Geroji Naujiena

Geroji Naujiena: „Tavo brolis buvo miręs ir vėl atgijo, buvo žuvęs ir vėl atsirado!’“

Tiesos.lt redakcija   2016 m. rugsėjo 11 d. 1:54

1     

    

Geroji Naujiena: „Tavo brolis buvo miręs ir vėl atgijo, buvo žuvęs ir vėl atsirado!’“

Pas Jėzų rinkdavosi visokie muitininkai ir nusidėjėliai jo pasiklausyti. O fariziejai ir Rašto aiškintojai murmėdavo: „Šitas priima nusidėjėlius ir su jais valgo“.

Tuomet Jėzus pasakė jiems palyginimą: „Kas iš jūsų, turėdamas šimtą avių ir vienai nuklydus, nepalieka dykumoje devyniasdešimt devynių ir neieško pražuvusios, kolei suranda?! Radęs su džiaugsmu dedasi ją ant pečių ir, sugrįžęs namo, susikviečia draugus bei kaimynus, sakydamas: ‘Džiaukitės drauge su manimi! Radau savo pražuvėlę avį!’

Sakau jums, taip ir danguje bus daugiau džiaugsmo dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio negu dėl devyniasdešimt devynių teisiųjų, kuriems nereikia atsiversti“.

„Arba kuri moteris, turėdama dešimtį drachmų ir vieną pametusi, neužsidega žiburio, nešluoja namų ir rūpestingai neieško, kolei suranda? Radusi ji susivadina drauges bei kaimynes ir sako: ‘Džiaukitės su manimi, nes radau drachmą, kurią buvau pametusi’.

Sakau jums, šitaip džiaugiasi Dievo angelai dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio“.

Jis kalbėjo toliau: „Vienas žmogus turėjo du sūnus. Kartą jaunesnysis tarė tėvui: ‘Tėve, atiduok man priklausančią palikimo dalį’. Tėvas padalijo sūnums turtą. Netrukus jaunėlis, susiėmęs savo dalį, iškeliavo į tolimą šalį. Ten, palaidai gyvendamas, išeikvojo savo lobį.

Kai viską išleido, toje šalyje kilo baisus badas, ir jis pradėjo stokoti. Tada nuėjo pas vieną šalies gyventoją ir stojo jam tarnauti. Tasai jį pasiuntė į laukus kiaulių ganyti. Jis geidė prikimšti pilvą bent ankščių jovalo, kurį ėdė kiaulės, tačiau nė to jam neduodavo. Tada susimąstė ir tarė: ‘Kiek mano tėvo samdinių apsčiai turi duonos, o aš čia mirštu iš bado! Kelsiuos, eisiu pas tėvą ir sakysiu: ‘Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nesu vertas vadintis tavo sūnumi. Priimk mane bent samdiniu!’ Jis pasiryžo ir iškeliavo pas tėvą.

Tėvas pažino jį iš tolo, labai susigraudino, pribėgo prie jo, puolė ant kaklo ir pabučiavo. O sūnus prabilo: ‘Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nebesu vertas vadintis tavo sūnumi…’ Bet tėvas įsakė tarnams: ‘Kuo greičiau atneškite geriausią drabužį ir apvilkite jį. Užmaukite jam ant piršto žiedą, apaukite kojas! Atveskite nupenėtą veršį ir papjaukite! Puotaukime, linksminkimės! Nes šis mano sūnus buvo miręs ir vėl atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado’. Ir jie pradėjo linksmintis.

Tuo metu vyresnysis sūnus buvo laukuose. Eidamas namo ir prisiartinęs prie sodybos, išgirdo muziką ir šokius. Jis pasišaukė tarną ir paklausė, kas čia dedasi. Tas jam atsakė: ‘Sugrįžo tavo brolis, tai tėvas liepė papjauti nupenėtą veršį, kad sulaukė jo sveiko’. Tada šis supyko ir nenorėjo eiti namo.

Tėvas išėjęs pradėjo vadinti jį vidun.

O jis atkirto tėvui: ‘Štai jau tiek metų tau tarnauju ir niekad tavo įsakymo neperžengiau, o tu man nė karto nesi davęs nė ožiuko pasilinksminti su draugais. Bet vos tik sugrįžo šitas tavo sūnus, prarijęs tavąjį turtą su kekšėmis, tu tuojau jam papjovei nupenėtą veršį’.

