Geroji Naujiena

Geroji Naujiena: Tiesos Dvasios įkvėpti skelbkime ir mes įstabius Dievo darbus

Tiesos.lt redakcija   2019 m. birželio 9 d. 2:52

6     

    

Geroji Naujiena: Tiesos Dvasios įkvėpti skelbkime ir mes įstabius Dievo darbus

Visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios ir pradėjo kalbėti

Atėjus Sekminių dienai, visi mokiniai buvo drauge vienoje vietoje. Staiga iš dangaus pasigirdo ūžesys, tarsi kilus smarkiam vėjui. Jis pripildė visą namą, kur jie sėdėjo. Jiems pasirodė tarsi ugnies liežuviai, kurie pasidaliję nusileido ant kiekvieno iš jų. Visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios ir pradėjo kalbėti kitomis kalbomis, kaip Dvasia jiems davė prabilti.
Jeruzalėje gyveno maldingų žmonių iš įvairių tautų. Pasigirdus tam ūžesiui, subėgo daugybė žmonių. Jie didžiai nustebo, kiekvienas girdėdamas savo kalba juos kalbant. Lyg nesavi ir nustėrę, jie klausinėjo: „Argi va šitie kalbantys nėra galilėjiečiai? Tai kaipgi mes kiekvienas juos girdime savo gimtąja kalba? Mes, partai, medai, elamiečiai, Mezopotamijos, Judėjos ir Kapadokijos, Ponto ir Azijos, Frigijos ir Pamfilijos, Egipto bei Libijos pakraščio ties Kirėne gyventojai, ateiviai romėnai, žydai ir prozelitai, kretiečiai ir arabai, – mes visi girdime juos skelbiant įstabius Dievo darbus mūsų kalbomis“. (Apd 2, 1–11)

* * *

Viešpatie, atsiųsk savo Dvasią ir atnaujinki žemės veidą

Tu, mano siela, Viešpatį šlovink!
Viešpatie Dieve, koks esi didis.
Viešpatie, kokia daugybė tavų sutvėrimų!
Juos išmintingai sukūrei, jų pilna žemė. –

Tau pasislėpus, jie išsigąsta,
krinta, kai atimi kvapą, ir dulkėmis virsta.
Atsiunti tu savo Dvasią, ir kyla gyvybė,
ir atnaujini žemės veidą. –

Šlovinkim viešpatį amžiais,
kad jisai džiaugtųsi savo kūryba.
Tebus malonus jam mano gyrius,
ir aš Viešpačiu džiaugsiuos. –
(Ps 103, 1. 24. 29–31. 34)

 

* * *

Visi, kurie vadovaujasi Dievo Dvasia, yra Dievo vaikai

Broliai! Kas gyvena kūniškai, negali patikti Dievui. Jūs nesate kūniški, bet dvasiški, jei tik Dievo Dvasia gyvena jumyse. O kas neturi Kristaus Dvasios, tas nėra jo. Jeigu Kristus yra jumyse, tai kūnas, tiesa, marus dėl nuodėmės, bet dvasia – gyva dėl teisumo. Jei mumyse gyvena Dvasia to, kuris Jėzų prikėlė iš numirusių, tai jis – prikėlęs iš numirusių Kristų Jėzų – atgaivins ir jūsų mirtinguosius kūnus savo Dvasia, gyvenančia jumyse. Taigi, broliai, mes nesame skolingi kūnui, kad gyventume pagal kūną. Jei jūs gyvenate pagal kūną – mirsite. Bet jei dvasia marinate kūniškus darbus – gyvensite. Visi, kurie vadovaujasi Dievo Dvasia, yra Dievo vaikai. Jūs gi esate gavę ne vergystės dvasią, kad ir vėl turėtumėte bijoti, bet gavote įsūnystės Dvasią, kurioje šaukiame: „Aba, Tėve!“ Ir pati Dvasia liudija mūsų dvasiai, kad esame Dievo vaikai. O jei esame vaikai, tai ir įpėdiniai. Mes Dievo įpėdiniai ir Kristaus bendraįpėdiniai, jeigu su juo kenčiame, kad su juo būtume pagerbti. (Rom 8, 8–17)

