Dienos aktualija, Visuomenės pokyčių analizė, Geroji Naujiena

Geroji Naujiena: „Vargas ganovams, kurie pražudo ir išblaško mano kaimenės avis! – Viešpaties žodis“

Tiesos.lt redakcija   2021 m. liepos 18 d. 6:46

39     

    

Geroji Naujiena: „Vargas ganovams, kurie pražudo ir išblaško mano kaimenės avis! – Viešpaties žodis“

Aš surinksiu savo kaimenės išlikusias avis ir paskirsiu joms ganytojus

„Vargas ganovams, kurie pražudo ir išblaško mano kaimenės avis! – Viešpaties žodis“.
Todėl štai ką sako Viešpats, Izraelio Dievas, ganovams, sergintiems manąją tautą: „Jūs išblaškėte mano avis, išvaikėte jas, jų neprižiūrėjote. Dabar jus nubausiu už jūsų nedorą elgesį – Viešpaties žodis. Bet aš surinksiu išlikusias savo kaimenės avis iš visų kraštų, į kuriuos jas buvau išblaškęs, ir sugrąžinsiu į jų ganyklą; jos bus vaisingos ir pasidaugins. Paskirsiu joms ganytojus, kurie jas sergės, kad jos niekuomet nebijotų ir nenuogąstautų, ir kad nė viena nepradingtų. Viešpaties žodis. Ateis štai dienos – Viešpaties žodis – ir aš pažadinsiu Dovydui teisią atžalą. Jisai viešpataus kaip karalius ir bus išmintingas, įkurs šalyje teisę ir teisybę. Jo dienomis bus išgelbėtas Judas, ir saugiai gyvens Izraelis. Jisai bus vadinamas tokiu vardu: ‘Viešpats – mūsų teisybė’“ (Jer 23, 1–6).

* * *

Mane Viešpats gano: man nieko nestinga

Mane Viešpats gano: man nieko nestinga.
Jis mane veda, kur vešlios ganyklos žaliuoja,
leidžia man atilsėti paversmy;
manąją sielą gaivina.
Veda mane teisingais takais savo garbei.
Nė keliaudamas slėniu tamsiausiu,
aš nebijosiu, nes tu drauge būsi.
Tavo lazda, vėzdas galingas,
drąsą man duoda.
Tu man keli vaišes,
o priešai sugėdinti žiūri.
Kvepalais man patepi galvą,
pili man sklidiną taurę.
Tavoji malonė ir meilė palydi
kiekvieną mano gyvenimo dieną.
Aš Viešpaties būste gyvensiu
per amžius ilgiausius (Ps 22, 1–6).

* * *

Jis yra mūsų sutaikinimas, iš pagonių ir žydų padaręs viena

Broliai! Dabar Kristuje Jėzuje jūs, kadaise buvusieji toli, esate tapę artimi dėlei Kristaus kraujo. Jis yra mūsų sutaikinimas, iš abejų padaręs viena, sugriovęs viduryje stovinčią pertvarą, savo kūnu panaikinęs priešybę. Jis sunaikino įsakymų Įstatymą su jo potvarkiais, kad iš dviejų jame būtų sutvertas naujas žmogus. Jis įkūrė taiką ir viename kūne kryžiumi abejus sutaikino su Dievu, pats savyje sugriaudamas priešiškumą. Atėjęs jis skelbė taiką jums, kurie buvote toli, ir tiems, kurie buvo arti, nes per jį vieni ir kiti galime prieiti prie Tėvo vienoje Dvasioje (Ef 2, 13–18).

* * *

Jie buvo tarsi avys be piemens

Apaštalai susirinko pas Jėzų ir apsakė jam visa, ką buvo nuveikę ir ko mokę.
O jis tarė jiems: „Eikite sau vieni į negyvenamą vietą ir truputį pailsėkite“.
Mat daugybė žmonių ateidavo ir išeidavo, ir jiems nebūdavo kada nė pavalgyti.
Taigi jie išplaukė valtimi į negyvenamą nuošalią vietą. Žmonės pastebėjo juos išplaukiant, ir daugelis tai sužinojo. Iš visų miestų žmonės subėgo tenai pėsti ir net pralenkė mokinius.
Išlipęs į krantą, Jėzus pamatė didžiulę minią, ir jam pagailo žmonių, nes jie buvo tarsi avys be piemens.
Ir jis pradėjo juos mokyti daugelio dalykų (Mk 6, 30–34).

* * *

Švęsdami eilinio laiko šešioliktąjį sekmadienį, melskimės už Bažnyčias, kurioms trūksta kunigų ir kurių žmonės yra tarsi kaimenė be piemens – tepaskiria Dievas savo tautai ganytojų pagal savo širdį, kad nė viena avis nekentėtų ar nenuklystų. Melskimės ir už tautų vadovus: tevaldo jas išmintingai, teužtikrina joms teisingumą ir saugumą. Tegu Kristaus kraujas, sutaikinantis žmones su Dievu, panaikina susiskaldymus ir neapykantą tarp tautų.

Kiekvienas asmeniškai ar bendruomenėje melskimės ir už Lietuvą Tiesoje: Dieve, savo tiesa tu apšvieti klystančius – tesugrįžta jie į tikrąjį kelią, padėk Bažnyčios vaikams atmesti visa, kas žemina krikščionio vardą, ir laikytis to, kas jam pritinka. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

* * *

Kun. Rolandas Karpavičius. Poilsis Viešpatyje

Neretai klaidingai manoma, kad dorybingi veiksmai yra tik darbas, malda ar dvasingi pokalbiai. Tačiau šio sekmadienio Evangelijos ištrauka paneigia mūsų įsivaizdavimus – ilsėtis žmogui yra ne vien būtinybė, bet ir pareiga. Jėzus primygtinai ragina mokinius pailsėti.

Atsikvėpę nuo kasdienių darbų, galime ramiai pažvelgti į save, savo dvasinį gyvenimą, mylimus žmones, pailsėti ne tik kūnu, bet ir dvasia.

Žinoma, tai nereiškia, kad ryšį su Dievu turėtume išmesti iš dienotvarkės. Popiežius Pranciškus kalba apie „poilsį Viešpatyje“. Tai reiškia, kad turime visą laiką būti su Viešpačiu, su juo bendrauti malda, suvokti ir jausti, kad visą laiką esame jo akivaizdoje.

Tai, pasak popiežiaus, žmogų saugo nuo buvimo tik „darbo jėga“. „Šiame kontekste esmiškai svarbi šeima, nes ji yra pirmoji maldos mokykla. Šeimoje žmogus mokosi gyventi ne vien dėl savęs. Mokosi iš savęs išeiti ir dalytis gyvenimu su kitais. Per savo šeimą tikintis žmogus save suvokia ir kaip didžiosios mūsų šeimos Bažnyčios narį,“ – primena Šventasis Tėvas.

Žmogus yra daugiau, nei dirbanti būtybė, tačiau poilsis nėra savitikslis ar tuščias laiko švaistymas. Ilsimės, kad galėtume labiau mylėti. Tikras poilsis Viešpatyje ir suteikia jėgų gyventi meile.

* * *

Sigitas Tamkevičius. Geroji Dievo naujiena
16 eilinis sekmadienis

Evangelistas Morkus pasakoja apie viešąją Jėzaus veiklą: „Jėzus su mokiniais pasitraukė prie ežero. Įkandin sekė didelė minia iš Galilėjos. Taip pat iš Judėjos, Jeruzalės ir Idumėjos, iš anapus Jordano bei iš Tyro ir Sidono šalies atvyko daugybė žmonių, kurie buvo girdėję apie jo darbus“ (Mk 3, 7–8). Šitiems žmonėms Jėzus skelbė Gerąją Dievo naujieną apie prisiartinusią dangaus karalystę.

Ar galėtume įsivaizduoti kažką panašaus vykstant mūsų laikais? Kokią žinią reikėtų skelbti, kad jos pasiklausyti suplauktų tūkstančiai žmonių? Šiandien minios žmonių užpildo sporto stadionus per krepšinio ir futbolo rungtynes; užpildo visai panašiai, kaip Romoje per gladiatorių rungtynes minios užpildydavo Koliziejų.

Jėzaus mokyme skambėjo kažkas visiškai naujo, ko iki šiolei žmonės nebuvo girdėję. Jis kalbėjo apie Dievą, ne kaip grūmojantį už nuodėmes, bet kaip gailestingąjį Tėvą, kuris myli žmogų, ir, kai jis klysta, laukia jo sugrįžtančio; jis kalbėjo apie ateinančią Dievo karalystę, kurioje bus vertinamas ne turtas, ne patiriami malonumai ar žmonių teikiama garbė, bet širdies tyrumas, neturtas, nuolankumas ir net patiriami persekiojimai. Jėzus skelbė: „Nekraukite sau lobių žemėje, kur kandys ir rūdys ėda, kur vagys įsilaužia ir vagia. Verčiau kraukitės lobį danguje, kur nei kandys, nei rūdys neėda, kur vagys neįsilaužia ir nevagia, nes kur tavo lobis, ten ir tavo širdis“ (Mt 5, 19–21).

Žmones traukė ne tik naujas Jėzaus mokymas, bet ir jo daromi darbai. Tarp klausytojų buvo žmonių su įvairiomis negalėmis, iš kurių jie norėjo išsivaduoti, ir daugelis išsivaduodavo. Tik reikia atkreipti dėmesį, kad Jėzus negydė vien tam, kad žmogus būtų sveikas, bet visuomet atkreipdavo dėmesį į esminį dalyką: „Eik ir daugiau nenusidėk!“ (Jn 8, 11), „Tavo tikėjimas išgelbėjo tave“ (Mk 10,52). Galutinis pagydymo tikslas buvo ne fizinė, bet dvasinė sveikata.

Minioje tarp Jėzaus klausytojų visuomet buvo ir prieštaraujančiųjų, kuriems netiko Jėzaus kalbos bei darbai. Tai buvo ano meto gerai Įstatymą pažįstantys fariziejai ir Rašto aiškintojai. Jie klausėsi Jėzaus kalbų ne todėl, kad pasikeistų į gera – atsikratytų savo puikybės bei nuodėmių, bet kad Jėzų galėtų apkaltinti. Net matydami aiškiausią Dievo veikimą, jie sakė, kad Jėzus tai daro su demono pagalba: „Demonui išėjus, nebylys prakalbėjo, ir minia stebėjosi. Kai kurie žmonės sakė: „Jis išvaro demonus su demonų valdovo Belzebubo pagalba“ (Lk 11, 14).

Atgavę Nepriklausomybę mes per daug susikoncentravome į gerą gyvenimą, tarsi žmogaus gyvenimo pilnatvei pakaktų „duonos ir žaidimų“ – turėti daug pinigų, pramogų bei malonumų. Dvasiniai dalykai: tikėjimas, moralinis švarumas, pagarba žmogui, buvo palikti dėmesio pakraštyje. Nejučiomis mūsų dvasia nuskurdo, tik nelengva tai pripažinti. Jėzus, jei jo žodžių klausytume, pasakytų: „Atsiverskite ir tikėkite Evangelija“ (Mk 1, 15).

