Dienos aktualija, Geroji Naujiena

Geroji Naujiena: uoliai sergėkime Dvasios vienybę taikos ryšiais

Tiesos.lt redakcija   2021 m. liepos 25 d. 1:06

37     

    

Geroji Naujiena: uoliai sergėkime Dvasios vienybę taikos ryšiais

Privalgys, ir dar atliks

Kartą atvyko vyriškis iš Baal-Šališos ir Dievo žmogui Eliziejui atnešė pirmųjų tų metų vaisių: dvidešimt miežinės duonos kepaliukų ir naujų grūdų pintinėje.
Eliziejus paliepė tarnui: „Paduok tai žmonėms – tegu valgo!“
Tasai dar dvejojo: „Kaip tiek paduoti šimtui vyrų!“
Tačiau Eliziejus griežtai reikalavo: „Paduok tai žmonėms – tegu valgo, nes štai ką sako Viešpats: ‘Privalgys, ir dar atliks’“.
Tada tarnas padavė jiems, ir tie valgė, ir dar liko, kaip Viešpats buvo pasakęs (2 Kar 4, 42–44).

* * *

Viešpatie, atveri savo dosniąją ranką ir maitini mus sočiai

Viešpatie, tegu visi tvariniai tau dėkoja,
tegu tave garbina ištikimieji.
Tegu jie skelbia tavo karalystės kilnumą,
tegu garsina tavo galybę.
Į tave krypsta akys kiekvieno,
savo metu visiems duodi peno.
Atveri savo dosniąją ranką,
sočiai maitindamas visa, kas gyva.
Kur Viešpats žengia – žengia teisingai,
ką jis padaro, tas šventa.
Dievas arti kiekvienam, kas jo šaukias,
kiekvienam, kas iš tyros širdies šaukias (Ps 144, 10–11, 15–18).

* * *

Vienas kūnas, vienas Viešpats, vienas tikėjimas, vienas Krikštas

Broliai! Aš, kalinys Viešpatyje, raginu jus elgtis, kaip dera jūsų pašaukimui, į kurį esate pašaukti. Su visu nuolankumu bei meilumu, su didžia kantrybe palaikykite tarpusavio meilę, uoliai sergėkite Dvasios vienybę taikos ryšiais. Vienas kūnas ir viena Dvasia, kaip ir esate pašaukti į vieną savo pašaukimo viltį. Vienas Viešpats, vienas tikėjimas, vienas Krikštas. Vienas Dievas ir visų Tėvas, kuris virš visų, per visus ir visuose (Ef 4, 1–6).

* * *

Davė išdalyti visiems, kiek kas norėjo

Jėzus nuvyko anapus Galilėjos, arba Tiberiados, ežero. Jį lydėjo gausi minia, nes žmonės matė stebuklus, kuriuos jis darė ligoniams. Jėzus užkopė į kalną ir ten atsisėdo kartu su mokiniais. Artėjo žydų šventė Velykos. Pakėlęs akis ir pamatęs, kokia daugybė pas jį atėjusi, Jėzus paklausė Pilypą: „Kur pirksime duonos jiems pavalgydinti?“ Jis klausė mėgindamas jį, nes pats žinojo, ką darysiąs. Pilypas jam atsakė: „Už du šimtus denarų duonos neužteks, kad kiekvienas gautų bent gabalėlį“. Vienas iš mokinių, Simono Petro brolis Andriejus, jam pasakė: „Čia yra vienas berniukas, kuris turi penkis miežinės duonos kepaliukus ir dvi žuvis. Bet ką tai reiškia tokiai daugybei!“ Jėzus tarė: „Susodinkite žmones!“ Toje vietoje buvo daug žolės. Taigi jie susėdo, iš viso kokie penki tūkstančiai vyrų.

Tada Jėzus paėmė duoną, sukalbėjo padėkos maldą ir davė išdalyti visiems ten sėdintiems; taip pat ir žuvų, kiek kas norėjo. Kai žmonės pavalgė, jis pasakė mokiniams: „Surinkite likučius, kad niekas nepražūtų“. Taigi jie surinko ir iš penkių miežinės duonos kepalėlių pripylė dvylika pintinių gabaliukų, kurie buvo atlikę nuo valgiusiųjų. Pamatę Jėzaus padarytą stebuklą, žmonės sakė: „Jis tikrai yra tas pranašas, kuris turi ateiti į pasaulį“.

O Jėzus, supratęs, kad jie ruošiasi pasigriebti jį ir paskelbti karaliumi, vėl pasitraukė pats vienas į kalną (Jn 6, 1–15).

* * *

Pašaukti į vieną viltį meldžiame: tesuburia mus viena Dvasia į vieną Bažnyčią, kad gyventume meilėje, vienybėje ir ramybėje.
Iš tavo dosniosios rankos gausiai apdovanoti meldžiame Tave, Viešpatie, ir už daugybę badaujančiųjų bei alkstančiųjų: tepasotina Jėzus kūnus ir sielas.
Kiekvienas asmeniškai ar bendruomenėje melskimės ir už Lietuvą Tiesoje: Dieve, savo tiesa tu apšvieti klystančius – tesugrįžta jie į tikrąjį kelią, padėk Bažnyčios vaikams atmesti visa, kas žemina krikščionio vardą, ir laikytis to, kas jam pritinka.
Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

 

* * *

Sigitas Tamkevičius. Duonos padauginimo stebuklas  
17 eilinis sekmadienis

Apaštalas Jonas pasakoja apie žmonių minios pamaitinimą penkiais duonos kepalėliais ir dviem žuvimis. Keliaujančiųjų į Velykų šventes Jeruzalėje buvo tūkstančiai vyrų, neskaitant moterų ir vaikų, ir Jėzus paliepė apaštalams juos pamaitinti. Bet kaip tai padaryti, kai tik vienas berniukas turėjo penkis duonos kepalėlius ir dvi žuveles? Tačiau apaštalai jau turėjo patirties, kad „Dievui nėra negalimų dalykų“ (Lk 1, 37), todėl jie padalijo žmonėms duoną bei žuvį; žmonės pavalgė, ir buvo surinkta dar dvylika pintinių likusių duonos gabalėlių. Stebuklas buvo toks akivaizdus, jog žmonės kalbėjo: „Jis tikrai yra tas pranašas, kuris turi ateiti į pasaulį“ (Jn 6, 14).

Šia proga Jėzus kalbėjo žmonėms apie duoną, nužengiančią iš dangaus, ir kad ta duona būsiąs jo kūnas už pasaulio gyvybę (plg. Jn 6, 52). Tai buvo pirmoji Jėzaus užuomina apie Eucharistijos duoną, kurią jis duos valgyti mokiniams Velykų vakarienės metu ir kurią lieps dalyti įtikėjusiems broliams bei seserims.

Popiežius Pranciškus kalba: „Duonos padauginimo stebuklas nėra tik istorinis faktas. Tai, ką aprašo Evangelija, vyksta kasdien iki šių dienų. Kristus visada yra tarp mūsų, mus moko ir lydi savo globa. Duonos padauginimo stebuklas vyksta kiekvieną dieną: Kristus daugina Dievo žodžio duoną sieloms stiprinti; Jis stebuklingai daugina ir kitą duoną – Eucharistiją.“

Skaitomas ar Mišiose girdimas Dievo žodis stiprina mūsų tikėjimą, leidžia giliau suprasti Dievo veikimą pasaulyje ir jo Sūnaus misiją siekiant išlaisvinti mus iš supančio blogio.

Priimdami Eucharistiją mes susitinkame su Jėzumi ir tampame dangiškojo Tėvo vaikais, o tarpusavyje – broliais; taip pat gauname iš Jėzaus malonę, kuri skatina dalytis su kitais tuo, ką turime. Eucharistija yra pats veiksmingiausias vaistas, gydantis mūsų savanaudiškumą.

Jėzus padarė stebuklą, pasinaudodamas penkiais duonos kepalėliais ir dviem žuvelėmis. Kad Dievas padarytų didelį stebuklą, žmogui reikia bent šiek tiek prisidėti. Bažnyčioje apstu tokios žmogaus ir Dievo sąveikos pavyzdžių. Kai šv. Pranciškus Asyžietis kūrė mažųjų brolių bendruomenę, pradžia buvo tokia kukli, kaip tie penki duonos kepalėliai. Dievas pasinaudojo šio šventojo pastangomis ir amžių būvyje per pranciškonų vienuoliją atliko ir atlieka daugybę gerų darbų.

Panašiai buvo ir su kitomis vienuoliškomis bendruomenėmis. Vargstančiųjų globai pasišventusios šv. Motinos Teresės iš Kalkutos pastangos pradžioje atrodė tokios mažos, kaip tos berniuko rankose turėtos dvi žuvelės, bet Dievas tas pastangas laimino. Šiandien Motinos Teresės įkurtos kongregacijos seserys tarnauja ne tik Indijoje, bet ir visame pasaulyje, taip pat ir Lietuvoje, atlikdamos didelių meilės darbų.

Dievo žodis kviečia pamąstyti, ką mes galėtume padaryti, kad šalia mūsų esantys ir daug ko stokojantys žmonės patirtų Dievo meilės stebuklą. Iš tikrųjų, žmogus alksta ne tik duonos, bet ir tiesos, meilės bei tikros laisvės. Susidurdami su savo ir kitų žmonių bėdomis, mes esame linkę dejuoti, tačiau skundai nieko neišsprendžia. Mes galime kaip tas berniukas iš Evangelijos paaukoti tą truputį, kurį turime. Anot popiežiaus Pranciškaus, kiekvienas iš mūsų turime vienokio ar kitokio pavidalo „penkis duonos kepalėlius ir dvi žuvis“ – turime laiko, gebėjimų, žinių, ir jei tą truputį panaudojame, jo gali pakakti, kad aplink mus būtų daugiau meilės, teisingumo bei džiaugsmo. Ypač vertingi geros maldos trupinėliai, kai meldžiamės už žmones, patiriančius kokių nors išbandymų arba besidarbuojančius dėl bendrojo gėrio. Tapkime duonos padauginimo stebuklo bendradarbiais!

