Geroji Naujiena

Geroji Naujiena: „Tu mano mylimasis Sūnus, tavimi aš gėriuosi“

Tiesos.lt redakcija   2016 m. sausio 10 d. 4:37

12     

    

Geroji Naujiena: „Tu mano mylimasis Sūnus, tavimi aš gėriuosi“

Stiprėjant žmonių lūkesčiams ir daugeliui pradėjus spėlioti, ar čia kartais ne Mesijas, Jonas visiems kalbėjo: „Aš, tiesa, krikštiju jus vandeniu, bet ateina už mane galingesnis, kuriam aš nevertas atrišti kurpių dirželio. Jisai krikštys jus Šventąja Dvasia ir ugnimi.

Jėzaus krikštas

Kai, visai tautai krikštijantis, ir Jėzus pasikrikštijęs meldėsi, atsivėrė dangus, ir Šventoji Dvasia kūnišku pavidalu nusileido ant jo tarsi balandis, o balsas iš dangaus prabilo: Tu mano mylimasis Sūnus, tavimi aš gėriuosi. (Lk 3, 15–22)

Šiandien Evangelija primena mums Jėzaus Krikštą – dieną, kai „atsivėrė dangus“. Melsdamiesi už Lietuvą Tiesoje, prašykime, kad Jėzus, pasinėręs į žmonijos nuodėmių upę, atnaujintų mūsų per krikštą gautą tikėjimą ir, pagydęs mūsų širdis, sužeistas nuodėmės, užlietų jas džiaugsmu ir viltimi.

Mons. Artūras Jagelavičius. Panerti į dievo malonę

Apiplovimas arba apšlakstymas vandeniu kaip religinė apeiga turi seną istoriją. Pagal įvairių tautų senovės religijas, ypač Artimųjų ir Tolimųjų Rytų tautose, vanduo, kaip gyvybės šaltinis, laikytas turintis pašventinimo galios. Senųjų tikėjimų aidas buvo ritualiniai Senojo Testamento nuostatai, reikalaujantys žmonių arba daiktų apiplovimo arba apsišlakstymo įvairiomis gyvenimo aplinkybėmis. Vandeniu apiplaudavo karo trofėjus ir grįžusius iš karo karius. Ritualinius apiplovimus atlikdavo ir sergant kai kuriomis ligomis. Vanduo apvalydavo namus ir daiktus. Kai kurie apsiplovimai buvo privalomi visų pirma tiems, kurie atlikdavo religines apeigas. Formalūs ir smulkmeniškai detalizuoti nurodymai plauti lėkštes, puodelius ir kitokius indus, taip pat rankas prieš valgį išsilaikė ištisus šimtmečius. Juos galima rasti ir dabartiniame judaizme.

Pradėdamas savo kaip pranašo misiją, kviečiančią atsiversti ir gailėtis dėl nuodėmių, Jonas Krikštytojas panaudojo visus šiuos apsiplovimo aktus. Simboliškas pasinėrimas į Jordano upę buvo pilnas giliausios prasmės. Kaip po vandens vonios žmogus apsivalo, taip ir vidinis širdies atsivertimas, kurio reikalavo Jonas Krikštytojas, patvirtintas nuolankiu apsiplovimu šventojoje upėje, sugrąžindavo santykiams su Dievu švarą ir gerumą.

Ir štai vieną dieną prie Jordano atėjo didesnis ir galingesnis už Joną Krikštytoją. Nors Jis kartu Gyvenimas. Nors Kristus atėjo į žemę nusižeminęs ir slapčia, mažame Betliejaus tvartelyje, karalius Erodas tai išgirdęs apstulbo, o su juo ir visa Jeruzalė. Erodas susijaudino ir išsigando, kadangi Betliejaus kūdikis, kurio ieško išminčiai, jam yra konkurentas. Žydų vyresniesiems ir Jeruzalės gyventojams, pamiršusiems tikrąją pranašysčių apie Mesiją prasmę, Jėzus yra jų stabilaus gyvenimo drumstėjas. Teisus buvo apaštalas Jonas apie Jėzų sakydamas: „Pas savuosius atėjo, o savieji jo nepriėmė“ (Jn 1, 11). Ne be reikalo Jėzus verkė Jeruzalės: „O kad tu šiandien suprastum, kas tau atneša ramybę!“ (Lk 19, 44). Visoje žmonijos istorijoje šis priešiškumas, dviveidiškumas ir paviršutiniškumas atskleidžia pasaulio reakciją į dvasinius dalykus ir tikrąsias vertybes. Mes patys neretai būname religijos praktikavimo atžvilgiu lyg apstulbusi Jeruzalė: neryžtingi ir priešiški.

