Geroji Naujiena

Geroji Naujiena: Tiesos Dvasia – mūsų Globėjas

Tiesos.lt redakcija   2020 m. gegužės 17 d. 1:44

47     

    

Geroji Naujiena: Tiesos Dvasia – mūsų Globėjas

Dėjo ant jų rankas, ir tie gavo Šventąją Dvasią

Pilypas nuvyko į Samarijos miestą ir ėmė skelbti gyventojams Mesiją. Minios vieningai klausėsi Pilypo žodžių, nes ne tik girdėjo, bet ir matė daromus stebuklus. Iš daugelio apsėstųjų, baisiai šaukdamos, pasišalindavo netyrosios dvasios. Buvo pagydyta daug paralyžiuotųjų ir luošų. Taigi didelis džiaugsmas pasklido po tą miestą. Apaštalai Jeruzalėje, išgirdę, jog Samarija priėmė Dievo žodį, nusiuntė tenai Petrą ir Joną. Šie atvyko ir ėmė melstis už samariečius, kad jie gautų Šventąją Dvasią. Mat ji dar nebuvo nė vienam jų nužengusi, ir jie tebuvo pakrikštyti Jėzaus vardu. Tuomet apaštalai dėjo ant jų rankas, ir tie gavo Šventąją Dvasią (Apd 8, 5–8. 14–17).

* * *

Visi pasaulio kraštai, sveikinkit Dievą

apie jo vardo didybę giedokit,
iškilmingai teikit jam šlovę.
Jūs Dievui kartokit:
„O, kokie tavo darbai stebuklingi! –
Tesilenkia, tegieda tau visa žemė,

tegarbina tavąjį vardą“.
Eikit ir žvelkit į Dievo darbus:
kiek nuostabių dalykų žmonėms jis padarė! –
Sausuma pavertė jūrą,

pervedė pėsčius per upę:
žavėtis juo turim!
Per amžius galingai jis viešpatauja. –
Ateikit visi, kurie gerbiate Dievą, pasiklausykit:

aš jums apsakysiu,
kokių didingų dalykų man jis padarė.
Dievui šlovė! Jis mano maldos neatstūmė,
buvo man maloningas. (Ps 65, 1–7. 16. 20)

* * *

Kūnu numarintas, o dvasia atgaivintas

Mylimieji! Šventai sergėkite savo širdyse Viešpatį Kristų, visuomet pasiruošę įtikinamai atsakyti kiekvienam klausiančiam apie jumyse gyvenančią viltį. Bet tai darykite švelniai ir atsargiai, turėdami gryną sąžinę, kad šmeižiantys jūsų gerą elgesį Kristuje liktų sugėdinti dėl to, už ką jus šmeižia. Pagaliau, jei tokia būtų Dievo valia, verčiau kentėti už gerus darbus, negu už piktus. Kristus vieną kartą numirė už nuodėmes, teisusis už neteisiuosius, kad mus nuvestų pas Dievą, beje, kūnu numarintas, o dvasia atgaivintas. (1 Pt 3, 15–18)

Aš paprašysiu Tėvą, ir jis duos jums kitą Globėją

Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Jei mane mylite, – jūs laikysitės mano įsakymų; aš paprašysiu Tėvą, ir jis duos jums kitą Globėją, kuris liktų su jumis per amžius, – Tiesos Dvasią, kurios pasaulis neįstengia priimti, nes jos nemato ir nepažįsta. O jūs ją pažįstate, nes ji yra pas jus ir bus jumyse. Nepaliksiu jūsų našlaičiais – ateisiu pas jus. Dar valandėlė, ir pasaulis manęs nebematys. O jūs mane matysite, nes aš gyvenu ir jūs gyvensite. Tai dienai atėjus, jūs suprasite, kad aš esu Tėve, ir jūs manyje, ir aš jumyse. Kas pripažįsta mano įsakymus ir jų laikosi, tas tikrai mane myli. O kas mane myli, tą mylės mano Tėvas, ir aš jį mylėsiu, ir jam apsireikšiu“ (Jn 14, 15–21).

* * *

Šaukdamiesi gailestingumo To, kuris pažadėjo niekada nepaliksiąs mūsų našlaičiais, ir dalydamiesi viltimi, gyvenančia mumyse, melskimės – kiekvienas asmeniškai ir/ar bendruomenėje – ir už Lietuvą Tiesoje: teapsigyvena kiekviename iš mūsų Globėjas – Tiesos Dvasia, tenumarina Ji mūsų širdis nuodėmei ir teįkvepia Meilės darbams. Prisiminkime ir tuos, kurie Jėzaus dar nepažįsta – teprisibeldžia Viešpats ir į jų širdis, ir tautas, verčiamas gyventi pagal žmonių primestą, Dievo įstatymus paniekinančią tvarką: teatgaivina Viešpats ir jų tikėjimą, viltį ir meilę. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

 

* * *

Sigitas Tamkevičius. Meilės įstatymo vykdymas
Lietuvos Steigiamajam Seimui – 100

Jėzus, prieš savo mirtį, atsisveikindamas su mokiniais, pasakė labai jautrią kalbą. Jis prašė: „Pasilikite mano meilėje!“ Atkreipkime dėmesį: Jėzus ne įsakė, bet tik prašė, kad jo mokiniai gyventų meilėje.

Tačiau Jėzus priminė būtiną meilės sąlygą, kurią reikia išpildyti: „Jei laikysitės mano įsakymų, pasiliksite mano meilėje, kaip aš kad vykdau savo Tėvo įsakymus ir pasilieku jo meilėje“ (Jn 15,10). Dievo meilė ir klusnumas Dievui yra neperskiriami. Kur nėra klusnumo, nėra ir meilės.

Jėzus prašo ir mus pasilikti jo meilėje. Kaip atsiliepiame į šį Jėzaus prašymą? Perbėkime mintimis per savo gyvenimą ir pasitikrinkime, kas dažniausiai nulemdavo mūsų daromus sprendimus: klusnumas Dievui ar mūsų savimeilės pagimdytos užgaidos?

Atsisveikindamas Jėzus prašė ne tik pasilikti jo meilėje, bet ir mylėti vieni kitus: „Tai mano įsakymas, kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus myliu. Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“ (Jn 15,12).

Nuo šių Vakarienbutyje ištartų žodžių nepraeis nė 24 valandos, kai Jėzus paaukos savo gyvybę ant kryžiaus už savo draugus, už visų amžių žmones, kurie įtikės jį ir ryšis gyventi taip, kaip jis mokė.

Šiandien mes susirinkome paminėti Lietuvos Steigiamojo Seimo šimtmetį. 1918 m. vasario 16-ąja paskelbta Lietuvos Nepriklausomybė buvo tarsi Lietuvos Velykos – prisikėlimas po 120 metų trukusio beteisiškumo. Tačiau Nepriklausomybės paskelbimas buvo tik pradžių pradžia, – reikėjo Nepriklausomybę įtvirtinti, reikėjo pasauliui parodyti, kad Lietuva yra pasiryžusi eiti demokratijos keliu, nes tik tuomet buvo galima tikėtis kitų valstybių pripažinimo. Dėl to 1920 metais Nepriklausomos Lietuvos kūrėjai suorganizavo rinkimus į Steigiamąjį Seimą.

Balandžio 14–15 d. visuotiniuose tiesioginiuose rinkimuose buvo išrinktas Lietuvos Respublikos Steigiamasis Seimas – pirmasis moderniųjų laikų Lietuvos parlamentas. 1920 m. gegužės 15 d. į pirmąjį posėdį susirinkęs Steigiamasis Seimas, įgyvendino 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Akto priesaką – Lietuvos Valstybę paskelbė demokratine Respublika.

Išrinktasis Seimas įtvirtino vakarietiškos demokratinės, parlamentinės valstybės principus, tikėjimo, sąžinės ir žodžio laisvę; lyčių ir tautų lygybę bei asmens neliečiamumą. Seimas priėmė Konstituciją, žemės reformos įstatymus, svarstė ir priėmė valstybės gyvenimo sritis reguliuojančius įstatymus.

Mums, tikintiesiems, malonu prisiminti, kad dauguma Steigiamojo Seimo narių buvo krikščionys; vien krikščionių demokratų blokas turėjo 59 Seimo narius.

Steigiamasis Seimas, 1920 m. gegužės 15 d. perėmęs krašto valdymą, susidūrė su dideliais iššūkiais: dalis Lietuvos teritorijos su sostine Vilniumi buvo okupuota, buvo neaiškus Klaipėdos krašto statusas, Antantės valstybės dar nebuvo pripažinusios Lietuvos valstybės, nebuvo suderintos sienos su kaimyninėmis valstybėmis.

Vykstant atviroms kovoms ir baiminantis dėl Lietuvos valstybės išlikimo, Steigiamojo Seimo nariai stojo ginti valstybės – kas ginklu, kas organizuodami paramą Lietuvos kariuomenei ar telkdami bendram darbui Lietuvos visuomenę. Dėl to 1920 m. spalio 22 d. Steigiamasis Seimas nutarė laikinai nebešaukti plenarinių posėdžių, o savo narius pasiųsti į frontą, centrines ir vietines valdžios įstaigas ir ten organizuoti krašto gynybą.

Paanalizuokime ano meto Lietuvos kūrėjų, paskelbusių Nepriklausomybę, ir išrinktų į Steigiamąjį Seimą elgesio motyvus. Kas nulėmė jų sprendimus? Egoistiški interesai? Tikrai ne. Egoizmas būtų padiktavęs rinktis saugesnį kelią: nerizikuoti, prisitaikyti prie galingųjų ir turėti ramų gyvenimą. Šitaip pokario metais apsisprendė dalis Lietuvos žmonių, nuėjusių tarnauti bolševikams. Kai vieni nuėjo ginti Lietuvos ir galimai žūti, kiti kolaboravo ir liko gyventi.

Prieš šimtą metų apsispręsti už Lietuvos laisvę ir ją ginti galėjo tik tokie žmonės, kurie aukščiau už viską statė tarnavimą Lietuvai. 1920 m. Steigiamojo Seimo narių veiklos bendras vardiklis – meilė Lietuvai ir jos žmonėms; daugumos jų tuo vardikliu buvo tikėjimas ir meilė Dievui. O juk tarnavimas Lietuvai ir jos žmonėms ir buvo Dievo meilės įsakymo įvykdymas.

Šiandien taip pat svarbu renkantiems politiko kelią, kad pagrindinis motyvas būtų ne egoistiški interesai, bet meilė Lietuvai ir jos žmonėms. Todėl labai raginčiau Lietuvos žmonės, kurie šių metų rudenį rinks naująjį Lietuvos Seimą, kiek tai žmogiškai įmanoma, bandyti įsitikinti, ar tie, už kuriuos atiduos savo balsą, vadovausis meile Lietuvai ar tik sieks įgyvendinti savo egoistiškus interesus.

Šiose Mišiose melskimės už Steigiamojo Seimo narius, kad Viešpats juos apdovanotų amžinuoju gyvenimu savo artumoje. Melskimės už Tėvynę ir jos ateitį, už būsimus Seimo rinkimus, kad išsirinktume dorus, Lietuvą mylinčius vyrus bei moteris.

Kardinolas Sigitas Tamkevičius

 

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Evangelijos komentaras       2020-05-23 4:52

kun. Vytautas Sadauskas SJ

Jėzaus prisikėlimas viską keičia. Tą dieną, kai mokiniai pamatys prisikėlusį Jėzų, jie ne tik bus pripildyti dieviškosios bendrystės džiaugsmo, bet daugiau neabejos juo. Mokiniai nieko nebeklausinės, nes veikiant „Tiesos Dvasiai“ jie pažins Jėzų ir suvoks jo kryžiaus prasmę.

Per Šventąją Dvasią prisikėlęs Jėzus patrauks mokinius į bendrystę su Tėvu, ir šitų naujų santykių ženklas bus jų malda Tėvui Jėzaus vardu. Jėzus ragina savo mokinius taip melstis, ir tai yra trečias kartas, kai jis pažada, kad į tokią maldą bus atsakyta.

Ar teko melstis be žodžių, nieko neprašant, neklausinėjant, tik būnant Dievo akivaizdoje, kaip mokiniai susitikę su prisikėlusiuoju? Dažniausiai taip atsitinka ne iš karto, o po ilgų pokalbių ir abejonių, kaip mokiniams Evangelijoje.