Jėzaus žodžiai bei darbai bylojo apie jo didelę meilę silpnam, klystančiam, bet prisikelti norinčiam žmogui. Tačiau meilė neatskiriama nuo tiesos, todėl kai kurie Jėzaus žodžiai skambėdavo gana rūsčiai: „Vargas jums, veidmainiai Rašto aiškintojai ir fariziejai! Jūs užrakinate žmonėms dangaus karalystę ir nei patys neinate, nei trokštančių į ją patekti neleidžiate“ (Mt 23, 13).

Jeigu šiandien Jėzus kalbėtų moralinėse vertybėse pasimetusiam žmogui, vadinamieji pažangieji apkaltintų jį neapykantos kalba, seksizmu, žmogaus teisių pažeidimu ir kitomis kaltėmis, kurias sugalvoja genderizmo skleidėjai.

Kaip anuomet Jėzus siuntė savo mokinius skelbti gerosios Dievo naujienos, taip šiandien šią pasiuntinybę atlieka apaštalo Petro įpėdinio – popiežiaus Pranciškaus vadovaujama Bažnyčia.

Dėkojame Dievui, kad turime uolą, į kurią galime atsiremti. Ji yra vilties ženklas geros valios žmonėms, labiau už viską branginantiems dvasines bei moralines vertybes.

Kardinolas Sigitas Tamkevičius

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

XVI eilinės savaitės šeštadienio Evangelijos       2021-07-24 5:00

Komentaro autorius – kun. Vytautas Brilius

Jėzaus palyginimas apie priešo pasėtas rauges visada aktualus. Gerieji šeimininko tarnai – uolūs kovotojai. Jie nori tuoj pat išrauti visa, kas ateityje gali subrandinti blogio sėklą.

Tačiau šeimininkas kantrus. Kalbama apie gyvenimo lauką, kur kviečiai ir piktžolės yra gyvi žmonės. Augalas neatšaukiamai pasilieka kviečiu arba piktžole, o žmogus gali pasikeisti ir net dažnai keičiasi. Blogio supamas žmogus gali ne vien pagesti, bet ir užsigrūdinti. Todėl šeimininkas liepia laukti, kol ateis derliaus metas, kai kiekvienas augalas atskleis savo vaisius, tada galima juos atskirti.

Ir mes kartais esame skatinami drastiškai ir kategoriškai išrauti kiekvieną blogio daigelį. Kartais tą galima be žalos padaryti, o kartais kovos su blogiu smarkumas gali prikurti naujo blogio. Juk kovoje nuostolių patiria ne vien blogieji, bet ir teisieji, ir visai niekuo dėti praeiviai.

Todėl visada pasiteisina palaimintojo Jurgio Matulaičio taisyklė: blogį nugalėti gėriu. Kurdamas gėrį tikrai nieko nesužalosi, o Viešpaties teismo dieną tavo gyvenimo lauke gėris sudarys didesniąją dalį.

Bernardinai.lt

XVI eilinės savaitės šeštadienio       2021-07-24 4:55

Evangelijos
Mąstymas
Prašyti malonės įkvėpimų atpažinimui ir išminties siekiant gėrio

Meditacijos pradžioje sužadinsiu savyje troškimą klausytis Jėzaus. Atsisėsiu arti Jėzaus ir su dėmesiu klausysiuos palyginimo, kuriame jis pasakoja apie mano gyvenimą. Jėzus du kartus pabrėžia, kad mano gyvenime pasėjo gerą sėklą.

*

Ar tikiu, kad manyje yra pasėta gėrio sėkla, kad Dievas sukūrė mane gerą? Ar priimu ir myliu save? Ar pastebiu savyje gerus bruožus ir talentus? Jėzaus akivaizdoje išvardinsiu visas dovanas, kurias matau savyje.

*

Jėzus perspėja, kad egzistuoja priešas, kuris nori sunaikinti manyje gėrio daigus. Negaliu ignoruoti jo buvimo. Priešas veikia labai gudriai, dažniausiai tada, kai aš „užmiegu“. Ar tikiu, kad egzistuoja blogis – šėtonas? Ar yra manyje tokių gėrio sėklų, kurias aš pats savyje slopinu?

*

Kaip dažnai meldžiuosi ir prašau, kad gėris manyje augtų? Laikų pabaigoje Dievas galutinai sudegins blogio želmenis. Atsiduosiu Dievo Apvaizdai ir su pasitikėjimu prašysiu, kad saugotų manyje gėrio daigus ir rūpintųsi jų augimu.

*

„Palikite abejus augti iki pjūčiai“. Jėzus moko mane kantrybės. Gėris auga lėtai ir tarp žmogiškų silpnybių. Mano darbas su savimi nėra tik raugių išrovimas. Susikoncentravimas tik į tai, kas bloga, veda į nenorą ir atima gyvenimo džiaugsmą.

*

Veiksmingiausia kova su blogiu yra gėrio auginimas savyje. „Blogį nugalėk gėriu“. Tą pačia taisyklę reikėtų taikyti ir kitų žmonių atžvilgiu.

*

Nuoširdžiame pokalbyje su Jėzumi prašysiu išminties, kad atpažinčiau blogio taktiką ir pastebėčiau savyje ydų ir silpnybių užuomazgas. Atiduosiu į Jo rankas save ir darbą su savimi bei savo dvasinį augimą.

Kasdienapmastau.lt

XVI eilinės savaitės šeštadienio       2021-07-24 4:54

Evangelija (Mt 13, 24–30)

    Jėzus pateikė miniai kitą palyginimą:
    „Su dangaus karalyste yra kaip su žmogumi, kuris pasėjo savo dirvoje gerą sėklą. Žmonėms bemiegant, atėjo jo priešas, pasėjo kviečiuose raugių ir nuėjo sau.
    Kai želmuo paūgėjo ir išplaukė, pasirodė ir raugės. Šeimininko tarnai atėjo ir klausė: ‘Šeimininke, argi ne gerą sėklą pasėjai savo lauke? Iš kurgi atsirado raugių?’ Jis atsakė: ‘Tai padarė mano priešas’. Tarnai pasiūlė: ‘Jei nori, mes eisime ir jas išrinksime’.
    Jis atsakė: ‘Ne, kad kartais, rinkdami rauges, neišrautumėte kartu su jomis ir kviečių. Palikite abejus augti iki pjūčiai. Pjūties metu aš pasakysiu pjovėjams: ‘Pirmiau išrinkite rauges ir suriškite į pėdelius sudeginti, o kviečius sukraukite į mano kluoną’“.
  Katalikai.lt

XVI eilinės savaitės šeštadienio       2021-07-24 4:54

Dievo Žodis
Atliepiamoji psalmė (Ps 49, 1–2. 5–6. 14–15)

P. Padėkos auką Dievui aukoki.

  Aukščiausiasis Dievas, Viešpats, byloja,
  nuo Rytų ligi Vakarų šaukdamas žemę.
  Spindi nuo Siono kalno Dievo gražybė. – P.

  „Surinkite šičion visus mano šventuosius,
  kurie su manim Sandorą darė, aukodami auką“.
  Štai jau skelbia dangus jo teisingumą:
  pats Dievas pradeda teismą! – P.

  „Padėkos auką Dievui aukoki,
  Aukščiausiajam padarytus įžadus vykdyk!
  Tada manęs šauktis galėsi nelaimėj,
  tave aš vaduosiu, o tu man garbę darysi“. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Jok 1, 21)

P. Aleliuja. – Su romumu priimkite žodį,
              kuris gali išgelbėti jūsų sielas. – P. Aleliuja.

XVI eilinės savaitės šeštadienio       2021-07-24 4:53

Dievo Žodis
Pirmasis skaitinys (Iš 24, 3–8)

  Atėjęs Mozė persakė tautai visus Viešpaties žodžius ir potvarkius. Tauta vieningai pareiškė: „Mes vykdysim visa, ką Viešpats įsakė“
    Tada visus Viešpaties žodžius Mozė užrašė. Pakilęs dar ankstų rytą, jis kalno papėdėje pastatė aukurą ir dvylika akmeninių šulų sulig dvylika Izraelio giminių. Po to jis pasiuntė jaunuosius Izraelio vyrus, ir jie aukojo deginamąsias atnašas ir pjovė kruvinąsias aukas – jautukus kaip bendruomenės auką Viešpačiui. Paėmęs pusę kraujo, Mozė supylė į dubenį. Kita puse kraujo apšlakstė aukurą.
    Po to jis paėmė Sandoros raštą ir balsiai perskaitė tautai. Jie atsiliepė: „Laikysimės visko, ką Viešpats įsakė, ir būsim jam klusnūs!“ Paėmęs kraujo, Mozė pašlakstė juo tautą, sakydamas: „Tai kraujas Sandoros, kurią su jumis sudarė Viešpats visų šių sąlygų pagrindu“.

Liepos 23 d. Šv. Brigita       2021-07-23 4:56

Evangelijos
Komentaro autorius – kun. Nerijus Pipiras

„Aš esu vynmedis, o Jūs – šakelės“… Kiekvieną kartą, mąstydamas apie šiuos Viešpaties Jėzaus žodžius, nustembu. Koks didis žmogaus pašaukimas. Įsišaknyti Jėzuje. Būti to didžiojo Vynininko plano dalimi…

Vis dėlto šie žodžiai, kiekvienais metais atrandami liturginiame kalendoriuje, daugybę kartų apmąstyti vartant Evangelijos pagal Joną lapus, skatina tam tikra prasme sunerimti. Esame Krikštu įskiepyti į Kristų kaip į Vynmedį. Ar gali šio Vynmedžio šakelės nudžiūti? Šiandienos Evangelijoje glūdi atsakymas. Ko gero, kitoks, nei tikėjomės. Sukrečiantis ar net bauginantis. Buvimas šakele neapdraudžia nuo nudžiūvimo. Čia galime dėti daugtaškį, apgailestauti.

Vis dėlto kada galime tikėtis tos siaubingos sausros, to baisiojo džiūvimo proceso? Tuomet, kada skelbiame save ir gyvename sau, kada ta malonės srovė kokiuose nors kapiliaruose užsitvenkia ir neprateka, kada kaip krikščionys netenkame savo deguonies – Jėzaus. Tuomet Vynininkui nelieka nieko kito, kaip tik, nors ir apkabinus šakelę, vis dėlto ją nupjauti.

O ko gi trūksta, kad duotume vaisių? Budėjimo. Žvilgsnio į savo kapiliarus, atsakant į klausimą, ar jais dar prateka Dievo malonė, ar Kristaus žodis lieka autentišku, neatskiestu žodžiu? Juk tik Jame glūdi tai, ko mums reikia. Kad būtume gyvos šakelės. Tad Kristaus žodis tegyvuoja mumyse veiksmingai, kaip kviečia apaštalas Paulius.
Bernardinai.lt

Liepos 23 d. Šv. Brigita. Evangelija       2021-07-23 4:53

Mąstymas
Prašyti gyvenimo, giliai įsišaknijusio Jėzuje ir Jo žodyje

Vasara. Žaliuoja medžiai. Tokioje nuostabioje aplinkoje Jėzus pasakoja man palyginimą apie vynmedį ir šakeles. Jeigu įmanoma, galiu suplanuoti savo meditaciją pievoje – natūralioje gamtoje.

*

Jėzus yra gyvybę teikiantis medis. Aš esu Jo šakelė. Tėvas myli mano gyvenimą. Kontempliuosiu Tėvo meilę, kuri užsiima mano gyvenimu.

