Dienos aktualija, Geroji Naujiena

Geroji Naujiena: Taisykime Viešpačiui kelią, ištiesinkime Jam takus

Tiesos.lt redakcija   2020 m. gruodžio 5 d. 20:15

50     

    

Geroji Naujiena: Taisykime Viešpačiui kelią, ištiesinkime Jam takus

Tieskite Viešpačiui kelią!

„Raminkite, guoskite manąją tautą, – sako jūsų Dievas. – Prabilkite į širdį Jeruzalei ir šaukite jai, kad jos lažas pasibaigė, skola sumokėta. Ji dvigubai gavo iš Viešpaties rankų už visas savo nuodėmes“.
Balsas šaukia: „Per dykumą tieskite Viešpačiui kelią! Per tyrus išveskite mūsų Dievui taką! Kiekvienas slėnys tegu būna užpiltas, kiekvienas kalnas bei kalnelis – nukastas. Kur kreiva, tebūna ištiesinta, kalvota – išlyginta! Tuomet apsireikš Viešpaties šlovė, išvys ją visas pasaulis. Tikrai taip kalbėjo Viešpaties lūpos“.

Užlipk ant aukšto kalno, džiugiosios naujienos skelbėjau Sione! Galingai pakelk savo balsą, džiugiosios naujienos skelbėja Jeruzale! Pakelk, nebijok! Sakyk Judo miestams: „Štai jūsų Dievas! Štai Viešpats Dievas ateis su galia, ir jojo ranka bus valdinga. Su juo štai tie, kuriuos jis užpelnė, jo priekyje tie, kuriuos įsigijo. Ganys kaip piemuo savo bandą, savąja ranka jis surinks ją. Nešios ėriukus prie krūtinės, vedžios vedekles rūpestingai“ (Iz 40, 1–5. 9–11).

* * *

Parodyk mums, Viešpatie, savo gerumą, suteik išganingą pagalbą
Noriu išgirsti, ką Viešpats Dievas byloja:
jis skelbia ramybę savo žmonėms – savo bičiuliams.
Tikrai jis tuos netrukus išgelbės, kurie jo šventai bijo,
ir Dievo garbė sugrįš į mūs šalį.
Susitiks ten Gailestingumas ir Ištikimybė,
pasibučiuos Taika su Teisybe.
Žemėje dygs Ištikimybė,
iš dangaus pažvelgs meiliai Teisybė
Visokių gėrybių duos Viešpats,
derlinga bus mūsų žemė.
Teisybė jo akivaizdoj vaikščios,
o josios pėdom seks Dievo palaima (Ps 84, 9–14).

* * *

Mes laukiame naujo dangaus ir naujos žemės

Mylimieji! Vienas dalykas neturi likti jūsų nepastebėtas: viena diena pas Viešpatį yra kaip tūkstantis metų, ir tūkstantis metų – kaip viena diena. Viešpats negaišta ištesėti pažado, kaip kai kurie mano, bet kant­riai elgiasi su jumis, nenorėdamas, kad kuris pražūtų, bet kad visi atsiverstų. O Viešpaties diena ateis kaip vagis. Tuomet dangūs praeis su smarkiu ūžesiu, elementai sudegs ir suskils, ir žemė su savo kūriniais sudegs. Jeigu visa turi taip suirti, tai kaipgi jums reikėtų pasižymėti šventu gyvenimu ir maldingumu, kaip laukti ir ilgėtis Dievo dienos atėjimo, kai dangūs suirs liepsnose ir elementai sutirps iš karščio! Pagal jo pažadą mes laukiame naujo dangaus ir naujos žemės, kuriuose gyvena teisybė. Todėl, mylimieji, šito belaukdami, stenkitės tapti jo akivaizdoje nesutepti, nepeiktini ir taikingi (2 Pt 3, 8–14).

* * *

Ištiesinkite Viešpačiui takus!

Jėzaus Kristaus, Dievo Sūnaus, gerosios naujienos pradžia, kaip pranašo Izaijo parašyta:
„Štai aš siunčiu pirma tavęs savo pasiuntinį, kuris nuties tau kelią. Dykumoje šaukiančiojo balsas: ‘Taisykite Viešpačiui kelią! Ištiesinkite jam takus!’“
Taip pasirodė dykumoje Jonas. Jis krikštijo ir skelbė atsivertimo krikštą nuodėmėms atleisti. Pas jį traukė visa Judėjos šalis ir visi Jeruzalės gyventojai. Jie išpažindavo nuodėmes ir buvo jo krikštijami Jordano upėje. Jonas vilkėjo kupranugario vilnų apdaru, o strėnas buvo susijuosęs odiniu diržu. Jis valgė skėrius ir lauko medų. Jis skelbė: „Po manęs ateina galingesnis už mane – aš nevertas nusilenkęs atrišti jo kurpių dirželio. Aš jus krikštijau vandeniu, o jis krikštys jus Šventąja Dvasia“ (Mk 1, 1–8).

Melsdamiesi už Lietuvą Tiesoje kiekvienas asmeniškai ar bendruomenėje prašykime: teišvaduoja Viešpats mūsų Tautą iš piktojo pinklių, teapvalo ir tesaugo ją.
Tesuteikia Jis ir mums malonę  nusimesti tamsos darbus ir apsiginkluoti šviesos ginklais, kad taptume Jo akivaizdoje nesutepti, nepeiktini ir taikingi.
Teapšviečia išminties Dvasia ir valdžios žmones bei įstatymų leidėjus, kad jie vestų tautas teisumo takais. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

* * *

Sigitas Tamkevičius. Ištiesinti kelius Viešpačiui  
2 Advento sekmadienis 

„Tyruose šaukiančiojo balsas: Taisykite Viešpačiui kelią! Ištiesinkite jam takus! Taip pasirodė dykumoje Jonas. Jis krikštijo ir skelbė atsivertimo krikštą nuodėmėms atleisti“ (Mk 1, 3–4). Pas mus ateina Viešpats Jėzus; žmogus gali jo laukti ir su meile jį priimti, bet gali jo nenorėti ir nelaukti. Dievo žodis pranašo Izaijo lūpomis mus ragina: „Tieskite Viešpačiui kelią“ (Iz 40, 3). Antrąjį Advento sekmadienį pamąstykime, kas gali sukliudyti Viešpačiui ateiti ir kaip tinkamai pasiruošti jį ateinantį pasitikti.
Viešpačiui ateiti į mūsų gyvenimą labiausiai kliudo nuodėmės blogis. Kaip negali drauge egzistuoti ugnis ir vanduo, naktis ir diena, meilė ir neapykanta, taip negali Viešpats ateiti ten, kur sąmoningai pasirenkamas blogis. Vieno iš jų reikia atsisakyti. Jonas Krikštytojas, rengdamas savo tautiečius Jėzaus atėjimui, kvietė daryti atgailą ir išsižadėti nuodėmės: „Duokite tikrų atsivertimo vaisių!“ (Lk 3, 8). Ką reiškia padaryti atgailą?

Advento metu reikia paskirti laiko ne tik kalėdinėms dovanėlėms nusipirkti, bet ir pasižvalgyti po savo gyvenimą. Tam gali pasitarnauti dėl pandemijos įvesti apribojimai, kai daugiau laiko praleidžiame namuose. Žinoma, tą laiką galima praleisti prie televizoriaus ar interneto, bet galime jį paskirti ir dvasinėms reikmėms. Susiorientavę, kur sukreivinome savo kelius, prieš šv. Kalėdas atliekame gerą, nuolankią išpažintį. Kas šitai padaro, per šv. Kalėdas džiaugiasi širdies ramybe, nes suvokia, kad Jėzus gimė ne tik Betliejaus tvartelyje, bet ir jo širdyje.

Neseniai Lietuvoje buvo metas, kai buvo kovojama prieš tikėjimą ir jį praktikuoti daugeliui buvo labai sudėtinga. Net paskaityti Šventąjį Raštą ar religinę knygą ne visi turėjo galimybę. O dabar reikia tik noro. Tačiau Jėzui ateiti į mūsų tarpą, gal net labiau nei per sovietmetį, kliudo religinio abejingumo kultūra, kurią sukuria ir žiniasklaidos priemonės, nuolat kalbančios apie medžiaginę gerovę, sportą bei pramogas, o tikėjimo klausimams nesurandančios vietos.

Dabartinės sekuliariosios kultūros centre yra ne Dievas, bet žmogus. Šitas žmogus nenori pripažinti jokios aiškios tiesos bei moralės; jis kovoja už seksualinę laisvę, už laisvę turėti savo tiesą bei moralę ir kratosi bet kokios atsakomybės. Tokiu būdu visuomenėje įsiviešpatauja egoizmas; siekiama be kokia kaina tenkinti savo norus bei aistras. Tikintįjį, kaip ir kitus žmones, ši kultūra gundo sutelkti dėmesį tik į tai, kas malonu ir naudinga, o dvasiniams reikalams neskirti dėmesio.

Viešpačiui ateiti į žmonių tarpą kartais sukliudome net mes, dvasininkai. Kunigų nuodėmės, kurias žiniasklaida linkusi padidinti ir išreklamuoti, ne vieną žmogų nutolina nuo tikėjimo kelio. Mąstoma, kad jei kunigai taip elgiasi, tikriausiai Dievo nėra; ir nelengva įtikinti, kad dvasininkas nėra danguje gyvenantis angelas, jis taip pat gali klysti, kaip ir kiekvienas mirtingasis.

Kelius ateiti Viešpačiui ne tik sukreivina, bet dažnai ir visiškai užtveria alkoholis ir nekontroliuojamas seksualinis gyvenimas. Kai žmogus tampa priklausomas nuo svaigalų ir netvarkingo lytiškumo, jo dėmesys dvasiniams dalykams tampa nulinis.

Ką daryti, kad liktume atviri Viešpaties atėjimui? Popiežius Pranciškus taip atsako: reikia klausytis Dievo žodžio, praktikuoti meilės darbus ir gyventi Eucharistijos bei maldos bendrystėje: „Šventojo Rašto skaitymas ir katechezė mums primena Mokytojo žodžius; broliškas rūpinimasis vieni kitais padeda saugotis egoizmo; drauge laužydami Duoną mes išgyvename Jėzaus buvimo su mumis sakramentą; malda yra mūsų dialogo su Tėvu per Kristų Šventojoje Dvasioje erdvė.“

Per Adventą pabandykime susiorientuoti, ar viską padarome, kad Viešpats galėtų ateiti ir apsigyventi mūsų širdyse.

Kardinolas Sigitas Tamkevičius

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Kun. Mozė Mitkevičius.       2020-12-10 15:57

Pragarui nelemta suskambėti?
Pokalbis su kunigu Moze Mitkevičiumi apie tik ką išėjusią jo knygą „Nesuskambėjęs pragaras“.
Psalmynas, skaičiuojantis tūkstančius metų, vis dar tebėra ne tik įkvėpimo šaltinis maldai, bet ir paskata gimti naujoms knygoms. Prieš porą savaičių pasirodė nauja kunigo Mozės Mitkevičiaus knyga galbūt kiek neįprastu krikščionio ausiai pavadinimu – „Nesuskambėjęs pragaras“. Knyga, skirta psalmėms, kurios, atrodo, yra gryniausia maldos Dievui forma, viena poetiškiausių Biblijos knygų. Kodėl, kaip pragaras turėtų skambėti? O gal tai – provokacija? Apie tai pokalbis su knygos autoriumi, kunigu Moze Mitkevičiumi.
https://www.vaticannews.va/lt/baznycia/news/2020-12/kun-moze-mitkevicius-pragarui-nelemta-suskambeti.html

Copy-pastintojas Nr. 2       2020-12-10 13:06
II Advento savaitės ketvirtadienio       2020-12-10 6:05

Evangelijos skaitinius komentuoja kun. Nerijus Pipiras
Jeigu paklaustume gatvėje atsitiktinai sutikto žmogaus apie Dangaus karalystę, ko gero, ne vienas numotų ranka. Žmonės užimti Kalėdomis, kam dar ta Dangaus karalystė. Jei tokia yra, ją greitai bus galima pasiekti iš Vilniaus ar Kauno su pigių skrydžių bendrovėmis pasinaudojus akcija, kur viskas įskaičiuota. Tad kam dar vargintis ir apie ją mąstyti prieš Kalėdas. Tai ne kas kita, kaip Dangaus karalystės puolimas. Bandyti ją sumenkinti iki žemiškų karalysčių ar materialinės gerovės lygio. Evangelija šiandien ragina nenumoti ranka į Dangaus karalystę ir nebandyti bilietą į ją išlošti paskutinę akimirką.
Šia Karalyste jau reikia gyventi, nes ji jau tarpsta mumyse. Nes Jonas Krikštytojas jau tapo tiltu tarp Senosios ir Naujosios Sandorų. Tiltu, kuriuo naudotis, kurį pereiti turime mes, išgirdę, nuolat metai iš metų girdintys tą kvietimą tiesiog atsiversti, tikėti Evangelija, ištiesinti kelius ir nukasti kalvas.
Būti Dangaus karalystės piliečiais ir kartu būti tie didesni už Joną Krikštytoją reiškia išgirsti, ką jis skelbė, į šiuos žodžius orientuoti savo gyvenimą. Tai tebūna kiekvienos mūsų dienos programa. Ir tegul Dangaus karalystė neišnyksta iš akiračio. Mes keliaujame į ją.
Bernardinai.lt

II Advento savaitės ketvirtadienio       2020-12-10 6:03

Evangelijos mąstymas
Prašyti gyvenimo, radikaliai atiduoto Jėzui ir jo misijai

Jėzus ateina pas mane su Jonu Krikštytoju.  Atkreipsiu dėmesį į Joną Krikštytoją. Galiu mokintis iš jo radikalaus Advento išgyvenimo. Jonas Krikštytojas yra man pranašas, kuris veda mane pas Jėzų. Jis moko mane, kaip budėti, kaip ilgėtis Jėzaus, kaip Jį atpažinti.