Bendravimas – tai pažinimo būdas. Bendraudami ne tik kalbame, bet ir klausomės. Klausomės nė tik žodžių, bet ir kūno kalbos bei jausmų. Nėra tikro dialogo, jeigu negebame išklausyti, išgirsti, ką kitas nori mums pasakyti. Be abejo, kalbėti yra daug lengviau nei klausyti. Tačiau akivaizdu, kad monologas nesuartina žmonių. Verta pagalvoti, kokią vietą mano gyvenime užima klausymasis. Pirmiausia, ar klausausi giliausių savo širdies troškimų? Ar moku išgirsti ir išklausyti kitus žmones – savo šeimos narius, bendradarbius?

Ar bandau išgirsti man kalbantį Dievą? Ar kada nors pavyko melstis be žodžių, nieko neklausinėjant, o tiesiog būnant su Dievu, kaip mokiniams po Kristaus prisikėlimo?
Bernardinai.lt

VI Velykų savaitės šetadienio Evangelija       2020-05-23 4:51

Jn 16, 28)

P. Aleliuja. – Išėjau iš Tėvo ir atėjau į pasaulį.
              Vėl palieku pasaulį ir grįžtu pas Tėvą. – P. Aleliuja.

Evangelija (Jn 16, 23–28)

  Jėzus kalbėjo savo mokiniams:
  „Iš tiesų. Iš tiesų sakau jums: ko tik prašysite Tėvą, duos tai jums dėl manęs. Iki šiol jūs nieko neprašėte mano vardu. Prašykite ir gausite, kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų.
  Aš jums vis kalbėjau palyginimais, bet ateis valanda, kada be palyginimų imsiu kalbėti ir atvirai apie Tėvą jums skelbsiu. Tą dieną jūs prašysite mano vardu, ir aš net nesakau, kad aš prašysiu Tėvą už jus, – juk patsai Tėvas jus myli, nes jūs mane pamilote ir įtikėjote, jog aš esu iš Dievo atėjęs.
  Išėjau iš Tėvo ir atėjau į pasaulį. Vėl palieku pasaulį ir grįžtu pas Tėvą“.
Katalikai.lt

VI Velykų savaitės šetadienio Dievo Žodis       2020-05-23 4:50

Psalmė (Ps 46, 2–3. 8–10)

P. – Dievas – visos žemės Valdovas!
A r b a: Aleliuja.

  Plokite delnais, visos tautos,
  džiaugsmo šauksmais šlovinkit Dievą!
  Vai, šiurpulinga yra Dievo didybė –
  tai visos žemės aukščiausias valdovas. – P.

  Dievas – visos žemės Valdovas!
  Giedokit, kaip tik išmanot!
  Dievas – tai tautų Viešpats,
  jis sėdi savo šventajame soste. – P.

  Tautų kunigaikščiai su šia tauta susijungė,
  kuri garbina Abraomo Dievą.
  Dievo valdžioj visi žemės galiūnai
  štai koks jis didingas! – P.

VI Velykų savaitės šetadienio Dievo Žodis       2020-05-23 4:49

Skaitinys (Apd 18, 23–28)

  Šiek tiek pabuvojęs Antiochijoje, Paulius vėl leidosi į kelionę, eidamas per Galatijos kraštą, per Frigiją ir stiprindamas visus mokinius.
  Tuo tarpu vienas žydas, vardu Apolas, kilęs iš Aleksandrijos, atvyko į Efezą. Tai buvo iškalbingas vyras, puikiai išmanantis Raštus. Jis buvo pamokytas Viešpaties kelio, kalbėjo su užsidegimu ir rūpestingai mokė apie Jėzų, nors tepažinojo Jono krikštą. Jis drąsiai ėmė skelbti sinagogoje. Išgirdę jį kalbant, Priskilė ir Akvilas pasikvietė pas save ir nuodugniai išaiškino jam Dievo kelią.
  Kai Apolas sumanė vykti į Achają, broliai jam pritarė ir parašė mokiniams, kad jį priimtų. Nuvykęs tenai, malonės remiamas, didžiai pasitarnavo tikintiesiems. Mat, jis viešumoje įspūdingai nugalėdavo žydus, iš Rašto įrodydamas Jėzų esant Mesiją.

Popiežiaus žinia misionieriams       2020-05-22 11:38

Popiežiaus žinia paskelbta ketvirtadienį, Šeštinių – Kristaus žengimo į dangų liturginės šventės proga. Ši šventė daug kur nukelta į sekmadienį, bet Vatikane švenčiama ketvirtadienį. Pranciškus žinioje patikino norėjęs asmeniškai dalyvauti Popiežiškųjų misijų darbų metinėje generalinėje asamblėjoje Vatikane gegužės 21 dieną, apgailestavo, kad asamblėja buvo atšaukta dėl visus palietusios koronaviruso pandemijos. Tai, ką popiežius žadėjo pasakyti asamblėjos metu, dabar išsakė žinioje.

Pranciškus joje gan išsamiai dalijasi mintimis apie Bažnyčios misijos uždavinius šiandien, poreikį ugdyti talentingus misionierius, taip pat kalba apie vengtinas pagundas ir, jo žodžiais tariant, misionieriavimo ligas, dalijasi siūlymais. Pranciškus išreiškė viltį, kad Kristaus įžengimo į dangų iškilmė dar labiau praturtins Bažnyčią kelionėje „dabartiniais neįsivaizduotais laikais“, kvietė prisiminti Jėzaus mokinių patirtį.

Pagal Evangelijos pasakojimus atrodo, kad Prisikėlusįjį Viešpatį matę mokiniai nelabai gerai suvokė, kas įvyko, kai Jėzus įžengė į dangų. Viešpats rengiasi pradėti įgyvendinti savo karalystę, o mokiniai tebeklaidžioja savo susikurtuose klystkeliuose, klausia, ar jis dabar atkurs Izraelio valstybę. Tačiau Kristui išvykus mokiniai ne tik neliūdi, bet grįžta į Jeruzalę džiaugsmo kupini. Anot Pranciškaus, būtų labai keista, jie tai nebūtų įvykę. Ir iš tiesų, Jėzus pažadėjo atsiųsti Šventąją Dvasią, kuri nužengs ant mokinių per Sekmines. Tai ir yra stebuklas, kuris viską pakeičia.

Mokiniai tampa labiau savimi pasitikintys tuomet, kai pasikliauna Viešpačiu. Jie kupini džiaugsmo. O juose esantis džiaugsmas yra paguodos pilnatvė, Viešpaties buvimo pilnatvė. Tokį džiaugsmą galima patirti tik kaip Šventosios Dvasios malonę ir vaisių. Priimti Šventosios Dvasios džiaugsmą yra malonė. Tai vienintelė jėga, kuria galime vadovautis skelbdami Evangeliją ir išpažindami tikėjimą į Viešpatį. Tikėjimas yra Viešpaties suteikiamo džiaugsmo liudijimas. Tai džiaugsmas, kurio negalime susiteikti patys, rašo Pranciškus, primindamas apie krikščioniškojo džiaugsmo ištakas Evangelijoje.

Popiežius žinioje apžvelgia misijų pasaulio džiaugsmus ir vargus, dalijasi Apaštališkojo paraginimo Evangelii gaudium mintimis apie žavėjimąsi, dėkingumą ir malonę, nuolankumą, paprastumą, artumą kitam, Dievo tautos sensus fidei, meilę mažiesiems ir vargstantiesiems.

Pranciškus pažymėjo, kad Bažnyčioje būna daug situacijų, kai malonės pirmumas suvokiamas tik kaip teorinis principas, abstrakti formulė: vietoj leidus pamatyti Šventosios Dvasios veikimą, rodomas tik savęs aukštinimas. Daugelis bažnytinių organizacijų visuose lygiuose atrodo tarsi užvaldytos troškimo skelbti tik save ir savo iniciatyvas, tarsi tai būtų jų misijos tikslas.

Apžvelgęs pagrindinius Popiežiškųjų misijų darbų bruožus, popiežius paragino misionierius entuziastingai imtis darbo: jei reikia išbandyti naujus veiklos būdus, būtų gerai stengtis juos palengvinti, o ne apsunkinti; siekti didesnio lankstumo, o ne kurti naujas griežtas struktūras, virš kurių visuomet tvyro tarnavimo sau grėsmė. Perdėtas centralizavimas ne tik nepadeda, bet dar labiau komplikuoja misionieriškumo dinamiką. Iniciatyvų derinimas vien tik nacionaliniu lygmeniu irgi gali būti kenksmingas Popiežiškųjų misijų darbų tinklo savasčiai, kaip ir Bažnyčių bei bendruomenių dalijimuisi malonėmis – jį reikia išgyventi kaip regimą brolių ir seserų meilės ženklą, kaip jų veiklų vaisių bendrystėje su Romos vyskupu.

Visuomet prašykite, kad visiems Popiežiškųjų misijų darbų planams šviestų vienintelis būtinas dalykas: nuoširdi meilė Bažnyčiai kaip Kristaus meilės atspindys. Stenkitės gerai vykdyti savo uždavinius, kaip mokė šv. Ignacas Lojola, darykite tarsi viskas priklausytų nuo jūsų, žinodami, kad iš tikrųjų viskas priklauso nuo Dievo, rašė Pranciškus. (SAK / Vatican News)

Evangelijos komentaras       2020-05-22 4:51

kun. Vytautas Sadauskas, SJ

Jėzus žino, kas vyksta jo mokinių širdyse: jie apimti sielvarto ir sumaišties. Siekdamas paaiškinti situaciją, Jėzus supriešina savo kančią ir lakotarpi po jos, sielvartą ir džiaugsmą. Jam mirus, mokiniai „nebematys“ jo, jie verks ir gedės. Tačiau pasaulis – žmonės, kurie nepaklūsta Dievui – džiaugsis, nes Jėzus daugiau nebaksnos į jų sąžines, nekritikuos jų, nekalbės apie nuodėmingus kelius. Po Jėzaus prisikėlimo mokinių sielvartas virs džiaugsmu, nes jie matys Jėzų.

Norėdamas iliustruoti šį perėjimą nuo skausmo prie džiaugsmo, Jėzus naudoja gimdančios moters pavyzdį... Kaip moteris kenčia gimdydama, taip ir mokiniai sielvartaus dėl Jėzaus mirties. Bet, kai kūdikis gimsta, motina nebeprisimena skausmo, ji džiaugiasi. Panašiai mokinių sielvartas liausis, ir po prisikėlimo jie džiūgaus. Prisikėlęs Jėzus vėl pas juos ateis ir pripildys jų širdis savo džiaugsmu. Motinos džiaugsmo priežastis yra jos kūdikis; mokinių džiaugsmas kils dėl gyvenimo bendrystėje su Tėvu.

Jėzaus prisikėlimas ir išaukštinimas atveria naujas galimybes, dovanoja džiaugsmą ir viltį, panašiai kaip į pasaulį atėjęs naujas žmogus arba kaip po karantino apribojimų suteikta laisvė bendrauti ir keliauti.

Kokios gyvenimo patirtys atvėrė naujas galimybes jums? Kada jūsų skausmas virto džiaugsmu?
Bernardinai.lt

Mąstymas       2020-05-22 4:50

Prašyti gilios patirties, kad Jėzus yra pilnutinio džiaugsmo šaltinis

Bažnyčia kviečia mane, kad meditacijos pradžioje sugrįžčiau prie paskutinių vakarykštės Evangelijos žodžių. Jie įveda į sekančią Jėzaus kalbos dalį, kurioje Jis skelbia Gerąją Naujieną apie džiaugsmą.

*

Jėzus, kalbėdamas apie džiaugsmą, nenutyli ir liūdesio patirties. Jis pateikia puikų palyginimą apie gimdančią motiną. Gimdymas yra susijęs su nerimu, skausmu, bet gimdymo vaisius yra džiaugsmas dėl naujos gyvybės.

*

Liūdesys, skausmas yra neatsiejama žmonijos egzistavimo dalis. Išmintingai išgyventas liųdesys gali vesti į naują gyvenimą. Kaip išgyvenu liūdesio momentus? Ar kalbuosi apie juos su Jėzumi? Ar atpažįstu dabartinį savo dvasios stovį? Ar neužspaudžiu jo savyje? Ar neužsidarau vienas savo skausme?

