Dienos aktualija, Geroji Naujiena

Geroji Naujiena: Tik Jis numalšins mūs tikėjimo troškulį

Tiesos.lt redakcija   2020 m. kovo 14 d. 23:16

48     

    

Geroji Naujiena: Tik Jis numalšins mūs tikėjimo troškulį

Duok mums vandens atsigerti

Tauta ištroško vandens ir niurnėjo ant Mozės. Jie priekaištavo: „Kurių gi galų čia mus atvedei iš Egipto? Ar tam, kad troškuliu numarintumei mus, mūsų vaikus ir gyvulius?“ Ir Mozė šaukėsi Viešpaties: „Ką man daryti su šita tauta? Nedaug betrūksta, kad jie akmenimis mane užmuštų“. Ir Viešpats atsiliepė Mozei: „Pereik per tautą ir pasiimk su savim keletą Izraelio seniūnų; taipogi paimk rankon lazdą, kuria tu sudavei Nilui, ir leiskis kelionėn! Tenai ant uolos prie Horebo aš priešais tave atsistosiu. Tada tu suduosi per uolą. Iš jos ištrykš vanduo, ir tauta galės atsigerti“. Mozė taip ir padarė Izraelio seniūnų akivaizdoje. Tą vietą jis pavadino Masa ir Meriba – Bandymu ir Ginču, nes ten izraelitai buvo pradėję ginčą ir bandė Viešpatį, sakydami: „Yra Viešpats su mumis, ar nėra?“ (Iš 17, 3–7)

* * *

Išgirskite šiandien, ką Viešpats byloja: Tegul jūsų širdys nebūna storžievės“

Ateikite, linksmai šlovinkim Viešpatį.
Šaukim iš džiaugsmo, nes jis mūs tvirtovė.
Su padėka jo akivaizdon eikim,
jam giesmes džiugesio pinkim. –

Eikime, pulkime žemėn prieš Dievą,
prieš Viešpatį klaupkim, kuris mus sutvėrė,
Jis mūsų Dievas, o mes jo ganoma liaudis,
jo rankų globojamos avys. –

O, kad išgirstumėt šiandien, ką jis jums byloja:
„Tegul jūsų širdys nebūna storžievės,
kaip anuomet prie Meribos,
kaip tyruose Masos dieną,
kur jūsų senoliai įžūliai mane bandė,
nors stebuklus mano matė!“ (Ps 94, 1–2. 6–9)

* * *

Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios, kuri mums duota

Broliai! Nuteisinti tikėjimu, mes gyvename taikoje su Dievu per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, per kurį tikėjimu pasiekiame tą malonę, kurioje stovime ir didžiuojamės Dievo šlovės viltimi. O viltis neapgauna, nes Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios, kuri mums duota. Mums dar tebesant silpniems, Kristus savo metu numirė už bedievius. Vargu ar kas sutiktų mirti už teisųjį; nebent kas ryžtųsi numirti už geradarį. O Dievas mums parodė savo meilę tuo, kad Kristus numirė už mus, kai mes tebebuvome nusidėjėliai. (Rom 5, 1–2. 5–8)

* * *

Versmė vandens, trykštančio į amžinąjį gyvenimą

Jėzus užsuko į Samarijos miestą, vadinamą Sicharu, netoli nuo lauko, kurį Jokūbas buvo davęs savo sūnui Juozapui. Tenai buvo Jokūbo šulinys. Nuvargęs iš kelionės, Jėzus prisėdo palei šulinį. Buvo apie šeštą valandą. Viena samarietė moteris atėjo semtis vandens. Jėzus ją paprašė: „Duok man gerti“. (Tuo tarpu mokiniai buvo nuėję į miestą nusipirkti maisto). Samarietė atsakė: „Kaipgi tu, būdamas žydas, prašai mane, samarietę, gerti?“ (Mat žydai nebendrauja su samariečiais). Jėzus jai tarė: „Jei tu pažintum Dievo dovaną ir kas yra tas, kuris tave prašo: ‘Duok man gerti’, rasi pati būtum jį prašiusi, ir jis tau būtų gyvojo vandens davęs!“ Moteris atsiliepė: „Viešpatie, betgi tu neturi kuo pasemti, o šulinys gilus. Iš kur tu imsi gyvojo vandens? Argi tu didesnis už mūsų tėvą Jokūbą, kuris tą šulinį mums paliko ir pats iš jo gėrė, ir jo vaikai, ir gyvuliai“. Jėzus atsakė: „Kiekvienas, kas geria šitą vandenį, ir vėl trokš. O kas gers vandenį, kurį aš duosiu, tas nebetrokš per amžius, ir vanduo, kurį jam duosiu, taps versme vandens, trykštančio į amžinąjį gyvenimą“. Tuomet moteris sušuko: „Viešpatie, duok man to vandens, kad aš nebetrokščiau ir nebevaikščiočiau semtis čionai“.
Jėzus atsiliepė: „Eik, pakviesk savo vyrą ir sugrįžk čia“. Moteris atsakė: „Aš neturiu vyro“. Jėzus jai tarė: „Gerai pasakei: ‘Neturiu vyro’, nes jau esi turėjusi penkis vyrus, ir dabartinis anaiptol ne tavo vyras. Čia tu tiesą pasakei“. Nustebo moteris:
„Aš matau, Viešpatie, jog esi pranašas. Mūsų tėvai garbindavo Dievą ant šito kalno, o jūs tvirtinate, kad Jeruzalė esanti vieta, kur reikia jį garbinti“. Jėzus atsakė: „Moterie, tikėk manimi, jog ateis valanda, kada garbinsite Tėvą ne ant šio kalno ir ne Jeruzalėje. Jūs garbinate, ko nepažįstate, o mes garbiname, ką pažįstame, nes išganymas ateina iš žydų. Bet ateis valanda, – jau dabar ji yra, – kai tikrieji garbintojai šlovins Tėvą dvasia ir tiesa. Ir pats Tėvas tokių garbintojų ieško. Dievas yra dvasia, ir jo garbintojai turi šlovinti jį dvasia ir tiesa“. Moteris jam sako: „Aš žinau, jog netrukus ateis Mesijas – tai yra Dievo Pateptasis. Atėjęs jis mums viską paskelbs“. Jėzus jai taria: „Tai aš, kuris su tavimi kalbu!“
Tuo metu sugrįžo jo mokiniai ir nusistebėjo, kad jis šnekučiuoja su moterimi. Vis dėlto nė vienas nepaklausė: „Ko iš jos nori?“ arba: „Apie ką su ja kalbi?“ O moteris, pamiršusi ąsotį, nubėgo į miestą ir apskelbė žmonėms: „Eikite pažiūrėti žmogaus, kuris pasakė man viską, ką esu padariusi. Ar tik jis nebus Mesijas?!“ Ir žmonės iš miesto ėjo pas jį. Tuo tarpu mokiniai ėmė raginti: „Rabi, pasistiprink!“ O jis atsiliepė: „Aš turiu valgyti maisto, kurio jūs nežinote“. Tada mokiniai pradėjo vienas kitą klausinėti: „Nejaugi kas atnešė jam valgyti?“ Bet Jėzus tarė: „Mano maistas – vykdyti valią to, kuris mane siuntė, ir baigti jo darbą. Argi jūs nesakote: ‘Dar keturi mėnesiai, ir ateis pjūtis’? Štai sakau jums: pakelkite akis ir pažiūrėkite į laukus – jie jau boluoja ir prinokę pjūčiai. Jau pjovėjas uždarbį gauna ir renkasi vaisių amžinajam gyvenimui, kad lygiai džiaugtųsi sėjėjas ir pjovėjas. Teisingai priežodis sako: ‘Vienas pasėja, kitas nupjauna’. Aš pasiunčiau jus nuimti derliaus, į kurį jūs neįdėjote darbo. Kiti pasidarbavo, o jūs įstojote į jų darbą“.
Daug samariečių iš ano miesto įtikėjo Jėzų dėl moters žodžių: „Jis man pasakė viską, ką esu padariusi“. Atėję samariečiai prašė jį pasilikti pas juos, ir jis ten pasiliko dvi dienas. Dar daugiau žmonių įtikėjo dėl jo pamokslų. O moteriai jie pasakė: „Dabar mes tikime ne dėl tavo šnekos. Mes patys išgirdome ir žinome, kad jis iš tiesų yra pasaulio Išganytojas“. (Jn 4, 5–42)

* * *

Popiežiaus Pranciškaus malda už sergančius ir visus tuos, kurie jiems padeda

„Kreipiuosi į visus sergančiuosius, į tuos kurie kenčia dėl viruso, serga, taip pat į tuos, kurie kenčia dėl nežinios. Nuoširdžiai dėkoju ligoninių personalui, medikams, slaugėms ir slaugams, savanoriams, kurie šią sunkią akimirką padeda kenčiantiems žmonėms.“

„Marija, tu mums švieti gyvenimo kelyje, esi mūsų gelbėtoja ir viltis“, – sakė popiežius, vienydamasis su Romos vyskupijos tikinčiaisiais, kurie kovo 11-ąją maldėsi ir pasninkavo už sveikatą. „Mes atiduodame save į tavo rankas, Ligonių sveikata, kuri stovėdama prie kryžiaus, tvirtai tikėdama, kentėjai kartu su kenčiančiu Jėzumi. Tu, Romiečių gelbėtoja, žinai, ko šiandien mums reikia, ir esame tikri, jog pasirūpinsi, kad, kaip Galilėjos Kanoje, baigtųsi bandymų metas ir sugrįžtų džiaugsmas. Padėk mums, Dievo Meilės Motina, būti klusniems Tėvui ir daryti, ką mums lieps Jėzus, kuris, prisiėmęs visas mūsų kančias ir skausmus, per Kryžiaus auką mus vedą į Prisikėlimo džiaugsmą.“

„Tavo apgynimo šaukiamės, Šventoji Dievo Gimdytoja. Mūsų maldų neatmeski, mūsų reikaluose, bet nuo visokių pavojų mus visados gelbėk, Mergele garbingoji ir palaimintoji.“

 

* * *

Arnoldas Valkauskas. Mintys pamąstymui – ko mes tikimės gyvenime

 

 

* * *

Sigitas Tamkevičius. Prie Jokūbo šulinio 3 Gavėnios sekmadienis
Homilija

Evangelijoje pagal Joną yra įdomus pasakojimas apie Jėzaus susitikimą su moterimi samariete (Jn 4, 5–42). Pavargęs po kelionės Jėzus sėdėjo prie Jokūbo šulinio. Kai atėjusi samarietė pasisėmė vandens, Jėzus paprašė atsigerti. Moteris neskubėjo paduoti ir užklausė, kaip jis, būdamas žydas, prašo ją, samarietę, vandens. Anuomet samariečiai ir žydai nesutarė dėl tikėjimo dalykų ir dėl to nebendravo. Per pokalbį samarietė, pamačiusi, kad pakeleivis apie ją viską žino, net ir tai, kad ji neteisėtai gyvena su šeštu vyru, nutarė, kad jis tikriausiai esąs pranašas. Sugrįžusi į miestą moteris papasakojo, kas jai buvo nutikę, ir gyventojai prašė, kad Jėzus pasiliktų pas juos kelias dienas. Daugelis samariečių įtikėjo, kad Jėzus yra Mesijas – pasaulio Išganytojas.

Evangelijoje randame daug atvejų, kai Jėzus užkalbindavo ir patraukdavo prie savęs žmones. Kartais užtekdavo pasakyti: „Sek paskui mane!“ (Jn 1, 43), ir žmonės, palikę savo namus bei darbus, sekdavo paskui Mokytoją, skelbiantį apie prisiartinusią Dievo karalystę. Labiausiai atviri Jėzaus pakvietimui buvo paprasti, neturtingi žmonės; rečiau Jėzus patraukdavo ano meto elitą – fariziejus. Vienas iš jų, Nikodemas, tik naktį išdrįso ateiti pas Jėzų pasiaiškinti jam rūpimų tikėjimo klausimų (plg. Jn 3, 1–31). Aukštesnės padėties žmonėms visada sunkiau pripažinti, kad ir jie daug ko nežino ar net klysta.

