Geroji Naujiena

Geroji Naujiena: „Tavo tikėjimas išgelbėjo tave. Eik rami!“

Tiesos.lt redakcija   2016 m. birželio 12 d. 1:19

8     

    

Geroji Naujiena: „Tavo tikėjimas išgelbėjo tave. Eik rami!“

Vienas fariziejus užsiprašė Jėzų pietų. Atėjęs į fariziejaus namus, jis sėdo prie stalo. Ir štai moteris, kuri buvo žinoma mieste nusidėjėlė, patyrusi, kad jis fariziejaus namuose, atsinešė alebastrinį indą kvapaus tepalo ir, verkdama priėjusi iš užpakalio prie jo kojų, ėmė laistyti jas ašaromis, šluostyti savo galvos plaukais, bučiavo jo kojas ir tepė jas tepalu. Tai matydamas fariziejus, kuris buvo Jėzų pasikvietęs, samprotavo pats vienas: „Jeigu šitas būtų pranašas, jis žinotų, kas tokia ši moteris, kuri jį paliečia, – kad ji nusidėjėlė!“

O Jėzus prabilo: „Simonai, turiu tau ką pasakyti“.

Tas atsiliepė: „Sakyk, Mokytojau!“

„Skolintojas turėjo du skolininkus. Vienas buvo skolingas penkis šimtus denarų, o kitas – penkiasdešimt. Jiems neturint iš ko atiduoti, jis dovanojo abiem. Katras labiau jį mylės?

Simonas atsakė: „Manau, jog tasai, kuriam daugiau dovanota“.

Jėzus tarė: „Teisingai nusprendei“.

Ir, atsisukęs į moterį, jis tarė Simonui: „Matai šitą moterį? Aš atėjau į tavo namus, tu nedavei man vandens kojoms nusimazgoti, o ji suvilgė jas ašaromis ir nušluostė savo plaukais. Tu manęs nepabučiavai, o ji, vos man atėjus, nesiliauja bučiavusi man kojų. Tu aliejumi man galvos nepatepei, o ji tepalu patepė man kojas. Todėl aš tau sakau: jai atleidžiama daugybė jos nuodėmių, nes ji labai pamilo. Kam mažai atleista, tas menkai myli“.

O jai tarė: „Atleidžiamos tau nuodėmės“.

Sėdintieji kartu už stalo pradėjo svarstyti: „Kas gi jis toks, kad net ir nuodėmes atleidžia?!“

O jis dar tarė moteriai: „Tavo tikėjimas išgelbėjo tave. Eik rami!“ (Lk 7, 36–8, 3)

Melsdamiesi už Lietuvą Tiesoje – asmeniškai ar bendruomenėje – prašykime Jėzaus malonės, kuri perkeistų mūsų širdis ir leistų sutikti gyvąjį Dievą, Jo gailestingąją, išganingąją meilę.

Mons. Artūras Jagelavičius. Kas gelbsti žmogų?

„Bažnyčios žinios“ | 2016 (5)

Šiais laikais vis labiau prarandama nuodėmės sąvoka. Žmogus vis labiau suprimityvina blogio sampratą, norėdamas įgyti kuo daugiau laisvių, jis pamažu praranda ir atsakomybės jausmą. Žydų Talmudas sako: „Dažnas du kartus padaręs nuodėmę pradeda jos nebelaikyti nuodėme.“

Nuodėmė nugali tą, kuris su ja pradeda derybas. Ne vienas žmogus pasiduoda apgaulingam savęs pateisinimui. Taip atsitinka, nes nuodėmė iš pradžių yra maloni, paskui darosi vis lengviau ją padaryti, nuodėmė tampa miela, dažna ir įprasta. Tada žmogus ima nebeatgailoti ir užkietėja prarasdamas norą taisytis. Toks žmogus yra labai arti pražūties. Nuodėmė yra panaši į bedugnę: kuo giliau, tuo tamsiau. Ji padaro žmogaus širdį nedorą, bejausmę, užsispyrusią. Kur žmogus nuodėmės nelaiko nuodėme, ten jam nereikia nei Dievo, nei Jo teikiamo gailestingumo. Viena iš siaubingiausių žmogaus gyvenimo situacijų yra Dievo gailestingumo atmetimas. Štai kodėl Dievas nuolat siuntė žmonijai pranašus, tuos tikrosios tiesos apie žmonių širdžių būklę skelbėjus. Jėzų kaltino, kad jis yra nusidėjėlių bičiulis. Kokia prasme bičiulis? Gelbėjimo iš nuodėmės prasme.