*

Tėvas „išpjauna“ iš manęs tai, kas neduoda vaisiaus, taip apvalydamas, kad neščiau dar gausesnių vaisių. Genėjimas ir apvalymas yra susijęs su skausmu, bet tarnauja gyvenimui. Ilgiau apmąstysiu šitą tiesą.

*

Tėvas pažįsta mano gyvenimą ir mato tai, kas paslėpta nuo mano akių. Paprašysiu, kad parodytų tai, kas manyje yra mirę, kas priešinasi gyvenimui, ir kad visa tai iš manęs „išpjautų“.

*

Tėvas trokšta mane apvalyti nuo vidutinybės ir abejingumo, kad labiau gyvenčiau Evangelija, daugiau skleisčiau gėrio. Kur labiausiai pasiduodu vidutinybei?

*

Jėzus atkreipia mano dėmesį į savo Žodžio galią. Jo Žodis apvalo ir padeda pasilikti Jo gyvenime. Esu Jėzuje, jeigu esu Jo Žodyje. Ką galiu pasakyti apie savo maldos su Dievo žodžiu patirtį? Ar yra manyje to Žodžio troškimas?

*

Jėzus aiškiai man sako, kad šalia Jo nėra kito gyvenimo ir kad be Jo nieko negaliu padaryti. Kur ir kame ieškau sau gyvybės? Kuo remiuosi savo gyvenime?

*

Visą šią dieną melsiuosi į Tėvą:

„Tėve, padėk man gerai nugyventi savo gyvenimą.

Panardink mane Jėzuje.

Noriu, kad Jis būtų pašlovintas mano gyvenimu!“

Pasiliksiu šioje maldoje.

Kasdienapmastau.lt

Liepos 23 d. Šv. Brigita       2021-07-23 4:51

Evangelija (Jn 15, 1–8)

  Jėzus kalbėjo savo mokiniams:
  „Aš esu tikrasis vynmedis, o mano Tėvas vynininkas. Kiekvieną mano šakelę, neduodančią vaisiaus jis išpjauna, o kiekvieną vaisingą šakelę apvalo, kad ji duotų dar daugiau vaisių. Jūs jau esate švarūs dėl žodžio, kurį jums kalbėjau. Pasilikite manyje, tai ir aš jumyse pasiliksiu. Kaip šakelė negali duoti vaisiaus pati iš savęs, nepasilikdama vynmedyje, taip ir jūs bevaisiai, nepasilikdami manyje.
  Aš vynmedis, o jūs šakelės. Kas pasilieka manyje ir aš jame, tas duoda daug vaisių; nuo manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti. Kas nepasiliks manyje, bus išmestas laukan ir sudžius kaip šakelė. Paskui surinks šakeles, įmes į ugnį, ir jos sudegs.
  Jei pasiliksite manyje ir mano žodžiai pasiliks jumyse, – jūs prašysite, ko tik norėsite, ir bus jums suteikta. Tuo bus pašlovintas mano Tėvas, kad jūs duosite gausių vaisių ir būsite mano mokiniai“.
Katalikai.lt

Liepos 23 d. Šv. Brigita       2021-07-23 4:50

Dievo Žodis
Atliepiamoji psalmė (Ps 15, 1–2. 5. 7–8. 11)

P. – Viešpatie, tu – mano paveldėtasis turtas.

  Globok mane, Dieve: prie tavęs aš glaudžiuosi.
  Kartoju tau, Dieve: Tu mano Viešpats,
  Viešpatie, mano paveldėtasis turte, taure mano laimės, –
  tavo rankoje mano likimas. – P.

  Aš šlovinu Viešpatį, kuris man išmintį duoda,
  atsimena mano širdis tai net naktį.
  Akyse nuolatos Viešpats man stovi,
  jis mano dešinę remia, aš nedrebėsiu. – P.

  Man rodysi kelią, kuris į gyvenimą veda,
  pilna man bus laimė prieš tavo veidą,
  tavo dešinėj bus per amžius linksmybės. – P.

Posmelis prieš Evangeliją (Jn 15, 4–5)

P. Aleliuja. – Pasilikite mano meilėje, – sako Viešpats.
            – Kas pasilieka manyje ir aš jame, tas duoda daug vaisių. – P. Aleliuja

Liepos 23 d. Šv. Brigita       2021-07-23 4:50

Dievo Žodis
Pirmasis skaitinys (Gal 2, 19–20)

  Aš įstatymu numiriau įstatymui, kad gyvenčiau Dievui. Esu nukryžiuotas kartu su Kristumi.
  Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus. Dabar, gyvendamas kūne, gyvenu tikėjimu į Dievo Sūnų, kuris pamilo mane ir paaukojo save už mane.

Liepos 22 d. Šv. Marija Magdalietė       2021-07-22 4:56

Komentaro autorius – kun. Nerijus Pipiras

Šventoji Marija Magdalietė. Atrodė, kad viskas baigta. Diena prieš šabą nereiškė nieko gero. Mokytojas, kurio tiek klausytasi, kuriuo sekta, negyvas. Jis kape. Kapo anga užrista dideliu akmeniu. Palaidotas paskubomis, net nespėjus atlikti būtinų ritualų. Atlikti tai, ko reikalauja papročiai ir tradicijos – toks buvo pirmasis Marijos Magdalietės rūpestis pirmosiomis dienos po šabo akimirkomis. Jaudulys, liūdesys, neviltis ir visos kitos emocijos buvo kartu.

Marija tiesiog skubėjo visko atlikti. Tą akimirką nė kapo anga jau nebebuvo svarbi. Juk reikėjo galvoti apie naują pradžią. Tačiau koks neapsakomas jausmas apėmė Mariją, pamačius ir supratus, kad akmens nebėra. Kad nebėra ir To, kurio mirtį simbolizuoti turėjo tas nebylus akmuo. Ir kažkaip vėl žmogiškai prasprūsta tos emocijos. Jei Jo čia nėra, galbūt kai kas Jį paslėpė? Koks nuostabus tas Marijos pašnekesys su angelais: aš atėjau atlikti visko, ko reikalauja tradicijos ir papročiai, tačiau to negaliu padaryti – Mokytojas kažkur dingo, o man norėtųsi ir reikėtų tik to truputėlio. Patepti. Atlikti. Ir grįžti. Į tą pačią dieną po šabo.

Dar nuostabiau viskas keičiasi, kai Marija išgirsta savąjį vardą. Tai ir yra, ko gero, visos Marijos Magdalietės žinios, atneštos aną pirmąją savaitės dieną, ašis – Prisikėlusysis pašaukė mane vardu, Jis mane pažįsta. Nors Jam neegzistuoja visokie ligšioliniai žmogiškieji faktoriai, jis yra tas, kuris, nešdamas kiekvieno mūsų vardą lūpose, žengia jau pas savo Tėvą ir mūsų Tėvą, savo Dievą ir mūsų Dievą. Marija paskelbė tą žinią apaštalams. Pasakė tai, kas ją pačią, rodos, ką tik persmelkė iki pat gelmių.

Ji tą žinią šiandien perduoda ir mums. Kad išgirdę dalintumės: Jėzus gyvas!
Bernardinai.lt

Liepos 22 d. Šv. Marija Magdalietė       2021-07-22 4:54

Evangelijos
Mąstymas
Prašyti gilaus Jėzaus ilgėjimosi, kuris perkeičia gyvenimą

Prisijungsiu prie Marijos Magdalenos, kuri prabunda prieš aušrą ir pilna skausmo eina prie kapo. Ji nori patepti Jėzaus kūną. Pamatysiu jos ašaras, pasimetimą ir netikėtą siaubą, kuomet pamato, kad kapas yra tuščias.

*

Sustosiu prie Magdalenos, išgirsiu jos verksmą, pažvelgsiu į jos ašarotą veidą. Įsijausiu į jos silpnumą, į jos skausmą po Jėzaus netekties. Ji nesiliauja Jo ieškojusi.

*

Ar atsimenu ypatingo Jėzaus ilgėjimosi akimirkas, kuomet Jo ieškojau maldoje, pokalbiuose su artimais asmenimis, knygų skaityme, rekolekcijose? Kaip tos akimirkos įtakojo mano dabartinį gyvenimą?

*

„Moterie, ko verki? Ko ieškai?“ Įsivaizduosiu, kad šis klausimas yra užduodamas man asmeniškai. Sustosiu prie savo troškimų, svajonių, gyvenimo planų, santykių. Ko verkčiau labiausiai? Ko iš tiesų ieškau?

*

Įsiklausysiu į Magdalenos pokalbį su Jėzumi. „Susikūprinusi“ nuo savo kentėjimo ir liūdesio, Magdalena Jo neatpažįsta. Ką galiu pasakyti apie savo dvasinę būseną? Kas man padeda, o kas trukdo artintis prie Jėzaus?

*

Žvelgsiu į Magdaleną, kuomet išgirsta savo vardą: „Marija!“ Atkreipsiu dėmesį, kaip visiškai pasikeičia jos dvasinė būsena. Ji atpažįsta Jėzų. Joje prabunda nuostabus jausmų Jėzui pasaulis.

*

Įeisiu į asmeninį pokalbį su Jėzumi. Stipriai Jo prašysiu, kad leistų man patirti susitikimą su Juo, panašiai kaip Magdalenai. Kartosiu:

„Trokštu su Tavimi žvelgti į Tėvą“.

Kasdienapmastau.lt

Liepos 22 d. Šv. Marija Magdalietė       2021-07-22 4:51

Evangelija (Jn 20, 1. 11–18)

  Pirmąją savaitės dieną, labai anksti, dar neišaušus, Marija Magdalietė atėjo pas kapą ir pamatė, kad akmuo nuverstas nuo rūsio angos.
  Marija stovėjo lauke palei kapą ir verkė. Verkdama ji pasilenkė į kapo vidų ir pamatė du angelus baltais drabužiais sėdinčius – vieną galvūgalyje, kitą kojų vietoje, – ten, kur būta Jėzaus kūno.
  Jie paklausė ją: „Moterie, ko verki?“
  Ji atsakė: „Kad paėmė mano Viešpatį ir nežinau, kur jį padėjo“.
  Tai tarusi, ji atsisuko ir pamatė stovintį Jėzų, bet nepažino, kad tai Jėzus.
  O jis tarė jai: „Moterie, ko verki? Ko ieškai?“
  Jinai, manydama, jog tai sodininkas, atsakė: „Gerbiamasis! Jei tamsta jį išnešei, pasakyk man, kur padėjai. Aš jį pasiimsiu“.
  Jėzus jai sako: „Marija!“
  Ji atsigręžė ir sušuko hebraiškai: „Rabuni!“ (Tai reiškia: „Mokytojau“).
  Jėzus jai tarė: „Nelaikyk manęs! Aš dar neįžengiau pas Tėvą. Verčiau eik pas mano brolius ir pasakyk jiems: ‘Aš žengsiu pas savo Tėvą ir jūsų Tėvą, pas savo Dievą ir jūsų Dievą’“.
  Marija Magdalietė nuėjo ir pranešė mokiniams, kad mačiusi Viešpatį ir ką jis jai sakęs.

