Dienos aktualija, Geroji Naujiena

Geroji Naujiena: Visi Jį priimantys gavo galią tapti Dievo vaikais

Tiesos.lt redakcija   2021 m. sausio 3 d. 7:01

18     

    

Geroji Naujiena: Visi Jį priimantys gavo galią tapti Dievo vaikais

Dievo išmintis apsigyveno išrinktojoje tautoje

Aukštai Išmintis savo prigimtį kelia
ir girias, puikuojas prieš savąją tautą.
Bendrijoj Aukščiausiojo burną atvėrus,
ji šitaip didžiuojas prieš jo kareiviją:
„Visatos Kūrėjas ir mano Leidėjas
pastovią buveinę man teikės nurodyt.
Jis tarė: ‘Jokūbo šaly tu gyvensi:
aš tau Izraelį skiriu paveldėti!’
Seniai – dar prieš amžius mane jis sukūrė
ir niekad per amžius aš būt nepaliausiu.
Pradžioj tarnavau jam šventojoj padangtėj,
paskui įsikūriau ant Siono kalno.
Mieste jo pamiltam radau aš buveinę
Jeruzalėj visą turiu dabar valdžią.
Garbingoj tautoj aš įleidau šaknis
paveldėjau man Viešpaties skirtąją dalį“  (Sir 24, 1–2. 8–12).

* * *

Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų.

Šlovink, Jeruzale, Viešpatį,
savo Dievą garbink, Sione!
Jis tavo vartams skląsčius padarė,
tavo vaikams jis duoda palaimą.
Tavo riboms teikia ramybę,
sotina tave kviečių derlium.
Jis savo žodį siunčia į žemę,
sparčiai jo įsakymas skrieja.
Jokūbo vaikams savo žodį paskelbė,
Izraeliui savo įstatymus ir priesakus davė.
Kitoms tautoms jis to nepadarė,
nė vienai iš jų neapreiškė savo sprendimų  (Ps 147, 12–15. 19–20).

* * *

Jis iš anksto paskyrė mus per Jėzų tapti jam įsūniais

Garbė Dievui, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvui, kuris palaimino mus Kristuje visokeriopa dvasine palaima danguje, mus išsirinkdamas jame prieš pasaulio sutvėrimą, kad būtume šventi ir nekalti jo akivaizdoje. Iš grynos meilės, laisvu savo valios nutarimu jis iš anksto paskyrė mus per Jėzų Kristų tapti jam įsūniais savo malonės kilnumo šlovei. Ja jis apipylė mus vardan Mylimojo (Sūnaus).

Todėl ir aš, išgirdęs apie jūsų tikėjimą Viešpačiu Jėzumi ir apie jūsų meilę visiems šventiesiems, nesiliauju dėkojęs už jus, prisimindamas jus ir melsdamas, kad mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Dievas, garbingiausiasis Tėvas, suteiktų jums išminties ir apreiškimo Dvasią ir jūs galėtumėte jį pilnai pažinti; kad apšviestų jūsų dvasios akis ir jūs pažintumėte, kokia yra viltis, į kurią jūs esate pašaukti, koks jo garbingo paveldėjimo turtas šventųjų tarpe   (Ef 1, 3–6. 15–18).

* * *

Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų

Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas. Jis pradžioje buvo pas Dievą. Visa per jį atsirado, ir be jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę. Jame buvo gyvybė, ir ta gyvybė buvo žmonių šviesa. Šviesa spindi tamsoje, bet tamsa jos neužgožė.

Buvo atėjęs Dievo siųstas žmogus, kurio vardas Jonas. Jis atėjo kaip liudytojas, kad paliudytų šviesą ir kad visi jo dėka įtikėtų. Jis pats nebuvo šviesa, bet turėjo liudyti apie šviesą. Buvo tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų, ir ji atėjo į šį pasaulį. Jis buvo pasaulyje, ir pasaulis per jį atsiradęs, bet pasaulis jo nepažino. Pas savuosius atėjo, o savieji jo nepriėmė. Visiems, kurie jį priėmė, jis davė galią tapti Dievo vaikais – tiems, kurie tiki jo vardą, kurie ne iš kraujo ir ne iš kūno norų, ir ne iš vyro norų, bet iš Dievo užgimę. Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų; mes regėjome jo šlovę – šlovę Tėvo viengimio Sūnaus, pilno malonės ir tiesos.

Jonas apie jį liudija ir skelbia: „Čia tasai, apie kurį aš kalbėjau: Tas, kuris paskui mane ateis, anksčiau už mane yra buvęs, nes jis už mane pirmesnis“. Tikrai, iš jo pilnatvės visi mes esame gavę malonę po malonės. Kaip Įstatymas duotas per Mozę, taip tiesa ir malonė atėjo per Jėzų Kristų. Dievo niekas niekada nėra matęs, tiktai viengimis Sūnus – Dievas, Tėvo prieglobstyje esantis, mums jį apreiškė  (Jn 1, 1–18).

* * *

Melsdamiesi už Lietuvą Tiesoje – kiekvienas asmeniškai ir bendruomenėje – prašykime: Viešpatie, tegul Tavo Žodžio šviesa išsklaido tamsybes, o malonės, kurios lydi šias Kalėdų iškilmes, tegul saugo, pašventina bei veda Tavo tautą teisumo takais, kad ir mūsų gyvenimuose skleistųsi Betliejaus Geroji Naujiena. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

 

Antanas Maceina. Kas yra krikščionybė: žodis ar gyvenimas?

„Ateitis“ | 1950 m., Nr.4–5 | „Ateitis“, 2010, Nr. 10

Demostenis ir Ciceronas

Visi esame girdėję šiuos du garsiu senovės vardu: Demostenio graikuose, Cicerono romėnuose. Abu jie buvo dideli kalbėtojai. Abiejų kalbos žavėjo žmones. Abu jie išliko Vakarų sąmonėje ligi pat šių dienų. Ir vis dėlto koks didelis tarp jų yra skirtumas! Senovinis padavimas pasakoja, kad po Demostenio kalbų žmonės šaukdavo: „Mušt Pilypą“. Mat, jis raginęs graikus išeiti į karą su Makedonijos karaliumi Pilypu. Po Cicerono kalbų, kurias jis sakė Romos senate, klausytojai skirstydavosi kalbėdami: „Kaip dieviškai Ciceronas kalbėjo!“ Sakykime, kad tai legenda. Bet joje glūdi gili prasmė. Ji mums atskleidžia tragišką skirtumą tarp gyvenimo ir žodžio. Tiksliau sakant, tarp žodžio, virtusio gyvenimu, ir žodžio, pasilikusio žodžiu.

Demostenio žodis virto gyvenimu: Graikija išėjo į karą su Pilypu. Cicerono žodis liko žodžiu: Roma nebuvo jo perkeista. Demostenio žodis buvo jėga. Iš jo bylojo dvasia, pridengdama savimi kalbos grakštumą, sąmojų, logiškumą, poetinius posakius, žodžiu, visa, kas vadinama stiliumi ir kuo kalbėtojai taip labai didžiuojasi. Tuo tarpu Cicerono žodis kaip tik stilių pajausdino pirmoje eilėje. Jo kalbų žodiškumas klausytojų visų pirma buvo pergyvenamas ir todėl savaime įvertintas. Demostenio kalbos buvo gyvenimas. Cicerono – retorika. Todėl ir klausytojai Demostenio kalbomis gyveno, o apie Cicerono kalbas tik kalbėjo. Tokia tad mintis glūdi jausta šioje senoje legendoje.

Gyventi ir apie gyvenimą kalbėti yra amžinas žmogaus likimas. Jis pasikartoja ne tik kultūroje. Jis pasikartoja ir religijoje. Pradžioje didelis žodis virsta gyvenimu: jis sukrečia pasaulį. Paskui gyvenimas iš jo išgaruoja, ir jis vėl virsta tiktai žodžiu, tiktai kevalu, tik lukštu, iš kurio išskrido gyvybė. Bet ar iš tikro taip yra? Ar iš tikro žmogus istorijos eigoje nuo gyvenimo nuslysta į žodį – tuščią ir bevertį? Pasklaidykime vieną pavyzdį ir įsitikinsime.

Paskutinės vakarienės metu Kristus kalbėjo: „Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte: kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą! Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“ (Jn. 13, 34–35). Iš tikro tai buvo didelis žodis, ir Jo paskelbtas įsakymas buvo naujas įsakymas, ligi tol nepažintas ir nevykdytas. Kaip į šią kalbą atsakė pirmieji Kristaus sekėjai? Atsiverskime Apaštalų darbus ir rasime atsakymą. Ten stovi užrašyta: „Visi tikintieji laikėsi drauge ir turėjo visa bendra. Nuosavybę bei turtų jie parduodavo ir, ką gavę, padalydavo visiems, kiek kam reikėdavo. Jie kasdien sutartinai rinkdavosi šventykloje, o savo namuose tai vienur, tai kitur laužydavo duoną, su džiugia ir tauria širdimi drauge vaišindavosi… Visur įtikėjusieji buvo vienos širdies ir vienos sielos. Ką turėjo, nė vienas nevadino savo nuosavybe, nes jiems visa buvo bendra… Tarp jų nebuvo vargšų. Kurie turėjo žemės sklypus ar namus, juos parduodavo, gautus pinigus sudėdavo prie apaštalų kojų, ir kiekvienam buvo dalijama, kiek kam reikėjo“ (Apd.2, 44–46; 32–35).