Kažkas labai subtiliai pastebėjo: „Visuomet taip buvo ir bus. Pasaulio galiūnai pakenčia religijas ir jų atstovus tol, kol jie pamaldžiai atlieka savo kulto apeigas, palaikydami visuomenėje gerus papročius. Bet pamėgintų jie kištis į esamą visuomeninę santvarką, pamėgintų imtis opių socialinių klausimų sprendimo…“

Rytų išminčiai – Kasparas, Melchijoras ir Baltazaras – gimusiam Karaliui padovanojo aukso, brangiausio anų laikų metalo, kuris reiškia karališką valdžią. Mūsų meilė jam teatstoja karališkąjį auksą. Jų smilkalai buvo vartojami dieviškai pagarbai išreikšti ir simbolizavo Jėzaus Kristaus dievybę. Mūsų maldos, plaukiančios iš gyvo tikėjimo, tekyla aukštyn jo garbei kaip kvapus smilkalas. Mira vartota žmogaus kūnui balzamuoti, apsaugoti nuo suirimo. Ji simbolizavo Kristaus žmogiškąją prigimtį. Mūsų mira tebūna mūsų vargai, darbas ir kančios, ištikimai žengiant Dievo ir Bažnyčios įsakymų keliais.

Su visais nusidėjėliais jis įėjo į upės vandenis ir dalyvavo krikšto apeigose, ši apeiga Kristui buvo tik nuodėmių atleidimo simbolis, nes Dievo Sūnus yra šventas. Tai buvo Mesijo misijos pradžios ženklas. Jį ne vanduo, bet pati Viešpaties Dvasia patepa ypatingajai misijai. Po Kristaus krikšto ši apeiga mums visiems tapo ypatingos reikšmės būtinybė. Kristus pasinėrė į Jordano upės vandenis, kad mes panertume į jo malonę ir vieno Triasmenio Dievo gyvenimo pilnybę.

Jonas krikštijo Jordano upėje tuos, kurie išpažindavo savo nuodėmes, kad jiems jos būtų atleistos. Bet štai prieš Joną atsistoja tas, kuris be jokios nuodėmės. Jis pasaulio Šviesa, kurio žibėjime turi pranykti nuodėmės tamsa. Jis Dievo Avinėlis, naikinantis pasaulio nuodėmes. Tai kodėl Jėzus pats brenda į Jordano upę, kad būtų pakrikštytas? Savo krikštu Viešpats Jėzus Kristus viso pasaulio vandeniui duoda galią, kad jis būtų naudojamas Krikšto sakramentui. Kad per Krikštą kūdikiai taptų Dievo malonės vaikai, kad jų širdys taptų Šventosios Dvasios buveinė.

Dievui šlovė žmogaus sielos šventovėje, nes Dievas Tėvas savo Sūnų padarė sandora tautai, šviesa pagonims – neregių akims atverti, belaisviams iš kalėjimo išvesti, tamsoje sėdintiems suimtiesiems paleisti (plg. Iz 42, 6–7). Jonas atėjusiam pas jį krikštytis Jėzui sako: „Tai aš turėčiau būti tavo pakrikštytas, o tu ateini pas mane!“ (Mt 3, 14). Jonas yra tik mažytis žiburėlis, o Kristus – pasaulio šviesa. Jonas yra tik tyruose šaukiančiojo balsas, o Kristus – Amžinasis Žodis. Jonas yra Kristaus pirmtakas, kuriam jis turėjo paruošti kelią. Tą Kristų jis jau pagarbino, dar būdamas po motinos Elzbietos širdimi, šokinėdamas iš džiaugsmo, kai prisiartino Mergelė Marija. Pranašo žvilgsniu Jonas gerai įžvelgia, kad Kristus turi augti, kol taps visatos Valdovu. O jis pats mažėti… Tai matydamas, jis sako: „Aš turėčiau būti tavo pakrikštytas!“ Taip, Jonai, tu turi būti pakrikštytas, tačiau ne vandeniu, bet krauju. Svarbiausios Mesijo misijos pradžia buvo aplaistyta paties Jono Krikštytojo kankinystės krauju.

„O balsas iš dangaus prabilo: Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi“ (Mt 3, 17). Ar jis Tėvo mylimasis Sūnus tik per savo dievystę, ar kartu ir per žmogystę? Kartu ir per žmogystę, nes dangiškasis Tėvas gėrisi ir mūsų žmogiška prigimtimi, išaukštinta savo Sūnuje. Šventoji Dvasia kūnišku pavidalu nusileidžia ant Jėzaus tarsi balandis, kuris kadaise Nojui pranešė apie pasaulinio tvano pabaigą. O dabar Šventoji Dvasia pagerbia kūną, kuris susivienijęs su Dievu ir iškeltas į dievišką garbę.