Kardinolas Sigitas Tamkevičius

 

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

XVII eilinės savaitės šeštadienio        2021-07-31 5:23

Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Ernestas Maslianikas
Šios dienos Geroji Naujiena mums primena nuodėmės pasekmes. Deja, bet kiekviena nuodėmė paskui save patraukia ir kitas nuodėmes. Ir jei laiku nenutrauksime ryšio su ja, tai ji tik didės. Kol žmogus bičiuliaujasi su nuodėme, tol jis yra jos įkaitas.
Pasakojime apie Jono Krikštytojo mirties aplinkybes įkaitas iš tiesų yra pats Erodas. Juk tai jis patyrė pralaimėjimą ir padarė tai, ko nenorėjo, tai, ko netgi bijojo. Jis akivaizdžiai pasirodė esąs per silpnas kovoti su nuodėme. Nors ir buvo karalius, tačiau silpnavalis, nesugebantis susitvarkyti netgi su pačiu savimi. Taigi puikiai matome, kokį elgesį skatina kiekviena nuodėmė ir kokios tada būna jos pasekmės.
Jonas Krikštytojas, nors ir buvo įkalintas, tačiau vis tiek išliko ištikimas Dievui, išliko ištikimas sąžinei. Kalėjimas jam netrukdė ir toliau priminti apie tokį elgesį, kuris yra nesuderinamas su Dievo įsakymais.
Mes patys sudėtingose situacijose dažnai esame linkę užmerkti akis prieš nuodėmę ir jos atnešamą blogį. Tiek savo atveju, tiek ir tų, nuo kurių esame bent šiek tiek priklausomi. Tai yra mūsų bandymas nuslopinti savo sąžinę. Tokiu atveju mes suvaržome savo vidinę laisvę. Ar ką nors iš tokio elgesio laimime? Čia jau kitas klausimas, verčiantis abejoti tuo, kad suvaržyta sąžinė yra geriau, nei nevaržoma ir objektyvi vidinė laisvė.
Bernardinai.lt

XVII eilinės savaitės šeštadienio Evangelijos       2021-07-31 5:22

Mąstymas
Prašyti tyros sąžinės malonės ir ištikimybės pašaukimo vertybėms

Šiandieninė Evangelija pastato mane prieš skirtingą dviejų asmenų laikyseną: Erodo ir Jono Krikštytojo. Dvi gyvenimo istorijos, kurios yra visiškai priešingos. Prašysiu Šventosios Dvasios, kad padėtų man Jos šviesoje atpažinti savo gyvenimo situacijas.

*

Erodas gyvena neramybėje. Jo nuodėmė trukdo jam susitikti su Jėzumi. Jis mato Jame Joną Krikštytoją, kuriam nukirsdino galvą. Gyvenimas nuodėmėje iškreipia jo realybės priėmimą. Jis užsidaro sąžinės graužatyje.

*

Ką galiu pasakyti apie savo dvasinę būklę? Ar manyje viešpatauja ramybė, o gal nerimas? Ar mano gyvenimo istorijoje nėra likę neišpažintų nuodėmių, neužgijusių žaizdų? Ar įsileidžiu Jėzų į visą savo gyvenimo istoriją?

*

Atkreipsiu dėmesį į Erodo laikyseną. Jis turi valdžią, bet tuo pačiu metu yra priklausomas nuo žmonių nuomonės, nuo savo instinktų. Jis panaudoja valdžią blogiems tikslams.

*

Atidžiai pažvelgsiu į savo širdies laisvę. Ar esu vidiniai laisvas vykdydamas savo gyvenimo pašaukimą? Ar yra kas nors, kas daro mane nelaisvą: kitų nuomonė, ryšiai su kuo nors, instinktų potraukiai? Ko norėčiau Jėzaus paprašyti?

*

Sustosiu prie Jono Krikštytojo. Stebėsiuosi jo vidine laisve kitų žmonių nuomonės atžvilgiu. Jis sugeba atsistoti tiesos pusėje netgi gyvybės kaina. Savo gyvenimą jis atrėmė į uolą – Dievo Žodį.

*

Paklausiu savęs apie pašaukimo vertybes, kurias pasirinkau. Ar esu joms ištikimas bet kokia kaina? Ar Dievo valia man yra uola, ant kurios statau savo apsisprendimus ir veiksmus? Savo širdyje melsiuosi:

„Viešpatie, noriu būti Tau ištikimas iki gyvenimo pabaigos“.

Kasdienapmastau.lt

XVII eilinės savaitės šeštadienio       2021-07-31 5:14

Evangelija (Mt 14, 1–12)

  Anuo metu gandas apie Jėzų pasiekė tetrarcho Erodo ausis, ir jis savo tarnams pareiškė: „Tai Jonas Krikštytojas! Jis prisikėlė iš numirusių, ir todėl jame veikia stebuklingos jėgos“.
    Mat Erodas buvo įsakęs suimti Joną, sukaustyti ir įmesti į kalėjimą dėl savo brolio Pilypo žmonos Erodiados. Nes Jonas jam sakė: „Tau nevalia jos turėti“. Taigi Erodas norėjo nužudyti Joną, bet bijojo liaudies, kuri laikė jį pranašu.
    Erodo gimimo dieną Erodiados duktė šoko svečiams, ir taip patiko Erodui, kad jis su priesaika pažadėjo duoti jai, ko tik ji prašysianti. O ši, savo motinos primokyta, paprašė: „Duok man čia dubenyje Jono Krikštytojo galvą“. Karalius nuliūdo, bet dėl priesaikos ir dėl svečių liepė duoti. Jis pasiuntė įsakymą nukirsti kalėjime Jonui galvą. Galva buvo atnešta dubenyje ir įteikta mergaitei, kuri ją nunešė motinai.
    Tuomet Jono mokiniai atėję pasiėmė kūną, palaidojo ir davė žinią Jėzui.
  Katalikai.lt

XVII eilinės savaitės šeštadienio       2021-07-31 5:13

Dievo Žodis
Atliepiamoji psalmė (Ps 66, 2–3. 5. 7–8)

P. O Dieve, tave tegarbina tautos, tešlovina visos tautelės.

  Tebūna mums Dievas didžiai maloningas,
  telaimina mus, giedru veidu težvelgia.
  Tegu jo žygius pažįsta pasaulis,
  visų tautų žmonės – jo išganingąjį darbą. – P.

  Visa žmonija tegu linksminas, džiaugias,
  kad tu tautose viešpatauji teisingai,
  pasauly tautoms vadovauji. – P.

  Užaugino mums žemė derlių gausingą,
  nes laimina mus Visagalis.
  Tegu mus laimina Dievas,
  pasaulio kraštai tegu jį pagerbia. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Mt 5, 10)

P. Aleliuja. – Palaiminti, kurie persekiojami dėl teisybės:
              jų yra dangaus karalystė. – P. Aleliuja

XVII eilinės savaitės šeštadienio       2021-07-31 5:12

Dievo Žodis
Pirmasis skaitinys (Kun 25, 1. 8–17)

  Sinajaus kalne Viešpats kalbėjo Mozei:
  „Atskaičiuok septynis septynetus metų, septynis septynmečius, taip kad septynių septynmečių laiko tau susidarytų keturiasdešimt devyneri metai. Tada septintojo mėnesio dešimtą dieną tegu suskardena trimitai; tad Permaldavimo dieną po visą kraštą turės nuskambėti trimitai. Jūs švęskite tuos penkiasdešimtuosius metus ir paskelbkite laisvę visiems šalies gyventojams. Tai bus jubiliejiniai metai. Kiekvienas tuomet tesugrįžta prie savo žemės sklypo, kiekvienas tegrįžta į savąją šeimą. Tie penkiasdešimtieji jums bus jubiliejiniai metai. Tada nevalia bus jums sėti, nei derlių nuimti, nei nuo negenėtų vynuogienojų vynuoges rinkti. Juk bus jubiliejiniai metai – tai šventas jums laikas. Paėmę nuo lauko turėsite valgyti tai, ką savaime jis duoda.
    Tokiais jubiliejiniais metais visi tesugrįžta prie savo buvusios žemės. Ką nors parduodant savo gentainiui ar iš jo perkant, jums nevalia vienas kitą apgauti. Kai pirksi iš savo gentainio, turėsi žiūrėti į metų po jubiliejaus skaičių; kai jis tau parduos, tai turės atsižvelgti į būsimą derliaus metų skaičių. Jei metų skaičius didesnis, mokėk atitinkamai aukštesnę kainą; jei metų skaičius mažesnis, tada atitinkamai mažesnė ir kaina. Juk tau jis parduos tik derlių skaičių. Nė vienas tegu neapgauna kito. Bijokitės savojo Dievo, nes aš esu Viešpats, jūsų Dievas!“

XVII eilinės savaitės penktadienio       2021-07-30 4:55

Evangelijos skaitinio komentaras

Dievo ar dailidės sūnus?

Kai pristinga tikėjimo, nes jį pritemdo blogis ar užgniaužia išdidumas, Dievo dalykai subanalinami ir įvardijami grynai žmogiškomis kategorijomis.

Taip nutinka dėl to, kad net ir puikiausias žmogaus protas niekada nebus pajėgus persismelkti į dieviškus slėpinius.

Taip nutinka ir Viešpaties priešininkams, apie kuriuos kalba šiandienė Evangelija. Dauguma jos besiklausančiųjų, užuot atvėrę širdis ir protus Jėzaus žodžiams, ima puoselėti pavydo, neapykantos ir keršto jausmus. To padarinys – jie nemato ir negali matyti Jėzaus asmenyje Dievo Sūnaus. Jie mato vien Juozapo, jiems gerai pažįstamo kaimo dailidės, Sūnų.

Tokie žmonės nesugeba paslėpti tam tikros nuostabos ir milžiniško apstulbimo, jie priversti konstatuoti, kad iš šito paprasto amatininko, dirbančio dailidės dirbtuvėse, kyla šitokia išmintis ir galia: „Iš kur šitam tokia išmintis ir stebuklinga galybė? Argi jis ne dailidės sūnus?! Argi jo motina nesivadina Marija, o Jokūbas, Juozapas, Simonas ir Judas argi ne jo broliai? Ir jo seserys – argi jos ne visos gyvena pas mus? Iš kur jam visa tai?“.

Tiesa, nuostaba yra tikėjimo prieangis, bet jei trūksta šios dieviškosios dorybės, tiesa tik paviršutiniškai prisiliečia, nepersmelkdama ir neįtikindama.

Dažniausiai tai patiria gerai išsilavinę žmonės, padarę nemenką karjerą, kuri iškelia juos į visuomenės prestižą teikiančias vietas, asmenys, kuriems nelabai patinka būti su paprastais žmonėmis, tikinčiais todėl, kad buvo tikėjimo apšviesti.

Kažkas yra parašęs, jog tikėjimas laikomas paprastoje molinėje puodynėje, o ne brangaus kristalo inde. Tad peršasi išvada, kad netikėjimas visada susijęs su akivaizdžia kalte. Neretai jis susijęs su puikybe.

Šv. Silvestro benediktinų vienuolynas (Italija)

Vertė S.Ž.

Bernardinai.lt

XVII eilinės savaitės penktadienio Evangelijos       2021-07-30 4:51

Mąstymas
Prašyti širdies, užsidegusios meile Jėzaus Žodžiui, ir išlaisvinimo nuo rutinos</B>

Kreipsiuosi į Šv. Dvasią, kad paruoštų mano širdį Žodžio, su kuriuo Jėzus ateina pas mane, klausymui be įsigilinimui į jį. Padėsiu į šalį visus reikalus, kurie užima mano mintis kasdienybėje, kad visiškai atsiduočiau Žodžio klausymui.