Tai buvo artimo meilės žodis, virtęs gyvenimu. Išklausę Kristaus kalbą Paskutinės vakarienės metu ir išgirdę ją vėliau kartojamą apaštalų lūpomis, pirmieji krikščionys suprato ją ne kaip gražų dievišką žodį, bet kaip naujo gyvenimo pradžią, todėl ją įvykdė, parduodami savo lobius ir pasidalindami su kitais visu tuo, ką tik turėjo. Meilė vienas kitam, kurios reikalavo Kristus, turėjo būti ne nuostabus žodis, bet nuostabus gyvenimas, iš kurio visa aplinka turėjo pažinti, kad šiuo gyvenimu gyveną žmonės yra Kristaus mokiniai.

O šiandien? Kaip yra šiandien su ana Kristaus kalba Paskutinės vakarienės metu? Kaip mes ją pergyvename po dviejų tūkstančių metų? Į tai atsako žemiau nagrinėjamas įvykis. Jis yra tikras, mano paties pergyventas, tik jo aplinkybės yra pakeistos, kad nebūtų galima atspėti asmens.

Tarnaitės atostogos

Vienas ištikimas katalikas, nedidelio namelio ir sklypelio savininkas, buvo savo valia bei pažadu viengungis ir turėjo ateinančią tarnaitę, kuri apruošdavo jo butą, sutvarkydavo sodelį, skalbdavo ir adydavo jo baltinius, dirbdama – taip buvo sutarta – po 8 valandas į dieną. Sykį ji pasiprašė vienos dienos atostogų savo tėveliams aplankyti. Ištikimas katalikas jos prašymo mielai išklausė ir atostogų davė. Tuo metu man kaip tik teko jį aplankyti. Radau jį sodelyje ant suoliuko su Evangelija rankoje. Pirmieji jo žodžiai, mane pasitikus, buvo: „Žiūrėk, prieteliau, kokį dievišką įstatymą Kristus mums paliko“ – ir perskaitė kaip tik aukščiau minėtą Paskutinės vakarienės kalbą. Perskaitęs jis ilgai man ją aiškino: kaip labai žmonės nesuprantą krikščioniškos meilės įsakymo, koks šis įsakymas esąs kilnus, koks gražus, kaip labai perkeistų pasaulį įvykdytas… „Kaip dieviškai Kristus kalbėjo tą vakarą“, – užbaigė savo aiškinimus ištikimas katalikas. Ir ašaros pasirodė jo akyse. Taip labai jį žavėjo Kristaus meilės įsakymas. – Vakare grįžo iš savo tėviškės tarnaitė ir užėjo pasakyti, kad rytoj ji vėl ateisianti, kaip paprastai. „Gerai! – atsakė ištikimas katalikas. – O šitas iškritusias 8 valandas išdalinsime keturiom dienom: nuo rytdienos padirbėsi pas mane po 10 valandų. O gal tau patogiau išdėstyti aštuoniom dienom po 1 valandą?“ – „Geriau po dvi!“ – atsakė tarnaitė ir išėjo. Ir keturias dienas ji dirbo po 10 valandų, nes turėjo atidirbti vienos dienos atostogas, kurias jai buvo davęs ištikimas katalikas.

Kas buvo krikščionybė šiam namelio savininkui, sėdinčiam sodelyje ant suoliuko ir skaitančiam Evangeliją? – Ne kas kita, kaip Cicero kalba Romos senate. Jis ašarojo, skaitydamas bei aiškindamas meilės žodžių dieviškumą. Tačiau jis nebepergyveno šių žodžių gyvenimiškumo. Jis nesuvokė jų revoliucinio pobūdžio. Jis juos skaitydamas nė nepagalvojo parduoti savo namelį ir pinigus nunešti prie vyskupo kojų. Dar daugiau, jam nė į galvą neatėjo dovanoti tas 8 valandas savo tarnaitei; dovanoti ne pinigus, ne namelį, bet Viešpaties Dievo duotą visiems mums veltui laiką – trumputį, vienos dienos laiką, kurio jis nebuvo pirkęs ar uždirbęs.

Šis ištikimas katalikas jau viską buvo įkainojęs – net patį laiką. Ir laikas jau reiškė jam pinigą. Todėl ir į savo tarnaitės atostogas jis žiūrėjo kaip į paskolą, kurią buvo davęs, todėl dabar pareikalavo grąžinti dalimis. Kas tad buvo šiam katalikui Evangelija? Kadaise pasakytų Kristaus kalbų rinkinys. Jis ją skaitė taip, kaip mes šiandien skaitome Cicerono kalbas: „Quousque tandem abutore, Catalina, patentia nostra“... Jis ja žavėjosi, kaip kadaise žavėjosi Cicerono klausytojai, išsitiesę po jo kalbų pirčių salėse, vergų šluostomi, masažuojami, vėsinami. „Kaip dieviškai Ciceronas kalbėjo! Kaip dieviškai Kristus kalbėjo! Kaip dieviškai Kristus kalbėjo!“ – argi šie posakiai nedvelkia ta pačia dvasia? Argi anam ištikimam katalikui Kristus nebuvo tiktai gražbylys, tiktai naujų idėjų sakytojas? Jis vertino Evangeliją tik formaliai, teikdamas jai dieviško kilnumo savyje, bet netaikydamas jo savo paties gyvenimui. Tarp jo ir Evangelijos jau buvo dviejų tūkstančių metų tarpas. Ir šie nelaimingi metai jau buvo spėję paversti Evangeliją dieviška kalba Palestinos žemėje. Jie spėjo padaryti Evangeliją kadaise paskelbta. Jie spėjo užmušti jos dabartiškumą. Prieš šimtą dvidešimt metų D. F. Straussas metė didelį klausimą: ar mes dar esame krikščionys? Šis klausimas anuo metu sukėlė beveik pasipiktinimą. Prieš 30 metų R. Euckenas paklausė: ar mes galime būti krikščionys? Šis klausimas buvo sutiktas ramiai ir net liūdnai. Prieš trejetą metų Paryžiaus kardinolas Suhard paskelbė: „Grynos, atskiros krikščionių bendruomenės, saugios nuo stabmeldiškų įtakų, jau nebėra“ (Aufstieg oder Niedergang der Kirche?, 64 p.). Ir šie žodžiai jau nesukėlė jokios nuostabos, nes jie buvo šiurpios tikrovės išraiška.

Žodžio pergalė

Kas čia įvyko? Kas pasidarė, kad po dviejų tūkstančių metų nebėra krikščioniškos bendruomenės, kuri būtų saugi nuo stabmeldiškų įtakų? Kas pasidarė, kad ana mažutė Jeruzalės bendruomenė, kurioje „nebuvo nė vieno stokojančio“, virto tiktai svajone, kurią visi laiko netikra ir neįgyvendinama? Atsakymą į šiuos klausimus duoda kitas klausimas: „Kas pasidarė, kad katalikas žmogus, dūsaudamas ant Evangelijos lapų, nedovanoja tarnaitei 8 valandų?“ Sugebėdami atsakyti į šį pastarąjį klausimą, atsakysime ir į visus kitus.

Kas pasidarė? – Labai didelis perversmas žmogaus dvasioje. Perversmas, kurio esmę sudaro žodžio pergalė prieš gyvenimą. Po dviejų tūkstančių metų krikščionybė mums yra gyvenimo vertybė, bet nebe pats gyvenimas. Ji yra priemonė, bet nebe tikslas. Argi ne mes patys nuolatos skelbiame, kad Krikščionybė yra naudinga tautiškumui išlaikyti, stipriai šeimai sukurti, demokratijai pagrįsti, kad būti krikščioniu yra ir gera, ir gražu, ir pelninga, ir net sveika. Tokių minčių šiandien yra pilna mūsų rašiniuose ir kalbose. Bet kas gi glūdi juose visuose? Ne kas kita, kaip slapta prielaida, kad kažkas kitas stovi aukščiau už krikščionybę; kad jeigu šiam kažkam kitam krikščionybė netarnautų, mes nedrįstume apie ją kalbėti ir ją pasauliui piršti. Bet ar tai nėra esminis, dažnai net nesąmoningas krikščionybės paneigimas? Mes laikome krikščionybę tiktai žodžiu. Gyvenimas mums yra kažkas kita, kažkas platesnio ir aukštesnio už krikščionybę. Todėl mes ją pajungiame jam ir net į jį įjungiame. Vietoje krikščioniškai gyvenę, mes tik krikščioniškai kalbame. Ir kiekvienas žodis, kuris mūsų ausims suskamba kiek kitaip, negu esame įpratę jį girdėti mokyklos suole, mūsų yra įtariamas ir net persekiojamas.

