Išnyks pranašystės, paliaus kalbos, baigsis pažinimas. Mūsų pažinimas dalinis ir mūsų pranašystės dalinės. Kai ateis metas tobulumui, pasibaigs, kas netobula. Kai buvau vaikas, kalbėjau kaip vaikas, mąsčiau kaip vaikas, protavau kaip vaikas; tapęs vyru, mečiau tai, kas vaikiška. Dabar mes regime lyg veidrodyje, mįslingu pavidalu, o tuomet regėsime akis į akį. Dabar pažįstu iš dalies, o tuomet pažinsiu, kaip pats esu pažintas. Taigi dabar pasilieka tikėjimas, viltis ir meilė – šis trejetas, bet didžiausia jame yra meilė.

"Būkite tokie tobuli,       2020-03-7 13:11

kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas” (Mt 5, 48).

Tobuli? Kaip Jėzus gali prašyti mūsų tokio dalyko? Dauguma žmonių – bent jau sąžiningieji! – yra įsitikinę, kad vien jau mintis apie tobulą gyvenimą yra mums nesuvokiama. Niekas iš mūsų neįstengia būti tobulas tėvas, tobulas pavaldinys, tobulas studentas. Iš tiesų daugelis iš mūsų patyrę Jėzaus meilę ir gailestingumą išsilaisvino iš nenumaldomo tobulumo siekimo! Ką tuomet Jis turi mintyje sakydamas „būkite tobuli“?

Pirmiausia Jėzus dar geriau už mus žino, kad mes patys negalime pasiekti moralinio tobulumo. Štai kodėl Jis kviečia pasitikėti Jo malone – Jo galia, kylančia iš mirties ir prisikėlimo ir Šventosios Dvasios. Iš begalinės meilės Jėzus išlaisvino mus iš vergovės nuodėmei, kad Jame mes galėtume patirti Dievo šventumą ir teisingumą.

Taigi tobulumas yra įmanomas? Taip, bet ne toks, kokį įsivaizduojame. Tobulumas, kurio iš mūsų tikisi Jėzus, – tai ne tiesioginis nerealių troškimų įgyvendinimas. Pažvelkime į Jėzų, savo pavyzdį visais atžvilgiais. Jo svarbiausias bruožas – tai nuolatinis troškimas vykdyti Tėvo valią. Mes nežinome, ar Jis buvo geras dailidė, ar geras verslininkas. Mes nežinome, ar Jis buvo mokyčiausias tarp žydų, ar įžvalgiausias iš politikų. Jėzaus tobulumas – tai pirmiausia ir svarbiausia Jo meilė Dievui.

Jėzui reikia mūsų širdžių, o ne mūsų pasiekimų sąrašo. Jis žino – jeigu mylėsime tik Jį ir tuoj pat atgailausime nusidėję, mūsų veiksmai savaime atitiks Jo įsakymus. Jis žino, kad šį tobulumą mes pasiekiame ne savo žmogiškomis pastangomis, bet leisdami Šventajai Dvasiai mus keisti. Taigi atverkime savo širdis, leisdami jas Jėzui gydyti, atnaujinti ir apšviesti. Atsiliepkime į Jo Dvasios raginimus. Savo švelnia meile Jėzus ves mus į tobulumą, kuris patinka Tėvui… ir suteiks mums visišką ramybę.

Jėzau, aš šlovinu Tave! Tu esi pats tobulumas. Priimk šiandien mano širdį ir brandink ją savo meilės galia, kad galėčiau Tavo meilę nešti pasauliui.

ŽODIS TARP MŪSŲ,
Bernardinai.lt

Mąstau       2020-03-7 6:04

Prašyti, kad galėčiau mylėti neatsižvelgdamas į asmenis, ir malonės išsilaisvinti iš nuoskaudų

Prašysiu meilės Dvasios, kad perimtų mane iki gelmių ir atvertų mano širdį Jėzaus žodžiams. Ko labiausiai norėčiau Jo paprašyti?

*

„Girdėjote…“. Jėzus primena mokiniams, kad jų mintys ir širdis yra nuolat veikiama to, ką girdi: mylėti draugus ir neapkęsti priešų. Ką dažniausiai girdžiu šia tema šiandien? Kokią įtaką mano galvosenai ir laikysenai turi tokie pasakymai?

*

„O aš jums sakau…“. Jėzus duoda man suprasti, kad Jo mokymas dažnai priešinasi visuomenės nuostatoms. Ar sugebu stovėti Jėzaus pamokymų pusėje net tada, kai tai nėra modernu ir priešinasi daugumos nuomonei?

*

„Mylėkite savo priešus…“. Pirmiausia turėčiau prisipažinti Jėzui ir sau, kad turiu savo gyvenime priešų. To nepripažinimas gali pagilinti nesantaikos jausmus. Jeigu kyla priešiškumo jausmai, pasistengsiu apie juos pasikalbėti su Jėzumi.

*

Nusistatymas mylėti priešus iš karto nepakeičia sužeistų mūsų jausmų. Jausminės ir dvasinės žaizdos kartais gyja labai ilgai. Tik dangiškasis Tėvas gali visiškai jas išgydyti.

*

Stosiu priešais Tėvą su savo nuoskaudomis ir sužeidimais. Priminsiu sau, kad Jis pažįsta mane iki gelmių. Tėvas pažįsta taip pat ir mano priešus ir žino tą blogį, kurį jie man padarė. Jis nenustoja manęs ir jų mylėjęs. Prašysiu, kad Jo meilė gydytų mano žaizdas ir nuoskaudas.

*

Jėzus perspėja, kad savo gerumo neapribočiau tik išrinktiesiems. Ar yra asmenų, kurių nepajėgiu priimti? Nuo šiandien pasistengsiu dažniau melstis, kad būtų išgydyti sunkiausi mano santykiai, mano serganti širdis:

„Tėve, išgydyk mano širdį.“
Kasdienapmastau.lt

Evangelijos Komentaras       2020-03-7 6:03

Evangelijos skaitinį komentuoja Renata Vanagaitė SSC

Galim įsivaizduoti pulkelį padorių žydų, kurie liko apstulbinti, priblokšti naujo mokymo. Nuo pat vaikystės jiems buvo kalama: „Mylėk savo artimą ir nekęsk priešo,- dantis už dantį, akis už akį“. O nuo šiandien – pagerintas, tiksliau sustiprintas meilės įsakymo variantas: „mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus“. Ką gi, palikime gimtąją Jėzaus tautą ramybėje ir persikelkime į mūsų gyvenimus. Čia kyla pagunda lengvai išsisukti, mąstant, jog didelių priešų neturiu, taigi ir šie Jėzaus žodžiai – ne man. Lai skaito ir vykdo tie, kurie linkę į aršius konfliktus, politines ir visokias kitokias intrigas…

Tačiau mane sugauna kitas Jėzaus sakinys: „jei mylite tik tuos, kurie jus myli, tai kokį gi atlygį gausite? Argi taip nesielgia ir muitininkai?“ Taigi teks dėl Dievo mylėti tuos, kurie nemylėtini. Pro kuriuos norėtum kaskart praeiti lanku, nesusitikti, nesileisti jų varginamiems ir gaišinamiems. Pagal Jėzaus mokymą, kiekvienas žmogus, net ir mažiausias (tai yra nereikšmingiausias) mano brolis yra paties Dievo projekcija. Mano elgesys su mėgstamu ir nemėgstamu - tai elgesys su Kristum. Regis, daug lengviau Jo ieškot vienumoj, susikaupime. Tiesa, Jis - ir ten. Tačiau daug maloniau Jėzui pasislėpti už pečių to, kuris mano kantrybę, jėgas ir valią stimuliuoja. Juk ir Paskutiniame teisme Jis neklaus, kiek laiko praleidai melsdamasis, skaitydamas Evangeliją. Jėzaus buvimo mano savaitėje ašis – tie, su kuriais susitinku.  Tie, kurie galbūt visai to nejausdami, netyčiom treniruoja mano valią.

Kitos išeities deja neturiu. Netgi negaliu pasiteisinti, jog „lengva paskaityti, sunkiau įvykdyti“, nes prieš akis turiu pavyzdį paties Jėzaus, mylėjusio Judą, nuolat grobstantį pinigus ir galop išduodantį. Joną ir Jokūbą, apie sėdėjimą sostuose svajojusius, karštakošį Petrą ir kitus…  Antai sykį išsprūs iš pavargusių Jėzaus lūpų: „kiek ilgai dar man reikės jus kęsti“, o kitąsyk jau rasime Jį kojas mokiniams mazgojantį, o dar vėliau- numirt einantį už tuos, kurie spjaus į veidą ir sakys: „sveikas, žydų karaliau“. Toks yra Dievo Meilės stilius. Ir sykiu - pavyzdys.
Bernardinai.lt

I Gavėnios šeštadienio Evangelija       2020-03-7 5:59

(2 Kor 6, 2b)

  Štai dabar palankus metas, štai dabar išganymo diena!