Liepos 22 d. Šv. Marija Magdalietė       2021-07-22 4:50

Dievo Žodis
Atliepiamoji psalmė (Ps 62, 2–9)

P. – Ilgis tavęs mano siela, o Dieve.

  O Dieve, – tik tu mano Dievas,
  nuoširdžiai tavęs ieškau.
  Ilgis tavęs mano siela,
  trokšta tavęs ir mano kūnas,
  kaip ištroškus dykynė, be vandenio žemė. – P.

  Šventykloj apie tave aš svajoju:
  malonu man matyti tavo galią, tavo didybę.
  Už gyvastį tavo malonė brangesnė, –
  šlovins tave mano lūpos. – P.

  Girsiu tave, kol gyvensiu,
  savo rankas į tave tiesiu.
  Pertekusi džiugesio bus mano siela,
  mano lūpos žavėsis, teikdamos šlovę. – P.

  Tu mano rėmėjas,
  aš krykštauju sparnų tavo pavėsy.
  Glaudžias prie tavęs mano siela,
  tavo dešinė mane laiko. – P.

Posmelis prieš evangeliją

P.  Aleliuja. – Pasakyk mums, Marija, ką esi mačiusi kelyje?
              – Kapą, kur Kristaus kūnas gulėjo,
              ir garbę, kuria Prisikėlusis spindėjo. – P. Aleliuja.

Liepos 22 d. Šv. Marija Magdalietė       2021-07-22 4:50

Dievo Žodis
Pirmasis skaitinys (Gg 3, 1–4a)

  Sužadėtinė kalba:
  „Aš naktį ilsėdama laukiau, kad mylimas mano ateitų. Ilgai aš jo laukiau, bet jis nesirodė. Pakilsiu, išklaidžiosiu miestą, išlandžiosiu skersgatvius, aikštes apeisiu, ieškodama to, kurį myli manoji širdis. Visur apieškojau, bet jo neradau.
  Ir miesto sargybinius klausiau sutikus: ‘Gal matėte tą, kurį myli manoji širdis?’ Netrukus po to, kai aš aplenkiau juos, susiradau, kurį myli manoji širdis“.

Mons. Adolfas Grušas       2021-07-21 4:57

NEPAILSTANTIS SĖJĖJAS

„Štai sėjėjas išsirengė sėti“… Nuo pat pirmųjų šio palyginimo žodžių atrodo, kad aplinkui padvelkė pavasariu. Jėzus kalba apie sėją, tačiau drauge tai pasakojimas apie vasarą, duoną, vaišėms parengtus stalus, pasibaigusį badmetį. Šiuo sėjėjo įvaizdžiu pasinaudodamas Jėzus kalba žmonėms apie tai, jog Dievas, nenuilstantis ir besąlygiškai pasitikintis mumis Kūrėjas, ir toliau dosniai visiems teikia gyvybę – savąjį Žodį.

Dievas yra viso pasaulio amžinasis pavasaris, tuo tarpu mes esame vasaros žmonės, nes kaip tik mumyse turi subręsti pasėtoji Dievo sėkla. Kiekviena širdis – tai dirva, gera žemė, tinkama priimti ir auginti Dievo į ją beriamą sėklą. Tiesa, pasitaiko, kad mes patys ne kartą sustabdome to stebuklo veikimą. Mes patys tampame keliu, piktžolėta ar akmenuota dirva, tai mes auginame savo širdyje erškėčius…

„Jam besėjant, vieni grūdai nukrito prie kelio, ir atskridę paukščiai juos sulesė“…

Tai pirmoji mūsų daroma klaida, kai tampame keliu, visąlaik tik judėdami, nerasdami laiko sustoti. Toks teiginys gali atrodyti keistas, nes ypač šiais laikais ypatingai vertinamas veržlumas, judėjimas, beatodairiškas tikslo siekimas. Vis tiktai Dievo Žodžiui reikalingas tam tikras stabtelėjimas, laikas, kada mes stengiamės suvokti mums patikėtos žinios didybę. Iš tiesų tas, kuris visąlaik skuba, neįsigilinęs į tai, kodėl tai daro, apiplėšia pats save, nesuprasdamas kelionės prasmės ir nejausdamas amžinybės alkio.

„Kiti nukrito ant uolų, kur buvo nedaug žemės“…

Tai antra žmogaus klaida: širdies išgyvenimų seklumas. Tokia širdis neišsaugo prisiminimų, jai nerūpi gilesni išgyvenimai, svetima meditacija. Tai krikščioniška paauglystė, esanti kiekviename iš mūsų ir išlendanti tada, kuomet mėginame pasitenkinti tik sensacijomis, vengdami dvasios gelmės.

„Kiti grūdai nukrito tarp erškėčių. Erškėčiai išaugo ir nusmelkė juos“…

Šią klaidą darome tada, kuomet dvasios polėkį užslopiname turto ir materialinės gerovės troškimais. Erškėčiais galime pavadinti ir kasdienybę, kai su dideliu vargu bandome suderinti darbą ir rūpestį šeima, kai tenka kovoti su gyvenimo sunkumais, atsispirti vienatvei, neišsigąsti netikrumo, susijusio su ateitimi. Šie erškėčiai nusmelkia pasitikėjimą ir nebeleidžia tikėti, kad mumyse yra vietos augti dieviškajai sėklai. Tada pradedame manyti, kad mes anaiptol nesame tie, kurie gali įvykdyti didžiąją Dievo svajonę.

Vis dėlto Jėzaus palyginimo centras yra ne žmonių klaidos, trukdančios Dievo Žodžiui atrasti kelią į jų širdis. Pagrindinė figūra yra dosnus ir geras Dievas, kuris nė vienam žmogui negaili savo dovanų. Viešpats Jėzus nori pažadinti mumyse džiaugsmą ir pasitikėjimą, kad, nežiūrint, kiek mūsų siela bebūtų išdžiūvusi, merdėjanti, nevaisinga, Dievas nepavargdamas nesiliaus sėjęs mumyse savo Žodžio sėklą. Nežiūrint visų ištryptų kelių, akmenuotų pakriaušių ir prižėlusių erškėčių Dievas mumyse mato dirvą, galinčią priimti ir užauginti sėklą. Jis žino, kad galiausiai tas mažas Jo pasėtas daigelis pražys ir duos vaisių.

Iš tiesų jaudina Dievo, duodančio tiek daug ir surenkančio tiek mažai vaizdas. Jis žino, kad tris kartus, anot palyginimo, ir begalę kartų, remiantis mūsų pačių patirtimi, mes neatsiliepsime į Jo balsą, tačiau galiausiai, atsiliepę, duosime vaisių: gal trisdešimteriopą, gal šešiasdešimteriopą, o gal ir šimteriopą grūdą. Mes mylime mūsų Dievą – Sėjėją, kupiną pasitikėjimo sėklos galybe ir Jo dosnią ranką, beriančią sėklą į dirvą – mūsų sielą, erškėčių lauką ir derlingą žemę, kurioje žydi Dievo meilė.

(Mons. Adolfas Grušas)

XVI eilinės savaitės trečiadienio       2021-07-21 4:54

Evangelijos skaitinio meditacija

Ar alksti Dievo Žodžio? Evangelistas Matas pasakoja, kad Jėzus, atėjusius Jo pasiklausyti, mokino daugelio dalykų. Jis naudojo palyginimus – trumpus pasakojimus su kasdienio gyvenimo vaizdais, kurie perteikdavo žinią apie Dievo karalystę. Kaip patyręs menininkas Jėzus trumpais ir paprastais žodžiais tapė iškalbingus vaizdus. Geras įvaizdis pasako daugiau nei žodžių gausybė, o įprasti kasdieniški gyvenimo ir gamtos vaizdiniai parodo kitą – paslėptą tikrovės pusę, regimą tik tiems, kas turi akis, kad matytų, ir ausis, kad girdėtų. Jėzaus gyvi pasakojimai bei palyginimai užkariaudavo klausytojų vaizduotę ir žadindavo smalsumą kaip paslėptas lobis, laukiantis, kad jį atrastų (plg. Mt 13,44).

Ką gi palyginimas apie sėklas ir šaknis atskleidžia mums apie Dievo karalystę? Bet kuris žemdirbys paliudys, kaip svarbu turėti gerą dirvą, teikiančią maistines medžiagas, reikalingas augimui. O augalas juk pasiima viską iš dirvos tik per šaknis. Šventasis Raštas kalbėdamas apie dvasinį gyvenimą bei mirtį dažnai pasitelkia vaisius nešančių augalų ar medžių įvaizdį. „Laimingas žmogus, kuris VIEŠPAČIU pasitiki, kurio viltis yra tik Viešpats. Toks žmogus yra kaip medis, pasodintas prie vandens, leidžiantis savo šaknis srovės link, – nebijo kaitros, kai ji užeina, jo lapai nuolat žaliuoja, sausros metų nepabūgsta, vaisių duoti nenustoja“ (Jer 17, 7–8).

Jėzaus palyginimas apie sėjėją skirtas Jo Žodžio klausytojams. Yra įvairių būdų priimti Dievo Žodį ir jie visi atitinkamai neša skirtingus vaisius. Išankstinio nusistatymo sukaustytas klausytojas užveria savo protą – jo nepamokysi, jis aklas viskam, ko nenori girdėti. Yra ir paviršutiniškas klausytojas, kuriam trūksta gelmės – jis neapmąsto ir nesigilina į tai, ką girdi. Nors ir iš pradžių jis jausmingai sureaguoja, tačiau ilgainiui jo mintys nukrypsta kitur. Dar kitas klausytojas turi daug interesų bei rūpesčių, tačiau jam trūksta sugebėjimo išgirsti ar suprasti tai, kas iš tiesų svarbu. Toks žmogus visad per daug užsiėmęs, kad atrastų laiko maldai ar Dievo Žodžio apmąstymui. Galbūt jis taip sunkiai dirba ir yra toks pavargęs, jog nebeturi jėgų galvoti dar apie kažką išskyrus savo darbą. Tačiau yra ir atviras klausytojas, visad pasirengęs klausytis ir kažką naujo sužinoti. Jis neišpuikęs ir nėra perdaug užsiėmęs, kad negalėtų pasimokyti iš kitų. Tokie klausosi tam, kad suprastų. Dievas suteikia malonę alkstantiems Jo Žodžio, kad jie suprastų Jo valią ir turėtų jėgų ją vykdyti savo gyvenimuose. Ar alksti Dievo Žodžio?

Viešpatie Jėzau, tikėjimas Tavo Žodžiu yra kelias į išmintį, o Tavo dieviško plano apmąstymas padeda augti tiesoje. Atverk mano akis savo darbams ir mano ausis Tavo kvietimui, kad suprasčiau Tavo valią savo gyvenimui ir pagal ją gyvenčiau.

Pagal „RCNet Daily Scripture Readings and Meditations“ parengė M. Burdulytė

Bernardinai.lt

XVI eilinės savaitės trečiadienio Evangelijos       2021-07-21 4:52

Mąstymas
Prašyti širdies, gyvenančios Dievo žodžiu

Prieisiu prie Jėzaus, sėdinčio ant ežero kranto. Atsisėsiu šalia Jo. Būsiu su Juo tyloje. Jėzui užtenka mano buvimo. Jis džiaugiasi, kad esu šalia.