 

* * *

Sekvencija

Dvasia, Viešpatie, ateik, spindulių dangaus mums teik,
žemės klystkelius nušviesk!
Tėve vargstančių, nuženk, savo dovanas dalink,
mūsų dvasią atgaivink!
Sielų Tu ramintojas, svečias atlankytojas,
mielas atgaivintojas!
Darbuose Tu – poilsis, kaitroje Tu – atvėsis,
Tu paguoda liūdesy!
O šviesybe amžina, skaidrink sielos gilumą,
stiprinki tikėjimą!
Be tavųjų dovanų viskas žmoguje skurdu,
viskas – atvira žaizda.
Nuvalyk, kas sutepta, laistyk, kas išdeginta,
gydyk tai, kas sužeista.
Atitrauk mus nuo klaidų, dvasios šalty duok jėgų,
tiesink vingius mūs takų!
Duok mums, mylintiems tave, tikintiems tava galia,
dovanų septynetą!
Duok dorybių atpildą, siųsk laimingą pabaigą,
kviesk į džiaugsmą amžiną!

 

* * *

Šventoji Dvasia išmokys jus visko

Pirmosios savaitės dienos vakare, durims, kur buvo susirinkę mokiniai, dėl žydų baimės esant užrakintoms, atėjo Jėzus, atsistojo viduryje ir tarė: „Ramybė jums!“ Tai pasakęs, jis parodė jiems rankas ir šoną. Mokiniai nudžiugo, išvydę Viešpatį. O Jėzus vėl tarė: „Ramybė jums! Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu“. Tai pasakęs, jis kvėpė į juos ir tarė: „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos“. (Jn 20, 19–23)

 

* * *

Visagali gailestingasis Dieve, įvairių kalbų tautas sujungęs į vieno tikėjimo šeimą, duok, kad atėjusi Šventoji Dvasia pripildytų visų mūsų širdis pirmųjų krikščionių uolumo, kad ir mes skelbtume Gerąją Naujieną. Teišdildo Šventosios Dvasios ugnis ir visokį blogį: tai, kas skaldo tautas ir supriešina brolius, kas kliudo teisingumui ir taikai, pasmerkia ištisas tautas ar kartas kentėti vargą, badą, ligas. Melskimės ir už visus persekiojamus krikščionis: tenuveda Dvasia juos į garbingą Dievo vaikų laisvę.
Kiekvienas asmeniškai ir bendruomenėje melskimės ir už Lietuvą Tiesoje – tegul Šventoji Dvasia suvienija mūsų tautą ir tesuteikia išganingų malonių ištvermingai gyventi tikėjimu ir skelbti nuostabius Dievo darbus. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį.

 

* * *

Arnoldo Valkausko mintys pamąstymui: Norėčiau atsiduoti į Dievo rankas, bet neišeina

 

 

* * *

Sigitas Tamkevičius. Ateik, Šventoji Dvasia!
Sekminių homilija

Atvykęs į Efezą apaštalas Paulius paklausė kelis pakrikštytuosius: „Ar, tapę tikinčiaisiais, gavote Šventąją Dvasią?“ Jie atsakė: „Mes nė girdėti negirdėjome, kad yra Šventoji Dvasia“ (plg. Apd 19). Švęsdami Sekmines, mes susitelkiame į Dievo slėpinį ir atidžiau įsimąstome, kas yra Šventoji Dvasia ir ką ji reiškia mūsų asmeniniame gyvenime.