Jau du tūkstančiai metų, kai Jėzus vis užkalbina ir traukia prie savęs žmones. Jis tai daro ne tiesiogiai, bet per savo siunčiamus žmones. Prieš žengdamas į dangų, Jėzus pasiuntė savo mokinius eiti į pasaulį, skelbti Evangeliją ir padaryti jo mokiniais visų tautų žmones (plg. Mt 28, 16). Šiandien žinia apie Jėzų skamba visuose žemynuose. Dažnas šią žinią išgirsta tėvų namuose, kiti – mokykloje, bažnyčioje ar kitur. Kartais Jėzus užkalbina žmogų, kai šis atsiduria ekstremalioje situacijoje. Taip nutiko šv. Ignacui Lojolai. Jaunystėje jis mąstė ne apie Dievą ir savo nemirtingą sielą, bet apie riterių kovas, garbę ir moteris. Tik sunkiai sužeistas ir besigydydamas suvokė, kad kur kas išmintingiau tarnauti ne žemiškajam, bet dangaus Karaliui Kristui.

Labai dažnai Dievas prakalbina žmogų, atsidūrusį mirties akivaizdoje. Niekas negali įtaigiau prakalbėti apie šio gyvenimo laikinumą ir žmogaus gyvenimo prasmę, kaip padvelkusi mirtis. Šią valandą, kaip niekad anksčiau, pasirodo aiškūs ir brangūs Jėzaus žodžiai: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, nors ir numirtų, bus gyvas (Jn 11, 25).

Tarp nesuskaičiuojamos daugybės krikščionių rasime įvairiausių istorijų, kaip Dievas sugeba pasibelsti į žmonių širdis, tačiau tai ne visuomet randa atgarsį. Dievas neprievartauja žmogaus – šis visuomet lieka laisvas arba atsiliepti, arba atsukti nugarą. Šį apsisprendimą paprastai lemia gera valia ar jos trūkumas. Kol žmogus yra nepasiruošęs iš savo gyvenimo pašalinti nuodėmės arba turi labai daug puikybės, tol Dievo prakalbinimui lieka kurčias ir pasiteisinimui randa daugybę priežasčių.
Dėl to per gavėnią esame raginami Jėzaus žodžiais: „Atsiverskite ir tikėkite Evangelija!“ (Mk 1, 15). Jei samarietė nebūtų palikusi savo palaido gyvenimo, jos susitikimas su Jėzumi prie šulinio būtų likęs bevaisis.

Žmogaus puikybė nenori pripažinti, kad dvasinio aklumo priežastis visuomet yra blogis, įleidęs į širdį gilias šaknis. Todėl savo netikėjimą žmonės dangsto skambiais žodžiais: mokslu, pažanga ir pan. Kiti nukrypsta į prietarus, nes pakūrenti šventą ugnelę ar nešioti amuletą daug paprasčiau, nei atlikti nuoširdžią išpažintį ir pakeisti gyvenimo kryptį.

Per gavėnią kiekvienas pasitikrinkime, kaip atsiliepiame, kai Dievas mus kalbina per gerus žmones ar kitomis progomis. Pasitikrinkime, ar tikėjimo žinia dalijamės su kitais, kaip samarietė, kuri savo atradimu skubėjo pasidalyti su miesto gyventojais. Tebūna mūsų širdys atviros tiesai bei gėriui.

Kardinolas Sigitas Tamkevičius

 

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Šv. Benediktas Nursietis, † 547 1       2020-03-21 20:35

Save žeminti.
Šaukia mums, broliai, dieviškasis Raštas, bylodamas: „Kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas,o kuris save žemina, bus išaukštintas.“ Taigi, tai sakydamas Raštas mums nurodo, kad bet koks savęs aukštinimas yra puikybės rūšis. Šito saugodamasis pranašas skelbia tardamas: „Viešpatie, mano širdis nėra išdidi, ir mano žvilgsnis neišpuikęs. Nėjau didybės ir mane pranokstančių nepaprastų dalykų keliu.“
Bet kodėl? „Nes jei nuolankiai nemąstyčiau, jei išaukštinčiau savo sielą, tu su ja pasielgtum, kaip su kūdikiu,kurį nujunko nuo jo motinos.“ (Ps 130 (131), Vulg.)
Todėl, broliai, jei norime įkopti į visiško nusižeminimo viršūnę ir greitai pasiekti tą dangiškąjį išaukštinimą,kuris pasiekiamas šio gyvenimo nusižeminimu, savo darbais turime pastatyti ir kopti tomis kopėčiomis, kurios sapne pasirodė Jokūbui, o jomis aukštyn ir žemyn žengė angelai. Tas pakilimas ir nusileidimas neabejotinai tenebūna mūsų suprastas kitaip, kaip nusileidimas save išaukštinant, ir pakilimas – save
pažeminant. Na, o pačios pastatytos kopėčios yra mūsų gyvenimas šiame saulyje, kurį, širdžiai nusižeminus, Viešpats pakelia į dangų. Kopėčių šonai, tarkim, yra mūsų kūnas ir siela, o tuose šonuose įstatytos įvairios nusižeminimo ir drausmės pakopos, kurias įveikti Dievas mus kviečia.
Taigi, pirmoji nusižeminimo pakopa yra, kai žmogus, prieš savo akis visuomet turėdamas Dievo baimę, visiškai vengia užsimiršimo ir visada atmena viską, ką Dievas įsakė. Visada sieloje tegu svarsto, apie tai, kad Dievo niekintojus už nuodėmes degina pragaras, o dievobaimingiems parengtas amžinasis gyvenimas.
Ir kiekvienu metu saugodamasis nuodėmių ir ydų, kylančių iš minčių, liežuvio, rankų, kojų, savo valios,taip pat kūno geismų, žmogus tegu atmena, kad visada, kiekvieną akimirką iš dangaus yra stebimas Dievo,kad dieviškasis žvilgsnis visur regi jo darbus, apie kuriuos nuolatos Dievui praneša angelai.

Kun. Andrius Nenėnas OFM       2020-03-21 20:31

* * *
Kažin ar galėtume šiandienos Evangelijos fariziejų pavadinti veidmainiu. Net pats Jėzus jo tokiu nelaiko.
Fariziejus tikrai skrupulingai laikosi įstatymo. Žvilgtelėkime ir į kitą šventyklos kampą. Galime tik spėlioti,
kas tas viešas nusidėjėlis. Gal tai vienas iš tų, kurie siekia bet kokiu būdu pralobti, nelabai kreipdamas
dėmesio, kokiomis priemonėmis ir dažniausiai kitų - silpnesniųjų sąskaita. Tačiau tai tik spėlionės. Kas yra
teisus Dievo akyse arba kuris iš šių dviejų užėmęs teisingą poziciją stovėdamas Dievo akivaizdoje? Verta
pamąstyti.
Vieni, norėdami jaustis saugūs, remiasi savo fizine jėga, ginklais, kiti - turtais, treti savo proto įžvalgomis,
išsilavinimu, dar kiti - draugais ir t.t. Tikintysis gali jaustis saugus santykyje su Dievu, remdamasis vien tuo,
kad priklauso tikinčiųjų bendruomenei, dalyvauja sekmadienio Mišiose, atlieka vienas ar kitas religines
praktikas. Fariziejus jaučiasi stiprus savo darbais, apie juos svarsto. Bet ar tai yra malda, ar tai yra santykis
su Dievu, į kurį kviečia Jėzus? Nešinas savo gerų darbų sąskaitomis fariziejus pas Dievą ateina kaip pas
buhalterį. Jam nelabai Dievo reikia, nes atėjęs šventyklon mintimis sugrupuoja savo gerų darbų sąrašus, juos
sutikrina. Galutinė išvada - juk pas mane viskas gerai. Gali to buhalterio ir nebūti, paliksiu sąskaitas pas
sekretorę, vis tiek perduos…
Deja, nusidėjėlis net norėdamas neišgalėtų pateikti panašaus gerų darbų ir padoraus elgesio sąrašo.
Jam daugiau nieko kito nebelieka, kaip tik prašyti pasigailėjimo, jo laukia akistata su Viešpačiu. Ji nebaisi,
kai iš tiesų gailiesi, o tas, į kurį kreipiesi, tikrai gailestingas.
Kiekvienų šv. Mišių pradžioje ir mes esam kviečiami sugrįžti į šį nusidėjėlio parodytą kelią išpažindami,
kad esam stiprūs tik Dievo dėka, o ne savo nuopelnais.
Bernardinai.lt

Popiežius Pranciškus       2020-03-21 20:18

Šv. Mišių homilijoje popiežius Pranciškus komentavo dienos skaitinius. Pranašas Ozėjas nurodo: „Noriu ištikimos meilės, o ne aukos, mieliau man Dievo pažinimas, negu deginamosios aukos.“

Evangelistas Lukas perduoda Jėzaus palyginimą apie pernelyg didelį pasitikėjimą savo teisumu: „Fariziejus atsistojęs taip sau vienas meldėsi: „Dėkoju tau, Dieve, kad nesu toks, kaip kiti žmonės – plėšikai, sukčiai, svetimautojai – arba kaip šis va muitininkas. Aš pasninkauju du kartus per savaitę, atiduodu dešimtinę iš visko, ką įsigyju“. O muitininkas stovėjo atokiai ir nedrįso nė akių pakelti į dangų, tik mušėsi į krūtinę, maldaudamas: „Dieve, būk gailestingas man nusidėjėliui!“ Sakau jums: šitas nuėjo į namus nuteisintas, ne anas.“

Šis palyginimas, anot Šventojo Tėvo, moko mus, kaip melstis, ir perspėja saugotis išdidumo, susireikšminimo, teisuoliškumo. Tarsi mes sakytume Dievui: „Pažiūrėk, koks aš šaunus. Pasakyk, jei ko reikia, aš išspręsiu problemą.“ Tokias nuostatas galime atpažinti ir kituose Jėzaus palyginimuose. Sūnaus paklydėlio palyginime taip į tėvą kreipiasi vyresnysis brolis – „Man, tokiam šauniam, šventės nerengi, o štai mano broliui švaistūnui – taip“ (žr. Lk 15). Panašiai manė ir bevardis turtuolis, kuris vargšui Lozoriui gailėjo net trupinių nuo stalo (žr. Lk 16). Visi jie buvo tokie užtikrinti savimi – dėl savo elgesio, dėl turimo turto ir galios.

Kitoje pusėje stovi muitininkas, kuris nedrįsta akių pakelti į dangų. Jis šiek tiek panašus į sūnų paklydėlį, kuris taip pat mušėsi sau į krūtinę sakydamas, kad grįš pas tėvą ir išpažins savo nuodėmes. Jis taip pat primena Lozorių, kuris gyveno turtuolio arogancijos šešėlyje.

„Šiuo atveju Viešpats mus moko, kaip melstis, kaip artintis, kaip prisiartinti prie Viešpaties – nuolankiai.“

Viešpats atleidžia visas nuodėmes, tačiau turime to paprašyti be puikybės, be grimo, be dangstymosi savo dorybėmis ir tuo, ką esame išmokę, apnuogindami sielą, apnuogindami širdį. Viešpats moko tokios maldos. Toks yra Jo nurodytas kelias. Neturime eiti savimi užtikrintų fariziejaus, vyresniojo brolio arba turtuolio, kuriam nieko netrūko, keliu. Turime ištarti „Esu nusidėjėlis“ ne lūpomis, o širdimi. Savęs teisinimas yra puikybė, persirengimas, paliekant visą purvą savyje. Turime išpažinti nuodėmes nuoga siela, pakartojo popiežius.

„Viešpatie, mokyk mus tai suprasti, tokiu būdu melstis. Kai maldą pradedame pasiteisinimais, pabrėždami savo teisumą, tai nebėra malda: tai kalbėjimasis su veidrodžiu. Kai pradedame maldą pabrėždami tikrąją situaciją – „Esu nusidėjėlis, nusidėjėlė“ – tai geras žingsnis link to, kad leistume Viešpačiui į mus pažvelgti. Tegu Jėzus mus to išmoko“, – sakė Šventasis Tėvas.

Ir per šias šv. Mišias popiežius Pranciškus pakvietė priimti dvasinę Eucharistiją, kurią palydėjo šv. Alfonso Liguorio malda.