Šiandieną nuo nuodėmių apvalytomis tyromis širdimis pagarbiai švęskime Kristaus Krikštą. Dievui niekas nesuteikia tokio malonumo kaip žmonių atsivertimas ir jų išganymas, – tam skirtas kiekvienas Dievo žodis ir visas Apreiškimas. Savo sekėjams Jėzus liepia: „Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs“ (Mt 28, 19–20). „Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus pasmerktas“ (Mk 16, 16). „Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: jei kas neatgims iš vandens ir Šventosios Dvasios, neįeis į Dievo Karalystę“ (Jn 3, 5). „Esate nuplauti, pašventinti, nuteisinti mūsų Vieš- paties Jėzaus Kristaus vardu ir mūsų Dievo Dvasia“ (1 Kor 6, 11). „Juk jūs visi tikėjimu esate Dievo vaikai Kristuje Jėzuje. Ir visi, kurie esate pakrikštyti Kristuje, apsivilkote Kristumi“ (Gal 3, 26–27).

Didžiojo senovės Bažnyčios rašytojo Origeno tėvas, pasilenkdamas prie sūnaus lopšio, kartodavo: „Garbinu Dievą, kuris yra šio mažo pakrikštyto kūdikėlio širdyje.“

baznycioszinios.lt

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Jota       2016-01-12 17:45

Aha.

toJota       2016-01-12 15:52

tai nuo Onanas ir žodis onanizmas?

Jota       2016-01-12 14:45

Onanas, ne Anonas.Radau citatą, neturiu laiko ieškoti Biblijoje. O kam tau taip parūpo tas Onanas?
“Onanas jau nedorai elgėsi sueidamas su brolio žmona, to jo prašė Judas, matyt pagal to meto papročius. Šiandien gi tokią “svainio pareigą” mes laikytume nuodėme - suėjimą su moterimi, kuri tau nėra žmona (nors ir mirusio brolio žmona). Ne Viešpats, o Judas liepė Onanui taip elgtis. Jo aktas su brolio žmona neprilygsta santuokiniam aktui ir negalime smerkti, kad jo metu nebuvo pildomi akto tikslai (sutuoktinių gėris ir prokreacija).”

ToJ ota       2016-01-11 16:11

To Jota - tai dėl kraujomaišos?

ToJota       2016-01-11 16:10

to Jota, tai kodėl JAHVĖ/VIEŠPATS nužudė Anoną už tai kad šis, mylėdamais su brolio žmona, sėklą nuleisdavo ant žemės ir kokiu tikslu JAHVĖ/ VIEŠPATS liepė Anonui vesti brolio žmoną ir kodėl Anonas sėklą nuleisdavo ant žemės? Kokios versijos?

Jota       2016-01-11 15:25

“Tau nevalia jos turėti” - dėl to, kad buvo brolio žmona.  Erodiada buvo Erodo Didžiojo sūnaus Aristobulo duktė. Ji buvo ištekėjusi už savo dėdės, Erodo Didžiojo sūnaus Pilypo. Žodžiu, tai buvo pasileidusi ir žiauri moteris, pareikalavo Jono Krikštytojo galvos vien dėl to, kad jis jai prikišo nedorą gyvenimą.
O tvano vandenis turbūt uodas išgėrė. smile

ooo       2016-01-11 14:43

O kur dingo vanduo jei buvo pasaulinis tvanas?

ko mokė Jonas       2016-01-10 20:21

“3 Mat Erodas buvo įsakęs suimti Joną, sukaustyti ir įmesti į kalėjimą dėl savo brolio Pilypo žmonos Erodianos.4Nes Jonas jam sakė:” t a u   n e v a l i a   j o s t u r ė t i ” .5 Taigi Erodas norėjo nužudyti Joną, bet bijojo žmonių,kurie laikė jį pranašu.6 Erodo gimimo dieną Erodianos duktė šoko svečiams ir taip patiko Erodui, 7 kad jis prisiektinai pažadėjo duoti jai, ko tik prašysianti. 8 O ši, savo motinos primokyta, tarė: Duok man čia dubenyje Jono Krikštytojo galvą.9 Karalius nuliūdo, bet dėl priesaikos ir dėl svečių liepė duoti.10 Jis pasiuntė ( budelį), kad nukirstų kalėjime Jonui galvą.11 Galva buvo atnešta dubenyje ir įteikta mergaitei, kuri ją nunešė motinai.12Jono mokiniai atėję pasiėmė kūną, palaidojo ir davė žinią Jėzui.”
Klausimas: Kodėl Jonas sakė ” t a u   n e v a l i a   j o s   t u r ė t i “

dėl       2016-01-10 19:42

dėl ” ...tarsi balandis, kuris kadaise Nojui pranešė apie pasaulinio tvano pabaigą” - nedasakyta kad balandis pas Nojų atskrido su nuskintu alyvmedžio lapu ( 8 : 6- 11, Pradžios knyga) iš ko darau išvadą kad tvano nebuvo nes per 47 dienas besitęsiančio tvano visi visų alyvmedžių lapai būtų supuvę nuo vandens, be to atsitraukus sūriam vandeniui žemė tampa nederlinga.