*

Būsiu kartu su Jėzumi, kuris pareina į savo gimtąjį miestą. Jis grįžta pas savuosius, tarp kurių augo ir su kuriais dalijosi kasdienybe. Jis nori skelbti Evangeliją savo artimiesiems.

*

Įsivaizduosiu Jėzų, kuris ateina į mano „Nazaretą“, ten, kur vyksta mano kasdienis gyvenimas, ir atneša man savo Žodį. Jis nori būti mano kasdieninio gyvenimo centras, šviesa mano takui, įkvėpimas mano pasirinkimams.

*

Kokią vietą mano kasdienybėje užima Dievo Žodis? Ar surandu laiko Šv. Rašto apmąstymui? Ar stengiuosi spręsti savo reikalus Dievo Žodžio šviesoje?

*

Stebėsiu žmonių elgesį sinagogoje. Išgirsiu jų tariamus paniekos žodžius Jėzaus adresu. Jie nepastebi Jame nieko „nepaprasto“. Gyvendami kartu su Jėzumi trisdešimt metų, jie priprato prie Jo. Negeri įpročiai užveria juos Jo Žodžio gelmei.

*

Dažnas Dievo Žodžio skaitymas, kasdieninė malda, Eucharistija, gali mane atvesti prie artimo ryšio su Jėzumi, bet taip pat prie rutinos ir atšalimo. Pažvelgsiu į savo dvasinį gyvenimą, ypač į Žodžio klausymą. Ko daugiau yra manyje: dvasinio uolumo, užsidegimo ar rutinos, drungnumo?

*

Išgirsiu Jėzaus žodžius, kuriuose atsispindi skausmas ir liūdesys. Šaltumas ir rutina labai žeidžia Jo širdį, kadangi uždaro mūsų širdis Jo Žodžiui. Prisiglausiu prie Jėzaus, prašydamas Jo:

„Padaryk, kad mano ryšys su Tavimi niekada nepasiduotų rutinai“.

Kasdienapmastau.lt

XVII eilinės savaitės penktadienio       2021-07-30 4:49

Evangelija (Mt 13, 54–58)

  Jėzus parėjo į savo tėviškę ir ėmė mokyti žmones sinagogoje, taip kad jie stebėjosi ir klausinėjo:
    „Iš kur šitam tokia išmintis ir stebuklinga galybė? Argi jis ne dailidės sūnus?! Argi jo Motina nesivadina Marija, o Jokūbas, Juozapas, Simonas ir Judas argi ne jo broliai? Ir jo seserys – argi jos ne visos gyvena pas mus? Iš kur jam visa tai?“ Ir jie ėmė piktintis juo.
    O Jėzus jiems atsakė: „Niekur pranašas nebūna be pagarbos, nebent savo tėviškėje ir savo namuose“. Dėl jų netikėjimo jis ten nedarė tiek daug stebuklų.
  Katalikai.lt

XVII eilinės savaitės penktadienio       2021-07-30 4:48

Dievo Žodis
Atliepiamoji psalmė (Ps 80, 3. 4. 5–6ab. 10–11ab)

P. Džiūgaudami šlovinkit Dievą – mūsų stiprybę

  Skambinkit kankliais, muškite būgnais,
  švelniai pritarkite arfomis, citromis.
  Trimituokit trimitais jaunaty, pilnaty:
  tai iškilmingos mums dienos! – P.

  Taip Izraeliui yra nustatyta
  Jokūbo Viešpats taip liepė.
  Dievas tokį įstatymą davė Juozapo giminei,
  kai prieš Egiptą kovoti išėjo – P.

  Netikrų dievų neturėki,
  negarbink svetimų dievaičių!
  Aš esu Viešpats, aš tavo Dievas,
  išvedęs tave iš Egipto nelaisvės. – P.

Posmelis prieš evangeliją (1 Pt 1, 25)

P. Aleliuja. – Viešpaties žodžiai išlieka per amžius.
              Tokia yra jums paskelbtoji geroji naujiena. – P. Aleliuja

XVII eilinės savaitės penktadienio       2021-07-30 4:48

Dievo Žodis
Pirmasis skaitinys (Kun 23, 1. 4–11. 15–16. 27. 34b–37)

  Viešpats kalbėjo Mozei:
  „Tokios bus Viešpaties šventės, šventų susirinkimų dienos, kurias nustatytu laiku privalėsite švęsti: Pirmojo mėnesio keturioliktą dieną vakarop bus Velykos Viešpaties garbei. Penkioliktą to mėnesio dieną bus Neraugintos Duonos šventė Viešpaties garbei. Per septynias dienas jus valgysite neraugintą duoną. Pirmąją dieną turėsite šventą susirinkimą, ir bus nevalia jums dirbti jokio kasdieniško darbo. Per septynias dienas aukosite Viešpačiui deginamą auką. Septintąją dieną taip pat bus šventas susirinkimas, ir bus nevalia jums dirbti jokio kasdieniško darbo“.
  Viešpats Mozei kalbėjo: „Kalbėk izraelitams ir štai ką pranešk jiems: ‘Kada jūs atvyksite į kraštą, kurį aš jums atiduosiu, ir ten nusiimsite derlių, tai pirmąjį derliaus pėdą nuneškite kunigui. Tasai pakilnos tą pėdą Viešpaties akivaizdoje, kad jis jį nuo jūsų priimtų. Tas apeigas kunigas turės atlikti dieną po šeštadienio.
    Paskui nuo dienos po šeštadienio, nuo tos, kurią būsite atnešę aukojimui pėdą, jūs atskaičiuosite septynias pilnas savaites. Jūs atskaičiuosite penkiasdešimt dienų po septinto šeštadienio, ir tada jūs iš naujo derliaus paaukosite Viešpačiui valgomą auką!
    Dešimtą septintojo mėnesio dieną bus Permaldavimo šventė. Turėsite atlikti šventą susirinkimą ir pasninkauti bei Viešpačiui aukoti deginamąją auką.
    Penkioliktą septintojo mėnesio dieną prasidės per septynias dienas Viešpačiui švenčiama Palapinių šventė. Pirmąją dieną, švento susirinkimo dieną, bus nevalia jums dirbti jokio kasdieninio darbo. Per septynias dienas aukosite Viešpačiui deginamą auką. Aštuntąją dieną turėsite šventą susirinkimą, ir bus nevalia jums dirbti jokio kasdieninio darbo.
    Tai tokios bus Viešpaties šventės, kuriomis turėsite atlikti šventus susirinkimus, skirtus aukoti Viešpačiui aukas: deginamąsias, valgomąsias, pjaunamąsias ir geriamąsias – kaip kuriai dienai yra nustatyta’“.

Liepos 29 d. Šv. Morta       2021-07-29 5:05

Evangelijos
Komentaro autorė – ses. Kūdikėlio Jėzaus Marija Juozapa OCD

Pirmajame skaitinyje Jonas mums kalba apie krikščionio pašaukimą mylėti. Taip pat sako, kad mūsų meilės Dievui įrodymas yra meilė artimui. Atrodo nesudėtinga, tačiau praktiškai žinome, kaip sunku gali būti užuot įtvirtinus savo jausmus ir planus, derintis prie mus supančių žmonių. Savimeilė visuomet siekia įsitvirtinti. Šventasis Jonas savo laiške taria griežtai – kas nemyli, tas nepažino Dievo, nes Dievas yra meilė.

Kur galime pamatyti Dievo meilę mums? Žvelkime į kryžių – ten matome, kokia meile esame mylimi. Kai pykstame, jaučiamės atstumti, žvelkime į Nukryžiuotąjį, kaip Jis mus pamilo, kaip pamilo Tave. Jėzus žemėje darė vien gera, buvo nukryžiuotas ir vis vien mylėjo: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro.“ Ir iš tikrųjų mes nežinom, ką darom, kai pasiduodame savo aistroms.

Iš kur pasisemti vilties, iš kur laukti pagalbos, jei ne iš Jėzaus, kuris šiandienėje Evangelijos ištraukoje gedinčiai Mortai liepia tikėti ir pasitikėti Juo. Kaip Jėzus sugrąžino į gyvenimą Lozorių, taip Jis elgiasi ir su mumis, kai nupuolame. Kelkime akis į Jėzų, į Jo meilę ir prašykime pagalbos gyventi meilėje, gyventi Jame.

Dėkokime Dievui už didžią Jo meilę mums ir atneškime Jam visus pasaulio nelaimėlius, varguolius, ligonius ir stokojančius, kad visi galėtų patirti Dievo meilę ir ramybę.
Bernardinai.lt

Liepos 29 d. Šv. Morta       2021-07-29 4:52

Evangelijos Mąstymas
Prašyti laisvos nuo kompromisų širdies ir ryžtingumo renkantis gėrį

Įsiklausysiu į Jėzaus palyginimą. Jis kalba apie dangiškąją karalystę. Kaip dažnai mintimis grįžtu prie šios tiesos? Ar įsileidžiu mintį, kad tai, ką dabar darau, turi pasekmes amžinybėje?

*

Kokią reikšmę man kasdienybėje turi nenykstančios vertybės ir gyvenimas dėl Jėzaus? Ar galiu pasakyti, kad bet kokia kaina rūpinuosi ištikimybe Jo įsakymams ir Evangelijai?

*

Gyvenu pasaulyje, kuriame riba tarp gėrio ir blogio dažnai yra ištrinama. Esu gundomas pasiduoti reliatyvizmui ir kompromisams. Dievas duoda man savo Žodį, kad padaryčiau pasirinkimus Jo šviesoje. Laikų pabaigoje mano pasirinkimai bus viešai žinomi.

*

Dangaus karalystės mokinys savo pasirinkimuose turi vadovautis sumanumu, kaip šeimos tėvas, kuris iš savo lobyno iškelia naujų ir senų daiktų. Mano kasdieniniai pasirinkimai parodo mano tikrąsias nuostatas gyvenimo ir pašaukimo atžvilgiu.

*

Ar galiu pasakyti, kad savo pasirinkimuose vadovaujuosi Dievo Karalystės ieškojimu? Gal yra kitų mano pasirinkimų motyvų? Kokių?

*

Pasaulio pabaigos scena, kurią pristato Jėzus, padeda man surasti tinkamą požiūrį į mano prisirišimus ir žemiškus troškimus. Visi mano „perlai“, kuriuos dabar myliu, laikų pabaigoje pasirodys niekis prieš vieną amžinos Karalystės perlą.

*

Atvirai pasikalbėsiu su Jėzumi apie savo prisirišimus, kurie atitolina mane nuo Jo Karalystės. Pakviesiu Jį į visas gyvenimo situacijas, kuriose vyrauja didžiausia netvarka. Paprašysiu Jėzaus vidinės laisvės dovanos, kad sugebėčiau ieškoti Dievo Karalystės bet kokia kaina.