Žmogų išgelbėja meilės Dievui atgaivinimas, kai apkabiname nukryžiuoto Kristaus kojas ir laistome jas atgailos bei meilės ašaromis, nušluostydami pasitaisymo iš nuodėmės plaukais. Pagarsėjusi mieste nusidėjėlė, nekreipdama į nieką dėmesio, verkdama apkabino Jėzaus kojas. Kažkas pasikeitė: Jėzus jai padėjo suprasti jos nuodėmingumą, Dievo gailestingumą ir begalinę meilę nusidėjėliui. Susitikimas su Jėzumi pakeitė jos gyvenimą, ją išgelbėjo iš nuodėmių liūno.

Tačiau šią nuostabiai jaudinančią sceną stebėjo vienas kietaširdis fariziejus. Štai kodėl Jėzus jam pasakė trumputį palyginimą apie du prasiskolinusius skolininkus, kurių vienas buvo dešimt kartų už kitą labiau įsiskolinęs. Čia būtina atkreipti dėmesį į tai, kad jiems neturint iš ko atiduoti, skolintojas dovanoja skolą abiem. Tačiau daugiau prasiskolinęs supranta, jog šeimininkas padarė jam didelę malonę: dovanojo didžiulę skolą. Skolintojas pirmas parodė meilę ir gailestį pasiskolinusiems žmonėms. Taip ir Dievas, jis pirmas parodo meilę ir gailestingumą nusidėjėliui. „Katras labiau jį mylės?“ – ši atliepiamoji meilė ateina jau po to, kai žmogus įsisąmonina begalinę Dievo meilę ir gailestingumą nusidėjėliui. Mūsų nuodėmingumo supratimas neturi sukelti nusiminimo ir vilties netekimo, bet priešingai: paskatinti mus su didžiule meile ir viltimi kreiptis į Dievo meilę ir gailestingumą. Nusidėjėlė moteris savo nuodėmingumo supratimą išreiškė dviem būdais: skausmu ir meile. Kančia, savo nuodėmingumo supratimas, Kristaus šventumo pajautimas atsispindi šios nelaimingos nusidėjėlės ašarose. Atgailos kančia pastūmėjo ją ne į neviltį, bet į Jėzaus meilę. Kelyje pas Viešpatį ji nekreipė jokio dėmesio nei į fariziejų, nei į apkalbas, nei į pasmerkimus – tematė Jėzaus šventumą ir gailestingumą. Ašaros, kvepalai, kojų bučiniai, kojų šluostymas plaukais – visa tai išreiškė jos išpažintį, jos kelią į Dievo gailestingumą, kad atsirastų nepertraukiamas meilės ryšys su Dievu. Labiau Dievą mylės tas, kuriam daugiau dovanota.