*

Jėzus yra džiaugsmo šaltinis ir niekas Jo negali atimti iš manęs. Jis garantuoja man nesibaigiantį džiaugsmą. Jėzaus džiaugsmo pažadas visiškai išsipildys, kai Jis antrą kartą ateis pas mus. Ar tikiu Jo pažadu?

*

Pažvelgsiu į savo džiaugsmo patirtis. Kur ir pas ką dažniausiai jo ieškau? Su kokiomis vertybėmis susieju savo gyvenimo viltis? Ar nesivaikau vien laikinų, išorinių pripažinimų? Kokie poreikiai vyrauja mano gyvenimo būde: dvasiniai ar materialiniai?

*

„Tą dieną jūs mane nieko neklausinėsite“. Kada Jėzus ateis antrą kartą, suteiks man gyvenimo pilnatvę. Pamatysiu, kokios buvo svarbiausios gyvenimo vertybės, o kokios laikinos, paviršutiniškos ir netikros.

*

Pabaigos maldą paversiu kontempliacija. Žvelgsiu į Jėzaus veidą, kartodamas:

„Jėzau, tikiu, kad Tavojo džiaugsmo niekas iš manęs negali atimti“.

Kasdienapmastau.lt

VI Velykų savaitės penktadienio Evangelija       2020-05-22 4:49

(plg. Lk 24, 26)

P. Aleliuja. – Mesijas turėjo kentėti bei prisikelti iš numirusių
                ir taip įžengti į savo garbę. – P. Aleliuja.

Evangelija (Jn 16, 20–23)

  Jėzus kalbėjo savo mokiniams:
  „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jūs verksite ir vaitosite, o pasaulis džiūgaus. Jūs liūdėsite, bet jūsų liūdesys pavirs džiaugsmu.
  Gimdydama moteris būna prislėgta, nes atėjo jos valanda, bet, kūdikiui gimus, ji kančią užmiršta iš džiaugsmo, kad gimė pasauliui žmogus.
  Taip ir jūs dabar nusiminę, bet aš jus vėl pamatysiu; tada jūsų širdis džiūgaus, ir jūsų džiaugsmo niekas nebeatims. Tą dieną jūs mane nieko neklausinėsite“.

  Katalikai.lt

VI Velykų savaitės penktadienio Dievo Žodis       2020-05-22 4:48

Psalmė (Ps 46, 2–7)

P. – Dievas – visos žemės Valdovas!


  Plokite delnais, visos tautos,
  džiaugsmo šauksmais šlovinkit Dievą!
  Vai, šiurpulinga Dievo didybė –
  tai visos žemės aukščiausias Valdovas. – P.

  Pagonis privertė mūsų klausyti,
  paklojo tautas mums po kojų.
  Jis mums paskyrė šią tėvų žemę:
  didžiuojasi ja Izraelis – tauta jo mylimoji. – P.

  Kai žengė Dievas aukštyn – linksmybės aidėjo,
  gaudė trimitai, Viešpačiui žengiant.
  Vai, skambinkit Dievui, giedokit!
  Skambinkit… skambinkit… mūsų Valdovui! – P.

VI Velykų savaitės penktadienio Dievo Žodis       2020-05-22 4:47

Skaitinys (Apd 18, 9–18)

  Pauliui esant Korinte, vieną naktį Viešpats regėjime jam prabilo: „Nebijok! Kalbėk ir netylėk! Aš esu su tavimi, ir niekam nepavyks tau pakenkti, nes šiame mieste daugel žmonių – manieji“. Taigi jis ten pasiliko metus ir šešis mėnesius, skelbdamas jiems Dievo žodį.
  Galijonui būnant Achajos prokonsulu, žydai visi kaip vienas sukilo prieš Paulių, nusitempė jį į teismą ir ėmė skųsti: „Šitas žmogus įkalbinėja žmones garbinti Dievą Įstatymui priešingu būdu“.
  Pauliui besirengiant prabilti, Galijonas tarė žydams: „Jei klausimas liestų nusikaltimą ar piktą darbą, aš, žydų vyrai, pagrįstai jūsų paklausyčiau. Bet kai liečia mokymą, vardus bei jūsų Įstatymą, spręskite patys; aš nesutinku šiuose reikaluose būti teisėju“. Ir pavarė juos iš teismavietės.
  Tada visi graikai užpuolė sinagogos vyresnįjį Sostenį ir teismo akyse jį sumušė. Galijonas į tai nekreipė dėmesio.
  Paulius pabuvojo Korinte ilgesnį laiką. Paskui atsisveikino brolius ir kartu su Priskile bei Akvilu iškeliavo į Siriją. Kenchrėjoje jis nusiskuto galvą, nes padarė įžadą.

Popiežius Pranciškus       2020-05-21 14:57

Popiežiaus žinia paskelbta ketvirtadienį, Šeštinių – Kristaus žengimo į dangų liturginės šventės proga.
Ši šventė daug kur nukelta į sekmadienį, bet Vatikane švenčiama ketvirtadienį. Pranciškus žinioje patikino norėjęs asmeniškai dalyvauti Popiežiškųjų misijų darbų metinėje generalinėje asamblėjoje Vatikane gegužės 21 dieną, apgailestavo, kad asamblėja buvo atšaukta dėl visus palietusios koronaviruso pandemijos. Tai, ką popiežius žadėjo pasakyti asamblėjos metu, dabar išsakė žinioje.
Pranciškus žinioje gan išsamiai dalijasi mintimis apie Bažnyčios misijos uždavinius nūdieną, poreikį ugdyti talentingus misionierius, taip pat kalba apie vengtinas pagundas ir, jo žodžiais, misionieriavimo „ligas“, dalijasi siūlymais. Pranciškus reiškė viltį, kad Kristaus įžengimo į Dangų iškilmė dar labiau praturtins Bažnyčią kelionėje „dabartiniais neįsivaizduotais laikais“, kvietė prisiminti Jėzaus mokinių patirtį.

Pagal Evangelijos pasakojimus atrodo, kad Prisikėlusįjį Viešpatį matę mokiniai nelabai gerai suvokė, kas įvyko, kai Jėzus įžengė į dangų. Viešpats ruošiasi pradėti savo karalystės įgyvendinimą, o mokiniai tebeklaidžioja savo susikurtuose klystkeliuose, klausia, ar jis dabar atkurs Izraelio valstybę. Bet Kristui išvykus, mokiniai ne tik neliūdi, bet grįžta į Jeruzalę džiaugsmo kupini. Anot Pranciškaus, būtų labai keista, jie kas nors kito nebūtų įvykę. Ir iš tiesų, Jėzus pažadėjo atsiųsti Šventąją Dvasią, kuri nužengs ant mokinių per Sekmines. Tai ir yra stebuklas, kuris viską pakeičia.

Mokiniai tampa labiau savimi pasitikintys tuomet, kai pasikliauna Viešpačiu. Jie kupini džiaugsmo. O juose esantis džiaugsmas yra paguodos pilnatvė, Viešpaties buvimo pilnatvė. Tokį džiaugsmą galima patirti tik kaip Šventosios Dvasios malonę ir vaisių. Priimti Šventosios Dvasios džiaugsmą yra malonė. Tai vienintelė jėga, kuria galime vadovautis skelbdami Evangeliją ir išpažindami tikėjimą į Viešpatį. Tikėjimas yra Viešpaties suteikiamo džiaugsmo liudijimas. Tai džiaugsmas, kurio negalime suteikti patys, rašo Pranciškus, primindamas apie krikščioniškojo džiaugsmo ištakas Evangelijoje.

Popiežius žinioje apžvelgia misijų pasaulio džiaugsmus ir vargus, dalijasi Apaštališkojo paraginimo Evangelii gaudium mintimis apie žavėjimąsi, dėkingumą ir malonę, nuolankumą, paprastumą, artumą kitam, Dievo tautos „sensus fidei“, meilę mažiesiems ir vargstantiesiems.

Pranciškus pažymėjo, kad Bažnyčioje būna daug situacijų, kai malonės pirmumas suvokiamas tik kaip teorinis principas, abstrakti formulė – vietoj leidus pamatyti Šventosios Dvasios veikimą, rodomas tik savęs aukštinimas. Daugelis bažnytinių organizmų visuose lygiuose atrodo tarsi užvaldytos troškimo kelti tik save ir savo iniciatyvas, tarsi tai būtų jų misijos tikslas.

Apžvelgęs pagrindinius Popiežiškųjų misijų darbų bruožus, popiežius paragino misionierius entuziastingai imtis darbo: jei reikia išbandyti naujus veiklos būdus, būtų gerai stengtis juos palengvinti, o ne apsunkinti; siekti didesnio lankstumo, o ne kurti naujas griežtas struktūras, virš kurių visuomet tvyro tarnavimo sau grėsmė. Perdėtas centralizavimas ne tik nepadeda, bet dar labiau komplikuoja misionieriškumo dinamiką. Iniciatyvų derinimas vien tik nacionaliniu lygmeniu irgi gali būti kenksmingas Popiežiškųjų misijų darbų tinklo savasčiai, kaip ir Bažnyčių bei bendruomenių dalijimuisi malonėmis – jį reikia išgyventi kaip regimą brolių ir seserų meilės ženklą, kaip jų veiklų vaisių, bendrystėje su Romos vyskupu.

Visuomet prašykite, kad visiems Popiežiškųjų misijų darbų planams šviestų vienintelis būtinas dalykas: nuoširdi meilė Bažnyčiai, kaip Kristaus meilės atspindys. Stenkitės gerai vykdyti savo uždavinius, kaip mokė šv. Ignacas Lojola, darykite tarsi viskas priklausytų nuo jūsų, žinodami, kad iš tikrųjų viskas priklauso nuo Dievo, parašė Pranciškus. (SAK / Vatican News)

Evangelijos komentaras       2020-05-21 4:53

kun. Vytautas Sadauskas SJ

Jėzus kalba apie du skirtingus momentus: kai mokiniai daugiau jo nematys ir kai vėl ji išvys. Valandėlė – tai greitai artėjanti jo mirties akimirka, po kurios mokiniai daugiau jo nebematys. Bet, kaip jau nekartą sakė, netrukus vėl sugrįš pas juos, prisikėlęs iš mirties. Tada mokiniai vėl jį „matys“.

Mokiniai nesupranta, ką Jėzus turi omenyje. Jiems neaišku, ką reikšia „neregėsit… ir vėl mane pamatysit“, „valandėlė“ ir pakartotinai akcentuojamas „Aš einu pas Tėvą“. Tai, kad mokiniai nesupranta apie ką Jėzus kalba, rodo jų nepasirengimą tikram regėjimui. Tik tada, kai Jėzus siųs Tiesos Dvasią ir ji ims vesti į „tiesos pilnatvę“, mokiniai iš tikrųjų supras ir ims „matyti“ Jėzų.

Jėzus žino, kas vyksta mokinių širdyse – jie yra pilni liūdesio ir sąmyšio, ir nori išsiaiškint girdėtų žodžių prasmę. Todėl Jėzus paaiškina skirtumą tarp padėties prieš jo iškeliavimą ir po jo, tarp liūdesio ir džiaugsmo. Kai Jėzus mirs, mokiniai daugiau jo nebematys, todėl verks ir liūdės.

Tačiau pasaulis, kuris yra priešiškas Dievui ir jo užmojams, džiūgaus. Jis džiūgaus todėl, kad nebematys to, kuris parodo pasaulio nuodėmę, dažnam klausytojui sukelia sąžinės priekaištus, priverčia jaustis nepatogiai.

Mokiniai, kuriems Jėzus yra brangus, liūdės, tačiau jie „išvys“ savo mokytoją po prisikėlimo ir jų liūdesys virs džiaugsmu.

Kaip regiu Jėzų savo gyvenime? Kokie jausmai mane lydi jo akivaizdoje?
Kasdienapmastau.lt

Mąstymas        2020-05-21 4:52

Prašyti gilios patirties, kad Jėzus yra šalia sunkumų, išbandymų momentais

Prisijungsiu prie mokinių, kurie klausosi Jėzaus žodžių. Atsisėsiu netoli Jėzaus. Jis ruošia mane dvasinių sunkumų išgyvenimui, kai Jo nebus šalia. Dabar Jėzus palieka man savo žodį tiems sunkiems momentams.

*

„Dar valandėlė, ir vėl mane pamatysit…“. Kada mus užklumpa sunkumai, atrodo, kad jie niekada nesibaigs. Jėzus sako, kad tai tęsis tik valandėlę. Suspaudimai nėra amžini. Amžinas yra tik Dievas ir Jo ištikimoji meilė.