Tėvas atsakė: ‘Vaikeli, tu visuomet su manimi, ir visa, kas mano, yra ir tavo. Bet reikėjo puotauti bei linksmintis, nes tavo brolis buvo miręs ir vėl atgijo, buvo žuvęs ir atsirado!’“ (Lk 15, 1–32)

Kai nusigręžę nuo Dievo – savo gyvenimo šaltinio, imame stokoti – gyvenimo džiaugsmo ar prasmės, vilties ar ramybės, atminkime – Jis nepaliauja mūsų ieškoti ir atrasti. Ši atleidimo malonė dar ir dar kartą kiekvienam mūsų asmeniškai patvirtina: Jo meilė stipresnė už nuodėmę – ji dovanoja Dievo vaikų laisvę ir garbę, sugrąžina orumą.

Remdamiesi šia visa perkeičiančia Dievo meilės patirtimi melskimės ir už Lietuvą Tiesoje – kiekvienas asmeniškai ar bendruomenėje prašykime sugrąžinti mus iš klystkelių į mylinčio Tėvo namus, kad pažinę tiesą apie save ieškotume Jo valios ir atrastume Jo trokštamą mums laimę – taptume Prisikėlimo žmonėmis.

Mons. Adolfas Grušas. Samdinio širdis ir Tėvo meilė

„Vienas žmogus turėjo du sūnus“…

Taip paprastai prasideda, ko gero, pats gražiausias Evangelijoje randamas palyginimas. Joks kitas pasaulyje parašytas puslapis negalėtų taip tiksliai nusakyti žmogaus būties ir jo gyvenimo kelių painiavos, niekur kitur nerasime tokio gilaus žvilgsnio į paties Dievo širdies jausmus.

Nuklydusi avis, pamesta drachma, namus palikęs sūnus… Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad tai pasakojimas apie Dievo pralaimėjimus, nors iš tikrųjų čia kalbama apie Dievo meilę. Meilė nugali visas netektis, nes Dievas ją visą atiduoda tam, kuris yra pražuvęs. Šiandien Mišių Evangelijoje girdimuose palyginimuose Dievas parodomas, kaip tas, kuris eina ieškoti net ir vieno dingusio. Pakanka vieno iš mūsų tarpo, tegul ir labiausiai suklydusio, kad Dievas visą save atiduotų jam.

Sūnus palaidūnas gali atrodyti ir ne pernelyg simpatiškas, tačiau jis yra artimas kiekvienam iš mūsų, nes jo istorija – tai kiekvieno mūsų istorija, o maištingas krizes taip pat visi esame išgyvenę. Dažnai rodomas maištas tampa tik įžanga išsakyti meilę.

Palaidūnui tenka ganyti kiaules… Laisvės apsvaigintas maištautojas tapo tarnu. Jis alkstant galėtų iš kiaulių pasivogti „bent ankščių jovalo“, tačiau, taip, kaip kiaulėms, jam tokio maisto nepakaks. Ar tai žiaurumas, gyvenimo grimasa? Ne, tai tik Dievo Apvaizda. Žmogus tampa savimi, kai suvokia, kad jo širdžiai reikia ne vien tuojau pat ir čia pasiekiamų dalykų. Tada ir tik tada prisimename savo namų duoną ir leidžiamės klejonėn pas tėvą.

Iš tiesų Dievui nerūpi motyvai, kuriais vadovaudamiesi mes grįžtame pas Jį. Gali būti, kad išsiilgome Tėvo, o gal paprasčiausiai esame alkani. Dievui pakanka, kad mes leidžiamės į kelionę ir Jis mus pamato „dar toli esant“, bėga pasitikti, apkabina, neleidžia kalbėti, nes nori išgelbėti mūsų širdį nuo savęs apkaltinimo, kai norisi pasakyti visą tiesą ir drauge suvokiame, kaip, tą tiesą pasakius, skauda. Dievas dovanoja, nes nenori, kad praeitis apsunkintų ateitį.

Tėvas nežiūri į praeitį ir net nereikalauja atgailos, jam nerūpi nei teisti, nei atleisti, bet vien tik suteikti naują ateitį. Jis nori išgelbėti suklydusį savo vaiką, kuris sutinka būti samdiniu. Dievas nori išgelbėti mus nuo mūsų pačių, trokšta, kad mūsų krūtinėje plaktų ne tarno, bet sūnaus širdis. Iš tikrųjų žmogų iš jo vidinio blogio ištraukia ne gailestis, ne baimė ar sąžinės priekaištai, bet galimybė turėti didingesnį ir gražesnį gyvenimą, Tėvo, didesnio už mūsų širdį apkabinimas ir džiaugsmas.