Jėzus, atsisveikinamas su savo mokiniais, pažadėjo: „Jei mane mylite, – jūs laikysitės mano įsakymų; aš paprašysiu Tėvą, ir jis duos jums kitą Globėją, kuris liktų su jumis per amžius“ (Jn 14, 15–16). Jėzus žinojo, kad jo mokiniams teks gyventi priešiškame pasaulyje, todėl atsisveikindamas drąsino juos: „Pasaulyje jūsų priespauda laukia, bet jūs būkite drąsūs: aš nugalėjau pasaulį!“ (Jn 16, 33). Drąsino ir pažadėjo nepalikti jų vienų, bet atsiųsti Globėją – Šventąją Dvasią.

Mes gyvename apsupti kultūros be Dievo, kai žmogus yra lenkiamas siekti tik to, kas naudinga, malonu ir lengva. Šioje kultūroje Dievui vietos nepaliekama. Jos pavergtas žmogus į kitus žvelgia ne kaip į brolius, bet kaip į konkurentus, kurių nemylima; taip tarp žmonių suveša susvetimėjimas. Sekuliari kultūra skaldo žmones į besivaržančias grupes ir partijas. Tokia nesimpatiška yra tikrovė, į kurią esame panerti.

Per Sekmines švenčiame Jėzaus pažado išsipildymą – Šventosios Dvasios atsiuntimą mokiniams. Apaštalų darbų knygoje (2, 1–11) pasakojama, kaip Jėzaus mokiniai drauge su Marija meldėsi ir laukė šio pažado išsipildymo. Šventoji Dvasia ugnies liežuvių pavidalu nusileido ant mokinių ir juos neatpažįstamai perkeitė. Paprasti, nedrąsūs, o kartais net ir labai bailūs vyrai staiga pajuto į juos įsiliejant jėgai, kuri tiesiog stūmė eiti į pasaulį ir liudyti tai, ką iš savo Mokytojo buvo girdėję ir matę – ypač liudyti apie Jėzaus prisikėlimą.

Šventoji Dvasia kyla iš Tėvo ir Sūnaus meilės. Ji yra meilės Dvasia, galinti ir mus išmokyti taip mylėti, kaip mylėjo Jėzus – iki mirties ant kryžiaus. Ji gali uždegti mūsų širdis, kad eitume per gyvenimą, spinduliuodami gerumu ir meile.

Šventoji Dvasia yra Tiesos Dvasia, nuolat primenanti ir kreipianti mus į amžinąją Tiesą – Jėzų Kristų. „Globėjas – Šventoji Dvasia, kurį mano vardu Tėvas atsiųs, – jis išmokys jus visko ir viską primins, ką esu jums pasakęs“ (Jn 14, 26).

Pasaulis nuolat bando mus pavergti, o Šventoji Dvasia, priešingai, mus išlaisvina. Protą išlaisvina iš abejonių, o valią – iš neryžtingumo. Žmogų labiausiai pavergia nuodėmė, iš kurios jis pats yra nepajėgus išsivaduoti. Tai, ko žmogus negali, padaro Šventoji Dvasia. Apaštalas Jonas aprašo Jėzaus pasirodymą po prisikėlimo: „Jėzus kvėpė į juos ir tarė: „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos“ (Jn 20, 22–23).

Priešiško pasaulio akivaizdoje mes dažnai prarandame drąsą. Dievas atrodo toli ir mūsų negirdi, atrodo aukštai – mūsų nemato. Atėjusi Šventoji Dvasia primena, kad Dievas nėra toli ir aukštai – Jis keliauja drauge su mumis; maža to, primena, kad Dievas yra mylintis Tėvas. Dėl to apaštalas Paulius savo laiške rašė: „Jūs gi esate gavę ne vergystės dvasią, kad ir vėl turėtumėte bijoti, bet gavote įvaikystės Dvasią, kurioje šaukiame: „Aba, Tėve!“ (Rom 8, 15). Šventoji Dvasia kviečia mus pulti į Dievo glėbį ir jame jaustis saugiems.

Viena iš labiausiai matomų bėdų Lietuvoje yra vienybės trūkumas. Mes esame panašūs į tuos Šinaro krašto žmones iš Pradžios knygos (11,1–9), kurie sumanė pasistatyti dangų siekiantį ir statytojus garsinantį bokštą. Tačiau, bestatydami bokštą, ėmė nesusikalbėti, ir statyba liko nebaigta.