*

Pakviesiu Joną Krikštytoją į savo adventinį laiką. Pasirinksiu jį savo globėju. Kas labiausiai mane stebina jo asmenyje? Kokių Jono Krykštytojo bruožų man trūksta? Pasakysiu jam apie tai ir paprašysiu, kad melstų už mane Jėzų.

*

„Mažiausias… didesnis už jį“. Atkreipsiu dėmesį į Jono Krikštytojo kuklumą ir nuolankumą. Galiu atrasti kitus fragmentus Evangelijoje, kurie kalba apie jį. Viso to, ką jis daro ir apie ką kalba, centras yra Jėzus. Jonas Krikštytojas parodo Jėzų, kalba apie Jėzų, gyvena Jėzui, miršta dėl Jėzaus.

*

Ką galiu pasakyti apie kasdienį savo gyvenimo liudijimą: šeimoje, bendruomenėje, tarnystėse? Kur visame tame yra Jėzus? Kokią vietą Jis užima? Ar aš savimi parodau Jėzų, ar „užstoju“ Jį?

*

Jėzus liudija apie Joną Krikštytoją. Atkreipia dėmesį į jo gyvenimo būdą  ir misiją dėl Karalystės. Jonas Krikštytojas turi savyje Elijo impulsyvumą ir „ugnį“. Kokius privalumus ir charakterio bruožus pastebiu savyje? Ar pajėgčiau „sudegti“ dėl Karalystės?

*

Ką galiu pasakyti apie savo tarnystes, angažavimąsi Bažnyčios gyvenime?  Kaip apibūdinčiau savo laikyseną? Ko manyje daugiau: užsidegimo ar vidutiniškumo, apsisprendimo ar abejingumo, pasišventimo ar pasyvumo?

*

Prisiartinsiu kartu su Jonu Krikštytoju prie Jėzaus. Prašysiu Jono Krikštytojo, kad mokintų mane radikaliai pasirinkti Jėzų, atkakliai apsispręsti už Jį. Melsiuosi kartu su Jonu:

„Jėzau, Tu esi mano vienintelis Išganytojas.

Myliu Tave.

Laukiu Tavęs!“

Kasdienapmastau.lt

II Advento savaitės ketvirtadienio       2020-12-10 5:59

Evangelija(Mt 11, 11–15)

  Jėzus kalbėjo minioms:
  „Iš tiesų sakau jums: tarp gimusių iš moterų nėra buvę didesnio už Joną Krikštytoją, bet ir mažiausias dangaus karalystėje didesnis už jį. Nuo Jono Krikštytojo dienų iki dabar dangaus karalystė jėga puolama, ir smarkieji ją sau grobia. Visi pranašai ir Įstatymas pranašavo iki Jono, ir, jeigu norite priimti, tai jis yra tas Elijas, kuris turėjo ateiti. Kas turi ausis, teklauso!“

II Advento savaitės ketvirtadienio       2020-12-10 5:58

<B< Evangelija</B> (Mt 11, 11–15)

  Jėzus kalbėjo minioms:
  „Iš tiesų sakau jums: tarp gimusių iš moterų nėra buvę didesnio už Joną Krikštytoją, bet ir mažiausias dangaus karalystėje didesnis už jį. Nuo Jono Krikštytojo dienų iki dabar dangaus karalystė jėga puolama, ir smarkieji ją sau grobia. Visi pranašai ir Įstatymas pranašavo iki Jono, ir, jeigu norite priimti, tai jis yra tas Elijas, kuris turėjo ateiti. Kas turi ausis, teklauso!“

 

II Advento savaitės ketvirtadienio       2020-12-10 5:57

Dievo Žodis
Psalmė (Ps 144, 1. 9–13)

P.  Viešpats švelnus, gailestingas, didžiai maloningas, rūstaut negreitas.

  Dieve, mano Valdove, aš tave šlovinsiu,
  aš tavo vardą garbinsiu amžiais.
  Viešpats visiems yra geras,
  savo visiems kūriniams gailestingas. – P.

  Viešpatie, tegu visi kūriniai tau dėkoja,
  tegu tave garbina ištikimieji.
  Tegu jie skelbia tavo karalystės kilnumą,
  tegu garsina tavo galybę. – P.

  Kad visi žmonės suprastų tavo didybę,
  tavo karalystės kilnumą.
  Tavo karalystė – amžina karalystė,
  tu kartų kartoms viešpatausi. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Iz 45, 8)

P.  Aleliuja. – Iš aukštybių rasokite, dangūs, išlykite, debesys, Teisųjį.
              Tegul atsiveria žemė ir Gelbėtoją mums išdaigina. – P. Aleliuja.

II Advento savaitės ketvirtadienio       2020-12-10 5:55

Dievo Žodis
Skaitinys (Iz 41, 13–20)

  Aš esu Viešpats, tavo Dievas, kuris tave ima už rankos, kuris tau sako: „Nebijok, aš tau padėsiu“.
  Tu nebijok, kirminėli Jokūbai, tu neišsigąsk, vargus Izraeli! Aš pats tau padėsiu – tai Viešpaties žodis, – ir tavo išgelbėtojas – Izraelio Šventasis.
  Tave padarysiu kuliamais valkčiais – naujais ir aštriais, daugiadančiais. Tu kalnus iškulsi, sumalsi, kalvas į dulkes paversi. Išvėtysi juos; ir vėjas juos išsklaidys, audra išblaškys. O tu Viešpačiu džiaugsies, Izraelio Šventuoju didžiuosies.
Beturčiai ir vargšai ieško vandens, bet neranda; liežuvis jiems džiūsta nuo troškio. Aš, Viešpats, juos išklausysiu, Izraelio Dievas, jų neapleisiu.
  Aš liepsiu plikynėse upėms tekėti ir slėniuose sunktis šaltiniams. Aš dykumą kūdrom paversiu, išdžiuvusią žemę – drėgminga.
Dykynėje aš pasodinsiu kedrų, akacijų, mirtų, alyvmedžių. Apželdinsiu tyrus kiparisais, guobom ir eglėm. Tada visi pamatys ir pažins, suvoks ir supras, kad visa tai Viešpaties rankos padarė, kad tai Izraelio Šventasis sukūrė.

Skelbiami šv. Juozapo metai       2020-12-9 15:42

Mylintis tėvas, švelnus, klusnus Dievui, visus priimantis, drąsiai kūrybingas, darbštus, kuklus, nesiveržiantis į pirmas vietas – šiais žodžiais popiežius Pranciškus apibūdina šventąjį Juozapą, skelbdamas jam skirtus metus, kurie visoje Bažnyčioje bus minimi nuo šių metų gruodžio 8 d. iki 2021 m. gruodžio 8 d.


Apie savo sprendimą popiežius Pranciškus praneša gruodžio 8-ąją paskelbtu apaštališkuoju laišku „Patris corde“ („Tėvo širdimi“). Šv. Juozapo metai skelbiami šiemet minimos šv. Juozapo paskelbimo Bažnyčios globėju 150 metų sukakties proga. Visuotinės Bažnyčios globėjo titulą šv. Juozapui suteikė popiežius Pijus IX 1870 m. gruodžio 8 d. paskelbta bule „Quemadmodum Deus“.

Šį antradienį, gruodžio 8-ąją, paskelbto popiežiaus Pranciškaus apaštališkojo laiško „Patris corde“ fone yra COVID-19 pandemija, kuri, kaip rašo Pranciškus, verčia mus matyti tuos paprastus žmones, kurie, nebūdami dėmesio centre, kasdien su nepaprasta kantrybe liudija viltį. Nors šv. Juozapas gyveno santūrų, kone nuo žmonių akių paslėptą gyvenimą, jis buvo neprilygstamai svarbus išganymo istorijos veikėjas. Jis buvo Šventosios šeimos tėvas, savo tėvystę pavertęs meilės auka, tarnavimu į pasaulį atėjusiam Mesijui.

Pasak Pranciškaus, šv. Juozapas šiandien ypatingai aktualus mums duodamu atvirumo kitiems, svetingumo pavyzdžiu. Juozapas yra „priimantis tėvas“ pirmiausiai dėl to, kad be jokių išankstinių sąlygų priėmė Mariją ir su ja susijusį didįjį Dievo planą.  Marijos sutuoktinis, pasitikėdamas Viešpačiu, priima savo gyvenime sutinkamus įvykius su drąsiu tikėjimu, kuriuo jį apdovanojo Šventoji Dvasia. Per šventąjį Juozapą kiekvienam iš mūsų šiandien Dievas sako: „Nebijok!“.

Savo apaštališkajame laiške „Patris corde“ Pranciškus rašo apie šv. Juozapą kaip žmogų, apdovanotą drąsiu kūrybingumu, sugebančiu gyvenime patiriamus sunkumus paversti galimybėmis, nauja pradžia. Jam, kaip ir visiems pasaulio šeimų tėvams, teko susidurti su konkrečiomis savo šeimos gyvenimo problemomis, tačiau kiekvieną kartą jis jas sprendė drąsiai pasitikėdamas Dievo apvaizda. Juozapas, sąžiningas stalius, taip pat mus moko darbo orumo, džiaugsmo, kurį patiria žmogus, valgydamas savo rankomis sau ir savo šeimai uždirbtą duoną.

„Tėvu ne gimstama, bet tampama“, – tęsia Pranciškus, savo laiške primindamas vieną esminių tėvystės aspektų – atsakomybę už vaikų ugdymą. Deja, šiandieninėje visuomenėje labai dažnai matome jaunosios kartos žmones, kurie elgiasi ir mąsto taip, tarsi būtų našlaičiai. Juozapo pavyzdys labai reikalingas šiandieniniam pasauliui, kuris dažnai painioja autoritetą ir autoritarizmą, tarnavimą ir pataikavimą, paguodą ir priespaudą, meilę ir materialinį aprūpinimą. Šiandien pasauliui kaip niekad reikia tėvo.

Kartu su popiežiaus Pranciškaus apaštališkuoju laišku „Patris corde“, kuriuo skelbiami šv. Juozapo metai, paskelbtas ir Dieviškojo kulto ir sakramentų tvarkos kongregacijos dekretas dėl visuotinių atlaidų. Šv. Juozapo metais visuotinius atlaidus bus galima gauti kovo 19-ąją ir gegužės 1-ąją, tai yra Šv. Juozapo – Šventosios šeimos ir Visuotinės Bažnyčios globėjo ir šv. Juozapo darbininko švenčių dienomis, o taip pat kitomis dienomis šeimoje kalbant rožinio maldą, dalyvaujant rekolekcijose arba medituojant „Tėve mūsų“ maldą, darant artimo darbus, meldžiant šv. Juozapo užtarimo persekiojamiems žmonėms ir dirbantiesiems. (JM / Vatican News)

Popiežius Pranciškus       2020-12-9 15:39

Trečiadienio katechezė: nebijokime prašyti, sulaukime atsakymo
Krikščioniška malda yra visiškai žmogiška: ji apima šlovinimą ir maldavimą. Jėzus mokė mokinius melstis „Tėve mūsų“ malda, kuria kreipiamės į Dievą su vaiko pasitikėjimu ir išdėstome savo prašymus, sakė popiežius Pranciškus gruodžio 9 dienos bendrosios audiencijos katechezėje, tęsdamas meditacijų apie maldą ciklą.
Meldžiame Dievą kilniausių dovanų: Jo vardo tarp žmonių pašventinimo, jo viešpatavimo, jo geranoriškos valios išsipildymo pasaulyje. Katekizmas primena: „Reikia laikytis ir prašymų hierarchijos: iš pradžių melsti Dievo karalystės po to – ko reikia, kad ją priimtume ir prisidėtume prie jos atėjimo (žr. 2632)“
„Tėve mūsų“ maldoje taip pat meldžiame labai paprastų dovanų – „kasdienės duonos“, o tai reiškia ir sveikatos, namų, darbo, ko reikia kiekvienai dienai, taip pat Eucharistijos, kad gyventume Kristuje. Meldžiame nuodėmių atleidimo, kurio mums taip pat reikia kiekvieną dieną, kad mūsų santykiai su kitais būtų taikūs. Meldžiame pagalbos gundymuose ir išlaisvinimo iš blogio.
„Prašyti, melsti. Tai labai žmogiška. Dar kartą pasiklausykime katekizmo: „Prašymo malda yra mūsų suvokto santykio su Dievu išraiška: būdami kūriniai, nesame nei pradžią patys sau davę, nei savo negandų šeimininkai, nei galutinis tikslas patys sau, bet, kaip krikščionys, taip pat žinome, kad, būdami nusidėjėliai, nusigręžiame nuo savo Tėvo. Prašymas jau yra grįžimas pas Jį. (2629)““, – sakė popiežius Pranciškus. Anot jo, jei kas nors jaučiasi blogai, nes padarė blogų dalykų ir yra nusidėjėlis, tai kalbėdamas „Tėve mūsų“ jis artinasi prie Viešpaties.
Kartais manome, kad mums nieko nereikia, kad mums pakanka mūsų pačių ir kad galime gyventi visiškai savarankiškai. Bet anksčiau ar vėliau ši iliuzija išsisklaido. Pajaučiame, kad mums reikia kažko kito, kad siela, psalmės žodžiais, kaip išdžiūvusi žemė (žr. Ps 63). Visiems yra taip atsitikę vienu ar kitu gyvenimo metu, visi esame išgyvenę, patyrę melancholijos ir vienišumo laiką. Biblija nesigėdija parodyti ligos, neteisingumo, draugų išdavystės ir priešų grasinimo žmogaus gyvenime. Kartais atrodo, kad viskas griūva, kad visas gyvenimas nugyventas tuščiai. Šiose situacijose vienintelė išeitis – šauksmas ir malda „Viešpatie, padėk man!“ Malda perplėšia ir didžiausias tamsybes.