Žodžio nuodėmė mums yra pati baisiausia. Tuo tarpu gyvenimu mes per daug nesidomime. Gyvenimo nuodėmės mūsų nejaudina. Prieš jas mes užmerkiame akis ir jas pridengiame neatgailėtas ir neišpažintinas. Pirmaisiais krikščionybės amžiais ne vienas apsivilkdavo ašutine, pasibarstydavo galvas pelenais ir stovėdavo bažnyčios prieangyje. Tai buvo gyvenimo nusidėjėliai, darantieji atgailą. Jeigu šiandien mums reiktų parinkti, kam užvilkti ašutinę ir užpilti pelenų, pastatant bobinčiuje, tai tikriausiai šie mūsų parinktieji būtų žodžio nusidėjėliai. Gyvenimo nusidėjėlių mes nerastume, o jeigu ir rastume, nedrįstume juos šiuo vardu pavadinti. Ar anas ištikimas katalikas atgailos už tai, kad reikalavo iš savo tarnaitės atidirbti vienos dienos atostogas? Ar dar ištikimesnis katalikas atgailos už tai, kad šventųjų Metų atgailos kelionę pavertė linksma ekskursija po Europą? Ar mes visi darysime atgailą už tai, kad užtrenkėme duris prašančiam išmaldos pasiųsdami jį į Raudonąjį kryžių; kad leidome šalia savęs lakstyti apskurusiems ir apšašusiems našlaičiams patys šildydamiesi prieš saulę; kad nepriėmėme pabėgusio brolio ir nepasidalinome su juo vienu kambariu? Ne, už visa tai mes atgailos nedarysime, šių nuodėmių neišpažinsime ir jokio kunigo už tai peikiami nebūsime. Mes ir toliau pasiliksime krikščionys, net geri krikščionys: sėdėsime pirmuosiuose bažnyčios suoluose ir būsime šlakstomi švęstu vandeniu. Mes ašarosime skaitydami Evangeliją ir niekaip negalėsime suprasti, kas čia pasidarė, kad po dviejų tūkstančių metų katalikiškoji Europa virto misijų kraštu, kuriame nebėra krikščioniškųjų bendruomenių. Pasididžiuodami mes kalbėsime: „Socialinis klausimas Evangelijoje jau seniai yra išspręstas.“ Ir niekaip negalėsime pajausti tos nepaprastos gėdos, to tiesiog nebepakeliamo pasmerkimo, kad milijonai žmonių katalikiškose šalyse gyvena nežmonišką gyvenimą. Evangelija mums yra tiktai žodis, nevirtęs gyvenimu. Štai kur glūdi didžiausia mūsų tragedija. Kristus mums yra tik Ciceronas, o mes tik Romos senato nariai. „Kaip dieviškai Kristus kalbėjo“, – sakome išėję iš bažnyčių, iš susirinkimų, iš mokyklų, ir einame į savo pasaulines pirtis nusiplauti prakaito, kurį išspaudė tvankus oras, anų dieviškų kalbų beklausant. Ir tuo viskas pasibaigia. Jokio karo blogiui, nuodėmei, neapykantai, skurdui, persekiojimams mes neskelbiame. Mes juk nesame graikai, kad šauktume „Mušt Pilypą!“ Žodis yra laimėjęs prieš gyvenimą, ir mes svaigstame šios pergalės triumfe. „Pradžioje buvo žodis“, – paskaitome, atsivertę Evangeliją, ir be galo patenkinti ją užvožiame. Kam toliau beskaityti?

Įsikūnijimo paslaptis

Taip, iš tikro pradžioje buvo žodis. Bet ar jis žodžiu ir pasiliko? Ar jis suskambėjo ir praėjo, kaip tolimas aidas, kaip neįvykdytas pažadas? Ar krikščionybė yra tik dieviškųjų kalbų, formulių, sakinių ir taisyklių rinkinys? Ar Evangelija yra tas pat, kas Konfucijaus, Zoroastros, Sokrato ir kitų išminčių mokslas? Anaiptol: „Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų“ (Jn 1,14). Štai Evangelijos atsakymas į jos sužodinimą, į tą žodžio įamžinimą, kurį mes esame padarę. Krikščionybė yra pastatyta ant įsikūnijusio žodžio. Todėl ji yra ne teorija, bet gyvenimas; ne idėja, bet tikrovė, Kristaus tapimas žmogumi ir pasilikimas Bažnyčioje, kaip savame Kūne, padaro mūsų religiją būtimi, kurioje mes esame, judame, mąstome, veikiame; vadinasi, gyvename. Taigi ne krikščionybė įsijungia į gyvenimą, kuris būtų už ją aukštesnis, bet visas mūsų gyvenimas telpa krikščionybėje. Kaip Kristaus Asmenyje telpa visas dieviškumas ir visas žmogiškumas, taip viskas telpa ir Jo įsteigtoje religijoje. Krikščionybė yra buvimas. Bet kaip buvimas apima net ir menkiausius mūsų judesius, taip juos apima ir krikščionybė.

Štai kodėl šv. Povilas nesiliaudamas kalba apie krikščionybę, kaip apie naują kūrinį, mums atneštą Jėzaus Kristaus. Jo atėjimas pasaulin buvo tam, kad padarytų „naują žmogų (Ef 2, 15). Todėl Jėzuje Kristuje neturi vertės nei „apipjaustymas, nei neapipjaustymas, bet vien tik naujas kūrinys“ (Gal 6, 15). Krikščionies žymė, kuri jį skiria nuo kitų, kaip tik ir yra šis naujumas, ši nauja būtis, ši nauja kūryba, įvykusi jame per jo susijungimą su Kristumi. „Kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys. Kas buvo sena – praėjo, štai atsirado nauja“ (2 Kor 5, 17). Ir tai nėra tiktai paviršutinis, sakysime, dorovinis pakeitimas, įvykęs vienoje kurioje žmogiškosios būtybės galioje: jo prote, prisiimant krikščioniškąsias mintis; jo valioje, klusniai vykdant krikščioniškuosius įsakymus; jo jausmuose, giliai pergyvenant krikščioniškąją liturgiją. Ne! Tai yra pakeitimas, įvykęs pačiose žmogaus prigimties gelmėse, pačioje jo būtyje. Galių pakitimas yra tik šio gilesnio, šio būtino pakeitimo išraiška. Todėl šv. Povilo „naujas žmogus“, kuriuo jis vadina krikščionį, iš tikro yra naujas; naujas visu savimi; naujas pačiu žmogiškuoju pradu. Būti krikščioniu reiškia naujai būti. „Kas buvo sena – praėjo, štai atsirado nauja.“ Krikšto vanduo yra naujo gimimo vanduo. Sutvirtinimo aliejus yra naujos kovos patepimas. Išpažintis yra naujas sutaikinimas su Dievu. Eucharistinė Duona yra naujos gyvybės maistas. Ligonių sakramentas yra naujo apaštalavimo galia. Moterystė yra naujos bendruomenės pagrindas. Visi Kristaus įsteigtieji sakramentai yra ne kas kita, kaip keliai įsrovėti į žmogų anai naujai kūrybai, perkeisti jį pagal Kristaus paveikslą bei panašumą, sukurti jame naująjį Adomą. Todėl jie yra ne formulės, ne apeigos, ne žodžiai, bet gyvenimas, būtis, tikrovė. Krikščionybė yra antrasis žmogaus sukūrimas. Todėl krikščionis nėra paprastas žmogus ir jo gyvenimas nėra paprastas gyvenimas.

Iš to mes gauname keletą labai svarbių išvadų. – Visų pirma krikščionybė nėra kažkada vieną kartą paskelbta, bet kasdien skelbiama. Būdama gyvenimas, ji visados yra dabartinė. Kaip Kristus nėra tik buvęs, bet nuolatos esąs, taip ir Jo religija. Tiesa, krikščionybė turi savo istoriją. Ji išsivysto ir išsiskleidžia. Bet šitas išsiskleidimas yra ne kas kita, kaip ano Kristaus minimo garstyčios grūdelio augimas. Tai nėra praėjimas, bet nuolatos stiprėjanti ir gilėjanti dabartis. Todėl ir Evangelija nėra duota prieš du tūkstančius metų, bet duodama šiandien, duodama kiekvieną dieną. Jos reikalavimai yra visados nauji, niekad nepasenę ir nepraėję. Kalno Pamokslas yra sakomas ir šiandien. Vyno ir duonos virtimas Kristaus krauju ir kūnu vyksta ir šiandien. Apaštalų siuntimas skelbti gerosios naujienos visam pasauliui atliekamas ir šiandien. O šv. Mišiose Kristus miršta, giliu B. Pascalio posakiu, „ligi amžių galo“. Kaip pirmasis žmogaus sukūrimas yra nuolatinis, nes dieviškoji Apvaizda taip pat yra kūrimas (creatio continua – sakydavo senieji filosofai), taip ir antrasis sukūrimas, arba Atpirkimas, irgi yra nuolatinis. Krikščionybės dabartiškumas yra pagrindinė jos žymė, kuri niekad neturi būti išleista iš akių.

Antra, krikščionybė yra skelbiama ne tik žmonijai, bet ir kiekvienam iš mūsų. Kitaip sakant, ji visados turi ne tik bendruomeninį, bet ir asmeninį pobūdį. Per Krikštą mes esame įsijungę į aną šv. Povilo minimą „naują gyvenimą“ ir jį padarę savo likimu bei rūpesčiu. Mums yra ne vis tiek, ar Evangelija yra vykdoma ar ne; ar mūsų religija teisingai pergyvenama ar klaidingai; ar krikščionybė yra gyvenimas ar jau tiktai žodis. Būdami nauji Viešpaties kūriniai, mes tuo pačiu esame įpareigoti šitą naujumą saugoti ir jį plėsti. Kaip pirmuosius žmones Dievas apgyvendino rojuje, kad jį įdirbtų ir saugotų, taip lygiai jis apgyvendino ir krikščionis, kad jie šį naują kūrybiškumą išplėstų visame pasaulyje. Krikščionybė šaukiasi kiekvieno iš mūsų, nes kiekvienas esame ląstelė ano Didžiojo Kūno, kurio Galva yra Kristus. Kiekvienas esame įjungti į anuos bendruosius atpirkimo uždavinius. Krikščionybė yra kiekvieno mūsų asmeninis reikalas, rūpestis ir uždavinys. Evangelija yra man skelbiama; aš pats esu šaukiamas palikti tinklus ant savo kasdienybės krantų; aš pats esu siunčiamas mokyti ir krikštyti; aš pats esu kviečiamas parduoti, ką turiu, išdalinti vargšams ir sekti Kristumi. Kiekvienas Evangelijos žodis yra man skiriamas. Todėl yra klaida krikščionybę laikyti tiktai bendruomene, tiktai žmonijos religija, tiktai pastatyta ant visumos. Ne! Krikščionybė yra mano religija. Ji yra mane palietusi, todėl esu tasai naujas kūrinys, tasai naujas žmogus. Manyje praėjo visa, kas buvo sena. Manyje dabar turi būti viskas nauja: „corda, voces et opera“ – širdis, žodžiai ir darbai“, – kaip sako senas Prisikėlimo himnas. Krikščionybės asmeniškumas yra taip pat esminė žymė, kurios niekados negalime pamiršti ir elgtis taip, tarsi ji mūsų neliestų, tarsi ji būtų ne mūsų.

