Geroji Naujiena

Geroji Naujiena: „Sustiprink mūsų tikėjimą“

Tiesos.lt redakcija   2016 m. spalio 1 d. 22:57

18     

    

Geroji Naujiena: „Sustiprink mūsų tikėjimą“

Apaštalai prašė Viešpatį: „Sustiprink mūsų tikėjimą“. O Viešpats atsakė: „Jei turėtumėte tikėjimą kaip garstyčios grūdelį ir įsakytumėte šitam šilkmedžiui: ‘Išsirauk ir pasisodink jūroje’, – tai jis paklausytų jūsų.

Kas iš jūsų, turėdamas samdinį artoją ar piemenį, jam grįžus iš lauko sako: ‘Tuojau sėsk prie stalo’? Argi nesako: ‘Prirenk man vakarienę. Susijuosk ir patarnauk, kolei aš valgysiu ir gersiu, o paskui tu pavalgysi ir atsigersi…’? Argi samdiniui dėkojama, kad jis atliko, kas jam liepta? Taip ir jūs, atlikę visa, kas buvo pavesta, sakykite: ‘Esame nenaudingi tarnai. Padarėme, ką turėjome padaryti’“. (Lk 17, 5–10)

Melsdamiesi už Lietuvą Tiesoje kiekvienas asmeniškai ar bendruomenėje prašykime Jėzų sustiprinti mūsų tikėjimą ir pasitikėjimą, kad vykdydami Dievo valią sugrįžtume į savo dangiškojo Tėvo namus. Kasdienėje maldoje kartodami TEESIE TAVO VALIA priimkime Jo meilę ir vadovavimą – teišrauna Jis mūsų baimę bei nerimą, tepakeičia juos ryžtu ir viltimi.

Mons. Artūras Jagelavičius. Ko reikia Dangaus karalystei pasiekti

Dažnai tenka girdėti sakant: „Argi svarbu tikėti ar netikėti? Užtenka būti tauriu, garbingu, žodžio besilaikančiu žmogumi.“ Į tai vienas prancūzų rašytojas atsakė: „Žinoma, to užtenka, kad išvengtum mirties bausmės ar kalėjimo, bet neužtenka Dangaus Karalystei pasiekti.“ Labai dažnai tie, kurie nėra ištikimi savo religinėms pareigoms, negyvena tikėjimu, teisinasi sakydami: aš esu tikintis, bet nepraktikuojantis. Toks atsakymas išduoda asmenį, kurio tikėjimas yra labai neaiškus – toks žmogus vapalioja, jog anapus kas nors turėtų būti, ką reikėtų tikėti; kažkokia energija, didžioji išmintis… Tačiau dažnai tokie aiškinimai neturi nieko bendra su krikščionybe. Mes, krikščionys, tikime ne kažkokiomis už mus aukštesnėmis energijomis, bet į gyvąjį Dievą, jo Sūnų Jėzų Kristų ir Šventąją Dvasią.

Kartais atsiranda iliuzija, jog turime tikėjimą, jeigu reguliariai einame sakramentų ir dalyvaujame šv. Mišiose. Tačiau, mano brangieji, krikščioniškas tikėjimas yra visiškai kitas dalykas: tai asmeniškas susitikimas su Kristumi. Tikėti – tai liautis pasitikėti pačiu savimi ir leisti Dievui veikti. Tuomet užtenka garstyčios grūdelio dydžio tikėjimo, nes su mumis yra visas visagalis Dievas. Kalbėdamas apie garstyčios grūdelio dydžio tikėjimą, Jėzus tuo parodo, jog jam svarbiau ne tikėjimo dydis, bet tikėjimo tikrumas. O tikrojo tikėjimo požymis – visiškas pasitikėjimas Dievu. Tas, kas pasitiki Dievu, leidžia Dievui veikti per save. Jėzus iš mokinių trokšta visiško pasitikėjimo Dievu: tai leidžia veikti Dievo visagalybei. Toks tikėjimas nėra šventųjų privilegija. Tai kiekvienam tikinčiajam įmanomas dalykas ir kiekvieno iš mūsų pareiga.