„Mano Jėzau, aš tikiu, kad tu esi Švenčiausiame altoriaus Sakramente. Myliu tave labiau už viską ir trokštu priimti Tave į savo sielą. Kadangi negaliu priimti tavęs sakramentiniu būdu, ateik į mano širdį dvasiniu būdu. Priimu tave lyg jau būtum atėjęs ir vienijuosi su tavimi. Niekada neleisk man nuo tavęs atsiskirti. Amen.“ (RK / Vatican News)

Mąstymas       2020-03-21 5:57

Prašyti tikro nuolankumo ir išgydymo nuo išdidumo

Jėzus trokšta paliesti širdis tų, kurie įsitikinę savo nekaltumu bei smerkia kitus. Šiuo pasakojimu Jis kviečia juos pakeisti savo laikyseną. Atidžiai stebėsiu pasakojimo herojus ir stengsiuosi atrasti savyje tas savybes, kurias matau jų elgesyje.

*

Fariziejaus laikysena. Ji atspindi tik tariamą dialogą su Dievu. Fariziejus kalbasi pats su savimi. Jis yra užsidaręs, nenori klausytis. Ieško tik savo elgesio patvirtinimo. Tai reiškia, kad jis gyvena mele. Pasipūtimas neleidžia jam pažinti savo silpnybių. Kad liktų įsitikinęs savo „teisumu“, jis šlovina pats save ir niekina kitus.

*

Muitininko laikysena. Jis giliai širdyje jaučia savo nuodėmingumą ir net nesistengia išsiteisinti prieš Dievą. Muitininkas neieško sau švelninančių aplinkybių. Priešingai, atpažįsta ir išpažįsta savo nuodėmingumą, atiduoda jį Dievui ir nemeluoja pats sau.

*

Stovėdamas priešais Jėzų pažvelgsiu į save. Ar nematau savyje per didelio pasitikėjimo savimi ir melo apraiškų? Pažiūrėsiu į savo santykius su kitais, ypač  su artimaisiais. Ar neatrandu savyje poreikio pabrėžti vien tik savo „teisumą“, nepaisyti kitų? Jeigu taip, vieną po kito įvardinsiu Jėzui savo trūkumus.

*

Pripažinsiu Jėzui savo netinkamą elgesį ir atiduosiu Jam savo silpnybes, kurios labiausiai man daro gėdą.

Karštai prašysiu nuoširdaus nuolankumo ir paprastumo:

„Jėzau, pagydyk mane nuo tuščio pasipūtimo, puikybės ir padaryk mano širdį paprastą ir nuolankią“.
Kasdienapmastau.lt

Evangelijos komentaras       2020-03-21 5:56

Komentaro autorė – ses. Juozapa Živilė Mieliauskaitė SF

Lyginimusi ir konkurencija pagrįsta daugelis situacijų visuomenėje – studijų, projektų, darbo konkursus laimi tie, kurie geresni, o ir daugiau pozityvaus dėmesio susilaukia tokie. Esame taip įpratę lygintis, nuo mažumės stengtis būti geresni už kitus, nurungti kitus visose srityse, kad dažnai to nė nepastebime – lyginimasis ir konkuravimas yra gyvenimo dalis.

Ir šiandien Jėzaus papasakota istorija yra pagrįsta lyginimusi – fariziejus lygina save su muitininku ir nusprendžia, kad jis už pastarąjį geresnis. Mūsų lyginimasis kartais atskleidžia, jog esame geresni už kitus, o kartais – kad neprilygstame jiems, tam tikra prasme esame prastesni. Ir tai sukelia arba pasitenkinimą, arba liūdesį. Tuo tarpu muitininkas nelygina savęs su fariziejumi (gal jaučiasi negalįs to daryti) – tiesiog stovi Dievo Akivaizdoje su visa savo tikrove, su nuodėmės pasekmėmis ir šaukiasi Jo gailestingumo. Jis gauna malonę nesilyginti, būti tiesoje, būti savimi Dievo Akivaizdoje. Juk nei jo, nei manęs Dievas nemyli mažiau dėl klaidų – dėl suklydimų man dar labiau reikia Jo mylinčios Akivaizdos.

Šiandienos džiaugsmas yra nesilyginti ir nelyginti – leisti sau ir kitam būti savimi, leisti, kad Dievas mylėtų ir augintų, ir mokytis nesistengti Jo meilę laimėti nuopelnais.
Bernardinai.lt

III Gavėnios šeštadienio Evangelija       2020-03-21 5:55

(Ps 94, 8ab)

  O kad išgirstumėt šiandien, ką Viešpats byloja: „Tegul jūsų širdys nebūna storžievės“.

Evangelija (Lk 18, 9–14)

  Kai kuriems žmonėms, kurie pasitikėjo savo teisumu, o kitus niekino, Jėzus pasakė palyginimą:
  „Du žmonės atėjo į šventyklą melstis. Vienas buvo fariziejus, o kitas muitininkas. Fariziejus atsistojęs taip sau vienas meldėsi: „Dėkoju tau, Dieve, kad nesu toks, kaip kiti žmonės – plėšikai, sukčiai, svetimautojai – arba kaip šis va muitininkas. Aš pasninkauju du kartus per savaitę, atiduodu dešimtinę iš visko, ką įsigyju“.
  O muitininkas stovėjo atokiai ir nedrįso nė akių pakelti į dangų, tik mušėsi į krūtinę, maldaudamas: „Dieve, būk gailestingas man nusidėjėliui!“
  Sakau jums: šitas nuėjo į namus nuteisintas, ne anas. Kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas“.
Katalikai.lt

III Gavėnios šeštadienio Dievo Žodžio       2020-03-21 5:54

Psalmė (Ps 50, 3–4. 18–21)

P. – Nori tu meilės, o ne aukos.

  Pasigailėk manęs, Dieve: tu didžiai gailestingas.
  Gerumas tavo beribis, – naikinki mano kaltybę.
  Grynai nuplauk mano dėmę,
  numazgok mano kaltę! – P.

  Juk džiaugsmą tau daro ne aukos:
  Jei deginčiau auką, tu nepriimtum.
  Manoji, Dieve, auka – tai širdis sugrudus.
  Graudžios, nuolankios širdies tu neatstumsi. – P.

  Dėl savo gerumo būk maloningas Sionui,
  atkurki Jeruzalės sienas.
  Tada tau patiks mūsų nuoširdžios aukos;
  jas deginsim, dovanas tau atnašausim. – P.

III Gavėnios šeštadienio Dievo Žodžio       2020-03-21 5:54

Skaitinys (Oz 6, 1b–6)

  Ateikite, sugrįžkime pas Viešpatį! Jis mums įdrėskė, jis išgydys, jis mus sužeidė, jis ir apraišios. Po dviejų dienų jis leis mums atgyti, o trečiąją dieną padės atsikelti, kad mes gyventume jo akivaizdoje. Stenkimės pažinti, suprasti Viešpatį! Tikrai jis ateis – kaip ryto žara užtekės; jisai aplankys mus, kaip iškrinta lietus, kaip žemę pagydo pavasario liūtis.
  Ką man daryti su tavimi, Efraimai? Ką man daryti su tavimi, Judai? Jūsų meilė – lyg rytmečio rūkas, tarytum rasa, kuri greitai pranyksta. Todėl aš įpliekiu per pranašus, kertu savo lūpų žodžiais. Taip man teisė sužėri lyg tekantis rytas. Juk meilės aš noriu, o ne skerdžiamos aukos; Dievo pažinimo, o ne deginamųjų atnašų.

Gailestis iš meilės atleidžia nuodėmes.       2020-03-20 19:25

Popiežius Mišių homilijoje pasidalijo vaikystės prisiminimu apie Argentinos migrantų iš Italijos pamėgtą lopšinę-dainą „Sugrįžki pas savo tėvą!“. Popiežiui daina priminė Mišių skaitinį iš Ozėjo knygos, raginanti: „Grįžk, Izraeli, pas Viešpatį, savo Dievą“, ir Luko Evangelijos palyginimą apie tėvą, kuris „pažino sūnų iš tolo“. Jis pažino sūnų, iškeliavusi iš jo namų su visais pinigais, kuriuos iššvaistė. Jei tėvas jį pamatė iš tolo, tai todėl, kad jo laukė. Tai Dievo švelnumas, į mus prakalbantis ypač gavėnios laikotarpiu. Tai metas, skirtas pažvelgti į savo vidų, atminti Tėvą ir sugrįžti pas jį.
Sūnus, apimtas gėdos jausmo, gėdijasi sugrįžti, jį slegia nuodėmių našta. Ką į tai atsako Viešpats? Jis ragina sugrįžti: „Pagydysiu jų neištikimybę, mylėsiu juos visa širdimi, nes mano įniršis nuo jų nusigręžė. Izraeliui būsiu lyg rasa, – jis žydės kaip lelija, įleis šaknis kaip Libano kedras“. Sugrįžki pas Tėvą, kuris tavęs laukia. Švelnumo Dievas tave išgydys. Jis išgydo nuo daugelio gyvenimo žaizdų ir visokių negerų dalykų, kuriuos esame padarę. Visi jų turime.
Pagalvokime apie sugrįžimą pas Tėvą, į jo glėbį, tėvo glėbį. Atminkime jo pažadą pranašui Izaijui: „jei esate paraudę nuo nuodėmių, aš jus išbaltinsiu kaip sniegą“. Jis gali mus perkeisti. Jis perkeičia širdis, tačiau mes turime žengti pirmą žingsnį.
Popiežius priminė, kad gavėnios laikotarpis visuomet skirtas atsivertimui, širdžių atsivertimui. Krikščionio praktikoje tai įvyksta Susitaikymo sakramente, per išpažintį. Tai metas, kai leidžiame, kad Dievas mus nuskaistintų, mus apkabintų.
Popiežius sakė žinantis, kad daugelis iki Velykų atlieka išpažintį, kad vėl pabūtų su Dievu. Tačiau daugelis šiandien klausia: „tėve: kur man rasti kunigą nuodėmklausį, nes negalima išeiti iš namų. Noriu susitaikyti su Viešpačiu, noriu, kad mane apkabintų, kad mano tėvas mane apglėbtų. Kaip tai padaryti, jei nėra kunigų? Popiežius priminė labai aiškų Katalikų Bažnyčios katekizmo mokymą: jei nerandi dvasininko išpažinčiai, kalbėkis su Dievu, prisiminė popiežius ir tęsė: – „Jis – tavo tėvas, pasakyk jam tiesą. Pasakyk jam visus savo nusidėjimus ir atsiprašyk, visa širdimi pasiryžk daugiau nenusidėti, sukalbėk atgailos aktą ir pasižadėk: „atliksiu išpažintį (vėliau), bet atleisk man jau dabar. Ir tuojau pat vėl būsi Dievo malonėje“.
Katalikų katekizmas moko, kad kiekvienas gali savo pastangomis prisiartinti prie Dievo atleidimo nedalyvaujant kunigui, sakė popiežius.
Jis rėmėsi dviem katalikų Bažnyčios katekizmo straipsniais (1451 ir 1452), kuriuose kalbama apie penitento veiksmų pirmutinį gailestį, nes gailestis iš meilės atleidžia nuodėmes.
Susimąstykite, kvietė Pranciškus, tai tinkamas metas nuoširdžiam Gailesčio aktui. Šitaip mūsų siela taps balta kaip sniegas.
„Būtų gražu, jei šiandien mūsų ausyse aidėtų kvietimas „grįžki!“, „“sugrįžki pas tėvą“. Jis tavęs laukia, tau surengs puotą“, – baigė Mišių homiliją Pranciškus. Po Mišių Šventasis Tėvas vadovavo Eucharistijos adoracijai ir suteikė Eucharistinį palaiminimą, kartu paragino priimti dvasinę Komuniją.

Mąstymas       2020-03-20 6:41

Prašyti didžiadvasiškumo ir dosnumo mylint Dievą, save ir artimą

Šiandien esu kviečiamas Evangelijos šviesoje pamatyti, kokia yra didžiausia mano gyvenimo vertybė. Prisiartinsiu prie Jėzaus ir nuoširdžiame pokalbyje paklausiu Jo, kas mano gyvenime turi būti pirmoje vietoje.

*

Pirmiausia yra: „Klausyk…“. Mano dvasinis gyvenimas pirmiausia priklauso nuo mano sugebėjimo klausyti Dievo, kuris „permato“ mane ir geriausiai pažįsta mano gyvenimo kelius. Kvietimas „Klausyk“ primena man, kad Dievas nepaliaujamai kalba ir apreiškia man savo valią.

*

Ar esu įsitikinęs, kad Dievas man kalba kasdien? Ar girdžiu, kaip Jis kalba man asmeniškai? Ar ieškau kasdienybėje tylos ir susikaupimo momentų?

