Geroji Naujiena

Geroji Naujiena: Viešpaties pagauti

Tiesos.lt redakcija   2019 m. vasario 10 d. 2:43

5     

    

Geroji Naujiena: Viešpaties pagauti

Štai aš: mane ir pasiųsk!

Karaliaus Uzijo mirimo metais regėjau Viešpatį, sėdintį aukštame, iškilmingame soste. Jo rūbo kraštai sklydėjo po visą šventyklą. Viršum jo pleveno serafinai. Jie šaukė vienas kitam ir kartojo: „Šventas, šventas, šventas galybių Viešpats. Pilna visa žemė jojo garbės!“
Nuo garsaus jų šaukimo drebėjo slenksčiai, ir šventykla prisklido dūmų.
Tuomet aš tariau: „Vargas man, dabar esu žuvęs! Aš – žmogus, kurio lūpos nešvarios, gyvenu tarp žmonių, kurių lūpos nešvarios, ir mano akys regėjo Karalių, galybių Viešpatį!“
Tada prie manęs priskrido vienas iš serafinų. Jo rankoje buvo deganti anglis, kurią jis žnyplėmis buvo paėmęs nuo altoriaus. Jis palietė ja mano burną ir tarė: „Štai žarija palietė tavo lūpas: tavo kaltė dabar panaikinta, tavo nuodėmė dovanota“.
Paskui išgirdau Viešpaties balsą: „Ką man pasiųsti? Kas gi mums eitų?“
Ir atsiliepiau: „Štai aš: mane ir pasiųsk!“ (Iz 6, 1–8)

* * *

Angelų akyse giedu tau, Viešpatie, giesmę

Visa širdimi tau, Dieve, dėkoju,
kad išgirdai mano balsą.
Angelų akyse giedu tau giesmę,
lenkiuosi tavo šventovei. –

Tavajam vardui dėkoju
už tavo malonę, ištikimybę.
Tavi pažadai pranoko tavąjį garsą.
Tą dieną, kada aš šaukiaus, mane tu girdėjai,
sustiprinai manąją sielą. –

Tau, Dieve, dėkoja pasaulio valdovai,
išgirdę, ką tavo burna pažadėjo.
Jie šlovina Viešpaties darbus:
„Negirdėta Dievo didybė!“ –

Tavo dešinė mane gelbi.
Darbuojiesi, Viešpatie, mano gerovei,
Viešpatie, tu maloningas per amžius.
Neatmeski, kas tavo rankų sukurta! (Ps 137, 1–5. 7–8)

 

* * *

Taip mes skelbiame, ir taip jūs įtikėjote

Broliai! [Aš aiškinu jums Evangeliją, kurią esu jums paskelbęs, kurią priėmėte, kurioje stovite ir kuria pasieksite išganymą, – jeigu jos laikotės taip, kaip esu jums paskelbęs; kitaip būtumėte veltui įtikėję.]
Pirmiausia aš jums perdaviau, ką esu gavęs, būtent: Kristus numirė už mūsų nuodėmes, kaip skelbė Raštai; jis buvo palaidotas ir buvo prikeltas trečiąją dieną, kaip skelbė Raštai; jis pasirodė Kefui, paskui dvylikai apaštalų. Vėliau jis pasirodė iš karto daugiau nei penkiems šimtams brolių, kurių daugumas tebegyvena iki šiolei, o kai kurie yra užmigę. Po to jis pasirodė Jokūbui, paskui visiems apaštalams. O visų paskiausiai, lyg nelaiku gimusiam, jis pasirodė ir man. [Juk aš esu mažiausias iš apaštalų, nevertas vadintis apaštalu, nes esu persekiojęs Dievo Bažnyčią. Bet Dievo malone aš esu, kas esu, ir jo man suteiktoji malonė neliko bergždžia. Aš daugiau už juos visus esu įdėjęs triūso, žinoma, ne aš, o su manimi esanti Dievo malonė.] Taigi ar aš, ar jie, – taip mes skelbiame, ir taip jūs įtikėjote. (1 Kor 15, 1–11)

 

* * *

Jie viską paliko ir nuėjo pas Jėzų

Kartą, kai minios veržėsi prie Jėzaus klausytis Dievo žodžio, jis pats stovėjo prie Genezareto ežero ir pamatė dvi valtis, sustojusias prie ežero kranto. Žvejai buvo išlipę iš jų ir plovė tinklus. Įlipęs į vieną valtį, kuri buvo Simono, jis paprašė truputį atsistumti nuo kranto ir atsisėdęs mokė minias iš valties.
Baigęs kalbėti, jis tarė Simonui: „Irkis į gilumą ir išmeskite tinklus valksmui“.
Simonas jam atsakė: „Mokytojau, mes, kiaurą naktį vargę, nieko nesugavome, bet dėl tavo žodžio užmesiu tinklus“.
Tai padarę, jie užgriebė didelę daugybę žuvų, kad net tinklai pradėjo trūkinėti. Jie pamojo savo bendrininkams, buvusiems kitoje valtyje, atplaukti į pagalbą. Tiems atplaukus, jie pripildė žuvų abi valtis, kad jos kone skendo.
Tai matydamas, Simonas Petras puolė Jėzui į kojas, sakydamas: „Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš – nusidėjėlis!“
Mat jį ir visus jo draugus suėmė išgąstis dėl to valksmo žuvų, kurias jie buvo sugavę; taip pat Zebediejaus sūnus Jokūbą ir Joną, kurie buvo Petro bendrai.
O Jėzus tarė Simonui: „Nebijok! Nuo šiol jau žmones žvejosi“. Išvilkę į krantą valtis, jie viską paliko ir nuėjo paskui jį. (Lk 5, 1–11)

 

* * *

Jėzau, kai tuščios mūsų gyvenimo valtys ima slysti paviršiumi, Tu vėl ir vėl kvieti mus irtis į gilumą, kad su pasitikėjimu atsiliepę į Tavo Žodį būtume Tavo pagauti ir gyventume dėkingumu, su džiaugsmu paklusdami išganingajai Dievo valiai.