Tikėjimas nėra priemonė, idant taptume išskirtiniai ir privilegijuoti. Tikėjimas yra Dievo dovana. Tikėjimas jau pats savaime yra tikslas. Už tikėjimą nėra atlyginimo, kaip niekas neprašo iš Dievo atlyginimo už gerą sveikatą ar gerą regėjimą. Jau pati sveikata, pats regėjimas yra didelis turtas. Nėra abejonės, kad tikėjimas, kaip ir kiekviena kita dorybė, gali būti mažas ar didelis. Pats Išganytojas vienus gyrė už jų didelį tikėjimą, kitus peikė už mažą. Štai moterį kanaanietę, prašančią, kad Jėzus išgydytų jos dukrą, Kristus pagiria dėl jos tikėjimo. Didelis tikėjimas buvo ir romėnų šimtininko, kuris atėjo prašyti Išganytojo pagydyti jo tarną. Išganytojui pasirengus eiti į jo namus ir išpildyti jo prašymą, šimtininkas pareiškė, kad nesąs vertas tokios malonės, pakaks, jei Išganytojas teiksis tarti žodį čia, iš šios vietos, ir jo tarnas pasveiks. Priešingai, apaštalų tikėjimas buvo peikiamas, kad jie išsigando užklupti audros ežere ir manė, jog jau žūva, nors Jėzus buvo su jais. Įspėdamas apaštalą Simoną Petrą Jėzus sako: „Simonai, Simonai! Štai šėtonas pareikalavo persijoti jus tarsi kviečius. Bet aš meldžiausi už tave, kad tavasis tikėjimas nesusvyruotų. O tu sugrįžęs stiprink brolius“ (Lk 22, 31).

Kadangi be tikėjimo negalima patikti Dievui, o tikėjimas yra būtina išganymo sąlyga, kai tikėjimas menkas, gresia pavojus būti gyvenimo audrų ir įvairių pagundų sunaikintam. Turime rūpintis sustiprinti savo tikėjimą, kad atlaikytų gyvenimo išbandymus. „Abejoti tikėjimo svarba yra tarsi abejoti reikalingumu šaknų, kurios lyg be reikalo žemę užima: jų nematyti ir jos neneša vaisių...“ (šv. Augustinas). Todėl kartu su izraeliečiu, prašančiu Jėzaus pagalbos, tarkime: „Tikiu! Padėk mano netikėjimui!“ (Mk 9, 24). Jei mus ar mūsų artimuosius ištinka didelis skausmas, baisi nelaimė, tuojau kyla pagunda murmėti, jog Dievas negailestingas, neteisingas. Akivaizdu, tuomet mūsų tikėjimas būna dar mažesnis už garstyčios grūdelį. Tad kas augina tikėjimą? Dievo žodžio klausymas. Apaštalas Paulius sako: „Tikėjimas iš klausymo, klausymas – kai skelbiamas Kristaus žodis“ (Rom 10, 17). Kaip mokslininkai domisi naujausiais mokslo laimėjimais, bando išsiaiškinti gamtos paslaptis, taip ir tas, kuris nori padidinti savo tikėjimą, privalo uoliai klausytis Dievo žodžio, domėtis, norėti pažinti ir, svarbiausia, pagal Dievo žodį gyventi. Kas to nedaro, tas panašus į sodininką, kuris nori išauginti gražias gėles tamsiame rūsyje.

„Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės“ (Jn 14, 23). „Be meilės tikėjimas yra tuščias. Sujungtas su meile – krikščioniškas“ (šv. Augustinas). „Prie Dievo skrendama ne tiek genijaus ar mokslo sparnais, kiek – meilės. Kas nori įeiti į tikėjimo šventovę, tas turi sakyti ne: „Noriu matyti“, bet tarti: „Noriu mylėti“. Meilės kelias visada veda į tikėjimą“ (Bougaud). Kadangi dieviškosios tiesos viršija mūsų proto jėgas, Dievas savo malone apšviečia protą, veikia valią, sukeldamas dieviškųjų tiesų meilę. Kas nori padaryti tikėjimo pažangą, turi rūpintis visomis jėgomis didinti savyje Dievo malonę. Ją didina malda, geri darbai, ypač gailestingumo darbai ir sakramentai. Gyvas tikėjimas yra tas, kuris veikia išvien su Dievo meile, jis verčia žmogų vykdyti Dievo valią ir gyventi taip, kaip Dievui patinka. Dažnai kartokime apaštalų žodžius: „Viešpatie, padidink mūsų tikėjimą.“

baznycioszinios.lt

 

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

tau LP tau2016-10-514:40ui 2016-10-7 3:22       2016-10-7 16:41

>“LP tau2016-10-514:40ui     2016-10-7 3:22Ar esi aklas, ar beprotis? Paskaityk paraginimą 2016-10-4 23:45, kur jame klausimas?”
Ar esi aklas, ar beprotis ar skaičių  neskiri ? Kur tu matai skaičius “2016-10-4 23:45” komentare “tau 2016-10-5 14:40     2016-10-6 19:58
Yra tokia patarlė “sėdi ant asilo ir ieško asilo”... Jei žinai, ko klausi?”?

LP tau2016-10-514:40ui       2016-10-7 3:22

Ar esi aklas, ar beprotis? Paskaityk paraginimą 2016-10-4 23:45, kur jame klausimas?

tau 2016-10-5 14:40       2016-10-6 19:58

Yra tokia patarlė “sėdi ant asilo ir ieško asilo”... Jei žinai, ko klausi?

LP TamLPapieLRujui       2016-10-5 14:40

Ko man klausti, aš žinau, ką reiškia sōf, ēn, jēš, man “Vakipedijų” nereikia.

Tam LP apieLPui       2016-10-5 12:55

Klauskit pas žydaus jei jais pasitikit.

LP apieLP       2016-10-4 23:45

Ačiū už atradimą. Dabar paaiškink, kas yra jėš-sof.

apie LP Ein- Sofui       2016-10-4 21:01

LP Ein Sof - begalybė- kabaloje reiškia dievą...Terminas Ein Sofatsirado tarp žydų Provanse XIII a0ž541e, a4t6rystė priskiriama Isaakui Sliepoi-jui ( Aklajam):

“Эйн Соф, Эн Соф (ивр. ‏אֵין סוֹף‏‎‎, «бесконечность»; лат. En Sof[1]; En-Sof[2]; En-sof[3]) — в каббале[4] обозначение Бога, отражающее его мистичность и непознаваемость вне связи с миром. Прочие имена Бога выражают его отношение с сотворенным миром.

Термин Эйн Соф появляется среди иудеев Прованса в XIII веке, и его авторство приписывается Исааку Слепому.” pagal Vikapediją.

LP: Giesmė Ein-Sofui       2016-10-4 10:58

Prakeiktas galinis nerimsta -
Jėš-sofas prieš Amžinybę!
Nors jis tik vaizduotės šešėlis,
Bliksnių gentimis išgaruoja,
Tarytum jų niekad nebuvo -
Sutilpo ant adatos galo.
O ten smaigaly adatėlės
Banguoja ugnies vandenynas,
Per amžius jame prakeiktieji
Kančioj neapykantos raitos.
Palaimink, Ein-Sof, išrinktuostius,
Ateik Jisraelio Mesijau!
Išgelbėk visus pašauktuosius
Drauge ir su tais, kurie mato
Ištirpus gamtoj Begalinį -
Ein-Sofas net priešus sutaiko,
Kurie tik Jo šlovina Vardą,
Kad akys aklų atsivertų,
Kad Ežero doras išvengtų.

hmmmm       2016-10-4 9:19

“Jo va Cavaotas”- aš tikras kovotojas?