*

Įsiklausysiu į savo širdį. Kokie pergyvenimai bunda manyje, kuomet tylėdamas esu šalia Jėzaus? Kokie troškimai gimsta manyje? Pasakysiu apie juos Jėzui.

*

Renkasi minios žmonių. Jėzus stojasi ir įlipa į valtį. Liksiu minioje, kuri stovi ant kranto. Paklausysiu Jėzaus palyginimo. Tai yra palyginimas apie mane ir mano gyvenimą.

*

Jėzus pasakoja man apie savo žodį, kurį  kasdien man duoda. Parodo man, kas vyksta su Jo žodžiu mano gyvenime: kaip klausau, kaip priimu Jo žodį,  kaip juo gyvenu.

*

Jėzus palygina žodį su grūdu, kuris savyje slepia didžiulę gyvybės galią. Vis dėl to yra labai subtilus, silpnas, nematomas. Nuo manęs priklauso, kas atsitiks su Jėzaus žodžiu mano gyvenime. Tai nusprendžia mano širdis. Ji yra svarbiausias „klausos organas“. 

*

Klausydamas Jėzaus palyginimo, klausiu savęs apie savo širdį. Ar ji yra kieta, kaip sutryptas takas? Paviršutiniška, kaip uolėta žemė? Nustelbta rūpesčių, kaip laukas apaugęs erškėčiais? Derlinga, kaip gera žemė?

*

Kas labiausiai padaro mano širdį kietą? Kas ją padaro paviršutinišką? Kas ją nustelbia? Kas daro ją gerą ir gilią? Kalbėsiuosi su Jėzumi apie savo širdį, prašysiu Jo, kad parodytų man, kas mane užsklendžia nuo Jo žodžio.

*

Kartosiu paprastą maldą:

„Jėzau, suteik man jautrią širdį, atvirą Tavo žodžiui“.

Kasdienapmastau.lt

XVI eilinės savaitės trečiadienio        2021-07-21 4:49

Evangelija (Mt 13, 1–9)

  Vieną dieną, išėjęs iš namų, Jėzus sėdėjo ant ežero kranto. Prie jo susirinko didžiulė minia; todėl jis įlipo į valtį ir atsisėdo, o visi žmonės stovėjo pakrantėje. Ir jis daug jiems kalbėjo palyginimais. Jis sakė:
  „Štai sėjėjas išsirengė sėti. Jam besėjant, vieni grūdai nukrito prie kelio,ir atskridę paukščiai juos sulesė. Kiti nukrito ant uolų, kur buvo nedaug žemės. Jie netrukus sudygo, nes neturėjo gilesnio žemės sluoksnio. Saulei patekėjus, daigai nuvyto ir, neturėdami šaknų, sudžiuvo. Kiti grūdai nukrito tarp erškėčių. Erškėčiai išaugo ir nusmelkė juos. Dar kiti nukrito į gerą žemę ir davė derlių: vieni šimteriopą grūdą, kiti šešiasdešimteriopą, dar kiti trisdešimteriopą.
  Kas turi ausis, teklauso!“
  Katalikai.lt

XVI eilinės savaitės trečiadienio        2021-07-21 4:48

Dievo Žodis
Atliepiamoji psalmė (Ps 77, 18–19.23–28)

P.  Dangaus duoną Viešpats jiems duoda.

  Jie mintimis Dievą gundė,
  įnoringai reikalaudami maisto.
  Jų kalba buvo priešinga Dievui;
  jie sakė: „Kažin, ar Dievas galės
  tyruose pavalgydinti?“ – P.

  Tačiau iš aukštybių jis debesims įsakymą siunčia,
  dangaus vartus atidaro.
  Ir ima lyti mana jiems valgydinti –
  dangaus duoną jiems duoda. – P.

  Žmogus štai galiūnų duona maitinas:
  jiems maisto siunčiama sočiai.
  Jis pažadina padangėse Rytį,
  Pietį atveda savo galybe. – P.

  Ir viršum jų ima lyti mėsa, nelyginant dulkėm,
  kaip pamario smiltim – sparnuočiais.
  Jie krinta į stovyklą aplinkui
  ties pačiom palapinėm. – P.

Posmelis prieš evangeliją

P.  Aleliuja. – Sėkla – tai Dievo žodis, sėjėjas – Kristus.
                Kas jį susiranda, bus gyvas per amžius. – P. Aleliuja.

XVI eilinės savaitės trečiadienio        2021-07-21 4:48

Dievo Žodis
Pirmasis skaitinys (Iš 16, 1–5. 9–15)

  Visa izraelitų bendruomenė iškeliavo iš Elimo ir antrojo mėnesio penkioliktąją dieną po išėjimo iš Egipto atvyko į Sino dykumą, plytinčią tarp Elimo ir Sinajaus.
  Visa izraelitų bendruomenė tyruose ėmė niurnėti ant Mozės ir Aarono. Izraelitai jiems priekaištavo: „Verčiau mes būtume mirę nuo Viešpaties rankos Egipte, kai sėdėjome prie puodų mėsos ir iki soties valgėme duonos! Jūs išvedėte mus į tą dykumą, kad visus, kurie čia atsidūrė, badu numarintute!“
  Ir Viešpats Mozei pasakė: „Aš taip padarysiu, kad jums iš dangaus lytų duona. Tauta galės eiti ir pasirinkti, kiek jos reikia dienai. Aš noriu išbandyti, ar eis ji mano nurodytu keliu, ar ne. Gamindami tai, ką parsinešė šeštąją dieną, jie pastebės, kad išeina dvigubai tiek, kiek surenka šiaip jau kas dieną“.
  Mozė pasakė Aaronui: „Pranešk visai izraelitų bendrijai: ‘Stokite Viešpaties akivaizdon, nes jis išgirdo jūsų niurzgimą!’“ Kai Aaronas visai izraelitų bendrijai tai pranešė, tie atsisuko į tyrus, ir štai apsireiškė Viešpaties šlovė debesies pavidalu.
  Viešpats prabilo į Mozę: „Aš išgirdau izraelitų niurnėjimą. Tad jiems pasakyk: ‘Šįvakar pavalgysite mėsos, o rytą pasisotinsite duona. Taip jūs pažinsite, kad aš, Viešpats, esu jūsų Dievas’“.
  Vakare atskrido daug putpelių ir nutūpė stovyklą. O rytą aplink stovyklą krito migla. Kai migla išsisklaidė, ant tyrų paviršiaus pasirodė smulkūs grūdeliai lyg kruopos – tartum šerkšnas ant žemės. Tatai išvydę, izraelitai viens kitą klausinėjo: „Manhu?“, tai reiškia: „Kas tai?“
  Mat jie nežinojo, kas tai būtų. Ir Mozė jiems paaiškino: „Tai duona, kurią jums valgyti duoda Viešpats“.

XVI eilinės savaitės antradienio Evangeliją       2021-07-20 5:00

Komentuoja Kun. Ramūnas Mizgiris OFM
Pagal žydų paprotį žodžiu „brolis“ ar „sesuo“ vadinami ne tik tų pačių tėvų vaikai, bet ir sūnėnai bei dukterėčios, pusbroliai bei pusseserės, įbroliai bei įseserės. Taigi, čia pasakymas „broliai“ gali reikšti ne kraujo broliai, bet tolimesni Jėzaus giminaičiai iš Marijos arba Juozapo pusės.
Pro žmonių minią motinai Marijai ir pusbroliams prasimušti iki jo neįmanoma. Tačiau geros valios žmogus praneša Jėzui apie jo artimųjų atvykimą. O jis atsako: „Štai mano motina ir mano broliai! Kiekvienas, kas tik vykdo mano dangiškojo Tėvo valią, yra man ir brolis, ir sesuo, ir motina“ (Mt 12, 49–50).
Jėzaus atsakymas pabrėžia, kad Jėzaus šeimą, Dievo tautą, kuria ne fizinis santykis su Jėzumi, bet džiugus klusnumas Dievo valiai. Jėzus nepaneigė ir neišsigynė savo motinos, o tik praplėtė šią sąvoką. Motiną ir brolius bei seseris siejame tik kaip kraujo giminaičius pagal kūną. Čia Jėzus sieja tarpusavio santykius pagal dvasią.
Jėzus aiškiai pasako, jog giminystė nėra žmogiškosios vertės garantija. Žmogaus vertę lemia visa tai, kas yra susiję su Dievo valia ir jos vykdymu. Jono evangelijos prologe sakoma: „Visiems, kurie jį (Jėzų) priėmė, jis davė galią tapti Dievo vaikais – tiems, kurie tiki jo vardą, kurie ne iš kraujo ir ne iš kūno norų ir ne iš vyro norų, bet iš Dievo užgimę“ (Jn 1, 12-13).
Bernardinai.lt

XVI eilinės savaitės antradienio Evangelijos       2021-07-20 4:55

Komentaro autorius – kun. Nerijus Pipiras

Reikia pripažinti, kad Evangelijos ištraukos, kurias pastarosiomis dienomis skaitome ir apmąstome, nors ir trumpos, bet gana komplikuotos. Kartais būna ir taip – nelemtas atsitiktinumas. Jėzus dar nespėjo atsakyti fariziejams ir Rašto aiškintojams, dar nespėjo argumentuotai atsakyti į jų mestą kozirį, ir štai – dar vena netikėta situacija. Motina ir broliai. Giminaičiai. Nieko negali būti subtiliau.

Evangelistas nemini, dėl ko jie ateina. Gal kai kas prašė. Tiesiog nutildyti tą triukšmadarį, tiesiog perspėti, kad jis per daug nekalbėtų. O gal viskas vyksta atsitiktinai, tarsi netyčia. Ko gero, mums tai nėra svarbiausias dalykas. Jėzaus giminaičiai minioje. Ne vienas iš ten esančiųjų juos pažįsta, todėl bene iš karto nuvilnija garsas: Motina ir visi kiti nori susitikti. Tuo tarpu Jėzus elgiasi mažumėlę keistai. O iš kitos pusės – būtent taip, kaip Jam ir priklauso. Atsakydamas į bekylantį šurmulį, Jis tiesiog primena, kad kiekvienas žmogus Dievui yra be galo brangus, kad ne žmogus yra Dievo tėvas, bet Jis yra žmogaus pradžia, tikslas, atsakymas į visus klausimus ir net slapčiausių lūkesčių išsipildymas. Tad iš tiesų nėra nieko kilniau ir reikšmingiau, nei būti paties Dievo giminaičiu. Tiesiog. Be rango, statuso.

Tad ir šiandieną nesistenkime nuspręsti, kaip Dievas turi elgtis, į kokius rėmus ar eilutes sutilpti, kokių taisyklių laikytis, tačiau patys būkime be galo nuoširdžiai, net kūdikiškai priklausomi nuo Dievo. Juk tik tie, kurie klausosi Jo Žodžio, Jam yra ir broliai, ir seserys, ir motina. Tad ir klausykime. Juk nieko daugiau ir nereikia…

XVI eilinės savaitės antradienio Evangelijos       2021-07-20 4:52

Mąstymas
Prašyti gilaus Dievo valios troškimo bei nuoširdaus jos ieškojimo savo gyvenime

Įeisiu į žmonių minią, kuri spaudžiasi prie Jėzaus tam, kad Jo klausytųsi. Atkreipsiu dėmesį į Mariją, kuri kartu su giminaičiais stovi minios užnugaryje. Ji nori susitikti su savo Sūnumi. Stebėsiuosi jos ramumu ir subtilumu.