Popiežius Pranciškus       2020-12-9 15:38

Trečiadienio katechezė: nebijokime prašyti, sulaukime atsakymo
II. „Viešpatie, padėk. Tai atveria: atveria kelią, atveria takelį“, – pakartojo Šventasis Tėvas. Pasak jo, mes, žmogiškos būtybės, prašymu padėti dalijamės su visa kūrinija.
Begalinėje visatoje meldžiamės ne vien mes: Dievo troškimas įrašytas kiekviename kūrinijos fragmente. 
„Juk mes žinome, kad visa kūrinija iki šiol tebedūsauja ir tebesikankina. Ir ne tik ji, bet ir mes patys, kurie turime dvasios pradmenis, – ir mes dejuojame“, – citavo popiežius gražius apaštalo Pauliaus laiško romiečiams žodžius (žr. Rom 8, 22–23). Pasak Pranciškaus, galime išgirsti medžių, uolų, gyvūnų atsidusimus, net ir paukščio skrydyje, kaip rašė Tertulionas (De oratione XXIX) pamatyti kažką panašaus į maldą.
Tad neturime sunerimti ar susigėsti, kai pajaučiame poreikį melstis. Kai mums ko nors labai trūksta, turime prašyti. Dažnai mums gėda prašyti pagalbos, prašyti ką nors mums padaryti. Gėdijamės prašyti ir Dievo.
„Nereikia gėdytis prašyti. „Viešpatie, man reikia to“. „Viešpatie, atsidūriau sunkumuose“. „Padėk man!“: tai širdies šauksmas, skirtas Dievui, kuris yra Tėvas“, – sakė Pranciškus ir pridūrė, kad galime kreiptis į Dievą ir tada, kai esame laimingi. Tada mūsų malda yra padėka už tai, ką gavome, suvokimas, kad viskas yra malonė.
Malda žengia petys į petį su mūsų, kaip kūrinių, ribų priėmimu. Galbūt galima nepasiekti tikėjimo į Dievą, tačiau sunku netikėti malda: ji paprasčiausiai egzistuoja, ji yra tarsi vidinis šauksmas, kurį visi esame girdėję. Vieną dieną jis ima ir pabunda, galbūt po ilgos tylos. 
„Broliai ir seserys, žinome, kad Dievas atsilieps“, – tęsė popiežius, primindamas psalmes. Dievas visada išgirsta skundą ir atsako, šiandien, rytoj, vienu ar kitu būdu, nors kartais reikia kantrybės. Biblijoje tai primenama daugybę kartų. Dievas atsiliepia ir į tuos prašymus, kurie buvo sušnabždėti širdyje, kurių nedrįstame pasakyti garsiai.

Popiežius Pranciškus       2020-12-9 15:37

Trečiadienio katechezė: nebijokime prašyti, sulaukime atsakymo
III. Dabar advento laikas – laukiame Kalėdų. Tačiau visas mūsų gyvenimas yra laukimas, gyvename laukdami. Malda yra laukimas, kol Viešpats atsilieps. Net ir mirtis sudreba, kai krikščionis meldžiasi, nes žino, jog kiekvienas besimeldžiantysis turi stipresnį už ją sąjungininką: prisikėlusį Viešpatį. Mirtis buvo įveikta Kristuje ir ateis išsipildymo dieną, kai ji nebegalės šaipytis iš mūsų gyvenimo ir mūsų laimės.
„Mokykimės laukti, laukti Viešpaties. Viešpats mus lanko ne vien didžiųjų švenčių metu, bet kiekvieną dieną, širdies gelmėje, jei tik mes laukiame. Daug kartų nesuprantame, kad Viešpats arti, beldžiasi į mūsų duris, praleidžiame susitikimą. Šv. Augustinas sakydavo, jog bijo nesuprasti, kad praėjo Viešpats. Viešpats praeina, Viešpats ateina, Viešpats beldžiasi. Bet jei tavo ausys pilnos kitų triukšmų, neišgirsi Viešpaties kvietimo“, – sakė popiežius ir pridūrė: „Broliai ir seserys: laukti – tai ir yra malda“. (RK / Vatican News)

,,Mąstytojui"       2020-12-9 12:03

Tu pirmai pradžiai bent Jėzaus Motiną išmok gerbti. ,,Persigandusi…”

II Advento savaitės trečiadienio       2020-12-9 5:57

Evangeliją komentuoja kun. Pijus Eglinas OP
Kaip manote, kiek kaulų turi žmogaus kūnas? Kažkur skaičiau, kad du šimtus keturiasdešimt aštuonis. Antras klausimas daug paprastesnis – o kiek dienų turi metai? Sako, metus sudaro trys šimtai šešiasdešimt penkios dienos. Lygiai tiek pat – du šimtus keturiasdešimt aštuonis uždraudimus ir trys šimtai šešiasdešimt penkis įsakymus turi žydų įstatymas, kurio privalėjo laikytis kiekvienas Izraelio gyventojas, kiekvienas, išpažįstantis žydų religiją. Tai iki smulkmenų apibrėžianti religinį gyvenimą bei asmeninį žmogaus santykį su Dievu instrukcija. Žmonėms, kurie privalėjo to laikytis, tai buvo slegiantis ir į kuprą metantis įstatymų bei priesakų rinkinys.
Kai skaitome Evangeliją, dažnai matome, jog paprastam žmogui buvo nepaprastai sunku vykdyti visus tuos įstatymus, įsakymus ir draudimus. Išmanyti tikėjimą su šitiek įvairiausių taisyklių tuomet galėjo tik išminčiai ir mokslininkai, kuriuos Jėzus ironizuodamas vadina „išmintingaisiais ir gudriaisiais“.
Kai Jėzus kalba apie dangaus karalystę, jis žmogų išlaisvina nuo tos slegiančios naštos, nes iš Jo žodžių labai aiškiai matome – raidė – užmuša, teorija – užmuša. Šiandienėje Evangelijoje girdime tokius Jėzaus žodžius: „Mano jungas švelnus, mano našta lengva“. Jis uždeda naštą, kurią žmogus yra pajėgus nešti, ji nežlugdo žmogaus, tačiau jį stiprina. Jėzus labai aiškiai leidžia suprasti, kad Dievo valios išsipildymas jokiu būdu nėra žmogaus prievartavimas. O Dievo valios supratimas nėra vien tik mokslininkų ir teologų privilegija. Jėzaus žodžiuose atsispindi laisvė. Kalbėdamas apie religinius įstatymus bei taisykles, Jėzus visų pirma prieš akis turi žmogų – mažą ir silpną. Jis nori, kad kiekvienam būtų pakeliamas religinis gyvenimas, kad kiekvienas būtų pajėgus įvykdyti Dievo įstatymą. Jis duoda žmogui šansą. Ypač tiems, kurių niekas nesiklauso, į kuriuos niekas nekreipia dėmesio, kurie nustumti į visuomenės pakraštį. Evangelijoje dažnai skaitome apie Jėzaus bendravimą su mažų mažiausiai keistos reputacijos asmenimis. Jis bendrauja su tais, kurie buvo laikomi viešais nusidėjėliais, viešais nusikaltėliais. Jėzus ir jiems duoda šansą.
Tikėjimas nėra žinojimas. Tikėjimo gyvenime nesvarbus tavo inteligencijos lygis. Tikėjimas paliečia atvirą žmogų, nepaisant nei jo sugebėjimų, nei išsilavinimo. Kai Jėzus kreipiasi į tuos atstumtuosius, visų pirma Jis jiems grąžina savigarbą. Pasakodamas apie mylintį dangaus Tėvą, Jis į tų žmonių gyvenimus nori atnešti tikrą ir gilų dvasinį atsivertimą. Jėzaus įsitikinimu, Dievo įsakymai neturi būti našta, neturi jo slėgti ir kankinti. Jėzaus įsitikinimu, Dievo įsakymai turi būti gelbstintys orientyrai ir kelrodžiai. Jėzus kalba kaip tas Senojo Testamento išminčius, kurio žodžiai užrašyti Siracido knygoje. Ten sakoma taip: „Užeikite pas mane, nemokytieji, įsigykite išminties, tai nekainuoja pinigų“. Išmintis netoli nuo jos ieškančių ir kas rimtai jos ieško, tas randa. Pažiūrėkite savo akimis – stengiausi tik truputį, bet radau daug…“
Kai Jėzus nori išlaisvinti žmogų nuo slegiančios įvairių instrukcijų bei taisyklių naštos, visų pirma Jis nori duoti ramybę, kad tas įstatymo bei Dievo žodžio laikymasis suteiktų žmogui ramybę. Pažinus ne žmogaus gudrybių sunarpliotus įstatymo apribojimus, bet gryną ir neiškraipytą Dievo meilę, tuomet į žmogaus gyvenimą ateina ramybė. Ramybė – lyg tas saldus ir lengvas jungas.
Mano jungas švelnus, mano našta lengva. Imkite jį ant pečių ir eikite paskui mane….
„Mažoji studija“, laida „Dievo žodis, kasdieniai skaitymai“

II Advento savaitės trečiadienio       2020-12-9 5:55

Evangelijos mąstymas
Prašyti širdies išlaisvinimo nuo sunkumų

Įsiklausysiu į pilnus susirūpinimo ir meilės Jėzaus žodžius. Pagalvosiu, kad juos Evangelijoje Jis paliko dėl manęs. Jie yra pažadas ir paguoda man, jais Jėzus gydo mano rūpesčius ir lengvina sunkumus.

*

„Ateikite pas mane visi…“. „Visi“, tai reiškia, kad ir aš nesu išskirtas, ir man yra skirta vieta pas Jį. Jėzus nori, kad pas Jį ateičiau. Ar tikiu, kad turiu savo vietą Jo širdyje?

*

Jėzus nori, kad pas Jį ateičiau su visais savo vargais, sunkumais, o ne juos palikęs. Ar sugebu atsistoti prieš Jį ir tada, kai mane slegia mano silpnybės bei nesugebėjimas pasipriešinti nuodėmei? Kas labiausiai trukdo man ateiti pas Jėzų, kas apsunkina mano santykį su Juo?

*

„Imkite ant savo pečių mano jungą...“. Ką jaučiu išgirdęs tokį kvietimą? Kokius Jėzaus žodžius man sunkiausia priimti? Pasikalbėsiu su Juo apie tai. Prašysiu malonės, kad nežiūrint visų mano pasipriešinimų ir nenoro galėčiau Jam atsiduoti.

*

Jėzus pažada, kad jeigu Juo visiškai pasitikėsiu, tada patirsiu Jo širdies romumą ir nuolankumą, taip pat rasiu atgaivą savo sielai. Pratęsiu savo mąstymą atsidavimo malda. Atiduosiu Jam tai, kas yra mano širdyje: savo troškimus, ilgesį, prisirišimus.

*

Būdamas prie Jėzaus Širdies adoruosiu Jo romumą ir nuolankumą, nes su Jėzumi netgi jungas saldus ir našta lengva. Dienos bėgyje kartosiu maldą:

„Jėzau, romusis ir nuolankiaširdi, padaryk mano širdį panašią į savo širdį.“

Kasdienapmastau.lt

II Advento savaitės trečiadienio       2020-12-9 5:53

Evangelija
(Mt 11, 28-30)

  Anuo metu Jėzus bylojo:
  „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu! Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs ‘rasite savo sieloms atgaivą’. Mano jungas švelnus, mano našta lengva“.
Katalikai.lt

II Advento savaitės trečiadienio       2020-12-9 5:51

Dievo Žodis
Psalmė (Ps 102, 1-4. 8. 10)

P.  Tegu mano siela Viešpatį šlovina.

  Tegu mano siela Viešpatį šlovina,
  ir visa, kas yra manyje, tegarbina jo šventąjį vardą!
  Lai mano siela Viešpatį šlovina,
  lai neužmiršta, kiek jis man gero padarė. - P.

  Jis man visas kaltes dovanoja,
  gydo visas mano silpnybes.
  Nuo pražūties gelbi mano gyvybę,
  gaili manęs ir puošia mane savo malone. - P.

  Viešpats - švelnus, maloningas,
  neskuba rūstaut, yra pilnas gerumo.
  Ne pagal mūsų kaltybes mums moka,
  nebaudžia mūsų, kiek verti esam. - P.

Posmelis prieš evangeliją

P.  Aleliuja. - Štai Viešpats ateis ir išgelbės savo tautą.
              Laimingas, kas pasirengęs jį pasitikti. - P.  Aleliuja.