Evangelija (Mt 5, 43–48)

  Jėzus kalbėjo:
  „Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: ‘Mylėk savo artimą’ ir neapkęsk priešo.
  O aš jums sakau: mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus, kad būtumėte savo dangiškojo Tėvo vaikai; jis juk leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų.
  Jei mylite tik tuos, kurie jus myli, ką gi užsitarnaujate? Argi taip nesielgia ir muitininkai? Ir jeigu sveikinate tiktai savo brolius, ką gi ypatingo nuveikiate? Argi to nedaro ir pagonys?
  Taigi būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas“.
Katalikai.lt

I Gavėnios šeštadienio Dievo Žodis       2020-03-7 5:58

Psalmė (Ps 118, 1–2. 4–5. 7–8)

P. – Laimingi, kurie pagal Dievo įsakymus eina.

  Laimingi, kurių nepeiktinas kelias,
  kurie pagal Dievo įsakymus eina.
  Laimingi, kas laikos jo žodžio,
  kas iš širdies jojo ilgis. – P.

  Tu pats išleidai įsakymus, Dieve,
  mes privalome tobulai jų laikytis.
  Lai būna mano vienintelis kelias:
  žiūrėt tavo valios. – P.

  Gryna širdimi tave šlovinti trokštu,
  nuosprendžius tavo pažinęs.
  Priesakus tavo vykdyti noriu,
  tiktai neapleisk manęs niekad! – P.

I Gavėnios šeštadienio Dievo Žodis       2020-03-7 5:58

Skaitinys (Įst 26, 16–19)

  Mozė kalbėjo Izraelio tautai:
  Tai Viešpats, tavo Dievas, tau šiandien įsako laikytis šio potvarkių ir nuostatų. Jų paisyk ir laikykis visa širdimi, visa siela.
  Šiandieną tu pritarei Viešpaties pareiškimui, kad jis nori būti tavo Dievas, o tu jo keliais turi eiti, jo potvarkius, įsakymus bei nuostatus gerbti, jo balso klausyti.
  Ir Viešpats pritarė šiandien tavo pareiškimui, jog tu, kaip jis tau žadėjo, tikėsies būti tauta, kuri priklausys jam kaip jo nuosavybė, ir gerbsi visus jo įsakymus; kad jis tave nori iškelti aukščiau už visas jo sutvertas tautas – ir garbe, ir šlove, ir didybe; kad tu, kaip jis tau žadėjo, tikėsies būti tauta, kuri Viešpačiui, savo Dievui, šventa“.

Evangelijos komentaras       2020-03-6 6:50

Kieti žodžiai. Bet jų griežtumas tik pabrėžia, kad Dievas labai nori matyti visus savo vaikus sutariant, gyvenant su meile ir pagarba. Jėzui vienybė yra viena iš didžiausių dorybių ir vienas iš svarbiausių principų, pagal kurį turime gyventi.

Ar atsimeni vaikystę, kai tavo mama ar tėtis supykdavo? Kas atsitikdavo namiškiams? Visa šeima tikriausiai nusimindavo, nerimas, nekantrumas ar pyktis persiduodavo ir kitiems. Namams persismelkus pykčiu, tikėtina, kad namiškiai veikiai susvetimės ir ims gyventi kas sau. O kai šeima stengiasi gyventi meile ir atlaidumu, neabejotinai suklestės vienybė.

Būti Jėzaus mokiniu – tai būti kaip Jėzus, kuris visada tarsi nepastebėdavo kitų žmonių ydų. Jis žvelgdavo jiems į širdis ir čia juos sutikdavo. Kadangi Jėzus matė žmonių širdis – jų troškimus, vargus, žaizdas, svajones ir viltis, – Jis galėjo užmegzti ryšį su daugeliu jų ir atvesti juos pas Dievą. Jo priešininkai, atvirkščiai, težiūrėjo žmonių kalčių ir kliaučių, o tai statė storiausias sienas tarp jų ir Dievo.

Dievas nori mūsų širdims ir namams dovanoti ramybę. O ji prasideda, kai kiekvienas meldžiame Jį suminkštinti mūsų širdis savo meile. Tada noriau atleidžiame ir nesilaikome įsikibę savo pykčio. Neturime apsimesti, kad kai kurios aplinkybės mūsų nežeidžia. Tačiau neturime knaisiotis ieškodami kokių nors blogybių. Verčiau savo nuoskaudas atneškime Dievui ir iš visų jėgų stenkimės atleisti. Dievas pakeis tas situacijas, kurių mes patys neįstengiame įveikti.

Šventasis Kryžiaus Jonas sakė, kad gyvenimo vakarą būsime teisiami pagal meilę. Ar tikime tuo? Nebūsime teisiami pagal tai, ar daug pinigų išdalijome, ar daugybėje Mišių dalyvavome, ar sunkiai dirbome parapijoje, o tik pagal tai, kiek mylėjome. Be to, mylėti Dievo padedami visi galime!

Tėve, keisk mano širdį. Padėk man mylėti taip, kaip Tu mane myli.

ŽODIS TARP MŪSŲ.
Bernardinai.lt

Evangelijos apmąstymas       2020-03-6 6:44

PrPrašyti širdies išlaisvinimo iš pykčio ir keršto, kurie atskiria mane nuo artimo

Atsisėsiu arti Jėzaus ir su dėmesiu klausysiu kiekvieno Jo žodžio. Gavėnios pradžioje jis liepia man atlikti sąžinės patikrinimą, koks yra mano santykis su artimu. Prašysiu Jo savęs pažinimo malonės. Pirmiausia peržvelgsiu savo teisumą. Jėzus perspėja mane, dėl „sauso“ požiūrio į meilės artimui reikalavimus. Ar sugebu kitiems duoti daugiau negu privalau?

*

Pyktis ant brolio ir kerštingi žodžiai gali jį mirtinai sužeisti. Tai lyg „nevaldoma ugnis“, kuri degina ir naikina. Jėzaus akyse tokie žmonės yra labiausiai smerktini.

*

Ar neauginu savo širdyje pykčio, kurio nenoriu atsisakyti? Ar nežeidžiu ko nors kerštingu žodžiu? Atiduosiu Jėzui savo neužgesinamą pyktį ir kerštingumą. Melsiuosi už žmones, kuriuos sužeidžiau.

*

Mano dalyvavimas Eucharistijoje yra vienybės su Dievu ir su visais žmonėmis ženklas, nes Jis myli kiekvieną. Ar yra mano gyvenime žmonių, su kuriais iki šiol nesusitaikiau? Kas jie? Ar esu pasiruošęs su jais susitaikyti?

*

Jėzus atkreipia mano dėmesį, kad neatidėliočiau susitaikymo. Atidėliojimas veda į iliuziją, kad „dar turiu laiko…“. Atidėliodamas rengiu sau ateitį, pilną kentėjimų.

*

Prisiglausiu prie Jėzaus ir ištvermingai prašysiu, kad išgydytų mano širdį iš pykčio ir nesantarvės:

„Jėzau, duok man nuolankią ir romią širdį.“
Kasdienapmastau.lt

I Gavėnios penktadienio Evangelija       2020-03-6 6:43

(Ez 18, 31)

  Nusimeskite visas savo nuodėmes, – sako Viešpats, – ir sukurkite naują sau širdį ir dvasią.

Evangelija (Mt 5, 20–26)

  Jėzus kalbėjo:
  „Jeigu jūsų teisumas nebus tikresnis už Rašto aiškintojų ir fariziejų teisumą, jūs neįeisite į dangaus karalystę.
  Jūs esate girdėję, kad jūsų protėviams buvo pasakyta: `Nežudyk’, o kas nužudo, turės atsakyti teisme. O aš jums sakau: jei kas pyksta ant savo brolio, turi atsakyti teisme. Kas sako savo broliui: `Pusgalvi!’ turės stoti prieš aukščiausiojo teismo tarybą. O kas sako:
  ‘Kvaily!’, tas smerktinas į pragaro ugnį.
  Jei neši dovaną prie altoriaus ir ten prisimeni, jog tavo brolis turi šį  tą prieš tave, palik savo atnašą tenai prie altoriaus, eik pirmiau susitaikinti su broliu, ir tik tada, sugrįžęs, aukok savo dovaną.
  Greitai nusileisk savo ieškovui, dar kelyje į teismą, kad ieškovas neįduotų tavęs teisėjui, o teisėjas – teismo vykdytojui, ir kad tu nepakliūtum į kalėjimą. Iš tiesų sakau tau: neišeisi iš ten, kol neatsiteisi ligi paskutinio skatiko“.
Katalikai.lt

I Gavėnios penktadienio Dievo Žodis       2020-03-6 6:42

Psalmė (Ps 129, 1–4. 6–8)

P.  – Jei vis nedorybes minėsi, Viešpatie,
  Viešpatie, kas begalės išsiteisint?!

  Iš vandenų sietuvos šaukiuos tavęs, Dieve:
  Dieve, išgirsk mano balsą!
  Tegu tavo ausys klausos įdėmiai
  mano maldaujančio šauksmo. – P.