Panašiai ir mes trisdešimt metų kuriame Lietuvą, bet juo toliau, juo labiau nesusikalbame; jau pradedame nesuprasti, nei kas yra tiesa, nei kokia brangi yra laisvė. Reikia kažkokio bendro vardiklio, pamato, ant kurio galėtume statyti laisvės namus. Tuo vienijančiu pamatu nepajėgs būti net pačių geriausių ketinimų turintis prezidentas, juo labiau – kuri nors iš partijų. Tik Šventoji Dvasia gali atkurti vienybę tarp žmonių. Kol šito nesuprasime, tol būsime bevilčiai, besikivirčijantys vieni su kitais.

Šventoji Dvasia per Krikštą apsigyvena mumyse, ir mes tampame Dievo šventove. Apaštalas Paulius rašo: „Argi nežinote, kad jūs esate Dievo šventovė ir jumyse gyvena Dievo Dvasia? Jei kas Dievo šventovę niokoja, tą Dievas suniokos, nes Dievo šventovė šventa, ir toji šventovė – tai jūs!“ (1 Kor 3, 16–17). Šią Dievo šventovę reikia labai branginti. Jei per nelaimę savo nuodėmėmis Šventosios Dvasios šventovę suniokojame, skubėkime ją atstatyti.

Ateik, Šventoji Dvasia, pripildyk savo tikinčiųjų širdis ir įžiebk jose savo meilės ugnį!

Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius

 

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

3 Ką švenčiame per Sekmines?       2019-06-9 14:23

“Ankstyvoji Bažnyčia labai aiškiai įžvelgė sąsajas tarp Šventosios Dvasios nužengimo ir senųjų Sekminių, kaip Įstatymo davimo šventės. Bendruomenei primenama: „Jūs pasirodėte esą Kristaus laiškas, kurį mes, patarnaudami jums, surašėme ne rašalu, bet gyvojo Dievo Dvasia, ne akmens plokštėse, bet gyvų širdžių plokštėse. Tokį pasitikėjimą Dievu mes turime Kristaus dėka. Ir ne todėl, kad būtume savaime tinkami ką nors sumanyti tarytum iš savęs, bet mūsų tinkamumas iš Dievo, kuris padarė mus tinkamus būti tarnais Naujosios Sandoros – ne raidės, bet Dvasios, nes raidė užmuša, o Dvasia teikia gyvybę“ (2 Kor 3, 3–6). Tad nužengusi Šventoji Dvasia ne panaikino, kas buvo sena, bet visa kam suteikė naują gyvybę, Dievo Dvasia pašventintą buvimą.

Sekminių iškilmėje Šventasis Raštas mums dar kartą sako, kokia turi būti bendruomenė, kad gautų Šventosios Dvasios dovaną. Apaštalų darbuose teigiama, jog „mokiniai buvo drauge vienoje vietoje“ (2, 1). Ta vieta yra Paskutinės vakarienės menė, aukštutinis kambarys, kuriame Jėzus su mokiniais valgė Paskutinę vakarienę, kur Jis pasirodė jiems prisikėlęs, kambarys, kuris tapo gimstančios Bažnyčios buveine (plg. Apd 1, 13). Vis dėlto Apaštalų darbuose labiau norima nurodyti mokinių vidinę nuostatą, negu kreipti dėmesį į fizinę vietą: „Jie visi ištvermingai ir vieningai atsidėjo maldai“ (1, 14).