Kiekvienas asmeniškai ar bendruomenėje melskimės ir už Lietuvą Tiesoje – Jėzau, tikrasis žmonių žvejy, savo tinklais pagauk kiekvieną dėl Tavo žodžio Tau paklūstantį, Tave savo gyvenimo Viešpačiu pripažįstantį ir perkeisk, kad taptume Tavo karalystės liudininkas kitiems.

 

* * *

Arnoldas Valkauskas. Mintys pamąstymui: kai Dievas prisiliečia prie žmogaus – gyvenimas keičiasi

 

 

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Manau, kad       2019-02-10 21:10

šioje Evangelijoje visiems mums yra labai svarbūs žodžiai: “O Jėzus tarė Simonui: „Nebijok!...”. Simonas-Petras iki tol buvo išsigandęs, o štai po šių žodžių jis viską meta ir seka Jėzumi. Labai svarbu yra NEBIJOTI ir pasitikėti Dievu.

Pritariu >Visiškai teisus ah...       2019-02-10 20:12

Nuodėmė atitolintų žmogų nuo Dievo, bet Jėzuje Dievas tapo artimas nuodėmingam žmogui. Todėl Dievas dabar pasitelkia į pagalbą nuodėmingą žmogų, kad įgyvendintų savo troškimą: kviesti žmoniją į išganymą. Jėzus kviečia silpnus žmones, suvokiančius ne tik savo ribotumą, bet ir savo nuodėmingumą. Po šios vidinės piligrimystės Petras jau yra pajėgus išgirsti šį kvietimą: „Nebijok! Nuo šiol jau žmones žvejosi.“
Br. Ramūnas Mizgiris, OFM.

Visiškai teisus ah...       2019-02-10 16:28

žvejoti ir traukti žmogų iš baimių, nevilties, dvasinės tamsos ir parodyti iš kur ateina dvasinė ramybė, džiaugsmas, viltis, tiesa ir meilė.

ah1       2019-02-10 14:34

„Nebijok! Nuo šiol jau žmones žvejosi“ tuom ir viskas pasakyta.

Raminancios       2019-02-10 8:56

ir teikiancios vilti zodziai Lietuvai ir jos zmonems.


Rekomenduojame

Vytautas Sinica. Būtina naikinti Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą

Rasa Čepaitienė. Čiukčiai prie Baltijos

Geroji Naujiena: Tiesos Dvasia – mūsų Globėjas

Algimantas Rusteika. Įtampą žūtbūt reikia išlaikyti

Povilas Urbšys. Apie opiumą liaudžiai ir Jo Ekscelenciją

Arūnas Gumuliauskas. Minint Steigiamojo Seimo šimtmetį

Povilas Gylys rekomenduoja. Apie zuikius ir valstybę

Istorikas Artūras Svarauskas apie Steigiamojo Seimo šimtmetį

Vytautas Sinica. Ironiška – nemirtinga neteisingai mąstančiųjų persekiojimo dvasia atgimsta sovietmetį tyrinėjančių galvose

Lietuvos Respublikai – 100! Gabrielės Petkevičaitės-Bitės žodis pirmajame Steigiamojo Seimo posėdyje

Vytautas Sinica. „Ne, vaikas nėra kolektyvinė mūsų visų atsakomybė“

Kaip iš Neringos Venckienės namų buvo pagrobta Deimantė Kedytė – dalijamės vaizdo įrašu ir Karolio Venckaus komentarais (video)

Algimantas Rusteika. Pasislėpti nepavyks niekam

Marijos radijas: Ar esama realių priežasčių pilietiniam judėjimui laisvoje šalyje, demokratinėje santvarkoje?

Rasa Čepaitienė. Kito žvilgsnyje

1972-ųjų gegužės 14-oji, Kaunas: Romas Kalanta ir kalantinės

Algimantas Rusteika. Kelios pastabos „vaiko ėmimo“ įrašo paraštėje

Aštuntosioms Garliavos antpuolio metinėms artėjant Neringa Venckienė klausia: Kodėl? Už ką?..

Fatima – pasaulinė Marijos sostinė, arba Popiežiaus Jono Pauliaus II galybės paslaptis

Kardinolas Joseph Ratzinger. Fatimos žinios teologiniai komentarai

Liudvikas Jakimavičius. Politinės stumdynės

Ramūnas Aušrotas. Ar nebus apribota tėvų teisė skųsti institucijų veiksmus?

Liudvikas Jakimavičius. „Amicus est Girnius, set magis amicus veritas“

Valdas Vasiliauskas. Lietuviško parlamentarizmo aukštumos

Nuo bačkos: „Freedom House“ politologas: Lietuva pagal demokratijos reitingą lieka stabilumo sala Vidurio Europoje

Andrius Švarplys. Apie politinę (ne partinę) kovą tarp laisvės ir karantino Amerikoje

Algirdas Endriukaitis. Retorinis klausimas: esame istoriniame kelyje ar dykumoje?

2020-ieji – Lietuvos Steigiamojo Seimo šimtmečio metai

Liudvikas Jakimavičius. Visų atsiprašau, kad negaliu nieko pakeisti

Tomas Čyvas „Iš savo varpinės“: „Prasidėjo rinkiminė ruja“

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.