  Jei vis nedorybes minėsi,
  kas begalės išsiteisint?!
  Betgi tu atleisi kaltybes,
  ir vėl tau tarnausim. – P.

  Dieve, tavy mano viltys,
  tavo žodžiu pasitiki mano siela.
  Mano siela Viešpaties laukia
  labiau, kaip aušros – panaktiniai.
  Labiau, kaip aušros – panaktiniai,
  tegu laukia Viešpaties Izraelis. – P.

  Juk Dievas yra gailestingas:
  jis visuomet išvaduoja.
  Jis tikrai savo tautą išgelbės
  iš visų nedorybių. – P.

I Gavėnios penktadienio Dievo Žodis       2020-03-6 6:41

Skaitinys (Ez 18, 21–28)

  Štai ką sako Viešpats:
  „Jeigu kaltasis nusigręš nuo savo darytųjų nuodėmių, pradės laikytis mano įsakymų, elgsis dorai ir teisingai, tada jis liks gyvas, nemirs. Nė vienas iš nusižengimų, kuriais nusikalto, nebus jam įskaitytas. Dėl savo teisiųjų darbų jis liks gyvas. Nejaugi aš trokštu, kad mirtų kaltasis? – tai sako Viešpats. – Ar jis neliks gyvas, jeigu pames piktuosius kelius ir atsivers?
  O jeigu teisusis nustos sąžiningai gyvenęs, pradės neteisingai elgtis, darys visas tas baisybes, kurias ir bedievis daro, nejaugi tada jis liks gyvas? Nė vienas iš jo teisiųjų darbų nebus jam įskaitytas. Dėl savo neištikimybės ir nuodėmių, kurias jis padarė, dėl jų turės mirti.
  Jūs sakote: ‘Viešpaties elgesys neteisingas’. Bet paklausykite Izraelio namiškiai: ar mano elgesys neteisingas? Ne, tai jūsų elgesys neteisingas!
  Jeigu teisusis nustos sąžiningai gyvenęs, pradės neteisingai elgtis, dėl to turės mirti. Dėl tos neteisybės, kurią bus padaręs, jis mirs. O jeigu kaltasis nusigręš nuo savo darytos neteisybės, pradės dorai ir teisingai gyventi, tada jis išsaugos savo gyvybę. Jei pripažins visus nusižengimus, kuriais nusikalto, ir atsivers, jis liks gyvas, nemirs“.

Evangelijos komentaras       2020-03-5 5:53

Ir karalienė Estera, mirtino sielvarto apimta, šaukėsi VIEŠPATIES (Est C 12).

Ką darai, kai nerandi ramybės? Išgeri arbatos, išeini pasivaikščioti. O kai nerimauji dėl daug svarbesnių dalykų – dėl artimojo sveikatos ar laimės ar kai esi priverstas nerimauti dėl politinės padėties? Trumpų atotrūkių tuomet nepakanka. Tad ką tokiais atvejais daryti? Mus kai ko gali pamokyti karalienė Estera.

Esteros istoriją pradedame skaityti nuo tos vietos, kur ji patiria patį didžiausią nuosmukį ir pažeminimą. Ne tik ji pati atplėšta nuo savo šeimos ir priverstinai atiduota į karaliaus haremą, bet ir jos tauta, žydai, negailestingai žudomi.

Sielvarto ir tamsybių apimta Estera su tikėjimu kreipiasi į Dievą. Kol kas viskas gerai. Atrodo, visi žinome, kaip turėtume melstis. Bet įdėmiau pažvelgę į Esteros maldą pastebime kai ką neįprasto ir įkvepiančio. Užuot puolusi iš karto vardyti savo vargus ir beviltiškai skųstis, Estera prisimena Dievo didybę: „Mano VIEŠPATIE, mūsų Karaliau, tu esi Vienintelis!“ Ji Dievui nepriekaištauja, nedejuoja, nekaltina Jo apleidus savo tautą. Paprasčiausiai skelbia savo tikėjimą Dievo gerumu ir tada meldžia: „Padėk man“ (Est C 14).

Taigi Estera pirmiausia išpažįsta tikėjimą. Tada ji prašo Dievą jai vadovauti. Ir tik po to ji imasi veikti ir mėgina gelbėti savo tautą. Tokia įvykių seka rodo Esterą buvus nusižeminusią ir pasitikinčią. Ji atsivėrė Dievo išminčiai ir drąsai, užuot kliovusis savo nuovoka ir jėgomis. Ir Dievas ją išklausė.

Ir tu gali panašiai kreiptis į Dievą šiandien. Patekęs į iššūkį metančią situaciją, nepulk veikti. Pirmiausia širdyje pagarbink Dievą už Jo didybę. Gali pasinaudoti šiandienos atliepiamąja psalme. Tada melsk Jį pagalbos. Ir tik paskiau daryk tai, kas, tavo nuomone, dera. Taip elgdamasis Dievui sakai, kad pasitiki Juo ir kad tau reikia Jo pagalbos. Vadovaudamasis tokia nuostata būsi tikras, jog girdi Jo balsą, ir išvysi veikiančią Jo galybę!

Jėzau, visa Tau pavedu, kreipdamasis į Tave pagalbos. Padėk man pasitikėti Tavo galybe ir remtis Tavo išmintimi.

ŽODIS TARP MŪSŲ,

Gavėnios ketvirtadienio Evangelija       2020-03-5 5:51

(Ps 50, 12a. 14a)

  Sutverk širdį man tyrą, o Dieve, išgelbėk mane, ir būsiu laimingas.

Evangelija (Mt 7, 7–12)

  Jėzus kalbėjo:
  „Prašykite, ir gausite. Ieškokite, ir rasite. Belskite, ir jums bus atidaryta. Kiekvienas, kas prašo, gauna, kas ieško, randa, ir
beldžiančiam atidaroma.
  Argi atsiras jūsų tarpe žmogus, kuris savo vaikui, prašančiam duonos, duotų akmenį? Arba jeigu jis prašytų žuvies, nejaugi paduotų jam gyvatę? Taigi, jeigu jūs, būdami nelabi, vis dėlto mokate savo vaikams duoti gerų daiktų, tai juo labiau jūsų dangiškasis Tėvas duos gera tiems, kurie jų prašo.
  Tad visa, ko norite, kad jums darytų žmonės, ir jūs patys jiems darykite; nes tai ir yra įstatymas ir Pranašai“.

Gavėnios ketvirtadienio Dievo Žodis       2020-03-5 5:50

Psalmė (Ps 137, 1–3. 7–8)

P. – Tą dieną, kada aš šaukiausi, Viešpatie, mane tu girdėjai.

  Visa širdimi tau, Dieve, dėkoju
  kad išgirdai mano balsą.
  Angelų akyse giedu tau giesmę,
  lenkiuosi tavo šventovei. – P.

  Tavajam vardui dėkoju
  už tavo malonę, ištikimybę.
  Tą dieną, kada aš šaukiaus, mane tu girdėjai,
  sustiprinai manąją sielą. – P.

  Tavo dešinė mane gelbi.
  Darbuojiesi, Viešpatie, mano gerovei,
  Viešpatie, tu maloningas per amžius.
  Neatmeski, kas tavo rankų sukurta! – P.

Gavėnios ketvirtadienio Dievo Žodis       2020-03-5 5:49

Skaitinys (Est 14, 1. 3–5. 12–14)

  Karalienė Estera, mirštamos baimės apimta, šaukėsi Viešpaties.
  Ji šitaip meldėsi Viešpačiui, Izraelio Dievui:
  „Viešpatie, mūsų karaliau, esi tu vienintelis! Padėk man, vienai, kuri, be tavęs, neturiu padėjėjo. Pavojus man aiškus. Aš savo šeimoje ir giminėje nuo pat užgimimo girdėjau, Viešpatie, kad tu išrinkai Izraelį iš visų tautų tarpo; tu mūsų tėvus apdovanojai labiau už visus jų protėvius – priėmei juos kaip amžiną savo palikimą ir taip su jais elgeisi, kaip buvai pažadėjęs.
  Atmink tai, Viešpatie! Parodyk save mūsų vargo metu ir suteik man drąsos, Viešpatie, dievų karaliau ir visokių galybių valdove!
  Įdėk man į lūpas tinkamų žodžių liūto akivaizdoje ir įtikink jo širdį, kad jis mūsų priešo imtų nekęsti ir jį su jo bendrais sunaikintų.
  O mus tu išgelbėk savąja ranka ir padėk man! Juk aš viena ir nieko, Viešpatie, be tavęs, neturiu“.