Tad Šventosios Dvasios atėjimo sąlyga yra mokinių vienybė, o išankstinė vienybės prielaida – malda. Juk tik maldoje žmogus, atgimęs Krikšto vandenyje, toliau auga ir gauna dieviškos šviesos, atpažįsta Dievo valią ir sugeba pagal ją gyventi.” kun. Ramūnas Mizgiris

2 Ką švenčiame per Sekmines?       2019-06-9 14:22

“Naujajame Testamente, Apaštalų darbų knygos antrajame skyriuje, aprašomos Sekminės yra glaudžiai susijusios su Senojo Testamento įvykiais. Praėjus penkiasdešimčiai dienų po Velykų, kaip Jėzus buvo pažadėjęs, apaštalams atsiunčiamas Globėjas – Šventoji Dvasia (plg. Jn 14, 16–17). Ji įveda juos į tiesos pažinimo pilnatvę ir naują laisvės bei meilės gyvenimą. Per Sekmines pasirodo Bažnyčia, kurią sudaro Viešpaties atpirkti žmonės, pirmasis žmonijos derlius, išaugęs iš Jėzaus kryžiaus – mirties ir prisikėlimo slėpinio.

Kaip minėta, žydai šventė Sekmines, prisimindami Įstatymą, rašytą Dievo pirštu ant akmens plokščių (Iš 31, 18). Būtent tą dieną ant apaštalų nužengė Šventoji Dvasia, kuri irgi davė Įsakymą – naująjį, gyvybę teikiantį, įrašytą žmonių širdyse. Taip nušvinta tikroji Jeremijo ir Ezekielio pranašysčių reikšmė: „Šitokia yra sandora, kurią sudarysiu su Izraelio namais, atėjus toms dienoms, – tai Viešpaties žodis, – įdiegsiu jiems savo įstatymą, jį įrašysiu jiems į širdį. Tada aš būsiu jų Dievas, ir jie bus mano tauta“ (Jer 31, 33); „Duosiu jums naują širdį ir atnaujinsiu jus nauja dvasia. Išimsiu iš jūsų akmeninę širdį ir duosiu jums jautrią širdį. Duosiu jums savo dvasią ir padarysiu, kad gyventumėte pagal mano įstatus, laikytumėtės mano įsakų ir juos vykdytumėte“ (Ez 36, 26–27).” kun.br. Ramūnas Mizgiris

1 Ką švenčiame per Sekmines?       2019-06-9 14:20

“Sekminės buvo švenčiamos dar iki Šventosios Dvasios nužengimo, tai yra iki krikščionių Sekminių. Jeruzalėje kasmet vykdavo trys šventės – Velykų, Sekminių ir Palapinių. I amžiuje tomis progomis į Jeruzalę suplaukdavo dešimtys tūkstančių žmonių iš Izraelio ir kitų kraštų, kur tik žydai gyveno (plg. Lk 2, 41–45; Apd 2, 5–11). Apie žmones, 33 m. po Kr. atkeliaudavusius į Jeruzalę švęsti Sekminių, rašoma ne tik Biblijoje, bet ir ano meto žydų rašytojo Filono Aleksandriečio raštuose. Filonas apie minias, plūstančias į Jeruzalę, pasakojo: „Į kiekvieną šventę atvyksta begalė žmonių iš nesuskaičiuojamos daugybės miestų; vieni atkeliauja sausuma, kiti – jūra, iš rytų ir vakarų, iš šiaurės ir pietų.“

Tad ir Jėzaus mokiniai buvo susirinkę švęsti žydų Sekminių (plg. Apd 2, 1). Todėl krikščionių Sekminių – Šventosios Dvasios atsiuntimo apaštalams – šventės ištakos yra Senajame Testamente. Žydų Velykų (hebr. Pascha) liturgijoje buvo prisimenamas išsivadavimas iš Egipto vergijos ir Viešpaties pergalė prieš faraono kariuomenę Raudonojoje jūroje. Praėjus penkiasdešimčiai dienų po Velykų, žydai minėdavo Mozės Įstatymą, dovanotą ant Sinajaus kalno, ir dėkodavo už nuimtą javų derlių, mat pjūtis prasidėdavo po Velykų (plg. Kun 23, 15–16; Tob 2, 1–2). Ta diena vadinosi Sekminėmis (hebr. Shavuot – „Savaičių šventė“; Kristaus laikais ji buvo vadinama graikišku žodžiu Pentecostē – „Penkiasdešimta diena“).“kun.br. Ramūnas Mizgiris.