Kasdienapmastau.lt

Liepos 29 d. Šv. Morta       2021-07-29 4:49

Evangelija (Jn 11, 19–27)

  Daug žydų buvo atėję pas Mariją ir Mortą paguosti jų dėl brolio mirties. Morta, išgirdusi, kad ateinąs Jėzus, išėjo jo pasitikti. Marija liko namie. Morta tarė Jėzui: „Viešpatie, jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs. Bet ir dabar žinau: ko tik paprašysi Dievą, Dievas tau duos“. Jėzus jai pasakė: „Tavo brolis prisikels!“ Morta atsiliepė: „Aš žinau, jog jis prisikels paskutinę dieną, mirusiems keliantis“.
  Jėzus jai tarė:  „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, – nors ir numirtų, bus gyvas.  Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, neragaus mirties per amžius. Ar tai tiki?“
  Ji atsakė: „Taip, Viešpatie! Aš tikiu, jog tu Mesijas, Dievo Sūnus, kuris turi ateiti į šį pasaulį“.
  Katalikai.lt

Liepos 29 d. Šv. Morta       2021-07-29 4:48

Atliepiamoji psalmė (Ps 112, 1–8)

P. – Viešpaties vardui šlovė per amžius!

  Dievo tarnai, giedokit,
  garbinkit Viešpaties vardą!
  Šlovė Viešpaties vardui
  dabar ir per amžius! – P.

  Nuo pat saulėtekio iki saulėlydžio
  tebus šlovinamas Viešpaties vardas.
  Aukštai virš tautų yra Viešpats,
  garbė jo aukštesnė už dangų. – P.

  Kas toks kaip mūsų Viešpats Dievas?
  Jis aukštybėj gyvena,
  iš ten žvelgia žemyn
  į dangų ir žemę. – P.

  Jis kelia nuo žemės beturtį,
  iš purvo elgetą traukia;
  sodina jį šalia kunigaikščių,
  tautos savosios didžiūnų. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Jn 8, 12b)

P.  Aleliuja. – Aš – pasaulio šviesa,– sako Viešpats. –
              Kas seka manimi, turės gyvenimo šviesą. – P. Aleliuja.

Liepos 29 d. Šv. Morta       2021-07-29 4:47

Dievo Žodis
Pirmasis skaitinys (1 Jn 4, 7–16)

  Mylimieji, mylėkite vieni kitus, nes meilė yra iš Dievo. Kiekvienas, kuris myli, yra gimęs iš Dievo ir pažįsta Dievą. Kas nemyli, tas nepažino Dievo, nes Dievas yra meilė.
  O Dievo meilė pasireiškia mums tuo, jog Dievas atsiuntė į pasaulį savo viengimį Sūnų, kad mes gyventume per jį.
Meilė – ne tai, jog mes pamilome Dievą, bet kad jis mus pamilo ir atsiuntė savo Sūnų kaip permaldavimą už mūsų nuodėmes.
  Mylimieji, jei Dievas mus taip pamilo, tai ir mes turime mylėti vieni kitus. Dievo niekas niekuomet nėra matęs. Jei mylime vieni kitus, Dievas mumyse pasilieka, ir jo meilė mumyse tobula tampa.
  Iš to pažįstame, kad pasiliekame jame ir jis mumyse: jis yra davęs mums savo Dvasios. Taigi mes matėme ir liudijame, kad Tėvas atsiuntė Sūnų, pasaulio Išgelbėtoją.
  Kas išpažįsta, jog Jėzus yra Dievo Sūnus, Dievas tame ir jis Dieve pasilieka. Mes pažinome ir įtikėjome meilę, kuria Dievas mus myli.
  Dievas yra meilė, ir kas pasilieka meilėje, tas pasilieka Dieve, ir Dievas pasilieka jame.

Mons. V. Grigaravičiaus        2021-07-28 5:09

Mieli broliai ir seserys Kristuje, vos tik Jėzus pradėjo aktyviąją veiklą, Jo pirmieji žodžiai buvo: „Atsiverskite, nes Dangaus karalystė čia pat“ (Mt 4,17). Jau trečią sekmadienį mes girdime palyginimus apie Dievo žodį ir Dangaus karalystę. Palyginimai susieti su kasdieniniu gyvenimu, su buities ir gamtos reiškiniais, labai gerai pažįstamais ano meto žydams. Tai gamtos grožio vaizdai, kurie neprilygsta Dangaus karalystės grožiui; tai užmaišyta tešla, kuri nuo trupučio raugo ženkliai išsipučia; tai į dirvą patekęs garstyčios grūdelis, nors jis labai mažas, bet iš jo išauga didžiulis medis, - taip auga ir plečiasi Kristaus Bažnyčia – Dievo karalystė žemėje. Dangaus karalystė palyginama su žemiškais dalykais, nes žmogaus širdis išmoksta mylėti jiems nežinomus, paslaptingus dalykus, jei juos sugretina su gerai žinomais.
Šiandien Jėzus Dangaus karalystę palygina su paslėptu lobiu ir su brangiuoju perlu. Tuo Jis nori parodyti, kokia brangi ir gausi gėrybėmis, kokia graži ir kaip turim stengtis laimėti Dangaus karalystę. Pirmiausia palygino su paslėptu lobiu. Senovėje, gal ir mūsų seneliai, karo metu visas šeimos brangenybes užkasdavo žemėje. Buvo tikimasi pasibaigus karui sugrįžti namo ir jas atsikasti. Suprantama ne visiems pavykdavo sugrįžti, sklypai atitekdavo kitiems šeimininkams. Ir įsivaizduokite, koks džiaugsmas apimdavo tą, kuris netyčia rasdavo lobį. Vieni džiaugsmu pasidalina su pačiais artimiausiais, kiti bijo kam nors prasitarti, apgalvotai naudojasi atrastu turtu, treti iš baimės paslepia dar giliau ir net nebando atrastu lobiu naudotis. Ką nori pasakyti Jėzus lygindamas Dangaus karalystę su atrastu lobiu?
Yra toks gražus pasakojimas apie tai, kaip Dievas paklausė angelų, kur paslėpti Dangaus karalystės paslaptį, kad žmogui sunku būtų ją surasti? Po ilgų svarstymų, vienas angelas pasakė – žmogaus širdyje. Dievas sutiko su šiuo pasiūlymu. Taigi, Jis kiekvieno žmogaus širdyje paslėpė neįkainojamą lobį – Dangaus karalystės paslaptį. Vieni šią dovaną atradę, skuba pasidalinti su artimaisiais, kiti atradę – rūpinasi tik savimi, treti – gi net nebando pažinti, paliesti tą brangųjį turtą, kurį gavo veltui iš Dievo. Jiems Šventasis Raštas lieka svetimas ir nesuprantamas, Dievo žodis jų nepaliečia, nesujaudina, jų siela lieka paskendusi nuodėmėse ir tamsybėse, kur tolimiausiame kampelyje tūno brangiausias Dievo dovanotas lobis. Taigi atrasti lobį, tai tas pats, kas priimti Dievo dovanojamą Dangaus karalystę. Antrasis palyginimas apie ieškomą brangųjį perlą. Kitaip tariant kiekvienas turim atkakliai, nenuilstamai ieškoti to vienintelio brangaus perlo – Dangaus karalystės. Prisiminkime šv. Augustiną, kuris po ilgų klaidžiojimų, išgirdo Dievo balsą: „Imk ir skaityk!”

Mons. V. Grigaravičiaus        2021-07-28 5:08

Dėka Kristaus žodžio, vyskupo šv. Ambraziejaus pagalbos, jo motinos šv. Monikos maldų, jis atrado savyje neįkainojamos vertės ir nenusakomo grožio perlą – Dievo meilę. Su džiaugsmu priėmė ją ir dalijo visiems. Jo karštas tikėjimas, paprastos ir gilios pamokslų mintys, Šv. Rašto apmąstymai, patraukė ir dabar sužavi daugelį, kurie prisiliečia prie šv. Augustino išmintingų tekstų. Laimingas žmogus, kuris kantriai, nedejuodamas, nesiskųsdamas neša savo gyvenimo kryžių. Jo sieloje pamažu auga ir bręsta gražiausias perlas, kurį Jam dovanojo Dievas.
Pagaliau, mielieji, ar mes žinome, kad patys esame didžiausias lobis ir brangiausias perlas Dievo akyse? Jei taip nebūtų argi Jis būtų siuntęs savo vienatinį, mylimiausiąjį Sūnų Jėzų Kristų vardan mūsų Išganymo? Jėzus mato mus kaip neįkainuojamą lobį, Jis įžvelgia mumyse grožį ir gėrį, kad ir kaip giliai jis būtų užslėptas. Jis valgė ir gėrė su nusidėjėliais, nes norėjo atskleisti jiems nenusakomą Dievo karalystės vertę, jos grožį slypintį kiekvieno viduje. Jis siekė parodyti jiems didžiulį džiaugsmą, kylantį iš Dievo meilės pažinimo. O kaip į tai atsiliepė žmogus? - Išdavyste, paniekinimu, spjūviais į veidą, kankinimu ir žeminančiu nukryžiavimu. Ir tai tęsiasi iki šių dienų. Kiek kartų išduodame, išsižadame, kiek kartų kalame prie kryžiaus tą, kuris trokšta vieno vienintelio – tikėjimo ir pasitikėjimo Dievu, meilės ir gailestingumo artimiesiems.
Neužsiskleskime nuo Dievo meilės, kuri kviečia šventumui, dovanoja Dangaus karalystės turtus ir nuostabų jos grožį. Prašykime Šventosios Dvasios, kad suteiktų kantrybės ir ištvermės brandinant savyje tikėjimo dovaną, kuria su džiaugsmu norėtume pasidalinti su visais, ypač tais, kuriems labiausiai to reikia. Amen.

XVII eilinės savaitės trečiadienio        2021-07-28 4:58

Evangelijos skaitinį komentuoja Chiara Lubich (1920-2008)

Šiuo trumpučiu palyginimu Jėzus stipriai sukrečia savo klausytojų vaizduotę. Visi žinojo vertę perlų, kurie kaip ir auksas tuo metu labiausiai buvo vertinami.

Be kita ko, Šventajame Rašte apie išmintį, ir tai reiškia, apie Dievo pažinimą buvo kalbama, kaip apie kažką nepalyginamą „net su brangakmeniu“ (Išm 7,9).

Tačiau šiame palyginime išryškinama, koks nepaprastas, stebinantis ir nelauktas įvykis buvo pirkliui nusižiūrėti galbūt kažkokiame turguje perlą, kuris tik jo specialisto akims turėjo didžiulę vertę ir iš kurio jis galėjo išgauti puikų pelną. Štai kodėl, gerai apskaičiavęs, nusprendžia, jog verta viską parduoti ir nusipirkti tą perlą. O kas jo vietoje nebūtų taip pasielgęs?

