Geroji Naujiena

Geroji Naujiena: „Tavo brolis buvo miręs ir vėl atgijo, buvo žuvęs ir atsirado!“

Tiesos.lt redakcija   2016 m. kovo 6 d. 20:48

1     

    

Geroji Naujiena: „Tavo brolis buvo miręs ir vėl atgijo, buvo žuvęs ir atsirado!“

Pas Jėzų rinkdavosi visokie muitininkai ir nusidėjėliai jo pasiklausyti. O fariziejai ir Rašto aiškintojai murmėdavo: „Šitas priima nusidėjėlius ir su jais valgo“. Tuomet Jėzus pasakė jiems palyginimą:

„Vienas žmogus turėjo du sūnus. Kartą jaunesnysis tarė tėvui: „Tėve, atiduok man priklausančią palikimo dalį“. Tėvas padalijo sūnums turtą. Netrukus jaunėlis, susiėmęs savo dalį, iškeliavo į tolimą šalį. Ten, palaidai gyvendamas, išeikvojo savo lobį.

Kai viską išleido, toje šalyje kilo baisus badas, ir jis pradėjo stokoti. Tada nuėjo pas vieną šalies gyventoją ir stojo jam tarnauti. Tasai jį pasiuntė į laukus kiaulių ganyti. Jis geidė prikimšti pilvą bent ankščių jovalo, kurį ėdė kiaulės, tačiau nė to jam neduodavo.

Tada susimąstė ir tarė: „Kiek mano tėvo samdinių apsčiai turi duonos, o aš čia mirštu iš bado! Kelsiuos, eisiu pas tėvą ir sakysiu: Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nesu vertas vadintis tavo sūnumi. Priimk mane bent samdiniu!“ Jis pasiryžo ir iškeliavo pas tėvą.

Tėvas pažino jį iš tolo, labai susigraudino, pribėgo prie jo, puolė ant kaklo ir pabučiavo. O sūnus prabilo: „Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nebesu vertas vadintis tavo sūnumi…“

Bet tėvas įsakė tarnams: „Kuo greičiau atneškite geriausią drabužį ir apvilkite jį. Užmaukite jam ant piršto žiedą, apaukite kojas! Atveskite nupenėtą veršį ir papjaukite! Puotaukime, linksminkimės! Nes šis mano sūnus buvo miręs ir vėl atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado“. Ir jie pradėjo linksmintis.

Tuo metu vyresnysis sūnus buvo laukuose. Eidamas namo ir prisiartinęs prie sodybos, išgirdo muziką ir šokius. Jis pasišaukė tarną ir paklausė, kas čia dedasi. Tas jam atsakė: „Sugrįžo tavo brolis, tai tėvas liepė papjauti nupenėtą veršį, kad sulaukė jo sveiko“. Tada šis supyko ir nenorėjo eiti namo.

Tėvas išėjęs pradėjo vadinti jį vidun. O jis atkirto tėvui: „Štai jau tiek metų tau tarnauju ir niekad tavo įsakymo neperžengiau, o tu man nė karto nesi davęs nė ožiuko pasilinksminti su draugais. Bet vos tik sugrįžo šitas tavo sūnus, prarijęs tavąjį turtą su kekšėmis, tu tuojau jam papjovei nupenėtą veršį“.

Tėvas atsakė: „Vaikeli, tu visuomet su manimi, ir visa, kas mano, yra ir tavo. Bet reikėjo puotauti bei linksmintis, nes tavo brolis buvo miręs ir vėl atgijo, buvo žuvęs ir atsirado!’“ (Lk 15, 1–3. 11–32)

Švęsdami šį sekmadienį, kuris pagal seną Bažnyčios tradiciją dar vadinamas ir džiaugsmo (lot. „laetare“) sekmadieniu, junkimės į maldos grandinę už Lietuvą Tiesoje. Klausydamiesi palyginimo apie Tėvą, ištikimai mylintį visus savo sūnus, kiekvienas asmeniškai ir bendruomeniškai prašykime Dievo malonės nusigręžti nuo nuodėmės – pasirinkti Dievo vaikų laisvę: „Padėjau prieš tave gyvenimą ir mirtį, palaiminimus ir prakeikimus. Rinkis gyvenimą, kad tu ir tavo palikuonys būtumėte gyvi“ (Įst 30, 19)

Jonas Paulius II. Posinodinis apaštališkasis paraginimas „Reconciliatio et paenitentia“ vyskupams, dvasininkams ir tikintiesiems apie susitaikinimą ir atgailą Bažnyčios misijoje šiandien

Pratarmė: Dokumento ištakos ir prasmė

1. Kalbėti apie susitaikinimą ir atgailą reiškia kviesti mūsų laikų vyrus ir moteris iš naujo atrasti į mūsų kalbą išverstus žodžius, kuriais mūsų Gelbėtojas ir Mokytojas Jėzus Kristus pradėjo savo skelbimą: „Atsiverskite ir tikėkite Evangelija“ [1], tai yra priimti gerąją meilės, tapimo Dievo vaikais ir, vadinasi, brolystės naujieną.

Kodėl Bažnyčia vėl imasi šios temos ir šio kvietimo?

Troškimas geriau pažinti šiandienį žmogų bei šių laikų pasaulį, įspėti jų mįslę bei atskleisti jų slėpinį, įžiūrėti juose veikiančius gėrio ir blogio fermentus jau ilgą laiką verčia daugelį klausiamai žvelgti į šį žmogų ir pasaulį. Tai istoriko ir sociologo, filosofo ir teologo, psichologo ir humanisto, poeto ir mistiko, tačiau pirmiausia nerimastingas ir sykiu vilties kupinas ganytojo žvilgsnis.

Toks žvilgsnis ypač ryškus kiekviename svarbios Vatikano II Susirinkimo pastoracinės konstitucijos Gaudium et spes apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje puslapyje, pirmiausia jos išsamiose bei skvarbiose įvadinėse pastabose, taip pat kai kuriuose dokumentuose, kilusiuose iš mano garbingųjų pirmtakų, kurių iškilius pontifikatus paženklino istorinis bei pranašiškas šio ekumeninio Susirinkimo įvykis, išminties ir pastoracinės meilės.

Tarp įvairių būdingų mūsų epochos pasaulio ir žmonijos bruožų ganytojas, kaip ir kiti, deja, irgi įžvelgia egzistuojant daugybę gilių ir skausmingų susiskaldymų.

Suaižėjęs pasaulis

2. Šie susiskaldymai reiškiasi asmenų bei grupių tarpusavio santykių srityje ir taip pat apima didesnius visuomeninius darinius: dėl hegemonijos tarpusavyje grumiasi nacijos, šalių blokai. Žvelgiant į tokių susiskaldymų šaknis, nesunku įžiūrėti konfliktus, kurie, užuot išspręsti dialogu, tampa vis aštresni konfrontuojant bei nesutariant.

Dėmesingas stebėtojas, ieškodamas susiskaldymą keliančių elementų, atras jų pačių įvairiausių: nuo didėjančios grupių, socialinių klasių ir šalių nelygybės iki dar tikrai neįveiktų ideologinių antagonizmų; nuo ekonominių interesų susidūrimo iki politinės poliarizacijos; nuo gentinių skirtumų iki diskriminacijos dėl socialinių bei religinių motyvų. Negana to, kai kurie visiems regimi faktai yra tartum liūdnas susiskaldymo, kurio jie yra vaisius, veidas, nepaneigiamai konkrečiai parodantis to susiskaldymo rimtumą. Tarp tokių mūsų laikams būdingų skausmingų socialinių reiškinių galima paminėti:

– pagrindinių žmogaus teisių, pirmiausia teisės į gyvybę ir žmogaus orumą atitinkančią gyvenimo kokybę, laužymą; tai juo skandalingiau, nes apie šias teises neregėtai gražbyliaujama;

– klastingą kėsinimąsi į asmenų ir grupių laisvę, neišskiriant laisvės, kuri pažeidinėjama ir kuriai grasinama labiausiai, būtent laisvės turėti, išpažinti ir praktikuoti savo tikėjimą;

– įvairias diskriminacijos formas: rasinę, kultūrinę, religinę ir t. t.;

– smurtą ir terorizmą;

– kankinimo ir neteisingų bei neteisėtų prievartos formų taikymą;

– įprastinių ar branduolinių ginklų kaupimą ir ginklavimosi varžybas, reikalaujančias karo reikalams lėšų, kuriomis būtų galima palengvinti nepelnytą socialiai ir ekonomiškai atsilikusių tautų vargą;

– neteisingą pasaulio išteklių ir civilizacijos gėrybių paskirstymą, kurio aukščiausia apraiška yra socialinė sąranga, lemianti vis didesnį atotrūkį tarp turtingųjų ir neturtingųjų socialinių sąlygų [2].

Nenugalima tokių susiskaldymų galia paverčia pasaulį, kuriame gyvename, iki pamatų suaižėjusiu pasauliu [3].

Kita vertus, kadangi Bažnyčia, nesitapatindama su pasauliu ir nebūdama pasaulio, vis dėlto gyvena pasaulyje ir veda su juo dialogą [4], nestebėtina, kad ir jos struktūroje matoma žmonių visuomenę kamuojančio susiskaldymo atgarsių ir ženklų. Be jau šimtmečius slegiančio krikščioniškosios bendrystės skilimo, Bažnyčia šiandien savo viduje jaučia savo narių susiskaldymus, kuriuos lemia skirtingos pažiūros ir pasirinkimai doktrinos bei pastoracijos srityse [5]. Tokie susiskaldymai kartais gali atrodyti neįveikiami.

Nors tokios įplėšos iš pirmo žvilgsnio gali būti labai bauginančios, įdėmiau tyrinėjant nesunku apčiuopti jų šaknį: tai žaizda pačiame žmoguje. Tikėjimo šviesoje mes vadiname ją nuodėme: pradedant pirmaprade nuodėme, kiekvieno iš mūsų nešiojama nuo gimimo kaip pirmųjų tėvų paveldas, ir baigiant nuodėme, kurią kiekvienas iš mūsų daro, kai piktnaudžiauja savo laisve.

Susitaikinimo ilgesys

3. Vis dėlto tas pats tiriantis žvilgsnis, jei yra pakankamai skvarbus, pačiame karščiausiame susiskaldyme gali įžiūrėti aiškų troškimą, juntamą geros valios žmonių ir tikrų krikščionių, iš naujo sujungti tai, kas atsiskyrę, užgydyti žaizdas, visais lygmenimis atkurti esminę vienybę. Šis troškimas daugeliui virsta tikru susitaikinimo ilgesiu, nors tokia sąvoka ir nevartojama.

