Dienos aktualija, Geroji Naujiena

Geroji Naujiena: „Tu mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi“ (Mk 1,11)

Tiesos.lt redakcija   2021 m. sausio 10 d. 2:07

30     

    

Geroji Naujiena: „Tu mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi“ (Mk 1,11)

Ateikite prie vandens, klausykitės – ir jūs gyvensite

Štai ką sako Viešpats: „Visi, kurie trokštate, ateikite prie vandens! Teateina ir tie, kurie pinigų neturi! Įsigykite duonos ir valgykite! Ateikite, įsigykite vyno ir pieno – veltui, be sidabro! Kodėl sidabru jūs mokate už tai, kas nepamaitina, ir savo uždarbiu – kas nepasotina? Todėl jūs manęs paklausykite – ir valgysite geriausią maistą, gardžiuositės skaniausiais valgiais! Ateikite pas mane, ausis ištempę, klausykitės – ir jūs gyvensite. Aš amžiną sandorą su jumis sudarysiu, remdamasis malone, parodyta Dovydui. Štai liudytoju tautoms aš jį padariau, genčių kunigaikščiu ir valdytoju. Ir tu pašauksi tautas, kurių nepažįsti: ir tautos, kurios tavęs nepažįsta, bėgs pas tave – dėl Viešpaties, tavojo Dievo, ir Izraelio Šventojo, nes jis tau suteiks tokią garbę.

Ieškokite, Viešpaties, nes jis leidžiasi randamas; šaukitės jo, nes jisai arti! Tepalieka nusidėjėlis savąjį kelią, nedorėlis – savuosius kėslus! Tegrįžta pas Viešpatį, kad jo pagailėtų, pas mūsąjį Dievą, didžiai gailestingą. Mano mintys – ne jūsų mintys, ir jūsų keliai – ne mano keliai, – Viešpaties žodis.
Kaip aukštas dangus viršum žemės, taip mano keliai viršija jūsų kelius, ir mano mintys – jūsų mintis. Kaip lietus ir sniegas nukrinta iš dangaus ir tenai nebegrįžta, bet drėkina žemę, kad dygtų ir želtų, kad teiktų sėklos sėjėjui ir duonos valgytojui, taip žodis, išeinąs iš mano burnos: jisai pas mane nesugrįžta bergždžias: įvykdo, ko noriu, atlieka, ko siųstas“ (Iz 55, 1–11).

* * *

Džiaugdamies semsite vandenį iš versmių išganingų

Štai mane gelbėja Dievas;
juo pasikliausiu ir nedrebėsiu.
Viešpats – mano jėga ir stiprybė –
jis mane išgelbėjo.
Džiaugdamies semsite vandenį
iš versmių išganingų.
Dėkokite Viešpačiui!
Šaukitės jo vardo!
Skelbkit tautoms didingus jo darbus,
aukštinkite jo kilnųjį vardą!
Šlovinkite Viešpatį: nuostabių darbų jis padarė;
tegul visa žemė tai žino.
Džiūgauki, krykštauk, Sione, –
didis tavyje Izraelio Šventasis (Iz 12, 2–6).

* * *

Dvasia, vanduo ir kraujas

Mylimieji! Kiekvienas, kas tiki, jog Jėzus yra Mesijas, yra gimęs iš Dievo, ir kiekvienas, kuris myli Dievą Gimdytoją, myli ir iš jo gimusįjį. Iš to pažįstame mylį Dievo vaikus, kad mylime Dievą ir jo įsakymus vykdome. Nes tai ir yra Dievo meilė – jo įsakymus vykdyti.
O jo įsakymai nėra sunkūs. Juk kiekvienas, kuris gimęs iš Dievo, nugali pasaulį, ir štai pergalė, nugalinti pasaulį: mūsų tikėjimas! O kas gi nugali pasaulį, jei ne tas, kuris tiki, kad Jėzus yra Dievo Sūnus?!
Tasai yra, kuris atėjo per vandenį ir kraują: Jėzus Kristus; ne vien per vandenį, bet per vandenį ir kraują. Ir Dvasia tai paliudija, nes Dvasia yra tiesa.
Mat yra trys liudytojai: Dvasia, vanduo ir kraujas, ir šie trys sutaria. Jeigu priimame žmonių liudijimą, tai Dievo liudijimas didesnis. O Dievo liudijimas toksai: jis yra paliudijęs apie savo Sūnų (1 Jn 5, 1–9).

* * *

Tu mano mylimasis Sūnus, tavimi aš gėriuosi

Jonas skelbė: „Po manęs ateina galingesnis už mane, – aš nevertas pasilenkęs atrišti jo kurpių dirželio. Aš jus krikštijau vandeniu, o jis krikštys jus Šventąja Dvasia“.
Tomis dienomis atėjo Jėzus iš Galilėjos Nazareto, ir Jonas jį pakrikštijo Jordane.
Vos tik išbridęs iš vandens, Jėzus pamatė prasiveriant dangų ir Dvasią tarsi balandį, nusileidžiančią ant jo.
Ir iš dangaus pasigirdo balsas: „Tu mano mylimasis Sūnus, tavimi aš gėriuosi“ (Mk 1, 7–11).

* * *

Dėkojimo giesmė: Kristaus Krikšto paslaptis

Tikrai verta ir teisinga, reikalinga ir išganinga visada ir visur Tau dėkoti, šventasis Viešpatie, visagali Tėve, amžinasis Dieve, kad nuostabiais ženklais palydėjai Jėzaus krikštą Jordano upėje. Balsui iš dangaus nuaidėjus, mes tikime, kad Tavo Žodis gyvena tarp mūsų, o Šventajai Dvasiai tarsi balandžiui nusileidus, suprantame, kad Tavo Sūnus Kristus yra pateptas džiaugsmo aliejumi ir atsiųstas nešti vargdieniams gerosios naujienos. Todėl drauge su dangaus galybėmis mes čia, žemėje, garbiname Tavo didybę nepaliaujama giesme: Šventas...

* * *

Visagali amžinasis Dieve, Tu Jėzų Kristų, šiandien Jordane pasikrikštijusį, Šventajai Dvasiai ant jo nusileidžiant, iškilmingai paskelbei esant Tavo mylimąjį Sūnų.
Padaryk, kad ir mes, Tavo įsūnytieji vaikai, iš vandens ir Šventosios Dvasios atgimę, visada vykdytume Tavo valią.
Kiekvienas asmeniškai ir bendruomenėje melskime ir už Lietuvą Tiesoje – vesk, Viešpatie, mūsų tautą teisumo takais, kad ir mūsų gyvenimuose skleistųsi Tavo ištikimoji Meilė.
Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

 

* * *

Sigitas Tamkevičius. „Tu mano mylimasis Sūnus“  
Jėzaus krikšto sekmadienis

Tik ką šventėme Jėzaus Gimimą, o šį sekmadienį minime jo Krikštą. Tarp šių įvykių trisdešimties metų laiko atkarpoje – beveik spengianti tyla, nes evangelistai yra pateikę tik kelias žinutes iš Jėzaus kūdikystės ir vaikystės metų. Galime tik spėlioti, kokie buvo Jėzaus gyvenimo Nazarete metai. Jis drauge su Juozapu kasdien dirbo fizinį darbą. Gali būti, jog tai buvo ne tik dailidės, bet ir kitokie darbai greta Nazareto kaimo esančiame Seforio miestelyje. Šabo dienomis Jėzus lankė sinagogą, o Velykų švenčių metu su kitais piligrimais keliaudavo į Jeruzalę.

Atėjus metui prie Jordano pasirodė Jonas Krikštytojas; jis skelbė apie prisiartinusią Dievo karalystę ir kvietė tautiečius daryti atgailą. Žmonės išpažindavo savo nuodėmes ir buvo krikštijami. Jonas skelbė: „Aš jus krikštiju vandeniu, kad atsiverstumėte, bet po manęs ateis galingesnis už mane, – aš nevertas jam nė kurpių nuauti. Jisai krikštys jus Šventąja Dvasia ir ugnimi“ (Mt 3, 11).

Vieną dieną prie Jordano pasirodė Jėzus ir paprašė būti pakrikštytas. Jonas Jėzaus asmenyje atpažino Dievo siųstąjį Mesiją ir nenorėjo jo krikštyti, bet Jėzus tiesiog privertė: „Šį kartą paklausyk! Taip mudviem dera atlikti visa, kas reikalinga teisumui“ (Mt 3,15). Evangelistas pateikia svarbią Jėzaus krikšto detalę: „Pakrikštytas Jėzus tuoj išbrido iš vandens. Staiga jam atsivėrė dangus, ir jis pamatė Dievo Dvasią, sklendžiančią žemyn it balandį ir nusileidžiančią ant jo. O balsas iš dangaus prabilo: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi“ (Mt 3, 16–17).

Dievas Jėzaus krikšto metu apreiškė žmonijai skirtą išganymą. Jėzus apsireiškė kaip dangaus Tėvo Sūnus ir Dievo Avinėlis, naikinantis pasaulio nuodėmę. Dievas apreiškė, kad visi mes esame jam svarbūs ir mylimi. Tai didelis Dievo meilės slėpinys: dangaus Tėvas mus taip myli, jog dėl mūsų išgelbėjimo siunčia savo Sūnų, kad jis kaip Dievo Avinėlis būtų paaukotas ant kryžiaus aukuro.

Iš Tėvo šlovės aukštybių Jėzus nusileido į žmogiškumo gelmę ir pasinėrė Jordano vandenyse bei kryžiaus mirtyje, kad vėliau keltųsi iš kapo ir žengtų į savo Tėvo šlovę. Mūsų krikštas pakartoja šį slėpinį: mums taip pat atsiveria dangus ir Dievas priima mus kaip mylimus savo vaikus.

Prisikėlęs iš numirusiųjų Jėzus, prieš žengdamas į dangų, pasiuntė savo mokinius į didelę misiją: „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs. Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 19–20).