Trečia, krikščionybė nėra senosios būties pratęsimas, bet visiškai nauja būtis. Tai yra tokia tiesa, kuri turėtų mus persunkti ligi pat gelmių. Kristaus atėjimas pasaulin buvo esmingai naujas žygis, ir Jo įsteigta Bažnyčia yra esmingai naujas dalykas. Išganymo tvarka, į kurią mes įsijungiame per Krikštą, yra Viešpaties dovana, Jo malonė, Jo Valios aktas, kuriuo Jis kaip tik ir pastatė aną naują būtį. Gali šita nauja būtis būti apsupta senomis viršinėmis formomis; gali ji būti apsunkinta senojo žmogaus paveldėjimu. Tačiau savo esmėje ji yra iš senosios būties neišvedama ir jos šviesoje nesuprantama. Krikščionybė yra Naujiena. Todėl ir krikščioniškasis gyvenimas negali būti tiktai senojo gyvenimo tęsinys, tegul ir gražesne forma. Krikščioniškasis gyvenimas turi būti visiškai naujas gyvenimas, ir krikščioniškasis žmogus turi būti visiškai naujas žmogus. Ir vėl: gali šis naujas gyvenimas iš viršaus reikštis ir senais pavidalais; gali šis naujas žmogus dirbti ir senus darbus. Bet ir anų senų pavidalų ir anų senų darbų turinys Krikščionybėje bus visai kitoks, nes pagrindas, iš kurio jie išauga, yra taip pat visai kitoks. Krikščionybė daug ką prisiėmė iš senojo pasaulio. Bet ji šioms senosioms dovanoms davė naują turinį ir naują prasmę. Kas gi pats Kristus atrodė žmonėms? Dailidės Juozapo sūnus iš Nazareto. O savo esmėje Jis buvo Dievažmogis. Taip yra ir su visu krikščioniškuoju gyvenimu. Esminis krikščionybės naujumas yra irgi pagrindinė jos savybė, kurią turime nuolatos atsiminti ir giliai pergyventi.

Diplomas stalčiuje

Jeigu tad jausime, kad krikščionybė yra dabartinė nauja mūsų būtis, mums nereikės stebėtis ir gėdytis, kad Evangelija pavirto tik žodžiu, nustodama gyvenimiško savo pobūdžio. Ne Evangelija paseno, bet mes nutolome nuo Evangelijos. Ne Evangelija praėjo, bet mes praėjome pro jos šalį. Ne Evangelija sužodėjo, bet mes suformalinome patys save, pasitenkindami tik žodžiais, bet nebesiekdami ligi gelmės to, ką šie žodžiai reiškia. Kada žmogus, baigęs aukštąją mokyklą, virsta gyvenimo specialistu? Tada, kai jis įvykdo gautą savo mokyklos diplomą. Diplomas jam atidaro kelią ir duoda teisę. Bet jis turi būti vykdomas. Jis turi būti paverčiamas tikrove. Žodis, kuris jame įrašytas, turi tapti gyvenimu. Tik tada sakome, kad šis ar anas yra tikras specialistas: gydytojas, advokatas, inžinierius, mokytojas, mokslininkas. Tačiau kiek daug baigusiųjų aukštąsias mokyklas padeda savo diplomus į stalčių ir pasitenkina tik juose įrašytais žodžiais! Kiek daug diplomų pasilieka gyvenime neįvykdytų! Apie tokius žmones sakome, kad jie yra neverti to, kas apie juos jų diplomuose sakoma, nes diplomas visados yra ir įpareigojimas. Taip yra ir su krikščionybe. Krikštas ir Sutvirtinimo sakramentas atidaro mums duris į krikščioniškąjį pasaulį ir duoda teisės jame veikti. Bet mes turime veikti. Mes negalime Krikšto metrikų, dar daugiau – sakramentinio jo charakterio – padėti į stalčių ir pasitenkinti tuo, kad ten parašyta, jog mes esame krikščionys. Krikšto metriką – ir juridinę, ir sakramentinę – mes turime įvykdyti. Kitaip mūsų krikščionybė bus tik stalčiaus krikščionybė, kaip anų žmonių universitetiniai diplomai. O kiek daug yra tokių stalčinių krikščionių! Kiek daug Krikšto metrikų guli užrakinti spintose, pravėdinami sekmadieniais patogiuose bažnyčių suoluose, o paskui vėl uždaromi. Todėl gyvenimas ir pasidaro stabmeldiškas, nes jį krikščionišką gali padaryti ne stalčiniai metrikai, bet tik veiklus sakramentinio pobūdžio vykdymas. Būti krikščioniu reiškia ne kažkada būti pakrikštytu, sutvirtintu, sutuoktu, bet gyventi nuolatos anų palaimintų dienų turiniu, nes nei Krikštas, nei Sutvirtinimas, nei Moterystė, nei Kunigystė, nei kuris kitas sakramentas nepraeina, nepasibaigia su jo priėmimu, bet trunka visą laiką, todėl visą laiką mus kviečia ir įpareigoja. Krikščionybės dabartiškumas apsireiškia ir mūsų gyvenime.

Ir nuostabu, kaip lengvai mes tai pamirštame, daug lengviau negu savos profesijos reikalavimus! Jaunas žmogus, baigęs universitetą ir pradėjęs dirbti savoje srityje, sužino, sakysime, kad už šimto mylių bibliotekoje yra jam rūpimu klausimu veikalas, kurio jis jau senokai ieško. Pirmai progai pasitaikius jis važiuoja šimtą mylių, susiranda aną veikalą, parsiveža jį namo arba bibliotekoje studijuoja. Taip darydamas jis žino, kad jis eina tikru mokslinio pašaukimo keliu, kad gautą aukštosios mokyklos diplomą jis vykdo gyvenime. Bet kada ateis laikas, kad jaunas pakrikštytas, sutvirtintas ir sutuoktas krikščionis važiuos bent dvidešimt penkias mylias išgirdęs, kad ten yra žmogus, kuris klysta, kuris gyvena pavojuje savo dorovei, kuris skursta, kuris yra be pagalbos, nusiminęs dėl ištiktos nelaimės? Kada ateis laikas, kad šis jaunas krikščionis nuveš tokiam žmogui paguodos, patarimo, paramos, pataisos, tiesos, meilės, vilties, kurių jis taip gausiai yra gavęs iš Viešpaties per sakramentus? Kada šis laikas ateis? Šiandien krikščionys dar niekur nevažiuoja. Jie ne tik nevažiuoja, bet jie neištiesia net rankos į čia pat esančius ir jų laukiančius krikščioniškuosius darbus. Jie yra panašūs į anuos diplomuotuosius, kurie prisiperka knygų, bet paskaito tik autoriaus žodį, o paskui deda į spintą nė neišpjaustę. Visas pasaulis yra didžiulis krikščioniškųjų darbų laukas; ne, ne laukas, bet dirvonas. Jis šaukiasi įdirbamas. Jis šaukiasi dieviškosios sėklos. O mes vaikščiojame po sausą jo žolę ir nežinome, ką su juo veikti. Mes nežinome, ką veikti su mums suteiktomis dieviškosiomis dovanomis.

Tikėkime, kad bent jaunoji katalikų karta pajaus gyvenimiškąjį Krikščionybės pobūdį ir šias dovanas, išėmusi iš senųjų stalčių, paskleis po pasaulį. Tada ateis žemės atnaujinimas.