Kai kas susitaikinimą laiko utopija, galinčia tapti idealiu svertu siekiant autentiškai keisti visuomenę; kitiems tai sunkiai įgyjamas dalykas ir dėl to tikslas, siektinas rimtais apmąstymais bei darbais. Bet kuriuo atveju nuoširdus bei nuoseklus susitaikinimo siekimas neabejotinai yra pagrindinis mūsų visuomenės akstinas, savotiškas nenuslopinamo taikos troškimo atspindys ir, kad ir kaip būtų paradoksalu, juo stipresnis, juo grėsmingesni susiskaldymo veiksniai.

Tačiau susitaikinimas turi būti ne mažiau gilus negu susiskaldymas. Susitaikinimo ilgesys ir pats susitaikinimas bus visiškai veiksmingi tik tada, kai pasieks – kad užgydytų – pirmapradę žaizdą, kuri yra visų kitų žaizdų šaknis, tai yra nuodėmę.

Sinodo požiūris

4. Todėl kiekviena institucija ar organizacija, skirta tarnauti žmogui ir trokštanti išgelbėti jį atsižvelgiant į jo pagrindinius matmenis, privalo skvarbiau pažvelgti į susitaikinimą, siekdama geriau suvokti jo reikšmę bei visą svarbą ir padaryti reikiamas praktines išvadas.

Jėzaus Kristaus Bažnyčia negali to atsisakyti. Su motinos atsidavimu ir mokytojos išmintingumu ji uoliai ir rūpestingai ieško visuomenėje ne tik susiskaldymo, bet ir ne mažiau iškalbių bei reikšmingų susitaikinimo paieškos ženklų. Juk ji žino, kad jai ypatingu būdu duota galimybė ir patikėta misija parodyti susitaikinimo tikrąją ir giliai religinę prasmę bei jo visus matmenis, jau vien per tai prisidedant prie vienybės ir taikos klausimo esminių sąvokų išaiškinimo.

Mano pirmtakai nepaliaujamai skelbė susitaikinimą, kvietė susitaikinti visą žmoniją ir kiekvieną nesutarimų draskomą bei susiskaldžiusią grupę ir žmonių bendruomenės dalį [6]. Skatinamas vidinio impulso, paklūstančio – esu tikras – įkvėpimui iš viršaus ir sykiu žmonijos šauksmams, ir aš esu aikštėn iškėlęs susitaikinimo temą dviem skirtingais, tačiau ir vienu, ir kitu atveju iškilmingais bei įpareigojančiais būdais: pirma, sušaukdamas Vyskupų sinodo VI visuotinį susirinkimą, ir, antra, padarydamas šią temą jubiliejinių Metų, kuriais buvo švenčiama Atpirkimo 1950 metų sukaktis, šerdimi [7]. Nustatydamas Sinodui temą, galėjau visa širdimi pritarti daugybei savo brolių vyskupų, siūliusių tokią vaisingą ir artimai su atgaila susijusią susitaikinimo temą [8].

Atgailos sąvoka ir samprata yra gana daugialypės. Jei atgailą siejame su metanoia, kaip sinoptinėse evangelijose, tai ji reiškia širdies atsivertimą veikiant Dievo žodžiui ir Karalystės perspektyvoje [9). Bet atgaila taip pat žymi širdies atsivertimą atitinkantį gyvenimo pakeitimą, ir šia prasme atgailauti reiškia duoti atgailą liudijančių vaisių [10]: į atgailą įtraukiama visa egzistencija, tai yra ji ima nepaliaujamai stengtis būti geresnė. Tačiau atgaila yra autentiška ir veiksminga tik tada, kai ji reiškiasi atgailos aktais ir darbais. Šiuo požiūriu atgaila krikščioniškajame teologijos bei dvasingumo žodyne reiškia askezę, tai yra konkrečias ir kasdienes Dievo malonės palaikomo žmogaus pastangas prarasti savo gyvybę dėl Kristaus, laikant tai vieninteliu būdu jai išgelbėti [11], nusimesti senąjį žmogų ir apsivilkti naujuoju [12], įveikti savyje tai, kas kūniška, kad viršų imtų tai, kas dvasiška [13], nepaliaujamai kilti nuo žemiškos tikrovės į dangišką, kur yra Kristus [14]. Tad atgaila yra atsivertimas, nuo širdies pereinantis prie darbų ir dėl to apimantis visą krikščionio gyvenimą.

Atgaila visomis šiomis reikšmėmis artimai susijusi su susitaikinimu, nes susitaikinti su Dievu, savimi ir kitais, vadinasi, įveikti tą radikalų lūžį, kuris yra nuodėmė. Ir tai pasiekti įmanoma tiktai vidujai pasikeičiant arba atsiverčiant ir per atgailos aktus duodant gyvenime vaisių.

Pradinis Sinodo dokumentas (taip pat vadinamas Lineamenta), parengtas tiktai temai pateikti pabrėžiant kelis esminius aspektus, leido bažnytinėms bendruomenėms visame pasaulyje per beveik dvejus metus apmąstyti šiuos visus dominančio klausimo – būtent atsivertimo ir susitaikinimo – aspektus ir per tai suteikti naujo polėkio krikščioniškajam gyvenimui bei apaštalavimui. Tiesioginio pasirengimo Sinodo darbui laikotarpiu šiuos apmąstymus pagilino Instrumentum laboris, deramu laiku išsiuntinėtas vyskupams ir jų bendradarbiams. Galiausiai Sinodo tėvai, padedami tų, kurie buvo pakviesti dalyvauti Sinodo posėdžiuose, ir jausdami didelę atsakomybę, ištisą mėnesį nagrinėjo šią temą ir daugybę įvairių su ja susijusių klausimų. Debatų, bendrų studijų, uolių ir sąžiningų tyrimų rezultatas yra didelis ir vertingas lobis, kurio esmė perteikta galutinėse Propositiones.

Sinodas neišleido iš akių susitaikinimo aktų (kai kurie iš jų beveik nepastebimi dėl savo kasdieniškumo), įvairiu mastu padedančių išspręsti daugybę įtampų, įveikti daugelį konfliktų, nugalėti mažus bei didelius susiskaldymus ir atkurti vienybę. Tačiau labiausiai jam rūpėjo šiuose paskiruose aktuose atrasti paslėptą šaknį, pamatinį, taip sakant, „versminį“ susitaikinimą, veikiantį žmogaus širdyje bei sąžinėje.

Kalbant apie susitaikinimą, Bažnyčios charizma ir nepakartojamumas yra tai, kad nepriklausomai nuo to, kokio lygmens susitaikinimas reikalingas, ji visados skverbiasi ligi šio pamatinio susitaikinimo. Bažnyčios esminė misija verčia ją veržtis iki nuodėmės pirmapradės žaizdos šaknų, idant ją užgydytų ir įgyvendintų, taip sakant, pirmapradį susitaikinimą, kuris būtų svarbiausias bet kurio kito susitaikinimo principas. Būtent tai Bažnyčia turėjo galvoje ir siūlė per Sinodą.

Apie tokį susitaikinimą kalba Šventasis Raštas, kviesdamas mus siekti to visomis išgalėmis [15]; tačiau jis mums taip pat sako, jog tai pirmiausia yra gailestinga Dievo dovana žmogui [16]. Išganymo istorija – visos žmonijos ir kiekvieno žmogaus visais laikais – yra nuostabi susitaikinimo istorija: Dievas, kuris yra Tėvas, susitaikina su pasauliu per savo žmogumi tapusio Sūnaus kraują bei kryžių ir taip duoda pradžią naujai šeimai tų, su kuriais susitaikino.

Susitaikinimas tapo būtinas dėl ryšius pertraukusios nuodėmės, tapusios visų kitų susiskaldymo formų žmogaus širdyje ir aplinkui jį priežastimi. Todėl, norint, kad susitaikinimas būtų visiškas, būtina išsilaisvinti iš nuodėmės, atmetant ją ligi pačių pašaknų. Tad atsivertimą ir susitaikinimą sieja artimas vidinis ryšys: neįmanoma šių dviejų dalykų vieno nuo kito atsieti arba kalbėti apie vieną neminint kito.

Sinodas kalbėjo apie visos žmonių giminės susitaikinimą ir sykiu apie kiekvieno asmens širdies atsivertimą, jo sugrįžimą pas Dievą, taip norėdamas pripažinti ir paskelbti, jog žmonių vienybė neįmanoma kiekvienam iš vidaus nepasikeitus. Kelias į asmenų santarvę neišvengiamai veda per asmeninį atsivertimą [17]. Bažnyčia, skelbdama gerąją susitaikinimo naujieną ar kviesdama susitaikinti per sakramentus, atlieka tikro pranašo vaidmenį: ji smerkia iš užteršto šaltinio trykštantį žmogaus blogį, atskleidžia susiskaldymų šaknis ir teikia vilties, jog įmanoma įveikti įtampas bei konfliktus, idant visais lygmenimis ir kiekvienoje žmonių visuomenės grupėje įsivyrautų brolybė, santarvė ir taika. Neapykantos ir smurto paženklintą istorinę situaciją ji keičia meilės civilizacija. Bažnyčia visiems siūlo evangelinį bei sakramentinį principą to pamatinio susitaikinimo, iš kurio kyla bet kuris kitas susitaikinimo gestas ar aktas.

Būtent apie tokį susitaikinimą, atsivertimo vaisių, kalbama šiame apaštališkajame paraginime. Kaip trijų ankstesnių Sinodo susirinkimų pabaigoje, taip ir šį kartą tėvai panoro Romos vyskupui, visuotinės Bažnyčios ganytojui ir vyskupų kolegijos vadovui, kaip Sinodo pirmininkui patikėti savo darbo išvadas. Kaip rimtą ir sykiu dėkingą pareigą priėmiau užduotį semiant iš Sinodo apstaus lobyno pateikti Dievo tautai doktrininę bei pastoracinę žinią apie atgailą ir susitaikinimą. Pirmojoje dalyje kalbėsiu apie Bažnyčią, vykdančią savąją susitaikinimo misiją ir besistengiančią atversti širdis bei per tai atnaujinti žmogaus ir Dievo, žmogaus ir jo brolio, žmogaus ir visos kūrinijos ryšį. Antrojoje dalyje bus aptarta visų žaizdų ar žmonių tarpusavio susiskaldymo ir pirmiausia jų atskilimo nuo Dievo pagrindinė priežastis – nuodėmė. Galiausiai nurodysiu priemones, leidžiančias Bažnyčiai skatinti bei žadinti visišką žmonių susitaikinimą su Dievu ir per tai tarpusavyje.