Mąstymas       2020-03-4 13:02

Prašyti tvirtos draugystės su Jėzumi patirties

Žodžius, kuriuos šiandien turiu apmąstyti, Jėzus pasakė savo artimiausiems mokiniams artinantis Jo kančiai. Įsivaizduosiu save tarp tų mokinių. Įsižiūrėsiu į Jėzaus veidą. Pastebėsiu Jo išgyvenimus ir susirūpinimą. Jis nori man pasakyti kažką svarbaus.

*

Jėzus išpažįsta man savo meilę. Tai yra ypatinga meilė – ta pati, kuri jungia Jį su Tėvu. Ji veda mane į Jėzaus meilės Tėvui patirtį. Prašysiu Šventosios Dvasios, kad pripildytų mane tos meilės.

*

Jėzus prašo, kad Jį mylėčiau ir pasilikčiau toje meilėje. Galėsiu Jį mylėti tik tada, kai būsiu kartu su Juo. Jėzus nurodo man „išbuvimo su Juo kelią“ – tai Jo įsakymų kelias.

*

Įsisąmoninsiu, kad Jėzaus įsakymai apreiškia man Jo troškimus: „Pasilikite manyje.“ Kaip išgyvenu įsakymus savo asmeniniame gyvenime? Kurių man sunkiausia laikytis? Ko norėčiau Jėzaus prašyti?

*

Jėzus kalba man apie artimo meilę. Negaliu būti prie Jėzaus, jeigu nesugebu būti su kitu žmogumi. Jėzus laukia iš manęs, kad aš, kaip ir Jis, dalinčiausi savo gyvenimu, laiku, talentais su tais, kurie man yra „sunkūs“ artimieji.

*

Prisiminsiu tuos, kurių nepajėgiu mylėti, kurie mane atstumia, žeidžia ir kuriuos aš atstumiu ir žeidžiu. Ką norėčiau pakeisti savo ir jų santykiuose? Maldoje paprašysiu, kad į tuos mūsų santykius ateitų Jėzus, išgydytų juos ir perkeistų.

*

Jėzus sako, kad esu Jo draugas. Prašysiu meilės dvasios, kad širdimi galėčiau priimti tą tiesą. Gili draugystės su Jėzumi patirtis gali pakeisti mano gyvenimą.

Dažnai kartosiu:

„Jėzau, dėkoju Tau už Tavo draugystę.“ 
Kasdienapmastau.lt

Šv. Kazimieras       2020-03-4 5:53

Visų šventųjų gyvenime itin svarbi jų draugystė su Dievu ir iš jos išplaukianti draugystė su žmonėmis. Net nuošaliausiai gyvenusį šventąjį drąsiai galime vadinti savo draugu ir būti tikri, kad jam rūpime. Juk tas, kuris iš tiesų myli Dievą, myli ir Jo žmones. Šios dvi meilės neperskiriamos! Ir kas gi geriau nei šventieji tai suvokia? Jiems tinka Kristaus žodžiai: „Kaip mane Tėvas mylėjo, taip ir aš jus mylėjau“ (Jn 15, 9). Tėvas juos myli, ir jie stengiasi Jo meilę mums kuo labiau atspindėti. Tad šaukimės šventųjų, draugaukime su jais! Šiandien, švęsdami šventąjį Kazimierą, pamėginkime daugiau jį pažinti, stipriau su juo susidraugauti.

Pirmasis Vilniaus universiteto rektorius Petras Skarga rašė: „Iš tokio aukšto luomo ir karališkos kilmės šventojo jaunikaičio imkime nuolankumo, pasaulio paniekinimo, skaistumo ir kitų dorybių pavyzdį. Ir juo labiau jo malda už mus kliaukimės, nes jis mūsų giminaitis, mūsų namiškis, šios karalystės sūnus ir savo liaudies mylėtojas… Jis nepaliauja rūpinęsis mumis pas Aukščiausiąjį, kuris jam maloningas.“ Trumpai tariant, mokykimės iš Kazimiero ir juo pasitikėkime.

Pirmiausia mokykimės iš jo maldos. Jis buvo labai užsiėmęs žmogus, tvarkė daugybę svarbių jam patikėtų valstybės reikalų. Juk buvo tikimasi, kad jis bus valdovas! Tačiau Kazimieras ne tik kuo rūpestingiausiai atlikdavo visus darbus, bet ir atrasdavo laiko pabendrauti su varguoliais, juos sušelpti, o maldai visada teikdavo pirmenybę. Ji buvo jo stiprybės šaltinis! Liudijama, kad karalaičio kartais būdavo neįmanoma prisišaukti pietų, taip jis būdavo paniręs į maldą. Besimeldžiantį prie Katedros durų jį kartais užklupdavo rytas.

Visa, ką gavo iš Dievo maldoje, Kazimieras nepasilaikė sau. Tą meilę, išmintį jis spinduliuodavo žmonėms, su kuriais susitikdavo. Jis nevengė žmonių, priešingai, jų ieškojo. Bendravo ne tik su kilmingaisiais, dar labiau su vargingaisiais. Ar tik ne nuo jų užsikrėtė džiova? Susirgo, nes veikiausiai nevengdavo jų paliesti, apkabinti, jiems patarnauti. Bet kas gi ta mirtina liga, palyginti su artimo meile! „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“ (Jn 16, 13).

Šventasis Kazimierai, mokyk mus gyventi kaitria Dievo ir žmonių meile!

ŽODIS TARP MŪSŲ, 2017 m. kovas–balandis

Šv. Kazimiero iškilmei skirta Evangelija       2020-03-4 5:51

Evangelija (Jn 15, 9–17)

  Jėzus bylojo savo mokiniams: „Kaip mane Tėvas mylėjo, taip ir aš jus mylėjau. Pasilikite mano meilėje! Jei laikysitės mano įsakymų, pasiliksite mano meilėje, kaip aš kad vykdau savo Tėvo įsakymus ir pasilieku jo meilėje. Aš jums tai kalbėjau, kad jumyse būtų manasis džiaugsmas ir kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų.
  Tai mano įsakymas, kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus kad myliu. Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti.
  Jūs būsite mano draugai, jei darysite, ką jums įsakau. Jau nebevadinu jūsų tarnais, nes tarnas nežino, ką veikia jo šeimininkas. Jus aš draugais vadinu, nes jums viską paskelbiau, ką buvau iš savo Tėvo girdėjęs.
  Ne jūs mane išsirinkote, bet aš jus išsirinkau ir paskyriau, kad eitumėte, duotumėte vaisių ir jūsų vaisiai išliktų,– kad ko tik prašytumėte Tėvą mano vardu, jis visa jums duotų.
  Aš jums tai įsakau: vienam kitą mylėti!“

Šv. Kazimieras       2020-03-4 5:49

II. Skaitinys (Fil 3, 8–14)

  Broliai!
  Aš visa laikau nuostoliu, palyginti su Kristaus Jėzaus, mano Viešpaties, pažinimo didybe. Dėl jo aš ryžausi visko netekti ir viską laikau sąšlavomis, kad tik laimėčiau Kristų ir būčiau jame, nebeturėdamas nuosavo teisumo, kurį teikia įstatymas, bet turėdamas teisumą iš tikėjimo Kristumi, einantį iš Dievo, paremtą tikėjimu. Trokštu pažinti jį, jo prisikėlimo galybę ir bendravimą jo kentėjimuose, noriu panašiai kaip jis numirti, kad pasiekčiau ir prisikėlimą iš numirusių.
  Nesakau, kad jau esu šito pasiekęs ar tapęs tobulas, bet aš vejuosi, norėdamas pagauti, nes aš jau esu Kristaus Jėzaus pagautas.
  Vis dėlto, broliai, aš nemanau, kad jau būčiau tai pasiekęs. Tik viena tikra: pamiršęs, kas už manęs, aš veržiuosi pirmyn, į tikslą, siekiu laimikio aukštybėse, kurio Dievas kviečia siekti Kristuje Jėzuje.

Posmelis prieš evangeliją (Jn 13, 34)

P.  Aleliuja. – Aš jums duodu naują įsakymą, – sako Viešpats,–
              kad jūs vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau. – P. Aleliuja.