Tačiau šioje dramatiškoje scenoje Kristus nepamiršta pamokyti fariziejų kilniaširdiškumo. Fariziejus elgėsi kaip teisėjas: jis pirmiausia teisia nusidėjėlę moterį, o paskiau ir Jėzų. „Jeigu šitas būtų pranašas, jis žinotų, kas tokia ši moteris, kuri jį paliečia, – kad ji nusidėjėlė.“ Fariziejaus akimis žiūrint, ši moteris jau yra amžiams surišta su nuodėme. Ji gali daryti kokius tik nori atgailos darbus, tačiau jam ji liks amžiams nusidėjėlė. Fariziejui atrodo, jog ryšys tarp asmens ir nuodėmės yra nepertraukiamas. Toks fariziejaus nusiteikimas atmeta bet kokią nusidėjėlių meilę. Net duotis nusidėjėlio paliečiamam jam atrodo nuodėmė. Širdyje atsiranda atsiskyrimas ir nuo Dievo gailestingumo. Dėl tokio fariziejaus nusistatymo Jėzus priekaištauja: Simonai, tu man kojų nenuplovei, nenušluostei, nepabučiavai, aliejumi galvos nepatepei. Nes tu esi tas skolininkas, kuris buvo dešimt kartų mažiau prasiskolinęs, todėl ir mažiau myli mane. Jėzus pastato fariziejų į jo vietą: mažiau mane myli, negu ši mieste žinoma nusidėjėlė, nes išpuikėliškai laikai save mažu nusidėjėliu. Štai kur yra povandeninis pavojingas rifas mūsų gyvenime: laikyti save be nuodėmės, manyti, kad esi teisus. Tuomet nereikia Dievo gailestingumo, nereikia atgailos, nereikia išpažinties. Fariziejus užmiršo, ką sako Rytų išmintis: „Kovok su nuodėme, taikykis su nusidėjėliais. Neapkęsk blogio žmoguje, bet mylėk patį žmogų.“ Deja, fariziejui buvo sunku tą padaryti: jis neatskiriamai sutapatino nuodėmę su žmogumi. „Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas gailestingas. Neteiskite ir nebūsite teisiami; nesmerkite ir nebūsite pasmerkti; atleiskite ir jums bus atleista“ (Lk 6, 36–37). Jeigu norime patirti Dievo meilę ir gailestingumą, turime nusižeminusia širdimi prisipažinti esą nusidėjėliai.

Vyskupas šv. Ambraziejus Milanietis (+397), padaręs didelę įtaką šventojo Augustino atsivertimui, parašė nuostabią maldą, kuri gali mums padėti geriau suprasti Dievo meilę ir gailestingumą. „Ateik, Viešpatie Jėzau, ieškok savo tarno, ieškok išsekusios avies. Ateik, ganytojau! Palik kitas devyniasdešimt devynias ir ateik ieškoti vienintelės pražuvėlės. Ieškok manęs, nes aš ieškau tavęs. Ieškok manęs, raski mane. Teikis priimti, kurį randi. Užsimesk ant pečių tą, kurį priimi… Tad ateik, Viešpatie, ieškoki savosios avies, ateiki Tu pats! Ateiki, klaidžiojančių išgelbėjime, pavargusių poilsi, mirštančiųjų gyvybe.“

Baznycioszinios.lt

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

"Bažnyčios žinios" vergiškai pataikavo       2016-06-14 9:59

liberaliajai Lietuvos dvasininkijai, o gal ir dabar tebesilaiko tokios pozicijos, nebesidomiu. Ir šiame straipsnyje įmaišė  deguto.