Dokumentu, kurį patikiu Bažnyčios sūnums ir taip pat visiems, kurie, tikintys ar ne, gręžia į ją įdėmų ir nuoširdų žvilgsnį, norėjau deramai atsiliepti į Sinodo man pateiktą prašymą. Tačiau tai taip pat – ir tai turiu pareikšti tiesos bei teisingumo dėlei – paties Sinodo kūrinys. Šių puslapių turinys kyla iš Sinodo: iš tolimojo ar artimojo rengimosi jam, iš Instrumentum laboris, iš kalbų Sinodo salėje bei komisijose (circuli minores) ir ypač iš šešiasdešimt trijų propositiones. Visa tai yra tėvų – tarp jų būta ir Rytų Bažnyčių, kurioms būdingas toks turtingas ir garbingas teologinis, dvasinis ir liturginis paveldas, ypač mus čia dominančioje srityje, atstovų – bendro darbo vaisius. Be to, Sinodo sekretoriato taryba, vos pasibaigus sinodiniam susirinkimui, dviejose svarbiose sesijose įvertino jo rezultatus bei kryptis, išryškino minėtųjų propositiones dinamiką ir po to nubrėžė pagrindines kryptis, kurių, jos nuomone, būtų geriausia laikytis rengiant šį dokumentą. Dėkoju visiems, kurie atliko šį darbą, ir, būdamas ištikimas savo misijai, noriu čia perteikti tai, kas Sinodo doktrininiame bei pastoraciniame lobyne man pasirodė kaip Apvaizdos dovana žmonių gyvenimui šiuo didingu ir sunkiu istorijos momentu.

Atrodė verta – ir reikšminga – padaryti tai tada, kai dar tebėra gyvas šventųjų Metų, paženklintų atgailos, atsivertimo ir susitaikinimo, atminimas. Tebūna šis paraginimas, kurį patikiu savo broliams vyskupams ir jų bendradarbiams kunigams bei diakonams, pašvęstojo gyvenimo institutų nariams, visiems tikintiesiems, tiesios sąžinės vyrams ir moterims, ne tik įrankis asmeniniam tikėjimui apvalyti, praturtinti bei pagilinti, bet ir raugas, brandinantis pasaulyje taiką, brolystę, viltį ir džiaugsmą – vertybes, gimstančias iš Evangelijos, kuri kasdien priimama, apmąstoma ir kuria kasdien gyvenama sekant Marijos, Motinos mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, per kurį Dievas panoro sutaikinti su savimi visas būtybes [18], pavyzdžiu.

Pirmoji dalis. Atsivertimas ir susitaikinimas – bažnyčios užduotis ir įsipareigojimas

Pirmasis skyrius: palyginimas apie susitaikinimą

5. Šio apaštališkojo paraginimo pradžioje priešais mano dvasią iškyla nepaprastas šventojo Luko evangelijos tekstas, kurio gilų religinį bei žmogiškąjį turinį mėginau atskleisti ankstesniame dokumente [19]. Turiu galvoje palyginimą apie sūnų palaidūną [20].

Brolis pražuvėlis

„Vienas žmogus turėjo du sūnus. Kartą jaunesnysis tarė tėvui: ‘Tėve, atiduok man priklausančią palikimo dalį’“, – pasakoja Jėzus, vaizduodamas dramatišką šio jaunuolio istoriją: lengvabūdišką išvykimą iš tėvo namų, visų savo turtų iššvaistymą palaidai ir tuščiai gyvenant, niūrias bado, negana to, prarasto orumo, pažeminimo ir gėdos dienas svetimoje šalyje, galiausiai namų ilgesį, pasiryžimą grįžti, tėvo surengtą svetingą sutikimą. Tėvas tikrai nebuvo užmiršęs savo sūnaus, bet, priešingai, išlaikė tokią pat meilę bei pagarbą jam. Jis nenuilstamai laukė jo ir dabar jį apkabina bei duoda ženklą surengti didelę puotą atšvęsti sugrįžimui to, kuris „buvo miręs ir vėl atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado“.

Žmogus – kiekvienas žmogus – yra šis sūnus palaidūnas: viliojamas pagundos atsiskirti nuo tėvo ir gyventi atskirai; šiai pagundai pasidavęs; nusivylęs tuštuma, kuri jį buvo užbūrusi it miražas; vienišas, netekęs garbės, išnaudojamas, kai mėgina susikurti pasaulį visiškai sau; net didžiausiame varge kankinamas troškimo grįžti į bendrystę su Tėvu. Dievas, kaip tėvas palyginime, laukia grįžtančio sūnaus, apkabina jį grįžusį ir liepia dengti stalą sugrįžtuvių puotai, kuria švenčiamas susitaikinimas.

Didžiausią įspūdį šiame palyginime daro tai, kaip šventiškai ir šiltai tėvas sutinka grįžtantį sūnų: tai Dievo, pasirengusio visada atleisti, gailestingumo ženklas. Pasakykime iškart: susitaikinimas pirmiausia yra dangiškojo Tėvo dovana.

Brolis, likęs namuose

6. Tačiau palyginime taip pat vaizduojamas vyresnysis brolis, atsisakantis dalyvauti puotoje. Jis prikiša savo jaunesniajam broliui jo paklydimus, o tėvui – sutikimą, kurį tas jam surengė, kai jam pačiam, susivaldančiam ir darbščiam, ištikimam savo tėvui ir namams, niekada, pasak jo, nebuvo leista pasilinksminti su draugais. Tai ženklas, jog jis nesupranta savo tėvo gerumo. Kol šis brolis, perdėm tikras savimi ir savo nuopelnais, pavydus ir niekinantis, kupinas kartėlio ir pykčio, neatsivers ir nesusitaikins su savo tėvu ir broliu, puota nebus pilnatviška susitikimo bei vienas kito suradimo šventė.

Žmogus – kiekvienas žmogus – taip pat yra šis vyresnysis brolis. Egoizmas daro jį pavydų, sukietina jo širdį, apakina bei atitveria jį nuo kitų žmonių ir Dievo. Tėvo gerumas ir gailestingumas jį erzina ir piktina; parsiradusio brolio laimė jam karti [21]. Kad galėtų susitaikinti, žmogus turi atsiversti ir šiuo atžvilgiu.

Sūnaus palaidūno palyginimas pirmiausia yra neprilygstama istorija apie didžią Dievo – Tėvo, siūlančio savo grįžusiam sūnui visiško susitaikinimo dovaną, – meilę. Tačiau vyresniojo brolio figūra, primindama brolius skaldantį egoizmą, taip pat tampa istorija apie žmonių giminę: joje apibūdinama mūsų padėtis ir parodomas kelias, kuriuo reikėtų eiti. Sūnus palaidūnas, karštai trokštantis atsiversti, sugrįžti į tėvo glėbį ir gauti atleidimą, žymi tuos, kurie savo širdies gelmėje jaučia visiško susitaikinimo be išlygų ilgesį ir yra vidujai tikri, jog toks susitaikinimas galimas tiktai tada, kai kyla iš pirmutinio ir pamatinio susitaikinimo, grąžinančio nutolusį žmogų į sūnišką draugystę su Dievu, kurio begalinis gailestingumas jam žinomas. Tačiau skaitomas kito sūnaus perspektyvoje, palyginimas vaizduoja egoizmo suskaldytos žmonijos padėtį, parodo, kaip sunku patenkinti vienos sutaikintos bei vieningos šeimos troškimą bei ilgėjimąsi, ir primena būtinybę iš pagrindų perkeisti širdį, iš naujo atrandant Tėvo gailestingumą ir nugalint brolių tarpusavio nesupratingumą bei priešiškumą.

Šį neišsemiamo palyginimo apie nuodėmę naikinantį gailestingumą šviesoje Bažnyčia, atsiliepdama į jame glūdintį kvietimą, laiko savo misija, sekant Viešpačiu darbuotis dėl širdžių atsivertimo ir žmonių susitaikinimo su Dievu bei tarp savęs – dviejų dalykų, kurie vienas su kitu artimai susiję.

Antrasis skyrius: prie susitaikinimo versmių

Kristaus Sutaikintojo šviesoje

7. Iš palyginimo apie sūnų palaidūną išplaukia, kad susitaikinimas yra Dievo dovana, jo iniciatyva. Mūsų tikėjimas mus moko, jog ši iniciatyva tampa konkreti Kristaus Atpirkėjo, Sutaikintojo ir žmogaus visų formų nuodėmės Išlaisvintojo slėpinyje. Būtent į tokią užduotį bei funkciją šventasis Paulius nesvyruodamas sutraukia Jėzaus Nazariečio, žmogumi tapusio Dievo Žodžio ir Sūnaus, neprilygstamą misiją.

Mes irgi galime remtis šiuo pagrindiniu išganymo tvarkos slėpiniu, apaštalo kristologijos raktiniu elementu. „Jeigu, kai dar buvome priešai, mus sutaikino su Dievu jo Sūnaus mirtis, tai juo labiau mus išgelbės jo gyvybė, kai jau esame sutaikinti. Negana to, dar galime didžiuotis Dievu per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, kuris mus sutaikino“ [22]. Tad kadangi „Dievas Kristuje sutaikino su savimi pasaulį“, Paulius jaučiasi įkvėptas raginti Korinto krikščionis: „Susitaikinkite su Dievu!“ [23].

Apie šią sutaikinimo per mirtį ant kryžiaus misiją, tiesa, vartodamas kitokias sąvokas, kalba ir evangelistas Jonas. Jis sako, kad Kristus turėjo mirti, „kad suburtų į vienybę išsklaidytuosius Dievo vaikus“ [24].

Šventasis Paulius, rašydamas, jog Tėvas sutaikino su savimi visas būtybes, visa, kas yra žemėje ir danguje [25], leidžia mums išvysti dar ir kosminį Kristaus darbo matmenį. Apie Kristų Atpirkėją tikrai galima pasakyti, kad „pražūties metu jis išlaikė gyvą žmoniją“ [26] ir kad „jis yra mūsų sutaikinimas“ [27].

Pagrįstai jo kančia ir mirtis, sakramentiškai atnaujinamos per Eucharistijos šventimą, liturgijoje vadinamos „auka, kuri mus sutaikina“ [28]: sutaikina su Dievu ir broliais, nes pats Jėzus mokė, kad prieš aukojant būtina susitaikinti su broliu [29].