Po Jėzaus įžengimo į dangų apaštalai tęs jiems patikėtą misiją: skelbs Evangeliją, įtikėjusius krikštys Švenčiausiosios Trejybės vardu ir tokiu būdu burs žmones į Dievo vaikų tautą – Kristaus Bažnyčią.
Jėzaus Krikšto šventė yra proga pamąstyti, ką krikštas reiškia kiekvieno mūsų gyvenime. Tai, ką dangaus Tėvas pasakė Jėzaus krikšto metu – „Tu mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi“, jis pasako kiekvienam pakrikštytajam: „Tu esi mano mylimas sūnus, mano mylima dukra.“ Padėkokime Dievui už šį išaukštinimą ir amžinojo gyvenimo viltį.

Kardinolas Sigitas Tamkevičius

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Popiežiaus katechezė       2021-01-14 19:44

I. Šlovinkime Dievą gerais ir blogais laikais
Trečiadienio katechezėje popiežius komentavo gana sudėtingą Jėzaus gyvenimo ir misijos momentą. Po pirmųjų stebuklų ir mokinių įtraukimo į Dievo karalystės skelbimą Mesijo misija išgyvena krizę. Netgi Jonas Krikštytojas suabejoja Jėzumi ir, pats tuomet būdamas kalėjime, per pasiuntinius paklausia Jėzų: „Ar tu esi tas, kuris turi ateiti, ar mums laukti kito?“ (Mt 11, 3). Jam neramu; jis ima abejoti, ar tik nebus suklydęs. Gyvenime visada būna tamsių akimirkų, dvasios naktų, sakė Pranciškus. Kaip tik tokią akimirką dabar išgyvena Jonas. Evangelistas Matas sako, kad ir kaimuose ant ežero kranto, kur Jėzus dar visai neseniai padarė daugybę stebuklų, dabar jaučiamas priešiškumas (plg. Mt 11, 20–24). Tačiau kaip tik dabar, šią nusivylimo akimirką, Jėzus visus nustebina. Jis nesiskundžia, bet kreipiasi į Tėvą džiugia šlovinimo malda: „Aš šlovinu tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams“ (Mt 11, 25). Pačiame krizės viduryje, kai daugybės žmonių, kaip ir Jono Krikštytojo, sielą apgaubė dvasios naktis, Jėzus ima šlovinti Tėvą. Kodėl?

Pirmiausia jis šlovina Tėvą už tai, kad jis yra dangaus ir žemės Viešpats. Jėzus džiaugiasi, nes žino ir jaučia, kad jo Tėvas yra visatos Dievas, o tai reiškia, jog ir jis pats yra Aukščiausiojo sūnus. Jėzus šlovina Tėvą ir dėl to, kad jis renkasi mažutėlius ir yra jų pusėje. Tai jis žino ir iš skelbimo patirties Genezareto ežero pakrantės kaimuose ir miesteliuose: išmintingais save laikantys žmonės yra įtarūs ir uždari, jie viską apskaičiuoja, o mažutėliai yra atviri, džiugiai priima Jėzaus skelbimą. Jėzus žino, kad tokia yra Tėvo valia. Dėl to jis ir džiaugiasi. Ir mes turime džiaugtis ir šlovinti Dievą, kai matome paprastus nuolankius žmones, džiugiai priimančius Evangeliją. Popiežius prisipažino, kad ir jis širdyje džiaugiasi, kai mato paprastus žmones, kurie leidžiasi į piligrimystes, nuoširdžiai meldžiasi ir gieda, kuriems galbūt trūksta daugelio dalykų, bet tikrai netrūksta nuolankumo, kuris juos skatina šlovinti Dievą. Bažnyčios viltis ir ateitis yra mažutėliai – tie, kurie nelaiko savęs geresniais už kitus, kurie žino savo ribotumą ir nuodėmes, kurie nenori kitiems primesti savo valios, kurie Dievą pripažįsta savo Tėvu, o kitus žmones – savo broliais ir seserimis.

Todėl tą akivaizdžios nesėkmės akimirką, kai visiškai tamsu, Jėzus meldžiasi šlovindamas Tėvą. Jo malda ir mus skatina kitaip vertinti savo pralaimėjimus, situacijas, kuriose nesugebame įžvelgti Dievo buvimo ir veikimo, kai atrodo, kad vyrauja blogis ir mes niekaip nesugebame jo sustabdyti. Jėzus, nors ir galėtų klausti Tėvą, kodėl jam nesiseka, nė kiek nesiskundžia, bet šlovina. Kas nors gal galėtų čia įžvelgti prieštaravimą, tačiau iš tiesų čia jokio prieštaravimo nėra.

Popiežiaus katechezė       2021-01-14 19:44

II. Šlovinkime Dievą gerais ir blogais laikais

Kam reikalingas šlovinimas? Mums ar Dievui? Eucharistijos liturgija skelbia: „Nors mūsų garbinimas tau nereikalingas, tačiau maloningai leidi mums reikšti tau dėkingumą. Tavęs mūsų gyrius nepadaro aukštesnio, tačiau mums patiems jis yra išganingas“ (Romos mišiolas, IV bendroji dėkojimo giesmė). Šlovinimo malda reikalinga mums patiems, sakė popiežius, primindamas ir tai, ką apie ją sako Katalikų Bažnyčios katekizmas: „Kas šlovina Dievą, dalijasi tyrų širdžių palaima: pirma negu Jį išvys garbėje, myli Jį jau tikėdamas“ (2639).

Gal tai paradoksalu, tačiau šios maldos turime imtis ne tik tada, kai esame laimingi, bet visų pirma sunkiomis, tamsiomis akimirkomis, kai einant gyvenimo keliu tenka kopti į kalną. Tai irgi metas šlovinti. Kopdami į kalną, eidami sunkiu keliu, įveikdami iššūkius, prieisime iki prieš mus atsiversiančios naujos panoramos, pamatysime platų horizontą. Šlovinimas – tai tarsi kvėpavimas grynu oru: jis mus apvalo, atveria naujus akiračius, išvaduoja sunkumų įkalintą sielą.

Trečiadienio katechezėje apie šlovinimo maldą popiežius paminėjo ir šv. Pranciškaus „Saulės giesmę“ („Kūrinijos giesmę“). Asyžiaus neturtėlis ją sukūrė ne laimės akimirką, bet slegiamas sunkumų. Pranciškus buvo jau beveik apakęs, jo sielą buvo pradėjusi slėgti niekados anksčiau jo nepatirta vienatvė. Jo pamokslavimas nepakeitė pasaulio, vis dar daug žmonių gyveno nesantaikoje, o jis pats jautė, kad artinasi mirtis. Tačiau ir liūdesio slegiamas Pranciškus meldėsi. Kaip jis meldėsi? „Laudato si’ – būk pašlovintas, mano Viešpatie“. Pranciškus meldėsi šlovinimo malda, šlovino Dievą už viską, už visus jo kūrinius, taip pat už mirtį, kurią drąsiai vadino seserimi.

Šventieji ir šventosios mus moko, kad visada galime šlovinti, gerais ir blogais laikais, nes Dievas yra ištikimasis bičiulis, baigdamas katechezę sakė Pranciškus. Tai yra šlovinimo pagrindas – Dievas yra ištikimas draugas, ir jo meilė niekada nesibaigia. Jis visada yra su mumis, visada mūsų laukia. Sunkiomis ir tamsiomis akimirkomis turime drąsiai sakyti: „Garbė tau, Viešpatie“, šlovinti Viešpatį. Tai visada mums išeis į gera. (JM / Vatican News)

Evangelijos komentaras       2021-01-14 5:51

Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Nerijus Pipiras

Raupsai. Dar ir šiandien ši liga paplitusi kai kuriuose kraštuose. Prasidėjusi nuo mažytės dėmelės, ši liga greitai pasiglemžia visą kūną. Rodos, tokia šios ligos oficialioji vizitinė kortelė. Tereikia tik prisiminti,kad tai užkrečiama liga. Na, dar ir saugotis tuomet…

Tačiau tai tik viena medalio pusė. Šiandieną taip pat norisi kreipti dėmesį į kitą šios ligos formą – dvasinius raupsus. Ji – daug klastingesnė nei fiziniai raupsai. Ir plinta akiai nematomu būdu. Ja taip pat užsikrečiama. Tiksliau – į ją įklimpstama. Destrukciją ji įveda vidiniuose dalykuose. Rodos, žmogus yra tik gryna materija ir jai teturi tarnauti, ją statyti ant pjedestalo.

Visgi norisi grįžti prie šios dienos Evangelijos. Jėzus gydo. Tiesa, nerašoma, kokią šios ligos formą. Apie tai svarstant, gali būti visai įdomu. Juk buvo reikalaujama, kad žmonės, kuriems buvo diagnozuota tokia liga, gyventų atskirai nuo bendruomenės. Dėl higieninių motyvų, žinoma. Kad ta liga neplistų. Jie, bastydamiesi už bendruomenės ribų, turėjo šaukti: „Nešvarus, nešvarus.“ Evangelijos raupsuotasis daro visiškai priešingai. Jis eina ne nuo Jėzaus, bet Jėzaus link, prašydamas gydyti. Kai pagalvoji, koks protingas šio žmogaus poelgis. Rodos, tuomet, kai turėjo gyventi atskirai nuo visų žmonių, jis eina prie Dievo. O gal visus būdus ir viltis pagyti jis jau yra išbandęs.

Priblokšti net šiandienį žmogų turėtų to raupsuotojo sakomi žodžiai. Jie kitokie, nei nurodytieji įstatymuose ir reikalavimuose. Maža to – jie kitokie, nei yra įpratusios tarti mūsų lūpos maldų metu: „Dieve, jei Tu panorėsi…“

Būtent tokius žodžius mes turėtume įsiminti ir kartoti. Tuomet, kai žodyne, suvokime bus daugiau „Dieve, jei panorėsi“, – tikrai išgirsime Dievo lūpomis tariamo: „Noriu. Pagyk, keiskis“, ir pajusime gydantį rankos prisilietimą.