Letas Palmaitis Mesui       2016-06-13 16:08

Vardas JHS nėra aramėjiškas, bet hebrajiškas. Tai sutrumpinimas, kuris plito, ko gero, jau tarp aramėjiškai kalbančių žydų.
Šis sutrumpinimas savo ruožtu yra pilnesnės formos trumpinys, o pilnesnioji irgi yra santrumpa pilnojo vardo, kurio pirmieji du skiemenys atitinka VARDO, kurį uždrausta tarti, du pirmuosius skiemenis ir yra pilnojo JHS vardo pirmasis dėmuo. Šio pamatinio pilnojo vardo antrasis dėmuo yra imperfektinė 3-jo asmens veiksmažodinė forma jašūa‘ (paskutinysis “a” kadais buvo įterptinis ultratrumpas, kad būtų galima ištarti galinį gomurinį skardųjį priebalsį ‘ (vadinamą ‘ainą, gyvą arabų kalboje bei iš arabų kraštų kilusių žydų tartyje) “teišgelbėja”. Taigi nereikia painioti šio paskutinio sando su JHS vardu, kurio antrasis balsis ne “a”, bet “e”.
Jokio aramėjų meshiba nėra buvę. Jūsų “šaltinis” šlubuoja. Yra hebrajų žodis mašīah “pateptasis”, su dusliuoju “ainu”, t,y, chetu, gale bei su tuo pačiu kadais įterptiniu ultratrumpu “a” prieš jį. Korane hebrajų mašīah dėsningai atitinka arabų masīh- + linksnių galūnės -u, -i arba -a su artikeliu ar be jo.
Iš hebrajų mašīah yra kilęs tiek žodis mesijas, tiek jo graikiškas vertimas christós.
Jokio “dvigubo titulo” nėra. JHS yra įprastas vardas, tačiau bet kuris originalus vardas visada turi pirminę reikšmę, ne “titulą”. Titulu galėtume laikyti nebent “pateptasis”, tačiau abraominėje tikyboje tai ne titulas, bet ateisiančio Karaliaus apibūdinimas.
Tradiciniai (halachiniai) žydai nelaiko JHS Kristumi ir laukia kito Kristaus, kurio vardas, anot jų, visai nebūtinai turi būti JHS. Mesijiniai judėjai tiki taip, kaip ir tradiciniai konstantininiai krikščionys: JHS ir yra Kristus.
Žydų tradicijoje nėra sutarimo dėl Biblijoje išpranašauto kenčiančio Atpirkėjo ir dėl karaliaujančio Mesijo, kad tai tas pats asmuo. Tikėjimas antruoju atėjimu panaikina šį nesutarimą.
“Almaliteros” leidykloje (jos redakcijoje) pagal apibrėžimą negali būti hebraisto semitologo.

Mes       2016-06-12 19:37

“Mes išsiaiškinom, kad žodis ” Jėzus” paprasčiausiai kildinamas iš aramėjiškojo Yesubua, kuris gali reikšti Jošua, bet taip pat gali reikšti     “išvaduotojas. ” išganytojas”. Todėl tai gali būti tik titulas. Dar mes pastebėjome kad “Kristus"kilęs iš christos, graikiškojo aramėjų meshiba vertimo, tai reiškia ” pateptasis”. Tad mes susiduriame su dvigubu titulu:    ” Pateptasis išvaduotojas”( arba išganytojas). pusl. 84 Michael Baigent     ” Jėzaus byla” Almalitera, Vilnius 2008

Nuomė       2016-06-12 19:23

Nuomonė : Jėzus Kristus yra tik mito apie Adonį, Ozirį ir Mitrą versija : - visi trys gimė iš nekalto prasidėjimo ir prisikėlė iš mirusiųjų  ir Jėzus Kristus taip pat gimė  iš nekalto prasidėjimo ir prisikėlė iš numirusiųjų.
Aukso žodžiai posakis „ Religija – tai opiumas liaudžiai“, priklausantis rabino sūnui žinomam slapyvardžiu Karlas Marksas ir Karlas Markas labai gerai žinojo apie ką kalba nes jo tėvas rabinas ir pardavinįėjo tą opiumą

Letas Palmaitis       2016-06-12 16:13

Amen.
Širdingai sveikinu visus mesijinius judėjus bei prijaučiančius, taip pat visus tradicinio tikėjimo žydus, sulaukus Šavū‘ot šventės,
atnaujintoje svetainėje
http://www.messianic.lt !
PS Mąstydami apie Evangeliją, nepamirškime, kad ginčai tarp Mesijo ir apibendrintais “fariziejais” vyksta žydams būdingu ekstremaliu poleminiu būdu. Viešpats tik kreipdamasis į Savo oponentus apibendrina būtent tai, kas būtent juos dažnai vienija neigiama prasme, bet tai nereiškia, neva “fariziejai” vos ne keiksmažodis bei veidmainio ir blogo žmogaus sinonimas. Tarp fariziejų būta ir Jo mokinių, tačiau vargu ar tokių būta tarp sadukėjų, su kuriais išvis niekad nepolemizuojama, nes nėra prasmės (mat fariziejai sprendė svarbius su dorove susijusius elgesio klausimus, o sadukėjams tai nerūpėjo). Todėl būtent fariziejai, kurie įtakojo liaudį, buvo tinkamiausi oponentai ir ta prasme daug artimesni Jam nei turtiniam elitui atstovavę sadukėjai. Talmude yra teiginių, atitinkančių Evangelijos teiginius. Tikras šios žydų tradicijos ir krikščionybės priešiškumas (neminint I amžiaus politinės kovos su romėnais fono) - jau vėlesnių epochų dalykas, o naujų krikščionių iš nežydų “indėlis” į šį priešiškumą yra neginčijamas.