Cavaofas Jotai Cavaofui        2016-10-3 12:33

Taip taip - Kristus sakė ” Aš Esu” , kaip ir Mozei sakė Dievas ” Aš esu”.
Kadangi vardai neverčiami tai turėtų būti Kristus sakė “Jova”, Ir Mozei Dievas sakė Jova.
Neprieštarauju jūsų rašymui ” tai verčiama kaip Jahvė, sutrumpintai JHVH.” 2016-10-3 10:08, tačiau ” Aš Esu” tariasi “Jova” pagal Vikipediją, o vardai paprastai neverčiami ir rašomi taip kaip tarias.
Galutiniam rezultate gaunasi kad   Kristus sakė “Jova” (verčiama “aš esu”), kaip ir Mozei sakė Dievas “Jova “( verčiama “Aš esu”).
Jova Cavaotas - Aš esu Cavaotas

Jota Cavaofui       2016-10-3 10:08

Dievas per Mozę žydams prisistatė kaip “Tas, kuris yra”, “Esantysis”; tai verčiama kaip Jahvė, sutrumpintai JHVH. Vietoj Jahvės vėliau žydai ėmė vartoti Adonaj, Melek, JHVH Cebaot (Sabaotas, galybių, kareivijų Viešpats).
Netiesa, kaip rašo savo teologijos žodyne Vorgrimleris, kad Dievas tik vienai žydų tautai pasakė savo vardą. Jūsų paties komentare 13.57 Kristus vadina save “Aš Esu”, vadinasi, VISIEMS apreiškia savo vardą.

Letas Letujui       2016-10-3 8:40

Palaimingus metus galite skaičiuoti, kaip patinka, o 5777 - žydų tradicija, ne apreiškimas. Užtat šventės yra Paties D-vo apreiškimas. Jos yra įsakytos lygiai taip, kaip ir 10 Įsakymų, ir savaime aišku, griežtai vykdytos visos Pirmosios Bažnyčios iki pat išvarymo iš Palestinos ir tolesnio išsiskaidymo po Artimuosius Rytus, jau konstantininei krikščionybei juos visus išdavus, paskelbus D-vžudžiais ir eretikais (dar iki dogmatų priėmimo susirinkimuose).
Tačiau jei šitai ginčijat, tai ir mano linkėjimas ne Jums (žr. tekstą), kam laiką gaištate?

Letui       2016-10-2 23:18

Letui -a tai nuo kokio konkrečiai įvykio skaičiuojama 5777m., jei rašote linkiu palaimingų tiesos metų (žydų tradicijoje 5777) 2016-10-2 21:44 ?

Letas Palmaitis       2016-10-2 21:44

Visiems, gerbiantiems D-vo įsakymą (kurio niekad niekad nepanaikino) švęsti Jo Paties nustatytų religinių metų pradžią, linkiu palaimingų tiesos metų (žydų tradicijoje 5777)!
O tiems, kurie nesusigaudo, ką reiškia gerbti D-vo Vardo šventumą, vadinas, šventumą apskritai, saugojant jį nuo suteršimo, primenu tam skirtą įsakymą “Neminėsi D-vo vardo be reikalo!”

Dvi citatos       2016-10-2 15:17

1.” Už tikėjimą nėra atlyginimo, kaip niekas neprašo iš Dievo atlyginimo už gerą sveikatą ar gerą regėjimą. “
2.”„Argi svarbu tikėti ar netikėti? Užtenka būti tauriu, garbingu, žodžio besilaikančiu žmogumi.“ Į tai vienas prancūzų rašytojas atsakė: „Žinoma, to užtenka, kad išvengtum mirties bausmės ar kalėjimo, bet neužtenka Dangaus Karalystei pasiekti.“
Ar Jums neatrodo,kad atlyginimas už tikėjimą vis dėlto yra?