Kai mūsų aplinkoje yra daugiau Dievo prisilietimo momentų, tuomet bet kokia raupsų forma darosi neaktuali, tačiau tų grynai vidinių dalykų neturi uzurpuoti reklama.

Daug kam turbūt neaišku, kodėl Jėzus draudžia žmogui kalbėti apie išgydymą. Todėl, kad Jėzus visas ligas ir negales dar turi užnešti ant kryžiaus ir prikalti prie šio medžio. Ir kitas dalykas – vidinis išgijimas turi būti matomas pirmiausia širdies akimis.

Tad šiandieną nurimkime, atiduokime tik Viešpačiui visus savo dvejonių raupsus. Ir klausykimės švelniai ir meiliai tariamo: „Noriu. Pagyk, keiskis.“ Tegul mus gydo Dievo žodis, tegul Jis prisiliečia prie mūsų gyvenimų.

Bernardinai.lt

 

I eilinės savaitės ketvirtadienio Evangelija       2021-01-14 5:49

(Mk 1, 40–45)

    Pas Jėzų atėjo raupsuotasis ir atsiklaupęs maldavo: „Jeigu nori, gali mane padaryti švarų“. Jėzus, pasigailėjęs jo, ištiesė ranką, palietė jį ir tarė: „Noriu, būk švarus!“ Tuojau pat raupsai pranyko, ir jis tapo švarus.
    Jėzus liepė jam tuojau pasišalinti ir smarkiai prigrasino: „Žiūrėk, kad niekam nieko nesakytum! Eik, pasirodyk kunigui ir už pasveikimą paaukok Mozės įsakytą atnašą jiems paliudyti“.
    O šis bekeliaudamas pradėjo taip plačiai skelbti ir skleisti įvykį, jog Jėzus nebegalėjo viešai pasirodyti mieste. jis laikėsi už miesto, negyvenamose vietose, bet žmonės iš visur rinkosi pas jį.
  Katalikai.lt

I eilinės savaitės ketvirtadienio Dievo Žodis       2021-01-14 5:48

Psalmė (Ps 95, 6–11)

P. O kad išgirstumėt šiandien, ką jums Viešpats byloja:
  „Tegul jūsų širdys nebūna storžievės“.

  Eikime, pulkim žemėn prieš Dievą,
  prieš Viešpatį klaupkim, kuris mus sutvėrė.
  Jis mūsų Dievas, o mes jo ganoma liaudis,
  jo rankų globojamos avys. – P.

  O kad išgirstumėt šiandien, ką jums Viešpats byloja:
  „Tegul jūsų širdys nebūna storžievės“,
  kaip anuomet prie Meribos,
  kaip tyruose Masos dieną,
  kur jūsų senoliai įžūliai mane bandė,
  nors stebuklus mano matė! – P.

  Per keturiasdešimtis metų
  įkyrūs man buvo tie žmonės.
  Tariau aš: į klystkelius krypsta jų širdys,
  o mano kelio pažint jie nenori.
  Todėlei aš rūsčiai prisiekiau:
  jie niekada neįžengs į mano atilsio šalį“. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Mt 4, 23)

P. Aleliuja. – Jėzus skelbė karalystės Evangeliją
              ir gydė žmonėse visokias ligas. – P. Aleliuja.

I eilinės savaitės ketvirtadienio Dievo Žodis       2021-01-14 5:47

Skaitinys (Žyd 3, 7–14)

    Broliai!
    Anot Šventosios Dvasios žodžių: „Jei šiandien išgirsite jo balsą, neužkietinkite savo širdžių, kaip per maištą, gundymo dieną dykumoje, kur jūsų tėvai gundė mane ir mėgino, nors buvo regėję mano darbus per keturiasdešimt metų. Todėl aš įnirtau prieš šią giminę ir pasakiau: ‘Visuomet jie klysta širdyje; jie nepažįsta mano kelių’. Taigi aš užsirūstinęs prisiekiau: ’ Jie neįžengs į mano poilsio buveinę!’“
    Žiūrėkite, broliai, kad kurio jūsų širdyje neužsimegztų netikėjimo puikybė, atitolinanti nuo gyvojo Dievo. Verčiau raginkite vieni kitus kasdien, – kol dar tebėra „šiandien“, – kad kurio jūsų neužkietintų nuodėmės klasta.
    Juk mes esame tapę Kristaus dalininkais, – tiktai išsaugokime pirmykštį tikėjimo tvirtumą iki galo.

Evangelijos komentaras       2021-01-13 5:53

Komentuoja kun. Nerijus Pipiras
Išėjęs iš sinagogos, Jėzus keliauja į Simono ir Andriejaus namus. Drauge su Juo Jokūbas ir Jonas. Galbūt Jėzus eina ten pasisvečiuoti, atrasti kokią atokvėpio valandėlę. Tas spėjimas mums, gana pragmatiškiems žmonėms, gali net paaiškinti faktą, kodėl patys Simonas ir Andriejus neina kartu.
Nejaugi jie nebuvo sinagogoje? O gal jiems reikėjo pasirūpinti kokiais nors buitiniais dalykais. Jėzus eina į savo mokinių namus. Į namus tų, kurie vienas kitą jau pažįsta. Todėl tos šeimos, tų namų problemos taip gana greitai tampa žinomos ir Jėzui: uošvė karščiuoja. Nesikelia iš lovos.
Šiuo atveju Jėzaus veiksmai gali mus kiek ir nustebinti. Jis tiesiog paima ją už rankos. Paimdamas už rankos, Jis sudraudžia ne tik fizines, bet ir dvasines žmogaus karštines, dažnokai sulaikančias žmogų nuo žodžių ir veiksmų, teikiančių Dievui garbę. Jėzui pravėrus paprastų namų duris, jie tampa savotišku traukos centru. Čia sugabenami visi tos vietos ligoniai.
Sugabenami temstant. Keistas šis laikas. Tačiau iškalbingas ir informatyvus. Nevilties metas. Kita vertus, juk tamsa – naujos dienos prieangis. Kitokios, neįprastos dienos. Jėzus gydo, išlaisvina žmones. Tiksliau – daugumą. Žinant tai, kad prie namų durų buvo suguldyti visi to miestelio ligoniai, galima daryti išvadą, jog Jėzus gydė ilgą laiką.
Tačiau po to darbo Jis suka negyvenamos vietos link, kad ten tiesiog pabūtų vienas su Tėvu. Vis dėl to šios dienos Evangelija baigiasi kiek netikėtai. Išgirdęs mokinius, kurie lyg paslapčiomis sekė Jį, išgirdęs jų konstatavimą, kad visi Jo iešką, Jėzus negrįžta į tą pačią vietą, tačiau keliauja į kitas to paties krašto vietas.
Į klausimą, ar Dievas darbuojasi tik akimirksnį, mes turėtume atsakyti tuo, kuo ir pradėjome: Jėzus trokšta draugystės, trokšta, kad žmonių durys būtų atviros, kad Jis, atėjęs, nors, rodos, poilsio valandėlei, galėtų paimti žmogų už rankos. Ir todėl Jis visada ieško tų kraštų ar regionų, tų širdies kampelių, kurie su Juo dar nėra susipažinę.
Bernardinai.lt

I eilinės savaitės trečiadienio Dievo Žodžio       2021-01-13 5:51

Mąstymas
Prašyti išgydymo iš skaudžių sužeidimų ir troškimų atnaujinimo

Prisijungsiu prie Jėzaus, kuris eina į Simono ir Andriejaus namus. Stebėsiuosi Jo paprastumu. Jis artimai bendrauja su žvejais, apsilanko jų namuose, pagydo Petro uošvę.

*

Jėzus trokšta ir iš manęs kasdienių, paprastų santykių. Jis yra su manimi ten, kur gyvenu, kur „slenka“ mano kasdienybė. Jis trokšta paimti mane už rankos, patikrinti mano gyvenimo pulsą, pagydyti mano „karščiavimą“.

*

Įsivaizduosiu Jėzų, kuris pasilenkia prie manęs. Jis žino giliausias mano žaizdas, tai, kas sukelia man didžiausią karščiavimą, ir nori, kad Jam apie tai pasakyčiau.

*

Prašysiu Jėzaus, kad uždėtų ant manęs rankas ir paliestų mano sergančias vietas. Atiduosiu Jam savo skausmingas mintis, savo sužeistus jausmus, savo sergančią valią. Prašysiu vidinio išlaisvinimo iš blogų prisirišimų.

*

Įsiliesiu į minią, kuri būriuojasi prie Petro namų. Iš arti pamatysiu ligonius bei apsėstuosius, kurie spaudžiasi prie Jėzaus. Pagalvosiu apie savo artimuosius, pažįstamus, kuriems reikia išgydymo. Kas jie tokie? Ką labiausiai norėčiau atvesti pas Jėzų?

*

Įsižiūrėsiu į Jėzų, kuris keliasi anksti, kai dar tamsu, ir eina į nuošalią vietą. Prisiartinsiu prie Jo ir paprašysiu, kad leistų man būti su Juo maldoje, kad užlietų mane savo maldos dvasia.