*

Prisiartinsiu prie Marijos, kad pasikalbėčiau su ja apie Jėzų, apie jos ilgesį. Jėzus buvo su ja 30 metų. Nuo akimirkos, kai Jis apleido namus, ji santūriai Jį lydi. Ji yra Jėzui artimiausias asmuo žemėje.

*

Kartu su Marija įsižiūrėsiu į Jėzų. Jis sužino, kad Motina Jo laukia ir nori su Juo pasikalbėti. Kokie jausmai bunda manyje, kai klausau Jo žodžių apie Motiną ir brolius? Ką norėčiau Jėzui pasakyti?

*

Jėzus paaiškina, kas apsprendžia giliausią santykį su Juo – tai Dievo valios vykdymas. Niekas Jam nėra labiau artimas nei tas, kuris labiau už viską myli Tėvą ir Jo valią. 

*

Jėzus pasako tuos žodžius dalyvaujant Marijai. Ji yra Jam artimiausias ir brangiausias asmuo ne vien dėl kraujo ryšio, bet ir dėl gilių dvasinių ryšių. Jis duoda man kaip pavyzdį savo Motiną, kuri visa savo širdimi prigludo prie Jo Tėvo valios.

*

Prisiminsiu situacijas ir gyvenimo įvykius, kuriuose pajutau aiškų kvietimą priimti Dievo iššūkius. Kokie tai buvo iššūkiai? Kaip į juos atsiliepiau? Ar yra tokių iššūkių, nuo kurių bėgu?

*

Prisiartinsiu prie Jėzaus, kad kalbėčiausi su Juo apie tai, ką aiškiai atpažįstu kaip Dievo valią, tačiau nepajėgiu priimti savo gyvenime. Patikėsiu Jam visus sunkiausius pasirinkimus. Kartosiu maldą:

„Jėzau, apsaugok mane nuo blogų pasirinkimų“.

Kasdienapmastau.lt

XVI eilinės savaitės antradienio       2021-07-20 4:49

Evangelija (Mt 12, 46–50)

  Jėzui dar tebekalbant minioms, štai jo motina ir broliai stovėjo lauke ir norėjo su juo pasimatyti. Tuomet kažkas jam pranešė: „Štai tavo motina ir broliai stovi lauke, nori su tavim pasikalbėti“.
  Jis atsakė pranešusiam: „Kas gi mano motina ir kas mano broliai?“
  Ir, ištiesęs ranką į mokinius, tarė: „Štai mano motina ir mano broliai! Kiekvienas, kas tik vykdo mano dangiškojo Tėvo valią, yra man ir brolis, ir sesuo, ir motina“.
  Katalikai.lt

XVI eilinės savaitės antradienio       2021-07-20 4:49

Dievo Žodis
Atliepiamoji psalmė (Iš 15, 8–10. 12. 17)

P.  Giedokime Viešpačiui, nes jo šlovė didinga.

  Pykčiu tau pašnypštus, vandenys gūžės,
  bangos pylimu stojos, sustingo jūroje srovės.
  Priešas sau manė: „Aš vysiuos ir pasivysiu,
  dalysiuos grobiu, patenkinsiu savąjį godą;
  ištrauksiu kalaviją ir savo ranka juos žudysiu!“ – P.

  Štai papūtei audra. Juos pridengė jūra.
  Kaip švinas jie grimzdo į šniokščiantį tvaną.
  Tu ištiesei savąją ranką, ir juosius žemė prarijo. – P.

  Nuvesk įsigytąją tautą
  į savo paveldėtąjį kalną
  ir ją pasodink prie savo buveinės, prie savo šventovės,
  kurią tu, Viešpatie, pats įsikūrei. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Jn 14, 23)

P.  Aleliuja. – Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio,– sako Viešpats,–
              ir mano Tėvas jį mylės;
              mes pas jį ateisime ir apsigyvensime. – P. Aleliuja.

XVI eilinės savaitės antradienio       2021-07-20 4:48

Dievo Žodis
Pirmasis skaitinys (Iš 14, 21–15, 1)

  Mozė ištiesė ranką virš jūros, ir Viešpats per ištisą naktį ją slūgdino stipriu rytų vėju. Jūra nuseko, vanduo prasiskyrė. Izraelitai žygiavo per jūrą sausuma, tuo tarpu jų dešinėje ir kairėje stovėjo vanduo lyg siena. Egiptiečiai puolė jų vytis: visi faraono žirgai, karo vežimai bei raitininkai paskui juos patraukė į jūrą.
  Atėjus ryto sargybos metui, Viešpats iš ugnies ir debesies stulpo pažvelgė į egiptiečių rikiuotę ir sukėlė joje sumišimą. Jis ėmė kliudyti vežimų tekiniams, ir tie vos vos bejudėjo. Egiptiečiai pradėjo sakyti: „Reikia mums bėgti nuo Izraelio, nes Viešpats jiems padeda kovoje prieš Egiptą!“
  Tada Viešpats paliepė Mozei: „Ištiesk savo ranką virš jūros, kad vanduo susilietų ir egiptiečius, jų vežimus bei raitininkus užlietų“. Mozė ištiesė ranką virš jūros, ir švintant vanduo vėl suplūdo į senąją vietą, užliedamas bėgančius egiptiečius. Šitaip viešpats suvarė egiptiečius į jūros gelmę. Vanduo sugrįžo atgal ir aptvindė vežimus bei raitininkus – visą faraono kariuomenę, įžengusią paskui izraelitus į jūrą. Nė vieno iš jų neišliko. O izraelitai sausuma perėjo jūrą, tuo tarpu jų dešinėje ir kairėje stovėjo vanduo lyg siena.
  Šitaip tą dieną Viešpats išgelbėjo Izraelį iš egiptiečių rankų. Izraelis matė egiptiečius, negyvus gulinčius ant kranto. Išvydusi, jog Viešpats parodė prieš egiptiečius savo rankos galybę, Izraelio tauta ėmė Viešpaties bijotis. Jie pradėjo tikėti Viešpačiu ir jo tarnu Moze.
  Tuomet Mozė su izraelitais giedojo Viešpačiui šitokią giesmę:

XVI eilinės savaitės pirmadienio        2021-07-19 4:56

Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Kęstutis Dvareckas
Rašto mokytojai ir fariziejai, kaip liudija šios dienos Evangelija, ir neretai mes,  šiuolaikiniai žmonės, kaip byloja asmeninės dievoieškos patirtys, kreipiamės į Dievą prašymu, gal kartais net reikalavimu – „mes norime, kad parodytum ženklą“ (plg. 38 eil.). Viena vertus, mes norime tikėti, kad išgelbėtojas Jėzus ateina asmeniškai mūsų iš įvairių vergysčių vaduoti Laisvei, kita vertus, susižeidę ar sužeisti žmogiškųjų santykių, „meilių“ patirtyse, esame atsargūs tikėti Meile ir reikalaujame jos įrodymų…
„Jei myli, tai elgsiesi taip, kaip pageidauju, tiek, kiek pageidauju, ir tik tuomet, kai tam neprieštarauju. Jei aš tau svarbus, tuomet parodyk man tai konkrečiais darbais, veiksmais, apčiuopiamais įrodymais“, – kartojame vieni kitiems ir pačiam Dievui ir nejučia tampame besočiais ženklų vergais. Patyrę vieną ženklą, sekundėlę pasidžiaugę nurašom jį kaip atsitiktinumą ir meldžiam, prašom, reikalaujam kito.
Bet pamiršti Kelio ženklus ar jų nepastebėti („Aš esu kelias…“) pavojinga, – juos ignoruojant lekiama į įvairiausias katastrofas, kuriose susižalojame, susižeidžiame… sužalojame, sužeidžiame… kartais mirtinai… Ženklas niekada nėra tikslas – jis tik priemonė nurodanti kryptį.
„Nebus duota kito ženklo,“- sako Jėzus… Nes nori duoti ne meilės ženklą, o Meilę, ne tiesas – prielaidų labirintus, o Tiesą, ne gyvenimo ženklą, įvaizdį, o Gyvenimą.
„Teismo dieną pasmerks“  ne Dievas, o Ninevės gyventojai, neišvengę gyvenime klaidų, kartais ir labai didelių, bet išgirdę Jonos pamokslus, įsiklausę į gelbstinčios Meilės ženklus ir atgailavę. Nes geriau suklysti gyvenant, mylint, darant gera, nei vengiant klaidos susilaikyt nuo pagalbos šalia esančiam, nuo meilės, nuo atsakomybės, nuo gyvenimo.
Teismo dieną Pietų šalies karalienė, iš pačių žemės pakraščių keliavusi klausyti Saliamono išminties, pasmerks žmones „pasaulio centrus“, kurie patys sau išmintingiausi, gražiausi, teisiausi, nes ji suvokė, kad išmintingiau klausytis, nei kalbėti, mokytis, nei mokyti, suprasti, nei būti suprastam, duoti, nei gauti, mylėti, nei būti mylimam..
Kiekvienas, kas įsiklausydamas į ženklus ieško išminties, ieško tiesos, ieško visaverčio gyvenimo, – atranda Dievą, – daugiau nei Joną, Saliamoną, daugiau nei Žmogų…
Bernardinai.lt

XVI eilinės savaitės pirmadienio Evangelijos       2021-07-19 4:52

Mąstymas
Prašyti sugebėjimo atpažinti kasdienius iššūkius Dievo žodžio šviesoje

Įsiklausysiu į aštrius Jėzaus žodžius, skiriamus Rašto aiškintojams ir fariziejams. Jėzus atskleidžia jų neištikimybę ir klastingumą. Jie pažįsta Raštą, klauso Jėzaus mokslo, mato Jo stebuklus, o laukia papildomo ženklo, nepastebi dovanų, kurias gali pasiekti ranka.

*

Įsisąmoninsiu, kad aš gyvenu dvasiniame komforte. Pažįstu Jėzų ir Jo Evangeliją. Gyvenu jo Bažnyčioje. Kasdieną galiu susitikti su Juo sakramentuose, melsdamasis su Dievo žodžiu. Ką galiu pasakyti apie savo asmeninį ryšį su Dievo žodžiu ir sakramentais?

*

Jėzus įspėja mane dėl neištikimybės ir klastingumo dvasiniame gyvenime. Jokie kiti „stebuklingi ženklai“, religinės praktikos neprakalba man, jei prasilenkiu su Dievu Jo žodyje bei sakramentuose, kuriuos duoda man kasdien. 

*

Mano Rašto pažinimui ir žinioms apie Dievą reikia gyvo ryšio su Jėzumi. Be šio ryšio galiu prasilenkti su Juo. Asmeninės Jėzaus patirties trūkumas išsekina širdį ir padaro ją nejautrią Jo įkvėpimams.

*

Didžiausias ženklas man jau yra duotas. Tai yra Jėzus Kristus. Jis atėjo pas mane paskelbti Evangeliją. Dėl manęs Jis numirė ir prisikėlė iš mirties. Jis gyvena mano kasdienybėje ir kviečia mane į atsivertimą bei praneša apie teismo dieną.