*

Atkreipsiu dėmesį į mokinių neramybę. Jie nesupranta Jėzaus žodžių. Jie nesidalija savo abejonėmis su Jėzumi, bet stengiasi jas išsiaiškinti tarpusavyje.

*

Ar įsileidžiu Jėzų į savo abejones, dvasines įtampas? Kokia yra mano malda, kai esu dvasinio suspaudimo, dvasinės nepaguodos būsenoje?

*

Jėzus žino, kas slepiasi mokinių širdyse. Žino visą jų nerimą ir juos kamuojančius klausimus. Jis yra vienintelis, kuris gali duoti atsakymus į juos.

*

Pas ką einu su svarbiausiais savo gyvenimo klausimais? Su kuo dalijuosi savo dvasiniais ieškojimais, abejonėmis? Ar naudojuosi dvasiniu vadovavimu?

*

Jėzus užtikrina, kad mano ašaros ir liūdesys pavirs džiaugsmu. Jėzuje kiekviena kančia veda į gyvenimą. Paskutinis gyvenimo ženklas bus džiaugsmas, kurį Jis pats uždegs mano širdyje. Jėzus kiekvieną dieną, nepriklausomai nuo mano dvasinio stovio, duoda man Evangelijos žodžius, kad mano džiaugsmas būtų pilnas.

*

Nuoširdžiai pasikalbėsiu su Jėzumi. Pasakysiu Jam apie savo didžiausią liūdesį, kuris dabar slegia mano širdį. Iš kur jis kyla? Atiduosiu jį Jėzui, kartodamas maldos žodžius:

„Jėzau, paimk mano liūdesį ir pripildyk mano širdį savojo džiaugsmo“.

Kasdienapmastau.lt

VI Velykų savaitės ketvirtadienio Evangelija       2020-05-21 4:51

(Jn 14, 18)

P. Aleliuja. – Nepaliksiu jūsų našlaičiais, – sako Viešpats, –
              ateisiu pas jus. – P. Aleliuja.

Evangelija (Jn 16, 16–20)

  Jėzus kalbėjo savo mokiniams:
  „Prabėgs valandėlė – ir manęs neregėsit, ir dar valandėlė – ir vėl mane pamatysit“.
  Tada kai kurie mokiniai ėmė vienas kitą klausinėti: „Ką reiškia jo pasakyti žodžiai: ‘Prabėgs valandėlė – ir manęs neregėsit, dar valandėlė – ir vėl mane pamatysit?’ ir : ‘Aš einu pas Tėvą’?“ Tad jie klausinėjo: „Ką reiškia ‘valandėlė’? Mums neaišku, ką jis kalba“.
  Pamatęs, kad jie norėjo jį klausti, Jėzus tarė: „Klausinėjate vieni kitus, ką reiškia žodžiai: ‘Prabėgs valandėlė – ir manęs neregėsit, dar valandėlė – ir vėl mane pamatysit?’ Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jūs verksite ir vaitosite, o pasaulis džiūgaus. Jūs liūdėsite, bet jūsų liūdesys pavirs džiaugsmu“.
  Katalikai.lt

VI Velykų savaitės Dievo Žodis       2020-05-21 4:50

Psalmė (Ps 97, 1–4)

P. – Savo išganymą Viešpats apreiškė pagonims.

  Naują giesmę giedokite Viešpačiui:
  nuostabius darbus jis daro!
  Jo dešinė visagalė,
  Jo šventoji ranka pergales skina. – P.

  Savo išganymą Viešpats apreiškė,
  jo teisingumas šviečia pagonims.
  Atsimena savo gerumą, ištikimumą,
  Izraelio šeimai žadėtą. – P.

  Ir mato visas pasaulis
  išganingąjį Dievo veikimą.
  Žavėkitės Viešpačiu, šalys,
  šūkaukit, džiūgaukit, grokit! – P.

VI Velykų savaitės Dievo Žodis       2020-05-21 4:50

Skaitinys (Apd 18, 1–8)

  Paulius iškeliavo iš Atėnų ir nuvyko į Korintą. Čia jis sutiko vieną iš Ponto kilusį žydą, vardu Akvilą, su žmona Priskile, neseniai atsikėlusius iš Italijos. Mat, Klaudijus buvo išleidęs įstatymą visiems žydams išsikraustyti iš Romos. Jis apsigyveno prie jų, ir, kadangi mokėjo bendrą amatą, pasiliko ten ir ėmė darbuotis. Jie vertėsi palapinių audimo amatu. Kiekvieną šeštadienį Paulius kalbėdavo sinagogoje, įtikinėdamas graikus ir žydus.
  Atvykus iš Makedonijos Silui ir Timotiejui, Paulius atsidėjo vien tik žodžio tarnystei, liudydamas žydams, kad Jėzus yra Mesijas. Jiems nesiliaujant prieštarauti ir piktžodžiauti, jis nusipurtė savo drabužius ir tarė: „Jūsų kraujas tekrinta ant jūsų galvų! Aš nekaltas ir nuo šiol eisiu pas pagonis“.
  Ir, pasitraukęs iš ten, persikėlė į vieno dievobaimingo žmogaus, vardu Tito Justo, namus, kurie buvo šalia sinagogos. Tuo tarpu sinagogos vyresnysis Krispas su visais savo namais įtikėjo Viešpatį. Be to, daugelis Pauliaus klausytojų priėmė tikėjimą ir pasikrikštijo.

Popiežiu Pranciškus       2020-05-20 13:09

Meldžiamės gėrėdamiesi kūrinijos grožiu
„Tęsiame katechezę apie maldą, medituodami kūrinijos slėpinį. Jau vien gyvenimas, faktas, kad mes egzistuojame atveria žmogaus širdį maldai“, – iš Vatikano rūmų bibliotekos kreipėsi popiežius į žiūrovus ir klausytojus, nuotoliniu būdu dalyvavusius trečiadienio bendrojoje audiencijoje.

Pasak Pranciškaus, pirmieji Biblijos puslapiai – tai tarsi padėkos himnas. Pasakojama sukūrimo istorija. Dievas kuria savo žodžiu, pašaukia kūrinius ir jie atsiranda, pradeda egzistuoti. Dievas savo žodžiu atskiria šviesą nuo tamsos, įveda dienų ir naktų kaitą, metų laikus, sukuria gyvūnus ir spalvingą augalų įvairovę. Vietoj chaoso atsiranda gyva kūrinija. Galiausiai Dievas sukuria ir žmogų. Jo pasirodymas tarp kūrinių Dievui kelia džiaugsmą ir pasitenkinimą. „Dievas apžvelgė visa, ką buvo padaręs, ir iš tikrųjų matė, kad buvo labai gera“ (Pr 1, 31).

Kūrinijos grožis žmogaus širdyje žadina kontempliavimą ir maldą. Psalmės autorius sako: „Kai pasižiūriu į tavo dangų, – tavo pirštų darbą, – į  mėnulį ir žvaigždes, kuriuos tu pritvirtinai, – kas yra žmogus, kad jį atsimeni, kas yra mirtingasis, kad juo rūpiniesi?“ (Ps 8, 3–4). Besimeldžiantysis kontempliuoja viską, kas jį supa, begalinę visatos didybę, ir supranta, kad viskam sukurti reikėjo neapsakomai didelio meilės įkvėpto plano. Taip pat savaime kyla klausimas, kas gi yra žmogus visos šios didybės akivaizdoje. Beveik niekas. Trapi, pažeidžiama būtybė, kuri gimsta, trumpai gyvena ir miršta. O vis dėlto tarp visų kūrinių tik žmogus yra pajėgus suvoki jį supančios kūrinijos grožį. „Maža būtybė, kuri gimsta ir miršta. Šiandien jis yra, o rytoj jo jau nėra. Tačiau tik žmogus yra sąmoninga būtybė. Tik mes sugebame suvokti visą šį grožį“, – kalbėjo popiežius.

Toliau katechezėje Pranciškus priminė, kad esminis maldos momentas yra nuostaba, sugebėjimas stebėtis kūrinijos didybe. Žmogus labai mažas ir jo laimėjimai labai menki, tačiau šis menką ir silpną kūrinį, kaip sako psalmė, Dievas sukūrė tik truputį žemesniu už save ir apvainikavo jį garbe ir didybe (plg. Ps 8, 6). Žmogaus didybė yra jo ryšys su Dievu. Gamtos prasme esame beveik niekas, labai maži, kurie šiandien yra, o rytoj nebus, tačiau pašaukimo prasme esame didžiojo Valdovo vaikai, apvainikuoti jo garbe ir didybe. Malda mums padeda suvokti tokį mūsų pašukimą. Kai mus slegia gyvenimo sunkumai, kai viskas apkarsta, kai net pradeda mumyse dusti maldos alsavimas, gana pakelti akis į žvaigždėtą dangų, pažvelgti į saulėlydį, į žydinčią gėlę ir vėl mumyse įsižiebia dėkingumas.

Popiežius priminė istorines aplinkybes, kuriomis buvo parašyta Biblijos Pradžios knyga. Izraelio tautai tai buvo sunkūs laikai. Priešai buvo užėmę šalį, daug žmonių buvo ištremti ir paversti vergais. Tauta neturėjo nei tėvynės, nei šventyklos, bei normalaus socialinio ir religinio gyvenimo. Ir kaip tik tuo metu pasakojimas apie pasaulio sukūrimą padeda žmonėms iš naujo matyti, kad jie turi už ką dėkoti, šlovinti Dievą už tai, kad jie yra. „Malda yra viltį palaikanti jėga“, – sakė Pranciškus. „Kas meldžiasi – žino, kad viltis yra stipresnė už nusivylimą, tiki, kad meilė yra galingesnė už mirtį, kad ateis diena, kai sulauksime jos pergalės, nors ir nežinome, nei kaip, nei kada tai įvyks.“ Besimeldžiančių žmonių veiduose spindi šviesa, net ir tamsiausiomis dienomis saulė nesiliauja jiems šviesti.

„Šis gyvenimas yra Dievo mums duota dovana. Jis per trumpas, kad jį praleistume liūdėdami ir būdami apkartę“, – sakė Pranciškus. „Šlovinkime Viešpatį, džiugdamiesi, kad esame.“

„Mes esame didžiojo Karaliaus vaikai, esame Kūrėjo vaikai, sugebantys atpažinti jo pėdsakus kūrinijoje. Ne visada mes deramai kūriniją saugome, tačiau joje matome Dievo ženklus, matome, kad ji buvo sukurta iš meilės. Viešpats mums tepadeda tai geriau suprasti ir tarti jam „ačiū“. Tas mūsų „ačiū“ ir bus graži malda.“ (JM / Vatican News)

Evangelijos komentaras       2020-05-20 4:57

kun. Vytautas Sadauskas, SJ

Prieš kelerius metus žiniasklaidoje pasirodė sensacinga žinia, kad popiežius Pranciškus padarė pakeitimų Katalikų Bažnyčios katekizme. Mat anksčiau buvo teigiama, kad Bažnyčia nedraudžia mirties bausmės, „jei tai yra vienintelis būdas veiksmingai apginti žmonių gyvybes nuo neteisaus agresoriaus“. Dabar sakoma, jog ankstesnė politika yra pasenusi; kad, remiantis Evangelija, mirties bausmė yra nepriimtina, nes tai yra ataka prieš asmens neliečiamybę ir orumą, kad Bažnyčia ryžtingai siekia panaikinti mirties bausmę visame pasaulyje.

Kaip šie pakeitimai siejasi su dieviškuoju Įstatymu ir Evangelija? Štai mes girdime, kad Jėzus žada Guodėją, tiesos Dvasią, kuri mokys, primins ir liudys. Jis sako, kad „ji ves į tiesos pilnatvę“. Žodžiai „ves į tiesos pilnatvę“ reiškia, kad dabar apaštalai negali aprėpti visos tiesos; ją gali suvokti įgiję daugiau patirties ir išminties. Galbūt prireiks šimtmečių, o gal ir tūkstantmečių, kol Jėzaus mokiniai sugebės matyti plačiau ir iki galo suvokti Evangelijos lobius. Tai yra suprantama, nes, anot apaštalo Paulius, dieviškasis Įstatymas yra įrašytas žmogaus širdyje. Vadinasi, jis nėra sustingusi raidė, o gyva ir dinamiška tikrovė. Jo suvokimas – tai tiesos Dvasios veikimas ir jos veiklos mumyse vaisius.