II Advento savaitės trečiadienio       2020-12-9 5:49

Dievo Žodis
Skaitinys (Iz 40, 25-31)

  „Kam gi prilyginti jūs mane norite, kas panašus į mane?“, sako Šventasis. Pakelkit aukštyn savo akis ir pasižiūrėkite: kas gi žvaigždes šias sukūrė? Tas pats, kuris jų kareiviją suskaito, vardu visas jas vadina. Ir jų nė viena atsilikti nedrįsta.
  Kodėl gi sakai tu, Jokūbai, kodėl gi kalbi, Izraeli: „Manasis kelias nuo Viešpaties slaptas, ir mano teisės mano Dievas nemato“? Argi tu nežinai, argi to negirdėjai? Viešpats - tai amžinas Dievas; tai jis sukūrė tą platų pasaulį. Jisai nepavargsta ir nepailsta; ir jo išminties nesuvokti. Jėgų jis nuvargusiam teikia, stiprybės nusilpusiam duoda. Jaunuoliai nuvargsta, pailsta; vaikinai suklumpa, parpuola. Bet tie, kurie Viešpačiu kliaujas, atnaujina savo jėgas, įgauna sparnus kaip ereliai. Jie bėga, bet nepailsta, jie eina, bet nepavargsta.

> ,,Mąstytojui" 9:12       2020-12-8 15:45

Nežemink Marijos visais tais ,,persigandusi”. Juk šiandien minima Jos NEKALTOJO PRASIDĖJIMO diena. Tai reiškia, kad Jos siela dar prieš įsikūnijimą žinojo ir prisiėmė misiją būti Dievo Gimdytoja.

Lietuvos vyskupų ganytojiškas laiškas       2020-12-8 9:48

“Kalėdų belaukiant”
Brangieji,

Šie metai mus visus ir pasaulį suvienijo netikėtu būdu. Pandemijos sukeltas egzistencinis nerimas neaplenkė nei vieno iš mūsų. Viruso grėsmė verčia susimąstyti apie gyvenimo prasmę ir trapumą, apie visuomenės solidarumo ir savitarpio pagalbos reikšmę. Negalime slėpti – asmeniškai kiekvienam tai sunkus laikas. Jaučiamės nesaugūs, persekioja nerimas dėl ateities, dažnas išgyvena bendrystės stoką. Tačiau, kaip žmonijos istorinė patirtis rodo, kiekvienoje krizėje slypi ir naujų galimybių atradimas. Iššūkiai ir išbandymai tarsi pabudina žmonių jėgas, protus ir kūrybiškumą naujai pažvelgti į mūsų tikrovę. Pastarieji metai tapo mokykla ir jauniems, ir vyresniems: atradome virtualaus mokymosi bei komunikacijos galimybių, patyrėme nuotolinį darbą, pravėrėme elektroninių parduotuvių duris, o svarbiausia – šis laikas tapo proga lavinti mūsų gebėjimą atjausti ir padėti vieni kitiems. Dar geriau suvokėme, kad esame viena žmonių šeima. Tikime, kad pasaulį šios pamokos teigiamai veiks ir įveikus pandemiją.
Artėja Kalėdų šventė. Pasaulis prisimena ir švenčia įvykį, nuo kurio skaičiuoja mūsų eros metus. Dangaus ir žemės Kūrėjas įžengia į laiko tėkmę gimdamas kūdikiu Betliejaus tvartelyje. Šio įvykio prasmę evangelistas Matas aprašo žodžiais: „Tamsybėje tūnanti tauta išvydo skaisčią šviesą“ (Mt 4, 16). Čia autorius drąsiai apibūdina pasaulį iki Viešpaties aplankymo, kaip „tamsybėse tūnantį,“ o Jo užgimimą kaip „skaisčią šviesą“. Tai priminimas, kad žmogus atranda savo egzistencijos prasmę tik Dievo perspektyvoje: kai atpažįsta jį aplankiusį Kūrėją bei išgirsta jo skelbiamą žinią. O ji savitai mums kalba apie žmogaus gyvybės vertę. Kalėdos primena, kad užgimstantis pasauliui žmogus nešasi savyje Dievo atvaizdą. Ši mintis apie žmogaus gyvybės dieviškąją kilmę ypač atsiskleidžia Evangelijoje pagal Luką užrašytame angelo Gabrieliaus pokalbyje su Mergele Marija. Dievo pasiuntinys paaiškina Marijai joje beužsimegsiančios gyvybės slėpinį sakydamas: „Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs, ir Aukščiausiojo galybė pridengs tave savo šešėliu; todėl ir tavo kūdikis bus šventas…“ (Lk 1, 35). Biblinių įvaizdžių turtinga kalba perteikia, kas yra žmogaus gyvybės šaltinis. Todėl krikščionybė besivadovaudama Viešpaties apreiškimu teigia besąlygišką žmogaus gyvybės vertę bei skelbia, kad kiekvienas asmuo yra vertas tokios pagarbos kaip ir jo autorius Dievas.

Lietuvos vyskupų ganytojiškas laiškas       2020-12-8 9:47

“Kalėdų belaukiant”
II. Žmogaus gyvybė kyla iš Dievo kūrybinės galios bendrystėje su žmogumi. Ji nėra absoliuti žmogaus nuosavybė. Todėl žmogaus gyvybės negalima negerbti ar atimti. Ši išvada kyla ir iš šiandienos medicinos mokslo įrodytos tiesos, kad žmogaus gyvybė atsiranda nuo apvaisinimo momento ir nėra motinos kūno dalis. Nuo tada savo egzistavimą pradeda unikalus asmuo, skirtingas nuo savo motinos bei tėvo, ir jam turi būti užtikrinta prigimtinė teisė į gyvybę. Juk ir logika mums sako: kas iš pradžių nėra žmogus ir vėliau negalėtų toks tapti. Tad negimusio kūdikio gyvybės nutraukimas, embrionų naikinimas mokslinių tyrimų ar dirbtinio apvaisinimo metu, eutanazija yra nepriimtini (plg. Evangelium vitae, 81). Bažnyčia atjaučia moteris ir šeimas, kuriose nepavyko išsaugoti gyvybės, ir dovanoja joms savo gailestingumo tarnystę. Drauge skatina visomis išgalėmis stengtis padėti moterims ir šeimoms krizinio nėštumo metu, toms šeimoms, kurios susiduria su nepagydoma artimųjų liga. Kalėdų žinia mus kviečia ne tik švęsti Viešpaties užgimimą, bet ir pasiryžti besąlygiškai gerbti žmogaus gyvybę nuo prasidėjimo iki natūralios mirties. Visuomenė tampa nesaugi, jeigu to negarantuoja.

Lietuvos vyskupų ganytojiškas laiškas       2020-12-8 9:46

“Kalėdų belaukiant”
III. Džiaugsmingame Kalėdų įvykio apraše nuskamba ir slėpiningas žodis. Pranašas Simeonas, paėmęs į rankas kūdikį Jėzų, kurį paaukoti į Jeruzalės šventyklą atnešė Juozapas ir Marija, ištaria: „Jis bus prieštaravimo ženklas“ (Lk 2, 34). Šventoji Šeima netrukus patyrė šių žodžių prasmę priverstinai bėgdama į Egiptą, kai to meto valdžios pareigūnas Erodas, bijodamas šalia savęs kito galimo autoriteto, įsakė Betliejuje ir jo apylinkėse išžudyti visus dvejų metų ir jaunesnius berniukus (Mt 2, 13–18). Šie pranašo žodžiai išsipildė ir pirmųjų amžių krikščionių kankinystėje, kai Romos imperatorius vertė juos išsižadėti tikėjimo į Jėzų. Viešas krikščionių tikėjimo išpažinimas tapo „prieštaravimo ženklu“ ir XX a. totalitariniams režimams, ir šiandienos pasaulyje pasitaikančiam fundamentalizmui, kuris šiurkščiai pažeidžia tikėjimo arba sąžinės laisvės principą. Demokratinė visuomenė yra pagrįsta pagarba kito žmogaus orumui, įsitikinimų laisvei bei prigimtinėms teisėms. Dėl tokios laisvės galimybės krikščionių kankiniai praliejo savo kraują. Bet kokia visuomenės poliarizacija susipriešinant dėl skirtingų įsitikinimų turi būti įveikiama pagarba sąžinės laisvei. Demokratija yra stipri tiek, kiek leidžiama viešojoje erdvėje varžytis visokioms, dažnai skirtingoms, net priešiškoms nuomonėms, neturint neigiamo išankstinio nusistatymo. Todėl šiandien vis labiau tampa svarbi informacinė etika. Ji kaip ir medicinos etika turi laiduoti prigimtinių žmogaus teisių apsaugą ginant gyvybę ir skelbiant tiesą.

Lietuvos vyskupų ganytojiškas laiškas       2020-12-8 9:45

“Kalėdų belaukiant”
IV. Kalėdų istorijos dramoje Juozapas ir Marija išgelbsti kūdikį Jėzų, nes pasitiki tikėjimo ir sąžinės balsu, kuris kalbėjo jų širdyse. Jų šeimos pavyzdys liudija, kad ištikimybė Dievui ir vienas kitam gelbėja juos pačius ir išsaugo naują gyvybę. Visuomenėje ypatingos apsaugos reikia vyro ir moters santuokai, nes ji yra naujos žmonių kartos lopšys. Vakarų pasaulį, o ir mūsų tėvynę, ištikus „demografinei žiemai“ šis principas tampa gyvybiškai svarbus. Juozapo ir Marijos sužadėtuvių įsipareigojimo rimtumas yra pavyzdys, kaip svarbu rengtis šeimos gyvenimui ir kokia reikšminga yra jį lydinti meilės bei ištikimybės priesaika. Tik tokia aplinka yra saugi sutuoktiniams ir į jų šeimą ateinančiam žmogui. Šeima yra artimiausia pagalba ir gimstantiems kūdikiams, ir augantiems vaikams, ir brandos sulaukusiems jos nariams, kuriems ypač svarbi artimųjų parama. Jokia visuomenės ar valdžios institucija nepakeis šeimos narių. Todėl galima tarti, kad visuomenė ir valstybė yra stipri tiek, kiek ji saugo, gina ir puoselėja šeimos teises.

Lietuvos vyskupų ganytojiškas laiškas       2020-12-8 9:45

“Kalėdų belaukiant”
V. Bažnyčia kviečia visuomenę ir valstybę pasirinkti tokius teisinio reguliavimo būdus, kurie neištrina ribos tarp prigimtinės šeimos sampratos ir kitų bendro gyvenimo formų. Šeima nėra tik socialinis ar teisinis konstruktas, kurio apibrėžimas priklauso vien nuo įstatymų leidėjo valios. Šeima taip pat nėra vien tik bendras gyvenimas, siejamas emocinių ar turtinių ryšių. Ji yra prigimtinė bendruomenė, kylanti iš anksto žmoguje sąlygoto lyčių papildomumo. Skirtingų lyčių papildomumas – esminė šeimos atsiradimo sąlyga, todėl šeimą išskiria iš visų kitų bendro gyvenimo formų. Tačiau tai ne tik santuokos sudarymo sąlyga, tai prigimtinių tėvystės, motinystės, brolių bei seserų, įskaitant vienišų motinų ir tėvų, giminystės ryšių atsiradimo sąlyga. Įvairių kitų bendro gyvenimo formų prilyginimas šeimai, ignoruojant prigimtinį lyčių papildomumą, neišvengiamai paneigia natūralų šeimos pobūdį bei trina ją kaip konstitucinį visuomenės ir valstybės pagrindą. Suprantama, kad įstatymų leidėjai ieško tinkamos kitų bendro gyvenimo formų teisinės apsaugos. Tačiau tai negali būti daroma keičiant šeimos ar santuokos sampratas. Jei bet kuri bendro gyvenimo forma gali būti šeima, tada pati šeimos samprata išnyksta. Įstatymų leidėjas turi gerbti žmogaus prigimtyje atpažįstamą tvarką ir ieškoti naujo būdo, kaip įstatymiškai pagrįsti bei teisiškai apsaugoti įvairias kitas gyvenimo kartu formas.

Lietuvos vyskupų ganytojiškas laiškas       2020-12-8 9:44

“Kalėdų belaukiant”
VI. Evangelistas Lukas Kalėdų įvykio džiaugsmą perteikia Viešpaties angelo padrąsinimu „Nebijokite!“ ir dangaus kareivijos giesme: „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms!“ (Lk 2, 10–14). Šie vilties kupini šūksniai skelbia, kad Dievas žmogų myli ir nori dovanoti žemei ramybę. Tačiau čia savaip priminta, jog ši ramybė yra susijusi su dangaus ir žemės Kūrėjui teikiama pagarba. O ši pagarba reiškiama, kai besąlygiškai gerbiamas jo kūrinys – žmogus ir pasaulis. Kito žmogaus diskriminacija, neapykanta ar tuo labiau naikinimas yra sukilimas prieš Kūrėją ir jo mums paliktą būties gramatiką. Ši atidos Kūrėjui pamoka vėliau Luko evangelijoje nuskamba ir dvylikamečio Jėzaus žodžiuose: „... man reikia būti savo Tėvo reikaluose“ (Lk 2, 4).