Šv. Kazimieras       2020-03-4 5:47

I. Skaitinys (Kun 19, 1–2. 17–19a)

  Viešpats kalbėjo Mozei: „Prabilk į visą izraelitų bendruomenę ir jiems pasakyk: ‘Būkite šventi, nes aš, Viešpats, jūsų Dievas, esu šventas.
  Nenešiok širdyje neapykantos broliui. Viešai pabark giminietį, tada tu dėl jo neturėsi nuodėmės. Nekeršyk savo tautiečiams ir nejausk jiems pagiežos. Mylėk savo artimą kaip save patį. Aš esu Viešpats: laikykitės mano nustatymų’“.
Psalmė (Ps 14, 2–5)

P.  Viešpatie, kas gi galės tavo namuos pasilikti?

  Tasai, kas nesuteptas vaikšto,
  kas elgiasi teisingai,
  kas iš širdies kalba tiesą,
  kas liežuviu nė vieno nešmeižia. – P.

  Kas kitam nieko pikta nedaro,
  neužgaulioja kaimyno;
  kas griežtai nedorėlį smerkia,
  o Viešpaties bijančius gerbia. – P.

  Kas be palūkanų skolina,
  nepriima kyšių prieš žmogų nekaltą.
  Kas šitaipos elgias,
  bus tvirtas per amžius. – P.

Ner       2020-03-3 20:25

Klausytis, sirdimi klausytis ir tada tikrai galima Jezu isgirsti.

Mąstymas       2020-03-3 20:08

Prašyti sūniško ryšio su Tėvu gilios patirties

Įsisąmoninsiu, kad Evangelijoje kiekvienas Jėzaus žodis yra persunktas meilės Tėvui. Jo didžiausias troškimas – mane nuvesti pas Tėvą. Jėzus nori, kad pažinčiau Tėvą ir glausčiausi prie Jo širdies.

*

Jėzus įtikinėja mane, kad pokalbyje su Tėvu nereikia stengtis parinkti gražius žodžius ir daug Jam aiškinti. Tėvas pažįsta mane iki pačių gelmių. Dar prieš mano prasidėjimą Jis jau mane pažinojo ir mylėjo. Jis žino, ko man reikia.

*

Ilgiau sustosiu prie savojo Dievo Tėvo įvaizdžio. Kokį Jo „veidą“ matau šiuo metu? Ką galiu pasakyti apie savo ryšį su Tėvu? Papasakosiu apie tai Jėzui. Ko norėčiau Jėzaus paprašyti?

*

Klausysiuosi Jėzaus. Jis nori mane išmokyti maldos, kad galėčiau kreiptis į Tėvą. Atkreipsiu dėmesį į kiekvieną žodį, klausysiuosi su meile, lyg tą maldą girdėčiau pirmą kartą savo gyvenime.

*

Kurie maldos žodžiai labiausiai mane paliečia? Ilgiau sustosiu prie jų. Kokie prisiminimai atgimsta? Į ką esu kviečiamas?

*

Lėtai ir su meile kartosiu tuos žodžius. Galiu tai daryti, įsivaizduodamas save esantį Tėvo glėbyje, klūpantį prieš Jį, ištiesusį į Jį rankas… Kuris vaizdas man artimiausias?

*

Kas man labiausiai padeda ir kas labiausiai trukdo atimam ryšiui su Tėvu? Pasakysiu tai Jam ir visa atiduosiu į Jo rankas. Karštai prašysiu: „Tėve, leisk man skonėtis Tavo gerumu ir gailestingumu!“ Paprašysiu, kad Jėzus būtų kartu su manimi šioje maldoje.
Kasdienapmastau.lt

Kun. Nerijus Pipiras       2020-03-3 5:55

Kokia turėtų būti malda? Ar ji priklauso nuo žodžių gausybės? Šiandien Jėzus atsako į tokius klausimus.

Iš tiesų, maldoje nereikia viso dėmesio sutelkti tik į žodžius. Labai dažnai žodžiais kalbame viena, juos tuščiai išberiame tarsi į sieną, o širdis toli nuo tų žodžių. Prašome, o tuo tarpu patys jau žinome, ką darysime be Dievo įsikišimo. Vargiai tokį žodžių kratinį galėtume vadinti malda.

Jėzus moko to vengti. Jėzus moko mus melstis labai paprastai. Tiesiog prisiminti, kad esame Tėvo vaikai, kad priklausome nuo Jo. Kad turime nepamiršti, jog Jis ir paglosto galvą, ir pagrūmoja, ir pataria, ir netgi pasitiki mumis. Kad Jo vardas apima viską, nes tai yra Dangaus ir Žemės pradžia. Kad visatoje esame ne carai, bet tik tie, kuriems daug patikėta.

Kai keliame žvilgsnį į Tėvą, turime nebijoti tiesiog atspindėti Jo veidą: kai kažkas ieškos duonos ir pastogės – tiesiog būti ja; kai prašys atleidimo – tiesiog prisiminti, jog mums jau daug atleista, ir mokytis tą daryti be ribų, kaip Tėvas: kai patirsime pagundų – nebijoti slėptis Tėvo šešėlyje, ten, kur saugu ir gera.

Tad vietoj daugybės žodžių mokykimės kartu su Jėzumi tarti vieną: Tėve. Ir į Jį sudėti viską.

Evangelijos komentaras       2020-03-3 5:53

Evangeliją komentuoja kun. Linas Šipavičius MIC

Viešpaties malda

Malda, kuri išreiškia Dievo priklausomybę žmogaus asmeninėms reikmėms, kuri tampa formulių posakiais, neturinčiais nieko bendro su Dievo atvirumu ir pasitikėjimu – yra vadinama pagonių malda. Krikščioniškos maldos specifiką mums atskleidžia būtent pats Jėzus Kristus. Ji reikalauja iš žmogaus, kad jis būtų gerojo Tėvo akivaizdoje, pasitikėtų Viešpačiu dėl savo asmeninio likimo, kadangi mūsų Tėvas žino, ko mums reikia mums dar neprašius. Tai nereiškia, kad mes privalome viską pavesti Dievui, o patys pasilikti pasyvūs. Perteikiant Viešpaties maldos žodžius, evangelistas Matas atsako į klausimą, ko reikia maldauti iš Dievo. Jėzus Kalno pamoksle mus moko ir ragina melstis, užtikrindamas, kad Dievas išklauso prašančiojo maldas, tačiau ne visada tiksliai jas išpildo.

Viešpaties malda yra paprasta, trumpa, išplaukianti iš tyros žmogaus širdies. Tokia būtent turi būti Jėzaus mokinių malda. Tai nėra magiškų žodžių ir formulių rinkinys. Tai taip pat nėra būdas informuoti Dievą apie mūsų poreikius ir troškimus. Jėzaus mokiniai visų pirma meldžiasi, kad būtų įgyvendintas Dievo išganymo planas (...teesie tavo valia… Mt 6, 10).

Jėzaus kreipinys Tėve mūsų, kuris aramėjiškai skamba Abba, o pažodžiui verčiasi tėveli, leidžia mums suprasti, kokiais jausmais vadovavosi Jėzus, kada mokė savo apaštalus šios maldos, matydamas prieš akis Šventąjį miestą – Jeruzalę, kuriame turėjo užbaigti savo žemišką egzistenciją būtent tokiais žodžiais: Atlikta… Tėve, į tavo rankas atiduodu savo dvasią (Jn 19, 30; Lk 23, 46). Todėl kalbant apie Tėvą, kuris yra danguje, Jėzus nenorėjo pabrėžti atstumo skiriančio Jį nuo žmonių, bet norėjo išskirti Jo didingumą. Dar pridėjo, kad pareiga Jo ir Jo mokinių yra garbinti Tėvo vardą ir vykdyti Jo valią.

Reikėtų dar pridurti, kad Viešpaties malda turi paralelę su dešimčia Dievo įsakymų. Nes ir jie padalyti į dvi dalis ir išreiškia tą pačią pirmenybę. Pirmoji plokštė atskleidžia mūsų pareigą Dievui, o antroji – mūsų pareigą savo artimui. Tačiau pagal skaičių prasmę Jėzaus maldoje yra pavartoti tik septyni prašymai, o ne dešimt - kaip Dekaloge. Bet skaičius septyni taip pat turi labai turtingą ir svarbią simboliką. Jis reiškia tobulybę ir Dievo pilnatvę, kadangi pasaulio sukūrimas užtruko taip pat septynias dienas.