*

Jėzus primena man, kad Dievas yra vienintelis mano Viešpats. Ar šiuo momentu galėčiau išpažinti Jam: „Esi vienintelis mano gyvenimo Viešpats“? Ar neslepiu savo širdyje stabų, kurių nenorėčiau prarasti, išsižadėti?

*

Yra tik vienintelis būdas mylėti Dievą – visu savimi. Jis nori visos širdies, visos sielos, viso proto ir visų jėgų.

*

Mano meilė sau ir artimui patikrina meilės Dievui brandumą. Savo santykį su Dievu galiu brandinti tik „trejybėje“: aš, artimas ir Dievas. Ką man sunkiausia pamilti savyje ir kitame žmoguje?

*

Pasakysiu Jėzui apie asmenis, kurių negaliu priimti. Kokie tai asmenys? Paprašysiu Jo, kad išgydytų sunkius santykius mano šeimoje ir bendruomenėje.

Širdies maldoje pakviesiu Jėzų į savo sunkiausius santykius:

„Išgydyk mano santykius su tais, su kuriais man yra sunku, ir išmokyk mane mylėti.“
Kasdienapmastau.lt

Evangelijos komentaras       2020-03-20 6:41

Komentaro autorė – ses. Juozapa Živilė Mieliauskaitė SF

Ar yra toks žemėlapis ar navigacijos sistema, kuri parodytų, ar toli esu nuo Dievo Karalystės? Ir koks tyrimas galėtų parodyti, kad aš pakeliui į ją (kažkada jaunimas klausė, iš kur žinoti, kad yra patyrę atsivertimą)? Kartais labai norisi įvertinimo, tikrumo savo pasirinkimų teisingumu. Kartais vargina kasdienos nuotykis – kasdien Dievo ieškoti ir kasdien siekti Jo Karalystės įsikūrimo, išsipildymo (pirmiausia mano širdyje).

Jėzaus atsakyme apie svarbiausią įsakymą nuskamba du raktiniai žodžiai – „klausyk“ ir „mylėk“. Klausyk tiesos apie Dievą, apie tikrovę, į kurią Tave pašaukė, apie Tavo misiją ir uždavinius, apie Tave. Ne užpildyk viską savo kalbėjimu, ne proteguok savo idėjas, o klausyk širdimi ir visu gyvenimu, kas sakoma. Ir mylėk. Mylėk Dievą ir artimą. Ne kaip Tu nori, ne kaip patogiau, bet mylėk visu buvimu, tais būdais, kuriuos išgirsi iš klausymo. Šiandien yra ta diena, kai esame kviečiami klausytis ir mylėti.
Bernardinai.lt

III Gavėnios penktadienio Evangelija       2020-03-20 6:40

(Mt 4, 17)

  Atsiverskite, – sako Viešpats, – nes dangaus karalystė čia pat!

Evangelija (Mk 12, 28b–34)

  Vienas iš Rašto aiškintojų atėjęs paklausė Jėzų: „Koks yra visų pirmasis įsakymas?“
  Jėzus jam atsakė: „Pirmasis yra šis: ‘Klausyk, Izraeli, – Viešpats, mūsų Dievas, yra vienintelis Viešpats; tad mylėk savo Viešpatį Dievą visa širdimi, visu protu ir visomis jėgomis’. Antrasis: ‘Mylėk savo artimą, kaip save patį’. Nėra įsakymo, didesnio už šiuodu“.
  Tuomet Rašto aiškintojas jam atsakė: „Gerai, Mokytojau, tu teisybę pasakei: ‘Dievas yra vienintelis ir nėra kito šalia jo, o mylėti jį visa širdimi, visu protu ir visomis jėgomis bei mylėti artimą, kaip save patį’ svarbiau už visas deginamąsias atnašas ir kitokias aukas“.
  Matydamas, kaip išmintingai jis atsakė, Jėzus jam tarė: „Tu netoli nuo Dievo karalystės!“. Ir niekas daugiau nebedrįso jo klausinėti.
Katalikai.lt

III Gavėnios penktadienio Dievo Žodžio       2020-03-20 6:39

Psalmė,(Ps 80, 6–11. 14. 17)

P. – Aš esu Viešpats, tavo Dievas: o kad tu manęs paklausytum!

  Štai negirdėtas balsas prabilo:
  „Aš tau, Izraeli, nuo pečių nuėmiau naštą.
  Jau tavo rankoms nereikia nešioti sunkių doklų.
  Sielvarte manęs tu šaukeisi,
  ir aš tave gelbėjau. – P.

  Iš griausmingo debesio aš tau kalbėjau,
  Prie Meribos vandenų tave tyriau.
  Klausyk, mano tauta, aš tave noriu įspėti:
  o, kad tu, Izraeli, manęs paklausytum! – P.

  Netikrų dievų neturėki,
  negarbink svetimųjų dievaičių!
  Aš esu Viešpats, aš tavo Dievas,
  išvedęs tave iš Egipto nelaisvės. – P.

  O, kad klausytų manęs mano žmonės,
  kad mano keliais Izraelis žingsniuotų!
  Savo tautą rinktiniais kviečiais valgydinčiau,
  uolų medumi ją maitinčiau.“ – P.

III Gavėnios penktadienio Dievo Žodžio       2020-03-20 6:38

Skaitinys, (Oz 14, 2–10)

    Štai ką sako Viešpats:
    „Atsiversk, Izraeli, į Viešpatį savo Dievą! Juk tu sužlugai per savo kaltybę. Pasiimkite žodžių ir, grįžę prie Viešpaties, taip jam kalbėkite: ‘Panaikink visą kaltę, kad gavę ką gera, už tai atsiteistume savo lūpų vaisiais! Asūras mūsų negelbės, daugiau ant žirgų nebejosime ir niekad nebesakysime savo rankų padarui: Mūsų Dieve! tik iš tavęs našlaitis susilauks gailestingumo’.
  Aš trokštu pagydyti jų atkritimą, mylėti juos savaimingai! Juk mano rūstybė Izraeliui atslūgo. Aš būsiu tarytum rasa Izraeliui, kad tas sužydėtų kaip lelija ir įsikerotų kaip Libano miškas. Jo atžalos turės paplisti, jo grožis teprilygs alyvmedžio grožiui, jo kvapas – Libano kvepėjimui.
  Jie vėl įsikurs mano paunksnėj, ir vėl jie augins javus, vešės tarsi vynuogienojas, kurio vynas garsus kaip Libano. Efraimas – ką bepadės jam dievaičiai? Juk aš, taigi aš išklausysiu jį ir juo pasirūpinsiu. Aš – kaip žaliuojantis kadagys: ant manęs tu atrasi sau vaisių.
  Išminčius visa tai turi suprasti; protingasis turi šitai žinoti! Mat Viešpaties keliai yra tiesūs; jais žengia teisieji, o atsimetėliai juose suklumpa“.

Manau,       2020-03-19 13:01

kad svarbiausia ir yra atpažinti Dievo Valią, išgirsti, kai Jis kalba tau asmeniškai.

Mąstymas       2020-03-19 6:27

Prašyti atsivėrimo Dievo valiai ir malonės pamilti ją labiau už viską

Dievo Žodis kviečia mane pažvelgti į šventojo Juozapo asmenybę. Pabandysiu įsivaizduoti paslėptą dailidės iš Nazareto gyvenimą, kuris išorėje niekuo nesiskiria nuo kitų.

*

Juozapas savo gyvenimo tylia istorija primena man, kad Dievas pasauliui dažnai apsireiškia per paprastus žmones ir paprastose aplinkybėse. Jis nori apsireikšti kitiems taip pat ir per mano paprastą gyvenimą. Ar tuo tikiu? Daugumai žmonių mano gyvenimas liks vienintele „evangelija“, kurią „perskaitys“ savo gyvenime…

*

Dievas staiga pakeičia Juozapo gyvenimo planus. Dievas laukia, nori, kad būtų paaukota tai, kas brangiausia jo širdžiai – Marija. Visa, ką Juozapas pastebi ir girdi: Marijos nėštumas, vizija sapno metu, jau yra žmogiškai nesuprantami dalykai. Bet Juozapas gerbia Dievo paslaptis savo gyvenime. Jis yra kantrus ir laukiantis.

*

Prisiminsiu savo gyvenimo situacijas, kuriose man atrodė, kad Dievas staiga pakeitė mano planus arba pareikalavo kaip aukos kažko labai brangaus mano širdžiai. Kokia buvo mano laikysena tokiomis akimirkomis, situacijose, kurių nesugebėjau žmogiškai iki galo suprasti?

*

Juozapas kantriai pamažu atpažįsta Dievo valią savo gyvenime. Nors ir turėjo planų Marijos atžvilgiu, pasilieka atviras naujai šviesai iš Dievo. Sutinka pasiimti Mariją į savo namus, nors dar nesupranta savo naujojo pašaukimo Dievo planuose.

*

Juozapas moko mane kantraus atpažinimo Dievo valios, kuri iki gyvenimo pabaigos liks man nesuprasta paslaptis. Ar sutinku su tuo? Kas dabar mano gyvenime yra didžiausia Dievo paslaptis? Kaip tai išgyvenu?

*

Prašysiu Juozapo, kad išprašytų man kantrybės ir gilaus tikėjimo priimant Dievo planus, kurių nesuprantu ir kurie reikalauja iš manęs ypatingos aukos.
Kasdienapmastau.lt

Evangelijos komentaras       2020-03-19 6:00

Komentaro autorė – ses. Juozapa Živilė Mieliauskaitė SF

Šventasis Juozapas Evangelijoje pristatomas labai keblioje situacijoje – kai susijaukia visi jo gyvenimo planai ir įvaizdžiai. Viskas kinta radikaliai, o daug dalykų kelia sumaištį. Ir visgi jausdamasis taip netikrai, Juozapas gerai miega – miega taip, kad miegodamas patiria Dievo tikrovę.

Kertinis kvietimas, padrąsinimas šioje situacijoje yra „nebijok“. Nebijok atrodyti keistas. Nebijok visuomenės nuomonės. Nebijok atsisakyti savo planų. Nebijok pasirinkti nepatogumą ir nežinomybę. Nebijok leistis į nuotykį ir priimti iššūkį. Nebijok kaitos. Nebijok pasitikėti. Nebijok panirti į Dievo tikrovę. Šis „nebijok“ šiandien skamba ir mums. Nebijok ieškoti tiesos. Nebijok siekti šventumo. Nebijok kokybiškai gyventi net sunkiose akimirkose. Nebijok tapti vis labiau savimi. Nebijok kūrybingos ir švelnios Dievo meilės. Nebijok būti laimingas šioje situacijoje dabar.
Bernardinai.lt

Šv. Juozapo šventės Evangelija       2020-03-19 5:59

(Ps 83, 5)

(P.  Aleliuja.) – Laimingi, kurie namuose tavo gyvena,
              nuolatos teikia tau, Viešpatie, šlovę. – (P. Aleliuja.)

Evangelija (Mt 1, 16. 18–21. 24a)

  Jokūbui gimė Juozapas – vyras Marijos, iš kurios gimė Jėzus, vadinamas Kristumi – Mesiju.
  Jėzaus Kristaus gimimas buvo toksai. Jo motina Marija buvo susižadėjusi su Juozapu; dar nepradėjus jiems kartu gyventi, Šventosios Dvasios veikimu ji tapo nėščia. Jos vyras Juozapas, būdamas teisus ir nenorėdamas daryti jai nešlovės, sumanė tylomis ją atleisti.
  Kai jis nusprendė taip padaryti, per sapną pasirodė jam Viešpaties angelas ir tarė: „Juozapai, Dovydo sūnau, nebijok parsivesti į namus savo žmonos Marijos, nes jos vaisius yra iš Šventosios Dvasios. Ji pagimdys sūnų, kuriam tu duosi vardą Jėzus, nes jis išgelbės savo tautą iš nuodėmių“.
  Atsikėlęs Juozapas padarė taip, kaip Viešpaties angelo buvo įsakyta.
Katalikai.lt

Šv. Juozapo šventės Dievo Žodžio       2020-03-19 5:58

Antrasis skaitinys (Rom 4, 13. 16–18. 22)

  Broliai!
  Ne įstatymu buvo paremtas Abraomui arba jo palikuonims duotas pažadas, kad paveldės pasaulį, bet tikėjimo teisumu.
  Taigi paveldėjimas priklauso nuo tikėjimo, kad tikrai būtų iš malonės ir kad pažadas būtų tikras visiems palikuonims, ne tik tiems, kurie remiasi įstatymu, bet ir tiems, kurie turi Abraomo tikėjimą. O jis yra visų mūsų tėvas, kaip parašyta: „Aš padariau tave daugelio tautų tėvu“; – tėvas prieš Dievą, kuriuo jis tikėjo, kuris atgaivina numirusius ir iš nebūties pašaukia būti daiktus. Nesant jokios vilties, Abraomas patikėjo viltimi, jog tapsiąs daugelio tautų tėvu, kaip pasakyta: „Tokia bus tavoji ainija“.
  Todėl jam tai buvo įskaityta teisumu.