*

Pakviesiu į maldą savo globėjus, šventuosius su kuriais mane jungia ypatingas dvasinis ryšys. Kartu su jais prašysiu dvasinio jautrumo Dievo įkvėpimams ir ženklams mano gyvenime.

Prašysiu ypatingos Dievo žodžio pamilimo malonės.

Kasdienapmastau.lt

XVI eilinės savaitės pirmadienio       2021-07-19 4:50

Evangelija (Mt 12, 38–42)

  Kai kurie Rašto aiškintojai ir fariziejai ėmė reikalauti: „Mokytojau, mes norime, kad parodytum ženklą“. Jis atsakė:
  „Pikta ir neištikima karta reikalauja ženklo, bet nebus jai duota kito ženklo, tik pranašo Jonos ženklas. Kaip ‘Jona išbuvo tris dienas ir tris naktis jūrų pabaisos pilve’, taip ir Žmogaus Sūnus išbus tris dienas ir tris naktis žemės širdyje.
  Nineviečiai teismo dieną kelsis drauge su šia karta ir ją pasmerks, nes jie atsivertė, išgirdę Jonos pamokslus, o štai čia daugiau negu Jona.
  Pietų karalienė teismo dieną prisikels drauge su šia karta ir ją pasmerks, nes ji ėjo iš žemės pakraščių klausytis Saliamono išminties, o štai čia daugiau negu Saliamonas“.
  Katalikai.lt

XVI eilinės savaitės pirmadienio       2021-07-19 4:49

Dievo Žodis
Atliepiamoji psalmė (Iš 15, 1–6)

P.  Giedokime Viešpačiui, nes jo šlovė didinga.

  Giedokime Viešpačiui, nes jo šlovė didinga:
  jūron jis nubloškė žirgus ir jojėjus.
  Viešpats – mano jėga ir stiprybė:
  jis mane išgelbėjo.
  Jis mano Dievas, ir aš jį šlovinsiu,
  jis mano tėvo Dievas, ir aš jį aukštinsiu. – P.

  Viešpats – karys kovingas,
  jo vardas – Jahvė.
  Jūron jis nubloškė faraono vežimus ir kariauną.
  Rinktiniai kovotojai Meldų jūroj paskendo. – P.

  Siena bangų juos užgriuvo,
  jie tarsi akmenys grimzdo į gelmę.
  Viešpatie, tavo dešinė didžiai galinga,
  Viešpatie, tavo dešinė sutriuškina priešą. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Ps 94, 8)

P.  Aleliuja. – O, kad išgirstumėt šiandien, ką jums Viešpats byloja:
                „Tegul jūsų širdys nebūna storžievės“. – P. Aleliuja.

XVI eilinės savaitės pirmadienio       2021-07-19 4:49

Dievo Žodis
Pirmasis skaitinys (Iš 14, 5–18)

  Kai Egipto karaliui buvo pranešta, jog Izraelio tauta pabėgusi, pasikeitė faraono ir jojo tarnų širdies mintys apie tą tautą. Jie sakė sau: „Ir kaipgi galėjome taip padaryti, kad mes paleidome izraelitus iš tarnavimo mums!“ Jis liepė kinkyti žirgus į karo vežimą ir sušaukė savo kariauną. Pasiėmė šešis šimtus rinktinių karo vežimų ir, kiek tik buvo egiptiečių vežimų, su kariais juose.
Viešpats užkietino Egipto karaliaus faraono širdį, taip kad tas ėmė vytis izraelitus, kai šie su iškelta ranka iškeliavo. Tad egiptiečiai su visais faraono žirgais ir karo vežimais, su jojo raiteliais ir kitais kareiviais juos vijosi. Ir pasivijo, kai tie stovyklavo pajūryje prie Pi Hachirito, priešais Baal Cefoną.
  Faraonui prisiartinus, izraelitai apsižvalgę pamatė, kad paskui juos betraukią egiptiečiai. Jie labai nusigando ir ėmė garsiai šauktis Viešpaties. O Mozei prikaišiojo: „Ar Egipte nebuvo kapų, kad tu mus į tyrus išsivedei mirti? Ką su mumis padarei? Ko gi mus išvedei iš Egipto? Ar mes tau dar Egipte nesakėme: ‘Palik mus ramybėje! Mes gi norime tarnauti egiptiečiams!’ Juk vis dėlto mums daug geriau egiptiečiams tarnauti nei tyruose mirti“.
  Bet Mozė prabilo į tautą: „Jūs nebijokite! Tvirtai stovėkite, ir jūs pamatysite Viešpaties pagalbą, kurią jis suteiks jums šiandien. Kaip jūs dabar matote egiptiečius, taip jų nebematysite niekad per amžius. Viešpats kovos už jus, o jūs pabūkite tyliai“.
  O Viešpats kalbėjo Mozei: „Ko tu manęs šaukiesi? Paliepk izraelitams keliauti. O pats iškelk savo lazdą, ištiesk savo ranką virš jūros, ją perskirk, kad izraelitai galėtų sausuma žengti per jūrą. Bet aš užkietinsiu faraono širdį, ir jie iš paskos jus vysis. Aš noriu būti pašlovintas per faraono, visos jo kariaunos – jo karo vežimų ir raitelių likimą. Egiptiečiai turi patirti, jog aš esu Viešpats, kada faraono, jo karo vežimų bei raitelių likimu aš įgysiu sau šlovę“.

Taip>>>ah1       2021-07-18 15:02

Kol netapsime Dievo vaikais, mes teesame gyvuliai. Tik, jei duosimės Jo vedami, t.y. būti išganyti,  galime išsivaduoti iš šio pasaulio gaivalo, mus sugundžiusio šėtono,  nagų.

ah1       2021-07-18 12:25

tai dėjo Viešpats - mes jo avys, gyvuliai paskerdimui vienu žodžiu.

Kun. Vytenis Vaškelis       2021-07-18 11:53

Atokvėpio valandėlė beribio gailestingumo pagreičiui
paštalų išsiuntimas žvejoti sielų jiems buvo pirmas „saldus“ Dievo išganyme dalyvavimo potyris. Viskas vyko sklandžiai: žmonės išgirdo naują Žinią, atviromis širdimis priėmė ją, atsivertė, ir Jėzaus vardu mokiniai išvarė daug demonų. Misijai pasibaigus, jie iš džiaugsmo švytinčiomis akimis sugrįžo pas Mokytoją, nes darė tai, ko mokė Jis. Klusnumas Dievui – gražiausia protingo kūrinio būtį pašventinanti savybė.
Kristus žinojo, kad jų vargai bei persekiojimai, susiję su Evangelijos skelbimu, juos lydės ateityje, kai Sekminių Dvasia jų charakteriui padės formuotis pagal Nukryžiuotojo paveikslą. Tada jie asmeniniais kentėjimais galės prisidėti prie Dievo Sūnaus atlikto Atpirkimo „išpuošimo“, nes kiekvienas su apaštalu Pauliumi galės sakyti: Savo kūne papildau, ko dar trūksta Kristaus vargams dėl Jo Kūno, kuris yra Bažnyčia.
Kai Jėzus jiems paliepė nuo žmonių sambrūzdžio atsiriboti, viską palikti ir eiti į atokią vietą truputį pailsėti, šį kartą nebuvo lemta taip įvykti. Nors jie išplaukė valtimi į negyvenamą vietą, į vienumą, aplinkiniai juos pastebėjo, leidosi įkandin jų, ir stebėtina, – iš visų miestų žmonės subėgo tenai pėsti ir net pralenkė mokinius. Kaip neapsakomai jie alko Dievo žodžių tiesos! Suprato, kad jų sielos be Kristaus visada panašės į dykvietes, nes nėra pasaulyje žmogaus, kuris vien savo pastangomis galėtų širdyje pasėti Išganymo grūdelį, pajėgų užauginti būsimosios Jeruzalės medį, kurio šakose net padangių sparnuočiai galėtų sukti lizdus.
Išlipęs į krantą, Jėzus pamatė didžiulę minią, ir Jam pagailo žmonių, nes jie buvo tarsi avys be piemens. Ir Jis pradėjo mokyti apie Dievo Karalystės dalykus (žr. Mk 6, 24). Taigi kartais poilsį tenka iškeisti į atliekamą gailestingumo darbą artimui, kai pagalba jam čia bei dabar yra svarbiau už viską. Vienas iš teologų apie tai šitaip rašė: „Poilsis yra Pažadėtoji žemė ir vaizduoja tai, ką Dievas tikrai pažadėjo: save patį. Tik Jame bus mūsų namai. Kitur visuomet esame tremtiniai, pabėgėliai ar keleiviai.“
Viena iš tinkamiausių poilsio formų – vienos veiklos pakeitimas kita, kuri padėtų dvasiškai ištirti savo siekius bei tikslus. Tada galėtume savęs paklausti: „Ar mano gyvenime yra darbo ir poilsio, maldos bei kitų užsiėmimų pusiausvyra? O gal nesirūpinu savo sveikata, nors žinau, kad ji – Dievo duotybė, už kurią teks duoti apyskaitą jos Davėjui?“

Kun. Vytenis Vaškelis       2021-07-18 11:53

II. Pasak Katekizmo, „Dievas septintą dieną „sustojo ir ilsėjosi“ (Iš 31, 17), žmogus taip pat turi ilsėtis“… Kai pradedame jausti, kad mūsų sveikata ima silpnėti, dera prisiminti šv. Chosemarijos Eskrivos žodžius: „Fizinis išsekimas. Esi… nusivaręs. Pailsėk. Nutrauk tą išorinę veiklą. Pasitark su gydytoju. Paklusk ir nusimesk visus rūpesčius. Greitai sugrįši prie įprasto gyvenimo ir pagerinsi, jei esi ištikimas, savo apaštalavimą.“
Kai Dievo akivaizdoje save ištyrę pripažįstame, kad sielai bei kūnui reikia poilsio, ir, laikydamiesi tiesos kelio, atsitraukiame nuo tų veiklų, kurios alina sveikatą, ne vien sau pagelbėsime, bet ir kitiems – nes tik dvasiškai bei fiziškai sustiprėję galėsime su giedra nuotaika tarnauti aplinkiniams.
Savo kasdieninėse maldose prisiminkime tuos pabėgėlius ir migrantus, ypač vaikus ir besilaukiančias kūdikių moteris, kurie iš Baltarusijos plūsta į Lietuvą. Tam tikra jų dalis, lengvabūdiškai patikėję vertelgų pažadais, kad nuvykę svetur galės gyventi geriau, išpardavė viską, ką turėjo, išleido santaupas „laimės bilietui“, ir, atsidūrę mūsų krašte, pagaliau įsitikino, kad buvo suvedžioti bei apgauti…

Kai šiuo metu susiduriame su tam tikrais mus užklupusios stichinės kaitros sunkumais, pagalvokime, kiek nepalyginamai daugiau bėdų mūsuose patiria ypač tie dvasiškai palūžę pabėgėliai, kurių svajonės sudužo, nes jie jau žino arba jaučia, kad privalės grįžti ten, iš kur atvyko, kur niekas jų nelaukia, kur nebebus net skurdžios, bet nuosavos pastogės, nes jos nebėra… Nors, ačiū Dievui, migrantais rūpinasi įvairių institucijų atstovai, savanoriai, bet nusivylusiems ar net prarandantiems norą gyventi reikia ne tik materialinės pagalbos, bet psichologinės ir ypač dvasinės.