Tad štai kas slypi šio palyginimo gelmėje: susitikimas su Jėzumi, tai yra su Dievo Karalyste tarp mūsų – štai kas tas perlas! Tai unikali proga, kuria reikia su visa savo energija ir visu, ką turime, pasinaudoti.

Tai ne pirmas kartas, kai mokiniai pasijunta susidūrę su radikaliu reikalavimu, tai yra su visu, ką reikia palikti, norint sekti Jėzumi. Palikti brangiausius turtus: šeimos šilumą, ekonominį saugumą, ateities garantijas.

Tačiau šis Jo reikalavimas nėra nemotyvuotas ar absurdiškas.

Už „visa“, kas prarandama, įgyjamas kitas „visa“, neįvertinamai brangesnis. Kiekvieną kartą, kai Jėzus ko nors reikalauja, taip pat ir pažada duoti daug, daug daugiau, su pertekliumi.

Taip ir šiuo palyginimu Jis užtikrina, kad gausime lobį, kuris padarys mus amžinai turtingus.

O jei ir atrodytų klaidinga palikti tikrumą dėl netikrumo, užtikrintą gėrį dėl dar tik pažadėto, prisiminkime tą pirklį: jis žinojo, kad perlas yra be galo vertingas ir pasitikėdamas laukė to, ką jam pelnys.

Taip ir kiekvienas iš mūsų, kuris nori sekti Jėzumi, žino, tikėjimo akimis mato, koks begalinis pelnas yra tapti Karalystės turtų paveldėtoju kartu su Juo, už tai, kad bent jau dvasiškai viską paliko.

Gyvenime Dievas sudaro visiems žmonėms progą tai suprasti.

Tai konkretus kvietimas atmesti visus tuos stabus, kurie širdyje gali užimti Dievo vietą: karjerą, santuoką, studijas, gražų namą, profesiją, sportą, pramogas.

Tai kvietimas suteikti Dievui pirmą vietą, kad Jis būtų kiekvienos mūsų minties, kiekvieno mūsų jausmo viršūnėje, nes gyvenime viskas turi susilieti Jame ir viskas iš Jo turi kilti.

Taip elgiantis, ieškant karalystės, pagal evangelinį pažadą visa kita mums bus pridėta (Lk 12,31). Atmetant visa dėl Dievo karalystės, gausime šimteriopai namų, brolių, seserų, tėvų ir motinų (Mt 19,29), nes Evangelija turi aiškų žmogišką matmenį: Jėzus yra žmogus-Dievas, kuris be dvasinio maisto užtikrina mums ir duoną, ir namą, ir drabužį, ir šeimą.

Gal reikėtų mums iš „mažutėlių“ išmokti labiau pasitikėti Tėvo Apvaizda, kuris neleidžia, kad ko nors stokotų tas, kuris iš meilės atiduoda visa, ką turi.

1999 m. (fokoliarai.lt)

XVII eilinės savaitės trečiadienio Evangelijos       2021-07-28 4:52

Mąstymas
Prašyti didžiadvasiškumo Dievo valios ieškojime

Jėzus pasako man palyginimą apie savo karalystę. Jis palygina ją su lobiu ir perlu. Jėzus trokšta sujudinti mano širdį. Jis pats nori būti man brangiausias lobis ir perlas.

*

Pažvelgsiu į savo praėjusį gyvenimą. Sekdamas širdies vedimu išvardinsiu visus savo gyvenimo „lobius“ ir „perlus“. Prie kiekvienos iš tų brangenybių paklausiu savęs, kaip labai esu su ja susirišęs? Kokią vietą tarp jų užima Jėzus?

*

Jėzus pakartotinai duoda man suprasti, kad gyvenimas Jo Karalystėje yra aukščiau už viską. Tas, kas tai surado ir „paragavo“, gyvena Dieve, visa kita jam tampa visai nesvarbu.

*

Ar patyriau savo gyvenime akimirkų, dienų, kuriose išgyvenau ryšį su Dievu kaip didžiausią vertybę? Kaip tada žvelgiau į savo gyvenimą? Kokie tada buvo mano didžiausi troškimai?

*

Dieviškasis gyvenimas yra kaip paslėptas lobis ir atrastas perlas. Dievas nori būti ieškomas ir surandamas. Nerasiu Dieve didžiausios vertybės be didžiadvasiško užsiangažavimo.

*

Pažvelgsiu į savo dosnumą ir uolumą pašaukime bei dvasiniame gyvenime. Ar sugebėčiau šiandien dėl Jo viską palikti?

*

Jėzus pasakoja apie laimingą žmogų, suradusį lobį. Ar gyvenimas su Dievu teikia man gyvenimo džiaugsmą? Ar esu laimingas savo gyvenimo pašaukime?

*

Prisiartinsiu prie Jėzaus, prašydamas, kad įžiebtų manyje gilaus dvasinio gyvenimo troškimą. Dieną dažnai kartosiu žodžius:

„Jėzau, išmokyk mane viską palikti dėl Tavęs“.

Kasdienapmastau.lt

XVII eilinės savaitės trečiadienio       2021-07-28 4:51

Evangelija (Mt 13, 44-45)

  Jėzus kalbėjo minioms:
  “Su dangaus karalyste yra kaip su dirvoje paslėptu lobiu. Atradęs jį, žmogus niekam nesako; iš to džiaugsmo eina, parduoda visa, ką turi, ir perkasi tą dirvą.
    Vėl su dangaus karalyste yra kaip su pirkliu, ieškančiu gražių perlų. Atradęs vieną brangų perlą, jis eina, parduoda visa, ką turi, ir nusiperka jį”.
  Katalikai.lt

XVII eilinės savaitės trečiadienio       2021-07-28 4:51

Dievo Žodis
Atliepiamoji psalmė (Ps 98, 5. 6. 7. 9.)

P. Didžiai šventas esi, mūsų Viešpatie Dieve.

  Aukštinkit mūsų Viešpatį Dievą,
  kniubkite prieš jo sosto pakojį,
  nes jis yra šventas. - P.

  Jo kunigai buvo Mozė ir Aaronas
  ir Samuelis tarp Dievo gerbėjų;
  jie šaukėsi Dievo, ir Dievas išklausė. - P.

  Jiems Dievas iš debesios stulpo kalbėjo,
  ir jie sergėjo, kas jo apreikšta
  laikės įstatymo duoto. - P.

  Aukštinkit mūsų Viešpatį Dievą!
  Pulkite kniūpsti prie jo švento sosto,
  nes didžiai šventas mūs Viešpats Dievas. - P.

Posmelis prieš evangeliją (Jn 15, 15b)

P. Aleliuja. - Jus aš draugais vadinu, - sako Viešpats, -
              nes jums viską paskelbiau,
              ką buvau iš savo Tėvo girdėjęs. - P. Aleliuja

XVII eilinės savaitės trečiadienio       2021-07-28 4:50

Dievo Žodis
Pirmasis skaitinys (Iš 34, 29-35)

  Mozė lipo nuo Sinajaus kalno, Sandoros liudijimo plokštėmis nešinas. Nuo kalno lipdamas, jis nežinojo, kad švyti jo veido oda, kadangi jis buvo kalbėjęs su Viešpačiu. Aaronas ir visi izraelitai, pamatę, kad švyti jo veido oda, bijojo prie jo beprieiti. Tik Mozei juos pasišaukus, Aaronas ir visi bendrijos vyresnieji priėjo prie jo, ir Mozė su jais pakalbėjo. Paskui prisiartino visi izraelitai, ir jis jiems pranešė visa, ką Viešpats Sinajaus kalne jam buvo pasakęs.
    Pabaigęs su jais kalbėtis, Mozė šydu užsidengė veidą. Įėjęs pas Viešpatį pasikalbėti, Mozė nusidengdavo šydą, kol vėlei išeidavo. Išėjęs pranešdavo izraelitams, kas būdavo liepta. Tada izraelitai matydavo švytintį Mozės veidą, kol vėl įeidavo kalbėtis su Viešpačiu.

XVII eilinės savaitės antradienio Evangelijos       2021-07-27 4:56

Komentaro autorė – ses. Kūdikėlio Jėzaus Marija Juozapa OCD

Pirmasis skaitinys pasakoja apie daug metų trukusias izraelitų klajones po dykumą, kuomet jiems atrodė, kad Dievas yra juos apleidęs. Iš tikrųjų tai jie apleido Dievą garbindami aukso veršį. Mozė maldauja už juos ir prašo Dievą vėl būti su jais.

Evangelijoje – palyginimas apie rauges. Raugės – tai pasaulio būklės įvaizdis, pasaulio, kuriame yra gėris ir blogis. Galime būti gundomi klausti: kodėl Dievas leidžia būti vienam ir kitam? Pamirštame, kad Dievas yra apdovanojęs kiekvieną žmogų laisva valia, ir tos dovanos niekada neatsiima. Mes tą dovaną galime visiškai prarasti arba panaudoti geram arba blogam. Jėzus numirė už mus ir nuolatos veikia idant susigrąžintų mus sau. Gyvenimas yra Dievo dovana, ir mes laisvai renkamės, ką su ta dovana darysime.

Šiandien ypač melskimės už nutolusiuosius nuo Dievo, už tuos, kurie nebrangina gyvenimo, idant malonės apšviesti jie grįžtų pas Dievą, gyvybės šaltinį.
Bernardinai.lt

XVII eilinės savaitės antradienio       2021-07-27 4:51

Evangelija (Mt 13, 36–43)

  Paleidęs minias, Jėzus keliavo namo. Prie jo priėjo mokiniai ir prašė: „Išaiškink mums palyginimą apie rauges dirvoje“. Jis atsiliepė:
    „Sėjantysis gerą sėklą yra Žmogaus Sūnus. Dirva – tai pasaulis. Gera sėkla – karalystės vaikai, o raugės – piktojo vaikai. Jas pasėjęs priešas – velnias. Pjūtis – tai pasaulio pabaiga, o pjovėjai – angelai.
    Taigi, kaip surenkamos ir sudeginamos raugės, taip bus ir pasaulio pabaigoje. Žmogaus Sūnus išsiųs savo angelus, tie išrankios iš jo karalystės visus papiktintojus bei nedorėlius ir įmes juos į žioruojančią krosnį. Ten bus verksmas ir dantų griežimas. Tuomet teisieji spindės kaip saulė savo Tėvo karalystėje.
    Kas turi ausis, teklauso!“
  Katalikai.lt

XVII eilinės savaitės antradienio       2021-07-27 4:50

Dievo Žodis
Atliepiamoji psalmė (Ps 102, 6–7. 8–9. 10–11. 12–13)

P. Viešpats – švelnus, maloningas.

  Viešpats pasaulyje vykdo teisybę,
  gina visus prispaustuosius.
  Savo sumanymus jis Mozei apreiškė,
  jo darbus didžius Izraelis regėjo. – P.