Vadinasi, remiantis šiais ir kitais reikšmingais Naujojo Testamento tekstais, visos Kristaus misijos apmąstymus pagrįstai galima kreipti į jo kaip sutaikintojo misiją. Ir reikia dar kartą paskelbti Bažnyčios tikėjimą Kristaus atperkamuoju aktu, jo mirties ir prisikėlimo velykiniu slėpiniu, kuris yra žmogaus sutaikinimo priežastis dvejopu išlaisvinimo iš nuodėmės ir malonės bendrystės su Dievu aspektu.

Skausmingų susiskaldymų ir žmonėms tarpusavyje susitaikinti trukdančių sunkumų akivaizdoje kviečiu laikyti Kryžiaus slėpinį iškiliausia drama, kurioje Kristus taip iš pagrindų suvokia ir kentėdamas patiria nuo Dievo atsiskyrusio žmogaus tragediją, kad sušunka psalmininko žodžiais: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?!“ [30] ir sykiu mus sutaikina. Į Golgotos slėpinį įsmeigtas žvilgsnis turėtų be paliovos priminti žmogaus atsiskyrimo nuo Dievo ir susitaikinimo su juo „vertikalųjį” matmenį, kuris tikėjimo akimis visuomet viršesnis už „horizontalųjį“ matmenį, tai yra už žmonių susiskaldymo tikrovę ir jų tarpusavio susitaikinimo būtinybę. Juk žinome, kad toks jų tarpusavio susitaikinimas yra ir gali būti tiktai Kristaus atperkamojo akto vaisius, Kristaus, mirusio ir prisikėlusio, kad nugalėtų nuodėmės karalystę, atkurtų sandorą su Dievu ir sugriautų skiriančią „pertvarą“ [31], kurią tarp žmonių pastatė nuodėmė.

Sutaikinančioji Bažnyčia

8. Tačiau – kaip yra pasakęs šventasis Leonas Didysis, kalbėdamas apie Kristaus kančią, – „visa, ką Dievo Sūnus padarė ir mokė dėl pasaulio sutaikinimo, sužinome ne tik iš praeityje atliktų darbų istorijos, tą patiriame ir per jo dabartinių darbų veiksmingumą“ [32]. Jo žmogiškojoje būtyje įgyvendintą sutaikinimą juntame per šventųjų slėpinių, švenčiamų jo Bažnyčios, už kurią jis atidavė savo gyvybę ir kurią įsteigė kaip išganymo ženklą ir priemonę, veiksmingumą.

Taip tvirtina šventasis Paulius rašydamas, jog Dievas leido Kristaus apaštalams dalyvauti jo sutaikinamajame darbe. Dievas, pasak jo, „davė mums sutaikinimo tarnystę“ ir „patikėjo mums sutaikinimo žinią“ [33].

Sutaikinimo tarnystę gailestingumo kupinas Tėvas patikėjo apaštalų, savo skelbėjų, rankoms bei lūpoms, ir jie ją nepakartojamai vykdo galėdami veikti in persona Christi. Tačiau sutaikinimo žinia, tai yra užduotis visomis išgalėmis liudyti bei įgyvendinti sutaikinimą pasaulyje, taip pat patikėta tikinčiųjų bendruomenei, visai Bažnyčiai.

Galima teigti, kad Vatikano II Susirinkimas, apibrėždamas Bažnyčią kaip sakramentą arba artimos jungties su Dievu ir visos žmonių giminės vienybės ženklą bei įrankį ir kaip jai būdingą funkciją nurodydamas visiškos vienybės Kristuje siekimą visiems žmonėms, šiandien artimiau susijusiems įvairiais ryšiais [34], irgi pripažino, jog Bažnyčia turi stengtis vesti žmones į visišką sutaikinimą.

Turtingą ir daugialypę Bažnyčios misiją galima apibūdinti artimai siejant ją su Kristaus misija, kaip žmonių sutaikinimo su Dievu, broliais ir visa kūrinija užduotį, kuri jai yra pagrindinė nuolatos, nes – kaip esu sakęs kita proga – „Bažnyčia savo prigimtimi visada yra sutaikinanti“ [35].

Bažnyčia yra sutaikinanti, nes skelbia sutaikinimo žinią; tai ji darė per visą savo istoriją nuo apaštališkojo Jeruzalės Susirinkimo [36] iki paskutiniojo vyskupų Sinodo bei neseniai švęstojo Atpirkimo jubiliejaus. Tas skelbimas savitas tuo, kad Bažnyčiai sutaikinimas artimai susijęs su širdies atsivertimu: būtent per tai neišvengiamai eina kelias į žmonių tarpusavio sutarimą.

Bažnyčia taip pat yra sutaikinanti, nes parodo žmogui būdus bei suteikia priemones šiam keturlypiam sutaikinimui pasiekti. Būdai yra širdies atsivertimas ir nuodėmės – nesvarbu ar tai būtų savanaudiškumas ar neteisingumas, arogantiškumas ar kitų išnaudojimas, prisirišimas prie materialių gėrybių ar nežabota malonumų paieška – nugalėjimas. Priemonės – tai ištikimas bei dėmesingas Dievo žodžio klausymasis, asmeninė bei bendruomeninė malda ir pirmiausia sakramentai, tikri sutaikinimo ženklai ir įrankiai; iš jų šiuo požiūriu išsiskiria tas, kurį pagrįstai vadiname Susitaikinimo, arba Atgailos, sakramentu. Prie jo grįšime vėliau.

Sutaikintoji Bažnyčia

9. Mano garbingasis pirmtakas Paulius VI pagirtinai iškėlė aikštėn tai, kad Bažnyčia, idant evangelizuotų, pirma pati turėtų pasirodyti, jog yra evangelizuota, tai yra atvira visam bei pilnatviškam Jėzaus Kristaus Gerosios Naujienos skelbimui, kad ją priimtų bei įgyvendintų [37]. Nuosekliai atitinkamame dokumente apibendrindamas vyskupų Sinodo ketvirtojo visuotinio susirinkimo apmąstymus, aš irgi kalbėjau apie Bažnyčią, kuri katechizuota tiek, kiek pati katechizuoja [38].

Drąsiai taikydamas tai ir mūsų temai, tvirtinu, kad Bažnyčia, idant sutaikintų, pirma pati turėtų būti sutaikintoji Bažnyčia. Toks paprastas bei tiesus tvirtinimas remiasi įsitikinimu, jog Bažnyčia, norėdama skelbti ir kuo veiksmingiau siūlyti sutaikinimą pasauliui, privalo vis labiau darytis Kristaus mokinių, vienijamų pastangos nuolatos atsiversti į Viešpatį ir gyventi kaip naujiems žmonėms sutaikinimo dvasia bei jį praktikuojant, bendruomene (kad ir ankstyvųjų laikų „nedidele kaimene“).

Mūsų amžininkams, kurie yra tokie imlūs liudijimams konkrečiu gyvenimu, Bažnyčia pašaukta pirmiausia rodyti susitaikinimo savo viduje pavyzdį; to siekdami, visi privalome stengtis nuraminti protus, sumažinti įtampas, įveikti susiskaldymus, užgydyti žaizdas, kurias broliai vienas kitam galbūt padaro paaštrėjus nuomonių skirtumams leistinoje nuomonių įvairovės erdvėje, ir mėginti vieningai laikytis to, kas esminga krikščionių tikėjimui bei gyvenimui, pagal seną taisyklę: in dubiis libertas, in necesariis unitas, in omnibus caritas.

Vadovaudamasi šiuo kriterijumi, Bažnyčia taip pat turėtų įgyvendinti savo ekumeninį matmenį. Juk ji žino, jog tam, kad būtų visiškai sutaikinta, privalo siekti vienybės su tais, kurie didžiuodamiesi vadina save krikščionimis, tačiau yra atsiskyrę – ir kaip Bažnyčios bei bendruomenės – vieni nuo kitų ir nuo Romos Bažnyčios. Ji siekia vienybės, kuri būtų tikro susitaikinimo vaisius bei išraiška ir dėl to nesiremtų nesutarimą keliančių elementų dangstymu ar kompromisais, kurie juo lengvesni, juo būna paviršutiniškesni bei trapesni. Vienybė turėtų būti tikro visų atsivertimo, abipusio atleidimo, teologinio dialogo ir broliškų santykių, maldos, visiško klusnumo Šventosios Dvasios, kuri taip pat yra sutaikinimo Dvasia, veikimui rezultatas.

Galiausiai Bažnyčia, kad galėtų vadinti save visiškai sutaikinta, jaučia pareigą vis labiau stengtis žadinti „išganymo dialogą“ [39] ir nešti Evangeliją į visas tautas, į plačias žmonijos sritis šiuolaikiniame pasaulyje, nesidalijančiame Bažnyčios tikėjimu, bet dėl didėjančio sekuliarizmo nuo jos atitolusiame ir jai šaltai abejingame arba net kartais priešiškame ir ją persekiojančiame. Bažnyčia jaučia pareigą visiems dar kartą kartu su šventuoju Pauliumi pakartoti: „Susitaikinkite su Dievu“ [40].

Bet kuriuo atveju Bažnyčia skatina susitaikinti tiesoje, gerai žinodama, jog aplenkiant tiesą ar nusižengiant jai neįmanoma nei susitaikinti, nei pasiekti vienybę.

Trečiasis skyrius: Dievo iniciatyva ir bažnyčios tarnystė

10. Bažnyčiai kaip sutaikintajai ir sutaikinančiajai bendruomenei nevalia užmiršti, kad jos dovanos bei misijos versmė – tai užjaučiančios meilės bei gailestingumo kupina iniciatyva Dievo, kuris yra Meilė [41] ir sukūrė žmones iš meilės [42]: jis juos sukūrė, kad jie gyventų draugystėje su juo ir tarpusavio bendrystėje.

Susitaikinimas kyla iš Dievo

Dievas yra ištikimas savo amžinajam planui net tada, kai žmogus, pastūmėtas piktojo [43] ir patrauktas savo paties išdidumo, piktnaudžiauja laisve, duota jam tam, kad dosniai mylėtų gėrį bei jo ieškotų, ir atsisako paklusti savo Viešpačiui ir Tėvui; taip pat tada, kai žmogus, užuot meile atsakęs į Dievo meilę, priešinasi jam kaip varžovui, apgaudinėdamas save bei pervertindamas savo jėgas. Dėl to nutrūksta žmogaus ryšys su tuo, kuris jį sukūrė. Nepaisydamas tokio žmogaus nusižengimo, Dievas toliau ištikimai myli. Tiesa, pasakojimas apie Edeno sodą atkreipia mūsų dėmesį į pražūtingus Tėvo atmetimo padarinius, pasireiškiančius žmogaus vidine netvarka bei harmonijos tarp vyro ir moters, tarp brolio ir brolio suirimu [44]. Šiuo požiūriu reikšmingas ir Evangelijos palyginimas apie du sūnus, kurie skirtingais būdais nutolsta nuo savo tėvo ir iškasa tarp savęs prarają. Dievo tėviškos meilės bei jo meilės dovanų atsisakymas visuomet yra žmonijos susiskaldymų giluminė priežastis.