 

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Evangelijos komentaras       2021-01-5 5:56

Evangelijos skaitinį komentuoja Mozė Mitkevičius
Evangelija šiandien kalba apie Natanaelį, jo nusistatymą nematyti bei jo praregėjimą. Vakar užsiminiau apie Jėzų, išeinantį iš tabernakulio šventoriun, žvelgiantį į mus ir mūsų gyvenimus. Šiandien patys turime išlįsti iš savo namų, iš savo sienų, iš savo figmedžio lapijos, kad pamatytume Dievą. Bet ir čia Kristus aplenkia mus. Per Natanaelį mums atskleidžiamas Viešpaties veikimas, parodoma Jėzaus iniciatyva. Kristus pirmasis pamato žmogų jo tvirtovėje, po jo figmedžiu. Tame pasaulyje, už kurio lapijos neva nieko gero negali būti. Jis pirmasis prasiskverbia ir užkabina. Tada ir mes išsilaisvinam iš urvo. Ir nustembame, kiek visko, kaip gražu ir koks didis mūsų Dievas. Ir mes kokie gražūs. Tuomet neapsakomas džiaugsmas mus užplūsta ir norisi šaukti: Tu Dievo Sūnus, Tu Izraelio karalius, Tu mano karalius…
Tai tik pradžia.
Išsilaisvinusiam Natanaeliui Jėzus žada parodysiąs dar didesnių dalykų, dar didesnę Dievo galybę. Turbūt Jo stebuklus, Jo mokslą, Jo meilę. Visa tai, kas atskleis Jėzų turint Dievo Sūnaus galią. Maža to: „Jūs matysite atsivėrusį dangų ir Dievo angelus, kylančius ir nusileidžiančius ant Žmogaus Sūnaus”. Savo šlovėje apsireikš Karalių karalius.
Štai čia ir suklūstu. Ties Žmogaus Sūnumi. Natanaeliui teks pamatyti tarnaujantį Viešpatį. Žmogų, plaunantį kojas kitiems. Ar atpažins Jame Dievą? Tai išbandymas. Teks matyti Jėzaus abejones Alyvų kalne. Ar ten Natanaelis matys Dievo Sūnų? Matydamas Žmogaus kančią, Žmogaus paniekinimą, gėdingą mirtį, iškeltą kryžių, ar sušuks tuomet: „Rabi, Tu Dievo Sūnus?“ Ar tokių didžių dalykų jis laukia? Gal kaip tik tuomet tiktų jo nusistatymas! Ar iš Nazareto gali būti kas gerai? Ar galėjo kas būti iš dailidės sūnaus? Nieko gero iš to neišėjo!
Atrodo, kad įtikėti į Dievo Sūnų nebuvo sunku, o patikėti Žmogaus Sūnumi… Ne tokio Dievo laukė Izraelis. Štai Dievo prigimtis Jėzuje patinka, o žmogaus - glumina. Ar nenusivils Natanaelis tokia Viešpaties galybe? Tai išbandymas jam. Tai išbandymas ir mums.
Priimdami vieną, turime priimti ir kitą, nes Jėzus nedalomas - dvi prigimtys viename. Per tai ir atsiskleidžia Dievo didybė ir galybė. Dievas toks didingas, kad tapo kūdikiu ėdžiose. Dievas toks galingas, kad tapo bejėgis, kabantis ant kryžiaus. Ar išpažinsime tokį Viešpatį? Šv. Tomui prireikė paliesti žaizdas, kad išpažintų Jėzų prisikėlus. Mes turėsime prisiliest pirma prie ėdžių, paskui prie kryžiaus. Prie paprastų daiktų, kuriuose ir slypi visa šlovė ir didybė. Kūdikyje atpažinę Dievą, prisiliesime prie Jo visagalybės slėpinio.
Prieš tokį Viešpatį norisi parpulti, nusižeminti ir pagarbiai išpažinti: „Tu - Dievo Sūnus”.
Bernardinai.lt

Sausio 5 d. (KV) Evangelijos       2021-01-5 5:54

Mąstymas
Prašyti asmeniško susitikimo su Jėzumi Jo žodyje patirties

Atsistosiu šalia Pilypo, kuris susitinka Jėzų. Pilypas išgirsta tik keletą žodžių, kurie visiškai pakeičia jo gyvenimo kryptį. Jis surado Tą, apie kurį tiek kartų skaitė Raštuose. Kokie Šventojo Rašto žodžiai labiausiai pakeitė mano gyvenimą? Ar ir toliau juose patiriu gyvą susitikimą su Jėzumi?

*

Įsijausiu į Pilypo entuziazmą, su kurio jis pasakoja Natanaeliui apie Jėzų. Pilypas apie Jėzų ne tik skaitė ir girdėjo, bet ir susitiko su Juo asmeniškai. Ar galiu pasakyti, kad aš esu asmeniškai susitikęs su Jėzumi? Ar tas susitikimas ir toliau manyje yra gyvas?

*

Pagalvosiu, kad Pilypas tuos žodžius sako man. Jis nori, kad ir aš, panašiai kaip jis, pamatyčiau Jėzų, „paliesčiau“ Jį. Pilypas sako man, kad Jėzus yra Juozapo iš Nazareto sūnus. Jis negyvena „debesyse“, bet kartu su manimi vaikšto mano kasdienybės keliais. Jėzus trokšta su manimi susitikti. Ar iš tikrųjų ir aš to noriu?

*

„Pamatęs ateinantį Natanaelį“... Jėzus mato kiekvieną žingsnį, kurį žengiu link Jo. Jis pažįsta mane panašiai kaip Natanaelį, niekada nenuleidžia nuo manęs akių. Stebėsiu Jėzaus žvilgsnį ir prašysiu Jo, kad atskleistų man tiesą apie mane patį.

*

Atkreipsiu dėmesį į Natanaelio reakciją. Jėzaus žvilgsnis persmelkė ir perkeitė jį iki gelmių. Natanaelis išpažįsta, kad Jėzus yra Dievo Sūnus ir Karalius. Prašysiu Jėzaus, kad savo žodžiu ir žvilgsniu perkeistų ir mane.

*

Pasidžiaugsiu Jėzaus pažadu: „Tu pamatysi didesnių dalykų“. Gyvenimas su Jėzumi viršija mano įsivaizdavimą ir lūkesčius. Jau dabar Jis pažada man, kad kada nors pamatysiu Jį garbėje apsuptą angelų. Per dieną dažnai kartosiu:

„Duok man pamatyti Tavo garbę“.

Kasdienapmastau.lt

Sausio 5 d. (KV) Dievo Žodis       2021-01-5 5:53

Evangelija (Jn 1, 43–51)

  Išvykdamas į Galilėją, Jėzus sutiko Pilypą ir jam tarė: „Sek paskui mane!“ Pilypas buvo kilęs iš Betsaidos – Andriejaus ir Petro gimtojo miesto.
  Pilypas sutiko Natanaelį ir sako jam: „Radome tą, apie kurį rašė Mozė Įstatyme ir pranašai. Tai Jėzus iš Nazareto, Juozapo sūnus“.
  Natanaelis atšovė: „Ar iš Nazareto gali būti kas gero?!“
  Pilypas atsakė: „Eik ir pasižiūrėk!“
  Pamatęs ateinantį Natanaelį, Jėzus pasakė apie jį: „Štai tikras izraelitas, kuriame nėra klastos“.
  O Natanaelis jam sako: „Iš kur mane pažįsti?“
  Jėzus atsakė: „Prieš pakviečiant tave Pilypui, kai sėdėjai po figmedžiu, aš mačiau tave“.
  Natanaelis sušuko: „Rabi, tu Dievo Sūnus, tu Izraelio karalius!“
  Jėzus atsakė: „Tu tiki, kadangi pasakiau tave matęs po figmedžiu. Tu pamatysi didesnių dalykų“.
  Ir pridūrė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jūs matysite atsivėrusį dangų ir Dievo angelus, kylančius ir nusileidžiančius ant Žmogaus Sūnaus“.
Katalikai.lt

Sausio 5 d. (KV) Dievo Žodis       2021-01-5 5:52

Psalmė (Ps 99, 2– 5)

P.  Visos šalys džiūgaukit Dievui.

  Visos šalys, džiūgaukit Dievui,
  jam tarnaukite linksmos,
  jo akivaizdon ženkit džiaugsmingai! – P.

  Jis tikras Dievas, žinokit!
  Jis mus sukūrė, esam jo žmonės,
  esam jo liaudis, jo kaimenės avys. – P.

  Ženkite pro vartus į šventąjį kiemą,
  šlovę jam teikdami, giedodami giesmes.
  Garbinkit jį, jo šventąjį vardą. – P.

  Viešpats juk geras ir gailestingas per amžius,
  ir per kartų kartas mums atsidavęs. – P.

Posmelis prieš evangeliją

P. Aleliuja. – Mums šventa diena išaušo.
              Ateikite, tautos, pagarbinkite Viešpatį:
              šiandien didinga šviesa nužengė į žemę. – P. Aleliuja.

Sausio 5 d. (KV) Dievo Žodis       2021-01-5 5:51

Skaitinys (1 Jn 3, 11–21)

  Mylimieji!
  Tokia yra žinia, kurią girdėjote nuo pradžios: mes turime mylėti vieni kitus. Ne taip, kaip Kainas, kuris buvo iš piktojo ir nužudė savo brolį. Kodėl nužudė? Kad jo darbai buvo pikti, o brolio – teisūs.
  Nesistebėkite, broliai, jei pasaulis jūsų nekenčia. Mes žinome, jog iš mirties esame persikėlę į gyvenimą, nes mylime brolius. Kas nemyli, tas pasilieka mirties glėbyje. Kuris nekenčia savo brolio, tas žmogžudys, o jūs žinote, kad joks žmogžudys neturi amžinojo gyvenimo, jame pasiliekančio.
  Mes iš to pažinome Dievo meilę, kad jis už mus paguldė savo gyvybę. Ir mes turime guldyti gyvybę už brolius.
  Bet jei kas turėtų pasaulio turtų ir, pastebėjęs vargo spaudžiamą savo brolį, užrakintų jam savo širdį, – kaip jame pasiliks Dievo meilė?
  Vaikeliai, nemylėkite žodžiu ar liežuviu, bet darbu ir tiesa. Tuo mes pažinsime, jog esame iš tiesos, ir jo akivaizdoje nuraminsime savo širdį, jei mūsų širdis imtų mus smerkti: Dievas didesnis už mūsų širdį ir viską pažįsta. Mylimieji, jei širdis mūsų nesmerkia, mes ramiai pasitikime Dievu.