  Viešpats – švelnus, maloningas,
  neskuba rūstaut, yra pilnas gerumo.
  Ne visą laiką jis baras,
  ne amžinai jis įširdęs. – P.

  Ne pagal mūsų kaltybes mums moka,
  nebaudžia mūsų, kiek verti esam.
  Kaip nepasiekiamai aukštas dangus viršum žemės,
  taip yra didis jo gailestingumas
  tiems, kurie jo šventai bijo. – P.

  Kaip nuo Rytų toli Vakarai,
  taip toli kaltes mūsų nusviedžia.
  Kaip tėvas gailisi vaiko,
  taip gailisi Viešpats ištikimųjų. – P.

Posmelis prieš evangeliją

P. Aleliuja. – Sėkla – tai Dievo žodis, sėjėjas – Kristus.
              Kas jį susiranda, bus gyvas per amžius. – P. Aleliuja

XVII eilinės savaitės antradienio       2021-07-27 4:49

Dievo Žodis
Pirmasis skaitinys (Iš 33, 7–11; 34, 5b–9. 28)

  Paėmęs palapinę, Mozė pasistatė ją už stovyklos per tam tikrą atstumą. Ją pavadino apreiškimo palapine. Kas norėdavo ko pasiklausti Viešpatį, eidavo į apreiškimo palapinę priešais stovyklą.
    Kai eidavo Mozė į tą palapinę, tauta atsikeldavo; kiekvienas išeidavo į savo palapinės angą ir žiūrėdavo Mozėn, kol tas įžengdavo į palapinę. Mozei įžengus, tuojau nusileisdavo debesies stulpas ir atsistodavo prie palapinės angos, kol Viešpats kalbėdavo su Moze. Žmonės, pamatę debesies stulpą prie palapinės, visi pasikėlę puldavo žemėn ties savo palapinėm. O   Viešpats su Moze kalbėdavo akis į akį, kaip kalbasi vienas prieš kitą bičiuliai. Paskui sugrįždavo Mozė stovyklon, tuo tarpu jo tarnas, jaunasis Jozuė, Nuno sūnus, neatsitraukdavo nuo palapinės.
    (Sinajaus kalne) Mozė šūkčiojo Viešpaties vardą. Praeidamas jam pro šalį, Viešpats sušuko: „Jahvė, Viešpats, yra palankus ir atjaučiantis Dievas, kantrus, maloningas, ištikimas. Jis tūkstančiams rodo malonę, dovanoja kaltę, nusižengimą, nuodėmę; tačiau nepalieka visai nenubaudęs; už tėvų kaltybes atmoka vaikams ir vaikaičiams iki trečiai ir ketvirtai kartai“. Nedelsdamas   Mozė parpuolė ant žemės ir kniūpsčias ėmė maldauti: „Jei aš, Viešpatie, radau pas tave malonę, tegu mano Viešpats kartu su mumis keliauja. Tiesa, tai tauta kietasprandė. Tačiau dovanok mums kaltybę, tą nuodėmę, ir leisk mums būti tava nuosavybe!“
    Tenai, pas Viešpatį, Mozė išbuvo keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų. Nevalgė jis duonos, negėrė vandens. Surašė ant plokščių Sandoros žodžius, tuos dešimt įsakymų.

XVII eilinės savaitės pirmadienio Evangelijos       2021-07-26 4:56

Mąstymas
Prašyti gilios Dievo malonės patirties kasdienybėje

Atsisėsiu netoli Jėzaus ir klausysiuosi Jo pasakojimo. Jis trokšta atskleisti man „nuo pasaulio sukūrimo paslėptus dalykus“, nori man papasakoti apie Dievo Karalystę. Prašysiu Jėzaus, kad duotų man išmintingą ir imlią širdį, sugebančią suprasti ir priimti jo Žodį.
*
Atkreipsiu dėmesį į paprastumą, su kuriuo Jėzus aiškina Dievo paslaptis. Jis parodo man garstyčios grūdelį ir pabrėžia, kad tai yra mažiausia iš visų sėklų, o gali tapti dideliu medžiu. Dievo Karalystė – tai dieviškasis gyvenimas, kuris auga manyje beveik nepastebimai. Jis slepia savyje didelę gyvybės energiją.
*
Jėzus primena man, kokia yra gyvenimo, į kurį Jis mane kviečia, logika. Turiu būti jautrus malonėms, kurias gaunu be perstojo. Jos yra „mažai matomos“ ir subtilios, kaip garstyčios grūdeliai. Manyje jos gali tapti „dideliu medžiu“, bet galiu jas per nedėmesingumą pamesti ar sumindžioti.
*
Kokias ypatingas malones patyriau paskutiniu metu? Kaip į jas atsiliepiau? Už kokias malones norėčiau Dievui labiausiai padėkoti? Pasiliksiu dėkojimo maldoje.
*
Jėzus parodo man garstyčios sėklą, kad išmokintų mane nusižeminusio ir kantraus augimo dvasiniame gyvenime. Turiu saugotis nekantrumo pagundos, dvasinio augimo etapų peršokimo, apsimestinio ir paviršutiniško augimo.
*
Dėmesingai paklausysiu kito Jėzaus palyginimo. Jis pasakoja man apie raugą, kuris, įmaišytas į miltus, viską įraugina. Nedidelis kiekis raugo sugeba įrauginti didelį tešlos kiekį. Jėzus duoda man Evangeliją. Jo Žodis savyje slepia didelę galią mano gyvenimo perkeitimui.
*
Pabaigos maldoje kreipsiuosi į Mariją. Prašysiu, kad ji būtų mano dvasinio gyvenimo globėja, kad padėtų man išsaugoti ir svarstyti Dievo Žodį kasdienybėje.
Kasdienapmastau.lt

XVII eilinės savaitės pirmadienio       2021-07-26 4:55

Evangelijos skaitinį komentuoja Vincas Kolyčius (1922–2013)

Jėzus kalba palyginimais apie Dievo karalystę. Keletas žodžių apie tą karalystę. Kai Jonui Krikštytojui nukirto galvą, Jėzus pradėjo viešai kalbėti ir skelbti Gerąją Naujieną.  Jo pirmieji žodžiai buvo: „Atsiverskite, nes prisiartino dangaus karalystė“ (Mt 4, 17). Evangelijoje pagal Morkų irgi panašiai pasakyta: „Atėjo metas, prisiartino Dievo karalystė. Atsiverskite ir tikėkite Evangelija“ (Mk 1, 15). Tuo metu Izraelis buvo romėnų okupuotas, tai apie kokią karalystę Jėzus kalba? Tą karalystę atnešė Jėzus ir Jo skelbiama Evangelija, kuri parodo tiesą, teikia viltį, skelbia taiką, duoda pažadus, prižada išganymą ir amžiną gyvenimą po mirties.  Kitoje vietoje Jėzus vėl ragina: „Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir Jo teisumo, o visa kita bus jums pridėta“ (Mt 6, 33).

Nors tuos žodžius Jėzus kalbėjo prieš du tūkstančius metų, tačiau Jis tuos pačius žodžius kartoja mums visiems ir šiandien.  Galime savęs paklausti: ar aš noriu geriau pažinti Jėzų, kuris priartino Dievo karalystę,  ar aš atkreipiu dėmesį į Jo žodžius,  ar esu priėmęs Jį kaip savo asmeninį Viešpatį ir Išganytoją?  Jėzus ragina atsiversti. Galime teisintis, kad esame krikščionys, tad koks atsivertimas mums dar reikalingas?  Dar ir šiandien atsivertimas reikalingas mums visiems. Atsiversti reikia ne tik tiems, kurie visai netiki. Atsivertimas reikalingas jaunimui, kurie buvo pakrikštyti, bet negyvena krikščioniško gyvenimo, tas pat galioja ir vyresniems, atsivertimas reikalingas ir daugeliui vadinamųjų „sekmadieninių katalikų“. Jis reikalingas mums visiems, ir tai nėra vienkartinis įvykis, bet turi kartotis kiekvieną dieną. Tada pajusime, kad „prisiartino Dievo karalystė“.

Pirmame šios dienos palyginime Jėzus kalba apie garstyčios grūdelį, kuris yra mažiausias iš visų sėklų.  Iš jo išauga didelis medis.  Matome, kad dideli dalykai dažniausiai prasideda iš mažų. Jėzaus mokinių būrelis buvo mažas, bet jų skelbiama Geroji Naujiena pasklido po visą pasaulį. Šiandien Jėzus kalba ir mums, kad nepritrūktume drąsos, bijodami, jog esame maži, nereikšmingi ir nieko negalime padaryti. Jis mums primena, kad liudydami savo tikėjimą galime keisti aplinką, galime keisti pasaulį.

Antrame palyginime Jėzus kalba apie raugą, kurį moteris įmaišė į miltus ir viskas įrūgo. Viskas pasikeitė. Tai nematoma jėga, kuri viską pakeičia. Ta jėga mumyse – tai Šventoji Dvasia, kuri pakeičia mūsų gyvenimą. Tai Dievo dovana, kurią gavome per krikštą, bet dažnai net nežinome, ar ją turime, ar ne.  Prašykime, kad Ji mūsų širdyse liepsnotų, keistų mus ir padėtų kasdien visose gyvenimo situacijose. Taip kaip mielės-raugas veikia tik tada, kai yra įmaišytos į tešlą, taip ir Šventoji Dvasia veikia tik tada, kai Ji tampa mūsų gyvenimo dalimi, kai mes sąmoningai žinome Jos galią ir prašome Jos pagalbos.

Tikėkime, kad prisiartino Dievo karalystė.

Bernardinai.lt

XVII eilinės savaitės pirmadienio       2021-07-26 4:52

Evangelija (Mt 13, 31–35)

    Jėzus pateikė miniai dar vieną palyginimą:
    „Su dangaus karalyste yra kaip su garstyčios grūdeliu, kurį žmogus ėmė ir pasėjo savo dirvoje. Nors jis mažiausias iš visų sėklų, bet užaugęs esti didesnis už daržoves ir pavirsta medeliu, taip kad padangių sparnuočiai atskrenda ir susisuka lizdus jo šakose“.
    Jis pasakė ir dar kitą palyginimą: „Su dangaus karalyste yra kaip su raugu, kurį moteris ėmė ir įmaišė trijuose saikuose miltų, ir nuo jo viskas įrūgo“.
    Visa tai Jėzus bylojo minioms palyginimais, ir be palyginimų jis jiems nekalbėjo. Išsipildė, kas buvo pranašo pasakyta: „Aš atversiu savo burną palyginimais, išpasakosiu nuo pasaulio sukūrimo paslėptus dalykus“.
  Katalikai.lt

XVII eilinės savaitės pirmadienio       2021-07-26 4:51

Dievo Žodis
Atliepiamoji psalmė (Ps 105, 19–23)

P. Dėkokite Viešpačiui, nes jisai geras.

  Horebe veršį jie pasidirbo,
  garbino stabą auksinį.
  Ir, užuot šlovinę Dievą,
  lenkėsi galvijui žolėdžiui. – P.