*

„Visi Tavęs ieško“... Ar jaučiu aistrą ieškoti Jėzaus? Ar trokštu Jo? Kokie mano didžiausi troškimai? Kuo aš gyvenu? Šiandien dažnai kartosiu:

„Trokštu Tavęs, Jėzau.“

Kasdienapmastau.lt

I eilinės savaitės trečiadienio Dievo Žodis       2021-01-13 5:49

Evangelija (Mk 1, 29–39)

    Išėjęs iš sinagogos, Jėzus kartu su Jokūbu ir Jonu nuėjo į Simono ir Andriejaus namus. Simono uošvė gulėjo karščiuodama, ir jie tuojau apie tai jam pasakė. Jis priėję pakėlė ją už rankos; karštis paliovė, ir ji galėjo jiems patarnauti.
    Atėjus vakarui, kai saulė nusileido, pas Jėzų sugabeno visus ligonius ir demonų apsėstuosius; visas miestas buvo susirinkęs prie durų. Jis pagydė daugelį sergančių įvairiomis ligomis, išvarė daug demonų. Ir neleido demonams kalbėti, nes jie žinojo, kas jis.
    Labai anksti, dar neišaušus rytui, Jėzus atsikėlęs nuėjo į negyvenamą vietą ir tenai meldėsi. Simonas ir jo draugai nusekė iš paskos ir, suradę jį pasakė: „Visi tavęs ieško“.
    Jis atsakė: „Eikime kitur, į gretimus miestelius, kad ir ten skelbčiau žodį, nes tam esu atėjęs“. Ir keliavo po visą Galilėją, skelbdamas žodį jų sinagogose ir išvarinėdamas demonus.

I eilinės savaitės trečiadienio Dievo Žodis       2021-01-13 5:48

Psalmė (Ps 104, 1–4. 6–9)

P.  Amžiais atsimena Viešpats sandorą savo.

  Iškilmingiausiai Viešpatį gerbkit,
  sveikinkit jo šventąjį vardą,
  skelbkit tautoms didingus jo darbus.
  Jūs jam giedokit ir grokit,
  garsinkit jo stebuklingą veikimą. – P.

  Jums leista šventu jo vardu vis didžiuotis.
  Lai džiaugiasi širdys, kurios Viešpaties ilgis.
  Žvelkit į Viešpatį, į jo galybę,
  jo veidą išvysti vis trokškit. – P.

  Jūs, jo tarnai, Abraomo ainija,
  jūs, jo rinktiniai, Jokūbo vaikaičiai.
  Dievas mums yra patsai Viešpats,
  visą pasaulį valdo jo galingasis žodis. – P.

  Amžiais jis atsimena sandorą savo,
  pažadą, duotą kartoms tūkstantinėms:
  sutartį, su Abraomu sudarytą,
  priesaiką, duotą kilniam Izaokui. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Jn 10, 27)

P. Aleliuja. – Manosios avys klauso mano balso, –
              sako Viešpats; –
              aš jas pažįstu, ir jos seka paskui mane. – P.

I eilinės savaitės trečiadienio Dievo Žodis       2021-01-13 5:47

Skaitinys (Žyd 2, 14–18)

    Kadangi vaikų kraujas ir kūnas bendri, tai ir Jėzus lygiomis juos prisiėmė, kad mirtimi sunaikintų tą, kuris turėjo mirties valdžią, tai yra velnią, ir išvaduotų tuos, kurie bijodami mirties, visam gyvenimui buvo patekę į vergiją.
    Juk iš tiesų jam rūpėjo ne angelai, bet rūpėjo Abraomo palikuonys. Todėl jis turėjo visu kuo tapti panašus į brolius, kad būtų gailestingas ir ištikimas Dievui vyriausiasis kunigas ir galėtų permaldauti už žmonių nuodėmes.
    Pats iškentęs bandymus, jis gali padėti tiems, kurie yra bandomi.

Dr. Aurimas M. Juozaitis       2021-01-12 14:25

Įdomiai Morkus aprašo Jėzaus mokymų pradžią. Jėzaus besiklausantieji iš karto pastebi skirtumą: Jis moko ne kaip Rašto aiškintojai, o kaip „turintis galią“. Iš kur ta galia? Aišku, kad iš Dievo, nes Jėzus, Tėvas ir Šventoji Dvasia yra Vienatinis Viešpats. Tad Jėzus nemoko apie, bet Jis moko savimi, t.y. tuo, kuo Jis yra, kuo gyvena. Aišku, kad dieviškųjų dalykų mes nepajėgūs nei pasiekti, nei trokšti galime, tačiau šiuo savo pavyzdžiu Jėzus mums teikia labai svarbią pamoką, kurią privalome išmokti.

Tikėjimas nėra ugdymo programa, kuri padeda išmokti konkrečių dalykų. Tikėjimas yra gyvenimas tuo, ką žinau ir suvokiu be išaiškinimų, iš savo asmeninio santykio su Dievu, kurį patiriu savo gyvenime. Ir jei negyvenu tikėjimu, tai reiškia, kad jo ir neturiu. Tiksliai yra pasakęs Maurice‘as Zundel‘is: „Iš tikrųjų niekas taip neatstumia žmonių nuo Dievo, kaip religijos mokymas, tapęs kalbomis be gyvenimo“, o kitoje vietoje jis pridūrė: „Pati blogiausia ateizmo rūšis – kalbėti apie Dievą Jo nepatiriant, tai tas pats, kas kalbėti apie meilę nemylint“. Tad mes galime būti Jėzaus mokiniais tik tuomet, kada kiekvienas, pagal jam suteiktų talentų skaičių (plg. Mt 25,15) stengsimės dovanai duoti kitiems tai, ką patys gavome dovanų (plg. Mt 10,8b), ir dar pridėdami nuo savęs. Bet svarbiausia, kad net pats Jėzus šias mūsų galias (kokios jos menkos mums beatrodytų) vadino darbais, didesniais net už Jo (plg. Jn 14,12), jeigu juos darydami mes tikėsime Juo. Taigi, pasitikėjimas Jėzumi suteikia tokias galias, kurių pats žmogus net įsivaizduoti negali.

Ir dar viena pamoka Jėzaus mokymų pradžioje. „Užsičiaupk!“, liepia Jis žmoguje esančiai netyrajai dvasiai (gi dvasios, kokios jos bebūtų, atpažįsta vienos kitas, šiuo atveju – Šventąją Dvasią (plg. Mk 1,34b)). Juk esmė yra ne puikuotis tuo, ką žinai apie Dievą (plg. Mk 1,24) ir net ką gavai iš Viešpaties (plg. Mk 7,36), bet gyventi tuo ir dėkoti Dievui už tai, ką išgyvenai susitikime su Juo (plg. Lk 17,15-16). Tad žinantiems, kas yra Jėzus, nereikia apie tai šaukti, nes toks Jėzaus darbų viešinimas uždaro Jam kelią į asmeninį susitikimą su žmonėmis (plg. Mk 1,45), verčia Jame matyti stebukladarį (plg. Jn 6,26), o ne tą, kuris iš esmės keičia žmogaus gyvenimą (plg. Jn 8,11b) tyloje (plg. Mt 6,6).

Taigi, savo mokymų pradžiai Jėzus pasirinko Kafarnaumą, mažą pasienio miestelį Galilėjoje, kurio pavadinimas pažodžiui reiškia „paguodos kaimas“, o jeigu žvelgtume giliau į žodžių etimologines reikšmes, tai galėtume jį pavadinti ir „atodūsių vieta“. Gal Dievo atodūsių, teikiančių žmonėms gyvybę ir atgaivą, o gal žmonių atodūsių, kurie yra padėkos maldos Dievui už iš Jo gautas paguodas, kaip sakydavo tėvas Stanislovas. Nežinau kaip ten yra, bet kaip ten bebūtų, svarbiausia yra tai, kad viskas yra iš Dievo malonės. Aleliuja! Amen.
Bernardinai.lt

I eilinės savaitės antradienio Evangelijos       2021-01-12 5:58

Mąstymas
Prašyti gilaus tikėjimo Jėzaus žodžio galia bei atsivėrimo Jam

„Įeisiu“ į sinagogą, kurioje Jėzus moko. Įsivaizduosiu nustebusius veidus žmonių, kurie klausosi Jo kalbos. Jie aiškiai jaučia, kad Jėzaus žodis veikia juos su išskirtine galia.

*

Ką galiu pasakyti apie savo asmeninę Dievo žodžio patirtį? Kokią jis turi reikšmę mano kasdienybėje? Biblijoje atrasiu žodžius, kurie mano ligšioliniame gyvenime į mane labiausiai prabilo. Kokie tai žodžiai? Kur jie man padeda, gydo?

*

„Prisiartinsiu“ prie netyrosios dvasios apsėstojo žmogaus. Išgirsiu jo sukrečiantį šauksmą. Jis nepajėgia ramiai klausytis Jėzaus. Netyroji dvasia jį pripildo baimės.

*

Piktasis stengiasi užgožti Jėzaus žodį. Kas labiausiai man trukdo klausantis Jėzaus? Kas smarkiausiai manyje „šaukia“, „triukšmauja“? Pasakysiu Jėzui apie tai nuoširdžiame pokalbyje.

*

Įsiklausysiu į galios kupinus Jėzaus žodžius. Ar tikiu, kad kasdien galiu patirti išgydančią Jėzaus galią tiek kartų, kiek to prašysiu? Jėzus ateina pas mane, mato, kas man kelia nerimą, ir su galia sako: „Nutilk ir išeik iš jo.“

*

Nukreipsiu žvilgsnį į žmogų, kurį Jėzus išgydo. Įsivaizduosiu, kaip piktasis tampo jį ir išeina garsiai šaukdamas. Jėzus primena man, kad nors blogis yra triukšmingas ir sukelia kančią, bet nėra visagalis. Visagalis yra tik Dievas.