Kaip šio teksto sensaciją galima pristatyti dvyliktą eilutę: ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams. Kai kurios pirmųjų krikščionių bendruomenės praktikavo labai uoliai Jėzaus paliktą Evangelijos mokslą. Ir jiems buvo itin sunku šios eilutės žodžius įgyvendinti kasdienybėje – atleisti kaltes savo kaltininkams, todėl jie, kada recituodavo maldą Tėve mūsų, netardavo šių žodžių arba tiesiog buvo išmetę juos iš teksto. Galima būtų paklausti: ar pasikeitė kas nors po tiek metų, ar krikščionys ištobulėjo, kad bažnyčioje visi choru kalbame Viešpaties maldą? O gal žmogus neįsiklauso į žodžių prasmę, nesusimąsto, kokia malda meldžiasi…

Bernardinai.lt

I Gavėnios savaitės antradienio Evangelija       2020-03-3 5:50

(Mt 4, 4b)

  Žmogus gyvas ne vien duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų.

Evangelija (Mt 6, 7–15)

  Jėzus kalbėjo:
  „Melsdamiesi nedaugiažodžiaukite, kaip pagonys: jie tariasi būsią išklausyti dėl žodžių gausumo. Nedarykite taip, kaip jie. Jums dar neprašius, jūsų Tėvas žino, ko jums reikia.
  Todėl melskitės taip:
  ‘Tėve mūsų, kuris esi danguje, teesie šventas tavo vardas teateinie tavo karalystė, teesie tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje.
  Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams. Ir nevesk mūsų į pagundą, bet gelbėk mus nuo pikto.
  Jeigu jūs atleisite žmonėms jų nusižengimus, tai ir jūsų dangiškasis Tėvas atleis jums. O jeigu neatleisite žmonėms, tai nė jūsų Tėvas neatleis jūsų nusižengimų“.

I Gavėnios savaitės antradienio       2020-03-3 5:49

Skaitinys (Iz 55, 10–11)

  Štai ką sako Viešpats:
  „Kaip lietus ir sniegas nukrinta iš dangaus ir tenai nebegrįžta, bet žemę drėkina, kad dygtų ir želtų, kad sėklos atneštų sėjėjui ir duonos pavalgiui, taip žodis, išeinąs iš mano burnos; jisai pas mane nesugrįžta bergždžias: įvykdo, ko noriu, atlieka, kam siųstas“.

Psalmė (Ps 33, 4–7. 16–19)

P. – Iš visų nelaimių Viešpats gelbi teisiuosius.

  Su manimi visi šlovinkit Viešpatį,
  aukštinkim Viešpaties vardą, kaip vienas.
  Viešpaties ieškau, jis atsiliepia
  ir išvaduoja mane is baisybių. – P.

  Žvelkit į jį, ir jums nušvis veidas,
  nebeteks rausti iš gėdos.
  Štai vargšas šaukės, ir Viešpats išgirdo,
  iš visų bėdų išvadavo. – P.

  Į teisiuosius Viešpats žvelgia maloniai,
  ausys jo girdi jų šauksmą.
  Nuo piktavalių nusigęš Viešpaties veidas,
  ir nieks nebeminės žemėj jų vardo. – P.

  Šaukias teisieji – juos Viešpats išgirsta,
  iš visų nelaimių juos gelbi.
  Artimas Viešpats sugrudusiai širdžiai,
  išvargintas sielas pagydo. – P.

Mąstymas       2020-03-2 20:25

Prašyti didesnės meilės ir jautrumo „mažiausiems“

Gavėnios pradžioje Jėzus kviečia mane atlikti sąžinės patikrinimą, kaip aš parodau meilę artimui. Svarbiausias klausimas, kurį kasdien turiu sau užduoti, turi liesti mano širdies jautrumą stokojantiesiems. Ateis laikas, kai šis klausimas man bus užduotas prie amžinybės vartų. Aš būsiu teisiamas pagal meilės įstatymą.

*

Iš amžinybės perspektyvos mano vertė yra matuojama vien padarytu gėru. Kiekvienoje pagalboje, suteiktoje bet kuriam žmogui, yra paslėptas palaiminimas man. Kur šiandien matau savo didžiausią laimę? Kuo labiausiai vadovaujuosi, vertindamas savo gyvenimą?

*

Jautrioje maldoje paprašysiu Jėzaus, kad parodytų man visas vietas ir įvykius mano gyvenime, kai turėjau galimybę daryti gera. Kurie iš tų prisiminimų kelia man didžiausią džiaugsmą, o kas gimdo liūdesį ir suspaudimą?

*

Prisiminsiu „mažiausiuosius“, kuriuos Jėzus pastato mano gyvenimo kelyje: alkanus, trokštančius, pakeleivius, sergančius, kalinius. Prisiminsiu jų žvilgsnius, veidus, balsus, žodžius. Koks jausmas gimsta mano širdyje?

*

Įsisąmoninsiu, kad jų veiduose yra Jėzaus veidas, kiekvieno jų žvilgsnyje yra Jėzaus žvilgsnis, jų balse yra Jėzaus balsas. Ko jie manęs prašė? Kaip reagavau į jų prašymus?

*

Jėzus perspėja mane, kad nebūčiau užsidaręs nuo „mažiausiųjų“. Užsidarymas nuo jų yra tolygus užsidarymui nuo Jėzaus – užsidarymui nuo amžinybės.

*

Pavesiu Jėzui visus stokojančiuosius, kuriuos kada nors sutikau savo gyvenimo kelyje. Karštai prašysiu, kad būčiau geras ir jautrus tokiems žmonėms. Atsiprašysiu Jėzaus už kiekvieną apsileidimą darant gera, už kiekvieną netinkamą žmogaus vertinimą ir nepriėmimą.
Kasdienpamastau.lt

Evangelijos komentaras       2020-03-2 5:55

Būkite šventi, nes aš, VIEŠPATS, jūsų Dievas, esu šventas (Kun 19, 2).

Ar kada nors girdėjai apie trimačius paveikslus? Pardavinėjami trimačiai atvirukai, plakatai. Yra ir didžiulių trimačių paveikslų. Eidami palei juos ir žiūrėdami vis kitaip pakreipę galvą ar iš kitos vietos matome, kad vaizdas keičiasi, nelygu, kur tą akimirką stovime. Vaizdas keičiasi, jeigu trimatį atviruką palenkiame į priekį ar atgal.

Šiandienos pirmasis skaitinys iš Kunigų knygos irgi yra tarsi trimatis paveikslėlis. Iš pradžių skaitome ilgiausią Izraeliui Dievo duotų priesakų sąrašą. Beveik visi jie prasideda „ne“, t. y. ko nevalia daryti. Bet į skaitinio pabaigą kalba pasikeičia. Jis baigiasi priesaku – mylėsi savo artimą kaip save patį. Matai? Vienaip žiūrint, pamaldumas yra priesakų laikymasis, kitaip žiūrint – save apiplėšianti meilė.

Dievas nori perkeisti mūsų supratimą, kas yra šventumas. Skaitinyje pateikiami du vienas kitą papildantys jo vaizdiniai. Geriausiai pajuntame šį pokytį susitikę Viešpaties meilę. Dievas yra tikrasis šventumas. Jis yra tyras, galingas, didingas, tobulas. Visas Jo savybes apibendrinus, Jis yra pati giliausia, pati nesavanaudiškiausia meilė. Nuo pat sukūrimo iki vienatinio Sūnaus atidavimo už mus Dievo ryšys su mumis yra besaikis savęs eikvojimas, nieko sau neprašant.

Iš pradžių šventumą laikome įsakymų vykdymu, tačiau visa pasikeičia, kai patiriame Dievo meilę. Esame perkeičiami nuo galvos iki kojų. Dievo meilę išvystame savo gyvenime! Kai per Išpažintį patiri Dievo gailestingumą, tampi švelnesnis kitiems žmonėms. Adoruodamas tampi kantresnis ir romesnis. Svarbu nenustoti drąsos pajutus, kad ne visada gebame tobulai mylėti! Augti šventumu – tai leisti Dievo meilei mus ugdyti ir keisti.

Tad leisk Dievo meilei tvarkyti tavo santykius. Pakviesk Dievą į savo santuoką, į santykius su bendradarbiais ar viršininku, kaimynais. Prašyk Dievą parodyti, kaip dar labiau galėtum mylėti tuos žmones. Prašyk Jį naudoti tave, o tada būk budrus: Jis tave ragins, drąsins, auklės, mokys vis daugiau atiduoti save kitiems žmonėms. Taip Jis tave padarys šventą!

Viešpatie, naudok mane!

Ps 19, 8–10. 15; Mt 25, 31–46

ŽODIS TARP MŪSŲ,

I Gavėnios savaitės pirmadienio Evangelija       2020-03-2 5:53

(2 Kor 6, 2b)

  Štai dabar palankus metas, štai dabar išganymo diena!