Lietuvos vyskupų ganytojiškas laiškas       2020-12-8 9:43

“Kalėdų belaukiant”
VII. Popiežius Pranciškus neseniai pasirodžiusioje enciklikoje Fratelli tutti (2020 m.) primena, kokie svarbūs šiuolaikiniam pasauliui bendrystės ir brolystės tarp žmonių saitai, kylantys iš pagarbos žmogui. Pasak popiežiaus, kai žmogaus orumas yra gerbiamas, o jo teisės pripažįstamos ir garantuojamos, tuomet klesti ir kūrybiškumas bei iniciatyvumas, o žmogaus asmenybė gali įgyvendinti įvairias savo iniciatyvas dėl bendrojo gėrio (plg. Fratelli tutti, 22). Tad bendrojo gėrio pagrindas yra pagarba objektyvioms moralinėms tiesoms. Nors tolerancija paprastai išreiškia pagarbą kitam žmogui, po jos priedanga vis dėlto gali slėptis reliatyvizmas, kuris moralinių tiesų aiškinimą palieka turintiems valdžią, o ne objektyvios tiesos autoritetui (plg. Fratelli tutti, 206). Universalūs moraliniai principai, išdėstyti Dešimties Dievo įsakymų teisyne, turi būti susikalbėjimo, pagarbos vieni kitiems ir ramybės visuomenėje pamatas. Tačiau šių tiesų aiškinimas be pagarbos Kūrėjui ir jo įdiegtai prigimtinei tvarkai praranda atskaitos tašką. Amerikos demokratijos tėvai šias tiesas vadino „savaime suprantamomis“, o patį laisvos visuomenės projektą be moralinės tvarkos viršenybės – neįmanomu. Prigimtinės tvarkos ignoravimas buvo socializmo eksperimento įkurti „bendrystę“ žlugimo priežastis. Visuomenės klesti ir ramybė ateina, kai pripažįstamos prigimtinės žmogaus teisės ir išpažįstamas jų autorius Dievas. Ši pagarba gelbėja visuomenę nuo totalitarizmo grėsmės. Pagarbos Kūrėjui ir jo sukurtajam asmeniui – žmogui kultūra yra veiksmingiausia motyvacija pagelbėti vargšams, gerbti emigrantus ir pabėgėlius, mažinti socialinę atskirtį bei kurti žmogiškesnę visuomenę

Lietuvos vyskupų ganytojiškas laiškas       2020-12-8 9:42

“Kalėdų belaukiant”
VIII. Šiandienos pasaulis, ypač ištikus globalinei pandemijai, laiko tarpusavio pagalbos egzaminą. Ištikę sunkumai, socialinė atskirtis ir susipriešinimai turi būti įveikiami tiesiant tiltus tarp skirtingų socialinių grupių, gerbiant skirtingai mąstančius, ieškant būdų, kad kiekvienas žmogus, o ypač silpniausi atrastų savo vietą visuomenėje bei prisidėtų prie valstybės stiprinimo. Čia labai svarbi yra pagalbos, dosnios širdies, atidos kitam žmogui kultūra. Prie jos kūrimo prisideda tie, kurie gerbia kitų įsitikinimus, įsiklauso vieni į kitų argumentus, gerbia teisę pasakyti savo nuomonę. Bažnyčia siūlo savo pagalbą stiprindama piliečių moralinius gebėjimus per pagarbą Dievui ir kitam žmogui bei kviečia dosniai prisidėti kuriant pilietinę visuomenę. Ji jaučia pareigą ir atsakomybę tarti žodį svarbiais moraliniais klausimais ir viliasi, kad tokiu būdu tvirtina demokratinės visuomenės pagrindus bei prisideda prie meilės civilizacijos kūrimo. Ji tiki, kad toliau tęsia žmonijos istorijoje Kalėdų įvykio įkūnijimą šiandienos žmonių širdyse ir kultūroje. Ji meldžia, kad Dievas, kuris „taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų“ (Jn 3, 16), ir toliau globotų šiandienos žmones, dovanodamas jiems drąsą kurti bendrystę, neblėstančią viltį gyventi ir džiaugsmą tarnauti vieni kitiems.

Su artėjančiomis šv. Kalėdomis!
Lietuvos vyskupai
2020 m. gruodžio 8 d.
Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo iškilmė

Mąstymas. Štai aš! (Lk 1, 38)       2020-12-8 9:29

Evangelijos pagal Luką ištrauka mums pateikia Marijos pašaukimo paveikslą ir pabrėžia tą akimirką, kai savo ištartu „Taip“ ji atveria Dievui vartus. Marija net tik atveria Dievui vartus, bet pati yra vartai, per kuriuos į pasaulį įžengia Dievas. Kas yra toji Izraelio mergelė, kurią aplanko Dievo siųstas angelas? Ir kokią žinią jis paskelbia Marijai?
Dievo pasiųstas angelas, prieš pakviesdamas ją atsiliepti į Dievo kvietimą, dviem sakiniais nusako, kokia yra Marija Dievo akyse: Malonėmis apdovanotoji! ir Viešpats su tavimi!
– Pirmiausia, Angelas įvardija Marijos būseną: ji apdovanota malonėmis. Marija yra apdovanotoji. Apdovanota ne bet kuo, o Dievo malonėmis iš čia „malonės pilnoji“ (gr. kecharitomene), tai yra turinti dieviškų dovanų apstybę. Panašiai, kaip Dievas išsirinko iš kitų tautų tarpo Izraelio tautą ir sudarė su ja Sandorą, taip Jis išsirinko iš tautos vieną žmogų, moterį Mariją, ir išskirtinai ją apdovanojo. Marija nėra malonės šaltinis, ji greičiau indas, pripildytas Dievo dovanų, tuo tarpu apstus, pilnas malonės yra tik Dievas (Iš 34, 6). Dievas yra tas, kuris pripildo malonės, tuo tarpu žmogus, tame tarpe ir Marija yra pripildyta malonės. Kad Dievas galėtų pripildyti savo dovanomis žmogų, šis, viena vertus, turi to norėti, tai yra nedaryti kliūčių, netrukdyti Dievo veikimui, bet, kita vertus, žmogus turi aktyviai bendradarbiauti, sudaryti sąlygas, apvalyti savo širdies indą, kad gebėtų priimti Dievo dovanas.
“Magnificat”

Mąstymas. Štai aš! (Lk 1, 38)       2020-12-8 9:29

II.  Pirmasis žmogus, Šventajame Rašte radęs malonę pas Dievą, yra Nojus. Pradžios knygos autorius rašo: Nojus buvo teisus vyras, savo kartoje be nuodėmės, nes ėjo su Dievu (Pr 6, 8). Kitas labai ryškus Dievo malonę radęs žmogus – Mozė. Dievas jam bylojo: Aš pažįstu tave vardu, tu iš tikrųjų radai malonę mano akyse. O Mozė atsakė: Jei aš tikrai radau malonę tavo akyse, prašyčiau parodyti man savo kelią, kad galėčiau pažinti tave ir nuolat rasti malonę tavo akyse (Iš 33, 12–13). Taip Dievas pažįsta ir Mariją, kurią vadina vardu. Marija, kaip ir Mozė, prašo Dievą parodyti jai savo kelią, kad galėtų juo eiti ir nuolat gyventi Dievo malonėje. Dievas atsiliepia į Marijos prašymą, angelo lūpomis atskleisdamas jos pašaukimą: Štai tu pradėsi įsčiose ir pagimdysi sūnų, kurį pavadinsi Jėzumi. Jis bus didis ir vadinsis Aukščiausiojo Sūnus. Dievas parodo Marijai kelią, jos kaip Apdovanotosios malonėmis misiją.
Pirmoji vieta, leidžianti atsiverti Dievo malonei ir būti jos pripildytaim yra Dievo žodis. Tas žodis kalba mūsų širdyse rodydamas kelią, kuriuo turiu eiti, kryptį, kur link turiu eiti, jis atskleidžia kaip turiu gyventi, kad neprarasčiau Dievo malonės. Taigi žmogus, trokštantis rasti malonę pas Dievą, pakvies Dievą į savo gyvenimą, kad šis taptų jo bendrakeleiviu, kad nuo šiol jie eitų drauge. Dievas yra ištikimas. Jis neapleidžia žmogaus, Jis turi laiko eiti drauge su žmogumi, lydėti jį gyvenimo keliu iki galo.
Vis dėlto Marija yra išskirtinė, kitokia Dievo akyse, nes Jis ją išsirinko ir išskirtinai apdovanojo malonių apstybe. Vienintelis Marijos nuopelnas yra nuolankumas ir atvirumas Dievo žodžiui. Ji tampa gerąja žeme, kuri priima dievišką grūdą ir dovanoja pasauliui Dievo Sūnų. Marijos didybė pasireiškia tuo, kad ji visiškai, absoliučiai leidžia veikti Dievui jos gyvenime, nekeldama jokių sąlygų, nestatydama jokių kliūčių, neužbrėždama ribų Dievo veikimui. Ir kartu nieko nepasilikdama sau, išlikdama nuolanki ir be priekaišto visuose išbandymuose, netgi stovėdama po Jėzaus Kryžiumi.
“Magnificat”

Mąstymas. Štai aš! (Lk 1, 38)       2020-12-8 9:28

III.  Antra, Marija yra toji, su kuria ir kurioje gyvena Viešpats: Viešpats su tavimi. Žydų filosofas Martinas Buberis vienoje iš savo knygų pasakoja tokią istoriją: vienas Rabis uždavė klausimą savo mokiniui: kur gyvena Dievas? Šis atsakė kaip geras mokinys: Dievas gyvena visur, nes visa žemė pilna Jo didybės ir buvimo. Nepatenkintas mokinio atsakymu, jis tarė: Dievas iš tiesų gyvena ten, kur Jis įsileidžiamas. Taigi Marija atverdama Dievui savo širdį ir priimdama Jį į savo gyvenimą tampa gyva Sandoros skrynia.
Atskleidęs Marijai Dievo jai nubrėžtą kelią ir pamatęs jos sumišimą, gal net išgąstį, angelas nieko ilgai nelaukęs ją paguodžia ir padrąsina: Nebijok, Marija, tu radai malonę pas Dievą (Lk 1, 30). Angelas yra Dievo pasiuntinys. Jis kalba Dievo vardu. Dar daugiau, Dievas kalba per angelą. Nuostabu, kad pirmas žodis Marijai, o kartu ir mums visiems yra Nebijok! Baimė – viena iš natūralių įgimtų reakcijų į tai, kas kelia pavojų, kas nežinoma, nepažįstama, pranoksta mūsų supratimą. Kai susiduriame su pavojumi ar nežinomybe – išsigąstame. Gyvename pasaulyje, kuriame pilna smurto, susipriešinimo, nepasitikėjimo, baimės. Sunku tokioje aplinkoje viltingai su džiaugsmu žvelgti į ateitį, ją kurti. Šiandienos visuomenėje greičiau išgirsime ne Nebijok, bet Carpe die, pažodžiui skink dieną, t. y. naudokis proga, negaišk laiko. Dėl praeities neigimo, dabarties nepastovumo ir iš to kylančio ateities netikrumo mus apima baimė. Mes nebeturime į ką remtis, nes praeitis atmetama. O negyvendami dabartyje, nepajėgiame kurti ateities. Todėl nuolat tariamas Dievo nebijok, mums yra toks padrąsinantis, sustiprinantis žodis. Nebijok, nes visa yra mano rankose: tavo gyvenimas ir ateitis.
Tačiau angelo išsakytas Nebijok turi gilesnę prasmę. Kuomet Dievas netikėtai įsiveržia į žmonių gyvenimą, užkalbina, patiki misiją, juos apima išgąstis. Užtenka prisiminti Dievo padrąsinimą Jozuei prieš pervedant Izraelio tautą per Jordano upę: Būk stiprus ir ryžtingas! Nesibaimink ir nenuogąstauk, nes Viešpats, tavo Dievas, yra su tavimi, kur tik tu eitumei! Arba Dievo žodį pranašui Jeremijui: Nebijok nieko, nes aš esu su tavimi ir tave apsaugosiu. (Jer 1, 8). Taigi, prieš priimant savo pašaukimą ar pradedant Dievo patikėtą misiją, žmogui reikia padrąsinimo. Dievas čia ir dabar mums sako pranašo Izaijo žodžiais: Nebijok! Aš atpirkau tave ir pašaukiau tave vardu; tu esi mano. Kai eisi per vandenį, Aš būsiu su tavimi ir upės nepaskandins tavęs. Kai eisi per ugnį, nesudegsi ir liepsna nesunaikins tavęs. Aš esu Viešpats, tavo Dievas, Izraelio Šventasis, tavo gelbėtojas (Iz 43, 1–3).
“Magnificat”

Mąstymas. Štai aš! (Lk 1, 38)       2020-12-8 9:27

IV. Trečia, Dievas ne tik padrąsina, įkvepia ryžto eiti Dievo keliu, bet ir pašaukia kiekvieną iš mūsų vardu. Nuostabu, kad ir angelas Gabrielius kreipiasi į Mariją jos asmeniniu vardu. Hebrajiškai Marijos vardas skamba Mirjam. Šis vardas gali turėti daug prasmių. Aramėjų kalboje „marom“ reiškia „gražioji“. Todėl Bažnyčia liturgijoje vadina Mariją Tota Pulchra, tai yra „visa graži“ ir tas jos grožis kyla iš apstumo malonių, kuriomis Dievas ją apdovanojo. Grigalius Nysietis, kildindamas Marijos vardą iš hebrajiško žodžio „meirab“ (švytinti), vadina ją „Malone“. Esi visa graži, nes apsti Dievo malonių.
Kiti kildina Marijos vardą iš egiptiečių žodžio, prasidedančio šaknimi mry, kuris reiškia „mylimoji“, o šaknis yam yra sutrumpintas Dievo vardas. Taigi Mirjam reikštų Dievo mylimoji, Dievo numylėtinė. Kad ir kaip ten būtų, Marijos vardas tiesiogiai nusako jos gyvenimo tapatybę ir misiją: Ji yra graži, švytinti tai yra malonių pilnoji, nes Dievas gyvena jos širdyje. Ji yra Dievo numylėtinė, išrinkta būti Dievo Motina. Per Mariją ir Marijoje, Dievas ateina į šį pasaulį ir parodo savo dievišką veidą.
“Magnificat”