Cavaofas Jotai       2016-10-2 13:57

Biblijoje tai Dievas save vadino nei Jahvė, nei Jahova,nei JHWH, nei Viešpats - Biblijoje ” A š  E s u ” - taip Mozei kalbėjo dievas“(Iš. knyga 3-14). Jėzus taip pat sakė žydams „ Aš esu“:
,,Dabar mes žinome, kad tu velnio apsėstas. Juk numirė Abraomas ir pranašai, o tu tvirtini: ‘Kas laikysis mano žodžio, tas neragaus mirties per amžius’. Argi tu didesnis už mūsų tėvą Abraomą, kuris mirė? Pranašai irgi mirė. Kuo tu dediesi?” Jėzus atsakė: ,,Jei aš save šlovinčiau, manoji šlovė būtų niekai. Bet yra mano Tėvas, kuris mane šlovina, kurį savo Dievu jūs vadinate. Tik jūs jo nepažįstate, o aš jį pažįstu. Jei sakyčiau jo nepažįstąs, būčiau lygus jums melagis. Bet aš jį pažįstu ir laikausi jo žodžio. Jūsų tėvas Abraomas džiūgavo, kad matysiąs manąją Dieną; jis ją išvydo ir džiaugėsi”. Tada žydai jam sakė: ,,Dar neturi nė penkiasdešimt metų ir esi regėjęs Abraomą?” Jėzus tarė: ,,Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: pirmiau, negu gimė Abraomas, A š    E s u ! ” Tuomet jie griebėsi akmenų, norėdami jį užmušti, bet Jėzus pasislėpė ir išėjo iš šventyklos (Jn 8, 52-59).
Žydai labai gerai suprato į kieno vietą taiko Jėzus žinodami kad pagal Torą ” Deivas Mozei tarė :Aš esu, kuris esu. - Ir jis tęsė - Tu taip kalbėsi izraeliečiams : Aš Esu atsiuntė mane pas jus” ,dėl ko ir norėjo užmušti Jėzų.
“Aš esu” hebrajiškai tariasi Jova pagal Vikapediją.

Yra dar viena dievo vardo versija צבאות‏‎‎, Savaofas norodoma reikšmė ir kur minimas:
“Савао́ф (ивр. ‏צבאות‏‎‎, Цеваот, мн. число от ивр. ‏צבא‏‎‎, цава — воинство, войско; буквально «Господь Воинств») — одно из имён Бога в иудейской и христианской традициях, упоминаемое в Танахе (Ветхом Завете) с Первой книги Царств (1 Цар. 1:3), а также в Новом завете — в Послании Иакова (Иак. 5:4) и в Послании к Римлянам (Рим. 9:29). Это имя может означать как «Господь воинств Израилевых», так и «Господь воинств Ангельских»”. -pagal Vikapedija.

Žydai vartojo Jova/Cavaof, manau.

Jota       2016-10-2 12:02

Neturėtų! Jahvė yra hebrajiškas ž., Viešpats Dievas - lietuviškai. Žydai vartojo JHWH (iš baimės ištarti Dievo vardą, panašiai kaip marginalas su Antanu). Viešpaties numylėtiniai nėra vien judėjai, bet visi žmonės, kurie Jį myli. Apie žydų išrinktumą parašiau po Palmaičio str. apie Algirdainę.
Tikėjimas Dievą nėra beprasmis; kaip tik atvirkščiai - tai didžiausioji gyvenimo prasmė.