Evangelijos komentaras       2021-01-4 6:02

S. Kūdikėlio Jėzaus Marija Juozapa OCD
Šiandien skaitome apie pirmųjų mokinių pašaukimą. Įdomu pastebėti, kad juo pašaukia ne Jėzus. Jonas Krikštytojas jiems vadovauja, per Joną pats dangiškasis Tėvas yra juos patraukęs. Jonas buvo sakęs: ,,Štai Dievo Avinėlis”, ir du mokiniai nuėjo paskui Jėzų. Juos pamatęs Jėzus klausia: ,,Ko ieškote?” Jėzus nė vienam savęs neprimeta, Jis trokšta, kad Juo sektume, kad eitume Jo keliu laisvai. Klausdamas Jėzus užmezga dialogą, žingsnis po žingsnio ves juodu į slėpinį, atskleis, kaip gyventi, tačiau tuo tarpu Jam reikalingas laisvas atsiliepimas. Meilė yra laisva, arba tai nėra meilė. Jis taip elgiasi su kiekvienu iš mūsų, kviesdamas į asmenišką santykį, jeigu Jam atsiliepiame. Galbūt tiedu mokiniai nesitikėjo tokio tiesaus klausimo, sutriko, taigi, atsako irgi klausimu – kur gyveni? ,,Ateikite ir pamatysite”, – vėlgi tobula laisvė: ateik, jei nori ir pamatysi. Taip Jėzus elgiasi ir su mumis – ,,ateik ir pamatysi”. Jiedu nusekė ir pasiliko.
Kiek daug pamokų suteikia mums ši Evangelijos ištrauka. Meilė niekuomet neverčia. Jie patys apsisprendžia eiti, nutaria pasilikti, laisvai pasirenka taip pasielgti. Toks yra Dievo kelias, Jėzaus kelias: visiška laisvė, absoliuti besąlygiška meilė.
Galiausiai Andriejaus reakcija į šį susitikimą ir pasilikimą su Jėzumi: ,,Radome Mesiją – Kristų”. Tas pabuvimas su Jėzumi pripildė Andriejų džiaugsmu, viltimi ir išlaisvino, įkvėpdamas troškimą ta patirtimi pasidalinti. Ir mums dera dalintis savuoju tikėjimu. Sutikę Kristų savo gyvenime esame uždegami ir kviečiami dalintis su kitais gerąja Dievo žinia – mes radome. Dalinkimės Jėzumi su kitais. Ar dalijamės Jėzumi su kitais? Ar dalijamės ta šiluma, meile, atjauta ir supratimu, kokį patyrė mokiniai Jėzaus asmenyje?
Melskime ir dėkokime Dievui, mus mylinčiam Tėvui už Jo meilę ir rūpestį mumis, už Jėzaus dovaną. Tegu Jo meilės dvasia kasdieną rodo mums kelią ir mums vadovauja, idant susitikę kitą skleistume Jėzaus meilę, Jo švelnumą ir atjautą.

Sausio 4 d.(KV) pirmadienis       2021-01-4 5:59

Mąstymas.
Prašyti gilaus troškimo būti su Jėzumi

Atsistosiu kartu su mokiniais prie Jėzaus, kad prisiminčiau ir dar kartą išgyvenčiau savo pirmąjį susitikimą su Jėzumi. „Štai Dievo Avinėlis…“ – tai pirmieji žodžiai, kuriuos mokiniai išgirdo apie Jėzų, kai Jį pamatė pirmą kartą. Pabandysiu prisiminti žodžius apie Jėzų, kurie labiausiai palietė mano širdį ir mane priartino prie Jo. Kada tai buvo ir kokiomis aplinkybėmis?

*

Įsivaizduosiu save esantį tarp mokinių, kurie eina su Jėzumi. Matysiu kaip Jėzus atsisuka, žvelgia į mane ir klausia: „Ko ieškai?“ Ko aš ieškau savo pašaukime?

*

„Kur gyveni?“ Žvelgsiu į mokinius ir pastebėsiu, su kokiu užsidegimu jie trokšta pažinti Jėzų. Ar yra manyje tikras noras pažinti Jėzų? Ar esu pasiruošęs, kaip mokiniai, viską palikti, kad Jį geriau pažinčiau? Kas labiausiai silpnina manyje troškimą būti su Jėzumi? Pasakysiu Jėzui apie savo blogus įpročius ir prisirišimus, kurie žudo manyje dvasinius troškimus.

*

„Pasiliko pas Jį“. Tik buvimas kartu su Jėzumi leidžia geriau Jį pažinti ir pamilti. Ką galiu pasakyti apie savo buvimą su Jėzumi? Ar esu didžiadvasiškas ir uolus maldoje? Ar negailiu Jėzui laiko? Ar nepasiduodu rutinai, įpratimui ir skubėjimui?

*

Atkreipsiu dėmesį į mokinių entuziazmą po susitikimo su Jėzumi. Buvimas su Jėzumi perkeičia juos. Iš mokinio padaro liudytoju. Prisiminsiu situacijas, kuriose su kitais kalbėjausi apie Jėzų. Ar mano žodžius lydėjo vidinis įsitikinimas apie Jėzaus meilę?

*

Nuoširdžiame pokalbyje su Jėzumi prašysiu, kad Jis patrauktų mane prie savęs ir pažadintų manyje Jo artumo bei glaudaus ryšio su Juo troškimą.

Kasdienapmastau.lt

Sausio 4 d.(KV) pirmadienis       2021-01-4 5:57

Evangelija (Jn 1, 35–42)

  Tenai vėl stovėjo Jonas ir du jo mokiniai. Išvydęs ateinantį Jėzų, jis tarė: „Štai Dievo Avinėlis!“ Išgirdę tuos žodžius, abu mokiniai nuėjo paskui Jėzų.
  O jis atsigręžė ir, pamatęs juos sekančius, paklausė: „Ko ieškote?“
  Jie atsakė: „Rabi (tai reiškia: „Mokytojau“), kur gyveni?“
  Jis tarė: „Ateikite ir pamatysite“. Tada jiedu nuėjo, pamatė, kur jis gyvena, ir tą dieną praleido pas jį. Tai buvo apie dešimtą valandą.
  Vienas iš tų dviejų, kurie girdėjo Jono žodžius ir nuėjo su Jėzumi, buvo Simono Petro brolis Andriejus. Jis pirmiausia susiieškojo savo brolį Simoną ir jam pranešė: „Radome Mesiją!“ (išvertus tai reiškia: „Dievo Pateptąjį – Kristų“). Ir nusivedė jį pas Jėzų. Jėzus pažvelgė į jį ir tarė: „Tu esi Simonas, Jono sūnus, o vadinsies Kefas“ (tai reiškia: „Petras – Uola“).
Katalikai.lt

Sausio 4 d.(KV) pirmadienis       2021-01-4 5:56

Dievo Žodis
Psalmė (Ps 97, 1. 7– 9)

P.  Mato visas pasaulis išganingąjį Dievo veikimą.

  Naują giesmę giedokite Viešpačiui:
  nuostabius darbus jis daro!
  Jo dešinė visagalė,
  jo šventoji ranka pergales skina. – P.

  Tekrykštauja jūra ir visa, kas jūroj,
  visas pasaulis ir kas jame gyva.
  Delnais plokit, upės, upeliai,
  jūs, kalnai, linksmai jiems pritarkit. – P.


  Prieš Viešpatį Dievą, kai jis ateina,
  kai jis ateina tvarkyti pasaulio.
  Jis tvarko pasaulį teisingai,
  žmoniją valdo kaip dera. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Žyd 1, 1–2)

P. Aleliuja. – Daugel kartų praeityje Dievas yra kalbėjęs mūsų protėviams per pranašus,
            o galiausiai šiomis dienomis jis prabilo į mus per Sūnų. – P. Aleliuja.

Sausio 4 d.(KV) pirmadienis       2021-01-4 5:55

Dievo Žodis
Skaitinys (1 Jn 3, 7–10)

  Vaikeliai! Tegul niekas jūsų nesuklaidina! Kas teisiai elgiasi, yra teisus, kaip ir jisai teisus. Kas daro nuodėmę, tas iš velnio, nes velnias visas nuodėmėse nuo pat pradžios. Todėl ir pasirodė Dievo Sūnus, kad velnio darbus sugriautų.
  Kas yra gimęs iš Dievo, nedaro nuodėmės, nes jame laikosi Dievo sėkla. Jis negali nusidėti, nes yra gimęs iš Dievo. Taip išaiškėja Dievo vaikai ir velnio vaikai: tas, kuris elgiasi neteisiai, nėra iš Dievo; taip pat tas, kuris savo brolio nemyli.

ah1       2021-01-4 0:09

Pilypo sūnus Aleksandras Makedonietis su Ptolomėjumi, galimai suduviu, “įkalė į kaulus” tiems “ciecoriams”, surinko raštus ir privertė  žydų rabinus išversti, taip   Septuaginto užprotokolavo nusikaltimus kitoms tautoms ir valdymo sistemą... Paskui Ptolomėjus/ galimai suduvis,  pasiskelbė pirmuvyru/ fara onu Egipte ir valdė Egiptą...
Sisitemos valdymo paslaptis gauta ir išversta į grakų k.  Septuaginta Pilypo sūnaus Aleksandro Makedoniečio ir Ptolomėjauas, galimai sūduvio, dėka.