Evangelija (Mt 25, 31–46)

  Jėzus kalbėjo:
  „Kai ateis Žmogaus Sūnus savo šlovėje ir kartu su juo visi angelai, tada jis atsisės savo garbės soste. Jo akivaizdoje bus surinkti visų tautų žmonės, ir jis perskirs juos, kaip piemuo atskiria avis nuo ožių. Avis jis pastatys dešinėje, ožius – kairėje.
  Ir tars karalius stovintiems dešinėje: ‘Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą karalystę!
  Nes aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte, buvau keleivis, ir mane priglaudėte, buvau nuogas – mane aprengėte, ligonis – mane aplankėte, kalinys – atėjote pas mane’.
  Tuomet teisieji klaus: ‘Viešpatie, kada gi mes tave matėme alkaną ir pavalgydinome, trokštantį ir pagirdėme? Kada gi mes matėme tave keliaujantį ir priglaudėme ar nuogą ir aprengėme? Kada gi matėme tave sergantį ar kalinį ir aplankėme?’
  Ir atsakys jiems karalius: ‘Iš tiesų sakau jums: kiek kartų tai padarėte vienam iš mažiausiųjų mano brolių, man padarėte’.
  Paskui jis prabils į stovinčiuosius kairėje: ‘Eikite šalin nuo manęs, prakeiktieji, į amžinąją ugnį, kuri prirengta velniui ir jo angelams!
  Nes aš buvau išalkęs, ir jūs manęs nepavalgydinote, buvau ištroškęs, ir manęs nepagirdėte, buvau keleivis, ir manęs nepriglaudėte, nuogas – neaprengėte, ligonis ir kalinys – ir jūs manęs neaplankėte’.
  Tuomet jie atsakys: ‘Viešpatie, kada gi mes tave matėme alkaną, ar ištroškusį, ar keleivį, ar nuogą, ar ligonį, ar kalinį ir tau nepatarnavome?’
  Tuomet jis pasakys jiems: ‘Iš tiesų sakau jums: kiek kartų tai nepadarėte vienam iš šitų mažiausiųjų, nė man nepadarėte’. Ir eis šitie į amžinąjį kentėjimą, o teisieji į amžinąjį gyvenimą“.

I Gavėnios savaitės pirmadienio       2020-03-2 5:52

Psalmė (Ps 18, 8–10. 15)

P. – Tavo žodžiai, Viešpatie, yra dvasia ir gyvenimas.

  Tobulas Viešpaties duotas Teisynas:
  jis dvasią gaivina.
  Pasakymas Viešpaties tvirtas,
  išminties moko varguolį. – P.

  Įsakymai Viešpaties tiesūs,
  džiugina širdis,
  paliepimas Viešpaties tyras,
  akims duoda šviesybę. – P.

  Viešpaties baimė gryna,
  tveria per amžius.
  Viešpaties sprendimai tikri,
  visi aliai vieno teisingi. – P.

  Mano kalbos ir mano mintys
  tave tepasiekia,
  Viešpatie, tau tebūna malonios –
  tau, mano uolai, vaduotojui mano. – P.

I Gavėnios savaitės pirmadienio       2020-03-2 5:51

Skaitinys (Kun I9, 1–2. 11–18)

  Viešpats kalbėjo Mozei:
  „Kreipkis į visų izraelitų bendruomenę ir pasakyk jiems:
  ‘Būkite šventi, nes aš, Viešpats, jūsų Dievas, esu šventas.
  Nevokite, nemeluokite ir vienas kito neapgaudinėkite. Kreivai neprisiekite mano vardu, kitaip tu paniekintum savo Dievo vardą. Aš esu Viešpats.
  Neišnaudok savo artimo ir nesisavink jo turto. Tegu dienininko uždarbis nepaliks pas tave ligi ryto per naktį. Nekeik kurčnebylio ir nedėk ant kelio kliuvinio neregiui; verčiau bijok savo Dievo. Aš esu Viešpats.
  Teisme nesielkite neteisingai. Nestok nei į mažojo, nei į didžiojo pusę; teisingai teisk giminietį. Nešmeižk gentainio, nestok reikalauti savo artimo gyvybės. Aš esu Viešpats.
  Nenešiok širdyje neapykantos broliui. Pamokyk gentainį, tada tu neversi jam nuodėmės. Nekeršyk savo tautiečiams, nejausk jiems pagiežos. Mylėk savo artimą kaip save patį. Aš esu Viešpats’“.

Popiežius Pranciškus       2020-03-1 21:34

Iš Šv. Mortos namuose Vatikane pasakyta homilija.
Atsitolinę nuo Dievo tampame bejėgiais


Šventasis Tėvas apmąstyme prieš vidudienio maldą pristatė pirmojo gavėnios sekmadienio Evangelijos skaitinį apie Jėzaus gundymą dykumoje, po krikšto Jordano upėje. Jėzus buvo Šventosios Dvasios nuvestas į dykumą, kad būtų velnio gundomas ir pasirengtų tarnystei paskelbti Dangaus karalystę. Jėzus tai darė Mozės ir Elijo pavyzdžiu – keturiasdešimties dienų pasninku. Pasibaigus pasninko laikotarpiui prie Jėzaus prisistatė velnias, tris kartus bandęs jį sugundyti: ragindamas pasisotinti, išbandyti Dievo galią, galop ir jį patį pašlovinti.

Velnias siekia nukreipti Jėzaus dėmesį nuo jo misijos įgyvendinimo, siūlydamas politinio mesianizmo galimybę. Bet Jėzus atmeta galios ir žmogaus aukštinimo stabmeldystę nuvarydamas velnią šalin nuo savęs, ištardamas: „Eik šalin, šėtone!“.

Tai mus pamoko, kad Jėzus neina į kalbas su velniu. Jis jam atsako ne savo, o Dievo žodžiu. Ir mes nesikalbėkime su velniu, nors kartais užeitų pagunda. Jėzus padaro du dalykus: velnią nuvaro šalin ir atsiliepia kalbėdamas Dievo žodžiu. Niekad neieškokime bendros kalbos su pagunda, niekada neieškokime bendros kalbos su velniu, sakė Pranciškus.

Pasak Šventojo Tėvo, velnias taip pat šiais laikais įsibrauna į žmonių gyvenimus, gundydamas viliojančiais siūlymais. Jo balsas įsiterpia tarp daugelio kitų sąžinę slopinančių balsų. Jėzaus patirtis moko, kad gundymai yra bandymas nuvesti keliu, kuris yra alternatyva Dievui, kur sukuriamas gyvenimo ir pasitikėjimo vien savo pastangomis įspūdis. „Bet visa tai yra iliuzija“, – tvirtino Pranciškus. Pasak jo, gan greitai pastebime, kad kuo toliau atsitoliname nuo Dievo, tuo labiau jaučiamės beginkliais ir bejėgiais didžiųjų egzistencinių problemų akivaizdoje. Popiežius kvietė kliautis Jėzaus pavyzdžiu, užtariant jo Motinai Marijai:

  „Marija, būdama motina to, kuris sutraiškė gyvatės galvą, tepadeda mums šiuo gavėnios laikotarpiu būti budriems priešais pagundas, nepasiduoti jokiems šio pasaulio stabams ir sekti Jėzų kovoje su blogiu; šitaip tapsime nugalėtojais, tokiais kaip Jis.“

Suteikęs palaiminimą Pranciškus sakė, kad jį nuliūdino žinios apie daugelį benamių ir pabėgėlių, daug vyrų, moterų ir vaikų, dėl karo išvarytų iš savo namų. Daug migrantų prašo prieglobsčio pasaulyje, jie šaukiasi pagalbos. Šiomis dienomis susidariusi situacija rimta. Prašau už juos melstis, pridūrė popiežius. (SAK / VaticanNews)

Mons. Adolfas Grušas       2020-03-1 21:30

I. Kasdieninio šventumo kelias yra pažymėtas tūkstančiais paprastų ir drauge įpareigojančių pastangų: nemanyti, jog esame išmintingi, bet nebijoti būti kvailiais, kad taptume išmintingi Viešpaties akyse. Mūsų vienintelis motyvas didžiuotis ir mūsų šventumo pagrindas yra pats Dievas ir Jo meilė.

Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: Akis už akį ir dantis už dantį. O aš jums sakau: nesipriešink piktam [žmogui], bet jei kas tave užgautų per dešinį skruostą, atsuk jam ir kairįjį. Jei kas nori su tavimi bylinėtis ir paimti tavo marškinius, atiduok jam ir apsiaustą. Jei kas verstų tave nueiti mylią, nueik su juo dvi. Prašančiam duok ir nuo norinčio iš tavęs pasiskolinti nenusigręžk. Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: Mylėk savo artimą ir neapkęsk priešo. O aš jums sakau: mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus, kad būtumėte savo dangiškojo Tėvo vaikai; jis juk leidžia savo saulei tekėti blogiesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų. Jei mylite tik tuos, kurie jus myli, ką gi užsitarnaujate? Argi taip nesielgia ir muitininkai? Ir jeigu sveikinate tiktai savo brolius, ką gi ypatingo nuveikiate? Argi to nedaro ir pagonys? Taigi būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas“. (Mt 5, 38–48)

DIEVO ŽENKLAS

Kokia yra Dievo meilė?