*

Karštoje maldoje pakviesiu Jėzų į visas savo negalias, į savo nelaisvas vietas, į baimes, kurios mane „tampo“.
Su tikėjimu kartosiu:

„Jėzau, prašau Tavęs širdies laisvės ir ramybės.“

Kasdienapmastau.lt

I eilinės savaitės antradienio Evangeliją       2021-01-12 5:56

Komentuoja kun. br. Ramūnas Mizgiris OFM
Šėtonas ir kiti demonai, apie kuriuos kalbama Biblijoje ir Bažnyčios tradicijoje, Dievo buvo sukurti kaip gerieji angelai, tačiau pavirto blogaisiais savo laisvu ir neatšaukiamu pasirinkimu atmetę Dievą bei jo Karalystę ir šitaip davę pradžią pragarui. Šv. Jonas Damaskietis († 749) sako: „Nebėra jiems atgailos po nuopuolio, kaip žmogui jos nebėra po mirties.“ Žinoma, ne todėl, kad trūktų begalinio Dievo gailestingumo, bet būtent dėl jų pačių neatšaukiamo apsisprendimo.
Tai buvo geros ir nuostabios būtybės, išėjusios iš Kūrėjo rankų, bet laisvos, todėl galinčios atmesti Dievo meilę. Blogis kilo iš jų blogo pasirinkimo, kuris po to apsunkino ir mūsų pirmųjų tėvų – Adomo ir Ievos – pasirinkimą.
Žmogaus nuodėmė be angelų nuodėmės nėra pakankama blogio pasaulyje pradžios priežastis. Jeigu žmogus būtų blogio priežastis, jis galėtų tą blogį nugalėti, bet vien tik savo jėgomis jis to padaryti negali. Nes blogio kilmė yra anapus žmogaus. Blogio šaltinis yra būtent šiuose dvasiniuose Dievo kūriniuose, kurie yra aukštesnio būties lygmens negu žmonės. Katalikų Bažnyčia nurodo puikybės ir maišto prieš Dievą nuodėmę. Ji remiasi dviem pranašų tekstais: Izaijo knyga 14, 10–14 ir Ezekielio knyga 28, 11–19, kur sakoma, kad, pakerėtas savo grožio ir dvasinio didingumo, Liuciferis įsivaizdavo, jog pats gali stoti į dangaus ir žemės Viešpaties vietą bei nebebūti paklusnus jam. Puikybė veda į savo tapatybės praradimą ir pasipriešinimą Dievui. Iš čia kyla netvarka, kuri sąlygoja visas kitas blogybes – fizines bei moralines – pasaulyje. Šėtonas nepriima savo vietos kūrinijoje, nepriima savo būties tiesos, o sykiu nepriima ir kitų. Neprarasdamas savo būties, jis laisvu pasirinkimu tapo blogas ir pakeitė savo prigimtį – pasirinko būti tuo, kuo nėra. Todėl, kaip Dievo sukurta būtybė, jis yra geras ir Dievas negali jo sunaikinti. Tačiau būdamas ribotas kūrinys, jis niekada negali būti prilygintas Dievo visagalybei ir visažinystei. Nuo pat sukūrimo pradžios Dievas suteikė žmogui laisvę. Todėl žmogus, Viešpaties padedamas, visada gali atremti šėtono atakas. Kai žmogus išmoksta būti budrus ir nuolat atmesti tai, kas yra priešinga Dievo valiai, tada jis artinasi prie Dievo, ir sykiu darosi vis silpnesnis velnio veikimas (Jok 4, 7–8). Viešpaties Jėzaus atliktas atpirkimo veiksmas – mirtis ir prisikėlimas – svarbiausias pergalės prieš šėtoną įvykis. Kryžius yra Kristaus pergalės ir šėtono pralaimėjimo ženklas. Blogis – fizinis ir moralinis – gali tapti išganymo įvykiu, jeigu tai išgyvename kartu su Išganytoju. Net pati didžiausia padaryta nuodėmė, jei tik po to gailimės ir prašome Dievo atleidimo, persikeičia į apsivalymą, nuolankumą ir atsidavimą Dievui. Blogiausia nėra nuodėmė, bet pasilikimas nuodėmėje. Šios dienos Evangelijoje pastebime, kad, dar prieš pradedant Jėzui tą dieną kalbėti Kafarnaumo sinagogoje, piktoji dvasia pajuto esanti demaskuota ir buvo priversta pasirodyti. Ji ėmė šaukti: „Aš žinau, kas tu esi: Dievo šventasis!“ (Mk 1, 24). Jėzaus šventumas jai buvo nepakeliamas. Krikščionis, gyvenantis vienybėje su Kristumi (pašvenčiamojoje malonėje), yra Šventosios Dvasios šventykla, turinti dalį Kristaus šventumo. Būtent šis šventumas kasdienėje aplinkoje, kurioje krikščionis gyvena, atlieka tylų ir veiksmingą egzorcizmą.
Bernardinai.lt

I eilinės savaitės trečiadienio        2021-01-12 5:53

Evangelija (Mk 1, 21–28)

    Kafarnaume šeštadienį, nuėjęs į sinagogą, Jėzus pradėjo mokyti. Žmonės stebėjosi jo mokymu, nes jis mokė kaip turintis galią, o ne kaip Rašto aiškintojai.
  Jų sinagogoje tada buvo netyrosios dvasios apsėstas žmogus. Jis ėmė šaukti: „Ko tau iš mūsų reikia, Jėzau Nazarieti? Gal atėjai mūsų sunaikinti? Aš žinau, kas tu esi: Dievo šventasis!“
    Jėzus sudraudė jį: „Nutilk ir išeik iš jo!“ Tuomet netyroji dvasia pradėjo jį tąsyti ir, baisia šaukdama išėjo iš jo.
    Visi didžiai nustebo ir klausinėjo vienas kitą: „Kas gi čia? Naujas mokslas su galia?! Jis netgi netyrosioms dvasioms įsakinėja, ir tos jo klauso!“ Gandas apie jį greitai pasklido po visą Galilėjos šalį.
  Katalikai.lt

I eilinės savaitės trečiadienio Dievo Žodis       2021-01-12 5:52

Psalmė (Ps 8, 2. 5–9)

P. Tavo Sūnus viešpatauja tavo rankų sukurtajam pasauliui.

  Viešpatie, mūsų Valdove,
  koks įstabus tavo vardas pasauly!
  “Kas gi žmogus, kad tu jį dar atsimintum,
  kas tas Adomo sūnus, kad jį belankytum?! – P.

  Jį padarei ne ką menkesnį už angelus,
  garbe ir grožiu jį vainikuoji.
  Jis viešpatauja tavo rankų sukurtajam pasauliui.
  Jam po kojų tu visa paklojai: – P.

  jaučius, avis – visus alei vieno,
  net lauko žvėris,
  padangių paukščius ir žuvis jūrų giliųjų –
  visa, kas marių platybėse plauko. – P.

Posmelis prieš evangeliją (1 Tim 2, 13)

P. Aleliuja. – Priimkite Dievo žodį
              Ne kaip žmogaus žodį,
              Bet kas jis iš tikro yra, –
              Kaip Dievo žodį. – P. Aleliuja.

I eilinės savaitės Dievo Žodis       2021-01-12 5:51

Skaitinys (Žyd 2, 5–12)

  Ne angelams Dievas pajungė ateities pasaulį, apie kurį kalbame. Beje, kažkas kažkur yra liudijęs:
„Kas yra žmogus, kad jį atsimeni, kas Žmogaus Sūnus, kad juo rūpiniesi? Padarei jį trumpam laikui mažesnį už angelus, didybe ir garbe jį apvainikavai, visa pajungei jo valdžiai“.
  Jeigu jau visa pajungė, tai nepaliko nieko, kas nebūtų jam pajungta. Vis dėl to dabar dar mes nematome, jog visa jam pajungta. Mes tik regime tą „trumpam laikui mažesnį negu angelai“ – Jėzų, už mirties kentėjimus „apvainikuotą didybe ir garbe“. Reikėjo, kad Dievo malone už visus ir kiekvieną jis paragautų mirties.
  Tasai, kuriam ir iš kurio yra visata, norėjo daugybę savo vaikų nuvesti į garbę. Todėl priderėjo, kad kentėjimais ištobulintų jų išganymo vadovą. Juk šventintojas ir šventinamieji - visi kyla iš vieno. Todėl jis nesigėdija juos vadinti broliais; jis sako: „Aš paskelbsiu tavo vardą savo broliams, susirinkime tave šlovinsiu giesme“.

Popiežius Prtanciškus       2021-01-11 19:41

Moterys priimamos lektoriaus ir akolito tarnystei
Tai nusprendė popiežius Pranciškus pirmadienį, sausio 11 dieną paskelbtu apaštališkuoju laišku motu proprio „Spiritus Domini“. Nors moterys daug kur pasaulyje jau vykdo šias liturgines funkcijas, Bažnyčios kanonų teisės kodeksas jų vykdymą ligi šiol priskirdavo tik vyrams pasauliečiams. Nuo dabar taip pat moterys juridiškai priimamos nuolatinei lektoriaus ir akolito tarnystei. Pasak popiežiaus, naujos normos dar labiau sustiprins daugelio pasauliečių, įskaitant moterų, įnašą į Bažnyčios gyvenimą ir misiją.
Popiežius apaštališkajame laiške „Spiritus Domini“ pakeitė 230-jį Kanonų teisės kodekso straipsnį nurodydamas, kad ne tik pasauliečiai vyrai, o (visi) „pasauliečiai, kurie atitinka Vyskupų konferencijos dekrete nurodytą amžių bei savybes, nustatytomis liturginėmis apeigomis gali būti priimti nuolatinei lokatoriaus ir akolito tarnystei: tačiau šios tarnystės skyrimas jiems neduoda teisės į Bažnyčios teikiamą išlaikymą ar atlyginimą“.
Popiežius taip pat nurodė, kad visos kitos juridiškai saistančios bažnytinės normos susijusios su 230-ju kanonu irgi būtų pakeistos.

Kaip įprasta, taip pat šiuo atveju nauja norma įsigalioja tuomet, kai ją paskelbia Vatikano dienraštis „L’Osservatore Romano“ ir oficialios Apaštalų Sosto žinios „Acta Apostolicae Sedis“.

Apaštališkąjį laišką motu proprio „Spiritus Domini“ popiežius pasirašė sekmadienį, sausio 10 d., Kristaus krikšto sekmadienį.