Jėzau, suteik mums savo gailestingumo malonę, nes Tu tinkamiausiu būdu mums primeni, jog svetimo skausmo nebūna. Didis Dieve, ištiesk savo laiminančią ranką virš tų migrantų, kuriems labiausiai reikia kantrybės ir ramybės, kad dvasiškai nepalūžtų… Per įvairius pagalbininkus padėk jiems dvasia atsitiesti, Tave prisiminti ir maldoje tikros vilties Tavyje ieškoti.

Klausimas       2021-07-18 11:12

O kada gi mes “atrandame gebėjimą išgyventi vieni kitų gyvenimus, mes tampame viena. Tampame viltimi pasauliui…”?

Mons. Adolfas Grušas       2021-07-18 10:43

UŽUOJAUTA, TEIKIANTI VILTĮ

„Eikite sau vieni į negyvenamą vietą ir truputį pailsėkite“…

Apaštalai po du, taip, kaip juos į kelionę išleido Jėzus, grįžo laimingi iš tos Žodžio ir skurdo piligrimystės. Jie susitiko su daugybe žmonių ir tai darė, naudodamiesi tuo, ką iki tol išmoko iš Jėzaus: stengėsi būti artimi vargstantiems, guodė juos, gydė, vadavo iš demonų nelaisvės. Be abejo, tai kėlė jų pasitenkinimą savimi ir pasididžiavimą, jog yra leista dalyvauti tokiame nepaprastame darbe, tačiau dabar atėjo laikas susitikti su savimi pačiais, atkurti ryšį su tuo, kas yra svarbiausia žmogaus vidiniam gyvenimui.

Parafrazuojant Izraelio išminčių, galima nedvejojant pasakyti, jog viskam yra savas laikas: šiuo atveju - laikas veikti ir laikas paklausti savęs, kokia yra viso to prasmė ir ką tai duoda pačiam mokiniui. Yra laikas, kai galima keliauti iš namų į namus, ir yra laikas „įkurti namus“ tarp savųjų ir savyje.

Apaštalų darbas padėjo daug kam, tačiau, nežiūrint to, Izraelyje vis tiek liko daug darbo, ligonių, raupsuotųjų, Naino našlių, ašarų, kurias galima ir reikia nušluostyti, ir vis dėlto Jėzus, užuot grąžinęs mokinius į tą skausmo ir bado sūkurį, pasiėmė juos su savimi, norėdamas pamokyti gyvenimo išminties.

Šiandien gyvename kultūroje, kurioje augančios pajamos, nuolat didėjantis produktyvumas, nešantis gerbūvį, atrodo, įtikino mus, kad kaip tik žmonių vykdomi įsipareigojimai suteikia gyvenimui tikrąją vertę. Jėzus, tačiau, moko mus, jog pats gyvenimas turi nepaprastą vertę, netgi nepaisant mūsų įsipareigojimų  ir nuveiktų darbų. Šito gali ir nepavykti suprasti, vien tik darbuojantis…

Vis dėlto, Viešpaties poilsis skiriasi nuo to, kaip jį supranta žmonės…

Nesustabdomas žmonių srautas pasiekė Jėzų ir apaštalus netgi toje „nuošalioje vietoje“, todėl Viešpačiui teko vėl savo laiką skirti žmonėms. Evangelistas labai aiškiai nurodo priežastį: „Jam pagailo žmonių, nes jie buvo tarsi avys be piemens“. Tai pirmoji Jėzaus reakcija: Jis jaučia skausmą dėl pasaulio, „ir jis pradėjo juos mokyti daugelio dalykų“.

Galėtume sakyti, jog miniai svarbu buvo visai kas kita: jie laukė išgydymo, buvo alkani, apsėstieji troško būti išvaduoti iš piktosios dvasios valdžios. Mokymas šiuo atveju gali atrodyti tik tuščias filosofavimas, kuris nepasotina, nepagydo ir nesuteikia jėgų, tačiau Išganytojui visų pirma rūpėjo kitas, vidinis gyvenimas, kuriame taip pat kenčiama, badaujama, trokštama. Prabildamas miniai Jėzus parodė, kad Jis nėra abejingas tam, kas vyksta su žmogumi. Jis atsivedė apaštalus, kad jie, nurimę po aktyvios veiklos, įsigilintų į save, ir lygiai tą patį Jis siūlo visiems savo pasekėjams, nes savęs suvokimas yra pati didžiausia išmintis. Žmogui reikia fizinės sveikatos ir pagalbos, bet ne kartą dar labiau reikia atjautos ir supratimo, viso to, ką psichologai vadina empatija: gyvenimo vardan kito, persiėmimo kito rūpesčiais, pastangų, kad kitam žmogui būtų geriau. Šis jausmas yra sveikos krikščionių bendruomenės požymis.

Visa tai galioja kiekvienam iš mūsų: kai išmokstame atjautos, kai iš naujo atrandame gebėjimą išgyventi vieni kitų gyvenimus, mes tampame viena. Tampame viltimi pasauliui…

Evangelijos       2021-07-18 10:40

Mąstymas
Prašyti malonės giliai išgyventi tiesą, kad Jėzus rūpinasi manimi

Įsivaizduosiu apaštalus, kurie sugrįžta iš misijos. Noriu dalyvauti jų džiaugsme. Žvelgsiu į jų džiaugsmingus veidus. Pastebėsiu, kaip jie buriasi apie Jėzų, nes nori pasidalinti savo pirmaisiais apaštališkais išgyvenimais.

*

Prisiminsiu savo pirmuosius apaštalinės veiklos įspūdžius bei teigiamas savo pašaukimo kelionės patirtis. Prisiminsiu tuos džiaugsmingus jausmus, kuriuos tada išgyvenau. Ar randu kasdienybėje laiko, kad pasidalinčiau su Jėzumi savo išgyvenimais?

*

Atkreipsiu dėmesį į Jėzaus susirūpinimą ir Jo jautrumą. Jis pirmas pastebi apaštalų nuovargį, kad jie neturi laiko netgi pavalgymui. Jėzus pataria jiems eiti į negyvenamą vietą ir pailsėti. Ir Jis eina kartu su jais.

*

Prisiminsiu situacijas iš savo gyvenimo, kai jaučiausi persidirbęs, psichiškai ir fiziškai išsekęs, kas tada man padėjo? Kaip praleidžiu laiką, kai esu pavargęs? Ar sugebu susiorganizuoti sau „dykumos“ dieną? Kokios yra mano kasmetinės rekolekcijos?

*

Stebėsiu minias, kurios bėga pas Jėzų iš įvairių vietovių. Pabandysiu įsijausti į jų vidinį Jėzaus troškimą. O manyje ar yra Jėzaus ilgesys? Ką konkrečiai darau, kad Jį sutikčiau?

*

Kai Jėzus prisiartino prie kranto, minia Jo jau laukė. Pastebėsiu Jėzaus žvilgsnį, kaip gailestingai Jis žvelgia į minią. Jėzus žino žmonių vienišumą, pasimetimą ir dvasinį alkį. Jis pradeda juos mokyti. Jėzus gailisi ir manęs, ir aš galiu visada tikėtis iš Jo pastiprinančio žodžio.

*

Nuoširdžiame pokalbyje su Jėzumi atiduosiu Jam savo praeitį. Paprašysiu Jo, kad apsaugotų mane nuo pasimetimo ir kad nusivylimų momentais atsiustų man gerų ganytojų. Melsiuosi psalmės žodžiais (Ps 23, 1):

VIEŠPATS yra mano Ganytojas, –

man nieko netrūksta.

Kasdienapmastau.lt


Rekomenduojame

Kun. Robertas Grigas primena: ne tvoros ir ne tanketės apsaugo parlamentus…

Nida Vasiliauskaitė ir jos „Lapių medžioklės“. Išvarymo instrukcijos: sugauti, išvyti, dezinfekuoti

Ramūnas Aušrotas. Apie sprendimų „greitumą“

Geroji Naujiena: Sekime Jėzų ir nebūsime sugėdyti

„Teisingumo registras“: ar esate pasiruošę gyventi be pilietinių teisių?

„Neredaguota“ pokalbis su Aurelijumi Veryga apie pandemija ir politiką

Lietuvos šeimų sąjūdžio tarptautinė konferencija po mitingo: „Valstybių ateitis diktatūros šešėlyje“ (vaizdo įrašas)

Algimantas Rusteika. Kas bandė organizuoti riaušes?

Liudviko Jakimavičiaus pastebėjimas: ant ko tada visas bėdas vers?

Rugsėjo 10 d. mitingo Katedros aikštėje rezoliucija

Mero rinkimai Trakuose. Ramūno Aušroto programa: kaip išspręsti įsisenėjusias Trakų komunalinio ūkio problemas?

Nidos Vasiliauskaitės kalba rugsėjo 10 dienos mitinge Katedros aikštėje (vaizdo įrašas): „Mes nesiderame!“

Rugsėjo 10 dienos mitingo Katedros aikštėje vaizdo įrašas

Vasariški pokalbiai su Dovilu Petkumi. Arkivyskupas ir nuncijus Ukrainai Visvaldas Kulbokas: Šv. Sostas gali būti tarpininku siekiant taikos

Algis Avižienis „Iš savo varpinės“: Globalistinė Lietuvos užsienio politika

Vygantas Malinauskas. Kodėl Lietuvai taip nesiseka suvaldyti pandemijos? Palyginimas su kaimynais ir ... Indija

Nida Vasiliauskaitė. Nebijokime. Tai jie tegu bijo

William H. McRaven kalba Techaso universiteto studentams: kaip įveikti pasaulį

Iš propagandos frontų. Andrius Kubilius ir Rasa Juknevičienė – net jei sau prieštarauja, vis tiek teisūs, arba Liežuvis – pikčiausias jų priešas

„Neredaguota“ pokalbis su advokatu prof. dr. Ignu Vėgėle. Valstybė ir teisė

Nidos Vasiliauskaitės replika apie netrukus įsigaliosiančius draudimus

Linas V. Medelis. Uždrausti valdantiesiems giedoti himną – Tautišką giesmę

Pandemiją galima valdyti ir kitaip: pranešimų ištraukos ir reportažai iš STI konferencijos „Demokratija karantine. Susikalbėjimo galimybės“

Šiandien legendinio partizano J. Lukšos-Daumanto atminimą istorikai įprasmins tarptautine konferencija apie ginkluotą antisovietinį pasipriešinimą

Justas Sakavičius. Dėl ko verta sunerimti VISIEMS

Vesti visuomenę prie Jėzaus: kun. N. Pipiro mintys ir bendražygio dr. D. Stakišaičio prisiminimai minint s. Ados-Benvenutos Urbonaitės šimtmetį

Advokatai J. Sakavičius ir A. Mozeris: nei tarnautojai, nei mokyklų administracijos neturi teisės skatinti mokinius skiepytis be tėvų žinios

Prof. Alvydas Jokubaitis: jei katalikai reikalautų to paties kaip homoseksualai, kiltų skandalas

LRT: Lietuva kalba. Ką daryti su tūkstančiais Lietuvoje esančių migrantų – integruoti ar išsiųsti? V. Sinicos atsakymas, kurio jis nespėjo pagarsinti

Suderinimas mitingui Vilniuje gautas

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.