Popiežiaus noras visais atvejais panaikinti mirties bausmę kyla iš gilesnio Evangelijos suvokimo, kurį skatino Dievo Dvasia. Ji ir toliau kreipia Bažnyčios žingsnius į vis gilesnį tikėjimą ir „tiesos pilnatvę“, nes ji – gyvybę teikianti Dvasia, prisitaikanti prie žmogiškosios tikrovės ir kreipianti į pažadėtą ateitį.

Pamąstykime, kaip Dvasia veikia mūsų asmeniniame gyvenime. Ar nesu sustingęs (-usi) savo nusistatymuose? Kaip ji keičia mano požiūrį, vertybes, įsitikinimus?
Bernardinai.lt

Mąstymas       2020-05-20 4:56

Prašyti visiško atsidavimo Šventosios Dvasios įkvėpimams

Jėzus šiandieninėje Evangelijoje nori mane paruošti Šventosios Dvasios priėmimui. Pradėsiu meditaciją prašydamas, kad būčiau visiškai atviras visiems Dvasios įkvėpimams, kuriuos Jėzus nori man duoti per savo Žodį.

*

Jėzus primena man, jog man reikia laiko ir nuolatinio brendimo, kad galėčiau priimti viską, ką Jis nori man duoti. Gyvenimas su Jėzumi yra procesas. Ką galiu pasakyti apie savo nuolankumą ir kantrybę dvasiniame augime ir brendime?

*

Jėzus pažada man Dvasią, kuri atskleis man tiesą. Gyvenimas Šventojoje Dvasioje duoda tiesos vaisius. Ar noriu, kad Ji būtų su manimi ir vestų mane? Ar sugebu Jai atiduoti savo pašaukimą ir gyvenimą? Kaip atsiliepiu į Jos įkvėpimus?

*

Šventoji Dvasia yra Jėzaus garbė. Jeigu atsiduosiu Jos vedimui, tai mano gyvenimas taps Jėzaus gyvenimu – bus Jo garbė. Ar yra manyje troškimas tokio gyvenimo, per kurį būtų pašlovintas Dievas? Ar virš visko ieškau Jo garbės? Kas mano gyvenime ją užstoja?

*

Šventoji Dvasia yra Tėvo ir Sūnaus Dvasia. Ji trokšta išlieti savo meilę mano šeimoje ir bendruomenėje. Karštoje maldoje pakviesiu Šventąją Dvasią į savo gyvenimą. Iš eilės atiduosiu Šventajai Dvasiai tai, kas man brangiausia: artimus žmones, vietas, daiktus.

Kartosiu atsidavimo aktą:

„Šventoji Dvasia, pripildyk mane tikrojo gyvenimo“.
Kasdienapmastau.lt

VI Velykų savaitės trečiadienio Evangelija       2020-05-20 4:55

(Jn 14, 16)

P. Aleliuja. – Aš paprašysiu Tėvą, ir jis duos jums kitą Globėją,
              kuris liktų su jumis per amžius. – P. Aleliuja.

Evangelija (Jn 16, 12–15)

  Jėzus kalbėjo mokiniams:
  „Dar daugel jums turėčiau kalbėti, bet jūs negalite pakelti. Kai ateis toji Tiesos Dvasia, jus ji ves į tiesos pilnatvę. Ji nekalbės iš savęs, bet skelbs, ką bus išgirdusi, ir praneš, kas dar turi įvykti. Ji pašlovins mane, nes ims iš to, kas mano, ir jums tai paskelbs.
  Visa, ką Tėvas turi, yra ir mano, todėl aš pasakiau, kad ji ims iš to, kas mano, ir jums tai paskelbs“.
  Katalikai.lt

VI Velykų savaitės trečiadienio Dievo Žodžio       2020-05-20 4:54

Psalmė (Ps 148, 1–2. 11–14)

P. – Pilnas yra dangus ir žemė jo garbės.
A r b a: Aleliuja.

  Garbinkite Viešpatį danguje,
  šlovinkite jį ten, aukštybėj.
  Šlovinkit jį, visi angelai,
  šlovinkit Viešpatį, dangaus kareivijos! – P.

  Žemės valdovai ir visos tautos,
  jūs, kunigaikščiai ir žemės teisėjai,
  jaunuoliai ir mergaitės,
  seneliai su mažutėliais. – P.

  Garbinkit Viešpaties vardą,
  nes jisai vienas didingas.
  Jojo šlovė atidi po dangų ir žemę. – P.

VI Velykų savaitės trečiadienio Dievo Žodžio       2020-05-20 4:54

Skaitinys (Apd 17, 15. 22 – 18, 1)

  Pauliaus palydovai nuvedė jį iki Atėnų. Gavę įsakymą pranešti Silui ir Timotiejui, kad kuo greičiau atvyktų pas jį, grįžo atgal.
  Paulius, atsistojęs Areopago viduryje, prabilo:
  „Atėniečiai, man rodos, kad jūs visais atžvilgiais pernelyg dievobaimingi. Vaikščiodamas ir apžiūrinėdamas jūsų šventenybes, radau aukurą su užrašu: ’Nežinomam dievui‘. Taigi aš noriu skelbti jums tai, ką jūs nepažindami garbinate.
  Dievas, pasaulio ir viso, kas jame yra, kūrėjas, būdamas dangaus ir žemės valdovas, gyvena ne rankų darbo šventyklose ir nėra žmonių rankomis aptarnaujamas, tarsi ko jam trūktų. Jis gi pats visiems duoda gyvybę, alsavimą ir visa kita.
  Iš vienos šaknies jis išvedė visą žmonių giminę, kuri gyvena visoje žemėje. Tai jis nustatė apibrėžtus laikus ir apsigyvenimo ribas, kad žmonės ieškotų Dievo ir tarytum apgraibomis jį rastų, nes jis visiškai netoli nuo kiekvieno iš mūsų. Juk mes jame gyvename, judame ir esame, kaip yra pasakę kai kurie jūsų poetai: „Mes esame jo giminės.
  Todėl, būdami dieviškos giminės, neturime manyti, jog Dievybė esanti panaši į auksą, sidabrą, akmenį arba į meno ar žmogaus minties kūrinius.
  Dabar Dievas pažvelgė toliau, negu siekia nežinojimo laikotarpis, ir skelbia, jog visiems žmonėms, kur jie bebūtų, reikia atsiversti. Jis nustatė dieną, kada teisingai teis visą pasaulį per vieną žmogų, kurį tam paskyrė ir visiems už jį laidavo, prikeldamas iš numirusių“.
  Išgirdę kalbant apie prisikėlimą iš numirusių, vieni ėmė tyčiotis, kiti sakė: „Apie tai pasiklausysime kitą kartą“. Šitaip Paulius apleido jų būrį.
  Vis dėlto kai kurie vyrai stojo į jo pusę ir priėmė tikėjimą. Jų tarpe Dionizijus, Areopago narys, viena moteris, vardu Damaridė, ir jų draugai. Po viso šito Paulius iškeliavo iš Atėnų ir nuvyko į Korintą.

Kun. Ernestas Maslianikas       2020-05-19 19:33

Jei Kristus nebūtų iškeliavęs į Dangų, mums nebūtų atsiųstas Globėjas. Kristus šiandien labai argumentuotai paaiškina, kodėl pasauliui yra reikalingas Globėjas. Jis reikalingas tam, kad atėjęs parodytų šio pasaulio polinkį dažnai (su)klysti. Kristus netgi sukonkretina, kodėl šis pasaulis yra klystantis. Juk kiekvienam iš mūsų yra nesvetima nuodėmės patirtis, teisumo stoka, teismo esmės nesuvokimas. Galų gale šio pasaulio kunigaikštis kišasi į mūsų gyvenimą neprašydamas iš mūsų nei leidimo tam, nei pritarimo. Toks jo darbas. Tačiau mūsų pareiga yra visai kito pobūdžio.

Pamatinė kiekvieno tikinčiojo pareiga – tikėti Jėzų Kristų. O esminė tikinčiojo nuodėmė – atsisakymas Juo tikėti. Tai, kad esame tikintys, mes galime nesunkiai patvirtinti, tačiau patvirtinti, jog esame neklystantys tikintieji, tai jau yra kur kas sudėtingesnė užduotis. Na, nieko čia pernelyg keisto. Juk gyvename ne kur kitur, o pasaulyje. Pasaulyje, kuris, pasak Kristaus, yra dažnai klystantis.

Tačiau turime Tiesos Dvasią, kurios tikslas – nuvesti mus į tiesos pilnatvę. Ji dirba savo darbą, tačiau mūsų pareiga taip pat itin svarbi – leistis būti Jos paveiktam. Todėl labai svarbu sekti, kad mano asmeninis tikėjimas neprasilenktų su Dieviškuoju teisingumu. Šiuo klausimu labai taikliai yra parašęs Max Lucado savo knygoje Malonė šiai akimirkai: „Įsitikinimas, jog Dievas padarys tai, ko jūs norite, nėra tikėjimas. Tikėjimas – tai įsitikinimas, jog Dievas padarys tai, kas teisinga“. Jėzus Kristus yra Tiesa. Negalime nuvilti To, kuris nenuvylė mūsų...

Mąstymas       2020-05-19 4:58

Prašyti budrios ir Šventosios Dvasios įkvėpimams jautrios širdies

Atsistosiu tarp Jėzaus mokinių. Pastebėsiu jų veiduose susirūpinimą ir liūdesį, klausantis Jėzaus žodžių. Jie girdi, kad Jėzus greitai juos paliks. Apaštalai neįsivaizduoja savo gyvenimo be Jėzaus, nes trejus metus diena iš dienos buvo su Juo. Jie bijo net klausti, kur Jis išeina.

*

Ką galiu pasakyti apie savo asmeninį ryšį su Jėzumi? Ar man reikia Jo kasdienybėje? Ar ieškau Jo Dievo žodyje, Eucharistijoje ir ilgesnėje maldoje?

*

Pastebėsiu mokinių nustebimą, kai išgirsta: „Jums geriau, kad aš iškeliauju“. Ar išgyvenau kada nors tokią situaciją, kai man atrodė, kad Jėzaus nėra šalia, kad Jis mane paliko? Kaip šiandien žiūriu į tą buvusią situaciją? Pasikalbėsiu apie tai su Jėzumi.

*

Jėzus nori visada man duoti daugiau. Vienišumo ir apleidimo valandos gali man tapti ypatingos malonės laiku. Jo Dvasia visada yra su manimi. Didžiausią nuliūdimą Ji gali pakeisti į neapsakomą džiaugsmą.

*

Ar atsimenu tokius momentus, kuriuose pergyvendamas kokią nors kančią ar nuliūdimą, staiga pajutau vidinę paguodą be jokios išorinės priežasties? Kada tai buvo? Už kokią paguodą norėčiau labiausiai padėkoti Jėzui?

*

Tik Šventoji Dvasia gali man padėti iki galo pamatyti ir suprasti mano nuodėmę. Tik Ji išmokins mane teisingai žvelgti į save ir kitus. Tik Ji teisingai įvertina mano ir kitų gyvenimus. Ko norėčiau šiuo momentu paprašyti Šventosios Dvasios?

*

Jėzus siunčia man Šventąją Dvasią per savo Žodį asmeninėje maldoje. Kuo gilesnis bus mano dvasinis gyvenimas, tuo gilesnis bus vidinis jautrumas Jos veikimui.

Dvasios gilumoje prašysiu:

„Jėzau, atverk mane Tavajai Dvasiai“.

Kasdienapmastau.lt

Evangelijos komentaras       2020-05-19 4:57

kun. Vytautas Sadauskas SJ

Išsiskyrimas su vaikais – tai kiekvieno tėvo ir motinos patirtis. Kai vaikai užauga, jie palieka tėvų namus. Išeidami jie tarsi sako tėvams: „Turiu jus palikti ne todėl, kad jūsų nemyliu, bet kad mūsų santykiai taptų brandesni. Jūs liūdėsite, bet greit jūsų liūdesys virs džiaugsmu. Jeigu likčiau su jumis, būčiau tik jūsų mažas sūnelis ar dukrelė ir niekuomet jūsų akyse neužaugčiau. Neprisiriškite prie manęs kaip vaiko, kurį turėjote. Imkite bendrauti su manimi kaip su suaugusiu. Palieku jus, kad mūsų santykiai bręstų ir taptų tvirtesni.“

Tokie žodžiai dažnai žeidžia, kelia liūdesį, tačiau trukdyti atsiskyrimui reikštų užkirsti kelią tikrai žmogiškai brandai, tikrai meilei – tai reikštų žlugdyti gyvenimą. Panašiai kalba ir apaštalas Paulius: „Kai buvau vaikas, kalbėjau kaip vaikas, mąsčiau kaip vaikas, protavau kaip vaikas; tapęs vyru, mečiau tai, kas vaikiška.“

Tai meilės paradoksas: subręsta akimirka, kai turime atsitraukti, išeiti, palikti net mums artimiausius žmones…  Augame tik tada, kai sugebame vieni kitus atrasti ir priimti iš naujo.