„Viešpaties Jėzaus Dvasia, Bažnyčios gyvenimo ir misijos šaltinis, dalija Dievo tautos nariams malones, kurios leidžia kiekvienam skirtingu būdu prisidėti prie Bažnyčios kūrimo ir Evangelijos skelbimo. Šios charizmos, kurias Bažnyčia vadina tarnystėmis, nes yra Bažnyčios įkurtos ir jos pripažintos, yra skirtos bendruomenei ir jos misijos vykdymui“, – laiške popiežius.

Kai kuriais atvejais tarnystė kilusi iš konkretaus sakramento – šventimų. Kiti Bažnyčios įsteigti uždaviniai pavedami pavieniams asmenims ne sakramentinėmis liturginėmis apeigomis. Popiežius šv. Paulius VI 1972 metais motu proprio „Ministeria quaedam“ panaikindamas mažuosius šventimus reglamentavo pasauliečių tarnystes, tačiau tik vyrams, kaip galimiems šventimų į dvasininkus kandidatams.

Popiežius Pranciškus, vadovaudamasis vyskupų sinoduose išryškėjusiomis nuostatomis, dabar oficialiai leido moterims dalyvauti altoriaus tarnystėje –  skaityti Dievo žodžio skaitinius Mišiose, vykdyti kitas tarnystes – Mišių patarnautojų ar Komunijos dalintojų.

Popiežius Apaštališkojo laiško motu proprio „Spiritus Domini“ paskelbimo proga pasiuntė laišką kardinolui Luis Francisco Ladaria Ferrer, Tikėjimo mokymo kongregacijos prefektui, paaiškindamas savo apsisprendimo teologines priežastis. Jis rašo, jog pagal Vatikano antrojo susirinkimo pradėtą atsinaujinimą tampa vis aktualiau iš naujo atrasti bendrą visų krikštytųjų atsakomybę Bažnyčioje, ypač dėl pasauliečių misijos.  Paminėjęs Amazonijos sinodo baigiamąjį dokumentą, popiežius patikino, jog visai Bažnyčiai tapo svarbu įvairiausiose situacijose ugdyti tarnysčių suteikimą vyrams ir moterims. Pasak popiežius, reikia sutvirtinti pakrikštytų vyrų ir moterų Bažnyčią skatinant jų tarnystę ir ypač sąmoningumą dėl Krikšto suteikiamo orumo.

Popiežius Pranciškus laiške kardinolui L. F. Ladaria taip pat paminėjo moterų kunigystės temą pagal popiežiaus šv. Jono Pauliaus II išsakytą nusistatymą. Jei Bažnyčia įšventintųjų tarnautojų atžvilgiu neturi jokių įgaliojimų suteikti kunigystės šventimus moterims, tai įmanoma neįšventinamųjų tarnautojų atžvilgiu, o nūdiena atrodo naudinga atsisakyti panašaus draudimo.

Pasak Pranciškaus, abiejų lyčių pasauliečiams suteikiama galimybė vykdyti lektoriaus ir akolito tarnystę, jų dalyvavimas pakrikštytųjų kunigystėje dar labiau sustiprins daugelio pasauliečių, įskaitant moterų, įnašą į Bažnyčios gyvenimą ir misiją. Sprendimas suteikti šią tarnystę taip pat moterims įgalina visus veiksmingiau dalyvauti evangelizavimo pastangose, parašė popiežius Pranciškus. (SAK / Vatican News)

Evangelijos komentaras       2021-01-11 5:52

Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Ramūnas Mizgiris OFM

„Atėjo įvykdymo metas, Dievo Karalystė čia pat! Atsiverskite ir tikėkite Evangelija!“ (Mk 1, 15). Tai Gerosios Naujienos esmė. Čia galime stabtelėti ir atkreipti dėmesį į įdomų graikišką žodį, nusakantį „laiką“ arba „metą“.

Bendresnis graikiškas žodis, reiškiantis laiką, yra „chrónos“. Iš čia kilo žodžiai chronologija, chronometras, kronika, chronografas ir kt. Jis apibrėžia kiekybiškai išmatuojamą laiką, padalytą pagal metų laikus, saulės ir mėnulio judėjimą ar svarbiausius istorinius įvykius.

Tačiau yra ir kitas žodis – „kairós“. Kaip tik jį ir vartoja evangelistas Morkus, kai užrašo Jėzaus ištartus žodžius „atėjo metas.“ Kairós nurodo laiko turinį, tai, kas tuo metu vyksta, asmeninę laiko patirtį.

Pavyzdžiui, puikiai žinome, kad pusvalandis nuobodaus pamokslo ir pusvalandis pokalbio su mylimu žmogumi yra „chronologiškai“ tapatūs, tačiau asmeninio potyrio prasme labai skirtingi. Pirmasis atrodo begalinis, antrasis pralekia akimirksniu. Tapatus yra „chrónos“, skirtingas – „kairós“.

Kristus skelbia, kad jo buvimas yra ne vien „chronologinė“ istorijos data, bet ir žmogaus gyvenimo pilnatvė. Veiksmažodis, išverstas kaip „atėjo metas“, originale reiškia būtent „pilnatvę“. Jėzus Kristus praturtina žmonijos istoriją, suteikia jai pilnatvę, prasmę ir vertę.

Bernardinai.lt

I eilinės savaitės piirmadienio       2021-01-11 5:51

Mąstymas
Prašyti drąsos ir didžiadvasiškumo priimant Jėzaus įkvėpimus

Jėzus grįžta į Galilėją, kur praleido trisdešimt įprasto gyvenimo metų. Jis skelbia, kad Dievo karalystė yra arti.  Jėzus ir Jo karalystė gyvena labai arti manęs – mano „paprastoje Galilėjoje“. Kokie jausmai bunda, kai mąstau apie tai?

*

Jėzus kasdien man atneša savo Žodį. Jis kalba man mano paprastame gyvenime. Ar tikiu, kad Jėzus nesiliauja man kalbėjęs? Kas labiausiai trukdo man Jį išgirsti? Kas dažniausiai „atima“ Jėzų iš mano Galilėjos?

*

„Atsiverskite ir tikėkite Evangelija“. Tik laisva nuo nuodėmės ir netvarkingų prisirišimų širdis geba gyventi Jo žodžiu. Ką galiu pasakyti Jėzui apie savo širdies būseną?

*

Prisijungsiu prie Jėzaus, kuris eina Galilėjos ežero pakrante. Sustosiu su Juo prie Simono ir Andriejaus, po to prie Jokūbo ir Jono valties. Jie yra labai užsiėmę. Būtent tokiu momentu Jėzus pašaukia juos eiti paskui save.

*

Jėzus pajėgia padaryti taip, kad Jį pamilčiau, įkvepia mane savo Žodžiu. Kiekvienas Jo įkvėpimas turi didžiulę galią. Netgi gali visiškai pakeisti mano gyvenimą. Tuo pat metu Jis yra labai švelnus ir gerbia mano laisvę.

*

Ką galiu pasakyti apie savo vidinius įkvėpimus? Ar atkreipiu į juos dėmesį savo kasdienybėje? Ar kalbuosi apie juos su Jėzumi maldoje? Ar atskleidžiu juos savo dvasios vadovui?

*

Išpažinsiu Jėzui, kas vyksta mano širdyje. Atiduosiu Jam tai, kas labiausiai man kelia nerimą ir nustelbia Jo įkvėpimus. Pasimelsiu už savo nuodėmklausį ir dvasios vadovą.

Kasdienapmastau.lt

I eilinės savaitės piirmadienio       2021-01-11 5:50

Evangelija (Mk 1, 14–20)

  Kai Jonas buvo suimtas, Jėzus sugrįžo į Galilėją ir ėmė skelbti gerąją Dievo naujieną: „Atėjo metas, prisiartino Dievo karalystė. Atsiverskite ir tikėkite Evangelija!“
  Eidamas palei Galilėjos ežerą, Jėzus pamatė Simoną ir Simono brolį Andriejų, metančius tinklą į ežerą; buvo mat žvejai. Jėzus tarė: „Eikite paskui mane! Aš jus padarysiu žmonių žvejais“. Ir tuojau, palikę tinklus, juodu nuėjo su juo.
  Paėjėjęs truputį toliau, jis pamatė Zebediejaus sūnų Jokūbą ir jo brolį Joną taipogi valtyje betaisant tinklus. Tuoj pat jis pasišaukė ir juos. Palikę savo tėvą Zebediejų su samdiniais valtyje, jie sekė paskui jį.
Katalikai.lt

I eilinės savaitės Dievo Žodis       2021-01-11 5:49

Psalmė (Ps 96, 1 ir 2b. 6 ir 7c. 9)

P. Angelai visi, prieš Viešpatį kniubkit!

  Viešpats – pasaulio valdovas:
  tedžiūgauja žemė, tekrykštauja salos.
  Teise, teisybe grįstas jo sostas. – P.

  Byloja dangus apie jo teisingumą,
  jo garbingumą regi pasaulis.
  Niekingi dievaičiai, prieš Viešpatį kniubkit! – P.

  Didis tu, Viešpatie, viršum visos žemės,
  visų dievų tu aukščiausias. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Mk 1, 15)

P. Aleliuja. – Prisiartino Dievo karalystė, – sako Viešpats. – Atsiverskite ir tikėkite evangelija. – P. Aleliuja.

I eilinės savaitės Dievo Žodis       2021-01-11 5:48

Skaitinys (Žyd 1, 1–6)

  Daugel kartų ir įvairiais būdais praeityje Dievas yra kalbėjęs mūsų protėviams per pranašus, o galiausiai šiomis dienomis jis prabilo į mus per Sūnų, kurį paskyrė visatos paveldėtoju ir per kurį sutvėrė pasaulius.
  Jis, Dievo šlovės atšvaitas ir jo esybės paveikslas, nešantis savo galingu žodžiu visatą, nuplovęs nuodėmes, atsisėdo   Dievo didybės dešinėje aukštybių aukštybėse ir tapo tiek prakilnesnis už angelus, kiek aukštesnį už juos paveldėjo vardą.
Kuriam gi angelų buvo kada nors pasakyta: „Tu esi mano Sūnus, aš šiandien pagimdžiau tave“? Ir vėl: „Aš jam būsiu tėvas, o jis man bus sūnus“. Toliau, įvesdamas Pirmgimį į pasaulį, jis sako: „Tepagarbina jį visi Dievo angelai“.