O jei žmogus neieško       2016-06-12 14:00

tikėjimo ir atleidimo,nesigaili?Ką daryti.Kad ir dovanai atleidi,tai jis vėl meluoja ir kenkia.Tokį reikia palikti vieną?

Tepk       2016-06-12 9:23

Vaizdelis siunčia žinią kad Dievas nuodėmių neatleidžia, o žmogus atleidžia reikia tik “patept”.

Jadzė Davatkienė       2016-06-12 7:23

Širdies atgaiva čia. Tiek gerų naujienų, kad uch….


Rekomenduojame

Įbauginti prezidentai. Vytautas Matulevičius prakalbino Valdo Adamkaus vyriausiąjį patarėją Darių Kuolį

Andrius Švarplys. Kam – anarchija, o kam – „meilės vasara“

Liudvikas Jakimavičius. Šimašiaus pliažas

Justas Stankevičius. Kaip pasikeitė Vokietijos viešasis saugumas nuo pabėgėlių krizės pradžios?

Ir undinėlė rasistė...

Nida Vasiliauskaitė. Apie institucinį rasizmą

Neringa Venckienė. Neatsakyta iki šiol

Liudvikas Jakimavičius. „Vyčiui pliaže – ne vieta“

Kviečiame į kasmetinę Lietuvos laisvės kovotojų atminimo šventę: susitinkame liepos 4 d. Mūšios Didžiosios Kovos apygardos partizanų parke

Robertas Grigas. Aleksandr Galič apie (pra)tylėjimo kainą

Algimantas Rusteika. Apie ką giedosime liepos 6-ąją: apie Lietuvą ar apie vienybę su žmonija?

Rasa Baločkaitė. Kraupusis Merkinės stadionas

Andrius Švarplys. R.Šimašiaus ir Co akcijos matmuo – amputuoti istoriją, atmintį, kančios sakralumą

Per 20 organizacijų reikalauja Prezidento dėmesio istorijos politikai

Vilius Kavaliauskas. Lukiškės: Ką nutyli Vilniaus meras?

Ramūnas Aušrotas. Išlaikyti LRT gyventojams kainuoja triskart brangiau nei Vyriausybę

Nida Vasiliauskaitė. Mokslas yra dalykas didis

Vytautas Radžvilas. Kūjo ir pjautuvo šešėlis virš šeimos (II)

Liudvikas Jakimavičius. Dočys politikuoja

Atgimstantys paminklai. Kun. Robertas Gedvydas Skrinskas: Atkurkime Gumbių kaimo koplystulpį –  išgelbėkime istorinį paminklą

Povilas Urbšys: „Vytis yra tai, kas mus gali suvienyti“

Rasa Čepaitienė. Atsisakantys keistis

Nida Vasiliauskaitė. Apie Linos Žigelytės versiją iš serijos „Kas atsitiko Nidai Vasiliauskaitei?“

Iš propagandos frontų: Dainius Pūras. Apie smėlį ir paplūdimį Lukiškių aikštėje kaip laimingoje erdvėje

Povilas Urbšys: Jei bus priimta tai, ką siūlo valdantieji, Lukiškių aikštėje stovės ne Vytis. Argi tai ne dar viena išdavystė?

Ne juokas. Politinis kompasas pagal liberalus

Andrius Švarplys. Kas gali apginti žodžio laisvę ir laisvę apskritai?

Geroji Naujiena: Stiprūs Jo malone

Vytautas Matulevičius. „270 milijonų, kurie parklupdė Lietuvą“

Raimondas Navickas. O gal tai jokie NE vandalai? Gal tai PROTESTUOTOJAI?

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.