>>>Mariginalui       2019-06-9 14:10

trolini, t.y. meluoji.

Marginalas Letas       2019-06-9 11:01

Amen.
Betgi Sekminės - ne vien Šventosios Dvasios atsiuntimas: Viešpats ir Pats jau anksčiau buvo suteikęs mokiniams Šventąją Dvasią - kodėl tik jiems?
Atsakymas čia:
http://www.messianic.lt
(publikacija bet kuria iš 3 kalbų pradiniame puslapyje viduryje apie Šavū‘ot istoriją)

Labai geras pamokymas       2019-06-9 10:09

turinčiam priklausomybę. O štai Arkivyskupo Gintaro Grušo kalba apie Šventosios Dvasios atsiuntimą – Sekmines tiems, kas yra betarpiškai patyręs šią malonę savyje. Labai akyvaizdžiai perteiktas šios malonės pajutimas.
http://www.marijosradijas.lt/transliacijos/143222-2019-06-08-18-15-ganytojo-zodis.html


Rekomenduojame

Europos Komisija: Lietuvoje socialinė nelygybė viena didžiausių ES

Liudvikas Jakimavičius. Skambino Dočys!

Gediminas Merkys. Prezidento vizitas yra labai stiprus ir subtilus signalas teisėsaugai

Ar visuomeniniai teisėjai paskatins teismus dirbti geriau, skaidriau, teisingiau? Povilo Urbšio komentaras

Darius Kuolys. Kas nutylima, kai garsiai šaukiama apie žmogaus teisių būklę šių dienų Lietuvoje

Popiežius pakeliui iš Rumunijos: šiuo metu Europą bombarduoja ne patrankos ir bombos, o ideologijos

Diskusijų ciklas „Iš naujausios Lietuvos istorijos“ apie Lietuvos kelią į Nepriklausomybę

Rimantas Dagys. Ar jau nuolat „linksminsimės“ gėjų eitynėse?

Kun. Juan-Carlos Iscara. Humanistinis pacifizmas

Roberto de Mattei. EP rinkimai „didžiojo pakeitimo“ strategijos šviesoje

Gediminas Merkys. Apie rezonansinį įvykį, arba Kas nutiko mūsų prokurorams?

Kęstutis Girnius. Gabrielius Landsbergis turi atsistatydinti

Gitanas Nausėda. Visi žmonės turi teises

Dykumos tėvai. Kaip apibūdinti tėvystę ir jos praktikavimą?

Algirdas Endriukaitis. Gal nevėlu prašyti atleidimo už tokį savo prigimimą?

Rasa Baločkaitė. Jurbarkas

Algimantas Rusteika. Apie tvarką ir teisingumą

Geroji Naujiena: „Aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“

Vitalijus Balkus ir Algis Avižienis „Iš savo varpinės“: Vladimiras Putinas „susiformavo“ Vokietijoje

Povilas Gylys. Įsisteigė dar viena individualistine filosofija besivadovaujanti partija

Darius Kuolys. Citatos (ii)

Rasa Čepaitienė. Kolonizuota valstybė? Lietuvos politinės ekonomijos bruožai (II)

Vidmantas Valiušaitis. Ką gi, turim prezidentą. Koks pozityvas?

Algimantas Rusteika. Apie orumą ir ne apie tai

Audrius Bačiulis. Kuo skiriasi patyręs politikos vilkas nuo kofeininio savimylos

Vytautas Rubavičius. Virš Lietuvos pakibo „tuščio lapo“ politika

Vytautas Radžvilas. Padėkos žodis

Rasa Čepaitienė. L

Arvydas Šliogeris. Ekrano valdoma parazitų civilizacija

Ramūnas Aušrotas. Apie Radžvilo komiteto rezultatus ir perspektyvą

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.