Tačiau žinome, kad Dievas, „apstus gailestingumo“ [45], kaip tėvas palyginime, neužveria savo širdies nė vienam iš savo vaikų. Jis jų laukia, ieško, eina susitikti su jais ten, kur juos, atsisakiusius bendrystės, įkalino jų pačių izoliacija bei susiskaldymas, kviečia juos vėl susiburti už stalo džiaugiantis atleidimo ir susitaikinimo švente.

Ši Dievo iniciatyva konkrečiai ir regimai pasireiškia Kristaus atperkamuoju aktu, spinduliuojančiu pasaulyje Bažnyčios tarnystės dėka.

Juk pagal mūsų tikėjimą Dievo Žodis tapo kūnu ir atėjo į žemę gyventi tarp žmonių: jis įžengė į pasaulio istoriją, ją priėmė bei suvienijo savyje [46]. Jis mums apreiškė, kad Dievas yra meilė, ir davė naują meilės įsakymą [47], drauge dovanodamas tikrumą, jog meilės kelias atviras visiems, ir pastangos įsteigti visuotinę brolystę ne bergždžios [48]. Savo mirtimi ant kryžiaus nugalėjęs blogį ir nuodėmės galią, savo meilės kupinu klusnumu jis atnešė visiems išganymą ir visiems tapo „sutaikinimu”. Jame Dievas sutaikino žmogų su savimi.

Bažnyčia, toliau skelbdama susitaikinimą, kurį Galilėjos ir visos Palestinos kaimuose skelbė Kristus [49], nepaliaujamai kviečia visą žmoniją atsiversti ir tikėti Gerąja Naujiena. Ji kalba Kristaus vardu ir yra persiėmusi jau minėtuoju apaštalo Pauliaus raginimu: „Taigi Kristaus vietoj einame pasiuntinių pareigas, tarsi pats Dievas ragintų per mus. Kristaus vardu maldaujame: ‘Susitaikinkite su Dievu!’“ [50].

Tas, kuris į šį raginimą atsiliepia, įžengia į sutaikinimo tvarką ir patiria tiesą, glūdinčią kitoje šventojo Pauliaus ištarmėje, pasak kurios Kristus „yra mūsų sutaikinimas, iš abejų padaręs viena, sugriovęs viduryje stovinčią pertvarą, savo kūnu panaikinęs priešybę.

<…>

Jis įkūrė taiką ir viename kūne kryžiumi abejus sutaikino su Dievu“ [51]. Tiesiogiai šiame tekste kalbama apie Izraelio kaip išrinktosios Senojo Testamento tautos ir kitų tautų, kurios visos pašauktos į Naująją Sandorą, religinio susiskaldymo įveikimą. Tačiau jame taip pat slypi ištarmė apie naują dvasinį visuotinumą, Dievo norėtą ir įgyvendintą per savo Sūnaus, žmogumi tapusio Žodžio, auką, be jokių ribų išimčių skirtą visų atsiverčiančių bei tikinčių Kristų labui. Tad visi esame pašaukti naudotis šio Dievo norėto susitaikinimo vaisiais – visi žmonės, visos tautos.

Bažnyčia – didis Sutaikinimo sakramentas

11. Bažnyčiai patikėta misija skelbti šį sutaikinimą ir būti jo sakramentu pasaulyje. Bažnyčia yra sakramentas, tai yra susitaikinimo ženklas ir įrankis, įvairiais būdais, kurių vertė nėra vienoda; tačiau visi jie padeda pasiekti tai, ką dieviškoji gailestingumo iniciatyva trokšta suteikti žmonijai.

Ji yra sakramentas pirmiausia jau savo kaip sutaikintosios bendruomenės, liudijančios pasaulyje Kristaus darbus bei jam atstovaujančios, buvimu.

Ji yra sakramentas dėl to, kad sergsti ir aiškina Šventąjį Raštą, kuris yra geroji sutaikinimo naujiena, nes supažindina vis naujas kartas su Dievo meilės planu bei nurodo kiekvienam visuotinio susitaikinimo Kristuje kelius.

Galiausiai ji yra sakramentas dėl septynių sakramentų, kurie kiekvienas savaip „statydina Bažnyčią“ [52]. Visi sakramentai, primindami bei atnaujindami Kristaus Velykų slėpinį, yra Bažnyčios gyvybės versmė, o jos rankose – atsivertimo į Dievą ir žmonių susitaikinimo įrankiai.

Kitos sutaikinimo priemonės

12. Sutaikinamoji misija tenka visai Bažnyčiai, taip pat ir pirmiausia tai daliai, kuriai jau leista pilnatviškai dalytis dieviškąja garbe su Mergele Marija, angelais ir šventaisiais, kontempliuojančiais bei garbinančiais triskart šventą Dievą. Dangaus Bažnyčia, žemės Bažnyčia ir skaistyklos Bažnyčia slėpiningai bendradarbiauja su Kristumi, kad sutaikintų pasaulį su Dievu.

Pirmutinė šios išganomosios veiklos priemonė yra malda. Nėra jokios abejonės, kad Mergelė Marija, Kristaus ir Bažnyčios Motina [53], ir šventieji, užbaigę savo žemiškąją kelionę bei įgiję Dievo garbės, savo užtarimu palaiko savo šiame pasaulyje keliaujančius brolius, besistengiančius atsiversti, tikėti, atsikelti po kiekvieno nuopuolio, stiprinti bendrystę bei taiką Bažnyčioje ir pasaulyje. Šventųjų bendrystės slėpinyje visuotinis sutaikinimas tampa tikrovė giliausiu ir visų išganymui vaisingiausiu pavidalu.

Kita priemonė yra skelbimas. Bažnyčia, vienatinio Mokytojo Jėzaus Kristaus mokinė, savo ruožtu kaip motina ir mokytoja nenuilstamai akina žmones susitaikinti, ryžtingai smerkia nuodėmės blogį, skelbia būtinybę atsiversti, kviečia bei ragina žmones, kad „jie leistųsi būti sutaikinami“. Tai jos pranašiška misija, vykdyta vakarykščiame ir tebevykdoma šiandieniame pasaulyje: tai ta pati jos Mokytojo ir Galvos Jėzaus misija. Kaip ir jis, Bažnyčia visuomet vykdys šią misiją kupina gailestingosios meilės jausmų, visiems neš atleidimo žodžius ir visus kvies į viltį, kuri kyla iš kryžiaus.

Dar viena priemonė yra dažnai sunki bei varginanti pastoracinė veikla, kuria siekiama sugrąžinti kiekvieną žmogų – kad ir kas ir kur jis būtų – į kartais netrumpą kelią, vedantį atgal pas Tėvą per bendrystę su visais broliais.

Galiausiai kaip priemonė minėtinas liudijimas, beveik visada tylus ir gimstantis iš dvejopo Bažnyčios įsitikinimo: ji suvokia esanti „nepažeidžiamai šventa“ [54], bet sykiu žino, jog jai būtina stengtis kasdien apsivalyti ir atsinaujinti, „iki Kristus padarys ją garbingą, be jokios dėmės ar raukšlės“, nes dėl mūsų nuodėmių jos veidas „ne taip ryškiai šviečia“ tiems, kurie į ją žiūri [55]. Tokiam liudijimui neišvengiamai būdingi du pagrindiniai aspektai: viena vertus, tai turi būti visuotinės meilės, kurią Jėzus Kristus paliko savo mokiniams kaip jų priklausomybės jo karalystei įrodymą, ženklas; antra vertus, šis liudijimas turi duoti vis naujų atsivertimo bei susitaikinimo aktų Bažnyčios viduje ir už jos ribų įveikiant įtampas, abipusiškai atleidžiant, didinant visame pasaulyje skleistiną brolybės ir taikos dvasią. Žengdama šiuo keliu, Bažnyčia veiksmingai prisidės prie atsiradimo to, ką mano pirmtakas Paulius VI vadino „meilės civilizacija“.

Antroji dalis. Meilė didesnė už nuodėmę

Žmogaus drama

13. Pasak apaštalo šventojo Jono, „jei sakytume, jog neturime nuodėmės, klaidintume patys save, ir nebūtų mumyse tiesos. Jeigu išpažįstame savo nuodėmes, jis ištikimas ir teisingas, kad atleistų mums nuodėmes“ [56]. Šie įkvėpti žodžiai, parašyti Bažnyčios gyvenimo aušroje, geriau už bet kurią kitą žmogaus išraišką įvesdina į nuodėmės temą, artimai susijusią su susitaikinimo tema. Nuodėmės problema šiais žodžiais atskleidžiama antropologiniame horizonte, kaip tiesos apie žmogų būtina sudedamoji dalis; tačiau sykiu ji siejama su dieviškuoju horizontu, kur nuodėmė priešpriešinama dieviškosios, teisingos, dosnios bei ištikimos, pirmiausia kaip atleidimas ir atpirkimas pasireiškiančios meilės tiesai. Tad šiek tiek toliau šventasis Jonas rašo, jog „Dievas didesnis už mūsų širdį ir viską pažįsta“ [57].

Pripažinti savo nuodėmę, negana to – giliau apmąstant savo asmenybę – pripažinti save nusidėjėliu, galinčiu ir linkusiu nusidėti, yra nepamainoma grįžimo pas Dievą pradžia. Pavyzdys čia galėtų būti Dovydas. Padaręs tai, kas nedora Dievo akyse, ir subartas pranašo Natano [58], jis sušuko: „Savo maištingus darbus aš gerai pažįstu, ir mano nuodėmė man nuolat prieš akis. Tau nusidėjau, tiktai tau, ir padariau, kas pikta tavo akyse“ [59]. Panašius reikšmingus žodžius Jėzus įdeda į sūnaus palaidūno lūpas bei širdį: „Tėve, nusidėjau dangui ir tau“ [60].