  Gelbėtoją Dievą užmiršo,
  kuris Egipte didžius daiktus jiems darė
  Chamo šaly tiek stebuklų,
  tiek šiurpulingų darbų ties Raudonąja jūra. – P.

  Dievas juos būtų jau sunaikinęs,
  jeigu ne Mozė, jojo rinktinis.
  Jis juos užstojo prieš Dievą,
  kad jo rūstybė jo nenusiaubtų. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Jok 1, 18)

P. Aleliuja. – Savo valia Tėvas pagimdė mus tiesos žodžiu,
              kad mes būtume tarsi jo kūrinių pirmienos. – P. Aleliuja.

XVII eilinės savaitės Pirmadienio       2021-07-26 4:51

Dievo Žodis
Pirmasis skaitinys (Iš 32, 15–24. 30–34)

  Mozė nulipo nuo kalno, dviem Sandoros liudijimo plokštėm nešinas. Tos plokštės buvo prirašytos iš abiejų pusių: iš vienos ir kitos pusės jos buvo prirašytos. Jos buvo paties Dievo padirbtos, ir raštas buvo Dievo ranka į plokštes iškaltas. Išgirdęs tautos triukšmavimą, Josuvas tarė Mozei: „Stovykloje kariškas triukšmas“. Bet tas atsakė: „Tai ne pergalės šauksmas, ir ne nugalėtojų riksmas: girdžiu aš trankiai dainuojant“.
    Priėjęs arčiau prie stovyklos ir pamatęs veršį bei šokant ratelį, Mozė užsidegė pykčiu: jis metė iš rankų plokštes ir sudaužė jas kalno papėdėj. Po to jis pagriebė jų pasidarytąjį veršį, sudegino jį, sutrypė į dulkes, jas subėrė į vandenį ir liepė izraelitams gerti.
    O Aaronui Mozė pasakė: „Ką tau šioji tauta padarė, kad tu jai užkorei tokią didelę kaltę?“ Aaronas jam atsakė: „Nerūstauk, mano valdove! Tu pats juk žinai, kokia ši tauta nedora. Jie ėmė mane reikalauti: ‘Padirbk mums dievuką, kuris mūsų priekyje eitų! Su šituo Moze – su tuo vyru, kuris mus išvedė iš Egipto – nežinome, kas atsitiko’. Tuomet aš jiems ir pasiūliau: ‘Kas auksą nešioja, tegu nusiims jį’. Jie sunešė man, aš jį sunešiau į ugnį, ir išėjo tas veršis“.
    Rytojaus rytą Mozė prabilo į tautą: „Jūs padarėte didelę nuodėmę. Dabar aš kopsiu pas Viešpatį. Galbūt aš laimėsiu jūsų nuodėmės atleidimą“. Tad, vėl nuėjęs pas Viešpatį, Mozė maldavo: „Ak, ši tauta padarė didelę nuodėmę: ji pasidirbo iš aukso dievuką. O, kad atleistum jai nuodėmę!.. Jei ne, tai išbrauk mane iš savo knygos, kurią esi parašęs“.
    Bet Viešpats Mozei atsakė: „Kas man nusidėjo, tik tą aš ištrinsiu iš savo knygos. Dabar gi eik ir vesk tautą ten, kur tau esu liepęs!ano angelas žengs tavo prieky. Bet atpildo dienai atėjus, aš atsiskaitysiu su jais už jų nuodėmę“.

Kun. Vytenis Vaškelis       2021-07-25 19:14

Duonos padauginimas vidiniam praregėjimui
Stebuklingai padaugindamas duoną Mokytojas viršijo dėsningai gamtoje veikiančias jėgas, šiuo poelgiu norėdamas racionaliam bei logiškam žmonių mąstymui suteikti naujus dieviškos malonės suvokimo sparnus. Kai jie svarstys: Iš kur Jam tai?, palaipsniui pradės suprasti, kad jų tikroji paskirtis –plušėti ne dėl žūvančio maisto, bet dėl išliekančio amžinajam gyvenimui, kurį duoda Žmogaus Sūnus.

Netenka stebėtis, kad anuomet izraelitai perdėm savanaudiškai norėjo „pasisavinti“ Jėzų, nes Dievo duonos gardumas bei pasisotinimo malonumas nustelbė jų širdyse pasėtus Gerosios Naujienos grūdus ir juose pabudo juslinis žmogus, kuris nepriima to, kas ateina iš Dievo Dvasios. Jis žinojo, kad Jo padauginta duona, užuot miniai atvėrusi tikrosios Jo pasiuntinybės žemėje priežastį bei jos mintis pakreipusi į jau besiskleidžiančią per Jo asmenį Dievo Karalystės šviesą, taps tam tikra prasme bergždžia pastanga, nes žydai ketins pasigriebti Jį ir paskelbti karaliumi – jų nepasotinamų užgaidų bei „urzgiančių“ pilvų (žr. Fil 3, 19) sotintoju.

Tačiau Jėzus ne veltui pirmiausia skelbė Evangeliją, jos teisingumą patvirtindamas dieviškais ženklais. Jis iš anksto matė, kad, kai vėliau ant jų nužengs Šventoji Dvasia, Ji ne tik primins Jo mokymo svarbumą, siekiant šventumo, be kurio nėra Ateities po mirties, bet ir atvers jų protus, primindama, kad anuomet įvykęs duonos padauginimas buvo skirtas ne tik Dangaus Tėvo Siųstojo dieviškajai tapatybei patvirtinti, bet paruošti juos keliauti Ten, kur niekada niekam nebereiks vargti dėl kasdienės duonos kąsnio, nes, kas sėjo Kristaus gerumo sėklas žemėje, džiūgaudamas nuiminės derlių Tėvonijoje (žr. Ps 126, 5).

Šį stebuklingą ženklą Jis padarė ne tik dėl jų, bet ir dėl mūsų. Minia valgančiųjų Jo maistą yra nuoroda į Dievo Karalystės veikimą tikinčiųjų širdyse, kai jie, užuot teikę viską nustelbiantį dėmesį valgiui ir gėrimui, kurių vaikosi pagonys, pirmiausia ieško Dievo Karalystės ir Jo teisumo. Šios pastangos atsiperka šimteriopai. Už protu bei atvira širdimi Dievo artumo ieškojimą pridedamos ne tik būtiniausios materialinės vertybės (žr. Mt 6, 33), bet jie esti apdovanojami teisumu, ramybe ir neblėstančiu džiaugsmu Šventojoje Dvasioje (Rom 14, 17).

Šių malonių viršūnė – Eucharistinis Jėzus, save per šv. Mišias dovanojantis tiems, kurie Jį valgo, kad su Juo galėtų gyventi per amžius (Jn 6, 51).  Tai – tiesiausias kelias į Dievo vaikų garbės laisvę, nes ne tik save maldingai saugome nuo nuodėmių klastos, bet tarnaujame Viešpačiui bei artimui, nes ir Kristaus maistas buvo vykdyti valią To, kuris Jį siuntė į žemę (Jn 4, 34).

Nors gyvename ne tam, kad valgytume, bet, kai su dėkingumu Kūrėjui, ragaujame Jo dovanas, stiprinančias mūsų fizines jėgas, galime prisiminti, kad ir skonio receptorius sukūrė Jis, kuris mums teikia maisto ir širdies džiaugsmo. Ne veltui žinomas teologas K. S. Luisas (C. S. Lewis) sako: „Krikščionio pareiga – būti tiek laimingu, kiek tik jis gali.“
Kai mokomės dėkoti Dievui ne tik už gardžią duonos riekę, bet ir už viską (beje, ir nemalonius dalykus, kuriuos neišvengiamai Jis leidžia patirti kaip išbandymus didesniam mūsų būsimajam pagerbimui), tada savaip prisidedame prie ant Kryžiaus Jo ištarto žodžio „trokštu“ galutinio išsipildymo… Tada daugybė Jo krauju išgelbėtųjų bus pakviesti valgyti nuo gyvybės medžio, esančio Dievo rojuje, nes, gyvendami žemėje, ne bergždžiai stiprino kūnus maistu, o sielas maitino gyvybės duona, atveriančią vartus į Gyvenimą.

Mons. Adolfas Grušas       2021-07-25 6:33

TAI, KĄ ATIDUODAME


Penki kepalėliai duonos ir dvi žuvys minioje įsimaišiusiam berniukui buvo tikrai didelis turtas. Jis visą dieną sekė paskui Jėzų, nenorėdamas praleisti nė mažiausios džiugaus susitikimo su Mokytoju akimirkos.

Tą dieną Jėzus mokė žmones prie Genezareto ežero. Jį supo didelė minia, ištroškusi tiesos, paguodos, laukianti stebuklingų ženklų…

Jėzus užkopė ant kalno ir ten atsisėdo su savo mokiniais. Jis buvo panašus į šeimos tėvą, kuris kviečia savo vaikus prie stalo. Tokią akimirką visiškai natūralu pagalvoti apie meilę, apgaubiančią besirenkančius namiškius, kad šie pasidalytų duona, papasakotų vienas kitam apie tai, kas įvyko per visą dieną, patikėtų vienas kitam kasdienius džiaugsmus ir sunkumus.