Mąstymas. Štai aš! (Lk 1, 38)       2020-12-8 9:26

V. Ir vis dėlto, kad ištartų Taip Dievo valiai, Marija savo širdyje turėjo nueiti ilgą kelią: nuo baimės iki visiško pasitikėjimo Dievo žodžiu. Ir tai ji išreiškė dviem žodžiais: Štai aš (gr. idou ego). Du trumpučiai, labai paprasti žodžiai išreiškiantis gilų vidinį nusiteikimą ir visišką savęs dovanojimą. Jei pažvelgsime į tekstą graikų kalba, tai iš tiesų, Marija ištaria tik vieną žodelį: štai (gr. idou). Kitais žodžiais tariant, štai esu Tavo ir visa kas yra manyje yra Tavo. Daryk su manimi, kaip Tau patinka, gali veikti, perkeisti mano gyvenimą, štai aš.
Puikiai žinome, kad nėra taip lengva ištarti šiuos du žodelius. Jei negaliu jų ištarti, Dievas nieko negali padaryti. Ne todėl, kad neturi galios manęs perkeisti, bet todėl, kad Dievas nenori nieko daryti prieš mūsų valią, be mūsų laisvo sutikimo ir pritarimo. Tai Dievo jautrumas. Jis kantriai laukia mano ištarto ir nuolat tariamo „štai aš“, kad galėtų ateiti į mano gyvenimą ir savo malone jį perkeisti. Marijos štai yra lyg raktas, slaptažodis, leidžiantis Dievui veikti joje ir atveriantis Jam duris.
Jei pažvelgsime į Senąjį Testamentą, tai pamatysime, jog ištara „štai aš“ apibūdina Dievo žmogų ir jo laisvą atsiliepimą į Dievo kvietimą. Vienas iš įspūdingiausių Senojo Testamento personažų yra patriarchas Abraomas. Vos išgirdęs Dievo balsą, netaręs nei žodžio, paklūsta jam. Jis ištaria žodį ne burna, o veiksmu, elgesiu: visa palieka ir eina, kur Dievas veda. Pačiu sunkiausiu gyvenimo momentu, kuomet Dievas prašo jo paaukoti savo sūnų Izaoką, Abraomas jau atsiliepia žodžiais „štai aš“ arba „aš čia“ (hebr. hinenii). Pakeliui į Morijos kalną, Izaokui užkalbinus savo tėvą Abraomą, jis ir vėl atsiliepia aš čia. Galiausiai angelui sušukus, kad Abraomas neaukotų savo sūnaus, jis atsako taip pat aš čia. Abraomas yra tikra Dievo žmogaus ikona. Abraomas nėra tobulas, tačiau jis įsiklauso į Dievo valią ir paklūsta jai. Jis stengiasi gyventi akis ir ausis nuolat atgręžęs į Dievą, į jo žodį.
Panašiai kaip Abraomas, atsiliepia ir pranašas Izaijas. Išgirdęs Viešpaties balsą: „Ką man siųsti? Kas gi bus mūsų pasiuntinys?“ jis taria: „Štai aš, siųsk mane!“ (plg. Iz 6, 1–8). Izaijas atiduoda savo gyvenimą Dievui ir nuo tada jo gyvenimas pasikeičia, jis tampa pranašu, nebepriklauso pats sau, bet yra lyg Dievo lūpos Izraeliui.
“Magnificat”

Mąstymas. Štai aš! (Lk 1, 38)       2020-12-8 9:25

VI. Marija savo vidine laikysena stojasi vienon eilėn su pranašais. Kaip ir pranašai, Marija nuo pat gimimo yra pašvęsta Dievui. Tik jos pašaukimas ne skelbti Dievo žodį išrinktajai tautai, bet jį įkūnyti. Ji sutinka būti dangaus vartais, per kuriuos Dievas ateina į pasaulį. Įsikūnijęs Dievo žodis padarys ją motina, išsaugodamas jos mergystę. Tapti motina, tėvu – tai nuostabiausias perkeitimas, kokį tik kūrinys gali patirti. Tačiau tapti motina išliekant mergele – dar nuostabesnis, neįsivaizduojamas perkeitimas, Marijai skirta malonė, leidusi jai dalyvauti pasaulio perkeitime. Marija yra Bažnyčios, žmonių Motina, ji, atsidavusi Dievo veikimui, nuostabiausiu būdu tarnavo žmonijai. Joje išsipildo visi Senosios Sandoros „štai aš“, visi „štai aš“, nuskambėję nuo pasaulio sukūrimo.
Ir mes prašykime Dievo, kad šis nušviestų visus „štai aš“, kurių nepajėgiame ištarti, parodytų mūsų kartais nesąmoningai keliamas sąlygas, vietas, kuriose mes bėgame nuo malonės. Gerai žinome, jog Dievui prisiartinus ir persmelkus šias vietas, turėsime pasikeisti, perkeistas bus ir mūsų gyvenimas, o tai kelia baimę, nes nebebūsime savo gyvenimo šeimininkai. Ir vis dėlto drauge su Marija, išdrįskime tarti štai aš!
“Magnificat”

Evangelijos        2020-12-8 9:12

Mąstymas
Prašyti visiško pasitikėjimo Dievu ir Jo valia

Įsivaizduosiu Mariją – paprastą jauną moterį, gyvenančią mažai kam žinomame Nazarete. Įsižiūrėsiu į jos įprastus kasdienius darbus. Marija priklauso neturtingiems žmonėms ir nenujaučia besiartinančio Apsilankymo.

*

Įsisąmoninsiu, kad Dievas prisiartina su meile prie kiekvieno žmogaus. Dažnai tai daro paprastu būdu, „nes Dievui nėra negalimų dalykų“. Mano pilka kasdienybė gali būti gilių susitikimų su Dievu vieta. Ar tuo tikiu?

*

Marija girdi ir pastebi, kad pilkoje kasdienybėje „Viešpats yra su ja“. Pamatysiu save įvairiose dienos situacijose. Ar kasdieną patiriu, kad Viešpats yra su manimi? Ar atrandu laiko Jo Žodžio skaitymui ir meditavimui? Ar Jo Žodis turi įtakos mano kasdieniam gyvenimui?

*

Angelas pavadina ją „malonės pilnąja“. Dievas pastebi žmogaus vidaus grožį net tuomet, kai jis kitiems nepastebimas ir įprastas.  Kokios patirtys bunda manyje, kuomet įsisąmoninu, kad Dievas pažįsta mane iki pat mano gelmių? Ar gyvenu malonėje? Ar rūpinuosi savo vidiniu grožiu? Ar perdėtai nepuošiu savo išorės?

*

Marija yra sumišusi ir persigandusi, kai Dievas pristato jai savo planus. Ji svarsto širdyje Dievo Žodį. Kaip ir kiekvienas žmogus, ji bijo ir jaučia pasipriešinimą priimti Dievo valią, kuri visiškai pakeičia jos žmogiškuosius planus. Vis dėlto Marija nepabėga nuo Dievo užmojų svarstymo. Ji klausia Dievo ir nuoširdžiai ieško Jo valios.

*

Ką galiu pasakyti apie savo nuoširdų Dievo valios ieškojimą? Ar pajėgčiau priimti kiekvieną Dievo sumanymą mano atžvilgiu? Ko bijau labiausiai? Pasakysiu apie tai Dievui.

*

Atvirame pokalbyje su Marija pakviesiu ją į savo kasdienybę tam, kad padėtų man atrasti joje Dievą ir nuoširdžiai ieškoti Jo valios.


Kasdienapmastau.lt

Evangeljjos komentaras       2020-12-8 2:46

Evangeliją kmentuoja kun. Vitas Kaknevičius
Evangelija primena didingą akimirką – Mergelė Marija savo ištartu taip priima Dievą: Štai aš Viešpaties Tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei (Lk 1, 38). Įsikūnijimo pagrindinė žinia skelbia: neregimasis Dievas įžengė į regimąjį pasaulį, kad mes galėtume Jį pažinti, suprasti ir pamilti.
Studijuodami, kas apie Mariją rašoma Biblijoje, leiskime Marijai veikti mūsų protą, širdį, valią, kad geriau suprastume šalia Jos išaugusį Kristų, kad Ji, būdama visų mūsų dvasinė Motina, augintų mus Dievo ir šio pasaulio pažinimu, padėdama atsirinkti, kas vertinga, kas niekinga, ko siekti ir ko atsitraukti, šalintis, atsisakyti.
Marijos didybė – ji visiškai neribotai leidžia veikti Dievui jos gyvenime, nekelia jokių sąlygų, nestato jokių kliūčių, neužbrėžia ribų Dievo veikimui. Ir kartu nieko nepasilieka sau, yra nuolanki ir be priekaišto visuose išbandymuose, netgi stovėdama po Jėzaus Kryžiumi. Ji – visos žmonijos Atstovė, simbolis, tobulas pirmavaizdis tarp žmonių. Jos keliu Dievas nori vesti mus visus – į meilės ir atsidavimo ryšį, ir į garbę, kur yra Jis Pats, Vienas Trejybėje Šventas, ir jau yra apdovanota Marija. Kiek daug nuostabių istorijų galėtų išsiskleisti mūsų gyvenime, nes Dievui nėra negalimų dalykų (Lk 1, 37),išskyrus, jei laisva valia žmogus pasakytų ne .
Labai ryškios, viltingos, savitos, tikroviškos Marijos emocijos: sumišimas, išgąstis, nesupratimas, bet visiškas pasitikėjimas Dievu. Tebūna (Lk 1, 38). Tebūna Dievo valia – aš tikiu ir galiu Juo pasitikėti. Marija iki galo atsiveria Dievo Gailestingumui, tiki, kad Dievui nėra negalimų dalykų – tiki Įsikūnijimu, Prisikėlimu, Dievo planu žmogaus ir žmonijos gyvenimui.
Dievas nesikeičia, Jis per amžius – Meilė. Įsikūnijimas yra kūrinijos viršūnė. Jėzui, Žmogumi tapusiam Dievo Sūnui, Tėvo valia ir Šventosios Dvasios veikimu prasidėjus Marijos įsčiose, kūrinija pasiekė savo viršūnę. Visatą tvarkantis pradas, Logos, pradėjo egzistuoti žemėje, laike ir erdvėje.
Marijos tikėjimas drąsina, įkvepia mus atnaujinti asmeninį tikėjimą ir atsidavimą Dievui. Atsisakykime paviršutiniškumo ir tarnaukime Dievui ir artimui.
Pirmasis Viešpačiui ištartas taip buvo svarbiausias Marijos gyvenime. Tačiau jis bus patikrintas tolesnėje kelionėje su Jėzumi. Ir šis ištartas taip ne vienintelis Marijos gyvenime. Ji visada su Sūnumi, šalia Sūnaus. Po Kryžiumi Motina su tikėjimu tarė taip Tėvo valiai. Marija ir toliau eina kartu su Juo mūsų gyvenimo keliu, skelbia, patvirtina, teigia ir teikia Dievo Gailestingumą.
Viešpatie, noriu liudyti Tave kitiems kupinas mūsų Motinos Marijos stiprybės ir ramybės!
Bernardinai.lt

Švč. Mergelės Marijos Nekaltasis Prasidėjimas       2020-12-8 2:39

Evangelija
(Lk 1, 26–38)

  Angelas Gabrielius buvo Dievo pasiųstas į Galilėjos miestą, kuris vadinasi Nazaretas, pas mergelę, sužadėtą su vyru, vardu Juozapas, iš Dovydo namų; o mergelės vardas buvo Marija.
  Atėjęs pas ją, angelas tarė: „Sveika, malonėmis apdovanotoji! Viešpats su tavimi!“
  Išgirdusi šiuos žodžius, ji sumišo ir galvojo sau, ką reiškia toks sveikinimas.
  O angelas jai tarė: „Nebijok, Marija, tu radai malonę pas Dievą! Štai tu pradėsi įsčiose ir pagimdysi sūnų, kurį pavadinsi Jėzumi. Jisai bus didis ir vadinsis Aukščiausiojo Sūnus. Viešpats Dievas duos jam jo tėvo Dovydo sostą; jis viešpataus Jokūbo namams per amžius, ir jo viešpatavimui nebus galo“.
  Marija paklausė angelą: „Kaip tai įvyks, jeigu aš nepažįstu vyro?“
  Angelas jai atsakė: „Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs, ir Aukščiausiojo galybė pridengs tave savo šešėliu; todėl ir tavo kūdikis bus šventas ir vadinamas Dievo Sūnumi. Antai tavo giminaitė Elzbieta pradėjo sūnų senatvėje, ir šis mėnuo yra šeštas tai, kuri buvo laikoma nevaisinga, nes Dievui nėra negalimų dalykų“.
  Tada Marija atsakė: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei“. Ir angelas pasitraukė.

  Katalikai.lt

Švč. Mergelės Marijos Nekaltasis Prasidėjimas       2020-12-8 2:35

Dievo Žodis
II. Skaitinys (Ef 1, 3–6. 11–12)

  Garbė Dievui, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvui, kuris palaimino mus Kristuje visokeriopa dvasine palaima danguje, mus išsirinkdamas jame prieš pasaulio sutvėrimą, kad būtume šventi ir nekalti jo akivaizdoje. Iš grynos meilės, laisvu savo valios nutarimu jis iš anksto paskyrė mus per Jėzų Kristų tapti jam įsūniais savo malonės kilnumo šlovei. Ja jis apipylė mus vardan Mylimojo (Sūnaus).
  Jame esame tapę Dievo nuosavybe, iš anksto paskirti sutvarkymu to, kuris visa veikia pagal savo valios nutarimą, kad pasitarnautume jo didybės šlovei mes, kurie nuo seno turėjome viltį Mesijyje.