Iš tiesų, norint susitaikinti su Dievu, pirma būtina sąmoningai ir ryžtingai atsiskirti nuo nuodėmės, į kurią nupulta. Tad pirma būtina daryti atgailą vispusiškiausia šio žodžio prasme: atgailauti, parodyti šią atgailą, persiimti konkrečia atgailautojo nuostata, būdinga asmeniui, kuris leidžiasi į atgal pas Tėvą vedantį kelią. Būtent šiuo bendruoju įstatymu kiekvienas turėtų vadovautis savo ypatingoje situacijoje. Juk negalima apie nuodėmę bei atsivertimą kalbėti vien abstrakčiai.

Konkrečiomis nuodėmingo žmogaus aplinkybėmis, kai negalima atsiversti nepripažinus savo nuodėmės, Bažnyčios sutaikinamosios tarnystės tikslas visais atvejais yra aiškiai penitencinis, tai yra padėti žmogui pasiekti „savižiną”, apie kurią kalba šventoji Kotryna Sienietė [61], atsižadėti blogio, atkurti draugystę su Dievu, pertvarkyti savo vidų, iš naujo atsigręžti į Bažnyčią. Atgailos žinia ir tarnystė neapribotos Bažnyčios ir tikinčiųjų sritimi, bet yra skirtos visiems žmonėms, nes visiems reikia atsiversti bei susitaikinti [62].

Norint tinkamai vykdyti šią penitencinę tarnybą, būtina apšviestomis tikėjimo akimis [63] įvertinti nuodėmės padarinius, sukėlusius skilimą bei padariusius žaizdą ne tik kiekvieno žmogaus viduje, bet ir įvairiose jo egzistencijos – šeimos, aplinkos, profesijos, visuomenės – srityse, kaip dažnai galima konstatuoti iš patirties, patvirtinančios Biblijos pasakojimą apie Babelį ir jo bokštą [64]. Siekę pastatyti tai, kas turėjo būti vienybės simbolis ir pamatas, šie žmonės tapo dar labiau išsklaidyti negu anksčiau, skirtingų kalbų, tarpusavyje susiskaldę, nepajėgūs sutarti ar suartėti.

Kodėl šis ambicingas planas žlugo? Kodėl veltui triūsė statytojai [65]? Todėl, kad žmonės trokštosios vienybės ženklu bei garantu padarė vien savo rankų darbą ir užmiršo Dievo veikimą. Jie pasitenkino vien horizontaliuoju darbo ir socialinio gyvenimo matmeniu ir nekreipė dėmesio į vertikalųjį, kuris būtų leidęs jiems pasijusti įsišaknijusiems į Dievą, savo Kūrėją ir Viešpatį, bei tiestis jo kaip galutinio tikslo link.

Galima sakyti, jog šiandienio, kaip ir visų laikų, žmogaus drama yra būtent jo „babeliškasis” pobūdis.

Pirmasis skyrius: nuodėmės slėpinys

14. Skaitydami Biblijos pasakojimą apie Babelio miestą ir bokštą naujoje Evangelijos šviesoje ir sugretinę jį su kitu pasakojimu apie pirmųjų tėvų nuopuolį, galime atrasti jame vertingų elementų nuodėmės slėpiniui suprasti. Šis posakis, kuriame ataidi tai, ką šventasis Paulius rašė apie nedorybės slėpinį [66], kreipia mūsų dėmesį į nuodėmėje slypintį miglotą bei neapčiuopiamą sandą. Be jokios abejonės, nuodėmė yra žmogaus laisvės vaisius. Tačiau šios žmogiškosios patirties tankmėje įsiterpia veiksniai, dėl kurių nuodėmė pranoksta tai, kas vien žmogiška, ir atsiduria paribio zonoje, kur žmogaus sąmonė, valia ir jauta sueina į sąlytį su tamsiomis jėgomis, kurios, pasak šventojo Pauliaus, taip veikia pasaulyje, kad jį net paverčia savo belaisviu [67].

Nepaklusnumas Dievui

Biblijos pasakojime apie Babelio bokšto statybą išnyra pirmasis elementas, padedantis mums suprasti nuodėmę: žmonės ketina pastatyti miestą, susiburti į visuomenę ir būti stiprūs bei galingi be Dievo, net jei ir nėra nusistatę tiesiogiai prieš Dievą [68]. Šiuo požiūriu pasakojimas apie pirmąją nuodėmę Edeno sode ir pasakojimas apie Babelį, nepaisant žymių turinio bei formos skirtumų, turi vieną bendrą ypatybę: ir viename, ir kitame pasakojime atmetamas Dievas – tiesiogiai priešinantis vienam iš jo įsakymų, varžantis su juo, iliuziškai ketinant būti „kaip Dievas“ [69]. Pasakojime apie Babelį Dievo atmetimas pateikiamas ne kaip prieštara jam, bet kaip užmaršumas ir abejingumas jo atžvilgiu, tartum Dievas nieko nereikštų žmogaus bendrų projektų srityje. Tačiau abiem atvejais ryšys su Dievu nutraukiamas prievarta. Pasakojime apie Edeno sodą labai rimtai bei dramatiškai išryškėja tai, kas sudaro giliausią bei tamsiausią nuodėmės esmę, – nepaklusnumas Dievui, jo įstatymui, moralės normai, įrašytai į žmogaus širdį ir patvirtintai bei ištobulintai per apreiškimą.

Dievo atmetimas, ryšio su Dievu nutraukimas, nepaklusnumas Dievui – štai kas per visą ilgą žmonijos istoriją buvo ir yra nuodėmė, besireiškianti įvairiomis formomis ir net galinti virsti Dievo ir jo buvimo neigimu: tai ateizmo reiškinys.

Tai nepaklusnumas žmogaus, laisvu valios aktu nepripažįstančio Dievo viršenybės savo gyvenime, bent jau tuo momentu, kai laužo jo įstatymą.

Brolių susiskaldymas

15. Minėtuose Biblijos pasakojimuose ryšio su Dievu nutraukimą dramatiškai lydi brolių susiskaldymas.

Iš „pirmosios nuodėmės“ aprašymo matyti, kad nutraukus ryšį su Jahve, suyra ir žmonijos giminę vieniję draugystės saitai. Tolesniuose Pradžios knygos puslapiuose vaizduojami vienas kitą kaltinantys vyras ir moteris [70], brolis, kuris taip nekenčia savo brolio, kad atima iš jo gyvybę [71].

Remiantis pasakojimu apie Babelio įvykius, nuodėmės padarinys yra žmonių šeimos suaižėjimas, prasidėjęs sulig pirmąja nuodėme, tačiau dabar pasiekiantis savo kulminaciją socialine forma.

Norint ištirti nuodėmės slėpinį, negalima neatsižvelgti į šią priežasties ir padarinio sąsają. Nuodėmė kaip ryšio su Dievu nutraukimas yra būtybės nepaklusnumo aktas, kuriuo ji – net jei ir numanomai – atmeta tą, kurio dėka atsirado ir kuris palaiko jos gyvybę; vadinasi, tai savižudiškas aktas. Kadangi žmogus nusidėdamas atsisako paklusti Dievui, jo vidinė pusiausvyra sugriūva, ir jo viduje atsiranda prieštaravimų bei konfliktų. Jų draskomas žmogus beveik neišvengiamai suplėšo ryšių su kitais žmonėmis ir sukurtuoju pasauliu audinį. Tai dėsnis ir objektyvus faktas, patvirtintas daugelio žmogaus psichologijos bei dvasinio gyvenimo momentų, taip pat socialinio gyvenimo tikrovės, kur nesunku išvysti vidinės netvarkos atgarsių bei ženklų.

Nuodėmės slėpinį sudaro ši dvejopa žaizda, nusidėjėlio atveriama savyje ir ryšių su artimu srityje. Dėl to galima kalbėti apie asmeninę ir socialinę nuodėmę: kiekviena nuodėmė vienu atžvilgiu yra asmeninė ir kitu – socialinė, nes turi socialinių padarinių.

Asmeninė nuodėmė ir socialinė nuodėmė

16. Nuodėmė tikrąja šio žodžio prasme visada yra asmens aktas, nes tai – ne kokios nors grupės ar bendruomenės, bet individualaus žmogaus laisvės aktas. Šis žmogus gali būti sąlygojamas, spaudžiamas, stumiamas daugelio galingų išorinių veiksnių; jis taip pat gali priklausyti nuo polinkių, trūkumų, įpročių, susijusių su jo asmenine sąranga. Dažnai tokie išoriniai bei vidiniai veiksniai daugiau ar mažiau apriboja jo laisvę ir dėl to mažina jo atsakomybę bei kaltę. Tačiau, kita vertus, egzistuoja tikėjimo tiesa, irgi patvirtinta mūsų patirties bei proto, kad žmogaus asmuo yra laisvas. Šios tiesos nevalia ignoruoti ir dėl individų nuodėmės kaltinti vien išorinę tikrovę: struktūras, sistemas ar kitus žmones. Tai pirmiausia reikštų neigti asmens orumą ir laisvę, besireiškiančius – kad ir neigiamai bei netikusiai – atsakomybe už padarytą nuodėmę. Todėl kiekviename žmoguje nieko nėra asmeniškesnio ir labiau negalimo perkelti kitam už dorybės nuopelną ir atsakomybę už nusižengimą.

Kaip asmens aktas nuodėmė pirmiausia paveikia patį nusidėjėlį, tai yra jo ryšį su Dievu, kuris yra žmogaus gyvenimo pagrindas, ir dvasią, susilpnindama jo valią bei aptemdydama protą.

Šioje vietoje reikėtų paklausti, kokią tikrovę galvoje turėjo tie, kurie per pasirengimą Sinodui ir jo darbo metu dažnai minėjo socialinę nuodėmę. Šis posakis ir jį pagrindžianti sąvoka turi keletą skirtingų reikšmių.

Kalbėti apie socialinę nuodėmę pirmiausia reiškia pripažinti, kad dėl slėpiningo ir neapčiuopiamo, bet sykiu realaus ir konkretaus žmogiškojo solidarumo kiekvieno žmogaus nuodėmė kažkaip atsiliepia kitiems. Tai kita pusė solidarumo, kuris religiniu lygmeniu plėtojamas giliame ir nuostabiame šventųjų bendrystės slėpinyje ir leidžia sakyti, kad „siela, kuri kyla, kelia pasaulį“ [72]. Šį kilimo dėsnį, deja, atitinka kritimo dėsnis, tiek, kad galima kalbėti apie nuodėmės bendrystę, kai siela, pažemindama save nuodėme, sykiu pažemina Bažnyčią ir tam tikru būdu visą pasaulį. Kitaip sakant, nėra nė vienos nuodėmės, nė pačios vidujiškiausios ir slapčiausios, griežtai asmeniškos, kuri būtų susijusi tiktai su tuo, kuris ją daro. Kiekviena nuodėmė stipriau ar silpniau, žalingiau ar ne taip žalingai veikia visą bažnytinę bendruomenę ir visą žmonių giminę. Šia pirmąja reikšme socialinės nuodėmės pobūdį neabejotinai galima priskirti bet kuriai nuodėmei.