Virginija Mickutė       2021-01-3 20:44

Jėzau, Tu esi Žodis.
Kai priimu Dievo žodį, manyje įsikūniji ir gyveni Tu…
Žodis – žmogumi tapęs Dievo Sūnus.
Tu esi gyvas, gyvasis…
Gyvojo Dievo žodis.
Tu kuri gyvenimą.
Tu visa padarei savo žodžiu.
Tu teiki gyvenimą.
Tu esi žodis, kuriuo reikia gyventi.
Tu reikalauji, kad visiškai atsiduočiau ir pasitikėčiau.
Ten, kur ne viską suprantu, kur man neužtenka pažinimo… 
Padaugink manyje meilės.
Kad atrasčiau Dievo žodį, man reikia didelės meilės.
Tavo žodžio patirtis tokia pat gyvybinga kaip pabučiavimas.
Tu kasdien pabučiuoji savo žodžiu.
Kai klausausi žodžio – leidžiu, kad mane bučiuotum.
Kai priimu žodį ir juo gyvenu – pats kasdien Tave bučiuoju.
Kai mano žodis atitrūksta nuo Tavo žodžio, jis virsta nesuprantamu ūžesiu.
Šventoji Dvasia, kaip Sekminių dieną...
Padėk suprasti ir priimti skelbiamą žodį savo kalba.
Įkvėpk mane trokšti, kad visi gyventų Dievo žodžiu.
Kad nė vienas neliktų nepabučiuotas…
Bernardinai.lt archyvas

"Žodis tapo Kūnu"       2021-01-3 20:40

- tai yra viena iš sensacingiausių žmonijos istorijoje paskelbtų žinių. Ši Kalėdų naujiena yra tokia svarbi, kad tiesiog netelpa į galvą. Mūsų protas per menkas sutalpinti Kalėdų žinią. Jos suvokimo raktas glūdi mūsų širdyje. Patį gražiausią kalėdinį pasveikinimą ir meilės laišką mums parašė pats Dievas. Žmogaus laiškas paprastai yra dovana kitam. Akys nušvinta džiaugsmu radus lauktą bičiulio laišką – nesvarbu, ar pašto dėžutėje, ar kompiuterio ekrane. Kai kurie laiškai pažadina skausmingus atsiminimus, primena neužgijusias žaizdas. Gauname oficialių pranešimų apie tarnybinius pakeitimus, atsisveikinimo laiškų, gedulingų pranešimų. Džiaugsmu šviečia pakvietimai į vestuves ar krikštynas. Tačiau labiausiai visus džiugina tie laiškai, kuriuose nieko neprašoma, neįpareigojama, o tiesiog paprasčiausiai paliudijamas draugiškas ryšys, pasitikėjimas, primenama tarpusavio malda. Savo Kalėdiniu meilės laišku, kurį sudaro tik vienas Žodis, tapęs kūnu, Dievas sutirpdė Senojo Testamento ledus. Dievo ir žmonių santykiai nuo šiol statomi ant naujo kertinio akmens, kuris daugeliui tampa suklupimo akmeniu. Šį akmenį kai kurie statytojai norėtų atmesti, tačiau ant jo pastatytos Bažnyčios neįveikia žemiškosios galybės. Išminties knygoje rašoma: „Kai visa buvo apgaubusi švelni tyla ir naktis jau buvo įpusėjusi, tavo visagalis Žodis žengė iš dangaus” (Išm 18, 14). Šis pažadas išsipildė Kalėdų įvykyje: „Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų”. Dievas apima viską, jam nieko neprideda tapimas žmogumi. Jis tapo žmogumi tik dėl mūsų. Dievo domėjimasis mumis nereiškia, kad jis pasiunčia keletą draugiškų dovanėlių, pats pasilikdamas kažkur toli. Jis įeina į mūsų situaciją. Jis rašo mums dievišką meilės laišką, kuriame dovanoja mums save patį – kaip žmogus. Dievas Jėzuje Kristuje priima žmogišką vardą ir žmogišką veidą.
Šių dienų žmogus vis dažniau pasijunta esąs anoniminės masės dalis. Rinkodaros specialistai tyrinėja anoniminių vartotojų elgsenos tendencijas. Reklamos meistrai žino, kokiais triukais patraukti dėmesį. Žiniasklaidos produktai okupuoja mintis ir vaizduotę, o automobilių srautai kemša miestų gatves. Kas gi gali domėtis atskiro žmogaus likimu? Tačiau mūsų pasaulis nėra atsitiktinumas, kosminės energijos padarinys. Pasaulį rankose laiko Asmuo, „palaikantis savo galingu žodžiu visatą”.

"Žodis tapo Kūnu"       2021-01-3 20:40

Kalėdinis Dievo meilės laiškas laukia mūsų atsakymo. Jis prasideda nuo tų dalykų ir rūpesčių, kuriems šiomis dienomis skiriame daugiau laiko bei dėmesio. Šiandien, rašydami laiškus kitiems, naudojamės proga juos padrąsinti. Ar mūsų rašomi žodžiai tikrai kyla iš širdies, ar paprasčiausiai naudojamės gatavais štampais ir kopijomis? Gal mūsų laiškai yra nepriekaištingos formos ir pilni gražbylystės. Pasitikrinkime, ar jie tikrai atitinka mūsų širdies nuostatas, ar šie popieriniai pinigai tikrai padengti meilės auksu? Juk rašydami norime, kad adresatai rimtai priimtų kiekvieną žodį. Ko verti žodžiai, ištarti vėjais ar užrašyti ant visa pakenčiančio popieriaus? Mūsų laiškuose turi atsispindėti Kristaus parašytasis meilės laiškas. Šį Jono evangelijos prologe užrašytą laišką Kristus vėliau užantspaudavo savo krauju: „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti” (Jn 15, 13). Dievas laukia mūsų atsakymo į jo laišką. Šiame dalyke negali pavaduoti nei šeimos narys, nei sekretorė – kiekvienas turime atsakyti pats. Atsakymas į Dievo meilės laišką gali būti toks įvairus, kokia turtinga yra žmogiškųjų veidų įvairovė.
Tarp daugybės pavyzdžių galima paminėti vieną asmeninį atsakymą į Dievo meilės laišką, kuriame atsispindi jau į praeitį benugrimztančio XX amžiaus dramatizmas – tai šventosios Editos Štein gyvenimas. Jos proto ir širdies ledus tolydžio tirpdė meilės laiškas, kurį Dievas adresavo jos jaunatviško polėkio ir tiesos ieškojimo kupinai širdžiai. Didžioji gyvenimo paieška baigėsi galutiniu krikščionybės suradimu per Kalėdas. Po to ji pasakojo apie savo mąstymo kelią: „Žodis tapo kūnu. Jis tapo tiesa Betliejaus tvartelyje. Jis taip pat išsipildė ir kita forma: kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą. Panašiai kaip žemiškajam kūnui reikia kasdienės duonos, taip pat ir dieviškasis gyvenimas mumyse reikalingas nuolatinio maisto. Kam Eucharistinė duona tampa kasdiene duona, tame kasdien įvyksta Kalėdinis slėpinys, Žodžio įsikūnijimas”.
Atsakyti į Dievo meilės laišką nereikia nei reikšmingų dovanų, nei skambių žodžių. Mūsų meilę įrodo ištikimybė smulkiuose kasdienos dalykuose, kurie dėl meilės tampa dideli. Panašiai kaip Editai Štein Eucharistinė duona tapo kasdiene, taip pat ir mums Eucharistija tegu būna ne pareigos dalykas, bet pamatas, ant kurio gali augti ir bręsti asmeninis atsakymas į Dievo meilės laišką. Mūsų kelias vienaip ar kitaip nuves iš Betliejaus į Golgotą. Edita Štein, būdama paskirstymo lageryje Olandijoje, sakė: „Kad ir kas nutiktų, viskam esu pasirengusi. Kūdikėlis Jėzus taip pat yra čia, tarp mūsų. Betliejaus prakartėlė neturi prasmės be kryžiaus, nes be kryžiaus nėra meilės. Gražiausiame pasaulio istorijoje meilės laiške duotą pažadą Dievas pats įvykdė ant kryžiaus.

Vievio parapija

Popiežius Pranciškus       2021-01-3 20:31

Jėzus beldžiasi į mūsų širdis, nori su mumis gyventi
Antrojo sekmadienio po Kalėdų Evangelija kalba ne apie epizodą iš Jėzaus gyvenimo, bet mus tarsi sugrąžina atgal, kalba apie Dievo Sūnų prieš jo atėjimą į pasaulį, sakė popiežius Pranciškus sekmadienio vidudienį, prieš „Viešpaties Angelo“ maldą. Apie tai kalbama Jono Evangelijos prologe, kurio pirmoji eilutė skelbia: „Pradžioje buvo Žodis“.

Pradžioje – tai pirmasis Biblijos žodis, kuriuo pradedamas pasakojimas apie pasaulio sukūrimą: „Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę“ (Pr 1, 1). Šiandien Evangelija sako, kad tasai, kurį kontempliavome per Kalėdas, buvo anksčiau, pirmiau negu visa visata, anksčiau, negu erdvė ir laikas. „Jame buvo gyvybė“ (Jn 1, 4) dar prieš pasirodant gyvybei.

Evangelistas Jonas jį vadina Žodžiu. Ką tai reiškia? Mes žodžiais bendraujame. Paprastai juk kalbamės su kažkuo, o ne vieni, patys su savimi. Tai, kad nuo pat pradžių buvo Žodis, reiškia, kad nuo pat pradžių Dievas nori su mumis bendrauti, kalbėtis. Viengimis Tėvo Sūnus (plg. 14 eil.) nori mums pranešti, kaip gera būti Dievo vaiku. Jis, kuris yra tikroji šviesa (9 eil.), nori mus apsaugoti nuo blogio tamsos. Jis, kuris yra gyvybė (4 eil.), gerai pažįsta mūsų gyvenimą ir nori mums pasakyti, kad jis visada mus myli. Štai kokia nuostabi šios dienos žinia, sakė Pranciškus: Jėzus yra amžinasis Dievo Žodis, kuris visada apie mus galvoja ir nori su mumis bendrauti.