Kaip toli rytai nuo vakarų, toks didis ir besąlygiškas yra tėvo švelnumas ir meilė savo vaikams. Dievas – Meilė savo meilinga ranka prisiliečia prie kiekvienos mūsų gyvenimo dienos.

Jis dovanoja visas mūsų kaltes, gydo mūsų žaizdas, apsupa mus savo gerumu ir gailestingumu. Jis gailestingas, neskuba pykti, Jo meilė neturi ribų. Dievas nevertina mūsų pagal nuodėmių skaičių, nekeršija už mūsų kaltes, bet priešingai: pamiršta jas ir atleidžia.

Taip yra todėl, jog Dievas nori, kad mes būtume laimingi, kad visuomet, kartais visai nesitikėdami, galėtume jausti Jo gerumą. Jei sugebame įvertinti Jo meilę ir kantrumą, pajėgsime suprasti ir ką reiškia raginimas „būti šventais, kaip Jis yra šventas“.

Dievas žino mūsų ribotumą ir todėl viską išreiškia, dovanodamas ir atleisdamas.

Kviesdamas mus būti šventais, kaip Jis yra šventas, Dievas prašo mus mažais žingsniais žygiuoti mūsų mažo gyvenimo keliais. Tie žingsniai gali būti pavargę, gali būti ir greiti, ryžtingi ir neužtikrinti, bet Dievas vis tiek mus kviečia į šventumą, ragindamas mus tą kelionę pradėti nuo mūsų ribotumo. Jis nėra mūsų prižiūrėtojas, bet Tėvas, žinantis apie savo vaikus visas smulkmenas.

Mons. Adolfas Grušas       2020-03-1 21:29

II. Mus žavi toks geranoriškas Dievo realizmas, kuomet Jis, žinodamas apie mūsų širdies kietumą, mūsų jausmų nepastovumą, mūsų nesusivaldymą, visuomet laukia mūsų. Jis prisitaiko prie mūsų gyvenimo ritmo.

Dievo požiūriu kasdieninis šventumas yra: nelaikyti neapykantos, švelniai įspėti klystantį, parodyti jautrumą ir atsargumą, nesijausti aukštesniais ir tobulesniais už kitus. Jis prašo mus nekerštauti ir liepia mylėti brolius taip, kaip mes mylime patys save.

Iš tiesų nuostabu susitikti Dievą, prašantį mus mylėti save pačius dėl Jo mums suteiktų dovanų. Dievas prašo mus vertinti save, nežiūrint daromų klaidų. Dievo akyse mes esame verti tiek, kiek mes vykdome Jo valią, nors ir ne visuomet galime būti patikimi.

Tiktai tada, kai mes tinkamai suprantame ir įvertiname save, galime kalbėti ir apie meilę artimui: tokią meilę, kokia ir Dievas mus myli.

Meilė artimui visuomet yra tarpusavio santykis. Tai duodama ir gaunama dovana, tai drauge ir vienas kito ribotumo priėmimas. Mylėdami vienas kitą mes nuolat stengiamės įsigilinti į vienas kito poreikius. Meilė artimui – tai nuolankus priėmimas gėrio, kurį galime duoti vienas kitam veltui, nuolankiai, paprastai, be karčių ir piktų žodžių, be grasinimų, priekaištų ir noro atsimokėti blogu.

Antrajame Mišių skaitinyje girdime šventojo Pauliaus žodžius, kuriais jis skatina tokio stiliaus gyvenimą. Apaštalas ragina mus nepamiršti savo, kaip Dievo vaikų, kilnumo: „Argi nežinote, kad jūs esate Dievo šventovė ir jumyse gyvena Dievo Dvasia? Jei kas Dievo šventovę niokoja, tą Dievas suniokos, nes Dievo šventovė šventa, ir toji šventovė – tai jūs!“

Prieš mus atsiveria didingas kasdienio šventumo kelias. Jis yra tiesiamas kiekvieną dieną, kiekvieną valandą, kiekvieno tarpusavio susitikimo metu, išgyvenant kiekvieną gyvenimo situaciją. Kasdieninio šventumo kelias yra pažymėtas tūkstančiais paprastų ir drauge įpareigojančių pastangų: nemanyti, jog esame išmintingi, bet nebijoti būti kvailiais, kad taptume išmintingi Viešpaties akyse. Bet kokia kita išminties forma yra kvailystė. Mūsų vienintelis motyvas didžiuotis ir mūsų šventumo pagrindas yra pats Dievas ir Jo meilė.

Tokia Dievo meilės atnaujinta širdis, tikrumas, jog priklausome Jam, leidžia atsukti ir kitą skruostą, prie marškinių pridėti ir apsiaustą, nueiti dvigubai ilgesnį kelią, jei kas nors mūsų to paprašo. Iš tikrųjų būti dosniais nėra sunku, bet dar arčiau Dievo pasijuntame, mylėdami priešus ir melsdamiesi už savo persekiotojus.

Tai ženklas, leidžiantis atpažinti Dievo vaikus dangaus Tėvo akivaizdoje…

Taip, taip       2020-03-1 17:10

esame gundomi, bet tik jo dėka pasirodome kas iš tikrųjų esame. Kaip atpažinti gundytoją? O Jėzus jį atpažino, vadinasi tik Jo Šventoji Dvasia mums gali padėti, t.y. duoti tą pažinimą.


Rekomenduojame

Rasa Čepaitienė.  Karantinas (II): kinų pavasaris

Mindaugas Skrupskelis iš Kinijos: kovo 24-osios įrašas apie pasaulio atsaką į CoVid-19 iššūkį

Vladimiras Laučius. Koronavirusas rodo tikrąjį mūsų veidą

Ar tikslinga dėvėti namuose pasiūtą kaukę? Užkrečiamų ligų ir AIDS centro informacija

Roberto de Mattei. Nauji scenarijai koronaviruso eroje

Pasaulio sveikatos organizacija: Kas yra COVID-19 ir kaip TU turėtum elgtis (video)

Vytautas Sinica. Tikrai rimtų iššūkių akivaizdoje turime tik save – savo valstybę ir jos galimybes

Dvaro medikas skėlė iš peties. Audriaus Bačiulio ir Vytauto Sinicos komentarai

Nacionalinio susivienijimo pareiškimas „Dėl būtinybės krizės sąlygomis vadovautis konstitucine valdžios ir demokratinio valdymo samprata“

Liudvikas Jakimavičius. Progresas ir jo rogutės

Geroji Naujiena: Akli mes ar kalti? arba Jo Teismo belaukiant

Junkimės į bendrą maldą stebėdami šv. Mišių transliaciją per televiziją, radiją ar internetu

Andrius Švarplys. 4 klausimai

Visuotiniai ypatingi atlaidai tikintiesiems

Tomas Pueyo. Koronavirusas: Kodėl turime veikti žaibiškai?

Vytautas Rubavičius. Civilizacinis Karūnuotojo veidrodis

Verta pamatyti ir ... pasigrožėti: pandeminė Roma

Rimantas Rubavičius. Apie virusus ir Žemaitiją

Nida Vasiliauskaitė. Penketas su COVID-19 susijusių faktų. Išvada?

Algimantas Rusteika. Dramblių dalybos prasidėjo

Andrius Švarplys. Kas ir kaip išduoda demokratiją?

Patrick Deneen. Kaip universitetai tapo globalizuoto elito kadrų „kalykla“

Povilas Gylys. Paryžiaus tribunolas ir Ingrida Šimonytė

„Iš savo varpinės“: žmonių perteklius planetoje – ar išnyks žmonija?

Laimonas Kairiūkštis. Lietuvoje krizė – nėra ekonomistų

Audrius Bačiulis. Kodėl Lietuvos sveikatos apsaugos sistemos parengtis nuteikia optimistiškai

Ramūnas Karbauskis. Kodėl opozicijos lyderis konservatorius G. Landsbergis taip nori įvesti nepaprastąją padėtį, nors tam nėra teisinio pagrindo?

Šakalienei, Armonaitei, Anūkui, Maldeikienei ir pan. – žiūrėti 3 kartus per dieną prieš valgį, po valgio – pakartoti

Liutauras Stoškus. Dešiniojo pusrutulio lubos

Audrius Bačiulis. Kaip gaminamos Fake News

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.