„Jums geriau, kad aš iškeliauju“, – sako Jėzus. Tai liūdesį keliantys žodžiai. Tačiau juos taria ir mažas vaikas, paliekantis savo mamą ir pradedantis lankyti mokyklą, vyras, kuris, palikęs šeimą, išvyksta į kitą šalį dirbti, jaunuolis/ė, išvykstantis studijuoti, ar mirštantis žmogus. Išsiskyrimas kelia skausmą, atsisveikinimas graudina, mirtis plėšo širdį.
Šis besikuriantis naujas santykis padeda pažvelgti į mums artimą žmogų kaip į dovaną. Prisiminkime, ką sakė Jėzus: „Jei neiškeliausiu, pas jus neateis Globėjas. O nukeliavęs aš jį jums atsiųsiu.“ Tik iškeliavęs jis siųs dovaną. Kristus siųs mums savo Dvasią kaip didžiausią dovaną, kad jos dėka būtų su mumis dar arčiau nei prieš tai. Kristus ne atitolsta nuo mokinių, bet yra dar arčiau jų – jis yra kartu su mumis, tik daug intymesniu būdu.

Ar suvokiu meilės slėpinio paradoksus? Ar nebijau prarasti man brangių dalykų, kad atrasčiau juos iš naujo?
Bernardinai.lt

VI Velykų savaitės antradienio Evangelija       2020-05-19 4:56

Jn 16, 5–11
Jėzus kalbėjo savo mokiniams:
  „Dabar išeisiu pas tą, kuris yra mane siuntęs, ir niekas iš jūsų neklausia: „Kur eini?“ Kadangi jums tai pasakiau, liūdesys jūsų širdis užliejo. Bet sakau jums gryną tiesą: jums geriau, kad aš iškeliauju, nes jei neiškeliausiu, pas jus neateis Globėjas. O nukeliavęs aš jį jums atsiųsiu.
  Jis ateis ir parodys pasaulio klaidą dėl nuodėmės, dėl teisybės, dėl teismo. Dėl nuodėmės, – kad netiki manimi. Dėl teisybės, – kad aš pas Tėvą einu, o jūs manęs daugiau neberegėsit. Dėl teismo, – kad šio pasaulio kunigaikštis jau pasmerktas“.
Katalikai.lt

VI Velykų savaitės antradienio Dievo Žodis       2020-05-19 4:50

Psalmė (Ps 137, 1–3. 7–8)

P. – Tavo dešinė mane gelbi, Viešpatie.
A r b a: Aleliuja.

  Visa širdimi tau, Dieve, dėkoju,
  kad išgirdai mano balsą.
  Angelų akyse giedu tau giesmę,
  lenkiuosi tavo šventovei. – P.

  Tavajam vardui dėkoju
  už tavo ištikimybę.
  Tą dieną, kada aš šaukiausi, mane tu girdėjai,
  sustiprinai manąją sielą. – P.

  Tavo dešinė mane gelbi.
  Darbuojiesi, Viešpatie, mano gerovei,
  Viešpatie, tu maloningas per amžius.
  Neatmeski, kas tavo rankų sukurta! – P.

VI Velykų savaitės antradienio Dievo Žodis       2020-05-19 4:49

Skaitinys (Apd 16, 22–34)

  Prieš Paulių ir Silą susibūrė minia. Tuomet pretoriai perplėšė jų palaidines ir įsakė juos nuplakti rykštėmis. Smarkiai nuplakdinę, įmetė juos į kalėjimą, liepdami viršininkui rūpestingai sergėti. Gavės tokį įsakymą, viršininkas įgrūdo juos į vidinę kamerą, o jų kojas, kad būtų saugiau, įtvėrė į šiekštą.
  Apie vidurnaktį Paulius ir Silas meldėsi ir giedojo Dievui himną. Kiti kaliniai klausėsi. Staiga kilo toks stiprus žemės drebėjimas, jog kalėjimo pamatai susvyravo. Bematant atsivėrė durys, ir visiems nukrito pančiai. Viršininkas nubudo, ir, pamatęs, atviras kalėjimo duris, išsitraukė kalaviją ir norėjo nusižudyti: jis pamanė, jog kaliniai pabėgę. Bet Paulius garsiai sušuko: „Nedaryk sau pikto! Mes visi esame čionai“.
  Pasiprašęs šviesos, jis šoko vidun ir, visas virpėdamas, puolė Pauliui ir Silui po kojų. Paskui, išsivedęs juos į kiemą, klausė: „Gerbiamieji, ką aš turiu daryti, kad būčiau išgelbėtas?“ Jie atsakė: „Tikėk Viešpatį Jėzų, tai būsi išgelbėtas tu ir tavo namai“.
  Ir jie skelbė Dievo žodį jam ir jo namiškiams. Tą pačią nakties valandą jis pasiėmė juos su savimi, nuplovė jų žaizdas ir nedelsdamas kartu su visais savaisiais priėmė krikštą. Nusivedęs į savo namus, jis pakvietė juos prie stalo ir su visais namiškiais džiūgavo, įtikėjęs Dievą.

Popiežius Pranciškus       2020-05-18 13:07

Mišios šv. Jono Pauliaus II gimimo 100 metų sukakties proga</B>
Trys pagrindiniai Jono Pauliaus II kaip Dievo tautos ganytojo bruožai – tai malda, artumas žmonėms ir gailestingo teisingumo troškimas, sakė popiežius Pranciškus, pirmadienio rytą aukodamas Mišias Šv. Petro bazilikos Šv. Sebastijono koplyčioje, prie altoriaus, kuriame yra šventojo popiežiaus žemiškieji palaikai.

„Viešpats myli savo tautą“, – pakartojo šios dienos Mišių psalmės žodžius Pranciškus pradėdamas homiliją. Kai Dievas atsiųsdavo pranašą, Izraelio tauta sakydavo: „Viešpats aplankė savo tautą, nes jis ją myli“. Tą patį šaukė ir Jėzų sekusi minia. „Ir mes šiandien galime sakyti, kad prieš šimtą metų Viešpats aplankė savo tautą, atsiuntė žmogų, kad jis būtų vyskupas ir vadovautų Bažnyčiai“, – sakė Pranciškus. „Viešpats myli savo tautą. Viešpats aplankė savo tautą, atsiuntė jai ganytoją.“

Mišių homilijoje popiežius kalbėjo apie tris Jono Pauliaus II ganytojo tarnystės bruožus – maldą, artumą žmonėms, teisingumo troškimą.

Jonas Paulius II buvo maldos vyras, labai daug meldėsi. Nepaisant daugybės darbo, jis visada surasdavo laiko maldai. „Jis gerai žinojo, kad pagrindinė vyskupo užduotis – melstis. Jis tai žinojo ir tai darė. Jis buvo besimeldžiančio vyskupo pavyzdys. Jis visus vyskupus moko, kad peržvelgdami savo sąžinę visada turi savęs paklausti: „Kiek valandų šiandien meldžiausi?“. Jonas Paulius II buvo maldos vyras.“

„Antrasis jo bruožas – artumas. Jis nesišalino Dievo tautos, bet ėjo į žmones, keliavo po pasaulį, trokšdamas būti artimas Dievo tautai, jis ieškojo savo žmonių, siekė artumo.“ „Artumas žmonėms – tai vienas Dievo bruožų“,  – sakė Pranciškus. „Dievo artumą jo tautai ryškiausiai matome Jėzuje. Kiekvienas ganytojas turi būti artimas žmonėms. Jei yra priešingai – jis ne ganytojas, bet hierarchas, administratorius, galbūt geras administratorius, bet ne ganytojas. Reikia artumo žmonėms ir Jonas Paulius II mums davė tokio artumo pavyzdį, būdamas artimas mažiems ir dideliems, artimiems ir tolimiems,  visada artimas.“

„Trečiasis bruožas – meilė teisingumui. Tikrajam teisingumui! Jis troško teisingumo, socialinio teisingumo, teisingumo tarp tautų, teisingumo, kuris nugali karus. Troško tikrojo teisingumo! Dėl to jis skelbė gailestingumą. Teisingumas ir gailestingumas eina kartu, negalima jų vieno nuo kito atskirti. Teisingumas yra teisingumas, gailestingumas yra gailestingumas, bet jie visada kartu. Negali būti vieno be kito. Kalbėdami apie Joną Paulių II kaip teisingumo ir gailestingumo skelbėją, atsimename, kaip labai jis stengėsi, kad žmonės suprastų Dievo gailestingumą. Atsimename, kaip labai jis brangino šv Faustinos skelbtą pamaldumą.“ Pasak Pranciškaus, Jonas Paulius II buvo įsitikinęs, kad Dievo teisingumas turi gailestingumo veidą, kad Dievo teisingumas yra gailestingas. „Tai jo mums palikta dovana: gailestingas teisingumas ir teisingas gailestingumas.“

„Šiandien melskimės, kad Viešpats suteiktų mums visiems, o ypač Bažnyčios ganytojams, maldos malonę, artumo malonę ir gailestingumo-teisingumo, teisingumo-gailestingumo malonę.“ (JM / Vatican News)

Evangelijos komentaras       2020-05-18 5:00

kun. Vytautas Sadauskas SJ

Ateik, Šventoji Dvasia, atnaujink mūsų vidų ir pasaulio veidą.

Šventoji Dvasia veikia pasaulio chaose, senoje kūrinijoje kaip raugas apie kurį kalba Jėzus savo palyginimuose, visa kreipdama į naują tvarką – „prisikėlimą“, „Karalystę“, „naują dangų ir naują žemę“. Dievo Dvasia atnaujina žmoniją ir visatą. Ji yra išlieta kiekvieno mūsų širdyje ir skatina besąlygiškai siekti Gėrio, kol Dievas bus viskas visame kame. Dievo Dvasia vienija nepaneigdama skirtingumų ir įvairovės.

Šventoji Dvasia yra pagrindinė Bažnyčios misijos įkvėpėja ir veikėja. Jėzus išsirinko apaštalus ir siuntė juos, kad neštų vaisių šventumu ir meile, ir liudytų Evangeliją pasaulyje, kuris dažnai yra jai priešiškas. Tik Šventoji Dvasia gali duoti drąsos įveikti priešiškumus. Kad augtume šventumu ir meile, turime geriau pažinti Šventosios Dvasios galią ir dovanas, ir kviesti ją į savo gyvenimą.

Kai atsiveriame Dievo Dvasiai, ji suteikia asmenišką prisikėlusio Kristaus, dangaus ir žemės Viešapties, patirtį: šiandien tai vadiname „Šventosios Dvasios krikštu“. Dvasia pažadina prisikėlusio Jėzaus tikrovę ir galią mūsų širdyse. Ji atveria naujas galimybes mums, dovanoja prasmę ir mūsų pasaulį daro didesnį. Savo švelniu, bet galingu veikimu, ji įgalina mus mylėti ir siekti šventumo, ir liudyti Tėvo meilę, kurią apreiškė Jėzus.

Kaip Šventoji Dvasia mano pasaulį daro didesnį?

Bernardinai.lt

Mąstymas       2020-05-18 4:56

Prašyti Šventosios Dvasios galios patirties išbandymų akimirkose

Įsiklausysiu į Jėzaus žodžius, kurie kalba apie mano ateitį. Jėzus yra susirūpinęs mano gyvenimu. Jis pažada man, kad niekada neliksiu vienas. Jėzus ptvirtina man, kad Jo Tėvas ir Jis pats bus su manimi per Šventąją Dvasią.

*

Prisiminsiu savo gyvenimo įvykius, kuriuose buvau stebuklingai Dievo vedamas ir saugomas. Už ką norėčiau Jam ypatingai padėkoti?