Dievas nepasiribojo tik žodžiais. Iš tiesų ir šios dienos Evangelijoje sakoma, kad „tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų“ (14 eil.). Jis tapo kūnu. Kodėl šv. Jonas naudoja terminą kūnas? Ar jis negalėtų elegantiškiau pasakyti, kad tapo žmogumi? Ne, sakė popiežius, jis sąmoningai pavartojo žodį kūnas, kuris nurodo mūsų žmogiškosios būsenos silpnumą, trapumą. Jis mums nori pasakyti, kad Dievas tapo silpnas, trokšdamas iš arti prisiliesti prie mūsų silpnumo. Nuo tada, kai Viešpats tapo kūnu, niekas mūsų gyvenime jam nesvetima. „Brangusis broli, brangioji sese“, – sakė popiežius, – „Dievas tapo kūnu, kad tau pasakytų, jog jis tave myli tokį / tokią, koks / kokia tu esi – su visu tavo silpnumu, su viskuo, ko galbūt tu gėdijiesi.“

Jo tapimas kūnu yra negrįžtamas. Jis neprisiėmė mūsų žmogystės kaip drabužio, kurį galima apsivilti ir nusivilkti. Jis niekada neatsiskyrė nuo mūsų kūno ir niekada neatsiskirs. Dabar ir visada jis yra danguje su savo žmogiškuoju kūnu. Jis amžinai susijungė su mūsų žmogiškumu, galėtume sakyti, kad jis su juo „susituokė“. Iš tiesų Evangelija skelbia, kad jis apsigyveno tarp mūsų. Jis neatvyko mūsų aplankyti, bet apsigyveno su mumis, pasiliko pas mus. O ko jis iš mūsų tikisi? Artumos. Jis nori, kad mes su juo dalytumės džiaugsmais ir rūpesčiais, troškimais ir baime, viltimi ir liūdesiu, kad leistume jam būti su mumis kiekvienoje situacijoje. Nevenkime jo, atverkime jam širdis, nieko nuo jo neslėpkime. Tyloje stovėdami prie prakartėlės gėrėkimės mums artimo, kūnu tapusio Dievo švelnumu. Nebijokime pasikviesti jo pas mus, į savo namus, į šeimą, į savo silpnumą. Jam atėjus mūsų gyvenimas pasikeis.

Sekmadienio vidudienį sakytą kalbą popiežius baigė malda, kad Šventoji Dievo Motina, kurioje Žodis tapo kūnu, padėtų mums priimti Jėzų, kuris beldžiasi į mūsų širdies duris, nori gyventi su mumis. (JM / Vatican News)

Mąstymas       2021-01-3 20:29

Prašyti džiaugsmo, kylančio iš Jėzaus buvimo mano gyvenime

Jonas jau pirmose savo Evangelijos eilutėse pareiškia, kad Jėzus, ateinantis dėl manęs į šį pasaulį, yra tas pats Žodis, kuris sukūrė ir palaiko pasaulį dėl manęs. Tas Žodis neperstojamai veda mano gyvenimą iš chaoso ir palaiko mano gyvybę. Ar tikiu tuo?

*

„Jame buvo gyvybė“. Įsisąmoninsiu, kad kiek kartų su tikėjimu priimu Žodį, tiek kartų leidžiu Dievui gimti mano gyvenime. Ar aš ilgiuosi Žodžio? Ką galiu pasakyti apie savo troškimą Žodžio?

*

Dievo žodis yra šviesa. Nėra mano širdyje tokios tamsos, kurios Jis nenugalėtų. Surasiu Biblijoje žodžius, kurie mano gyvenimui suteikė ypatingos šviesos ir įkvėpimų.

*

„Buvo Dievo siųstas žmogus“. Prisiminsiu savo širdyje tuos žmones, kurie didžiausių mano gyvenime sumišimų, tamsos ir krizių metu padėjo man iš naujo pamilti gyvenimą ir surasti jo prasmę. Kas jie tokie?

*

Jėzus atėjo į pasaulį, bet pasaulis Jo nepažino. Jis atėjo pas savuosius, bet savieji jo nepriėmė. Į savo privatų gyvenimą mes įsileidžiame tik tuos, kuriuos mylime. Ką galiu pasakyti apie savo asmeninį ryšį su Jėzumi?

*

„Mes regėjome Jo šlovę“. Prisiartinsiu prie Jėzaus, kuris tapo Kūdikėliu. Mąstysiu apie Jo silpnumą, trapumą ir švelnumą. Paimsiu mažą Jėzų į glėbį ir priglausiu prie savęs.

*

„Visiems, kurie Jį priėmė, Jis davė galią“. Žodis, kuris sukūrė pasaulį, negali įeiti į mano gyvenimą be mano leidimo. Pakviesiu Jėzų naujai į savo gyvenimą. Paprašysiu Mariją, kad saugotų manyje meilę Jėzui – Žodžiui, kuriame slypi Gyvenimas.

Kasdienapmastau.lt

Jan>>>       2021-01-3 16:40

Taip. Žodis tapo Kūnu ir gyvena mumyse. Tereikia atverti savo širdis.

Ir dar: kun. Gabrieliaus Satkausko meditacija       2021-01-3 15:01

Šis Žodis aidi ir drebina visatą per amžius. Šis Žodis yra pirmas ir paskutinis, alfa ir omega. Jo pavidalas yra meilė.

Tai nėra sausa sąvoka ar idėja. Jis neišėjo iš žmogaus lūpų. Šis Žodis neišėjo ir neišeis – nes Jis yra Esantysis. Tai amžinasis Žodis.

Šis Žodis, įsmigęs širdin, ją supjausto ir išoperuoja. Ją prikelia ir uždega. Jis aštresnis už dviašmenį kalaviją.

Šis Žodis sugriauna mūsų puikybės kalnus ir glosto nuolankiųjų odą. Šis Žodis, lyg kvapnus aliejus, įsismelkia į mylinčiuosius tiesą ir trokštančiuosius išminties.

Šis Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų.

Bet ar gyvena mumyse?


Rekomenduojame

Verta pažiūrėti. „Kapitolijaus šturmas“ garsiojo prokuroro ir buvusio Niujorko mero Rudolfo Džulianio akimis

Andrius Švarplys. Viena replika apie Laimos Kreivytės pranešimą Santaros Šviesos Vilniaus klubo diskusijoje apie ateities Lietuvą

Vytautas Sinica apie socialinių tinklų cenzūrą: pasirodo, viskas yra dar blogiau

„Nacionalinis susivienijimas“ reikalauja teisingumo reformos ir beda pirštu į rezonansines bylas

Andrius Švarplys. Didžiausias JAV demokratijos išbandymas vyksta dabar – po rinkimų ir Kapitolijaus užėmimo

Kardinolas Sigitas Tamkevičius. Malda Sausio 13-ąją

Kastytis Braziulis. Bolševizmo mūsuose vis dar yra likę labai daug

Verta prisiminti. Vidmantas Valiušaitis. Dar kartą „vienų vieni“?

„Pagaminta Lietuvoje“: savaitės politinių įvykių apžvalga trumpai

Verta prisiminti. Naktis, sukrėtusi ne tik Lietuvą, bet ir visą pasaulį: pirmieji žiniasklaidos balsai

Ramūnas Aušrotas. Ateina naujos ideologinės kolonizacijos laikas – apsiginsime?

Vygantas Malinauskas. Kodėl Bažnyčiai iš viso reikalingos Šv. Mišios

OpTV: išskirtinis „Kranto“ interviu su pirmuoju krašto apsaugos ministru Audriumi Butkevičiumi – apie Ameriką ir Trumpą, Sąjūdį ir Sausio 13-ąją

Aleksandras Nemunaitis. Kaip man nebuvo leista sudalyvauti viešame Vilniaus savivaldybės Ekonomikos komiteto posėdyje

Ramūnas Aušrotas. Įdomu, ką čia Žmogaus teisių komitetas sugalvojo?

Algimantas Rusteika. Mes laimėjom

Raimondas Navickas: Mes jų nepamiršome. Papasakokime apie juos savo vaikams ir anūkams

„Iš savo varpinės“: Ar vyksta socialinių tinklų revoliucija?

Vytautas Radžvilas: Laisvės kova niekada nebaigta

OpTV: Mantas Varaška meta iššūkį iš nelaimės parazituojančiai žiniasklaidai ir kolegoms: žmonių kantrybė senka!

Laima Malinauskaitė. Sausio 13-ąją prisimenant

Moderna padvigubino savo vakcinos nuo Covid-19 kainą

Vytautas Sinica. Interneto cenzūros režimas

Ramutė Ruškytė. Valstybės ir bažnyčios santykis karantino metu

Audrys Karalius. Sausio 13-osios randas

Vaidotas A. Vaičaitis. Kas apgins Konstituciją, arba Kaip paskirti Konstitucinio Teismo teisėjus?

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras kviečia į virtualią parodą „1991 m. sausis Lietuvos nepriklausomybės gynėjų liudijimuose“

„Neredaguota“ pokalbis apie tautinę politiką su Liutauru Stoškumi ir Tomu Aleknavičiumi

Algimantas Rusteika: „Tai ne šiaip ženkliukas. Tai pozicija šiuolaikiniame kare už žmogiškumą“

Kunigas Robertas Grigas: Tada buvome barikadų broliai

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.