Tuo tarpu iš darbo grįžęs vyresnysis sūnus patenka į krizę. Jis doras ir nelaimingas, nes viską matuoja tik tuo, kas turi būti duota, skaičiuoja pajamas ir išlaidas: „Niekad tavo įsakymo neperžengiau, o tu man nė karto nesi davęs nė ožiuko“. Tai taisyklių besilaikančio samdinio žodžiai, pralaimėjusiojo prisipažinimas, kai geri darbai daromi į tai neįdedant širdies. Gal todėl mes ir sutinkame garbingus, bet nelaimingus žmones…

Vis dėlto tėvas nori išgelbėti ir šitą vaiką, trokšta pakeisti jo samdinio širdį: „Vaikeli, tu visuomet su manimi, ir visa, kas mano, yra ir tavo“.

Ar vyresnysis sūnus suprato tą norą? Ar tokį Dievo troškimą suprantame mes, jo klystantys vaikai?

Tėve, nesame verti, bet leidžiamės Tavo apkabinami, priimame Tavo duotą rūbą, džiaugiamės surengta švente. Esame amžini elgetos, amžini klajūnai. Esame Tavo skausmas ir Tavo džiaugsmas. Esame Tavo vaikai ir lieka tik padėkoti už šią dievišką tėvystę, kai žinome, jog visuomet esi su mumis.

Vatikano radijas

 

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Šiandien palaidojom dar       2016-09-11 20:44

vieną Černobylio auką.Sirgo vėžiu 7 metus.Mirė 52 metų.


Rekomenduojame

Vygintas Gontis. Kaip deklaracijas apie žinių ekonomiką paversti atsakinga valstybės viešojo sektoriaus bei mokslo ir studijų politika

Liudvikas Jakimavičius. Partijos ir išdavikai

Povilas Gylys. Kas Jums, profesoriau Janeliūnai?

Kun. Grégoire Celier FSSPX. Imigracija – principai, teisės, praktika (III)

Algimantas Rusteika. Metodiniai patarimai. Subalansuota LRT indrėms ritutėms, bet tinka ir ... žmonoms

Geroji Naujiena: Kad vaikščiotume Viešpaties šviesoje!

Regina Terleckienė. Sukilėlio likimas. Iš carinių baudėjų nagų ištrūkęs sukilėlis

Tomas Baranauskas. Vienas faktas yra neabejotinas

Nuo bačkos. Europarlamantarė Aušra Maldeikienė: konservatoriai man verti pagarbos, nes ...

Vygantas Malinauskas. Griūna dar vienas propagandos stereotipas

Kamilė Šeraitė. Kas vagia Lietuvos istoriją?

Povilas Gylys. Kodėl vieni skandalai eksponuojami, o kiti pridengiami?

Ramūnas Aušrotas. Lyčių lygybės prievaizdų užmačios

Leonas Merkevičius. „Perversmininkų“ bylos naujienos

Tautos forumo rezoliucija dėl LRT laidos „Spalvos. Gėjai tėčiai“

Valdas Vasiliauskas. „Mūsiškių“ premjera: nei bravo, nei švilpimo. Nieko

Vygintas Gontis Statistikos departamentui: kaip susidaro tie 0,6% BVP, kuriuos neva skiriame mokslui ir studijoms? Ir kodėl jų niekas daugiau nemato?

Liudvikas Jakimavičius. Ir pasklido kvapas

Rasa Čepaitienė. Baubinimas

Vokietija įveda sienų kontrolę: Europos be sienų svajonė žlugo negrįžtamai?

Vytautas Radžvilas. Ne rinkiminio turgaus prekeivių, bet kovojanti partija!

Advokatas Jonas Ivoška. Ar Lietuva yra teisinė valstybė? (II dalis)

Pirmą kartą paskelbtas žydų žudikų Paneriuose sąrašas

Jie labai myli kultūrą

Algimantas Rusteika. Kodėl aš negaliu jos pamiršti?

Vytautas Sinica. Drakoniška? Absoliučiai. Proporcinga? Ne. Ar tai atgrasytų nuo atitinkamų pažeidimų ateityje? Neabejoju

Kun. Grégoire Celier FSSPX. Imigracija – principai, teisės, praktika (II)

Advokatas Jonas Ivoška. Ar Lietuva tebėra yra teisinė valstybė?

Geroji Naujiena: Mūsų Viešpats Jėzus Kristus – Visatos Valdovas

Kodėl signatarui sopa širdį dėl Lietuvos?

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.