Posmelis prieš evangeliją (Lk 1, 28. 42)

P.  Aleliuja. – Sveika, Marija, malonėmis apdovanotoji! Viešpats su tavimi!
              Tu labiausiai palaiminta iš visų moterų. – P. Aleliuja.

Švč. Mergelės Marijos Nekaltasis Prasidėjimas       2020-12-8 2:34

  Dievo Žodis
Psalmė (Ps 97, 1–4)

P.  Naują giesmę giedokite Viešpačiui: nuostabius darbus jis daro!

  Naują giesmę giedokite Viešpačiui:
  nuostabius darbus jis daro.
  Jo dešinė visagalė,
  jo šventoji ranka pergales skina. – P.

  Savo išganymą Viešpats apreiškė,
  jo teisingumas šviečia pagonims.
  Atsimena savo gerumą, ištikimumą,
  Izraelio šeimai žadėtą. – P.

  Ir mato visas pasaulis
  išganingąjį Dievo veikimą.
  Žavėkitės Viešpačiu, šalys,
  šūkaukit, džiūgaukit, grokit! – P

Švč. Mergelės Marijos Nekaltasis Prasidėjimas       2020-12-8 2:33

Dievo Žodis
I. Skaitinys (Pr 3, 9–15)

  Viešpats Dievas šaukė užvalgiusį nuo medžio žmogų: „Kur gi esi?“
  Tasai atsiliepė: „Aš išgirdau sode tavo žingsnius, išsigandau esąs nuogas ir pasislėpiau“.
  Tada Dievas paklausė: „O kas tau pasakė, kad tu esi nuogas? Ar kartais nevalgei nuo medžio, nuo kurio tau uždraudžiau valgyti?“
  Žmogus atsakė: „Moteris, kurią man priskyrei, padavė vaisių, ir valgiau“.
  Viešpats Dievas kreipėsi į moteriškę: „Ką padarei?!“
  Moteris teisinosi: „Angis mane suvedžiojo, ir valgiau“.
  Tuomet Viešpats Dievas pasakė angiai: „Kadangi tai padarei, tu būsi prakeikta tarp visų gyvulių ir laukinių žvėrių. Tu šliauši pilvu ir ėsi dulkes per visas savo gyvenimo dienas. Aš sukelsiu nesantaiką tarp tavęs ir moteries, tarp tavo atžalos ir jos palikuonies. Jis sutrins tau galvą, o tu tykosi jo kulno“.

Jan       2020-12-7 9:01

Labai įtikinamai apie pasitikėjimo galią pasakoja pastorius Čarlzas Stenly. https://www.youtube.com/watch?v=ISame4JwcrQ&t=33s

Jan       2020-12-7 8:57

Šiandien Evangelija kalba apie labai didelį tikėjimą ir pasitikėjimą Viešpačiu. Šie vyrai, kurie nuleido paralyžiuotą vyrą, jau prieš tai matė jį išgydytą. tad jie atliko tik veiksmą, žingsnius iki įvykusio tikslo, t.y. jų galvose paralyžiuotas draugas jau buvo išgydytas.

II Advento savaitės pirmadienio       2020-12-7 5:53

Evangelijos skaitinius komentuoja kun. Nerijus Pipiras
Keletas vyrų, sužinoję, kur yra Jėzus, imasi iniciatyvos. Šiandien mums ši jų iniciatyva gali pasirodyti keistoka. Ardyti stogą namo tam, kad prie Jėzaus kojų paguldytų ligonį... O ką daryti, jei serga giminaitis, kaimynas ar pažįstamas? Juk reikia kažko imtis.
Jėzus. Tąkart žmonėms jis galbūt buvo likęs kaip vienintelė neišnaudota galimybė. Juk, ko gero, visi buvo girdėję apie Jėzaus daromus stebuklus… Kaip neišnaudosi tokios galimybės. Tačiau iš karto susiduriama su problema. Paskui Jėzų seka minios. Jėzus žmonių apsuptyje. Ir keisčiausia yra tai, kad tie, kurie mažiausiai tiki Jėzumi, yra įsitaisę pirmosiose vietose… Taip sakant, ligoniui nėra vietos prie Viešpaties.
Tačiau nėra problemos be išeities. Mūsų tikslas nėra chronologiškai parodyti, ką ir kaip tie išradingi vyrai darė, kokių priemonių ėmėsi, kokius įrankius naudojo ir kiek stogo ardymo procesas užtruko. Mums svarbiausia yra tai, kad paralyžiuotasis pagaliau pateko į tą kambarį, kuriame buvo Jėzus. Pateko, žinoma, sukeldamas nemenką ten buvusių daug žinančių, bet ne visada tikinčių nuostabą: žmogus, negalintis gyventi pilnaverčio gyvenimo, tas, kurį valdo liga, priešais Mokytoją! Gal nereikėjo stengtis, gal nereikėjo nei laiko eikvoti, nei Mokytojo varginti. Viskas išnaudota. Telieka tūnoti kamputyje…
Tačiau nereikia pamiršti, kad paralyžius yra ir Dievo negirdėjimas, Jo nematymas. Tokia ligos forma dar ir šiandien daug ką yra supančiojusi. Tik Jėzus turi priešnuodį šiai ligos formai. Tai - nuodėmių atleidimas. Jėzus išlaisvina paralyžiuotąjį, leidžia, kad jis viešpatautų kasdienybei, o ne ši jam.
Koks svarbus išlaisvinimas iš nuodėmių! Tam iš tiesų reikia ryžtis. Kartais net stogų praardymui. O Adventas juk ir yra ne kas kita, kaip tik laikotarpis, per kurį šis darbas dirbamas. Tad imkimės iniciatyvos, kad mes patys, mūsų giminaičiai, kaimynai ar pažįstami atsidurtume prie Viešpaties kojų ir išgirstume: „Kelkis ir vaikščiok. Tavo nuodėmės atleistos. Tavo negalia nugalėta“. Tad, jei nėra kitos išeities, pirmyn ant stogo ir dirbkime, žinodami, jog kambaryje tikrai yra Jėzus, ir mokydamiesi iš tų keleto paprastų evangelijos vyrų, nusprendusių padaryti viską, kad paralyžiuotasis atsidurtų prie Viešpaties.

Bernardinai.lt

II Advento savaitės pirmadienio       2020-12-7 5:51

Evangelijos mąstymas
Prašyti vidinės laisvės nuo nuodėmės ir netvarkingų prisirišimų

Įsivaizduosiu save žmonių minioje, kuri klausosi Jėzaus. Atsisėsiu arti Jėzaus. Lukas sako, kad Jame yra stebuklinga gydymo galia. Pažadinsiu savyje adventinį troškimą būti arti Jo.

*

Įsisąmoninsiu, jog kasdieną turiu galimybę tam, kad susitikčiau su Jėzumi ir „liesčiau“ Jį šventuose sakramentuose. Ką galiu pasakyti apie savo tikėjimą Eucharistijos, Atgailos, Ligonių patepimo galia?

*

Žvelgsiu į paralyžiuotąjį žmogų. Ypatingą dėmesį atkreipsiu į žmones, kurie per stogą ieško priėjimo prie minių apsupto Jėzaus. Įsijausiu į jų sielos būseną ir jų troškimus. Pamatysiu, su kokiu ryžtingumu jie ieško Jėzuje išgydymo stebuklo.

*

Paklausiu savęs apie mano sielos troškimus. Ko labiausiai laukiu iš Jėzaus? Kas labiausiai gesina mano dvasinius troškimus ir lūkesčius? Kas padeda man juos išskleisti?

*

Jėzus pirmiausia išlaisvina paralyžiuotąjį iš nuodėmės. Nuodėmė gimdo dvasinį paralyžių – paslėptą, tačiau labiausiai sukaustančią gyvenimą negalę. Ką galiu pasakyti apie savo vidinę laisvę? Kas labiausiai įkalina mano gyvenimą? Apie tai atvirai pasakysiu Jėzui.

*

Pastebėsiu Rašto aiškintojų ir fariziejų pasipiktinimą. Jie netiki, kad Jėzus turi galią atleisti nuodėmes. Jėzus pastebi jų širdies neramybę. Jis stebuklingai išgydo sergantįjį paralyžiumi tam, kad išgydytų jų netikėjimą.

*

Jėzus pažįsta mane visą, žino mano „ligas“, ne tik pastebimas akimis, bet ir tas, kurios yra paslėptos nuo žmogaus žvilgsnio. Kokios mintys kyla mano širdyje, kuomet apie tai galvoju?

Nuoširdžiame pokalbyje su Jėzumi paprašysiu gilios ir vaisingos adventinės išpažinties.

Kasdienapmastau.lt

II Advento savaitės pirmadienio       2020-12-7 5:49

Evangelija (Lk 5, 17–26)

  Vieną dieną Jėzus mokė žmones. Ten sėdėjo fariziejų bei Įstatymo mokytojų, kurie buvo susirinkę iš visų Galilėjos ir Judėjos kaimų, taip pat iš Jeruzalės. O Viešpaties galybė skatino jį gydyti sergančius.
  Štai vyrai neštuvais atgabeno paralyžiuotą žmogų. Jie bandė jį įnešti vidun ir paguldyti priešais Jėzų. Nerasdami pro kur įnešti dėl žmonių gausybės, jie užlipo ant plokščiastogio ir, praardę plytas, nuleido jį kartu su neštuvais žemyn į vidurį ties Jėzumi. Matydamas jų tikėjimą, jis tarė: „Žmogau, tavo nuodėmės tau atleistos!“
  Tuomet Rašto aiškintojai ir fariziejai pradėjo svarstyti: „Iš kur šitas piktžodžiautojas? Kas gi gali atleisti nuodėmes, jei ne vienas Dievas!“
  O Jėzus, perpratęs jų mintis, prabilo: „Kam jūs taip manote savo širdyje? Kas lengviau – ar pasakyti: ‘Tavo nuodėmės tau atleistos’, ar pasakyti: ‘Kelkis, imk savo gultą ir vaikščiok?’ O kad žinotumėte Žmogaus Sūnų turint žemėje galią atleisti nuodėmes,– čia jis tarė paralyžiuotajam,– sakau tau: kelkis, imk savo patalą ir eik namo“. Tas tuojau atsikėlė jų akivaizdoje, pasiėmė neštuvus ir, šlovindamas Dievą, nuėjo namo.
  Visus pagavo nuostaba, ir jie garbino Dievą. Apimti baimės, jie kalbėjo: „Šiandien matėme nuostabių dalykų“.
  Katalikai.lt

II Advento savaitės pirmadienio       2020-12-7 5:48

Dievo Žodis
Psalmė (Ps 84, 9–14)

P.  Štai ateis mūsų Dievas ir mus išgelbės.

  Noriu išgirsti, ką Viešpats Dievas byloja:
  jis skelbia ramybę savo žmonėms – savo bičiuliams.
  Tikrai jis netrukus išgelbės, kurie jo šventai bijo,
  ir Dievo garbė sugrįš į mūs šalį. – P.

  Susitiks ten Gailestingumas ir Ištikimybė,
  pasibučiuos Taika su Teisybe.
  Žemėje dygs Ištikimybė,
  iš dangaus pažvelgs meiliai Teisybė. – P.

  Visokių gėrybių duos Viešpats,
  derlinga bus mūsų žemė.
  Teisybė jo akivaizdoj vaikščios,
  o josios pėdom seks Dievo palaima. – P.

Posmelis prieš evangeliją

P.  Aleliuja. – Štai ateis Karalius, valdantis žemę,–
              jis pats nuims nuo mūsų vergovės jungą. – P. Aleliuja.

II Advento savaitės pirmadienio       2020-12-7 5:47

Dievo Žodis
Skaitinys (Iz 35, 1–10)

  Pradžiugs dykuma, tyrieji laukai, ims krykštauti žydinti dykvietė. Jinai pasipuoš visomis gėlėmis ir džiūgaute džiūgaus laiminga.  Jai suteikta bus Libano grožybė, Karmelio ir Šarono puošnumas. Manoji tauta žvelgs į Viešpaties šlovę, į mūsų Dievo gražumą.
Tegul sutvirtėja nusilpusiems rankos, tegul nebelinksta jiems keliai. Sakykite tiems, kurie nusiminę: „Drąsos! Nebijokite! Štai jūsų Dievas! Ateina jo kerštas ir atpildas. Pats Dievas ateis ir jus išgelbės“.
  Tuomet atsimerks akliesiems akys, atsivers kurtiesiems ausys. Raišasis pašoks tartum elnias, ir nebyliui atsiriš liežuvis. Dykynėje sunksis vanduo, ims tyruose upės tekėti. Išdegęs smėlynas tvenkiniu virs, išdžiūvusi žemė – vandens šaltiniais. Krašte, šakalai kur gyveno, augs meldai ir nendrės.
  Švarus ten bus kelias. Jis vadinsis „Šventasis kelias“. Juo žengti negalės nešvarieji, juo klaidžioti nevalia bus paikiesiems. Nebus tenai liūtų, ant jo neužlips plėšrūs žvėrys. Juo žengs atpirktieji. Kuriuos Viešpats išlaisvins, tie sugrįš į tėvynę. Linksmi atkeliaus jie į Sioną, ir amžinas džiaugsmas spindės iš jų veido. Sugrįš džiugesys ir laimė didžiausia, vargams ir dejonėms praėjus.

ah1       2020-12-6 19:04

Kelias kuriuo ateina Dievas yra šviesa, kiaušinio formos šviesos kelias prsideda gruožio pabaigoje ir užsibaigia gruodžio pabaigoje, o kryžius visų metų nakties ilgumo sxema. Ir kapavietėse dedame rombą.