Šv. Juozapo šventės Dievo Žodžio       2020-03-19 5:57

Psalmė (Ps 88, 2–5. 27. 29)

P. – Gyvuos jojo ainiai per amžius.

  Aš Viešpatie, tavo malones giedosiu per amžius,
  kartų kartoms savo burna garsinsiu tavo ištikimybę.
  Juk pasakyta: „Santarvės malonė užtikrinta amžiams“.
  Tvirta kaip dangus tavo, Dieve, ištikimybė. – P.

  „Sudariau aš sandorą su išrinktuoju.
  Aš Dovydui, savo tarnui, prisiekiau:
  Giminę tavo amžiams sukūriau,
  Kartų kartoms tveriantį sostą tau pastatysiu’ “. – P.

  „Jis man sakys: ‘Tu mano Tėvas, tu mano Dievas
  ir priebėga man išsigelbėt’.
  Aš būsiu per amžius jam maloningas,
  Tvirta pasiliks sandora mūsų“. – P.

Šv. Juozapo šventės Dievo Žodžio       2020-03-19 5:57

Pirmas skaitinys (2 Sam 7, 4–5a. 12–14a. 16)

  Viešpats kalbėjo pranašui Natanui:
  „Eik ir pranešk mano tarnui Dovydui: Tai sako Viešpats: ‘Kai, pasibaigus tavo dienoms, tu ilsėsiesi pas tėvus, aš tavo palikuonį, kilusi iš tavęs, paskirsiu tavo įpėdiniu ir sutvirtinsiu jo viešpatavimą. Jis pastatys man namus, o aš padarysiu, kad jo viešpatavimo sostas laikytųsi amžiais. Aš jam būsiu tėvas, o jis man bus sūnus.
  Tavo namai ir valdžia mano dėka tvers amžiais, tavo sostas bus tvirtas’“.

Popiežius Pranciškus       2020-03-18 20:03

trečiadienio homilijoje sakė, kad Dievas yra artimas savo tautai. Jis nori, kad ir mes būtume vieni kitiems artimi.

Abiejuose šios dienos skaitiniuose kalbama apie Įstatymą, kurį Dievas davė savo tautai ir kurį Jėzus galutinai ištobulino. Dievo duotas Įstatymas – tai ne žmogaus laisvės suvaržymas, bet Dievo artumo žmonėms ženklas. „Koks artimas mums yra Viešpats, mūsų Dievas, kada jo šaukiamės“, – sakė Dievo Įstatymą gavę Izraelitai. Dievas mums yra artimas, sakė Pranciškus. Jis visą laiką keliauja kartu su savo tauta.

O kaip žmogus atsiliepia į Dievo artumą? Šventajame Rašte netrūksta nedėkingumo ir bėgimo nuo Dievo pavyzdžių. Dievas nori būti mums artimas, o mes nuo jo tolstame. Jau pirmuose Biblijos puslapiuose kalbama apie Adomą ir Ievą, kurie bando pasislėpti nuo Dievo. Jie nusidėjo ir bando slėptis. Nuodėmė visada žmogų atitolina nuo Dievo. Nusidėjęs žmogus slepiasi, nenori Dievo artumo. Kai žmogus nutolsta nuo Dievo, sakė popiežius, jis klimpsta vis gilyn į blogį, net iki žudymo. Ir apie tai kalbama jau pačioje Biblijos pradžioje: brolis nužudė brolį.

Mūsų Dievas yra mums artimas ir jis nori, kad ir mes būtume artimi jam ir vieni kitiems.  Ypač dabartinės pandemijos metu būkime vieni kitiems artimi. Turime laikytis fizinio atstumo, turime saugotis, kad neužsikrėstume, bet jauskimės vieni kitiems artimi: vieni už kitus melskimės, vieni kitiems padėkime, ieškokime naujų artumo būdų. Turime būti vieni kitiems artimi, nes Dievas yra mums artimas. Jis yra artumo Dievas.

Prašykime Viešpatį artumo malonės, sakė popiežius baigdamas homiliją. Nesislėpkime vieni nuo kitų, jauskimės vieni už kitus atsakingi. Būkime artimi, kaip „artimas mums yra Viešpats, mūsų Dievas, kada jo šaukiamės“. (JM / VaticanNews)

Kun. Robertas Urbonavičius       2020-03-18 11:44

ABRAOMO MEILĖ. Prisikėlimo link.
Po šių įvykių Dievas išbandė Abraomą. Jis tarė jam: „Abraomai!“ Jis atsiliepė: „Aš čia!“ –„Paimk savo sūnų, – jis tęsė, – savo vienatinį sūnų Izaoką, kurį myli, nueik į Morijos kraštą ir paaukok jį kaip deginamąją auką ten viename kalne, kurį aš tau nurodysiu“ (Pr 22, 1–2)

Myliu Tave, mano Valdove,

Juk žinai, kad myliu.

Nuo pat jaunumės pamilau Tave,

Kuomet pašaukei mane vardu

Ir leidai pažinti Save,

Kuomet dar niekas Tavęs nepažino

Ir nesišaukė.

Meilė Tau vedė mane,

Ir aš buvau jos belaisvis.

Tu mane traukei, viliojai mane

Ir aš sekiau iš paskos kaip patiklus ėriukas.

Ėjau ne kur noriu,

Dariau ne tai, ką noriu.

Tavo meilės ugnis liepsnoja manyje

Ir nesugebu jos užgesinti.

Taip, myliu Tave, Aukščiausiasis,

Nes mylėti Tave yra mano esatis.

Tačiau myliu ir jį

Tavo dovaną, kurią įteikei man.

Myliu jo juoką, jo guvias akis,

Myliu, kuomet jisai pribėgęs

Puola man į glėbį,

Kartodamas mylįs mane,

Vadindamas Tėvu.

Žinau, kad jis yra dovana,

Nesu jo savininkas, –

Tai Tu, turi visas teises į jį,

Kaip ir į mane.

Myliu Tave ir

Myliu jį.

Vargas man,

Esu sumišęs ir besiblaškantis.

Meilė Tau stumia mane aukštyn į kalną, –

Meilė jam, verčia mane stoviniuoti ir gręžtis atgalios.

Verčiau jau man nereiktų rinktis.

Verčiau toji auka būčiau aš.

Žinau, kad ir Tu myli mane,

Nes pirmasis pamilai ir pašaukei.

Žinau, myli ir jį, – tą, kurį man padovanojai.

Tau geriau suprasti.

Tikiu, kad meilė visada renkasi geriausia.

Todėl

Tik ropoju pirmyn sraigės žingsniu

Ir kartoju:

Myliu Tave ir

Myliu jį.

Jeigu jis nepagailėjo nė savo Sūnaus, bet atidavė jį už mus visus, – kaipgi jis ir visko nedovanotų kartu su juo?! (Rom 8, 32)

Abraomo ranka, laikanti peilį, buvo sustabdyta. Atėjus laiko pilnatvei, Tėvas pats paaukojo savo Mylimąjį Sūnų už mus visus. Ir pats Sūnus sutiko būti meilės atnaša, panaikinanti visus Adomo vaikų nusižengimus. Visada meilė. Atminkime tai, kad mūsų gavėnia netaptų dvasiniu sportu ar saviplaka, kuri skatina tik nusiminimą.
Bernardinai.lt

Manau       2020-03-18 9:41

kad ateina karta, kuri turi atsisakyti vien tik ritualų tiksliu išpildymu, bet asmeniškai atsisukti į Dievą ir leisti per “meilės logiką” Jam asmeniškai man vadovauti.

Patiko       2020-03-18 9:37

ir tiko ses. Juozapos Živilės komentaras. “Jėzus kalba apie teisumą, kylantį iš taisyklių laikymosi pagrįsto meile, o ne baime. Apie teisumą, kuris ateina iš meilės logikos, iš troškimo įgyvendinti Dievo tvarką, Jo planą. Ir, nors pats nusižengia kai kurioms taisyklėms, sako, kad svarbu jų laikytis ne dėl laikymosi, ne dėl „pliusiukų“, o dėl to, ką jos sukuria, į ką rodo – į kitą tikrovę, kreipia į Dievo artumą. Ir esame pakviesti įvykdyti tą tikrovę – savo buvimu kurti pasaulį, kuris persmelktas Dievo logika.”

Mąstymas       2020-03-18 5:53

Prašyti gilaus supratimo ir ištikimybės skaitant Dievo žodį

Įsiklausysiu į griežtus Jėzaus žodžius ir įsivaizduosiu, kad Jis juos taiko man. Jėzus nori atkreipti mano dėmesį į Dievo įsakymus ir ištikimybę Jo žodžiui kasdieniniame gyvenime.

*

Žodis yra duotas tam, kad jį išpildytume. Labiausiai jis išsipildė Jėzuje. Jeigu artimai bendrausiu su Juo, Jis išmokys mane ištikimo Dievo žodžio išpildymo. Jis pats trokšta būti mano žodis. Ko norėčiau dabar Jo paprašyti?

*

Įsisąmoninsiu, kad kiek kartų skaitau Dievo žodį, tiek kartų Jis kalba asmeniškai man. Jis nori pripildyti ir pakeisti mano gyvenimą. Ar esu atviras šitam Žodžiui?

*

Ar tikiu, kad Dievo žodis yra sakomas asmeniškai man? Kokią vietą jis užima mano gyvenime ir mano pašaukimo kelyje?

*

Jėzus užtikrina, kad visi Dievo pasakyti žodžiai išsipildo. Dievas yra ištikimas savo žodžiui ir išpildo tai, ką pažada. Koks jausmas kyla manyje girdint tokį užtikrinimą?

*

Jėzus perspėja mane, kad nenukrypčiau nė nuo vieno iš Jo įsakymų ir kad kitų nemokyčiau taip daryti. Ką šiandien galėtų Jėzus pasakyti apie mano ištikimybę Jo įsakymams? Paprašysiu Jėzaus, kad patikrintų mano širdies ir sąžinės pajėgumą.

*

Jėzaus akyse esu didis, kai vykdau Jo įsakymus ir tai daryti mokau kitus. Ta didybė, apie kurią kalba Jėzus, nesibaigs per visą amžinybę. Koks didingumo kriterijus man yra svarbiausias? Kur jo labiausiai ieškau?

*

Ar turiu savyje drąsos ir troškimo gyventi Dievo žodžiu? Koks yra mano liudijimas bendruomenėje ir šeimoje? Nuoširdžioje maldoje kartosiu:

„Jėzau, uždek mane savo žodžiu“.
Kasdienapmastau.lt

Evangelijos komentaras       2020-03-18 5:52

Komentaro autorė – ses. Juozapa Živilė Mieliauskaitė SF

Kartais paranku nesilaikyti taisyklių, ypač paaiškinant (pirmiausia sau), kad jos ne pačios svarbiausios. Bet taisyklės sudaro visumą ir padeda išlaikyti kryptį.

Jėzus kalba apie teisumą, kylantį iš taisyklių laikymosi pagrįsto meile, o ne baime. Apie teisumą, kuris ateina iš meilės logikos, iš troškimo įgyvendinti Dievo tvarką, Jo planą. Ir, nors pats nusižengia kai kurioms taisyklėms, sako, kad svarbu jų laikytis ne dėl laikymosi, ne dėl „pliusiukų“, o dėl to, ką jos sukuria, į ką rodo – į kitą tikrovę, kreipia į Dievo artumą. Ir esame pakviesti įvykdyti tą tikrovę – savo buvimu kurti pasaulį, kuris persmelktas Dievo logika. Savo veikimu įtvirtinti Dievo Karalystę jau dabar, tarp mūsų. Leisti išsiskleisti Dievo troškimams mūsų gyvenimuose.