Aldona Šeduikienė OFS       2021-01-10 21:12

Netrukus nutils dykumoje šaukiantis Jono Krikštytojo balsas, baigsis vandens krikštas ir prasidės žmonijos atgimimo iš Aukštybių istorija. Bet šiandien švenčiame paties Jėzaus krikštą Jordano vandenyse. Ir nors Jonas jį atkalbinėja ir sako: „Tai aš turėčiau būti tavo pakrikštytas…“ (Mt 3, 14), Jėzus vykdo tai, kas reikalinga teisumui.
Dievo Avinėlis, po didžiausiu nuolankumu paslėpęs dieviškąją galią, sulaukia Tėvo pasigėrėjimo: Tu mano mylimasis Sūnus, tavimi aš gėriuosi. „Tačiau jis prisiėmė mūsų negalias, sau užsikrovė mūsų skausmus… VIEŠPATS užkrovė jam mūsų visų kaltę“ (Iz 53, 4, 6). Jonas Krikštytojas paliudija: „Aš mačiau Dvasią, lyg balandį nusileidžiančią iš dangaus, ir ji pasiliko virš jo“ (Jn 1, 32). „Štai mano tarnas, kurį aš remiu, mano išrinktasis, kuriuo aš gėriuosi. Apgaubiau jį savo dvasia, kad neštų tautoms teisingumą“ (Iz 42, 1). Taip pranašo Izaijo lūpomis byloja Galybių VIEŠPATS. „Mat yra trys liudytojai: Dvasia, vanduo ir kraujas, ir šie trys sutaria“ (1 Jn 5, 7–8).
O! Jei advento metu maitinomės skalsia Senojo Testamento pranašų žodžių duona („Mes turime tvirčiausią pranašų žodį“ (2 Pt 1, 19), užsidegėme pranašo Izaijo ugnimi; patikėjome jo prieš šešis šimtmečius iki įvykstant skelbtu Išganytojo ir Mesijo atėjimu; pamilome Jėzų evangelisto Jono ištikima meile – kaip turėtume šiandien džiaugtis ir švęsti! Šiandien į Jordano vandenis brenda mūsų Atpirkėjas, nuolankiai leidžiasi krikštijamas mažesnio už save, Jo asmenyje esame mes visi.
Sudrėkinsiu vandeniu ištroškusią žemę, palaistysiu srovėmis sausumą; išliesiu savo dvasią ant tavo palikuonių ir savo palaiminimą ant tavo vaikų (Iz 44, 3). Tai pažadas išrinktajai tautai. Paskui išliesiu savo Dvasią ant visos žmonijos; jūsų sūnūs ir dukterys pranašaus, jūsų seneliai sapnuos sapnus, o jūsų jaunuoliai turės regėjimų (Jl 3,1).
Kokia nuostaba ir dėkingumas mus apima pamačius, kad išsipildė pranašų ištarmės! Senasis Testamentas tarsi senas geras vynas, kurio paragavę nesitveriame džiaugsmu, jog esame karta, apie kurią tautų Apaštalas byloja: „Mes visi buvome pakrikštyti vienoje Dvasioje, kad sudarytume vieną kūną, visi – žydai ir graikai, vergai ir laisvieji; ir visi buvome pagirdyti viena Dvasia“ (1 Kor 12, 13). Jei tai išsipildė mūsų gyvenimuose, tai savo širdyje jau girdėjome: Tu mano mylimasis sūnus / dukra, tavimi aš gėriuosi! Tai dėl to pažadėtojo džiaugsmo, kurio turėtume apsčiai ir kurio niekada nepritrūktų.
Bernardinai.lt

Popiežius Pranciškus       2021-01-10 20:38

Saugokime gailestingumo tapatybę
Popiežius Kristaus Krikšto sekmadienį kalbėjo apie tai, kaip Jonas pakrikštijo Jėzų Jordano upėje.

Prieš keletą dienų matėme tris išminčius, atėjusius pašlovinti Kūdikio, o šiandien, Jėzaus krikšto sekmadienį, jį matome subrendusį vyrą ant Jordano upės kranto. Liturgija mums leido peršokti tris dešimtmečius, apie kuriuos težinome viena: tai buvo trisdešimt paslėptų metų – Jėzus gyveno savo šeimoje, keletą metų praleido Egipte kaip migrantas, kad išvengtų Erodo persekiojimų, paskui gyveno Nazarete, kur mokėsi šv. Juozapo amato, jis klausė tėvų, mokėsi ir dirbo. Galbūt stebina, kad didžiąją gyvenimo dalį žemėje Jėzus gyveno paslėptą kasdienį gyvenimą. Mums tai gražus pavyzdys, nes parodo kasdienybės didingumą, kiekvieno veiksmo svarbą Dievo akyse, net patį paprasčiausią ir nematomą.

Šitaip prasideda Jėzaus viešas gyvenimas. Jordane įvyksta jo krikštas. Tačiau Jėzus yra Dievas, kodėl jis leidosi krikštijamas? Jono Krikštytojo krikštas buvo apeiginis, kaip atsivertimo ženklas, atgaila už nuodėmes. Jėzui to nereikėjo. Jonas Krikštytojas priešinasi, bet Jėzus nenusileidžia. Kodėl? Todėl, kad Jėzus nori būti su nusidėjėliais. Jis stojo į eilę ir kaip kiti, atliko tą patį gestą. Jis įbrido į upę, kad pasinertų į mūsų būseną.

Krikštas tą ir reiškia – pasinerti. Tokiu būdu Jėzus pačią pirmąją savo tarnystės dieną atskleidžia „programinį manifestą“.  Jis sako, kad išganymas neateina „iš aukštybių“ suvereniu nuosprendžiu, ar galios veiksmu, dekretu, ne! Jis išgelbėja ateidamas susitikti su mumis ir prisiimti mūsų nuodėmių. Šitaip Dievas nugali pasaulio blogį: nusilenkdamas ir prisiimdamas naštą. Tuo pačiu būdu ir mes galime panėšėti kito naštą – ne teisdami, ne nurodydami, ką daryti, o tapdami artimais, užtariančiais, besidalijančiais Dievo meile. Artumas yra Dievo ryšio su mumis būdas. Jis pats apie tai pasakė Mozei, atkreipęs dėmesį, kad jokios kitos tautos dievai nėra tokie artimi, kaip Jis savo tautai.

Po Jėzaus pasigailėjimo veiksmo įvyksta kažkas nepaprasta: atsiveria dangus, apsireiškia Trejybė. Šventoji Dvasia pasirodo tarsi balandis ir Tėvas pasakė Jėzui: „Tu mano mylimasis Sūnus, tavimi aš gėriuosi“. 

„Dievas pasirodo tuomet, kai apsireiškia gailestingumas, prašau to neužmiršti – Dievas pasirodo tuomet, kai apsireiškia gailestingumas, nes tai jo veidas“, – sakė popiežius.

Kai Jėzus tampa nusidėjėlių tarnu, jis paskelbiamas Dievo sūnumi. Jis nusileidžia iki mūsų ir Šventoji Dvasia nužengia ant jo. Meilė kviečia meilę. Tai galioja ir mums: kiekvienu įvykdytu tarnystės gestu, kiekviename atliktame gailestingumo veiksme pasirodo Dievas. Jis pažvelgia į mūsų pasaulį. Tačiau dar prieš bet kokį mūsų veiksmą mūsų gyvenimas jau paženklintas jo gailestingumo mums.  Mes buvome išgelbėti, tačiau dovanai. Išganymas nekainuoja. Tai Dievo mums už dyką suteikiamas gailestingumas! Sakramentiškai tai įvyksta mūsų krikšto dieną, tačiau net visi nekrikštytieji visuomet aplankomi Dievo gailestingumo, nes Dievas čia pat, jis laukia. Jis laukia, kad atsivertų mūsų širdžių durys. Jis prisiartina savo „gailestinguoju paglostymu“.

Dievo Motina, į kurią dabar kreipiamės, tepadeda apsaugoti mūsų tapatybę – mūsų, patyrusiųjų gailestingumą, tapatybę, kuri yra tikėjimo ir gyvenimo pagrindas, sakė popiežius.  (SAK / Vatican News)

ah1       2021-01-10 18:53

vyrai maudėsi upėje

Mons. Adolfas Grušas       2021-01-10 14:26

MYLIMASIS SŪNUS

Nuo išminčių apsilankymo praėjo trisdešimt metų… Jėzus suaugo, tapo vyru ir po nuošalume praleistų metų galiausiai išeina į viešumą.

Mes veikiausiai tikėtumės iškilmingo ir galios kupino pasirodymo, tokio, kad niekam neliktų jokios abejonės Mesijo pasiuntinybe. Tam tiktų masiniai išgydymai, vienas po kito besikartojantys stebuklai, akimirksniu sutraukiantys žmonių minias, tačiau Jėzus atsistoja ilgos nusidėjėlių virtinės gale!

Jis renkasi nepaprastą ir piktinantį kelią, ir tam keliui liks ištikimas per visą savo gyvenimą, kuris Jį atves ant kryžiaus. Jis kartu su nusidėjėliais priima krikštą prie Jordano, tarp dviejų nusikaltėlių bus nukryžiuotas ir ant Golgotos.