Tačiau kai kurios nuodėmės jau dėl paties savo objekto laikytinos tiesioginiu kėsinimusi į artimą ir – vartojant Evangelijos kalbą tai būtų tiksliau – brolį. Šios nuodėmės įžeidžia Dievą, nes įžeidžia artimą. Tokios nuodėmės paprastai vadinamos „socialinėmis“, ir tai yra antroji šios sąvokos reikšmė. Šia reikšme socialinė nuodėmė yra nuodėmė artimo meilei; pagal Kristaus įstatymą ji dar sunkesnė, nes susijusi su antruoju įsakymu, kuris panašus į pirmąjį [73]. Socialinė taip pat yra kiekviena nuodėmė teisingumui tarpasmeninių, taip pat asmens su bendruomene ir bendruomenės su asmeniu santykių lygmeniu. Socialinė yra kiekviena nuodėmė žmogaus asmens teisėms, pradedant teise į gyvybę, įskaitant teisę gimti, nuodėmė fiziniam neliečiamumui, nuodėmė kito laisvei, pirmiausia aukščiausiai laisvei tikėti ir garbinti Dievą, nuodėmė artimo orumui bei garbei. Socialinė yra ir kiekviena nuodėmė bendrajam gėriui ir jo reikalavimams visoje plačioje piliečių teisių bei pareigų srityje. Socialine galima vadinti nuodėmę, veiksmu ar neveiklumu padarytą politikos, ekonomikos ir profesinių sąjungų vadovų, kurie, nors ir turi pakankamai galios, nesistengia išmintingai gerinti ar pertvarkyti visuomenės pagal atitinkamo istorijos momento reikalavimus bei galimybes, taip pat darbuotojų, nevykdančių savo pareigos būti darbo vietoje ir bendradarbiauti, kad įmonės ir toliau galėtų laiduoti jų pačių, jų šeimų ir visos visuomenės gerovę.

Trečioji socialinės nuodėmės reikšmė susijusi su įvairių žmogiškųjų bendruomenių tarpusavio ryšiais. Šie ryšiai ne visada dera su Dievo, norinčio, kad pasaulyje tarp individų, grupių ir tautų vyrautų teisingumas, laisvė ir taika, planu. Tad klasių kova, kad ir kas jai vadovautų ir mėgintų suteikti teorijos pavidalą, irgi yra socialinis blogis. Tikras socialinis blogis taip pat yra šalių blokų, atskirų šalių ir grupių toje pačioje šalyje atkakli tarpusavio priešprieša. Abiem atvejais derėtų klausti, ar galima kuriam nors asmeniui priskirti moralinę atsakomybę už tokį blogį ir, vadinasi, nuodėmę. Reikia pripažinti, kad tokie reiškiniai bei situacijos, plačiai paplitę ir išsiplėtoję iki gigantiškų dydžių kaip socialiniai faktai, beveik visada tampa anonimiški, nes jų priežastys daugialypės ir ne visada jas įmanoma nustatyti. Todėl čia kalbant apie socialinę nuodėmę, šis posakis aiškiai vartojamas analogine reikšme. Tačiau net ir turint omenyje socialinę nuodėmę analogine reikšme, nevalia perdėm nuvertinti individo atsakomybės; tai veikiau reikia traktuoti kaip kreipimąsi į visų sąžines, kad kiekvienas imtųsi jam tenkančios atsakomybės rimtai ir drąsiai keisti netikusią tikrovę ir jos nepakenčiamas aplinkybes.

Tai aiškiai ir nedviprasmiškai pasakius, derėtų išsyk pridurti, jog egzistuoja ir tokia socialinės nuodėmės samprata, kuri nėra nei pagrįsta, nei leistina, nors šiandien ir gana dažna tam tikrose aplinkose [74]. Tokia samprata, ne be dviprasmiškumo priešpriešindama socialinę nuodėmę asmeninei, daugiau ar mažiau sąmoningai apriboja ir beveik panaikina tai, kas asmeniška, kad galėtų pripažinti tiktai socialinę kaltę bei atsakomybę. Remiantis tokia samprata, kuri gana aiškiai kyla iš nekrikščioniškų ideologijų ir sistemų – šiandien kartais atmestų tų pačių žmonių, kurie anksčiau buvo jų oficialūs gynėjai, – kiekviena nuodėmė praktiškai yra socialinė ta prasme, kad dėl jos kaltintina ne tiek moralinė asmens sąžinė, kiek tokia miglota tikrovė ar bevardis kolektyvinis darinys kaip situacija, sistema, visuomenė, struktūros, institucija.

Bažnyčia, kalbėdama apie nuodėmės situacijas ar smerkdama kaip socialinę nuodėmę tam tikras sąlygas bei daugiau ar mažiau paplitusių socialinių grupių ar net ištisų šalių ir jų blokų kolektyvinį elgesį, žino ir skelbia, kad tokie socialinės nuodėmės atvejai yra daugelio asmeninių nuodėmių vaisius, sankaupa ir santalka. Kalbama apie labai asmenines nuodėmes tų, kurie skatina neteisingumą ir iš jo pelnosi; tų, kurie, nors ir galėdami kai ką padaryti, kad būtų išvengta socialinio blogio arba kad jis būtų panaikintas ar bent apribotas, to nedaro iš apsileidimo, baimės, dėl tylaus susimokymo, slapto bendrininkavimo ar abejingumo; tų, kurie dangstosi menama negalimybe pakeisti pasaulį, ir tų, kurie, pateikdami tariamus aukštesniosios tvarkos motyvus, nori išvengti pastangų bei aukų. Tikroji atsakomybė visada priklauso asmenims.

Situacija – lygiai kaip institucija, struktūra, visuomenė – negali savaime būti moralinių aktų subjektas ir dėl to kaip tokia gera ar bloga. Bet kurios nuodėmės situacijos ištakose visuomet rasime nuodėmingus žmones. Tai taip teisinga, kad net tada, kai situacija struktūriškai bei instituciškai pakeičiama įstatymo jėga arba, kaip, deja, pernelyg dažnai nutinka, jėgos įstatymu, pokytis iš tiesų bus nepakankamas, neilgalaikis ir galiausiai bergždžias bei nevaisingas ar net duodantis priešingus rezultatus, jei neatsivers patys už tokią situaciją tiesiogiai ar netiesiogiai atsakingi asmenys.

Tęsinys – kitą sekmadienį.