Šiandienos iššūkis – visuose dienos susitikimuose, darbuose, santykiuose, sunkumuose rinktis Dievo planą – rinktis, kad per mane įsikurtų ir plistų taika, ramybė, pasitikėjimas, švelnumas, meilė. Ne prieštarauti, neigti Dievo planą, o padėti Jam išsipildyti per mažus dalykus.
Bernardinai.lt

III Gavėnios trečiadienio Evangelija       2020-03-18 5:51

(plg. Jn 6, 63b. 68b)

  Viešpatie, Tavo žodžiai yra dvasia ir gyvenimas. Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius.

Evangelija (Mt 5, 17–19)

  Jėzus bylojo savo mokiniams:
  „Nemanykite, jog aš atėjęs panaikinti Įstatymo ar Pranašų. Ne panaikinti jų atėjau, bet įvykdyti. Iš tiesų sakau jums: kol dangus ir žemė nepraeis, nė viena raidė ir nei vienas brūkšnelis neišnyks iš Įstatymo, viskas išsipildys.
  Todėl, kas pažeistų bent vieną iš mažiausių paliepimų ir taip elgtis mokytų žmones, tas bus vadinamas mažiausiu dangaus karalystėje. O kas juos vykdys ir jų mokys, bus vadinamas didžiu dangaus karalystėje. Taigi sakau jums: jeigu jūsų teisumas nebus tikresnis už Rašto aiškintojų ir fariziejų teisumą, jūs neįeisite į dangaus karalystę“.
Katalikai.lt

III Gavėnios trečiadienio Dievo Žodžio       2020-03-18 5:50

Psalmė (Ps 147, 12–13. 15–16. 19–20)

P. – Šlovink, Jeruzale, Viešpatį!

  Šlovink, Jeruzale, Viešpatį,
  Savo Dievą garbink, Sione!
  Jis tavo vartams skląsčius padarė,
  Tavo vaikams jis duoda palaimą. – P.

  Jis savo žodį siunčia į žemę, –
  Sparčiai jo įsakymas skrieja.
  Žemę sniegu, kaip vilna nukloja,
  Kaip pelenais šerkšnu ją nubarsto. – P.

  Jokūbo vaikams savo žodį paskelbė,
  Izraeliui savo įstatymus ir priesakus davė.
  Kitoms tautoms jis to nepadarė,
  Nė vienai iš jų neapreiškė savo sprendimų. – P.

III Gavėnios trečiadienio Dievo Žodžio       2020-03-18 5:49

Skaitinys (Įst 4, 1. 5–9)

  Anapus Jordano, Moabo krašte, Mozė bylojo izraelitams:
  „Dabar, Izraeli, klausyk tų įstatymų ir nuostatų, kurių jus mokau laikytis. Klausykite, ir jūs gyvensite – įžengsite į žemę, kurią Viešpats, jūsų protėvių Dievas, jums atiduoda, ir ją užvaldysite.
  Jus mokau, kaip Viešpats, mano Dievas, man liepė, įstatymų ir nuostatų. Laikykitės jų šalyje, kurion jūs įžengėte jos užvaldyti. Gerbkite juos ir laikykitės jų. Juk tai bus jūsų išmintis ir išprusimas tautų akyse. Susipažinusios su šiuo teisynu, jos turės pripažinti: ‘Iš tikro, ši didžioji gentis yra išmintinga ir apsišvietusi tauta!’
  Kuri iš didžiųjų genčių turi tokius sau artimus dievus, koks artimas mums yra Viešpats, mūsų Dievas, kada jo šaukiamės? Taipogi kuri iš didžiųjų genčių turi tokius tikslingus įstatymus ir nuostatus, kokie skelbiami šitame nurodyme, kurį pateikiu jums šiandieną?
  Tad saugok save ir būk dėmesinga! Nepamiršk nutikimo, kurį pamatei savo akimis, ir žodžių, kuriuos išgirdai. Jų neišleisk iš širdies per savo gyvenimą“.

Popiežius Pranciškus       2020-03-17 21:28

Šventojo Tėvo homilija. „Kiek kartų turiu atleisti?“

Antradienio Evangelijoje girdime palyginimą apie beširdį skolininką, kurio buvo pasigailėta, jam buvo dovanota didelė skola, tačiau jis nepasigaili žymiai mažiau jam skolingo kito žmogaus. Jėzus papasakojo šį palyginimą savo mokiniams, atsakydamas į Petro klausimą: „Kiek kartų aš turiu atleisti savo broliui, kai jis nusikalsta? Ar iki septynių kartų?“ Jėzus atsakė: „Ne iki septynių, bet iki septyniasdešimt septynių kartų“.

Atleisti septyniasdešimt septynis kartus – tai atleisti visada, sakė popiežius. Atleisti nelengva, nes mūsų širdį užvaldęs egoizmas klampina mus į neapykantą, nuoskaudas ir kerštą. Visi esame matę šeimų, kurias drasko neapykanta, kartais perduodama net iš kartos į kartą. Esame matę brolių ir seserų, kurie net prie tėvo ar motinos karsto nesisveikina, nes nesugeba įveikti įsisenėjusių nuoskaudų. Atrodo, kad kartais žmogui artimesnė ne meilė, bet neapykanta, o tuo velnias tik džiaugiasi. Jis kursto žmoguje nuoskaudas ir neapykantą, kol galiausiai jį sunaikina. Dažnai jis pradeda nuo mažų nesusipratimų, o galiausiai sunaikina viską. Sunaikina mumyse tikėjimą, kad Dievas atėjo ne smerkti, bet atleisti, kad Dievas kelia puotą  dėl kiekvieno atsivertusio nusidėjėlio ir kiekvienam atleidžia.

Kai Dievas mums atleidžia, jis užmiršta viską, ką blogo esame padarę, sakė Pranciškus. Kažkas yra pasakęs, kad tai „Dievo silpnybė“. Jis neatsimena, praranda atmintį. Dievo atmintyje neišlieka mūsų nuodėmių istorijos. Jis atleidžia ir gyvenimas vėl eina pirmyn. Jis mūsų prašo tik vieno: „Ir tu taip daryk, mokykis atleisti. Nenešiok sunkios ir niekam nereikalingos nuoskaudų ir neapykantos naštos“. Popiežius sakė, kad mūsų nuoskaudos niekaip nesuderinamos nei su krikščionių tikėjimu, nei su tikru žmoniškumu. Jėzaus gerumas ir dosnumas mus moko, kad jei norime pasiekti amžiną laimę, visada turime kitiems atleisti.

Šiandien Jėzus sako: „Jei tu eidamas į Mišias atsimeni, kad esi nusikaltęs savo broliui, grįžk ir susitaikink su juo. Neik pas mane vienoje rankoje nešdamas meilę, o kitoje – neapykantą broliui“. Meilė reikalauja nuoseklumo. Reikia visada atleisti. Nuoširdžiai atleisti.

Yra žmonių, kurie su pasimėgavimu smerkia, šmeižia kitus žmones, apkalba bendradarbius, kaimynus, giminaičius, nesugeba atleisti, ką kiti yra blogo padarę, nesugeba užmiršti, kas jiems neįtiko. Pasak popiežiaus, kiekviena tokia nuoskauda – tai velnio laimėjimas. Jis sėja nemeilę ir neatlaidumą, kad gyventume neatleisdami kitiems. Atleidimas yra sąlyga patekti į dangų. Jėzus šios dienos Evangelijos palyginime aiškiai sako: turime atleisti.

Viešpats te išmoko mus šio nelengvo dalyko – atleidimo. Prieš eidami išpažinties, sakė Šventasis Tėvas, prieš Susitaikinimo sakramentą visada savęs klauskime: „Ar aš atleidžiu kitiems žmonėms?“ Jei aš pats neatleidžiu, tai neverta apsimetinėti – ir man nebus atleista. Tik tas nuoširdžiai prašo atleidimo, kuris pats atleidžia. Šie dalykai neatskiriamai susiję.

Viešpats te padeda mums tai suprasti, nuleisti galvas, nebūti išdidiems, dosniai dalytis su kitais atleidimu, sakė popiežius ir pridūrė, kad verta pagalvoti ir apie tokio atleidimo „naudą“. Kaip gi? Kokią gi naudą? Atsiminkime, kad atleidimą  gauname mainais už atleidimą. Nors ir vien dėl to, bet turime visada atleisti.  (JM / VaticanNews)

O, taip.       2020-03-17 12:50

tik atleisti, nes tai būtų savęs žudymas iš vidaus. Net nebandau sureikšminti kokio nors išpuolio prieš save. Visada pasakau, kad tai ano žmogaus problema, tad kam man dar svetimos problemos.  Pabandykite, tikrai geras dalykas, rami sąžinė, ramus miegas ir jokių ligų.

Mąstymas       2020-03-17 6:06

Prašyti širdies išlaisvinimo nuo patirtų nuoskaudų ir malonės atleisti

Prieš pradėdamas meditaciją, įsiklausysiu į savo širdį, ar nesigirdi joje skausmo, pykčio, priekaištų, kurie kyla iš patirtų įskaudinimų. Kaip Petras prisiartinsiu prie Jėzaus ir paklausiu: „Viešpatie, kiek kartų turiu atleisti?“

*

Aiškiai žinau atsakymą į šį klausimą. Žinau, kad turiu atleisti kiekvieną kartą, kai kas nors mane įskaudina. Bet man reikia Jėzaus pagalbos, kad galėčiau patirti tikrą atleidimą. Pakviesiu Jį į savo gyvenimo žaizdas, į kylantį iš jų skausmą, kurio nesugebu priimti. Kuri mano žaizda man skausmingiausia?

*

Jėzus duoda balzamo mano žaizdoms. Papasakoja man istoriją apie gailestingąjį valdovą. Tai yra pasakojimas apie mano gyvenimą, apie beribę Tėvo meilę man.

*

Įsimąstysiu į Jėzaus žodžius: „Viešpatie, turėk man kantrybės! Aš viską atiduosiu.“ Prisiminsiu tas dienas, kai prašiau Jėzaus pasigailėjimo ir ryžausi pasitaisyti.

*

„Viešpats pasigailėjo ano tarno…“. Prisiminsiu tuos momentus, kai aiškiai patyriau kantrią Viešpaties meilę. Kur šiandien Dievas man parodo daugiausiai gailestingumo, kantrybės? Kokia yra mano didžiausia skola, kurią Jis man dovanojo?

*

Toliau skaitydamas Evangelijos pasakojimą, klausiu savęs, kiek esu pakantus ir supratingas kitiems. Kas yra mano didžiausias skolininkas? Kam turiu daugiausia dovanoti? Ar noriu jam dovanoti?

*

Baigsiu savo meditaciją nuoširdžiu prašymu. Maldausiu, kad Viešpats duotų man kantrybės su tais žmonėms, kuriuos sunkiausia mylėti ir kuriems man sunku atleisti.

Dažnai kartosiu:

„Tėve, išmokyk mane atleisti iš meilės Tau.“
Kasdienapmastau.lt

Evangelijos komentaras       2020-03-17 6:05

Komentaro autorė – ses. Juozapa Živilė Mieliauskaitė SF

Šiandien dar kartą esame kviečiami priimti ir dovanoti atleidimo patirtį – atleisti iki 77 kartų, iki begalybės. Kartais atrodo, kad gana būti atlaidiems, gana pakęsti kito klaidas, netobulumus, silpnybes, kad atlaidumas nesukuria norimų pokyčių, nepaskatina asmens keistis. Kita vertus, savo atžvilgiu dažnai tikimės atlaidumo nuolatos, tikimės, kad pirmiausia mūsų artimiausi žmonės bus atlaidūs, geranoriški, pakęs mūsų ydas. Gali būti ir labai sunku atleisti – ne tik už didelius dalykus, bet ir atleisti kasdienybėje kitam ir sau, priimti tikrovę, galimybę suklysti iki 77 kartų. Yra visokių situacijų, bet atlaidumo esame kviečiami mokytis iš Dievo – iš to, kuris atleidžia kiekvieną kartą, atleidžia avansu, sumoka brangiausią įmanomą kainą, kad galėtų dovanoti atleidimą.