Šis epizodas pirmiesiems krikščioniams kėlė nemaža rūpesčių, ir jie beveik būtų sutikę jį pašalinti iš Evangelijos, tačiau žinojo, jog tai iš tiesų buvo įvykę. Neatsitiktinai evangelistai mėgino Jėzaus krikštą pavaizduoti aptakiau, sušvelnindami situaciją, o apaštalas ir evangelistas Jonas apie tai apskritai nepasako nė žodžio.

Jėzus pasikrikštijo, tačiau pats niekada nėra pakrikštijęs nė vieno žmogaus. Šis faktas kelia susidomėjimą, tačiau yra lengvai suprantamas, įsigilinant į Jėzaus mokymą. Jėzui rūpėjo ne krikštyti, o atleisti, ir šia prasme svarbi yra ne apeiga, o jos prasmė.

Krikštas tapo naujo Jėzaus gyvenimo etapo pradžia – tam tikras lemtingas posūkis. Nuo tada prasidėjo Evangelijos skelbimas, viešasis Jėzaus gyvenimas. Evangelijos – gerosios Naujienos svarbiausia žinia yra tai, jog Dievas nėra toks, kokį Jį iki tol įsivaizdavo žmonės.

Jono krikštas buvo atgailos krikštas, skirtas nuplauti nuodėmes. „Atsiverskite ir darykite atgailą!“ – tai Jono Krikštytojo šūkis. Jį pakartos ir Jėzus, tačiau visiškai kitokia prasme: „Atsiverskite, nes prisiartino dangaus karalystė“.

Dievas yra meilė. Jis myli žmogų… ir tuo pasakyta viskas. Jis nereikalauja nieko, kad galėtų mainais mus mylėti, Jam nereikalingos aukos, Jis nenori atgailavimo.

Sekant Jono Krikštytojo mintimi, meilę reikia užsitarnauti. Jėzaus Kristaus skelbiamas Dievas myli besąlygiškai. Jono Krikštytojo Dievo reikia bijoti, o Jėzus sako, kad tarp Dievo ir žmogaus nebelieka pagrindo baimei.

Nuo tos akimirkos Jėzus keliaus, liudydamas tą meilę, kuria Dievas myli žmogų. Tai bus tikras ugnies krikštas, reiškiantis Dievą, kaip tarpusavio susitikimą, patirtį, užvaldančią visą žmogaus būtį, įeinančią į širdį, į sielą. Jėzus turi paslaptį, kurią, laikui bėgant, supras visas pasaulis. Tą paslaptį paliudijo dangaus Tėvas krikšto Jordane metu: „Tu mano mylimasis Sūnus, tavimi aš gėriuosi“. Jėzus tvirtai eina savo keliu, nes yra mylimas.

Šie žodžiai nuskambėjo ir kiekvienam mūsų krikšto dieną. Tada irgi buvo pasakyta, jog Dievas mus myli. Tai liudija ir Jėzaus žodžiai prieš Jo kančią Paskutinės Vakarienės metu: „Tą šlovę, kurią esi man suteikęs, aš perdaviau jiems, kad jie būtų viena, kaip mes esame viena: aš juose ir tu manyje, kad jie pasiektų tobulą vienybę ir pasaulis pažintų, jog tu esi mane siuntęs ir juos myli taip, kaip mane mylėjai“. Gera žinoti, kad Dievas myli mus, taip, kaip mylėjo Jėzų: su tuo pačiu įkarščiu, taip pat beatodairiškai.

Kiekvienam mūsų yra skirtas meilės liudijimas: Sūnus, mylimasis, pasigėrėjimas.

Daugiau norėti, ko gero, neįmanoma…

Mąstymas       2021-01-10 14:23

Prašyti gilaus džiaugsmo, kylančio iš Krikšto sakramento

Pirmoje meditacijos dalyje sutelksiu dėmesį į Joną Krikštytoją. Stebėsiuosi jo nuolankumu ir meile Jėzui. Jis atitraukia dėmesį nuo savęs ir nori, kad klausytojai įtikėtų į Jėzų.

*

Su dėkingumu prisiminsiu asmenis, kurie, kaip Jonas Krikštytojas, pirmieji mane atvedė pas Jėzų – pakrikštijo. Prisiminsiu situacijas, kuriose kitų žmonių dėka pažinau Jėzaus didybę, gerumą ir meilę.

*

Ilgiau sustosiu ties Jono žodžiais: „Jis krikštys jus Šventąja Dvasia“. Įsisąmoninsiu, kad per krikšto vandens užpylimą gavau Šventąją Dvasią, kuri manyje gyvena ir meldžiasi su manimi.

*

Su meile žvelgsiu į Jėzų, kuris priima krikštą iš Jono rankų. Jėzus tai daro dėl manęs. Jau tada Jis troško mano krikšto. Žengdamas į Jordaną, Jis galvojo apie mane. Ar giliai tikiu, kad Jėzus pradėjo savo misiją dėl manęs?

*

Jėzus, kuris pradeda savo misiją kitų neatpažintas, gauna patvirtinimą, kad Tėvas Juo gėrisi. Vidinis to žinojimas Jėzui bus didžiausia atrama sunkiausiuose momentuose, net ant kryžiaus.

*

Mano krikšto valandą Tėvas taip pat pasakė man: „Tu esi mano mylimiausias vaikas“. Ar jaučiuosi mylimu Tėvo vaiku ir Jėzaus broliu arba seserimi? Ar tikiu, kad Tėvas manimi gėrisi? Pasakysiu apie savo jausmus ir įsitikinimus Tėvui.

*

Paprašysiu gilaus džiaugsmo dėl to, kad esu Dievo vaikas, malonės. Paprašysiu Jėzaus, savo Brolio, kad vestų mane už rankos ir kad atsiųstų man savo meilės ir tiesos Dvasią. Prašysiu Jėzaus:

„Duok man patirti, kad Tėvas gėrisi manimi“.

Kasdienapmastau.lt

Šv. Kirilas Jeruzalietis († 387):       2021-01-10 13:51

„Tą pačią akimirką numirėte ir gimėte
– tas išganingas vanduo jums buvo drauge kapas ir motina.“
**********************************************************
Krikščioniškasis pašaukimas – gyventi susivienijus su Kristumi šventojoje Bažnyčioje, aukoti save kaip Dievui patinkančią auką (Rom 12, 1),
liudijant apie jį tikėjimo ir meilės gyvenimu
ir tarnaujant artimui Viešpaties Jėzaus pavyzdžiu (Mt 20, 25–28; Jn 13, 13–17)

Gili kard. Sigito Tamkevičiaus homilija,       2021-01-10 13:09

aprėpianti Išganymo slėpinio visumą.
Dėkingas tekstas Epifanijos įvykio kontempliavimui.
Ačiū, Jums arkivyskupe Sigitai!


Rekomenduojame

Kardinolas Sigitas Tamkevičius. Malda Sausio 13-ąją

Kastytis Braziulis. Bolševizmo mūsuose vis dar yra likę labai daug

Verta prisiminti. Vidmantas Valiušaitis. Dar kartą „vienų vieni“?

„Pagaminta Lietuvoje“: savaitės politinių įvykių apžvalga trumpai

Verta prisiminti. Naktis, sukrėtusi ne tik Lietuvą, bet ir visą pasaulį: pirmieji žiniasklaidos balsai

Ramūnas Aušrotas. Ateina naujos ideologinės kolonizacijos laikas – apsiginsime?

Vygantas Malinauskas. Kodėl Bažnyčiai iš viso reikalingos Šv. Mišios

OpTV: išskirtinis „Kranto“ interviu su pirmuoju krašto apsaugos ministru Audriumi Butkevičiumi – apie Ameriką ir Trumpą, Sąjūdį ir Sausio 13-ąją

Aleksandras Nemunaitis. Kaip man nebuvo leista sudalyvauti viešame Vilniaus savivaldybės Ekonomikos komiteto posėdyje

Ramūnas Aušrotas. Įdomu, ką čia Žmogaus teisių komitetas sugalvojo?

Algimantas Rusteika. Mes laimėjom

Raimondas Navickas: Mes jų nepamiršome. Papasakokime apie juos savo vaikams ir anūkams

„Iš savo varpinės“: Ar vyksta socialinių tinklų revoliucija?

Vytautas Radžvilas: Laisvės kova niekada nebaigta

OpTV: Mantas Varaška meta iššūkį iš nelaimės parazituojančiai žiniasklaidai ir kolegoms: žmonių kantrybė senka!

Laima Malinauskaitė. Sausio 13-ąją prisimenant

Moderna padvigubino savo vakcinos nuo Covid-19 kainą

Vytautas Sinica. Interneto cenzūros režimas

Ramutė Ruškytė. Valstybės ir bažnyčios santykis karantino metu

Audrys Karalius. Sausio 13-osios randas

Vaidotas A. Vaičaitis. Kas apgins Konstituciją, arba Kaip paskirti Konstitucinio Teismo teisėjus?

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras kviečia į virtualią parodą „1991 m. sausis Lietuvos nepriklausomybės gynėjų liudijimuose“

„Neredaguota“ pokalbis apie tautinę politiką su Liutauru Stoškumi ir Tomu Aleknavičiumi

Algimantas Rusteika: „Tai ne šiaip ženkliukas. Tai pozicija šiuolaikiniame kare už žmogiškumą“

Kunigas Robertas Grigas: Tada buvome barikadų broliai

Vytautas Radžvilas. Postdemokratija ir postAmerika

Mindaugas Sėjūnas. Mokslai 1991-ųjų sausį: egzaminai riedant tankams

Vytautas Sinica. Nepaprastosios padėties grėsmė

„Nacionalinio susivienijimo“ pareiškimas dėl Laisvės gynėjų dienos

Arūnas Dulkys raportuoja: vertinsime ir įvertinsime, sudarysime sąlygas nemokamai skambinti (skųsti?), reguliariai tikrinsime ir kontroliuosime…

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.