Popiežius Pranciškus       2020-12-6 14:57

Kas yra atsivertimas?
Šio sekmadienio Evangelija kalba apie Joną Krikštytoją ir jo veiklą. Savo amžininkams jis parodė tikėjimo kelią, panašų į tą, kurį adventas siūlo mums, besirengiantiems priimti Viešpatį per Kalėdas. Tai atsivertimo kelias, sakė popiežius Pranciškus, sekmadienio vidudienį kreipdamasis į maldininkus, susirinkusius į Šv. Petro aikštę kalbėti „Viešpaties angelo“ maldos.

Ką reiškia žodis atsivertimas? Biblijoje jis visų pirma reiškia gyvenimo krypties, mąstymo būdo pakeitimą. Moraline ir dvasine prasme atsiversti reiškia nuo blogio pereiti prie gėrio, nusisukti nuo nuodėmės ir atsigręžti į Dievo meilę. To mokė Jonas Krikštytojas, Judėjos dykumoje skelbęs „atsivertimo krikštą nuodėmėms atleisti“ (Mk 1, 4). Krikšto priėmimas buvo išorinis ir matomas atsivertimo ženklas, liudijantis, kad tie, kurie jo klausėsi, ryžosi atgailauti. Panardinimas į vandenį būtų buvęs beprasmis be noro atgailauti ir pakeisti savo gyvenimą.

Atsiversti, sakė popiežius, reiškia gailėtis dėl padarytų nuodėmių, trokšti iš jų išsivaduoti, pasiryžti pašalinti jas iš savo gyvenimo. Norėdami pašalinti nuodėmę, turime atmesti viską, kas su ja susiję, – supasaulėjusią mąstyseną, pernelyg didelį komforto, malonumų, gerovės, turto branginimą. Šios dienos Evangelija mums nurodo Joną Krikštytoją kaip tokio atsiribojimo pavyzdį. Jis atsisako visko, kas nereikalinga, ir ieško to, kas tikrai svarbu. Atsiriboti nuo nuodėmės ir supasaulėjimo – tai ir yra pirmasis atsivertimo aspektas.

Kitas atsivertimo aspektas yra Dievo ir jo karalystės troškimas, tęsė Pranciškus. Patogumų ir pasaulio mąstysenos atsisakymas nėra pats sau tikslas, bet juo siekiama didesnių dalykų – Dievo karalystės, bendrystės ir draugystės su Dievu. Tai nėra lengva, nes yra daugybė saitų, kurie mus traukia prie nuodėmės: nepastovumas, nusivylimai, piktumas, kenksminga aplinka, blogi pavyzdžiai. Kartais imame nejausti Viešpaties traukos ir mums atrodo, kad Dievas tyli, jo žadama paguoda atrodo labai tolima ir beveik nereali. Tada kyla pagunda sakyti, kad neįmanoma iš tikrųjų atsiversti. Nebandydami gręžtis į Dievą, tenkinamės pasaulio vidutiniškumu.

Ką tokiais atvejais daryti? Pirmiausia turime atminti, kad atsivertimas yra malonė, kurios reikia karštai melsti Dievą. Mes atsiverčiame tiek, kiek atsiveriame Dievo grožiui, gerumui ir švelnumui.

Trumpą sekmadienio vidudienio katechezę popiežius baigė malda, kad Švenčiausioji Mergelė Marija, kurios Nekaltąjį Prasidėjimą švęsime antradienį, padėtų mums vis labiau atsiriboti nuo nuodėmės bei supasaulėjimo ir vis labiau atsiverti Dievui, jo žodžiui, jo gaivinančiai ir gelbstinčiai meilei. (JM / Vatican News)

Mon. Adolfas Grušas       2020-12-6 9:36

KELIAS, KURIUO ATEINA DIEVAS

Antrojo advento sekmadienio Mišių Žodžio liturgijoje Bažnyčia kviečia tikinčiuosius pažvelgti į Joną Krikštytoją, dykumoje garsiai šaukiantį apie būtinybę paruošti ateinančiam Viešpačiui kelią.

Dievas visuomet dalyvavo savo tautos gyvenime ir istorijoje. Jis tai darė savo apsireiškimais, parodė savo galybę per pranašus ir karalius, tačiau tas atėjimas, kurį skelbia Jonas Krikštytojas, visai kitoks. Dievas nori būti su savo žmonėmis, būti toks, kaip ir jie, gyventi jų tarpe.

Dievas ateina į žmonijos istoriją, kad ją pakeistų…

Tačiau Viešpats ateina tik tada, kai mes Jam parengiame kelią. Tiesa, prieš du tūkstančius metų niekas neišėjo remontuoti ir tvarkyti dulkėtų Palestinos kelių, tačiau žmonės prašė savo nuodėmių atleidimo, panašiai kaip ir mes esame raginami paruošti gimstančiam Viešpačiui kelią į savo širdis.

Tiesa, tai padaryti nėra taip paprasta ir, klausydamiesi Jono Krikštytojo raginimų, nesupratingai trūkčiojame pečiais.

„Ištiesinkite jam takus!“ – šaukia Jonas Krikštytojas, primindamas pranašo Izaijo kvietimą, bet mes, atrodo, taip ir liekame jam kurti. „Kas yra negerai?“ – klausiame mes: „Ką mes turime tiesinti? Kas manyje ne taip, Viešpatie? Ką reikia ištiesinti visuomenės ir žmonijos gyvenime? Kas neatitinka, Viešpatie, Tavo minties ir sumanymų?“

Blogiausia, kad iš tiesų gerai žinome, kas yra ne taip, tačiau šios mintys taip ir nepasiekia mūsų širdies…

Parengti Viešpačiui kelią, reiškia: sutvarkyti kelius į savo širdį, pašalinti visas priešiškumo, neapykantos, nenoro atleisti užtvaras; pašalinti visa tai, kas trukdo draugiškai gyventi su kitais: pavydą, įtarumą, nesupratingumą… nustumti akmenis, už kurių nuolat užkliūname: netinkamai panaudojamą laiką, apsileidimus, kai galime padaryti ką nors gero ir nepadarome.

Tikra viena: nepasirengus priimti Viešpaties, mes taip ir nepajusime Jo atėjimo. Galbūt, tai suvokdami ir stengiamės Kalėdas paversti formalių sveikinimų ir dovanų švente, bet, kai pritrūksta pinigų dovanoms, pasijuntame susidūrę su širdies tuštuma ir užgriozdintu bei nesutvarkytu keliu…

Gali būti, kad, suvokdami savo silpnumą, neparodome ir reikiamo ryžto. Atrodo, jog visko susikaupė tiek daug, kad kur kas paprasčiau ir jaukiau pasilikti su savo senaisiais sentimentais, negu ryžtis sunkiam ir nedėkingam darbui keisti save.

Dievo žodis skelbia mums viltį ir išganymą. Jonas Krikštytojas savo kvietimu primena pranašo Izaijo žinią, kuomet jis guodė savąją tautą, vergaujančią svetimoje žemėje. Tada išrinktoji tauta buvo guodžiama, jog ateis Gelbėtojas. Tą žinią Jonas Krikštytojas skelbė ir savo laikmečio žmonėms, kalbėdamas apie Jėzų, ši žinia skirta ir mums, laukiantiems susitikimo su Viešpačiu.

Mūsų adventas, skirtas pasitikti ateinantį Viešpatį, tebesitęsia. Mes raginami tiesinti savo sąžinės, savo dvasinio ir žmogiško gyvenimo kelius, nors ir suvokiame, kad tai nėra lengva. Keliai tiesiami ilgai ir sunkiai…

Todėl Jonas Krikštytojas ir ragina mus pasitikėti Dievo pagalba. „Jis krikštys jus Šventąja Dvasia“, – tvirtina pranašas. Šiuo atveju Šventoji Dvasia reiškia malonę, apgaubiančią jos trokštantį žmogų. Jei tikrai norime susitikti su Dievu, pasirengimas tam susitikimui nebus pernelyg sunkus. Reikia tik mūsų noro ir bent nedidelių pastangų, o pats Viešpats pagelbės ir parems mūsų pastangas taip, kad nė patys nežinosime, iš kur radome jėgų tam darbui.

Aišku tik viena: jei nenorėsime, kad Viešpats ateitų, Jo taip ir nesulauksime…

Evangelijos mąstymas       2020-12-6 9:33

Prašyti gilaus „dykumos“ troškimo ir mylinčios Dievo žodžio svarstymą širdies

„Jėzaus Kristaus, Dievo Sūnaus, Gerosios Naujienos pradžia“. Žmonės tūkstančiais metų laukė Gerosios Naujienos. Dabar aš kiekvieną dieną galiu skaityti ir kontempliuoti Evangeliją – Gerąją Naujieną apie Jėzų. Galiu per Žodį susitikti su Jėzumi.

*

Atkreipsiu dėmesį, kad pirmieji Gerosios Naujienos žodžiai kviečia mane į atsivertimą. Turiu paruošti ir išlyginti kelius Viešpačiui. Pabandysiu pažvelgti į savo gyvenimo takus, kuriais keliauju kiekvieną dieną, o taip pat į vietas, daiktus, asmenis, prie kurių jie veda.

*

Kurie iš jų yra geri keliai, o kurie nuskurdina mano moralinį ir dvasinį gyvenimą? Kokius kelius turėčiau palikti, kurių atsisakyti?

*

Žvelgsiu į Joną Krikštytoją, kuris patraukia į dykumą minias žmonių. Įsivaizduosiu Jo asketišką veidą, tvirtą žvilgsnį, menką ir šiurkštų apdarą. Įsiklausysiu į jo stiprų balsą, kviečiantį į atsivertimą: „Po manęs ateina galingesnis už mane…“.

*

Pažvelgsiu į savo vidų. Ar esu ryžtingas Jėzaus sekime? Ar norėčiau padaryti kokį asketinį pasiryžimą Advento laikotarpiui?

*

„Pas jį traukė visa Judėjos šalis…“. Dykuma tampa klausymosi, atgailos ir pasiruošimo susitikimui su Jėzumi vieta. Nusistatysiu savo „dykumos“ vietą ir laiką Advento laikotarpiui. Kokia tai bus vieta ir koks tai bus laikas?

*

Žadinsiu savyje troškimą dažnesnės asmeninės maldos. Nuoširdžiame pokalbyje pavesiu tą troškimą Jėzui. Paprašysiu, kad Jonas Krikštytojas būtų mano Advento globėjas ir savo maldoje jo prašysiu:

„Padėk man ištiesinti takus Jėzui“.

Kasdienapmastau.lt


Rekomenduojame

Alina Laučienė. Kada mokytojo profesija bus prestižinė? (I dalis)

Daniel Pipes. Migrantai iš Artimųjų Rytų turi likti savo kultūrinėje zonoje

Andrius Švarplys. Kaip greitai keičiasi mūsų konservatizmas

Vokietijoje gėjams, lesbietėms ir migrantams išskirtos atskiros stovėjimo vietos automobilių aikštelėse

R. Jankūnas. Atsakymas prof. A. Ambrozaičiui: kaip patikrinti, ar vakcinų klinikiniai tyrimai baigti

Jungtinės Tautos nori uždrausti genderizmo kritiką

Vidmantas Misevičius. Mėlynas herbas – nauja norma?

Danutė Šepetytė. Auka ant dvasiškai merdėjančios valstybės altoriaus

Ir vėl tie velnio „kringeliai“ QWX

Almantas Stankūnas. Apie Nacionalinio susivienijimo kandidato Ramūno Aušroto rezultatą neeiliniuose Trakų raj. mero rinkimuose

Suomijos valdžios tyrimas. Migrantai stipriai išsiskiria seksualinių nusikaltimų statistikoje

Vengrija Lenkijos pusėje – reikalauja ES gerbti narių suverenitetą

Tomas Čyvas. Savivaldos dienos proga – politologo žinia: savivaldos Lietuvoje nėra

Justas Sakavičius. Galimybių pasas nepasiekė savo tikslų

Bausmės ir Sankcijos. Marijus Velička

Kard. Sigitas Tamkevičius. Dievas ar Mamona?

Marius Parčiauskas. Lepanto mūšis už katalikybės kūną ir kraują

Vytautas Sinica. Neleisti žmonėms gyventi normalaus gyvenimo!

Karikatūristo žvilgsniu

Nacionalinis susivienijimas apie kainų kilimą: „Energetikos rinkos liberalizavimo žalos klausimą reikia kelti ES mastu“

Nacionalinis susivienijimas. Pareiškimas dėl elektros energijos ir dujų kainų kilimo ir jo valdymo

Lenkija atsakė ar laikysis visų Briuselio nurodymų

Vytautas Sinica. Kažkas neįtikėtino vyksta Vilniaus savivaldybėje

Kvietimas pasirašyti peticiją prieš surogacijos įteisinimą Lietuvoje

Jungtinės Karalystės universitetuose kursai apie rasinę įvairovę ir genderistinę tapatybę taps privalomi

Laisvūnas Šopauskas. Ar Nidos Vasiliauskaitės individai apgins savo laisves ir teises? (II)

Iš propagandos frontų. Linas Slušnys: „Mielieji, pasiskiepykite kuo greičiau – nereikės mirti natūralia mirtimi“

Gintautas Terleckas. Barbarai

Alvydas Mozeris. Apie A. Dulkio paskelbtas žiurkių lenktynes: kuo didesnis sergamumo rodiklis, tuo didesnis šansas merui gauti premiją...

Vitalijus Balkus „Iš savo varpinės“. Versija: dujų kainos sukeltos sąmoningai

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.