Esame kviečiami mokytis atleisti nesitikėdami atlygio ir nebūdami tikri dėl pokyčių. Atleisti tai tapti nesaugiam, pažeidžiamam – dovanoti kitam galimybę žinant, kad tai gali mus sužeisti. Kita vertus, tai ir galimybė mokytis priimti atleidimą – būti silpnam kito akivaizdoje, ne viską galinčiam, reikalingam švelnumo ir meilės. Priimti, kad kitas gali būti man dosnus – dovanoti daug progų, ir priimti, kad man reikia tokios dovanos. Taip pat tai ir proga mokytis atleisti sau – priimti save ribotą, klystantį , bet nenusivilti, vėl bandyti ir dovanoti sau dar vieną progą. Iki 77 kartų.
Bernardinai.lt

III Gavėnios antradienio Evangelija       2020-03-17 5:59

(Jl 2, 12–13)

  Iš visos širdies į mane atsiverskite, – sako Viešpats, – nes aš maloningas ir gailestingas.

Evangelija (Mt 18, 21–35)

  Prie Jėzaus priėjo Petras ir paklausė: „Viešpatie, kiek kartų aš turiu atleisti savo broliui, kai jis nusikalsta? Ar iki septynių kartų?“
  Jėzus jam atsakė: „Aš nesakau tau – iki septynių, bet iki septyniasdešimt septynių kartų.
  Todėl su dangaus karalyste yra panašiai, kaip su karaliumi, kuris sumanė atsiskaityti su savo tarnais. Jam pradėjus apyskaitą, atvedė pas jį vieną, kuris buvo skolingas dešimt tūkstančių talentų. Kadangi šis neturėjo iš ko grąžinti, valdovas įsakė parduoti jį kartu su žmona ir vaikais bei su visa nuosavybe, kad būtų sumokėta.
  Tuomet, puolęs jam po kojų, tarnas maldavo: ‘Turėk man kantrybės! Aš viską atiduosiu’. Pasigailėjęs ano tarno, valdovas paleido jį ir dovanojo skolą.
  Vos išėjęs, tas tarnas susitiko vieną savo draugą, kuris buvo jam skolingas šimtą denarų, ir nutvėręs smaugė jį, sakydamas: ‘Atiduok skolą!’ Puolęs ant kelių, draugas maldavo: ‘Turėk man kantrybės! Aš tau viską atiduosiu’. Bet tas nesutiko, ėmė ir įmesdino jį į kalėjimą, iki atiduos skolą.
  Matydami, kas nutiko, kiti tarnai labai nuliūdo. Jie nuėjo ir papasakojo valdovui, kas buvo įvykę.
  Tuomet, pasišaukęs jį, valdovas tarė: ‘Nedorasis tarne, visą aną skolą aš tau dovanoju, nes mane maldavai. Argi nereikėjo ir tau pasigailėti savo draugo, kaip aš pasigailėjau tavęs? Užsirūstinęs valdovas pavedė jį budeliams, iki atiduos visą skolą.
  Taip ir mano dangiškasis Tėvas padarys jums, jeigu kiekvienas iš tikros širdies neatleisite savo broliui“.
Katalikai.lt

III Gavėnios antradienio Dievo Žodžio       2020-03-17 5:58

Psalmė (Ps 24, 4–9)

P. – Viešpatie, atsimink, kad esi maloningas.

  Parodyk man, Viešpatie, savąjį kelią,
  išmokyk mane takais tavo eiti.
  Vesk mane savo tiesa, tu mane lavink, –
  juk tu esi mano Gelbėtojas ir Dievas. – P.

  Viešpatie, atsimink, kad esi maloningas,
  atmink nuo pradžios, kokią meilę man rodei.
  Atmink mane dėlei savo gerumo,
  nepamirški savo malonės! – P.

  Tiesus, malonus yra Viešpats,
  to dėlei klystantiems kelią parodys.
  Kukliųjų mintis kreips į tiesą,
  savo keliu mokys eit nuolankiuosius. – P.

III Gavėnios antradienio Dievo Žodžio       2020-03-17 5:58

Skaitinys (Dan 3, 25. 34–43)

  Azarijas sustojęs kalbėjo šitokią maldą: ugnies vidury jis atvėrė lūpas ir tarė:
  „Ak, savo vardo dėlei mūsų neatstumk amžinai; nenutrauk savo sandoros! Neperstok mums rodęs gailestingumą – dėl savo bičiulio Abraomo, dėl savo tarno Jokūbo ir savo Šventojo Izraelio. Jiems tu žadėjai palikuonių tokių skaitlingų kaip žvaigždės danguje, kaip smiltys jūros pakrantėje.
  Ak, Viešpatie, mes pasidarėme menkesnė tauta už visas kitas. Dėl savo nuodėmių šiandien mes esame pažeminti visame pasaulyje. Šiuo laikotarpiu mes neturime jokio vyresniojo, jokio pranašo, jokio karvedžio, neturime nei deginamosios nei skerdžiamosios aukos, nei maisto atnašų nei smilkytuvo; neturime vietos, kur tavo akivaizdon pirmuosius vaisius sunešti ir tavo malonę surasti.
  Betgi priimk mus: ateiname su skaudama širdimi ir nuolankūs. Kaip tekių ir jaučių deginamosios aukos, kaip tūkstančiai tuklių avinėlių, taip šiandien tebūna įskaityta ši mūsų auka tavo akivaizdoje, kad ji tau už mus atsiteistų. Juk kas tavimi pasikliauja – nebus sugėdintas!
  Dabar mes tavęs klausysime visa širdimi, bijosime tavęs ir ieškosime tavojo veido. Neleisk, kad būtume sugėdinti: pasielk su mumis pagal savo gerumą ir didį gailestingumą! Išgelbėk mus, Viešpatie, savo stebuklų galybe, pašlovink savąjį vardą!“

Jan       2020-03-16 12:50

Tas galingas karvedys,  Naamanas, susirgo nuo paprasčiausios bakterijos. Štai pasaulio galiūnai, jūsų likimas nieko nereiškia, bet kokia bakterija ar virusas jus gali pribaigti. O štai Jėzų, kurio nenori pripažinti Jo tautiečiai,“jie pakilę išsivarė jį už miesto, iki pakriūtės to kalno, ant kurio buvo pastatytas jų miestas, ir norėjo nustumti jį žemyn. Bet Jėzus praėjo tarp jų ir pasišalino.” Įsivaizduoju, kai anie žiūrėjo į Jį savo “stalčius atvėpę”, nes Jėzaus galybė jiems neleido nieko Jam padaryti.

Taip pat       2020-03-16 11:19

apie klaidingą žmogaus mąstymą  kalba ir pirmasis skaitinys, kai Aramo valdovo karvedys Naamanas susirgęs raupsais galvoja, kad pasiėmęs didelius pinigus, gali nusipirkti sau sveikatą, todėl labai nustemba, kad tereikia išsimaudyti upėje. Stebūklas įvyksta tik tada, kada patiki, išsimaudo ir pasveiksta. “Tad, klaidingas mąstymas nuolatos veda į klaidingus darbus. Dievo meilės neįmanoma rezervuoti vien sau arba tiems, kuriems norėtume. Jos mes negalime valdyti, savintis ar kažkaip perskirstyti. Ji kyla iš Dievo ir Jam priklauso. Jis yra laisvas disponuoti ja taip, kaip panorėjęs.”

Manau       2020-03-16 11:11

kad šios dienos Evangelijoje ir norima pabrėžti nepasiduoti aplinkos spaudimui kalbėti pasauliui palankius žodžius. “Tačiau Jėzus prabyla laisvai ir nori paskatinti žmones pakeisti savo mąstyseną. Jie turi derinti savo gyvenimą prie Evangelijos, o ne atvirkščiai.”

Mąstymas       2020-03-16 6:06

Prašyti ištikimybės Jėzui ir Evangelijai išbandymų metu

Atkreipsiu dėmesį į tai, kad Jėzus pradeda savo viešąjį gyvenimą nuo „pralaimėjimo“. Štai koks pirmasis Jėzaus įvaizdis: niekas nenori Jo klausyti, Jis pažemintas, nepageidaujamas, išvaromas iš miesto. Kontempliuosiu ir stebėsiuosi Jėzumi, kuris dramatiškoje situacijoje jaučiasi visiškai laisvas ir neatsitraukia nuo „Evangelijos be pasisekimų“ skelbimo.

*

Ar sugebu pasisakyti už „silpną“ Jėzų? Ar sugebu viešai palaikyti nepopuliarią Evangeliją? Kaip elgiuosi tada, kai mano evangeliniai įsitikinimai yra išjuokiami ir niekinami? Pasisakysiu Jėzui savo abejones ir silpnumą.

*

Atkreipsiu dėmesį, kad iš pradžių „visų sinagogoje esančių akys buvo įsmeigtos į Jį“. Jėzus žino savo klausytojų lūkesčius. Jis jaučia jų spaudimą ir yra gundomas pasiduoti jų troškimams ir reikalavimams.

*

Tačiau Jėzus prabyla laisvai ir nori paskatinti žmones pakeisti savo mąstyseną. Jie turi derinti savo gyvenimą prie Evangelijos, o ne atvirkščiai. Ar sugebu klausytis Evangelijos tiesų visiškoje laisvėje? Ar nevengiu žodžių, Jėzaus kvietimų, kurie reikalauja mano mąstysenos pakeitimo, piktų troškimų išsižadėjimo, gyvenimo būdo pakeitimo?

*

Nuoširdžiame pokalbyje su Jėzumi paprašysiu, kad duotų man drąsos ir vidinės laisvės Evangelijos tiesų priėmimui ir skelbimui.

Savo širdyje nešiosiu maldą:

„Jėzau, bet kokia kaina noriu būti su Tavimi“.
Kasdienapmastau.lt

Evangelijos komentaras       2020-03-16 6:06

Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Ernestas Maslianikas

Susirinkusieji į Nazareto sinagogą akivaizdžiai pasipiktina Jėzaus žodžiais, kuriais Jis save prilygina pranašui gimtajame krašte. Tų žmonių sąmonėje niekaip negalėjo tilpti suvokimas, jog Mesijas galėtų būti kilęs iš jų miesto. Tikriausiai jie iš Jėzaus tikėjosi kur kas didesnių darbų, didesnių neįtikėtinų stebuklų ar ženklų, kurie neabejotinai pastūmėtų juos įtikėti Jėzumi kaip Mesiju.

Vykdydami Dievo valią, pranašai Elijas ir Eliziejus darbavosi tarp kitataučių. Tai akivaizdžiai byloja faktą, jog Dievui rūpi ne vien tik žydų tauta. Jam rūpi visos žemės tautos ir kiekvienas žmogus. Bet žydams tai suprasti sekėsi labai sunkiai. Viena iš priežasčių – pernelyg jau geras galvojimas apie save. O klaidingas mąstymas nuolatos veda į klaidingus darbus. Dievo meilės neįmanoma rezervuoti vien sau arba tiems, kuriems norėtume. Jos mes negalime valdyti, savintis ar kažkaip perskirstyti. Ji kyla iš Dievo ir Jam priklauso. Jis yra laisvas disponuoti ja taip, kaip panorėjęs.

Tad nieko keisto, jog visi, buvusieji sinagogoje, Jėzaus žodžius palaikė piktžodžiavimu. Ir neeiliniu piktžodžiavimu, netgi tokiu, už kurį būdavo nubaudžiama iš minios teismo kylančiu mirties nuosprendžiu. Normalu, jog tai suvokęs Jėzus pasišalino. Tačiau įdomu tai, kad Jėzui pavyko neužkliudytam „praeiti tarp jų“ ir pasišalinti. Sunkiai suvokiama, jog tie stipriai įpykę žmonės Jėzų visgi praleido ir Jam visai nieko nepadarė. Bet faktas yra toks. Tikriausiai jie savo viduje pajuto Jėzaus ypatingumą, galbūt net tam tikrą Jėzaus galią. O tai pajutę susivaldė ir Jo nepalietė. 

Belieka tik įsivaizduoti, kaip nejaukiai Jėzui teko pasijausti, galbūt patirti dar ir didelį nusivylimą dėl to, kas įvyko. Juk taip su Juo pasielgė ne svetimi, bet savi žmonės. Žmonės, kurie jį pažinojo, kuriems jis nebuvo svetimas. Visuomet pasidaro skaudu, kai saviesiems tampi papiktinimu. Bet, matyt, dar skaudžiau yra suvokti, jog nieko pakeisti tarp savųjų jau nebegali. Tada belieka ramiai pasišalinti ir pasikliaujant Dievu eiti kitur, skelbti Dievą jau nebe tarp savų, o tarp svetimų, kuriems žinios apie Jį reikia ne ką mažiau, nei saviesiems. Ir visgi kaip svarbu yra ne sustoti, tačiau tikėjimo vedamam vėl iš naujo eiti…
Bernardinai.lt

Evangelijos komentaras       2020-03-16 6:04

Evangeliją komentuoja s. Kūdikėlio Jėzaus Marija Juozapa OCD

Klausydamiesi šiandienės Evangelijos ištraukos įsimąstykime, kokiomis aplinkybėmis Jėzus kalba. Prisiminkime, kaip po Krikšto ir gundymų dykumoje Jis sugrįžo į gimtąjį Nazaretą, nuėjęs į sinagogą ir išvyniojęs ritinį skaitė mokydamas, o žmonės su nuostaba klausėsi maloningų Jo žodžių.