Jėzus mato Jį sekančius žmones ir supranta jų džiaugsmą, kad turi galimybę būti kartu su Juo. Matyti, reiškia: būti pasirengus dovanoti, atiduoti kitam tai, kuo gali prisidėti prie jo gerovės. Viešpats mato visus, nes Jam nėra svetimų ir nežinomų žmonių, ir, žvelgdamas į „pas jį atėjusią daugybę“, nori išbandyti Pilypo tikėjimą: „Kur pirksime duonos jiems pavalgydinti?“

Mes, kaip ir Pilypas, esame linkę skaičiuoti ir galiausiai, turbūt, padarytume išvadą, kad, turėdami tik kuklias geradarių aukas, niekaip nepajėgsime pamaitinti tiek žmonių. Mums, kaip ir Pilypui, stinga teisingo matymo, toli siekiančio žvilgsnio, Jėzaus, „žinančio, ką darysiąs“, tikėjimo. Viešpaties klausimas šiais laikais veikiau atrodo panašus į provokaciją…

Mes rengiame nesiliaujančius susirinkimus, kuriuose diskutuojame apie metodus ir priemones, nesistengdami įsigilinti į Mokytojo širdies nusistatymus. Mums sudėtinga priimti galimybę, jog Dievas gali padaryti viską net ir tada, kai atrodo, kad negalime nieko. Todėl svajojame apie gausius vaisius ir skaičiuojame menkus derlius…

Šia prasme apaštalo Andriejaus pasiūlymas labai atitiko mūsų nusiteikimą. Jis sprendimą uždėjo ant kito žmogaus pečių: „Čia yra berniukas, kuris turi penkis miežinės duonos kepaliukus ir dvi žuvis. Bet ką tai reiškia tokiai daugybei!“. Jis nekalba kaip tas, kuris sugeba įžvelgti, kas bus toliau. Jis nėra tas, kuris parduoda visą savo turtą, kad įsigytų brangų tikėjimo perlą. Andriejus tik nori nusimesti atsakomybę, todėl ir sako: „Bet ką tai reiškia tokiai daugybei!“

Kaip tik mums, suaugusiems, įsipainiojusiems pagoniškoje, materialistinėje, pinigais matuojamoje gyvenimo ir jo problemų sprendimų vizijoje, Jėzus siūlo pažvelgti į nuostabų visiems dalijamos duonos ženklą. Jis siūlo pažvelgti į besišypsantį berniuką, supratusį, kad jis ir jo krepšys gali būti reikalingi Mokytojui. Turėdamas tą nedidelį „turtą“ Viešpats gali pasotinti visą minią, taip atverdamas kelią paprastam ir solidariam vaišingumui.

Kiekvienas žmogus penkių tūkstančių minioje gauna duonos iki soties. Žmonės yra laimingi,- ne vien todėl, kad gali pavalgyti, bet todėl, kad gavo duonos iš dangaus. Tai Apvaizdos ir Dievo gerumo duona.

Laimingas berniukas, besididžiuojantis, kad galėjo kažką duoti Jėzui. Jis panašus į vargšę moterį, šventykloje įmetusią smulkų pinigėlį, nes „atidavė viską, ką turėjo“…

Pilypas ir Andriejus, mėgindami atsiliepti į Jėzaus klausimą, sugebėjo mąstyti vien tik apie meilę, kurią galima „nupirkti“, meilę, išmatuojamą pinigais, tuo tarpu anoniminis berniukas galėjo duoti tik nesuinteresuotą meilę. Todėl juo galėjo pasitikėti Jėzus.

Ar Jis gali pasitikėti ir manimi?…

XVII eilinio sekmadienio Evangelijos       2021-07-25 6:31

Mąstymas
Prašyti pasitikėjimo ir atsidavimo Jėzui visame kame gilios patirties

Įsijungsiu į minią, kuri traukia paskui Jėzų. Daugelis prisimena neseniai įvykusius Jo išgydymus. Visi yra pilni nuostabos. Žvelgsiu į tų žmonių veidus, akis. Jie spaudžiasi prie Jo.

*

Prisiminsiu dienas, kada glaudžiausi prie Jėzaus, stebėjausi Jo asmeniu, troškau su Juo būti. Kas traukė mane prie Jo? Kas traukia mane šiandien?

*

Atsisėsiu arti Jėzaus. Jo rūpestingos akys mato alkanus žmones. Jis pirmas pastebi žmonių poreikius, pirmiau, nei kiti apie tai pagalvoja. Kontempliuosiu nuoširdų Jėzaus rūpestį visais.

*

Įsisąmoninsiu, kad Jėzus kasdien rūpestingai žvelgia į mane, žino visus mano poreikius. Jis pirmasis žino, ką reikią padaryti, pirmiau nei aš pats spėju pagalvoti. Ar tikiu jo kasdiene pagalba? Ar ją jaučiu?

*

Atkreipsiu dėmesį į mokinių sumišimą, nervingą reakciją. Jie pasimeta savo bejėgiškume, jaučiasi silpni. Mokiniai nepajėgia suvokti, kad šalia yra Jėzus, kad Jam nėra negalimų dalykų.

*

Ar atpažįstu savyje šv. Pilypo ir šv. Andriejaus reakcijas? Kokie rūpesčiai dabar labiausiai yra užvaldę mano mintis ir širdį? Ar pajėgiu juos patikėti Jėzui? Pabandysiu tai padaryti.

*

Kontempliuosiu Jėzų, kuris stebuklingai padaugina duoną. Atiduosiu Jam visus savo „mažus duonos kepalėlius“ ir kartosiu: „Jėzau, mano gyvenimas yra Tavo rankose!“

Kasdienapmastau.lt

XVII eilinio sekmadienio       2021-07-25 6:30

Dievo Žodis
Antrasis skaitinys (Ef 4, 1–6)

      Broliai!
      Aš, kalinys Viešpatyje, raginu jus elgtis, kaip dera jūsų pašaukimui, į kurį esate pašaukti. Su visu nuolankumu bei meilumu, su didžia kantrybe palaikykite tarpusavio meilę, uoliai sergėkite Dvasios vienybę taikos ryšiais.
      Vienas kūnas ir viena Dvasia, kaip ir esate pašaukti į vieną savo pašaukimo viltį. Vienas Viešpats, vienas tikėjimas, vienas krikštas. Vienas Dievas ir visų Tėvas, kuris virš visų, per visus ir visuose.

Posmelis prieš Evangeliją (Lk 7, 16)

P. Aleliuja. – Didis pranašas atsirado mūsų tarpe,
              ir Dievas aplankė savo tautą. – P. Aleliuja.

XVII eilinio sekmadienio       2021-07-25 6:30

Dievo Žodis
Atliepiamoji psalmė (Ps 144, 10–11. 15–18)

P. – Atveri savo ranką, patenkini kiekvieno gyvūno troškimą.

  Viešpatie, tegu visi tvariniai tau dėkoja,
  tegu tave garbina ištikimieji.
  Tegu jie skelbia tavo karalystės kilnumą,
  tegu garsina tavo galybę. – P.

  Kad visi žmonės suprastų tavo didybę,
  tavo karalystės kilnumą.
  Tavo karalystė – amžina karalystė,
  tu kartų kartoms viešpatausi. – P.

  Kur Viešpats žengia,– žengia teisingai,
  ką jis padaro, tas šventa.
  Dievas arti kiekvienam, kas jo šaukias,
  kiekvienam, kas iš tyros širdies šaukias. – P.

XVII eilinio sekmadienio       2021-07-25 6:28

Dievo Žodis
Pirmasis skaitinys (2 Kar 4, 42–44)

  Kartą atvyko vyriškis iš Baal–Šališos ir Dievo žmogui Eliziejui atnešė pirmųjų tų metų vaisių: dvidešimt miežinės duonos kepaliukų ir naujų grūdų pintinėje. Eliziejus paliepė tarnui: „Paduok tai žmonėms – tegu valgo!“ Tasai dar dvejojo: „Kaip tiek paduoti šimtui vyrų!“

  Tačiau Eliziejus griežtai reikalavo: Paduok tai žmonėms – tegu valgo, nes štai ką sako Viešpats: ‘Privalgys, ir dar liks’“. Tada tarnas padavė jiems, ir tie valgė, ir dar liko, kaip Viešpats buvo pasakęs.


Rekomenduojame

Viktoras Jašinskas. Juodasis pirmadienis

Kun. Robertas Grigas primena: ne tvoros ir ne tanketės apsaugo parlamentus…

Nida Vasiliauskaitė ir jos „Lapių medžioklės“. Išvarymo instrukcijos: sugauti, išvyti, dezinfekuoti

Ramūnas Aušrotas. Apie sprendimų „greitumą“

Geroji Naujiena: Sekime Jėzų ir nebūsime sugėdyti

„Teisingumo registras“: ar esate pasiruošę gyventi be pilietinių teisių?

„Neredaguota“ pokalbis su Aurelijumi Veryga apie pandemija ir politiką

Lietuvos šeimų sąjūdžio tarptautinė konferencija po mitingo: „Valstybių ateitis diktatūros šešėlyje“ (vaizdo įrašas)

Algimantas Rusteika. Kas bandė organizuoti riaušes?

Liudviko Jakimavičiaus pastebėjimas: ant ko tada visas bėdas vers?

Rugsėjo 10 d. mitingo Katedros aikštėje rezoliucija

Mero rinkimai Trakuose. Ramūno Aušroto programa: kaip išspręsti įsisenėjusias Trakų komunalinio ūkio problemas?

Nidos Vasiliauskaitės kalba rugsėjo 10 dienos mitinge Katedros aikštėje (vaizdo įrašas): „Mes nesiderame!“

Rugsėjo 10 dienos mitingo Katedros aikštėje vaizdo įrašas

Vasariški pokalbiai su Dovilu Petkumi. Arkivyskupas ir nuncijus Ukrainai Visvaldas Kulbokas: Šv. Sostas gali būti tarpininku siekiant taikos

Algis Avižienis „Iš savo varpinės“: Globalistinė Lietuvos užsienio politika

Vygantas Malinauskas. Kodėl Lietuvai taip nesiseka suvaldyti pandemijos? Palyginimas su kaimynais ir ... Indija

Nida Vasiliauskaitė. Nebijokime. Tai jie tegu bijo

William H. McRaven kalba Techaso universiteto studentams: kaip įveikti pasaulį

Iš propagandos frontų. Andrius Kubilius ir Rasa Juknevičienė – net jei sau prieštarauja, vis tiek teisūs, arba Liežuvis – pikčiausias jų priešas

„Neredaguota“ pokalbis su advokatu prof. dr. Ignu Vėgėle. Valstybė ir teisė

Nidos Vasiliauskaitės replika apie netrukus įsigaliosiančius draudimus

Linas V. Medelis. Uždrausti valdantiesiems giedoti himną – Tautišką giesmę

Pandemiją galima valdyti ir kitaip: pranešimų ištraukos ir reportažai iš STI konferencijos „Demokratija karantine. Susikalbėjimo galimybės“

Šiandien legendinio partizano J. Lukšos-Daumanto atminimą istorikai įprasmins tarptautine konferencija apie ginkluotą antisovietinį pasipriešinimą

Justas Sakavičius. Dėl ko verta sunerimti VISIEMS

Vesti visuomenę prie Jėzaus: kun. N. Pipiro mintys ir bendražygio dr. D. Stakišaičio prisiminimai minint s. Ados-Benvenutos Urbonaitės šimtmetį

Advokatai J. Sakavičius ir A. Mozeris: nei tarnautojai, nei mokyklų administracijos neturi teisės skatinti mokinius skiepytis be tėvų žinios

Prof. Alvydas Jokubaitis: jei katalikai reikalautų to paties kaip homoseksualai, kiltų skandalas

LRT: Lietuva kalba. Ką daryti su tūkstančiais Lietuvoje esančių migrantų – integruoti ar išsiųsti? V. Sinicos atsakymas, kurio jis nespėjo pagarsinti

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.