Išnašos

[1] Mk 1, 15.
[2] Plg. Jonas Paulius II. Lotynų Amerikos vyskupų trečiosios bendrosios konferencijos pradedamoji kalba, III, 1–7: AAS 71 (1979), p. 198–204.
[3] „Suaižėjusio“ pasaulio vizija ryški daugelio šiuolaikinių rašytojų, krikščionių ir nekrikščionių, žmogaus padėties mūsų kamuojamoje epochoje liudytojų, kūriniuose.
[4] Plg. Pastoracinė konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje Gaudium et spes, 43–44; Dekretas dėl kunigų gyvenimo ir tarnybos Presbyterorum ordinis, 12; Paulius VI. Enciklika Ecclesiam suam: AAS 56 (1964), p. 609–659.
[5] Bažnyčios gyvenimo pradžioje apie susiskaldymus Bažnyčios kūne apaštalas Paulius karštais žodžiais kalbėjo garsiajame 1 Kor 1, 10–16. Vėliau šv. Klemensas Romietis irgi rašė korintiečiams, smerkdamas susiskaldymus šioje bendruomenėje: plg. Laiškas korintiečiams, III–VI, LVII: Patres apostolici. Ed. Funk, I, 103–109, 171–173. Žinome, kad Kristaus tunika be siūlės, kurios neperplėšė kareiviai, nuo ankstyviausių tėvų tapo Bažnyčios vienybės įvaizdžiu: plg. Šv. Kiprijonas. De Ecclesiae catholicae unitate, 7: CCL 3/1, 254–255; Šv. Augustinas. In Ioannis Evangelium tractatus, 118, 4: CCL 36, 656–657; Šv. Beda Garbingasis. In Marci Evangelium expositio, IV, 15: CCL 120, 630; In Lucae Evangelium expositio, VI, 23: CCL 120, 403; In S. Ioannis Evangelium expositio, 19: PL 92, 911–912.
[6] Enciklika Pacem in terris, Jono XXIII dvasinis testamentas (plg. AAS 55 [1963], p. 257–304), dažnai laikoma „socialiniu dokumentu“ bei „politine žinia“, ir ji tokia yra iš tiesų, jei šie posakiai suprantami platesne prasme. Praėjus daugiau kaip dvidešimčiai metų nuo šio dokumento paskelbimo, jis yra ne vien tiktai strategija siekiant tautų ir nacijų taikaus bendro gyvenimo; tai pirmiausia – primygtinis aukščiausiųjų vertybių, be kurių taika žemėje taptų chimera, priminimas. Viena iš šių vertybių yra būtent susitaikinimas, ir popiežius Jonas XXIII gana dažnai tai mini. Kalbant apie Paulių VI, pakanka prisiminti, jog, kviesdamas visą Bažnyčią ir pasaulį švęsti Šventuosius 1975 metus, jis norėjo, kad pagrindinė šio svarbaus įvykio idėja būtų „atsinaujinimas ir susitaikinimas“. Negalima pamiršti nė katechezių, kurias jis, aiškindamas apie patį jubiliejų, skyrė šiai pagrindinei temai.
[7] Bulėje dėl ypatingųjų Šventųjų Atpirkimo metų rašiau: „Ypatingu laikotarpiu, kurio metu visi krikščionys kviečiami giliau įgyvendinti savo pašaukimą – susitaikinti su Tėvu Sūnuje, turi būti aišku, kad Metų tikslą pavyks pasiekti tik tada, kai visi ir kiekvienas tikrai įsitrauks į susitaikinimo tarnybą ne tik tarp visų Kristaus mokinių, bet ir tarp visų žmonių“: Bulė Aperite portas Redemptori, 3: AAS 75 (1983), p. 93.
[8] Tiksli sinodo tema buvo tokia: „Susitaikinimas ir atgaila Bažnyčios misijoje“.
[9] Plg. Mt 4, 17; Mk 1, 14–15.
[10] Plg. Lk 3, 8.
[11] Plg. Mt 16, 24–26; Mk 8, 34–36; Lk 9, 23–25.
[12] Plg. Ef 4, 23–24.
[13] Plg. 1 Kor 3, 1–20.
[14] Plg. Kol 3, 1–2.
[15] „Kristaus vardu maldaujame: ‘Susitaikinkite su Dievu!’“ (2 Kor 5, 20).
[16] „Dar galime didžiuotis Dievu per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, kuris mus sutaikino“ (Rom 5, 11; plg. Kol 1, 20.17).
[17] Vatikano II Susirinkimas šia tema pažymi: „Išties dabartinio pasaulio nedermės susijusios su ta giliau siekiančia nederme, kurios šaknys yra žmogaus širdyje. Juk pačiame žmoguje daug pradų kovoja vienas su kitu. Viena vertus, kaip kūrinys jis patiria savo daugeriopą ribotumą; antra vertus, jaučia savo neribotus siekimus ir aukštesnio gyvenimo pašaukimą. Daugelio dalykų traukiamas, dažnai jis priverstas kai kuriuos iš jų rinktis, o kai kurių atsisakyti. Maža to, būdamas silpnas ir nusidėjėlis, neretai jis daro tai, ko nenori, ir nedaro to, ką norėtų daryti (plg. Rom 7, 14 ir toliau). Tad jis jaučia suskilimą savyje pačiame, iš kurio ir bendruomenėje kyla daug ir labai didelių nesutarimų“ (Pastoracinė konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje Gaudium et spes, 10).
[18] Plg. Kol 1, 19–20.
[19] Plg. Jonas Paulius II. Enciklika Dives in misericordia, IV, 5–6: AAS 72 (1980), p. 1193–1199.
[20] Plg. Lk 15, 11–32.
[21] Jonos knyga Senajame Testamente yra nuostabus šio parabolės aspekto išankstinis atvaizdas. Jonos nuodėmė ta, jog jis buvo susierzinęs ir įširdęs dėl to, kad Dievas yra „maloningas ir gailestingas“, „kantrus ir kupinas ištikimos meilės, pasirengęs atleisti“, jog jis gailisi augalo, kuris „išdygo per vieną naktį ir per vieną naktį pradingo“, bet nesupranta, kad Viešpačiui gaila Ninivės (plg. Jon 4).
[22] Rom 5, 10–11; plg. Kol 1, 20–22.
[23] 2 Kor 5, 18.20.
[24] Jn 11, 52.
[25] Plg. Kol 1, 20.
[26] Plg. Sir 44, 17.
[27] Ef 2, 14.
[28] III Eucharistijos malda.
[29] Plg. Mt 5, 23–24.
[30] Mt 27, 46; Mk 15, 34; Ps 22 [21], 2.
[31] Plg. Ef 2, 14–16.
[32] Šv. Leonas Didysis. Tractatus 63 (De passione Domini, 12), 6: CCL 138/A, 386.
[33] 2 Kor 5, 18–19.
[34] Plg. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 1.
[35] „Bažnyčia savo prigimtimi visada yra sutaikinanti, perteikianti jos pačios gautąją atleidimo bei susivienijimo su Dievu dovaną“ (Jonas Paulius II. Kalba Liverpulyje [1982 gegužės 30], 3: Insegnamenti V, 2 [1982], 1992).
[36] Plg. Apd 15, 2–33.
[37] Plg. Apaštališkasis paraginimas Evangelii nuntiandi, 13: AAS 68 (1976), p. 12 ir toliau.
[38] Plg. Jonas Paulius II. Apaštališkasis paraginimas Catechesi tradendae, 24: AAS 71 (1979), p. 1297.
[39[ Plg. Paulius VI. Enciklika Ecclesiam suam: AAS 56 (1964), p. 609–659.
[40[ 2 Kor 5, 20.
[41[ Plg. 1 Jn 4, 8.
[42[ Plg. Išm 11, 24–26; Pr 1, 27; Ps 8, 4–8.
[43[ Plg. Išm 2, 24.
[44[ Plg. Pr 3, 12–13; 4, 1–16.
[45[ Plg. Ef 2, 4.
[46[ Plg. ten pat 1, 10.
[47] Plg. Jn 13, 34.
[48] Plg. Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje Gaudium et spes, 38.
[49] Plg. Mk 1, 15.
[50] Plg. 2 Kor 5, 20.
[51] Plg. Ef 2, 14–16.
[52] Plg. Šv. Augustinas. De civitate Dei XXII, 17: CCL 48, 835 ir toliau.; Šv. Tomas Akvinietis. Summa theologiae, III, q. 64, a. 2, ad tertium.
[53] Plg. Paulius VI. Kalba užbaigiant Vatikano II Susirinkimo trečiąją sesiją (1964 lapkričio 21): AAS 56 (1964), p. 1015–1018.
[54] Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 39.
[55] Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dekretas dėl ekumenizmo Unitatis redintegratio, 4.
[56] 1 Jn 1, 8–9.
[57] 1 Jn 3, 20; plg. mano pastabą apie šią vietą kalboje per visuotinę audienciją (1984 kovo 14): Insegnamenti, VII, 1 (1984), 683.
[58] Plg. 2 Sam 11–12.
[59] Plg. Ps 50 [51], 5–6.
[60] Plg. Lk 15, 18.21.
[61] Laiškas. Florencija, 1970, I, p. 3–4; Il Dialogo della Divina Providenza. Roma, 1980, passim.
[62) Plg. Rom 3, 23–26.
[63] Plg. Ef 1, 18.
[64] Plg. Pr 11, 1–9.
[65] Plg. Ps 127 [126], 1.
[66] Plg. 2 Tes 2, 7.
[67] Plg. Rom 7, 7–25; Ef 2, 2; 6, 12.
[68] Šiuo požiūriu reikšminga terminologija, vartojama graikiškajame Septuagintos ir Naujojo Testamento vertime nuodėmei pažymėti. Dažniausia ji žymima žodžiu harmatia ir jo įvairiais vediniais. Juo išreiškiamas daugiau ar mažiau sunkus nusižengimas normai ar įstatymui arba asmeniui ar net dievybei. Tačiau nuodėmė vadinama ir adikia, ir šia sąvoka išreiškiama neteisingo elgesio idėja. Taip pat kalbama apie parabasis (pažeidimą), asebeis (bedieviškumą) ir kitokias sąvokas. Jomis visomis perteikiama tai, kas yra nuodėmė.
[69] Pr 3, 5: „

<…>

būsite kaip Dievas, žinantis, kas gera ir kas pikta“; taip pat plg. eil. 22.
[70] Plg. Pr 3, 12.
[71] Plg. Pr 4, 2–16.
[72] Posakis kyla iš: Elizabeth Leseur. Journal et pensees de c

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Iš tiesų dabar daug žmonių pražuvę liberalizmo       2016-03-6 20:26

blogąja prasme liūne,nenori imtis pareigos ,atsakomybės.Daugeliu atvejų esam mirę pareigai tėvams,vaikams,tėviškėms,savo šaliai.Hedonizmas,taip istorijos eigoje buvo vadinamas liberalizmas blogąja prasme.Šiandien rodė Australijos gėjų paradus,-ten jie linksminasi ,bet emigrantus iš Indonezijos ir kitus laiko koncentracijos stovyklose.Kita vertus žmonėse pradės rastis savo krašto,savų artimų veidų,bendravimo ilgesys.Ir vaikai prie kompiuterių pražuvę.Ateina pavasaris,kaime jie kaip nors išsiris į lauką,o mieste?


Rekomenduojame

JAV spauda apie Lietuvos teismo sprendimą ir suėjus senaties terminui tęsti Neringos Venckienės bylą

Algimantas Rusteika. Auksinės valandos

Andrius Švarplys. Reikia grąžinti vaiko teisių apsaugą prie Konstitucijos standartų

Kritusiųjų slėniui grasina socialistai

Antanas Žemietis. Ar tikrai nereikia ginti lietuvių kalbos?

Algimantas Matulevičius. Ar pagalba žmonėms ir verslui nėra žlugdoma tyčia?

Vytautas Radžvilas. LRT-Ostankino epocha turi baigtis

Vladimiras Laučius. TS-LRT: interesų grupė tapšnoja Lietuvą

JAV kongresmeno Kriso Smito pranešimas spaudai dėl teisėjos Neringos Venckienės bylos

Vytautas Sinica. „Kraupu, kuo virsta viešoji erdvė“

Verta prisiminti. Aurelijos Stancikienės istorinė kalba 2014 m.: „Tai yra prie­sai­kos ir Kon­sti­tu­ci­jos su­lau­žy­mas“

Algimantas Rusteika. „Tai, sakot, socialinė distancija – du metrai?“

Tomas Dapkus. Vyteni Andriukaiti, laikas visų atsiprašyti

Raimondas Navickas. „Gyveni sau žmogus ir net neįtari, kad tave bandoma įkišti į kalėjimą!“

Audrys Karalius. Nacionalinis stadionas Vilniuje 1984–2020: trumpa Ligos istorija

Neringa Venckienė: „Su Deimante dabar kažkas ne taip…“

Tomas Bikelis. VU fizikas KTU „mokslininkui“ apie 5G: pagrįstos abejonės ir miglota ateitis (autoriaus atnaujinta)

Geroji Naujiena: Jis yra čia ir dabar, Jis yra su mumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos

Vitalijaus Balkaus replika „Iš savo varpinės“: Maistininkai grasina supūdyti produkciją, arba Kodėl „nematoma rinkos ranka“ taip ir lieka nematoma?

Justas Stankevičius. Ar Sorošas šeimininkauja Lietuvoje?

Neringa Venckienė: „Jie mano, kad mane žemina. Bet manęs jie nepažemins…“

Iš Tiesos.lt pašto: Edmundas Paškauskas. Pandemijos ir rizika vyresnio amžiaus žmonėms, arba Kada bus išrasti skiepai nuo nužmogėjimo? (II)

Verta paminėti. Julijonas Būtėnas: žurnalistas ir laisvės kovotojas

Algimantas Rusteika. Kai suprasit, kad turim ką turim, turėsit gerą laiką

Atmintinos datos: operacija „pavasaris“ – 1948 m. gegužės 22–24 d. iš Lietuvos ištremta apie 40 tūkst. žmonių

Nacionalinis susivienijimas reikalauja nutraukti vyresnio amžiaus asmenų diskriminaciją

Dovilas Petkus. Įtakingi veikėjai susirūpino savo tamsia praeitimi

Robertas Grigas. Šv. Jono Pauliaus II šimtmečiui

Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka pristato: knyga „Lietuvos partizanų valstybė“

Andrius Švarplys. Legenda

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.