Visgi susižavėjimas ilgai netruko, tuoj pat imta klausinėti: „Iš kur šitam tokia išmintis, argi jis ne Juozapo sūnus“ ir t. t. Kokios permainingos yra žmonių nuotaikos – vieną dieną asmuo yra aukštinamas, o kitą dieną jis jau gali būti užpiltas kritikos lavina ir nustumtas į šoną.

Būtų gerai klausti savęs, ar aš nesu toks žmogus – vieną akimirką giriantis, o kitą – jau kritikuojantis?

Jėzus pažino jų mintis ir pasako tiesą. Jis nesiginčija, nesmerkia, tiesiog paprastai ištaria tiesą tiems, kurie laikė save „visažiniais“, Rašto aiškintojams ir fariziejams.

Jėzaus meilė skirta kiekvienam, kuris priima tiesą. O tiesa liudija kiekvieno vertingumą Dievo akyse. Mums nėra suteikta teisė kritikuoti, smerkti ar atstumti žmogų dėl jo rasės, religijos ar skirtingos nuomonės. Visi esame Dievo vaikai. Ar ne tai Jėzus nori pasakyti primindamas sirą Naamaną, apie kurį pirmajame skaitinyje girdime, kad esąs pagonis, serga raupsais, taigi, ne žydų kilmės, atstumtasis dėl savo ligos.

Kaip bendraujame su savo kaimynais, su dirbančiais šalia, tais, kuriems tarnaujame, ar žvelgiame į juos kaip į Dievo numylėtinius? Kiekvienas Dievo akyse yra brangus.

Galime savęs klausti: ar aš branginu kiekvieną žmogų? Ar juose matau Jėzų? Nes Jėzus mums sako: „Ką padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte.“

Nenuostabu, kad Jėzus prabyla tokiais stipriais žodžiais Evangelijoje: Jis nusižemino, idant parodytų mums, kaip mylėti ir priimti vienas kitą. Tebūna kasdienė mūsų malda: „Dėkoju Tau, Jėzau, už prasidedančią naują dieną. Atverk mano akis, kad pamatyčiau Tave vargšuose, ligoniuose ir visuose kenčiančiuose. Atverk mano ausis sielvarto ir pagalbos šauksmui ir padėk, kad mokėčiau guosti. Lai ši diena būna meilės ir atjautos diena man bei kitiems Tavo artume.“
Bernardinai.lt

III Gavėnios pirmadienio Evangelija       2020-03-16 5:58

(Ps 129, 5–7)

  Dieve, tavy mano viltys, tavo žodžiu pasitiki mano siela.
  Juk Dievas yra gailestingas: jis visuomet išvaduoja.

Evangelija (Lk 4, 24–30)

  Atėjęs į Nazaretą, Jėzus bylojo žmonėms sinagogoje: „Iš tiesų sakau jums: joks pranašas nepriimamas savo tėviškėje.
  Tikrą tiesą sakau jums: daug našlių buvo Izraelyje Elijo dienomis, kai dangus buvo uždarytas trejus metus ir šešis mėnesius ir baisus badas ištiko visą kraštą. Bet nė pas vieną iš jų nebuvo siųstas Elijas, o tik pas našlę Sidonijos mieste, Sareptoje.
  Taipogi pranašo Eliziejaus laikais buvo raupsuotųjų, bet nė vienas iš jų nebuvo pagydytas, tik siras Naamanas“.
  Tai išgirdę, visi, kurie buvo sinagogoje, labai užsirūstino; jie pakilę išsivarė jį už miesto, iki pakriūtės to kalno, ant kurio buvo pastatytas jų miestas, ir norėjo nustumti jį žemyn. Bet Jėzus praėjo tarp jų ir pasišalino.
Katalikai.lt

III Gavėnios pirmadienio Dievo Žodžio       2020-03-16 5:57

Psalmė (Ps 41, 2. 3; Ps 42, 3. 4)

P. – Mano siela ištroškusi gyvojo Dievo: vai, kada Dievo veidą išvysiu?

  Kaip ištroškus elnė uodžia upelio,
  taip mano širdis tavęs ilgisi, Dieve. – P.

  Mano siela ištroškusi Dievo – gyvojo Dievo;
  vai, kada nukeliausiu ir Dievo veidą išvysiu? – P.

  Atsiųsk man savo šviesą ir tiesą,
  tegu jos man vadovauja
  ir mane veda į tavo šventąjį kalną,
  į tavo padangtę. – P.

  Tenai prie Dievo aukuro žengsiu,
  pas savo linksmybės džiugesio Dievą.
  Ten tave šlovinsiu kankliais, o Dieve,
  o mano Dieve. – P.

III Gavėnios pirmadienio Dievo Žodžio       2020-03-16 5:57

Skaitinys (2 Kar 5, 1–15a)

  Aramo valdovo karvedys Naamanas turėjo didelę įtaką savo šeimininkui ir buvo jo gerbiamas: per jį, mat, Viešpats buvo davęs aramėjams pergalę. Tas vyras buvo narsus, bet apsirgo raupsais.
  Po vieno žygio aramėjai parvedė nelaisvėn mergaitę iš Izraelio žemės. Ją paskyrė tarnauti Naamano žmonai. Kartą ji tarė savo valdovei: „Kad taip šeimininkas nuvyktų pas pranašą į Samariją! Tas tai tikrai jam išgydytų raupsus“.
  Naamanas nuėjo pas savo valdovą ir pranešė: „Taip ir taip pasakė mergaitė iš Izraelio“.
  Aramo karalius atsiliepė: „Tad imk ir nuvyk, o šį tau įduosiu oficialų laišką Izraelio karaliui“.
  Naamanas iškeliavo, pasiėmęs dešimt talentų sidabro, šešis tūkstančius šekelių aukso ir dešimt šventinių drabužių. Izraelio karaliui jis įteikė šitokio turinio laišką: „Kai gausi šį raštą, žinok, jog aš siunčiu pas tave savo valdinį Naamaną, kad tu jį išgydytum nuo raupsų“.
  Perskaitęs raštą, Izraelio karalius persiplėšė rūbus ir tarė: „Argi aš Dievas, galintis numarinti ir atgaivinti! Tas siunčia pas mane žmogų, kad aš jam pašalinčiau raupsus! Nagi supraskite ir žiūrėkite: jie nori prie manęs prikibti“.
  Išgirdęs Izraelio karalių persiplėšus rūbus, Dievo žmogus Eliziejus pasiuntė žmogų jam pasakyti: „Kam gi persiplėšei savo rūbus? Tegul Naamanas ateina pas mane, ir jis sužinos, kad Izraelyje esama pranašo“.
  Naamanas nuvyko su savo žirgais bei vežimais ir sustojo prie Eliziejaus namų. Tasai pas jį pasiuntė žmogų, kad jam pasakytų: „Eik ir septynis kartus nusiplauk Jordane! Tada tavo kūnas pasveiks ir taps švarus“.
  Bet Naamanas supyko; paėjęs į šalį, pareiškė: „Maniau, kad jis pats išeis, atsistos prieš mane ir šauksis Viešpaties, savo Dievo, vardo, palies ranka nesveiką vietą ir tokiu būdu išgydys raupsus. Damasko upės Abana ir Parparas ar ne geresnės už visus Izraelio vandenis? Ar aš negaliu tenai nusiplauti, kad tapčiau švarus?“
  Labai jau įpykęs, jisai apsisuko grįžti. Bet jo tarnai priėję ėmė sakyti: „Jei pranašas būtų iš tavęs pareikalavęs kažko sunkaus, tu būtum tai daręs; dabar juo geriau, kad jis tepasakė: ‘Nusiplauk ir tapsi švarus’“.
  Tuomet jis tuėjo prie Jordano ir septynis kartus pasinėrė, kaip buvo jam liepęs Dievo žmogus. Jo kūnas pasidarė sveikas kaip vaiko, ir jis tapo švarus.
  Po to su visais palydovais ji grįžo pas Dievo žmogų, jam prisistatė ir tarė: „Dabar tai žinau, kad niekur pasaulyje nėra kito Dievo, tiktai Izraelyje“.

Na, ką?        2020-03-15 15:20

Bedieviai bijo? Bijo net savo šešėlio.O juk Jėzus pažadintas mokinių, kai audra valtį  sėmė, paklausė “Ko išsigandote?” Jei esame kartu su Jėzumi vienoje valtyje, tai jokia audra nebaisi.

Ar atkreipėte dėmesį?       2020-03-15 11:20

Šiandien, Jėzus pirmiausia, pats prašo - “Jėzus ją paprašė: „Duok man gerti“. Taip visada vyksta ir dabar, Jėzus pirmas mūsų paprašo būti atviriems kito kančiai, skausmui ar kitokiai negaliai. Kai tik mes atsiliepiame, t.y. atsiveriame Jam, Jo prašymui, tada ir Jis mums pasiūlo paragauti iš Jo neišsenkančio šaltinio atsigerti gaivinančio “gyvojo vandens”. Ar esate jo paragavę?


Rekomenduojame

Algimantas Rusteika. Šitie neramumuose ir riaušėse būtų pirmieji

Vytautas Sinica: Ką daryti su Lietuvos ekonomika? Įgalinti lietuvius pačius kurti darbo vietas

Kunigas egzorcistas Arnoldas Valkauskas: Pandemija nėra Šėtono pergalė

Geroji Naujiena: Jėzau, Tu mūsų viltis

Ramūnas Aušrotas. Naujoji Zelandija skubos tvarka liberalizavo abortus

Nijolė Bulotaitė. Kunigas Alfonsas Lipniūnas: lietuviško žodžio ir katalikiškos meilės galia

Kaip karantinas pakeitė lietuvių gyvenimą?

Ramūnas Aušrotas. Net ir katalikiškoje mokykloje apie „Didžiąją Prancūzijos revoliuciją“ dėstoma liberalų propaganda

Povilas Gylys. Nerimas dėl ekonominės krizės suvaldymo

Susipažinkime: Dievo Tarnas kun. Alfonsas Lipniūnas

Rasa Čepaitienė. Pasaka apie Cacą ir Kaką

Laimonas Kairiūkštis. Ar visiems verslininkams reikia padėti?

Liudvikas Jakimavičius. Kova su korona iš mano balkono

Jurga Karčiauskaitė-Lago. Ispanija – pavyzdys kaip nedaryti!

Tikintieji kviečiami kasdien drauge melstis šv. Juozapo maldą

Vytautas Rubavičius. Karūnuotasis keičia pasaulį

Rasa Čepaitienė. Karantinas (II): kinų pavasaris. Antroji dalis: politekonominė

In memoriam: Vaclovas Bagdonavičius

„Iš savo varpinės“. Naujausios PSO rekomendacijos: karantinas COVID-19 nesustabdys?

Marius Malakauskas. #LaikykisVeryga

Italija: kunigas, atidavęs kitam pacientui savo plaučių ventiliatorių, mirė nuo koronaviruso

Neringos Venckienės pranešimas spaudai: Ar buvo galima tikėtis kitokios teismo nutarties?

Vytautas Radžvilas. Dagio „krikščioniškos“ frakcijos pavardės

Vytautas Sinica. Visi genijai pasiruošę vertinti po laiko

Mindaugas Skrupskelis iš Kinijos: kovo 26-osios įrašas apie pasaulio atsaką į CoVid-19 iššūkį

Aras Lukšas. Precedento neturinti byla: Lietuva prieš nacizmą

LGGRT Centro tyrimo išvadas patvirtino Rusijos Federacijos valstybinis archyvas

Susitelkusi Lietuva. Mykolas Kleck: „O, Lietuva, kaip aš tave myliu“

Audrius Bačiulis. Apie Europos Sąjungos jungtinius apsaugų nuo Corona viruso epidemijos pirkimus

Algimantas Rusteika. Na, bet kai viskas baigsis, bus gerai

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.