*

Tėvas ir Jėzus kasdien siunčia man savo Dvasią. Tai yra Dvasia Globėja ir Tiesos Dvasia. Jeigu aš leisiu, tai Ji veiks mano gyvenime su visa savo galia. Su giliu tikėjimu šauksiuosi Šventosios Dvasios, kad būčiau atsidavęs Jos įkvėpimams.

*

Šventoji Dvasia nori mano gyvenime liudyti Jėzų. Ji liudija apie Jį Dievo žodyje, mano maldoje, per dvasios vadovą, šventuose Sakramentuose. Ką galiu pasakyti apie savo dvasinio gyvenimo praktikavimą ir apie asmeninį ryšį su Jėzumi?

*

Jėzus ruošia mane išbandymo valandai, kad nepalūžčiau tikėjime. Buvimas su Jėzumi – tai dalinimasis su Juo nepelnytu, nekaltu kentėjimu. Niekas neįvyksta be Jo žinios, nes viskas yra Jo rankose.

*

Prisiminsiu savo gyvenimo situaciją, kurioje jaučiausi įžeistas. Kas mane įžeidė? Esu Jėzaus kviečiamas neteisingus apkaltinimus savo atžvilgiu jungti su Jo nekalta kančia. Ar esu pasirengęs atiduoti visas skausmingas situacijas ir visus įžeidėjus Jėzui?

*

Kreipsiuosi į Tiesos ir Paguodos Dvasią, kad padėtų man pripažinti ir pažvelgti į savo neišgydomas žaizdas, išlaisvintų mane iš skausmo, kuris neleidžia man atleisti.

Sukalbėsiu himną į Šventąją Dvasią.
Kasdienapmastau.lt

VI Velykų savaitės pirmadienio Evangelija       2020-05-18 4:54

(Jn 15, 26–27)

P. Aleliuja. – Tiesos Dvasia liudys apie mane, – sako Viešpats, –
              ir jūs liudysite. – P. Aleliuja.

Evangelija (Jn 15, 26 – 16, 4)

  Jėzus kalbėjo savo mokiniams:
  „Kai ateis globėjas, kurį jums atsiųsiu nuo Tėvo, – Tiesos Dvasia, kuri eina iš Tėvo, – jis toliau liudys apie mane. Ir jūs liudysite, nes nuo pradžios su manimi esate buvę.
  Aš jums tai paskelbiau, kad nepasipiktintumėte. Jie šalins jus iš sinagogų, ir netgi ateis valanda, kada jūsų žudikai tarsis atlieką šventą pareigą Dievui. Jie tai darys, nes nei Tėvo, nei manęs nepažįsta. Aš jums visa šita kalbėjau, kad, jų siautėjimo
metui atėjus, atsimintumėte, jog buvau jus įspėjęs“.
Katalikai.lt

VI Velykų savaitės pirmadienio Dievo Žodis       2020-05-18 4:53

Psalmė (Ps 149, 1–6. 9)

P. – Myli Viešpats savo tautą.
A r b a: Aleliuja.

    Viešpačiui naują giesmę giedokit,
    garbinkit jį, susibūrę šventieji!
    Savo Kūrėju, Izraeli, žavėkis,
    džiūgaukit, Jeruzalės sūnūs, turėdami tokį valdovą. – P.

    Šlovinkit Viešpatį, susibūrę ratelin
    muškite būgnais, kankliuokit!
    Myli jisai savo tautą,
    pergale puošia silpnuosius. – P.

    Džiaugsmas, garbė jums šventieji,
    linksmybė jūsų buveinėj.
    Valiuodami garbinkit Dievą:
    tai jums garbė bus, Dievo šventieji. – P.

VI Velykų savaitės pirmadienio Dievo Žodis       2020-05-18 4:52

Skaitinys (Apd 16, 11–15)

  Išplaukę iš Troados, leidomės tiesiog į Samotrakę ir, dienai praslinkus, į Neapolį. Iš čia atvykome į Pilipus – pirmąjį šitos Makedonijos dalies miestą bei koloniją.
  Šiame mieste užtrukome kelias dienas. Šeštadienį išėjome pro vartus prie upės, kur tikėjomės rasią maldos vietą, ir atsisėdę kalbėjome susirinkusioms moterims.
  Viena dievobaiminga moteris, vardu Lidija, prekiaujanti purpuro drabužiais, kilusi iš Tiatyrų miesto, ėmė klausytis, ir Viešpats atvėrė jos širdį Pauliaus žodžiams. Ji su savo namiškiais priėmė krikštą ir pakvietė: „Jei laikote mane Viešpaties tikinčiąja, ateikite ir pasilikite mano namuose“. Ji tiesiog mus privertė.

Kis       2020-05-17 17:46

Stasys bijo sventos dvasios,dingo bijo labiau uz korono virusa?Auuuuu,stasy!

>>> 14:03       2020-05-17 14:21

Ne krikščionybė, o žmogaus nuodėmė, daro žmogų daugiaveidžiu. Pagonis lenkiasi ir medžiui, ir saulei, ir mamonai ir ištvirkėlei, ir lėbavimui, ir t.t.  O krikščionybė veda žmogų tikėti vienu Dievu ir netarnauti niekam kitam. Dviveidystės dvasia yra šio pasaulio dvasia. O šio pasaulio kunigaikštis yra šėtonas-melagis-skaldytojas, kuris nesibodi būdamas ištvirkėlių ištvirkėlis, kaltinti visus kitus, o ne save patį.

Copy-pastintojas Nr. 2       2020-05-17 14:03

Kalbant apie Tiesos Dvasią, galima būtų atkreipti dėmesį ir į dviveidystės dvasią: https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/romuvos-krivis-krikscionybe-lietuvius-padare-dviveidzius.d?id=22404008

Popiežius Pranciškus       2020-05-17 12:50

Mišios sekmadienio rytą. Esame broliai ir seserys, nes turime Tėvą. Visos nesantaikos pasaulyje, nesusipratimų tarp žmonių ir karų priežastis yra suvokimo, kad turime Tėvą praradimas. Jei tikime Tėvą, tuomet vieni į kitus žiūrime kaip į brolius ir seseris.

Atsisveikindamas su mokiniais Jėzus pažada: „Nepaliksiu jūsų našlaičiais“. Jis pažada ginti savo mokinius nuo to didelio skausmo, kurį žmonėms sukelia suvokimas, kad jie našlaičiai, kad jie neturi Tėvo, kuris jai pasirūpintų. Pasak popiežiaus, našlaitystės skausmą, prarasto tėvo ilgesį matome visoje žmonijos istorijoje. Galime sakyti, kad ir šiandien gyvename visuomenėje, kuri neturi Tėvo, kurią slegiantis našlaitystės jausmas kenkia mūsų tarpusavio broliškiems ir seseriškiems santykiams. Dėl to Jėzus apaštalams ir visiems visų laikų savo mokiniams pažada: „Aš paprašysiu Tėvą, ir jis duos jums kitą Globėją, kuris liktų su jumis per amžius, – Tiesos Dvasią“. Ji – Šventoji Dvasia – mums primena, kad turime Tėvą ir rodo link jo vedantį kelią, rodo tą kelią, kuriuo ėjo Jėzus ir mus pakvietė kartu su juo eiti. Mums buvo suteikta Šventoji Dvasia, kad mes žinotume kelią, kuris veda pas Tėvą.

Tik save suvokdami kaip Dievo vaikus, tik suprasdami, kad nesame našlaičiai, mes galime taikiai gyventi. Visų mažų ir didelių karų priežastis yra našlaitystė, suvokimo, kad turime Tėvą ir dėl to esame broliai ir seserys, praradimas. Šventoji Dvasia mus moko romumo ir švelnumo. Įžeidinėjimai, nesantaika, pyktis atsiranda tuomet, kai prarasdami buvimo Tėvo vaikais suvokimą, klimpstame į našlaitystę, o kartu prarandame ir mus visus siejančios brolystės suvokimą. Tik švelnumas, pagarba, nuolankumas, priklausymas šeimai, suvokimas, kad turime Tėvą, viską kuria, viską vienija ir viską gelbsti. Tėvas atsiuntė savo Sūnų, kad mus išgelbėtų. Jis mums siunčia ir Šventąją Dvasią, kad mus mokytų brolybės, gerumo, taikos.

„Prašykime Šventąją Dvasią, kad mums visada rodytų kelią pas Tėvą, kad primintų, jog turime Tėvą, kad visai šiai našlaitystės slegiamai civilizacijai suteiktų malonę atrasi Tėvą, kuris padaro prasmingą mūsų gyvenimą ir kurio dėka visi žmonės yra viena šeima.“ (JM / Vatican News)

Popiežius Pranciškus       2020-05-17 12:47

Kas myli Dievą, myli ir žmones
Šeštojo Velykų sekmadienio Evangelijoje Jėzus mus prašo gyventi pagal Dievo įsakymus ir pažada atsiųsti Šventąją Dvasią, be kurios pagalbos nebūtų įmanoma įvykdyti Jėzaus prašymo.

Jėzus susieja meilę su įsakymų vykdymu: „Jei mane mylite, – jūs laikysitės mano įsakymų“ (Jn 14, 15). Jėzus mūsų prašo jį mylėti, tačiau paaiškina, kad meilė – tai ne tik troškimas, ne tik jausmas, bet ir pasiryžimas eiti tuo pačiu keliu, kuriuo Jėzus ėjo, tai yra vykdyti Tėvo valią, gyventi pagal Dievo įsakymus ir visų pirma pagal artimo meilės įsakymą.

Jėzus pažada ir pagalbą: „Aš paprašysiu Tėvą, ir jis duos jums kitą Globėją, kuris liktų su jumis per amžius“ (Jn 14, 16). Tai Šventoji Dvasia – Dievo meilės dovana, suteikiama visų krikščionių širdims. Ji mus veda, mums šviečia, mus stiprina, kad sugebėtume įveikti visus gyvenime mūsų laukiančius sunkumus, padeda sekti Jėzų per džiaugsmus ir per kančią. Kai suklystame ir nusidedame, sakė Pranciškus, Šventoji Dvasia mums padeda keltis, neįklimpti dar giliau į blogį. Tik su jos pagalba mes galime būti tikrai laisvi žmonės, norintys ir sugebantys mylėti, suprantantys, kad mūsų gyvenimas – tai pašaukimas skelbti nuostabius dalykus, kuriuos Dievas nuveikia per juo pasitikinčius žmones.

„Švenčiausioji Mergelė Marija, iš kurios Bažnyčia mokosi klausytis Dievo Žodžio ir priimti Šventosios Dvasios dovaną, tepadeda mums kiekvienam džiugiai gyventi pagal Evangeliją ir atsiminti, kad mus nuolatos palaiko Šventoji Dvasia – dieviškoji liepsna, šildanti mūsų širdis ir nušviečianti mūsų kelią.“  (JM / Vatican News)