Dievo Vardą reikia garbinti ne bijant jį ištarti, bet netariant be reikalo; paskaityk Jėzaus Vardo litaniją ir pamatysi, KOKS yra iš tikrųjų Dievo Vardas.
Parašyta: Jėzaus Vardui priklaups kiekvienas kelis danguje, žemėje ir po žeme!

ararar       2016-10-2 9:36

Ar neturėtų būti vietoj žodžio “Viešpats”  žodis “Jahvė”?  Juk būtent taip aiškina Šventas raštas kad Šventame rašte vietoj žodžio “Jahvė” - naudojamas žodis “Viešpats”, o ir pats Jėzus liepė mylėti Jahvę - aiškinama Šventame rašte, o ne “Viešpatį”.
Vardai juk neverčiami ?
O šiap tai kam jį mylėti jei Jahvės/ Viešpats numylėtiniai yra žydai - būtent jie yra Jahvės / Viešpats išrinktoji tauta ir pranašauja kad bus išgelbėti tik žydai - 144 tūkst., po 12 tūkst. iš 12 žydų genčių nesusitepę su moterimis.
Ne žydams tikėjimas Jahve/ Viešpačiu - beprasmis.


Rekomenduojame

Geroji Naujiena: Jis yra čia ir dabar, Jis yra su mumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos

Vitalijaus Balkaus replika „Iš savo varpinės“: Maistininkai grasina supūdyti produkciją, arba Kodėl „nematoma rinkos ranka“ taip ir lieka nematoma?

Justas Stankevičius. Ar Sorošas šeimininkauja Lietuvoje?

Neringa Venckienė: „Jie mano, kad mane žemina. Bet manęs jie nepažemins…“

Iš Tiesos.lt pašto: Edmundas Paškauskas. Pandemijos ir rizika vyresnio amžiaus žmonėms, arba Kada bus išrasti skiepai nuo nužmogėjimo? (II)

Verta paminėti. Julijonas Būtėnas: žurnalistas ir laisvės kovotojas

Algimantas Rusteika. Kai suprasit, kad turim ką turim, turėsit gerą laiką

Atmintinos datos: operacija „pavasaris“ – 1948 m. gegužės 22–24 d. iš Lietuvos ištremta apie 40 tūkst. žmonių

Nacionalinis susivienijimas reikalauja nutraukti vyresnio amžiaus asmenų diskriminaciją

Dovilas Petkus. Įtakingi veikėjai susirūpino savo tamsia praeitimi

Robertas Grigas. Šv. Jono Pauliaus II šimtmečiui

Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka pristato: knyga „Lietuvos partizanų valstybė“

Andrius Švarplys. Legenda

Vytautas Radžvilas. Apie lietuviškąjį čiukčio sindromą

Skiepų karai. Ramūnas Aušrotas: Klausimas tik toks: ar bus taikoma „grubi prievarta“, ar…

8-tosios Garliavos antpuolio metinės: neabejingi piliečiai ir vėl klausė: „Ar dar gyva Deimantė?“ Papildyta Neringos Venckienės komentaru

Eligijus Dzežulskis-Duonys. Kaip atkurti pašlijusią ES reputaciją?

Per 500 žmonių pasirašė laišką Lietuvos vyskupams dėl Komunijos dalijimo būdo

Liudvikas Jakimavičius. Gyvenimo redaktorius Covidas

Kerouaco vertėja Irena Balčiūnienė – apie Mykolaitį-Putiną ir kiekviena proga jį menkinantį Tomą Venclovą

Neringa Venckienė. Valstybė laikosi ant melo pamatų

Algimantas Rusteika. Gyvename linksmiau ir laisviau

Liudvikas Jakimavičius. Prisiklausėme

Jonas Švagžlys. Apie opozicijos atstovų sekamas sėkmės istorijas

Rasa Čepaitienė. Mažumų valstybė

Vytautas Sinica. Būtina naikinti Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą

Rasa Čepaitienė. Čiukčiai prie Baltijos

Geroji Naujiena: Tiesos Dvasia – mūsų Globėjas

Algimantas Rusteika. Įtampą žūtbūt reikia išlaikyti

Povilas Urbšys. Apie opiumą liaudžiai ir Jo Ekscelenciją

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.