Jota       2016-01-10 18:54

Ar jūs tikrai taip nesuprantat, ar apsimetat? smile

irr       2016-01-10 18:26

...ir paveiklsėjyje parodyta kad Kristus iki pusės vandenyje todėl natūralu kad Dievas džiaugiasi pamatęs kad žmogaus sūnus praustis pradėjo… Nes ligos ateidavo per nešvarą ...

manau       2016-01-10 17:37

Manau kad Jonas mokino žydus paprasčiausiai praustis upėje, be to Jonas pasisakė už tai kad negalima sueiti su brolio žmona, kas prieštaravo žydų JAHVĖS/VIEŠPAČIO mokymui- skaityti Bibliją apie Anoną, kuris to nedarydavo sėklą nuleisdamas žemėn, dėl ko Jahvė/VIEŠPATS ir nužudė jį, manau pats krikštijimas - kai   kristi imi į vandenį, dabartinėje modernioje kalboje atitiktų prasmę -kristi pradedi į vandenį. Jonas Kristaus pusbrolis -manau   vyrai maudėsi upėje ir mokė maudytis žydus. Viskas daug paprasčiau ...manau. Kažkuriame tikėjime dar išlikęs krikštijimas panardinant į vandenį ... vaikus, filmuose rodo kaip panardinami suaugę žmonės…


Rekomenduojame

Andrius Martinkus. 1/10, arba Mintys po rinkimų

Nacionalinis susivienijimas: dėl kandidatų parėmimo antrajame Seimo rinkimų ture

Vytautas Radžvilas. Apie valdomą ir tikrąjį antisistemiškumą

Algimantas Rusteika. Praradom balsą

Agnė Širinskienė. #MeloKojosTrumpos

Andrius Švarplys. Apie rinkimų rezultatus trumpai

Audrius Bačiulis. Geras švogeris ir už giminę geresnis

Vytautas Sinica. Apie neva politizuotą Genocido ir rezistencijos tyrimų centro darbą

Andrius Švarplys. Žlunga kitas didelis mitas: kad islamas nekelia didelių problemų

Irena Vasinauskaitė. Rinkimai ar pilietinės visuomenės koma?

Ramūnas Aušrotas. Išgyvenom dar vieną dieną?

Rasa Čepaitienė. Kelios pastabos apie rinkimus ir NS pasirodymą juose

Almantas Stankūnas. Liberalusis mitas apie laisvę

Svainio džiaugsmai: „Sveiki atvykę į naują Lietuvą“, arba „Pagaliau galime tikėtis vienalyčių santuokų įteisinimo, pasipriešinimo išmokoms ir paša…“

Robertas Grigas. Ir taip dabar 4 metus?! Kaip iškęsti…

Vytautas. Radžvilas. Ir vis dėlto mes gimėme ir subręsime Laisvei ir Lietuvai!

Andrius Švarplys. Draudimas agituoti neatitinka Konstitucijos

Algimantas Rusteika. Jau galiu kalbėti

Tomas Viluckas. Kokių žingsnių vertėtų imtis, kad iškiltų NS pagrindu jėga, kuri 2024 m. peržengtų 5 proc. barjerą?

Nida Vasiliauskaitė. Už ką balsuoji, o kas iš to išeina, arba Kas vadinama „laisvai demokratiškai išrinktos valdžios legitimumu“?

Vytautas Sinica. Mintys po rinkimų

Vytautas Radžvilas. Porinkiminė Nacionalinio susivienijimo spaudos konferencija Valdovų rūmuose: kodėl vertėjo?

Rinkimų rezultatai ir porinkiminės replikos: Ramūnas Aušrotas, Audrius Bačiulis (papildyta)

Algimantas Rusteika. Tai buvo tiesioginė provaldiška agitacija už valdžios partijas

„XXI amžiaus“ klausimai kardinolui Sigitui Tamkevičiui apie artėjančius Seimo rinkimus

Geroji Naujiena: Ir mes visa galime Tame, kuris mus stiprina

Tariasi peliukai prieš rinkimus…

Liudvikas Jakimavičius. Rinkimų sufleriai

Vytautas Radžvilas. Susigrąžinkime savo Lietuvą!

Audrius Bačiulis. Vytautai – Patirtis ir Energija, arba Už ką aš balsuosiu

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.