Mons. Adolfas Grušas       2020-05-17 12:43

Gyventi – tai Jėzaus svarbiausias siekis, nes Jis atėjo, kad mums duotų gyvenimą. Gera žinoti, jog tikėjimo vertės įrodymas slypi jo galioje perkeisti ir saugoti žmoniją, gyvenimą, jo pilnatvę.
„Jei mane mylite, – jūs laikysitės mano įsakymų“, – sako apaštalams Jėzus. Viskas prasideda nuo jautrių ir pagarbos kupinų žodžių: „Jei mane mylite“. Tas „jei“ yra tarsi atskaitos taškas, paprastas, laisvas ir keliantis pasitikėjimą. Čia kalbama ne apie paliepimą ar prievartą, bet apie paprastą fakto konstatavimą: jei mylite, jūs įžengsite į naują pasaulį. Tai galime paliudyti, remdamiesi savo pačių patirtimi. Kai žmogus myli, tada nušvinta saulė, visi darbai atliekami lengvai, su užsidegimu ir džiaugsmu. Gyvenimas tada tampa panašus į pražydusią gėlę…
Jėzus sako mokiniams: „Jūs laikysitės mano įsakymų“. Jėzaus įsakymai tokie yra ne todėl, kad Jis mums kažką liepia, bet todėl, kad tame telpa Jis pats ir visas Jo gyvenimas. Jei mylite mane, gyvensite kartu su manimi, – tokia yra jų prasmė ir tikslas! Jei myli Kristų, Jis gyvena tavo mintyse, žodžiuose ir juos perkeičia, o tu pradedi pažinti tą laisvės, ramybės, atleidimo, padengtų stalų ir draugiškų apsikabinimų, gerų santykių ir gyvenimo grožio jausmą, pradedi gyventi gerą, gražų ir palaimingą Kristaus gyvenimą. Tikriausiai apie tai mąstė šventasis Augustinas, ištaręs savo garsiuosius žodžius: „Mylėk ir daryk, ką nori“. Jei myli, niekuomet negalėsi sužeisti, išduoti, apiplėšti, įskaudinti ar išjuokti. Jei myli, negalėsi elgtis kitaip, kaip tik padėti, priimti, laminti. Taip atsitinka dėl to vidinio mumyse esančio ir priimto įstatymo, kuris yra reiklesnis už bet kokias išorines normas: mylėk, o paskui eik ten, kur tave veda širdis.
Savotiškoje, jaudinančioje, bet drauge įtikinančioje monotonijoje Jėzus septyniskart šio sekmadienio Evangelijos ištraukoje pakartoja: jūs manyje, aš jumyse, būsiu su jumis, ateisiu pas jus… Šiais žodžiais Jis atskleidžia apaštalams savo svajonę apie bendrystę.
Aš esu Tėve, jūs manyje, aš jumyse, – tai reiškia: vienas kitame, susivieniję, paskendę vienas kitame, be galo artimi. Jėzus ieško sau vietos mūsų širdyje. Esame šakelės, sujungtos su vynmedžiu, saulės spinduliai, žiežirbos milžiniškame gyvenimo lauže, gaivaus vėjo gūsiai… Šį suvokimą dar labiau sustiprina Jėzaus pažadas: „Nepaliksiu jūsų našlaičiais“. Nesame našlaičiai ir niekada jais nebūsime, niekuomet neliksime užmiršti, niekas mūsų negalės atskirti nuo Dievo. Kristaus buvimas nėra tikslas, kurį dar turime pasiekti, nėra mums tolimas. Šis buvimas jau yra mums duotas, yra mūsų viduje, jis neišnyksta, – tai niekuomet neišsenkantis šaltinis.
Daugelis suvokia tikėjimą kaip kelionę link trokštamo ir dar nepasiekto tikslo, kai kam tai atrodo tarsi prarastos laimės ilgesys, kurį tikėjimas padeda išgyventi. Jėzus ryžtingai atmeta tokią pažiūrą. Jis mūsų tikėjimą pagrindžia pilnatve, o ne tuštuma, dabartimi, o ne praeitimi, meile Gyvajam, o ne ilgesiu. Mes jau esame Dieve taip, kaip vaikas yra motinos įsčiose. Ji, nors ir nematydama, tūkstančiais būdų patiria jo buvimą, savimi jį saugodama, šildydama, maitindama, globodama…
Tada mums tampa aiškus ir Jėzaus išsakytas tikslas: „Aš gyvenu ir jūs gyvensite“. Gyventi – tai Dievo pašaukimas, Jėzaus svarbiausias siekis, nes Jis atėjo, kad mums duotų gyvenimą. Gera žinoti, jog tikėjimo vertės įrodymas slypi jo galioje perkeisti ir saugoti žmoniją, gyvenimą, jo pilnatvę.
O tada mes pajuntame ir švelnų Dievo artumą…

Mąstymas       2020-05-17 12:38

Prašyti jautraus Jėzaus rūpesčio gilios patirties

Jėzus atsisveikina su mokiniais. Ir aš noriu būti kartu su apaštalais ir klausytis Jo žodžių, kurie yra persmelkti ypatinga meile. Jėzus kviečia mane į gilų draugystės ryšį su Juo. Labiausiai tinkamas atsakymas, kurį galiu Jam duoti, – tai ėjimas Jo įsakymų keliu.

*

Jėzus užtikrina, kad meldžiasi už mane Tėvui. Pasistengsiu ilgiau sustoti ties žodžiais: „Aš paprašysiu Tėvą...“. Įsisąmoninsiu, kad Jėzus kalbasi su Tėvu apie mano gyvenimą. 

*

Įsivaizduosiu, kaip Tėvas klausosi Jėzaus prašymų, kuriais Jėzus užtaria mane, kaip su jautrumu atsiliepia, vykdo Jo prašymus ir siunčia man Tiesos Dvasią Globėją. Įsisąmoninsiu, kad kiekviena mano gyvenimo akimirka yra Dievo dovana. Šlovinsiu Jį už Jo jautrią meilę.

*

Akimirkai įsiklausysiu į jautrius Jėzaus žodžius, sakomus apaštalams ir man: „Nepaliksiu jūsų našlaičiais – ateisiu pas jus“. Prisiminsiu savo vienatvės ir beviltiškumo akimirkas, kai jaučiausi tarsi atmestas, nemylimas, nenorimas vaikas. Įsisąmoninsiu, kad Jėzus niekada manęs neapleidžia. Paprašysiu, kad galėčiau giliai išgyventi šitą tiesą.

*

Jėzus atskleidžia man savo artumo paslaptį. Jis primena man, kad pilnai pažinsiu Jį tik amžinybėje. Dabar man yra reikalingas tikėjimas, jog Jis yra manyje, o aš Jame. Pasidžiaugsiu šita tiesa. Jėzus visada nešioja mane savo širdyje. Paklausiu savęs: ką dabar jaučia mano širdis? Ar ji yra Jam atvira?

*

Nuoširdžiame pokalbyje atskleisiu Jėzui savo širdies išgyvenimus, kurie gimsta išgirdus Jo pažadą.

Išpažinsiu Jam:

„Esi didžiausias mano gyvenimo pažadas“.
Kasdienapmastau.lt

ah1       2020-05-17 8:51

Tiesa - gamtos dėsniai.

Šios dienos       2020-05-17 8:27

Geroji žinia yra TIESOS DVASIA
Kaip pasireiškia tiesa žmoguje? Kas Ją turi savo širdyje? Kas dėl Jos nepagailės savo gyvybės, kaip tai darė anų laikų Dievo vaikai? Ar Drąsius ir Neringa ne dėl tiesos padėjo savo gyvybę, o ji pasirinko tremtį, kalėjimą ir pajuokas sugrįžus į Lietuvą. Štai kur atsiskleidžia tikroji Dievo Tiesos Dvasia. Ar ta, filmuota medžiaga apie patyčias, nejaudina jūsų? Ar dar galima tikėti melu per lnk ir lrt?
    Štai kur yra Dievas, Jis yra su tais kovotojais už Tiesą, tai jų širdyse yra Dievas, nes jie nieko nebijo, nes juose yra Dievas, o ne su tais, kurie mini 100 metų sukaktis ir nemato DIEVO DVASIOS TIESOS.

>> Cha       2020-05-17 8:05

Prostitutės vesti nebūtina, bet gulėti su ja irgi nebūtina. Visa kita rašote teisingai.

Cha       2020-05-17 7:35

o būtina prostitutę vesti? Čia yra jos profesija. Bet labai nuostabu, kad Drąsius neišsižadėjo savo vaiko ir padėjo už ją savo gyvybę. O teisėja Neringa prarado viską, tik ne sąžinę, t.y. Dievą savo širdyje. Gaila, kad mūsiškiai herachai nebeturi sąžinės balso.

Provokatorius - į 5:56       2020-05-17 7:23

Iš kitos pusės, Drąsius be šliūbo suguldamas su Laimute, padarė nuodėmę - ir po to viskas prasidėjo. Tai kodėl dabar S.Tamkevičius turėtų kažkaip imti srėbti tos nuodėmės pasekmes?

TIESOS DAVASIA       2020-05-17 5:56

mūsų GLOBĖJA
geri kardinolo Sigito palinkėjimai:
“Šiandien taip pat svarbu renkantiems politiko kelią, kad pagrindinis motyvas būtų ne egoistiški interesai, bet meilė Lietuvai ir jos žmonėms. Todėl labai raginčiau Lietuvos žmonės, kurie šių metų rudenį rinks naująjį Lietuvos Seimą, kiek tai žmogiškai įmanoma, bandyti įsitikinti, ar tie, už kuriuos atiduos savo balsą, vadovausis meile Lietuvai ar tik sieks įgyvendinti savo egoistiškus interesus.”
    Tik neseniai gautas garbus titulas “kardinolas”. Didelis popiežiaus Pranciškaus pripažinimas už patirtą  susidorojimą sovietinių banditų. Tada jus kardinole vedė, tikrai vedė TIESOS DVASIA, bet kodėl JI dabar tyli jūsų širdyje, kodėl nei žodžio apie Dievo mums duotus neparodytus, slėptus faktus apie Deimantės susidorojimą? Negi jums visiems užsiuvo kas burnas? Juk Steigiamąjį Seimą vedė net dvasininkija, kurie nieko nepabūgo. Gal jie neturėjo ko prarasti? o štai jūs kažką tai bijote prarasti?
    Visagalis karantinas, kuriam besąlygiškai pakluso LVK, taip ištuštino bažnyčias ir prisidėjo prie žmonių gąsdinimo, bei daugelių susirgusių depresija. Šokate kartu su dabartiniais valdžiažmogiais pasiutpolkę ir siūlote protigai pasirinkti rinkimuose. Siūlau, kad geriau girdėtumėte ką sako popiežius Pranciškus ir patys, savo pavyzdžiu rodytumėte, TIESOS DVASIOS kelią, Kur JŪS, anų laikų disidentai?


Rekomenduojame

Raimondas Navickas. „Gyveni sau žmogus ir net neįtari, kad tave bandoma įkišti į kalėjimą!“

Audrys Karalius. Nacionalinis stadionas Vilniuje 1984–2020: trumpa Ligos istorija

Neringa Venckienė: „Su Deimante dabar kažkas ne taip…“

Tomas Bikelis. VU fizikas KTU „mokslininkui“ apie 5G: pagrįstos abejonės ir miglota ateitis (autoriaus atnaujinta)

Geroji Naujiena: Jis yra čia ir dabar, Jis yra su mumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos

Vitalijaus Balkaus replika „Iš savo varpinės“: Maistininkai grasina supūdyti produkciją, arba Kodėl „nematoma rinkos ranka“ taip ir lieka nematoma?

Justas Stankevičius. Ar Sorošas šeimininkauja Lietuvoje?

Neringa Venckienė: „Jie mano, kad mane žemina. Bet manęs jie nepažemins…“

Iš Tiesos.lt pašto: Edmundas Paškauskas. Pandemijos ir rizika vyresnio amžiaus žmonėms, arba Kada bus išrasti skiepai nuo nužmogėjimo? (II)

Verta paminėti. Julijonas Būtėnas: žurnalistas ir laisvės kovotojas

Algimantas Rusteika. Kai suprasit, kad turim ką turim, turėsit gerą laiką

Atmintinos datos: operacija „pavasaris“ – 1948 m. gegužės 22–24 d. iš Lietuvos ištremta apie 40 tūkst. žmonių

Nacionalinis susivienijimas reikalauja nutraukti vyresnio amžiaus asmenų diskriminaciją

Dovilas Petkus. Įtakingi veikėjai susirūpino savo tamsia praeitimi

Robertas Grigas. Šv. Jono Pauliaus II šimtmečiui

Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka pristato: knyga „Lietuvos partizanų valstybė“

Andrius Švarplys. Legenda

Vytautas Radžvilas. Apie lietuviškąjį čiukčio sindromą

Skiepų karai. Ramūnas Aušrotas: Klausimas tik toks: ar bus taikoma „grubi prievarta“, ar…

8-tosios Garliavos antpuolio metinės: neabejingi piliečiai ir vėl klausė: „Ar dar gyva Deimantė?“ Papildyta Neringos Venckienės komentaru

Eligijus Dzežulskis-Duonys. Kaip atkurti pašlijusią ES reputaciją?

Per 500 žmonių pasirašė laišką Lietuvos vyskupams dėl Komunijos dalijimo būdo

Liudvikas Jakimavičius. Gyvenimo redaktorius Covidas

Kerouaco vertėja Irena Balčiūnienė – apie Mykolaitį-Putiną ir kiekviena proga jį menkinantį Tomą Venclovą

Neringa Venckienė. Valstybė laikosi ant melo pamatų

Algimantas Rusteika. Gyvename linksmiau ir laisviau

Liudvikas Jakimavičius. Prisiklausėme

Jonas Švagžlys. Apie opozicijos atstovų sekamas sėkmės istorijas

Rasa Čepaitienė. Mažumų valstybė

Vytautas Sinica. Būtina naikinti Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.